r_top.jpg - 617 Bytes Grįžti Back r_top.jpg - 617 Bytes
Antanas Kalanavičius
PROGIESMIAI


	*  *  *

Progiesmiais 
yra žvaigždės ir 
apuoko širdis žemiau jų 
ir medžio viršūnė, 
ir man to gana

	*  *  *

Pavandenijusi 
pavasario širdis

	*  *  *

Pritemdinėjantis 
žibučių paraistys 
mane paakino pradėti 
pašnekesį su vėjokšniu

	*  *  *

Vėjo sumelsva 
Strėlė

	*  *  *

Lytėjo mėlyna 
dangaus ranka, 
ir visąlaik 
rasa po kojom, 
virš galvų dangus.

Kaip mes išbėgam 
iš vaikystės 
marškinių

	*  *  *

Tos kryžkelės
tarytum
lietuviškas rašmuo kampuotas
medy ir line

	*  *  *

O mėnesienos ežeras raibėjo
kaip gegutė,
ir tamsavo žilvičio keras,
vėjo paguldytas,
žiedai jau mėnesienos
su paukščio rutuliška
akimi

	*  *  *

Pasišokėjęs į gegutės 
Širdį

	*  *  *

Ryto akmenų skaistybė,
apsodinta
gėlėm žydrom
nelyginant jaunystės
plunksna
viršuj suakmenėjusių
sakų

	*  *  *

Vaivorykštė - 
vandens didysis
kelias 
link debesų padangės, 
kurie liepsnoja tarsi
rožės 
į saulėlydį

	*  *  *

Akys rado vaivorykštę, 
rankos nieko neras

	*  *  *

Liktie, erkėtas 
karvelėli, nepanešantis 
pats savęs

	*  *  *

Karvelių mėnesį
į širdį kritusi žibutė,
prabudusi viršum pernykščių
užpernykščių lapų
šilumos

	*  *  *

Po eglynėlį nardžiau, 
karvelių grūdėtasis 
burkavimas vis apiberdinėjo 
juodai taškuotais 
mėlynaisiais žirniais 
iš paauglystės

	*  *  *

Jau kelio gulbei baltajai
sparnus įsuko
kaip rugiagėlė šviesūs
viesulai

	*  *  *

Skambėjo virš 
prasidedant 
pavasarių žiedams 
gulbė plunksnų
baltų 
nelyginant 
diena balta

	*  *  *

Praėję gyvenimai 
balsingi, po kojomis 
lig plėnies plonytėlės 
suslėgti

	*  *  *

O paupio lakštingala, 
nendringas tavo
garso 
plotas

	*  *  *

Ir kas iš mano 
balso išravėjo 
saulės dygsnį

	*  *  *

Abi pūkuotos - 
šilagėlė rasoj 
ir ta kamanė kaip 
ugnis

*  *  *

Kamanės, kaitrios 
tarsi ąžuolo žarijos

*  *  *

Vieversingas baltas 
spindulys jau 
nusileis į kraują

	*  *  *

Vieversys 
plunksnų pilkų 
ir balso kaip 
dangus

	*  *  *

Rankas paukščiai 
turi susidėję glotniai 
ant pečių,
nuodėgulio kibirkštaičių 
paukščiai nelesa ir 
tiek

	*  *  *

Paukštingasai 
laukų giedojimas, 
tiktai šiureno ilgesio žolė, 
tekėjo aido užmarštis - 
rasoj žvaigždelė

	*  *  *

Į naktį sužvaigždėjo 
vieversių giesmės 
grūdeliai sidabriniai

	*  *  *

Senoviškas grūdėtasai 
sidabre, pergyvenęs 
ir apgaviko gudrią 
sotį, ir dorojo kadgi 
jau akmeningą 
nuokalnę, ne vien tik 
dainiaus trumpaamžes 
švystelejusias akis

	*  *  *

O ievmedžio pajuodusi 
šaknie, iš kur gėlelei 
savo tiek šviesos imi

*  *  *

Kai nė per menkutėlį 
ievžiedį,
žiedlapį baltutėlaitės 
dienų vilties, ir 
vien tiktai nuleistą 
plaštaką pasidabruojanti 
kandis pritardinėja 
suodžiais byrančiai 
anglingai tylai

	*  *  *

Buvo balsas - 
lyg medis į akmenį, 
vieškelėta akis, 
paukštis, balso
gražesnio 
už plunksną, 
paukštis plunksnos
gražios

	*  *  *

Debesų paukštis juodai 
atsišvyti smėlynuos

	*  *  *

Žiūriu, kaip 
kalkėm balina 
medžius, 
jūs išdegtu ir 
mano kauleliu 
nubalinkite 
pakelės verbas, 
kad net iš tolo 
šviestų tėviškėj 
užcementuoti
ąžuolai

	*  *  *

Lyg sidabrinių siūlų 
kamuoliai vyniojos 
liūtis

	*  *  *

Girdėjai esant lyg stiklokšnius 
pliaupiančio lietaus lašnojimų
varvėjimų
įsiteškėime

	*  *  *

Taip ir neprisirengęs 
pasiskainioti alyvžiedžių 
ir ievžiedžių 
gaivios skaistybės

	*  *  *

Mergaitės žvilgsniai
rožių aptaisuos prieš
joms pražystant,
aš esu visas rankose,
siūbuojančiose virš
šitos širdažolių pievaitės
iki javapjūtės, dalgis
nupjauna tai kemsą,
tai
juodą lyg išgąstis kurmiarausį,
dėl to negaliu visąlaik
į tave, pasaulieti, išlikti
atsikreipęs nesudarkytąja
veido puse, žiūrėk
verčiau į mergaitės
akis rožių aptaisuos

	*  *  *

Neilgalaikių gėlių žmogus

	*  *  *

Pribusiu kiek žiedo 
rasa

	*  *  *

Liepžiedžių kvepėjimas,
liepmedžių
pačiuos
vainikuos ir aplinkui
švyti zvimbesys

	*  *  *

Ir dūzgė
tavasai alsavimas 
tuščiam ąsoty


	*  *  *

Graižtvingam šuliny
kur upėms ūkanėdavo
srautai
gelmėti
vakarėjo
rytėjo ugnis
žiburėjo mėnesiena
rūtėjo
lieptėjo
debesėjo
žaibėjo
spindulėjo
amalėjo
žolėjo
devynžiedėjo
svajonėjo
rievėjo ten vanduo
sidabrėjo 
žiogėjo man akys
žalesy
papartėjo
tekėjo
vieškelėjo
žvaigždėjo
mėnulėjo
prieblandėjo
žebenkštėjo ten takai
slenkstėjo vakaras
rytėjo, vakarėjo

	*  *  *

Gėliautojas ligi juosmens

	*  *  *

Man buvo žmonės
skaistūs 
tarsi apimti 
grynos liepsnos, 
buvau aš jaunas 
tarsi rugiagėlė

	*  *  *

Rugių šaknis, 
trumpa kaip 
vasaros naktis

	*  *  *

Rugiagėlė, žinia, neprisidės 
prie žvirgždynėlio 
duonos, bet visgi be 
anos kad tik neįsiveistų 
rūdligė aky

	*  *  *

O ir rugys
girgždėjo tarp dantų 
su smiltele

	*  *  *

Iš žemės išsiversdinėjo gulbėm, 
erkėtrožėm, perlamutru, 
skambtelėjimu minčių, kitom 
jėgom ir kaitaliojosi 
brangiausiais akmenim

	*  *  *

Grūdingos smilgų 
grandinėlės 
laikė po saulužėlę 
kiekvienam gilios 
rasos laše

	*  *  *

Skausmingai baltos 
kraujažolių gėlytės 
taupiai susiglaudę žiedynėlio 
ankštumoj

	*  *  *

Tiktai žiogų čirpimas 
vakarą aną žolėj - 
sakytumei rasos 
šaltinis, jisai tarp akmenų 
taip žėri, čirenanti 
bangelė jo

	*  *  *

Pripuolu
prie savo
neužrakintų ežerų smėlingų

	*  *  *

Samstau vandenį 
supleišėjusioj laivėj, 
regis rūdžiuotoj rankoj 
peršinčioj esančia 
negyva sulankstyta skardine

	*  *  *

Ir laumžirgiai sparnų 
lietingų
nekėlė ūkanos 
iš smilgų

	*  *  *

Prietema žalia, 
nelyginant jau 
laumžirgio 
lėkimas blizga

	*  *  *

Ir prietemoj kaip 
vandeny drumstam 
dumblingam 
sužalsvas dangus, 
ir debesis žemai, 
jo žibantys
kraštai 
net lenkė
akį

	*  *  *

Ieškosiu atminty 
jau stamantrios
žuvėdros, 
gėlės, lig gūdasties
baltos

	*  *  *

Mano širdis yra kaip tas 
vijūnas įsižemėjęs merdėjantis 
ant karšto smalingo smėlio, 
mylėjau akmeningą žvyringą raibą 
kalną, nekenčiau griovos

	*  *  *
	
Skausmo ajeras auga 
ir auga aukštyn 
ir gilyn, skausmo debesys 
renkas žaibuodami, 
ašakotos skausmo 
lydekos kaip žaibas, 
skausmo liepsna 
laižo mano krūtinės
krūtinkaulio 
gyvas mėsas

	*  *  *

Ir laikas mus išretins, 
spengianti šalis, 
balso nebuvimas, 
rasų viendieni 
vandenie

	*  *  *

Man akį rišo, 
rišo man rankas 
ta vasarų
žaibuojanti gėlė, 
šviesa, akimirksnį
baltesnė 
ir už saulę

	*  *  *

Vėrė akį 
gėlės viendienis
spindulys 
ir debesų aštri
ugnis, 
ir amžinatvė 
akmenų raibų

	*  *  *

Priešaušrio raižyta taurė, 
čiulbesių byranti pažirdinėjime, 
ji, briaunotoji, iš paukščių 
balsų pavirpėjimo 
paūkanojusių virpesių samstyt 
riešutynų rasai duota

	*  *  *

Kada nusistovės 
dienų šviesa, 
nelyginant vanduo 
pasemtas, ir įdienojusi
akis

	*  *  *

Visom spengiančiom šviesom,
visom platom
paplukę - praerdvėjusių
dienų dvivėrių -
gėlė ir vasaros dienų
orai

	*  *  *

Raudona tartum 
žemuogė diena 
taip suposi, 
nelyginant pro 
vandenį 
žiūrėtum

	*  *  *

Ant paukščių balso 
suvertos mūsų širdys, 
nelyginant ant smilgos 
žemuogių rasa

	*  *  *

Kada erškėtrožė 
rasojo kaip vaivorykštė 
ar lauko riedulys 
glotnus

	*  *  *

Moteris karvaitei 
saujom druskos 
sūdė pavieškelės 
geltonąjį barkūną, 
grindelės skambčiojo 
nelyginant nušokusios 
nuo paukščių liežuvėlio

	*  *  *

Barkūnų žiedynėlių
baltas iki šventryčio šventumo,
baltasis
tas kvepėjimas, pakvipdinėjimas
tasai

	*  *  *

Dar virš baltojo, dar
virš geltonojo barkūno 
šaknų esi

	*  *  *

Tiktai pagilina
žaizdas
papieviuos blizguliuojantis
širdažolių mirgėjimas

	*  *  *

Aš esu nekošto pieno gėrėjas,
pagerdinėtojas
to prieš lietų vis paputojančio
su širdažolių sėklom

	*  *  *

Auksakaly, vis vien nieko 
glotniau neišvinguriuosi 
už smilgos grūdynėlį, 
kaip širdažolių mirgulidvimas 
vis pavirpsintis

	*  *  *

Ir baltos moterys svyruoklės 
lingavo ant kalvų, 
braukydamos 
žiedyną miglės

	*  *  *

Vaiskiai žalias 
ir žėrintis 
lapų virpėjimas

	*  *  *

Nuo vakaro prieteminių, 
žaliai tamsėjančių, 
baltieji dobilaičiai dargi 
baltesni

	*  *  *

Tie vakarai lyg 
sausas raudonasai
dobilas 
traškėjo
jau
sidabrėjančiu 
virpėjimu žiogų

	*  *  *

Keruži ąžuole mūs
pakelės, 
žaibingas mūs galvų 
dangau

	*  *  *

Tai lūžinėdavo 
perkūnijos akuotas, 
tai žaibo kamuolys 
ritavo nuokalnėn

	*  *  *

Vien paukštis 
vasaros žaibų 
šviesos

	*  *  *

Vilkžirniai žiedeliais
 mėlynais liūdesio 
medžių prietemoj

	*  *  *

O buvo man
skirta 
bijūno duona - 
stovėt rasojančioj
nakty 
po vasaros langais

	*  *  *

Ji atsiklaupusi 
žiūrėjo gėlei į akis

	*  *  *

Tu prisiglauski 
prie širdingo 
mano žvilgsnio, 
baltabriaune ramunėle, 
atsineštu iš mėnesienos 
koteliu

	*  *  *

Ir liūdesys - 
sakytumei lange 
įrėminta gėlė, 
ir duotas laikinai 
stovįs vanduo 
jos galvai vystančiai

	*  *  *

Pribuvęs tiek, kiek 
įstrižai aštriausiuoju 
parudusiu peiliu nuskainioti 
gėlių koteliai

	*  *  *

Papuošalais kaip 
vabalais apsmaigstytas 
apkarstytas, o apipintas
buvo moters kūnas

	*  *  *

Ir metė žiedlapį diena 
nelyginant jau paukštė 
plunksną

	*  *  *

Iš saulės stipinų 
ištraukime akis 
nelyginant jau 
vinį
ir vakaro vėsioj 
pasparnėj vilgatingoj 
paleiskim virš ugnies 
lig kuždesio giesmes, 
lig plėnies

	*  *  *

Susitiksim
susieisim gulbino širdy,
neprasilenksim

	*  *  *

Jau buvo įpusėjęs 
šventvakaris, šiugždėjo 
moterų šilkai ir sklaistės 
kvepalai, o maišėsi 
su geležingos muzikos 
aštriausiu pašinu

	*  *  *

Aidai stamantrūs 
atšoka nuo sienojų, 
aidas iki slenksčio,

ir balsas jų
aštrus 
jau širdį apipašins, 
ir balsas jų 
lyg pašinas įsmigs

	*  *  *

Aš neskolinau niekam 
šio pamiršto kelio, 
ir amalas kris
iš aukštai, 
ir tavo lengva eigastis 
sužalsvai papuošta
bus 
nelyginant vakaro 
žiežirbom

	*  *  *

O beržo amale, įauki
man į protą - 
turėčiau aš nors vieną 
gražią prijaukintą gėlę

	*  *  *

Moters rankos
mėnesienoj priepatamsiai
krutėjo,
rodės lyg vėžiai,
nelyginant nutrauktos
šaknys

	*  *  *

Medaus kory nesutalpinus 
nieko, kas žydi amžinas, 
ten amžinas žydės, 
tiktai medum, tuo
vasarų medum 
ir pasišviesim, tas 
amžinas akmuo, jis amžiais 
ir žydės

	*  *  *

Tamsos kiaunės išgerdinėjo 
trynius pilnaties

	*  *  *

Tamsutėlaitė tarsi iš po 
antvožo naktis, 
drobinis pašalvėjęs 
lininis 
ilgesys

	*  *  *

Naktis ne saujaitė aguonų 
iš kelių neišbyrėjusių galvelių,
neišlestų, 
o šitoji, o akmeningoji, ji 
be atodairos naktis

	*  *  *

Iš visų juodsidabrių 
vilčių- delne tiktai 
kandžių sidabro 
miltelyčiai

	*  *  *

Sapno išsižadėjęs, 
o jisai išsitenka plėnių 
žiupsny, vienam gražesnės 
peteliškės miltingam sparnely

	*  *  *

Iki liūdesio rūgšties įsilijusį 
lopymų ir adymų, 
o ne liepžiedžių
skaisčio kalne 
siuvinėjai savaitgalį, 
o apniukusį lig paniurakio 
tąjį šeštadienį

	*  *  *

Anasai šventadienis
pažvelgdinėjo
žiūrėjo į mane
negyva elnio skruzdėlėta
akimi

	*  *  *

Aštrus lietus tarytum 
lytų kraujo ašarom, 
tarytum lytų
sparnuotais skruzdėlių 
žirgeliais

	*  *  *

Pravažiuodamas prašalaitis 
užklausė, kieno tie šiaudai -
mūsų mūsų visi tie šiaudai, 
tiktai saulės šiaudinė 
spalva jau ne mūsų

	*  *  *

Aš vienišas kaip šulinys 
tarp žėrinčių rugių, 
pakilusių per laiką 
iš vienkiemių
žarijos

	*  *  *

Silpna šviesa 
nebūk tai smėlio 
nuobiros duobėj

	*  *  *

Viduvasaris 
juodai geltonai 
rainas kaip 
vapsva

	*  *  *

Namely pamestam 
ten įviji voratinkliai 
išgaudydavo švystelėjusį 
saulės spindulių stulpelį, 
ir dulkės vėlgi 
tvokstelėję 
susivydinėjo į virvagalius

	*  *  *

Jau perdegė erškėtrožių
žiedai 
apvyto jau erškėtrožių 
liepsna


	*  *  *

Rože pasišviesk, jeigu 
nelinkęs - pasišviesk 
žaizdom pilnavidurėm

	*  *  *

Erškėčiuotoji gėlė 
per mūsų nebuvimą 
ir mėlyna gėlė, 
nelyginant jau 
dūmas

	*  *  *

Sielos savasties avietinis 
branduolys vijoklinės 
rožės strieguotoj 
atošvaistėj

	*  *  *

Ne gervuogės tave 
vis stabdė, ne šunobelė, 
ne graibšti 
atžagarioji 
lig atšlydinėjimo 
šepšingė paraisty, 
savy priglobus paukščio 
birėsių gurinėlį sidabrinį, 
visai o ne erškėtrožė 
piliakalnių šlaitų 
paskliundėj, vis žemyn 
nuribinančioj, 
išeidinėtojau eiklus, 
skvernus atsikapojęs

	*  *  *

Ir nieko nereikės
tyliems erškėtrožės žiedams
kaip man, išėjusiam
iš žemės atminties
ir sukančiam taku
metalo

	*  *  *

Kad nebūtų piktumo - 
ir ugnį, o ir žmogų 
apgesina žemių 
saujom

	*  *  *

Kas dar su rožėm,
kas seniai po rožėm, 
kieno rūgšties paėsdinėjama,
ne vien tik sielvarto

	*  *  *

Kas kamšeliojo 
pirštą tap lydekos 
žiomenų, to vakaras 
ir raudonesnis, spanguole

	*  *  *

Ranktūri rudens, 
vien rūtos kėlė rasą
misingėtą

	*  *  *

Ir buvo tuščios 
mano akys 
lyg vieversio 
lizdelis rudeny

	*  *  *

Ir paukštis sausai 
kvepėjo kaip suskaldyto 
akmenio kibirkštis

	*  *  *

Ta pabyrėjus vakaro 
šviesa - nelyginant 
iš savo kailio 
kratytų šuo žemes, 
geltoną smėlį

	*  *  *

Jau vasaros baigmė,
jau kėkštas ąžuolus sodinti pasirengdinėja
rudens pavieškelėj

	*  *  *

Tik dantim tauškėdamas 
o šuniokėlis variaspalvis 
sukaliojos, gaudė kandį

	*  *  *

Ir vėjas lėkė 
nelyginant į naktį 
šuo paleistas,

jau išlukštentos 
žodžių ankštys,

lyg koja įsukta 
tarp svetimų 
vežėčių stipinų

	*  *  *

Prailgo man naktis 
kaip šuns kaukimas, 
raudona vėjuota
šviesa 
ir patekėjusi
žmogaus akis

	*  *  *

Tik juodas kaip
nuodėgulis šunėkas
aplodinėjo krutnų savo atvaizdą
stikle

	*  *  *

Vien debesų žiedai 
sidabraplunksniai 
po nesava 
šviesa mėnulio

	*  *  *

Pušynų poliruoti
smuikai 
spyglių virpėjimu
žėrėjimu 
nuspalvino akis

	*  *  *

Rauplėtu veidu
muzikantas
vis priglausdinėjo
ploną tarsi sapno
plėnys smuiko
medį

	*  *  *

Senmedžiai 
senberžiai,
drevėta mėnesiena, 
plėviasparnė
tamsa

	*  *  *

Siela vis vien tik laikinai 
o Viešpaties šiam mėsgaliui 
paskolinta, tai Viešpaties, 
tai jo

	*  *  *

Jau rytas žnyplėm 
skaistvarinėm 
patamsių kerplėšoms 
karpė karštus juodus 
vilkdančius

	*  *  *

Ir mano ilgesio vaisius 
lyg rudenio
erškėtrožė 
nubers raudonas 
švieseles į žemę 
įšalvėjusią

*  *  *

Ir žiedlapiai
pro spindulius
byrėjo
kaip laiko smiltis
pro pirštus

	*  *  *

Kai erškėtrožės 
žiedlapiai nukris, 
paskiau, paskiau

	*  *  *

Ir nuskabyki nuo
savo patamsėjusios 
širdies praeitą 
spinduli, jau 
būtų laikas

	*  *  *

O juodas žiedlapi 
nakties dangaus, 
žaliu pakraštėliu 
žvaigždynų

	*  *  *

Gryniausia sąžinė
pernakt karštai žydėjo
kiečiausiom
aštriausiom nuospaudom
ant plaštakų ir
papadžių

	*  *  *

Šakojosi kieti keliai 
lyg briedžio ragas, 
aš sugrįžau
į tėviškę be laimės - 
į gero balso
bangą 
slenkstis buvo 
man per aukštas

	*  *  *

Aštrūs vieškeliai, 
juose sudilsi, 
nelyginant nuo tekėlo 
šveitriausias plienas

	*  *  *

Lig karšto molgalio, ligi 
rūdžių nokintas ir neprinokintas 
jis vėl per slenkstį žingtelėdavo 
į vieškelį,
į žvyrkelį, į karolėlių vėrinį

	*  *  *

Aš tavo vieversėjančių 
akių tylusai brolis, 
keleivi vienišėjantis 
už kryžmo 
kelio


	*  *  *

Į kryžkelių lizdus 
jau rinkosi vanduo

	*  *  *

Dangus vis paplukęs 
krauju
lyg į rudenį 
juodojo sausmedžio 
krūmas

	*  *  *

Ir aš vienatvėj 
rūdiju 
nelyginant rasoj

	*  *  *

Sugrįšiu i nuostabią šalį 
gimtosios kalbos, 
ir žodis kiekvienas 
bus giedantis paukštis

	*  *  *

Giedojo pamirštą 
senovės giesmę, 
joj kaip viesule 
palaužtas liūdnas 
paukštis

	*  *  *

Kai mano smilkinio 
vilnis į žemės gyslas 
mėlynai nueis, tai gal 
tada žiūrėsim, 
kuo protingas geras, 
kuo gudrus blogesnis,

o dar pakolei
kas 
aš paukštį garbinu, 
jo laiką trupantį 
ir jo lėkimą 
raibą viršugalvio 
gylėj ir dar aukščiau

	*  *  *

Lyg kristų paukščio
plunksnotas
kraujas -
švietė taip saulėlydis,
ir prietema artėjo
tarsi plunksnų šnaresiai

	*  *  *

Akmenį rauplėtąjį 
kerpės aptraukė, jį
minkšta
samanų spalva apmegzdinėjo 
vis labiau, ir samanų 
liežuviuose sau rado 
vietą
vabalėlis menkas 
tarp akmens ir debesies, ir 
mano galva aukštyn 
akim ilsėjos dar 
ne po akmenim, 
o ant akmens

	*  *  *

Žmogus sutilpo vienaty, 
vien akmenys tie 
vanago raibumo, 
jie šaukėsi vandens, 
kad sužibėtų

	*  *  *

Rudens dangaus 
žvaigždelės vaizdas 
akmens šaltoj drėgmėj

	*  *  *

Ir gausi tiek,
kiek vanagas išsinešė
vandens nuo akmenų
rasotų,
gal vienas lašas ėmus,
gal pusantro

	*  *  *

Kai lėkė man į širdį 
išskrendantys paukščiai, 
jų atšvaito jau nematysi 
nendrių vandeny

	*  *  *

Ir sruvo pažemėj 
šviesa raudona, 
nelyginant jau 
kas basom 
užmynęs būtų dalgį

	*  *  *

O lieptas virš nematomos
žuvies yra viltis,
ir kitas krantas žydi
patamsėjusiai,
ir atmintis yra atpančioti
žirgai, dviem kojom
atsistoję, užsiliepsnoję
karčiai tartum sausas
ėglis


GĘSTANTIS ERŽILAS

Kai eržilas žvaigždes 
tik po pusiaunakčio 
naktigonėj užsižiūrėjo -
akimirksniu 
jau vilko iltiniai sėdėjo 
jo gerklėj

	*  *  *

Skerstuvininkai 
raudonais mėsgaliais jau 
papuošdinėjo kėkšto 
vėją

	*  *  *

Mėsalius perimdinėjo
vėjas
vėju trenkiančiom
mėsom

	*  *  *

Mėsų rūkytojas tau 
mirktelėjęs šilto 
rūkymo akim

	*  *  *

Ši rudenio diena
yra į langą atsimušęs
mažas paukštis
prieš mėnesienos gruodą

	*  *  *

Diena yra tiktai 
ugnaitėm apkraštuotas 
žvyrkelis, nueidinėjantis 
į vandenį pavandenių, 
į prieteminio gylę

	*  *  *

Vandenėtaisiais rudenio
lapais 
aplimpa akys ir širdis, 
aš permatau ugnies 
geltoną skiauterėtą žolę

	*  *  *

Ir degė žaibiškas 
raudonas 
sauso ėglio 
spindulys

	*  *  *

Žiūrėjau
prieblandoj į
ugnį šokančią,
kad prisiminčiau saulės
spindulingųjų sparnų
vasnojimą

	*  *  *

O inkile širdies 
mediniam, pervargusiam 
kūne mano

	*  *  *

Vanagas įstrigdinėjo
į tarpuakį jo
lyg suompeilis,
į raibą atmintį įlėkdinėjo,
suglaudęs atsparnes
nelyginant akmuo

	*  *  *

Ir atmintis dabar yra viduvasario sapnas, 
kaip debesis linų, - vienu kraštu prišalęs 
prie apledėjusio pusiaužiemių akmens

	*  *  *

Brolyt,
kalbėkim šiaip arba
anaip, vis vien sunkoka
progiesmiais gyvent
tarp auksadančių,
o prokeiksmiais kad
ir ne išeitis

	*  *  *

Pamaniau: vandenjuostę 
jis užsimetęs ant dešinio 
peties, jie nešė plikšala 
apyšala apslydusį kryžių
mėnesienoj

	*  *  *

Mirtinas mano gyvenimas, 
jo savastis, jo buveinė 
pilna mirguliavimu 
sidabruojančių prietemoj 
akį kandžių

	*  *  *

Senutė naktį valgė 
duoną pusbaltę, 
sėdėjo per patį vidurį 
naktigulto, smalingoj 
šviesoj jos guolis 
pilnas aštrėjančių 
trupinių

	*  *  *

Kai artinsis senatvė 
lyg arkliai baltieji 
nuleistom galvom

	*  *  *

Balta tėvynės meilė 
įsuodinta anglijanti 
kaip čigonėlio šokis, 
niekuo nekalta

	*  *  *

Ir meilės laikas
žydėjo prieš akis
žibėjo
žybtelėjo
ir mes gyvenam
jo žibėjimo lašu
lig vieškelio baigties,
irgi akių stulpelio

	*  *  *

Toj nakty ji blyški 
ir nuoga tarsi 
daigas akmenvietėj

	*  *  *

Erškėtrože laukties 
jau durys apipintos

	*  *  *

Kas ims tavo stingstančią
ranką nakties vėlumoj 
lig vėlai
vėlumos

	*  *  *

Ir paliktas, o paliktas,
ir ne daugiau 
ir daugiau nieko

	*  *  *

Tarp manęs ir 
krintančios saulės 
yra moteris ir 
jos pirštai, jos
kūnas vaiskus 
tarsi stinta žuvelė

	*  *  *

Kas akmenį atvers,
kas saulės
|leis paakmenėn -
balta žolė tenai
subalsva

kas paisys 
subalsvos žolės, 
jinai tarsi 
koja nusėdėta 
nutirpusi visa

	*  *  *

Naktis iš trijų pirštų 
žiupsnio 
žemių

	*  *  *

Aplink tave mirties pjūkleliui
dantingajam
kelią vis išvesdinėjo
sumirguliavę nuostolingai kandys

	*  *  *

Aš užlaikytas 
nelyginant jau
nuplėšta šaka 
šiekštų seklumoj, 
ir čiulbanti srovė 
mane 
aplenks

	*  *  *

Kalbėk paskutinius 
žodžius, jau vieškelio
virpėjimas į 
kraują eina

	*  *  *

Va, žiedas tas
lyg iš dangaus,
lyg iš ugnies,
ir vėjui kiekvienam
po žiedlapį
paskirta

	*  *  *

Jau mano 
vienatvės kampas 
išgražintas skaisčiausiais
vaiskiausiais 
sakytum žarija - 
rudens jurginais 
geltonaisiais, ilgakočiais

	*  *  *

Paukščių vėjas 
tai paukščių 
balso vėjas 
nulenkė mane 
žemyn

	*  *  *

Jau per labai 
pailsęs laisvei

	*  *  *

Šitiek metų pasivykėjau
mirgantį
perluotąjį švytėjimą,
jisai vis vien dar
priešaky, dar nepabojęs
niekieno akių

	*  *  *

Giesme lengvutėlaite 
neprašviesinsi prieteminių 
akmeningiausios valandos

	*  *  *

Dabartis yra 
kasdienės duonos 
rupokos 
raikymas, 
ateitis yra vilčių 
perlamutras, plunksnotas 
švytėjimas, apkaltinama 
praeitis yra vabalėlis,
įšalęs gintare

	*  *  *

Erdvu kaip nebūty

	*  *  *

Negyvėlis gulėjo 
kojomis į tarpdurį, 
ir prakrikdinėjo 
tik dabar visų lūkesčių 
švytėjimas iš jo 
prakaulio sudėjimo

	*  *  *

Iš vieškelio teliko 
vien tik aukštielninka 
pusinė ąžuolo pliauska

	*  *  *

Žmogaus diena
ateina pabūdinėjant titnagų
kalnely ir išeina,
o laikas lieka
visąlaik

	*  *  *

Mirusieji savęs 
neapverkdinėja, tam
gyvieji yra, kol yra

	*  *  *

Ir paukštis dar 
ne viskas, 
ir akmuo, 
o sauja žemių 
viskas

	*  *  *

Gruntkelis 
virpės kaip gysla 
nutraukta

	*  *  *

Viltys
lūkesčiai kaukolės
kevale,
žemės kaukolės
kevale

	*  *  *

Taip ir yra, gražiausios 
liūdnos giesmės

	*  *  *

Virš molduobės 
kriaušaitėj akmenėjančioj 
siūbuojanti širdis

	*  *  *

Proverksmių įkalnėj, 
proverksmių nuokalnėj,
progiesmių pačioj 
viršūnėj



r_top.jpg - 617 Bytes Grįžti Back r_top.jpg - 617 Bytes