r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
PAMĄSTYMAI APIE KŪRYBĄ

KIEK ŽEMĖS KLUMPĖN PRIKRITO

    Kaip atsitiko, kad Jūs, tikrų tikriausias žemaitis nuo Kurmių, tapote aistringu Vilniaus dainiumi - daugelio gražių novelių apie Vilnių autoriumi?!

    Todėl, kad Vilnius turi labai stiprią savo dvasią, įeidamas į Katedros aikštę jauti lyg grįžtum į namus ilgai nebuvęs, genius loci (vietos dvasia), kaip sakydavo senovės romėnai, kaip kartoja ne visai suprasdami, ką tai reiškia, dabar beveik visi. Ta Vilniaus dvasia labai lietuviška, nors čia nuo senų senovės gyveno įvairios tautos. Vilniaus grožį, ypatingą jo trauką gražiai yra aprašęs kadaise, XIX a., fotografas Bulhakas. Stebuklas, kad savo dvasią Vilnius išsaugojo iki šiolei, nors kai vaikštai po jį, matai, kaip miestas nyksta akyse. Ne šių laikų miestas. Ne veltui jo taip nekentė Nikolajus 1 ir Michailas Paskutinysis. Vilnius - aušros miestas, ir iki gyvenimo pabaigos prisiminsiu aušrą Vilniuje, 1991 metų sausio 13 dieną...
    O kaimas mane išmokė kalbos, daug ko. Kaip vaikystės sapnas - jo seniai nebėra, nebėra nei takų, nei gluosnių, nei upelio, nei akmens palaukėje; ir vis mažiau lieka žmonių, kurie prisimintų jį, koks jis buvo - debesis, rugius, pasvirusį kryžių laukuose; išeis ir tie, ir nieko nebeliks. Kažin ar tai ne pats baisiausias dalykas, kurį mums teko išgyventi. Miestą dar kartais pavyksta atstatyti, o kaip atstatyti taką, vingiavusį per šimtametį ąžuolyną...

    Skaitydamas apysaką "Balti praėjusios vasaros debesys", taip ir matai savo herojaus asmenyje patį Antaną Ramoną, klajojantį po Vilnių, "sugeriantį" jo kvapus, garsus, vaizdus, klausantį, kaip laikas "čiurlena gatvės akmenimis", vakarais grįžtantį atmuštais padais, nusibasčiusį - aiškiausią antipodą tokiam Bvanai Eugenijui su užsieniniu reklaminiu maišeliu ant peties... Tad ir maga paklausti: kas Jums svarbiausia gyvenime ir kūryboje? Ką laikytumėt didžiausiomis vertybėmis? Ypač šiandien, kada aplinkui taip sparčiai daugėja, anot poetės O. Baliukonytės, "palaimingai įgijusiųjų" - "valdžią, šlovę ir jėgą, žemę, namus ir butus, mersedesus, deimantus ir valiutą"...

    Atsakyčiau be ilgų postringavimų - brangiausia tai, ko negalima nupirkti. Ir manau, kad tie "palaimingai įgijusieji" tokie pat nelaimingi kaip ir visi kiti. Surūdija ir brangiausi mersedesai, nei auksas, nei deimantai nepadarė nė vieno žmogaus laimingesnio. Kažkas man sakė, kad pinigai suteikia laisvę, atseit gali važiuoti, gali daryti viską, ką nori. Nemanau. Laisvė, ramybė, meilė - mumyse. Tai dvasios dalykai. Ir apskritai pažanga, civilizacija - tai rūpinimasis, kaip šilčiau, patogiau, minkščiau, gardžiau ir svarbiausia - daugiau... Na, ir kas iš to? Atrodo, būsime priėję galą. Ar ne laikas sustoti ir pasižiūrėti į kvailį, grojantį ant kalno dūdele?

    B.Radzevičius kadais kalbėjo: "banaliausias veidas, apsilupinėjusi mūro siena, krušos išplautas, sunykęs, kreivas medis mums tarsi plyksteli savo antrąja puse, pribloškia", atsiveria giliausiomis prasmėmis. Kas yra Jums praregėjimų akimirkos? Kas yra tasai troškimas - nors retsykiais "pažvelgti į viską kaip ta lapkričio saulė, kuri atsisveikindama eina per žemę"?..

    Daugiausia rūpesčių man kelia mano paties tinginystė ir rašymo būdas. Esu kaip lėlytė, kurią kadaise mačiau vaikystėje ir kuri man padarė nepaprastą įspūdį. Traukai už siūliuko, - ir juda galva, rankelės ir kojelės. Bet tik viskas kartu. Mano galva lygiai tokia pat, - jei kojos nežirglioja, tai ir joj niekas nesisuka. Žirglioji sau, ir viskas pradeda krutėti, gražu ir pačiam, ir širdis tankiau ima plakti, eini nieko nematydamas. Kartais taip viskas ir išaiškėja iki galo. Kam tada rašyti? Niekada neparašysi taip, kaip matei. Matei - ne toks žodis. Ir matei, ir girdėjai, ir jautei. Apysaką užrašyti pasisekė - ji buvo ilgesnė, nors pradžioj maniau, kad tik trumpa noveliukė - nespėdavo viskas išsisukti iki galo, nors ir šiaip sudėta tik dešimtadalis to, ką mačiau ir jaučiau. Pirmą kartą buvo gaila, kai padėjau paskutinį tašką. Bet nusibodo rašyti. O ir laisvo laiko tada turėjau. Rašiau visiškai negalvodamas, kas ir kaip iš to išeis, rašiau sau, nors pats nelabai tikiu, kad galima rašyti sau, tačiau žmogus apskritai nedaug žino, apie save taip pat. Ir vis dėlto būna akimirkų, dienų, kai tiesiog jauti, kaip iš lėto rūdija vinis sienoje, žolė svyruoja vėjo pučiama ties namo kampu, ir visas pasaulis, visas jo skausmas, liūdesys ir prasmė - tai svyravimas. Protas labai netobulas instrumentas. Gali žinoti, kad daiktas medinis, tokios ir tokios spalvos, matmenys tokie ir tokie, ir vis tiek nesuprasi, kas tai. Tai tėvo klumpė, kurią radau malkinėje, išeidamas visam laikui iš namų, ir pilka žemė viduje, kurią sumynė jo basa pėda. Tai visa žemė, kurią aš turiu.
    "Žodis jau vieną kartą pakeitė pasaulį", - taip yra pasakęs Martynas Liuteris. Mes matėme, nors dar ne visi suprantame, kad žodis dar kartą pakeitė pasaulį, ir labai norėčiau, kad prisimintume tai dažniau. Ne mersedesų ratai, ne tankai, ne raidžių virtinė ant kokakolos butelio, bet žodis, atgavęs savo magiškąją galią, glūdėjusią jame nuo žmogaus sutvėrimo laikų. Tegu prisimena tai tie, kurie veržiasi į Europą ir mato tik jos plastmasinę sielą, ir nėra net girdėję ir girdėti nenori, kad yra ten Šartro katedra. Provanso trubadūrų dainos tebemiega alyvmedžių pavėsyje, laukdamos tavęs praeinančio baso, - gal prisėsi šalia ir prakalbinsi...

    Regiu Jūsų kūrinių Mariją, Violetą, Poviliuką "niekada nevalomais kerziniais batais", amžinai kažko savo mazgeliuose kuičiančią Veroniką, Pūkį... Kaip jie ateina į Jūsų prozos pasaulį? Realūs prototipai iš realių situacijų? Ar tai ta "širdies ausimi" pasiseka išgirsti, kas plazdena jų sielose, kad atsivertų net paties mažiausio, nepastebimiausio - kaip anas Poviliukas - žmogaus gelmė?

    Labai sunkus klausimas. Rašytojai sutrinka, o dažnas dailininkas, paklaustas, ką tu čia nupeckiojai, ir įsiunta. Menas ir gyvenimas neturi nieko bendra. Juk ne vienam yra tekę matyti sapne pažįstamą miestą, gatvę, vietą, ir tik žinai, kad tai miestelis N., nors sapne jis atrodo visiškai kitoks. O būna ir atvirkščiai, sapnuoji lauką, kelio posūkį, namą tolumoje, ir po daugelio metų, važiuodamas pro Žemaičių Naumiestį, staiga viską atpažįsti. Prototipai - imi jų išorę, kartais kalbėjimo manierą, o kas žmogaus dvasioje - tik susapnuoti gali. Vienintelė Veronika nužengė į apysaką su visais savo ryšulėliais ir mazgeliais tokia, kokia buvo, mat buvo, matyt, ne šio pasaulio. Nebematau jos ir tikiuosi, kad sėdi jinai dabar pas dangaus vartus, retkarčiais pabardama šventąjį Petrą. Nežinia iš kur atsirado Pūkis. Jis ateina beveik visada, kai rašau apie Vilniaus senamiestį, tyli ir labai daug rūko. Jeigu imčiau ir parašyčiau savo autobiografiją, neabejoju, kad sakytų: ką jis prisigalvojo, jis visai ne toks... Nors būna visko. Vienas personažas sutikęs klausia, iš kur aš žinojęs, kad jis daręs taip, visai taip iki smulkmenų, o prototipas - oi koks gremėzdiškas žodis! -jau seniai ilsisi Karveliškių kapinaitėse. Beje, kaip beveik ir visi apysakos herojai...

    Grimasų iškreiptoje kasdienybėje, kupinoje nuožmios kovos, triukšmo ir bruzdesio - užmiršome, kas yra ramybė, tyla, susikaupimas vienumoje... Esate rašęs apie "ramybės kalvą", apie "ramybę, į kurią trupa kalavijo plienas". Kas tai?

    Tiesiog žmogus turėtų prisiminti, kad amžina ir negęstanti yra jo nors ir labai mažytė Dievo kibirkštėlė. Rusena jinai ir elgetos, sėdinčio pūgoje prie Aušros Vartų, dvasioje, ir tavo, ir šio pasaulio galingojo. Triukšmauja, rėkauja, klykia, lekia išdegęs akis šėtonas, kad žmogus nesustotų, neįsiklausytų, nepajustų, jog rusena jo kibirkštėlė, nes šėtonas puikiai žino, kad tą akimirką, kai žmogus jaučia ją, yra nenugalimas. Ir vėl prisimenu praėjusius metus. Tokia galybė ėjo, tokia galybė. Mums buvo peršama ir kalte kalama mintis, kad pasaulis didelis ir šaltas, ir žiba toje negyvoje materijos ir tuštumos šaltybėje svetimos mums žvaigždės, abejingos, nepasiekiamos. Bet jeigu ateina šviesa iš tolybės, jeigu ateina minties, dvasios šiluma žiūrint naktį į žvaigždėtą dangų, jis nėra svetimas, nėra šaltas, - tik pragaro ugnis nešviečia, jo ugnis šalta, o ta ugnis, sakykim, dieviškoji, pasaulio ugnis, - ir šviečia, ir šildo. Nes ko gi mes norime po šituo dangumi, jei ne dvasios šviesos ir ramybės? Kalavijas nukerta žvakę, bet bejėgis prieš liepsną. Skęstančio "Titaniko" orkestras, gęstant laivo žiburiams, kylant vis aukštyn vandeniui, grojo ir grojo, ramindamas besiblaškančius siaubo apimtus žmones. Jie taip ir nuskendo, nepaleidę iš rankų instrumentų... Matau liūdesį gyvulio, žvėries akyse, ir man atrodo, kad tai žmogus, kurio dvasioje užgeso ta kibirkštėlė...

    Ačiū Jums už pokalbį.

Kalbėjosi DANUTĖ KALINAUSKAITĖ

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page