r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
MIKELIS

[2]

    Kemsuotoje miško laukymėje, kur žolė amžinai pageltusi ir sausa, stovėjo apleista, visų pamiršta bažnyčią: raudoni jos bokštai kilo aukščiau juodų, tokių pat aštrių eglių viršūnių, sunkios, didžiulėmis geležinėmis kniedėmis durys buvo užvertos; juodu su archeologu ėjo per sausą žolę, kurioje jau seniai takelio nė žymės nebebuvo, ėjo iš netoliese stovėjusių dvaro rūmų, kuriuose buvo biblioteka ir mokykla; juodu gyveno tuščioje, didžiulėje salėje, sustūmę mokyklinius suolus palei vieną sieną, pasistatę nepatogias geležines loveles vienas prie vieno, kitas prie kito lango; už pusapvalių, nežinia kada valytų langų siūravo nykstančio parko medžiai, toliau - šlaitas, seni tvenkiniai, apaugę ištisai žaliais tarsi kilimas maurais, nudaužyti akmeniniai laiptai leidosi prie jų, ir vakarais, pavargęs nuo alinančio darbo senkapiuose už miesto, jis dažnai sėdėdavo ant tų laiptų ir žiūrėdavo, kaip už neplataus slėnio leidžiasi pro parko medžius saulė ir žalsvėja vis, ir tamsėja maurai ant vandens. Archeologas rūkė vieną po kitos pigias cigaretes, kosėjo naktimis sausu džiovininko kosuliu, kartais keldavosi, tyliai dejuodamas, ieškodavo basomis kojomis šlepečių ant nežinia kada vaškuoto parketo grindų, paskui taip pat patyliukais krenkšdamas eidavo į lauką, į pusapvalią terasą, ir ten ilgai stovėdavo tarp baltų, didžiulių vazų gėlėms, rūkė, dūmas klaidžiodavo vėsiame vasaros nakties ore ir lėtai pro atviras duris siaura sruogele plūsdavo atgal į menę ir kutendavo jam šnerves; norėdavosi ir jam atsikelti ir parūkyti, pajusti oda drėgną, kvapnų vasaros nakties prisilietimą, bet jis nesikeldavo: bijodavo trukdyti archeologui. Jam atrodė, kad jis nori pabūti vienas, kad jaučia, kaip liga iš lėto graužia plaučius: buvo pritvinkęs nevilties, kaip audros debesis krušos, bet stengėsi to neparodyti ir, numojęs ranka į žmonos dūsavimus ir šiurkščius gydytojo žodžius, rūkė, rūkė net naktimis, rūkė rytą, jau nesislėpdamas, lovoje, o jis, stengdamasis negirgždinti surūdijusių lovos spyruoklių, tyliai apsiversdavo ant nugaros ir žiūrėdavo į vos matomas žvainoje birželio prieblandoje lubas, į plafoną, kuriame krykštavo rubuiliai garbanotais, šviesiais plaukais amūriukai, putti, kaip juos vadina italai, žiūrėdavo kartais net neatmerkdamas akių, nes ir taip žinojo, kas ten nupiešta, žinojo, kad dangus saldžiai žydras, kad amūriukų skruosteliai parausvinti ir apvalūs tarsi persikai, žinojo, kad plafono barokinio rėmo paauksavimas vietomis nusilupinėjęs, bet auksas vis tiek švietė ir tamsoje dulksva, viliojančia šviesa, žinojo, kad pradės greitai švisti už pusapvalių, ąžuoliniais rėmais, prancūziškų, tik, gaila, jau nemokšiškai užkaltų vinimis, langų. Ryškės medžiai, dangus, paminklas ant grafienės mylimiausios kalaitės kapo po tamsia veimutine pušimi ims boluoti. Užmigs jis ir archeologas tik prieš pat patekant saulei, kai nuo ežero, kitapus miestelio, ims slinkti gatvėmis aušros rūkas. Juodu valgydavo pusryčius miestelio valgykloje, tuščioje ankstyvą metą, net musės dar nebūdavo pabudusios, spindėdavo už langų jaunoje, gaivioje saulėje ežero vanduo; ir dienos buvo ramios, vienodos, kaip ramios ir vienodos buvo naktys, kaip rami, vienoda, niekada neošdama stovėjo penkialiemenė veimutinė pušis po rūmų langais; miestelio gatvės, išgrįstos akmenimis, surinktais iš aplinkinių laukų, -vienas raudonas, kitas pilkas, trečias mėlynas, - buvo tarsi kokia nevykusi, vaiko sudėliota mozaika; juodu eidavo per slėnį, už kurio leisdavosi saulė, per medinį lieptą, per jau pjaunamą iš tolimojo galo lanką palei upelį; džiūstančio šieno kvapas kartais atvilnydavo net iki rūmų - jonažolės, vingiorykštės, mėta, ajero totoriškas, viską permušantis kvapas. Atsigręžus nuo slėnio skardžio - tuoj už jo žaliavo parkas - baltavo dvaro rūmai, bokštelis, kuriame iškeldavo grafo štandartą su senoviniu herbu - trys mėlynos skersinės juostos auksiniame dugne, nulinkusi nuo sunkios birželio rasos pieva, kur viskas žydėjo: katilėliai, rasakilės, vėdrynai, skurdesnėse vietose laukinės didžiosios ramunės, žirneliai, jonažolės, raudonieji dobilai, baltas tabokinis dobilas palei upelį ir sausoje kalvelėje, kur augo žaibo nuskeltas ąžuolas, retos šiuose kraštuose sidabrinės kačpėdėlės ir kuokštai čiobrelių, dar ajerai palei upelį ir vilkdalgiai, secesijos gėlė, jau pražydusi ryškiai geltonais žiedais. Senkapiai buvo smėlio kalnely, paėjus porą kilometrų aukštyn upe: surūdijusios geležinės balnakilpės, tokie pat ietigaliai, Damasko plieno kalavijai, taip pat sugraužti amžių rūdies, pažaliavę tuo keistu gražiu žalumu bronziniai papuošalai, smiltainio verpstelės, gintaro karoliai, patamsėję ir parudavę nuo laiko, mėlyno stiklo bizantiški karoliukai. Jie triūsė saulės kaitroje tarp kapų, atsargiai skrebendami stekais kaulus, irgi jau parudavusius, aptrauktus patinos. Jauna moteris, vyras, moteris su kūdikiu ant rankų, vaiko kapelis. Jie taip priprato prie kapų, smėlio, prie kepinančios saulės, prie amžinai mėlyno dangaus virš kapo duobės, prie prakaito, lašančio į pajudintą kapo žemę nuo nosies, jog žiogų čirpimas sausuose pelynuose ir smilgose atrodė ateinąs iš tolimo ir svetimo pasaulio. Grįždavo tiktai gerokai po pusiaudienio, valgydavo toj pačioj valgykloj; jau zirzdavo pabudusios ir amžinai alkanos musės, erzeliuodavo mechanizatoriai, gerdami alų, švytėdavo ežeras, toks pat mėlynas kaip dangus. Jie tylėjo kapuose, tylėjo valgykloje, tylėjo eidami per miestelį, tylėjo eidami pro klasicistinius didžiulius vartus į parką, tylėjo eidami didžiąja paradine alėja; vos įėjus į parką, pasaulis likdavo už nugarų - tik retos garsų ir kvapų nuolaužos, tarsi jūros bangų mūšos purslai, pasiekdavo juos čia; buvo tokie pat vieniši ir tame parke, ir tuose tuščiuose rūmuose, ir tūkstančio metų senumo kapuose. Kartais juodu vaikščiodavo po apylinkes, kopdavo į kalvas, eidavo lauko keliukais, apaugusiais sidabražole ir gysločiais, žavėdavosi senomis kapinėmis, kieta, balta samana apaugusiais kryžiais, koplytėlėmis su nugriuvusiais, išgraužtais darganų dievukais - veidai išraižyti plyšių tarsi raukšlių; ganyklos, tvoros, alksnynai, spindi lapai popiečio saulėje, pilki vienkiemių stogai pro vasaros žalumą. Ir vėl toks pat vakaras, vėl tokia pat naktis. Taip juodu užėjo tą apleistą bažnyčią, tokią keistą, vienišą, nežinia kam pastatytą miške. Klausinėjo miestelyje, bet niekas nesileido į kalbas, numodavo ranka: yra, taip, nežinau, seniai nebuvau, kai ganydavom karves, ten kapai, grafų, ne, ne grafų, grafai koplyčioje, kapinėse prie ežero. Tai kieno, kieno? Nežinau, nežinau, paklausk klebono. Ir juodu nuėjo vieną vakarą į tą bažnyčią. Dangus buvo lygiai pilkas, kaip niekada anksčiau, jokio vėjelio, rymojo eglės, nešnarėjo sausa žolė po kojomis, kilo bokštai į pilką dangų; pasaulis staiga susiaurėjo iki šitos laukymės, atrodė, kad nieko, visiškai nieko už jos nebėra, vien drėgni, pelkėti, neperžengiami miškai visame pasaulyje, ir tik čia, vienintelėj vietoj, sausa, šilta žolė, sausas, šiltas, nejudantis oras; juodavo gotikinė rozetė virš didžiojo portalo, didžiulių langų stiklai, sudurstyti švino juostelėmis iš mažų gabaliukų, tarsi iš lopų; bet nešvietė vitražai spalvomis, mėlyna, raudona, geltona, kaip įprasta gotikinėse bažnyčiose, - šmėstelėjo jam vėliau, jau viduje, mintis, - gal todėl, kad diena buvo tokia neįprastai, keistai pilka: tas pilkumas buvo sunkus ir taurus, tarsi rūdijančio gyvsidabrio, jei gyvsidabris galėtų rūdyti. Juodu atvėrė sunkias, kaustytas duris su ornamentuotais vyrių sparnais, kaltais iš geležies - o gal durys jau buvo praviros? - atrodo, buvo praviros, nes nei girgždėjimo, nei sunkumo jas veriant nejuto, ir bažnyčios viduje nebuvo nei vėsiau, nei tamsiau, kaip kad turėtų būti paprastai bažnyčioje: tokia pat, beveik apčiuopiama, tauriai pilka šviesa, nemetančia šešėlio, buvo nušviesta viskas aplinkui - kolonos, pereinančios į skliautų nerviūras, altorius iš juodo, pelkėje šimtmečius laikyto ąžuolo; bažnyčioje buvo nepaprastai švaru, niekas neišdaužyta, skulptūros, žvakidės, šventųjų paveikslai, tik jokio užtiesalo ant altoriaus, ir nedegė amžinoji ugnis: nors kabojo ant bronzinės patamsėjusios grandinės lempelė, ugnelė, atrodo, jau kadai kadės užgesusi. Juodu pasuko į kairę ir dar nepriėję zakristijos pamatė atvirą laidojimo rūsio angą, nusileido laipteliais; kriptoje buvo tamsiau, bet nereikėjo nei žvakės, nei žiburio: čia tvyrojo pagarbi prieblanda, kaip ir priderėjo tokiai vietai, - šiek tiek tamsesnė ir niūresnė negu bažnyčioje, lauke; nedvelkė ir kapų šaltis. Ko jie ėjo, kodėl - ar vedami to paties smalsumo, kaip kad klaidžiodavo laukais aplink miestelį? - ne, juodu žinojo, kodėl eina, kažkas grėsė tiems kapams, atrodo, reikėjo tuos palaikus perlaidoti, nes miestelio valdžia nei girdėti, nei žinoti norėjo, kad kažkokius bajorų kapus... Karstai buvo padėti palei sienas ant spedalių gultų - sunkūs, švininiai, su gėlėmis ant šonų, laurų lapais; kai kurie buvo atviri ne todėl, kad kas būtų plėšęs, numetęs karsto dangtį, ne, tiesiog taip buvo palaidota. Juto, kad niekas niekas jau seniai čia nėra buvęs. Vienas numirėlis gulėjo ant šono, palenkęs galvą į priekį, - atrodė visai kaip miegantis. Baimės nejuto jokios, tik rimtį ir nejaukumą, kaip artėjant iš toli vakaro audrai, gal dar nerimastingą kažko laukimą. Už šitos kriptos buvo kita, mažesnė; ir čia, taip pat atvirame karste, gulėjo mergina, apsirengusi gal devyniolikto amžiaus vidurio rūbais, - šviesi, gal balta suknelė, sujuosta per liemenį plačiu mėlynu atlaso kaspinu, plaukai smulkiomis garbanėlėmis užkritę ant kaktos, pailgas, gražiai ovalus veidas, didoka nosis, ne itin ryškūs antakiai ir skruostai - visai nenubalę kaip lavono, bet šiek tiek pablyškę, tarsi per ilgai miegojusio žmogaus; ji nebuvo graži, bet kažkodėl itin miela ir sava. Jis pajuto, kad mergina tuoj atsikels, bet nejautė nei prietaringos baimės, nei šiurpo, nei siaubo, kaip kad turėtų tokiais atvejais būti; juto, kad tuoj jinai atsimerks, ir pirma mintis buvo - kad tik ji neišsigąstų. Ji atmerkė akis, kaip jis ir tikėjosi, jos buvo didelės, mėlynos, prie jų tikriausiai ir buvo priderintas suknelės diržas, jis ištiesė ranką, nes ji gulėjo tarsi vagone, aukštai ant gulto, ir prancūziškai, bijodamas, kad lietuviškai ji gali nesuprasti ir išsigąsti, išgirdusi nepažįstamą kalbą, labai švelniai, kaip mažam, raminamam vaikui, tarė: "Atsargiai, atsargiai, neišsigąskit." Ir čia pat, kriptoje, taip pat atsargiai bandė užuominomis jai viską paaiškinti: praėjo tiek metų, kiti laikai; kalbėjo tai lenkiškai, tai prancūziškai, ir ji klausėsi nei per daug nusigandusi, nei susijaudinusi, tik nustebusi. Paskui pasakė: jei galit, kalbėkit prancūziškai. Jis kalbėjo ir stebėjosi, kad tiek metų nekalbėjęs prancūziškai dar visai neblogai sugeba išaiškinti viską paprastais žodžiais, nekliūdamas už gramatinių konstrukcijų, jungdamas, kaip jį kadaise ir mokė, žodžius į grupes, tik kartais maišydavo laikus. Archeologas kažkur pradingo, ir jis iš karto sumojo, kad ją reikia kaip nors parvežti į Vilnių. Jis galės miegoti savo mažyčio butelio virtuvėje ant sulankstomos lovelės arba tiesiog miegmaišyje - tiek metų šitaip pragyveno savo darbe, kabinete, glausdamasis prie rašomojo stalo ir klausydamasis per naktis, kaip šneka radijo taškas ir skrebena stogo čerpes liepos šaka. Tik jos rūbai, - ar neatrodys ji keistai, ar neužklius kam. Jis nužvelgėją: suknelė, gal ir keistoka, bet kas šiais laikais sugaudys tas madas, mažyčiai minkštais padais bateliai su sagtimis vos matyti iš po ilgos suknios; jei išvažiuotų iš miestelio vakare, kas tau pastebės labai prieblandoje.
    Juodu iš lėto ėjo Katedros aikšte, ir tokia pat pilkuma kaip tenai miškuose, bažnyčioje, kapų rūsyje, sidabrinė, rami pilkuma tvyrojo aplinkui. Ji beveik be garso lietė vėstančias aikštės plokštes, iš po apsiausto, kuris irgi buvo beveik iki žemės, bolavo tik kraštelis šviesios suknios; romios šypsenos šiaip metęs akį net nepastebėtum, bet tas gerumas, ramybė, švelnumas, susitaikymas, žinojimas kažko, ko nežino niekas, spinduliuote spinduliavo iš jos. Jis paklausė, gal ji suprantanti lietuviškai. Taip, atsakė jinai, žinoma, namuose mes kalbėjome lietuviškai. Jinai buvo mirusi truputį daugiau kaip prieš šimtą metų. Pasakė paprastai, kaip savaime suprantamą dalyką, tarsi sakytų pasų skyriuje savo gimimo metus. Jis vėl pažvelgė į ją, tikrai nebuvo graži - veidas pailgas, blyškus, nosis kumpa, kaulėta, smulkiai garbanoti pelenų spalvos plaukai, - bet jos veido išraiška traukė, ir buvo gera eiti šalia per Katedros aikštę šį keistą, keistai ramų vakarą. Ji su kažkokiu ypatingu džiaugsmu (veido išraiška beveik nepasikeitė, tik jautei, kad tą džiaugsmą spinduliuoja visa jos esybė) paglostė pritapenusiam vaikui galvelę, šyptelėjo, kažką pasakė, ir jam pasirodė, kad tas plykstelėjęs kaip šilta banga džiaugsmas dėl to, jog ji prisikėlė, džiaugiasi glostydama gyvą, tikrą žmogų, vaiką...
    Juodu sėdėdavo vakarais kambaryje, ilgai nedegdami šviesos, ir žiūrėdavo į kiemą, į amžinai pilką dangų, medžius; tik vėlai vakare, kai imdavo lėtai nykti ta amžinai juos lydėjusi sidabrinė, veidrodinė šviesa, jis uždegdavo žvakes senoje žvakidėje (elektros šviesos ji negalėjo pakęsti, sakė, kad ji negyva, dirbtinė). Liepsnelės jaukiai mirgėdavo ant sienų, judėdavo šešėliai, daiktų kontūrai būdavo švelnūs, jos veidas boluodavo lango fone, kai ji palinkdavo prie knygos. Vakarais ji dažnai garsiai skaitydavo senas, geras, pamirštas knygas, jis klausydavosi jos ramaus, tylaus, švelnaus, niekada nepavargstančio balso, žiūrėdavo į veido ovalą, nuleistas akis, kartais į nakties tamsą už lango, kartais į jaukiai mirguliuojančius šešėlius, daiktus, staiga atgavusius savo dvasią ir prasmę. Juodu niekur neišeidavo, niekada; vakarai būdavo vis tokie pat, ir apskritai atrodė, kad buvo tik amžinas vakaras, amžina prieblanda, amžinas švelnus balsas. Jos rankos - jis pastebėjo tai tik daug vėliau - vien rankos buvo nuostabiai gražios: tokios pat blyškios kaip veidas, bet tas blyškumas buvo šiltas, malonus, ilgi ploni pirštai, liauni riešai, sidabrinis ažūrinis žiedelis ant kairės rankos bevardžio piršto. Ji labai pasiilgdavo muzikos, mėgusi groti mažu čekišku rojaliu, kuris stovėdavo jos tėvo namuose, ypač vasaros vakarais, kai dvelkia pro atvims langus parko vėsa, kai saulė jau nusileidusi, kai tvyro ilga ir švelni vasaros vakarų prieblanda. Skambindavo žiūrėdama į parko medžius, į jų lapus, kurie lėtai, vienas po kito, traukiasi, nyksta, tirpsta tamsoje; ilgiausiai švytėdavo sena, jau nebekarpoma didžiulės tujos viršūnė dangaus fone - ji jausdavo jos kvapą, ir tas kvapas, aštrus ir egzotiškas, jai visada patikdavo ir kažkodėl primindavo vaikystę, anksti išėjusią, ji taip ir pasakė - išėjusią, tarsi jinai būtų tikrai tik išėjusi, motiną. Kartais, kai neskaitydavo, ji pasakodavo apie dvarą, arklius, medžiokles rudenį, kaimynus, pobūvius, šiaudinius kaimo stogus, matomus tolumoje, upę, spindinčius jos vandenis. Tas pasakojimas būdavo toks aiškus, vaizdus, jog jis pats matė viską - kelius, bėgančius per Žemaitijos laukus nuo kalvos ant kalvos, mėlynas tolumas, Rudaminą, žiemą vasarą keliaujantį maža bričkele iš vieno dvarelio į kitą, nešiojantį naujienas, paskalas, sekantį vaikams pasakas, deklamuojantį eilėraštukus, jau seniai nebeturintį savo kampo, tik tą arkliuką, bričkelę pakeliamu gaubtu, visada tokio pat amžiaus, visada raudono, riebaus veido, visada žilais, duriančiais, kai pasilenkdavo bučiuoti į skruostą, ūsais. Jis pavydėdavo tam Rudaminai tokio gyvenimo, to amžino kelio, kad ir besisukančio vis tuo pačiu ratu, pavydėdavo ir darganų, ir lietaus, ir to nerimo, varinėjančio jį iš vienos pastogės į kitą. Kad ir kokia būtų dargana, lietus, vėjas, pūga, vis tiek žinai, kad už vieno kalniuko, kito, už tų kaimo kapinaičių pasisuks kelias į dvarelį: bus parko alėja, kolonos, sutiks šeimynykštis, nešinas žibintu, priglaus bėriuką arklidėje, nustums bričkelę į vazaunę, o dvare traškės židinys, sutiks išsiilgę, trokšdami naujienų, sodins prie stalo garbingoj vietoj po senais aprūkusiais nuo žvakių ir apdulkėjusiais protėvių portretais, vaišins karštimu, įpils taurelę vyšninės, sustos vaikai aplink, išžioję iš smalsumo burnytes, suksis virėja apie įkaitusią krosnį, čirškins skleidžiantį kvapą po visus namus kepsnį. Spragsės tyliai žvakės, pliauskos šaudys židinyje, siaus dargana už langų, bus šilta, jauku - ir nuo židinio liepsnos, ir nuo vyšninės gurkšnelio; vėlai vakare nuves į kambarėlį, kiekviename dvarelyje vis kitokį ir vis tokį pat panašų; suvyniota į drobę karšta plyta pašildytas patalas, komoda kampe ar spinta, stalelis, žvakidė ant stalelio, užuolaidos iki žemės, patalų kalnas, išpurentos pagalvės; prasmegsi iškart į saldų sapną, ir bus dar saldžiau, kai girdėsi, kaip klebena vėjas langines, kerta lietus į langų stiklus ar kaukia ir dainuoja, negalėdama iškaukti ir išdainuoti savo ilgesio ir liūdesio, pūga kamine. Tie vaizdai, jai pasakojant, kildavo mintyse, būdavo tokie aiškūs, apčiuopiami, kad jusdavo jazmino kvapą, bangomis vilnijantį pro atvirą langą birželio naktimis, jusdavo aitrų, atsiduodantį kauliukais ir tuo pat metu lipniai saldų rubino spalvos vyšninės, ką tik Rudaminos išgertos, skonį, matydavo svyrančius, liepos karnų virvele parištus jurginus, skubančius žydėti, suktis paskui saulę, kol neprasidėjo pirmosios šalnos; parko alėja, šešėliai, tvenkinys apačioje, miestelis, karietos prie bažnyčios, bričkelės, valstiečių vežimai, aidi vargonai ir giesmė, kyla salsvas smilkalų kvapas, kunigas, jau nuplikęs, nenukirpti žili gaurai styro ant raudono, trumpo sprando, lėtai, ramiai ir labai oriai, visiems žiūrint, kopia į amboną sakyti pamokslo. Ir jis vis labiau norėjo būti tuo Rudamina, taip keliauti, taip gyventi, taip gerti vyšninę, taip glostyti bėriuką. Ir kaip, kaip... jis klausė ir negalėjo rasti žodžių, norėdamas paklausti, ar Rudamina taip ir mirė, klajodamas iš vienos vietos į kitą, kas jį priglaudė tą valandą, kas globojo, kas uždegė žvakę, kas giedojo, ar apskritai kas nors giedojo Visų Šventųjų litaniją, kai jo dvasia paliko šį pasaulį. Aš nežinau, atsakė ji, manęs jau nebebuvo. Ir tame pasakyme, jos balse, kaip visada, kai suvirpėdavo kažkas jos sieloje, buvo jausti toks begalinis liūdesys, toks begalinis, kad paprastas žmogus negalėtų nei jo pakelti, nei suprasti. Nors žodžius ji tarė taip pat švelniai, taip pat tyliai, ir intonacija buvo ta pati, nepakitusi, lygi, vienodoka, šiek tiek kylanti sakinio gale, tartum dainuojant. Aš nežinau, ji taip dažnai sakydavo, ir tas "nežinau" nebuvo nerūpestingas, lyg numojant ranka, kai norima atsikratyti įkyruoliu, arba tas "nežinau", kad vis dėlto galima sužinoti, paklausti kieno nors, atsiversti vakarykštį laikraštį. Jos "nežinau", senų romanų kalba tariant, ir tas žodis, atrodo, labiausiai čia tiko - buvo fatališkas; "nežinau" brėžė neperžengiamą, nors ir nematomą ribą, - ji galėjo stovėti prie tos ribos, galėjo gal ir matyti, kas yra už jos, bet peržengti jos negalėjo; ir tas jos "nežinau" visada buvo liūdnas. Kažkokios antgamtinės jėgos užbrėžta ir užkeikta riba. Tai netrukdė jam klausinėti. Bet jis niekada neišdrįso paklausti apie bažnyčią miške. Tai buvo jo riba, ir jis ją jautė nepaprastai aiškiai. Tas draudimas jo nekankino, kaip kad būna pasakose, jis buvo toks natūralus ir savaime suprantamas, kad net pagunda nekilo, net pats klausimas nekilo. Tik daug vėliau jam toptelėjo galvon, daug vėliau, kai jau nebebuvo ir ko paklausti. Bet kam klausti? Visada galėjo įeiti į tą laukymę, į tą bažnyčią, nulipti laipteliais, įeiti į kapo rūsį, matyti jos veidą - baltą, pailgą, tarsi šviečiantį anoje sidabrinėje prietemoje.
    Ji pasiilgdavo muzikos. Kartais vakare netikėtai padėdavo knygą ant kelių ir ilgai žiūrėdavo į žvakių liepsneles, į nakties juodumą už lango arba tiesiai prieš save į sieną, ant kurios nyko, tirpo, skydo žvakės šviesos metamų šešėlių kontūrai. Uždėjo plokštelę, bet jai nepatiko, kaip niekas nepatiko iš naujų, jo laikų, dalykų. Ji neaiškino, bet tikriausiai plokštelės grojimas jai atrodė negyvas, dirbtinis; jis būtų pasakęs, bet ji nebūtų supratusi, kad tai konservuota, sintetinė muzika. Jai reikėjo jausti klavišus, stygas. Jausti, kaip šilti pirštai liečia juos, kaip perteikia nuotaiką, jausmą, dvasią, kuri kiekvieną kartą vis kitokia: tie mažyčiai, net nepastebimi niuansai, jos supratimu, ir sudarė visą muzikos atlikimo grožį, kuri, tarsi visada likdama tokia pat, kartu išreiškia kiekvieno, prie jos prisilietusio, dvasią. Ir knyga taip pat, laiškas. Žodžiai brėžia tik kontūrus, sujaudina dvasią, kuri savo ruožtu pripildo juos, vaizduotės padedama, gyvybės,jausmo, širdies, kaip sakydavo seniau. Žodis neperša įkyraus, buhalteriškai tikslaus vaizdo. Žodis - dvasios, gaubiančios viską šiame pasaulyje, ženklas, lengvas pėdsakas, baikščios stirnos pėdsakas, vinguriuojantis per pusnynus žiemos ryto brėkšmoje.
    Tada dar buvo tik nuojauta grėsmės, nelemties; žinojo nesitarę, nė karto apie tai nekalbėję, kad nevalia ir nesaugu išeiti iš jiems gyventi užbrėžto rato. Jie net nebandė, gyveno laisva valia jame: niekada niekur neišeidavo, net į gatvę, net vakare, net naktį, ir niekada nei jam, nei jai net tokio noro nebuvo kilę. Jiems visiškai pakako tos mažos erdvės, tos pilkos prieblandos, tos svyruojančios žvakių šviesos vakarais, nakties juodumo už lango, medžio šakos, dangaus plotelio.
    Jis prisiminė profesoriaus našlę, gyvenusią dideliame, tuščiame bute ant šiukšlėmis apversto Vilnios skardžio. Profesorius jau kadai buvo miręs, ir vieniša našlė sidabriniais plaukais smilko didžiuliuose kambariuose tarp senų baldų, muzikos instrumentų, sunkių pliušo portjerų, prisigėrusių dešimtmečių dulkių, sustingusia banga krintančių nuo pat aukštų, papilkėjusių nuo laiko lubų. Pro matinius, taip pat tikriausiai nuo laiko, langų stiklus matėsi tik šiukšlinas skardis, upelės vingis tolumoje ir vos dūlavo, tarsi senoje, išblukusioje sidabro plokštelėje išgraviruoti, Misionierių bažnyčios bokštai. Profesorius kadaise kolekcionavo slavų tautų muzikos instrumentus. Jais buvo nukabinėtos visos sienos: didžiulės ukrainietiškos bandūros, guslės, įvairiausios balalaikos, dar daugybė instrumentų, kurių pavadinimo jis nei žinojo, nei kada kur kitur jų buvo matęs. Viename kambaryje stovėjo didžiulis juodas koncertinis rojalis, kitame - mažesnis. Tai, be abejo, buvo puikūs, brangūs instrumentai, - našlė skurdo, bet nesutiko.
    Ir jų parduoti, ir kažin ar kas juos šiame mieste būtų tinkamai įvertinęs. Jis nežinojo, ar ji kada skambindavo pati, ar išvis mokėjo skambinti. Tikriausiai ne. Atrodo, ji buvo tik profesoriaus tarnaitė, paprasta, nemokyta kaimo mergina, kurią profesorius vedė jau senatvėje, likęs vienišas, nes su pirmąja žmona vaikų neturėjo, o giminės, draugai išsiblaškė, dingo, žuvo per karus, pokario sumaištis. Senas laikrodis kabojo ant sienos, jo rodyklės rodė kelias minutes po penkių, švytuoklė nejudėjo, ir tik daug vėliau, kai jau gerdavo kartais arbatą su našle didžiulėje virtuvėje, kurioje stovėjo raižyto medžio bufetas, pilnas senų indų, sužinojo, kad laikrodis buvo sustabdytas profesoriaus mirties valandą, kelios minutės po penkių ryto. Jį tada domino profesoriaus knygų spinta - didžiuliai tomai už rakinamų durų stiklų: Šopenhaueris, Renanas, Montenis, didžiųjų muzikų gyvenimų aprašymai, senos gaidos, veikalai apie tautų muziką, solidūs klasikų rinkiniai, įrišti oda su įspaustu profesoriaus superekslibrisu. Knygų nebuvo daug, bet jos buvo taip kruopščiai parinktos, jog kėlė pagarbą. Profesoriaus būta, matyt, tikrai įdomaus, ne šių laikų žmogaus. Daug vakarų jam teko gerti arbatą su našle virtuvėje, kol ji išdrįso atrakinti knygų spintą. Baugiai žiūrėjo, kai jis traukė ir vartė knygas, bijodama, tiesiog drebėdama iš baimės, kad joms kas neatsitiktų, kad nesudužtų kaip plonyčio Bohemijos stiklo taurės. Jis taip ir nesiryžo paprašyti jų paskolinti: ji nebūtų sutikusi, atsakyti jai būtų buvę nepatogu; iš tos keblios padėties jie rado išeitį: jis ateidavo pas ją ir, atsisėdęs į didžiulį volterišką krėslą prie lango, skaitydavo; kartais išgerdavo su našle arbatos, pasišnekėdavo, ir tai buvo jai atlygis. Judu priprato vienas prie kito, tokie tolimi ir nepanašūs, net susidraugavo, nors siejo juos tik ta knygų spinta ir puodelis arbatos virtuvėje. Jiems to pakako ir neatrodė, kad maža. Kiti kambariai visą laiką stovėjo tušti; našlė gyveno mažyčiame, buvusiame tarnaitės, kambarėlyje ir įeidavo į didžiuosius, profesoriaus, jausdama tokią pat baimę ir pagarbą kaip ir prieš keliasdešimt metų. Laikui bėgant našlė ėmė pagarbiai bijoti ir jo - jai nebuvo atėję į galvą, kad gali būti, be profesoriaus, šiame pasaulyje dar vienas žmogus, kuris skaitytų tuos didžiulius, nesuprantamomis kalbomis parašytus tomus.
    Jau seniai bebuvo lankęsis pas ją, bet neabejojo, kad ji dar gyva, kad taip pat pagarbiai drebėdama įeina kartais į didžiuosius profesoriaus kambarius. Taip pat jis neabejojo, kad jinai įsileis kartu su juo ir nepažįstamą žmogų, neabejojo, kad leis skambinti rojaliu. Ir iš tikrųjų našlė nė kiek nenustebo pamačiusi juos dviese, ir tarsi žinodama, ko jie atėjo, iškart nuvedė prie didžiojo rojalio, pasakiusi, kad mažojo skambėjimas prastesnis. Tai tikriausiai ji kadaise buvo girdėjusi iš profesoriaus. Ji dažnai į kasdienės paprastos šnekos srautą netikėtai įterpdavo ištisus visai su kalbamu dalyku nesusijusius sakinius, ir jis iš pirmo karto suvokė, jog ji kartoja seniai pasakytus žodžius, kurie jos ausyse tebeskamba taip pat aiškiai ir ryškiai, tarsi būtų buvę ištarti ką tik. Pamažu jis ėmė suprasti, kad protu ji tarsi suvokia, jog profesorius jau seniai miręs, bet iš tikrųjų nesąmoningai visą laiką jai atrodo, kad jis tuoj peržengs slenkstį, paduos jai paltą, skrybėlę, praeidamas žvilgtels į savo kolekciją, įsispirs į minkštas, šiltas, jos paslaugiai paduotas šlepetes ir pasuks tuo įprastu savotišku žingsniu žmogaus, pripratusio visą savo gyvenimą sėdėti darbo kabinete, prie rašomojo stalo. Daug vėliau, kai skaitydavo knygas volteriškame krėsle, jis pastebėjo, kaip ji baugiai klausosi žingsnių laiptinėje. Niekada, net pačiais pakiliausiais jų draugystės momentais, ji neparodė jam profesoriaus kabineto. Bent duris pravėrusi. Matyt, profesorius buvo griežčiausiai uždraudęs - irgi žmonių, dirbančių prie rašomojo stalo ir dažnai turinčių tokį prietarą, mada - ką nors įleisti jam nesant į jo valdas. Ir to draudimo ji šventai laikėsi. Kažkodėl jam atrodė, kad ji pati po vyro mirties kažin ar buvo įžengusi į tą paslaptingąjį kambarį. Ji buvo klusnumo ir pareigingumo įsikūnijimas - tokių žmonių jau seniai nebėra; būti tarnaite buvo jos gyvenimo esmė, jos švenčiausias pašaukimas. Beje, kambariuose nebuvo jokio šiuolaikinio daikto: patefono, radijo, televizoriaus. Viskas buvo taip, kaip paliko išeidamas kažkur nepaprastai ilgam profesorius.
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page