r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
KALĖDŲ ŽVAIGŽDĖ

    Iš būrio jie bebuvo likę trise. Dvaro biržtvoje išlindo iš miško ir išėjo į vieškelį. Kelias staigiai leidosi pakalnėn, apačioje sukosi į dešinę ir šakojosi. Šaltis krito, dangus susiliejo su eglių viršūnėmis, ir Studentas pamanė, kad naktį gali pradėti snigti. Po kojomis sutraškėjo sausledis, jis persimetė automatą ant krūtinės ir padėjo ant jo rankas. Miškas baigėsi, viena atsiskyrusi eglė stovėjo kryžkelėje. Išėjus į lauką neprašviesėjo, tolumoje kaip auksinė vinis juodame aksome dulksvai sužibo sodybos žiburys. Tą pačią akimirką Studentas išgirdo raketos šnypštimą ir, griūdamas ant šono, paspaudė automato nuleistuką. Kažkodėl jam pasirodė, kad pirma išgirdo rusišką keiksmą, tik paskui savo automato seriją. Priešais sutvyksėjo piktos šūvių liepsnelės, kilo raketos, negyva svetima šviesa nutvieksdamos skurdžius, ištuštėjusius laukus, pajuodusius, susitraukusius nuo žvarbos pakelės karklus. Išilgai pamiškės ėmė kalenti kulkosvaidis. Įsiutusių švininių bičių spiečius atkirto juos nuo miško. Sutratėjo Vanago automatas, ir pakilusios raketos šviesoje Studentas pamatė jį klūpantį, užsiglaudusį už eglės kamieno.
    - Bėk, aš pridengsiu, - išgirdo Vanago šnibždesį. Kulkosvaidis tratėjo nesustodamas. Raketa blėsdama leidosi žemyn, ir Studentas, permetęs automatą ant dešiniosios rankos, šoko į priekį. Niekas nesitikėjo, kad jis bėgs į atvirą lauką, į gruodo sutrauktą ražieną. Kai vėl pakilo raketa, jis jau gulėjo tarpežio griovyje už karklų. Šliauždamas tolyn, girdėjo trumpas Vanago serijas.

    NKVD leitenantas susišaukė savo būrį.
    - Iškrėsi kelią, - įsakė stribukų vadui. - Negalėjo toli nubėgti sužeistas.
    Kareiviai sukėlė į sunkvežimį sužeistuosius ir sulipo patys, leitenantas irgi įsirioglino į kėbulą, nes kabinoje važiuoti buvo nesaugu. Šeši stribai liko ant smėlėto kelio.
    - Šunsnukis, - tarė vienas. - Juodas darbas visada mums, - ir nusispjovė.
    Jie tingiai kratė aplinkines sodybas, daužė šautuvų buožėmis į duris. Šunys lojo dusdami iš pasiutimo. Visų kaimų šunys pašėlusiai nekentė jų. Tikriausiai erzino ginklų kvapas, o gal jautė šeimininkų baimę. Stalai pagal seną Kūčių paprotį buvo nenukraustyti. Baugiai ir smalsiai žiūrėjo įjuos nuprausti vaikai. Stribai varė persigandusius gaspadorius ant aukšto, badė šieną daržinėse, vertė patalus iš lovų, knisosi po indaujas, klėtis. Ir visur tas pat - nežinau, nemačiau, negirdėjau. Jie vilkosi nuo trobos prie trobos. Jau stojo naktis, visai nutilo vėjas, ir kažkokia keista tyluma leidosi iš nematomo dangaus į išsigandusią žemę.
    Paskutinėje trobikėje, jau toli nuo miško, palei šlapią takelį, už kurio sruvo šaltiniuota Vėžė, Jonkus, NKVD leitenanto paliktas vyresniuoju, užsipuolė mažą, susitraukusį žmogelį:
    - Ir tu nieko nežinai?
    - Nežinau, - sutiko persigandęs, ne visai suprasdamas, ko jį klausia.
    - Ar tu kvailas, ar durnas - irgi nežinai?
    - Nežinau, - nuolankiai atsakė žmogelis.
    Stribai, suvirtę ant suolo prie stalo, numetę prakaituotas kepures ant baltos drobinės staltiesės, bet vis dar nepaleisdami ginklo iš rankų, nusijuokė.
    - Tu gal ir kaip šaudė negirdėjai? - varė Jonkus.
    Žmogelis tylėjo, bet paskui pasiteisino.
    - Dar rudenį ausis užkrito, ponali. Ir dabar dar neprigirdžiu.
    - Nešk šūdinės ir kinkyk arklį, - įsakė Jonkus. - Pranai, palydėk.
    Dirda išėjo į tamsiąją priemenę, pagrabaliojo pintinėje tarp senų skudurų, stengdamasis prisiminti, kur prastesnė, ir kiek padvejojęs ištraukė du butelius. Stribas stovėjo tarpdury, blankios šviesos ruožas iš virtuvės krito ant nelygios plūktinės aslos. Veronika jau buvo padėjusi žalio stiklo taurelę ant stalo.

    Studentas bėgo laukais, kol ėmė žaliuoti akyse. Perėjo į žingsnį, nusiėmė automatą nuo peties. Skaudėjo gerklę, plaukai buvo šlapi, prakaitas graužė akis. Nusišluostė rankove kaktą, aitrus milo kvapas atgaivino. Tik dabar suvokė bėgęs kur papuola. Paėjo dar kelis žingsnius, stengdamasis atgauti kvėpavimo ritmą, kaip buvo mokęs Ąžuolas, sustojo ir įsiklausė. Šūvių nebebuvo girdėti, toli lojo šunys. Jis stovėjo bulvienos pakrašty, toliau tamsavo krūmų juosta. Žvilgtelėjo į dangų, bet jis ištisai buvo apsitraukęs debesimis. Kad tik nepradėtų snigti, - pamanė ir ėmė eiti bulvienos pakraščiu, džiaugdamasis, kad gruodas sutraukė žemę - žingsnių beveik nebuvo girdėti. Kojos buvo tarsi medinės, kairė ranka tirpo. Kažkur viduje, jam atrodė, kad pilve, ėmė kilti ir plėstis kaip rūgstanti tešla paniška baimė: paklydau. Ji veržėsi aukštyn, į galvą, ir Studentas, sukaupęs visą valią, stengėsi sugrūsti ją atgal. Tamsa supo iš visų pusių, ir plūstelėjus baimės bangai jam pasirodė, kad nebesuvokia net, kur dangus. Akimirksnį iš po kojų dingo žemė, nebesusigaudė, nei kur kairė, nei kur dešinė, atrodė, kad jis svyra nuo kažkokios briaunos, dar akimirksnis, ir nulėks milžinišku greičiu į juodą chaoso tuštumą. Siaubas jau kilo gerkle. Jis vėl sustojo, pasitikrino automato saugiklį. Pirštai pajuto šaltą metalo realybę, vėl perbraukė rankove per kaktą ir sulaikęs kvapą įsiklausė. Stengėsi taip susilieti su tamsa ir tyla, kad galėtų išgirsti ir pajusti menkiausią išorinio pasaulio garsą ar ženklą. Šunys nebelojo, žiburių nesimatė, dangus jau buvo šviesesnis už žemę, priekyje juodavo krūmų juosta, burnoje liežuvis sunkiai judėjo, ir jis staiga suvokė, kad baisiai nori gerti. Ten upė! - švystelėjo staiga mintis, ir jis pajuto, kad tuoj tuoj pasaulis sugrįš į savo vietą. Tik dabar pastebėjo, kad bulviena palengva leidžiasi žemyn. Dirva baigsis, ir bus lanka, tvirtai tarė pats sau ir atsargiai, jausdamas gruodo aštrumą, nuėjo. Bet ten buvo ne lanka. Upė prasidėjo iškart už bulvių lauko. Jis sustojo ant skardžio ir akimirką klausėsi. Apačioje tyliai, raminamai burbuliavo tamsi šalta srovė. Tekėjo dieną ir naktį, vasarą ir žiemą. Tekėjo nepaliaujamai, tyliai, pati sau viena, stumdama įvirtusį medžio kamieną, grauždama molėtą skardį, išsiliedama pailsėti smėlėtose brastose, rinkdama pakeliui kiekvieno šaltinio versmę, upeliuko srovę, kiekvieną lietaus lašą; viską globė savin ir tekėjo tekėjo tekėjo.
    Studentas atsargiai nusileido šlaitu,jausdamas, kaip vis labiau maudžia kairę ranką, apėjo išgraužą po medžio šaknimis, kuri tamsavo kaip paslaptingas įėjimas į pasakų olą, atsiklaupė prie vandens, pasidėjo automatą šalia ir panėrė delnus į srovę. Upė glamonėjo pirštus, kažką sušneko, jis neskubėdamas gėrė iš rieškučių ir juto, kaip skaidrėja ir lengvėja širdis. Prisipylė gertuvę, atsargiai nusivilko milo sermėgą, pirštais užčiuopdamas kulkos perplėštą rankovę. Kulka brūkštelėjo žemiau alkūnės, nepaliesdama kaulo. Nuoga ranka ir bintas švietė tamsoje, ir juodas upės vanduo atspindėjo menką dangaus šviesą. Studentas juto, kaip ramina jį liūliuojantis upės šnekėjimas, laukų tyla, nukritusių, sušalusių lapų kvapas. Aptverta žaizda beveik nebemaudė. Panūdo nusitraukti batus ir įbristi į šaltą, gydančią srovę. Nuvargusios pėdos iškart atsigautų. Negalima. Visas dabartinis jo gyvenimas buvo apibrėžtas "negalima" riba. Ir jam palikęs "galima" plotelis siaurėjo kasdien, kol vieną kartą - pirmą kartą taip aiškiai pajuto šitoje raminančioje tyloje, šalia raminančio upės teškenimo - tas ratas susiaurės iki taško, idealaus Euklido geometrijos taško, neturinčio jokio matmens, neregimo gyvybės plokštumoje. Pasiėmė automatą, tyliai palypėjo aukštyn ir atsisėdo išgraužtoje įduboje po medžio šaknimis. Patogiai atrėmė pavargusią nugarą į storą šaknį ir dar kartą persirišo ranką. Tamsoje, tarsi šviestų pats, kartais blyksteldavo upės vanduo. Niekaip negalėjo suvokti, kur esąs. Upė tekėjo į kairę, bulvių laukas, Dvaro biržtva. Turėtų tekėti į dešinę, tada kairėje - didžiosios girios. Enkavėdistai šunų neturėjo. Gerai. Pasaulio diskas sukosi, plūduriavo ir niekaip negalėjo sustoti. Vienintelis turintis kryptį daiktas buvo srovė. Bet to buvo per maža, ir diskas sukosi. Sutrinksėjo kažkur už nugaros per sušalusį kelio purvą ratai. Kelias, upės srovė. Pasaulio diskas tebesisuko. Instinktyviai ištiesė ranką, sugrabaliojo automatą ir pasidėjo jį ant kelių. Vežimas artėjo. Kelias, matyt, sukosi jo link. Jau girdėjo kelių vyrų balsus. Kažkokio žodžio nuotrupa šmėstelėjo smegenyse, ir savisaugos instinktas iškart perspėjo: stribai! Po arklio kanopomis sudundėjo tilto lentos, ir vežimas sustojo. Tiltas, pasirodo, buvo visiškai arti. Plykstelėjo degtukas, apšviesdamas veidą, ir užgeso. Ko jie sustojo? Raudona cigaretės akis piktai žybsėjo, pakibusi tarp upės vandens ir dangaus. Tabako dūmas, atplaukęs pasroviui, maloniai kuteno šnerves. Ir tą pačią akimirką plykstelėjo kišeninio prožektoriaus spindulys, skaudžiai nušviesdamas priešingą krantą, pakeres, vandens raibuliavimą. Tamsos, tylos, upės jaukumo harmonija dingo. Kraupiai juodai mirguliavo vanduo negyvoje, įstrižai krintančioje šviesoje - krūmų šakos, sausi lapai, įstrigę tarp jų, palinkęs juodas medžio liemuo virš vandens. Šviesa šliaužė pačia pakrante, paskui perbėgo nesušlapdama srovę, peršoko į jo pusę ir ėmė klaidžioti po lazdynų krūmus, augančius skardžio atšlaime. Studentas atsargiai pritraukė kojas, patogiau pasiėmė automatą, prisispaudė nugara prie išgraužos sienos. Šviesos pluoštas artėjo, ir jeigu jį valdanti ranka nusileis žemiau... Tėve mūsų, kurs esi Danguje... revolveris... trys šoviniai. Tėve mūsų... į smilkinį, tik į smilkinį... atleisk mums mūsų kaltes. Spindulys šliaužė virš jo galvos didžiuliu skroblo kamienu. Stribas matė kamieną, žemę, šaknų pirštus, įsikabinusius į krantą. Ryški šviesa tirštino tamsą aplinkui, išplėšdama detales iškreipdavo vaizdo visumą. Virpantis ratas nusileido atgal prie vandens, pradėjo slysti srovės paviršiumi į upės vidurį ir staiga užgeso. Tarsi jį palydėdama, švystelėjo raudonu lanku nuorūka.
    - Dirda, važiuojam.
    Skambtelėjo arklio pasagos, ir vėl ėmė trinksėti vežimo ratai per aštrų gruodą.
    Pasaulio ratas suvirpėjo ir sustojo. Kelias, tiltelis, upės srovė, stribai, važiuojantys į būstinę Šakėnuose, Dirda. Bėgdamas jis nusuko į kairę. Šitoje vietoje upė darė beveik uždarą kilpą ir jį suklaidino. Didžiosios girios buvo beveik už nugaros. Staiga prisiminė tą tiltą vidurvasario aušroje. Raibuliavo vanduo, atspindėdamas šviesos blyksnius ant medinių polių, ledlaužio trikampis upės viduryje švelniai skyrė srovę, blykčiojo gružliai smėlio seklumoje. Rodos, tai buvo prieš šimtą metų. Žydrų šapalų būrys staiga pasirodė vandenyje. Žuvys sustojo ir vos judindamos uodegas laikėsi prieš srovę. Vandens lelijų žiedai įlankėlėje prie meldų palengva niro iš vandens, laukdami saulės patekėjimo. Tai buvo prieš šimtą metų pasaulyje, kurio nebebuvo.
    Reikėjo eiti. Reikės eiti visą naktį. Dėkui Dievui, Kūčių naktis ilga, dėkui Dievui, kad nepasnigo, duok, Viešpatie, kad šią naktį dar nesnigtų.

    Smakelis girdėjo, kaip ratai pasuko, trinksėdami per aikštės akmenis, prie būstinės langų. Girdėjo, kaip išmetė kažką ant žemės, bet nesikėlė. Nesikėlė nė tada, kai pasigirdo trankūs žingsniai koridoriuje, ėmė poškėti varstomos durys, dunksėti statomų šautuvų buožės. Žinojo, kad jį išvers iš lovos, ir prisiglaudė, džiaugdamasis paskutinėmis jau drumsčiamos ramybės minutėmis, veidu prie nuskalbtos kareiviškos antklodės.
    - Ei, myžaltaški, - išgirdo Jonkaus balsą, kuriame virpėjo viršininkiškos gaidos, - virsk iš kinio, užteks kiaušius sirpinti.
    Smakelis atsisėdo ant lovos ir pirštais bandė sulyginti susivėlusius, sulipusius plaukus. Burnoje tarsi prišikta, kokį velnią Žalienė į samagoną deda. Gal tikrai, kaip sako Markvaldys, pastipusią katę į brogą kiša?
    - Eisi stovėt, - sukomandavo Jonkus, įkišęs galvą pro duris. Ant jo nurūkytų ūsų blizgėjo vandens lašai, tvokstelėjo lauko vėsuma. Šonu spraudėsi Markvaldys, laikydamas rankose batus.
    - Krapštykis, - komandavo ir tas, - tuoj bobos iš bažnyčios pradės eiti. Nu. Stierva.
    Smakelis norėjo atsikirsti, bet staiga prisiminė, kad milinės kišenėje yra dar visas samagono butelis. Gerai užkimštas, pilnas. Tad nebesiginčijo. Nusitraukė nuo krosnies pastirusius autus, susirado batus už lovos galo. Jau tas velnias spėjo batus nugriebti. Ir staiga suprato, kodėl visi tokie pilni didybės, iš kur Markvaldžio rankose odinės karininko pušnys, į kokią sargybą jį varys.
    Lėtai suko skrebančius autus, trankė padą į grindis. Batai buvo drėgni, ir koja nelindo. Guodė jį ir kirbėjo galvoje tik butelis milinės kišenėje. Norėjo greičiau sprukti pro duris, toliau nuo to riksmo, pagyrų, kvapo - į gryną orą, į lauką, į naktį. Truktels iš buteliuko, sušils viduriuose, prašviesės galva. Taupiai patraukdamas išbus, kol pakeis, vėl išsities ant antklodės.
    - Strielbos nepamiršk, - kažkas šaukė iš ilgo koridoriaus galo.
    Stovėdamas nugara į duris, apsivilko milinę, užsimaukšlino kepurę, pirštinės buvo kišenėje, jautė butelį kairėje pusėje švelniai pūpsant po stora, šiurkščia medžiaga.
    Lauke nebuvo vėjo, šalo. Trobelėse palei gatvę retai kur spingsėjo menka šviesa už kartūninių užuolaidų. Anapus aikštės blausiai švytėjo aukšti, siauri bažnyčios langai. Bokštai tamsėdami nyko žemame juodame danguje. Du miškiniai buvo pamesti palei pamatą. Bolavo ant juodo gruodo veidai ir basos kojos. Vienas, pusiaugulom atremtas į sieną, atrodė tarsi snaustų girtas, nuleidęs galvą ant peties. Plaukai krito jam ant akių.
    Smakelis dirstelėjo - nieko čia nebepeši, paskutiniam paršeliui papas po uodega. Paėjo į šalį, nusiėmė šautuvą nuo peties ir atsisėdo, pasibrukdamas milinės skvernus, kad užpakalis nešaltų ant akmens. Girėnų gatvelės gale trinksėjo, jau toldami, ratai. Smakelis žiūrėjo į virpančią žvakių šviesą bažnyčios languose - tolimuose ir šventiškuose. Šviesa kilo į dangų ir nyko. Dvaro parkas, baltas gimnazijos pastatas, gatvelės, subėgančios į trikampę aikštę, sausledis ant balos palei Judickio restoraną. Danguje nė žvaigždelės ir niekur nė gyvo žmogaus, net šunys nelojo, ir ratų Girėnų gatvės gale jau nebebuvo girdėti. Važnyčiotojas jau važiavo per apkritusius tamsa laukus.
    Truktelėjo gerą gurkšnį iš butelio, lėtai išpūtė duonos raugu atsiduodantį kvapą ir pajuto, kad nori valgyti. Gerai, kad buvo spėjęs pačiupti lašinių bryzelį ir storą duonos riekę nuo stalo. Kramsnojo lėtai mėgaudamasis lašinio riebumu ir kvapu. Je, lašinys prie samagono pats tas. Enkavėdistas sako, kad raugintas agurkas. Bet ką ruskis išmano apie lašinius?
    Smakeliui nuo išgertos naminės pasidarė gera, šilta ir liūdna. Sėdėjo ant akmens ir žiūrėjo į šviečiančius bažnyčios langus. Gyvenimas geras, kai turi butelį milinės kišenėje, lašinių bryzą, duonos kriaukšlę, vos pradėtą pakelį papirosų, kai aplink tamsa, kai šviečia tolimi bažnyčios langai, kai esi vienas tamsoje ir šalia guli šautuvas. Neateis Jonkus naktį, neateis enkavėdistų leitenantas. Kas eis per naktį, per aikštę, prie gulinčių dviejų lavonų?
    Ėmė gausti stipriau vargonai. Smakelis suprato, kad Mišios baigėsi, pasiėmė šautuvą nuo žemės ir suspaudė tarp kelių. Niekas neis, - gali laukti leitenantas kiek nori, gali laukti Jonkus. Niekas neis prie dviejų numestų lavonų. Neis nei dieną, nei naktį, bet Smakelį staiga suėmė baimė, ir gyvenimas pasidarė nebegeras.
    Bernelių Mišios baigėsi, ir žmonės ėmė plūsti pro duris. Altoriaus žvakių šviesoje tamsavo jų kūnai. Kaip dvasios tirpo naktyje, gatvelių juodume, nukaukšėjo lėti arklių žingsniai. Smakelis vis patraukdamas žiūrėjo įtempęs akis į tamsą. Rodėsi, kad kažkas stovi po aikštės liepomis, prie restorano, be garso slenka per aikštę. Vis labiau kaito galva, šešėliai nyko, prigeso bažnyčios langai, tik švietė virpėdama, vos pramušdama begalinį juodumą, amžinoji ugnis prie didžiojo altoriaus. Merkėsi langų žiburiai. Tamsa tirštėjo, ir Smakeliui darėsi vis drąsiau. Padėjo šautuvą į šalį, nepaisydamas liepsnelės, apšviečiančios veidą, užsidegė papirosą. Ar nuo naminės šviesėjo akyse, ar skydo dangus, ar švietė papiroso ugnelė, bet vis aiškiau Smakelis skyrė dviejų veidus tamsoje. Pasilenkė prie atremtojo į sieną, užbrėžė degtuką. Akys sustengusios, šaltos, tik auksinė plaukų sruoga atrodė gyva ir švelni.
    - Juzukas, - sumurmėjo nustebęs Smakelis. - Juzukas. Tai radai savo kulką? Radai. O toks mandras vaikis buvai.
    Smakelis šnekėjo pusbalsiu, ir jam patiko šnekėti. Su kuo jis pašnekės, jei ne su savim?
    - Smakelis latras, Smakelis nugrubnagis. Smakelis sėdi, o tu guli. Guli basas ant šaltos žemelės. Kas iš to mandrumo? Kas iš to gražumo? Mergos vaikas buvai, o didžiu dėjaisi. Ir Uršulės nebėr. Ar žinai? Žinai žinai.
    Smakelis pateliūskavo butelį, išgėrė didelį gurkšnį. Pasidarė visai šilta, ir jis atsisegė milinės kabliuką.
    Dangus skydo ir aukštėjo.
    - Aš latras... Man ir taip gerai... O tu prieš vėją norėjai pūsti. Nepapūsi prieš vėją... Mandras buvai... Ko tu vis tyli? - supyko Smakelis. - Aš tau per prastas. Nosį rieti. Smakelis stribas. Tu ne stribas, o guli. Užteks tau gulėti. Išgerk, nesididžiuok.
    Negyvėlis net nepajudino galvos. Plaukų sruoga šviesavo naktyje.
    - Išgerk, - Smakelis prikišo kakliuką prie negyvėlio lūpų. -Gerk! - sukomandavo, nutaisydamas rūstų ir įsakmų balsą, pamėgdžiodamas Jonkų. - Kam sakau? - ir netikėtai apsiverkė. - Juzuk, Juzuk. Į mokyklą bėgdavom. Piemenavom. Lašinius valgiau per Kūčias, lašinius valgiau. Gėriau per Kūčias. Gėriau.

    Dirda iškinkė arklį, nuvedė į tvartelį, pametė šieno, sugraibęs tamsoje, paglostė avį ir pro tuščią šuns būdą pasuko į trobą. Žiburys nedegė, ir langai buvo neužtraukti. Įėjęs vidun susigraibė tamsoje vagį prie staktos, pasikabino kailinius ir atsisėdo ant suolo gale stalo kaip svečias.
    Atplaukė Veronikos balsas per tamsą nuo krosnies:
    - Jonai, ko tyli? Jonai.
    Dirda pasirausė kišenėje, išsitraukė avino maišiuką, kitoje kišenėje susigraibė laikraščio skiautelę, subėrė ant jos tabako žiupsnį, palygino smiliumi, palaižęs susuko suktinę ir pasakė tamsai:
    - Nebuvo.
    Priėjęs prie krosnies sugrabaliojo degtukus ir užsidegė suktinę. Degtuko šviesoje pamatė Veroniką, sėdinčią ant aslos, atsirėmusią galva į krosnį. Per paišiną jos skruostą be garso tekėjo ašaros. Ji jų nešluostė, nešniurkščiojo nosimi, ir stojus trumpai tylai Dirda išgirdo, kaip dvi, viena paskui kitą, paptelėjo jai į skreitą.
    - Nebuvo, - pakartojo Dirda. - Du buvo.
    Giliai įtraukė dūmą, sužibėjo raudona šviesa ant jo įdubusių skruostų, ir jis vėl atsisėdo ant suolo galo. Surūkė suktinę, ir burnoje kilo toks kartumas: kažin ar taboka bus supelijus, ar laikraštis negeras?
    - Ar kisieliaus dar turi? Burnoj kartu.
    - Turiu, turiu, - sujudo moteris.
    Dirda atsigėrė kisieliaus, nusišluostė atpakaliu delnu lūpas, lipnias ir vis dar dvokiančias taboka. Kabindamas kepurę ir kailinius nuo vagio girdėjo, kaip Veronika atsikėlė nuo grindų ir brazdina aplink puodus. Girdėjo, kaip ji priėjo prie stalo, kur stovėjo trys baltos, taip ir nepaliestos lėkštės, nukabino lempą, nuėmė stiklą ir brūkštelėjo degtuką. Blyški septinto numerio lempos šviesa pasklido po virtuvę, taip ir nepajėgdama iki galo išstumti tamsumos iš kerčių ir pastalės.
    - Kur tu eisi vidurnaktį? Kur tu eisi naktį?
    - Ne vidurnaktis. Bernelių Mišios ką tik baigėsi. - Patylėjo ir eidamas pro duris pasakė: - Juzis ten buvo. Agotos Juzis.
    Dirda jau buvo išėjęs į kelią, kai dangus pradėjo retėti. Juto, kaip ant blakstienų nusileido viena snaigė, kita, bet neįsisnigo. Pro debesų properšą, virš juoduojančio miško, virš vieškelio, sužibo dar neryški žvaigždė. Dirda nusiėmė kepurę ir ilgai žiūrėjo į ją. Žvaigždė vis ryškėjo ir ryškėjo, ir pajuto Dirda, kad su jos spindesiu grįžta į jo sielą ramybė. Plaukia ta maža žvaigždelė naktyje virš laukų, virš miškų, virš visos Lietuvos. Viešpatie, viskas Tavo rankoje, - pagalvojo Dirda ir taip norėjo persižegnoti, bet neišdrįso. Kažin ar gerai žegnotis į žvaigždę? Atsiduso ir nuėjo keliu.

    Studentas jau buvo priėjęs didžiąsias girias, kai dangus ėmė šviesėti. Jis sustojo ir atsigręžė. Tylėjo laukai naktyje, ir nė viena miško šakelė nejudėjo. Žvaigždė spindėjo pro debesų properšą. Jis nežiūrėjo į laikrodį, bet žinojo, kad jau buvo apie dvyliktą. Kalėdų žvaigždė, - pagalvojo studentas. Kalėdų žvaigždė virš žemės. "Žvelgiau į orą - oras gi iš nuostabos apmiręs; žvelgiau aš į padangių skliautą - stovėjo jis sustojęs, ir sparnuočiai padangėje sustingę neplasnojo; žvelgiau į žemę -stovėjo ten dubuo, prie jo išsitiesę darbininkai ir rankos jų dubenyje: kramtyt pradėję jie nekramtė, ištiesę imti - neėmė, į bumą dėjo - neįdėjo: žvilgsniai visų į dangų buvo įsmeigti." Studentas nusiėmė kepurę ir ilgai žiūrėjo į žvaigždę. Nakties vėsa švelniai glostė ir gaivino pavargusią galvą. Paskui jis apsigręžė, dar žvilgtelėjo per petį į laukus ir dingo miške.
    Smakelis atrėmė galvą į sieną ir žiūrėjo į retėjančius debesis virš bažnyčios bokštų. Žvaigždė suspindo virš juoduojančio parko. Smakelis žiūrėjo į ją, ašaros plūdo iš akių ir vėlėsi neskustoje barzdoje, nepasiekdamos smakro. Dar buvo degtinės butelyje, bet Smakelis nebegėrė. Dar norėjo pakelti šautuvą nuo žemės ir pasidėti tarp kelių, bet neištiesė rankos. Sėdėjo ir žiūrėjo į žvaigždę.

    Negyvasis nepakėlė galvos. Plaukai tebebuvo užkritę ant akių, pavėlavusi vieniša snaigė nusileido ant jų ir netirpo. Sniegulė žybsėjo žvaigždės šviesoje, bet niekas to nematė.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page