r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
HAMLETAS PROVINCIJOS TEATRE

    Dirbau tada provincijos teatre. Gyvenimas Paryžiuje ir Balbieriškyje iš esmės skiriasi ne taip jau labai. Taigi. Kiekvienais metais mūsų trupė gyveno paskutinius metus. Bet apie tai vėliau.
    Gyvenime būna tokių vingių ir vingelių, tokių netikėtų posūkių, kad paskui net pats stebiesi. Jie panašesni į sapną, vis dar atkakliai besilaikantį atmintyje, nors ir praėjo tiek metų.
    Į darbą ėjau kasdien, bet negalėčiau pasakyti, kuo dirbau. Mano nelaimė, buvau nuolankaus charakterio ir mokėjau rašyti mašinėle. Tad pyškindavau režisieriaus, žinoma, vienintelio, bet vis tiek vyr. režisieriaus, isteriškus įsakymus, o per spektaklius dažnai padėdavau dviem scenos darbininkams statyti dekoracijas. Geriausia vis dėlto būdavo vasarą, kai mažytė mūsų trupė, riedamasi ir bardamasi, iškeliaudavo gastrolių po aplinkinius rajonus.
    Primadonos, aktoriai ir režisierius susėsdavo į išklerusį PAZ-iką zyzdami ir purkštaudami. Vienam buvo tvanku, kitą purtė šaltis, trečią traukė skersvėjis. Režisierius įsirangydavo į pačią nepatogiausią vietą šalia vairuotojo (tai buvo vienintelė neginčijama jo teisė) ir išskleisdavo niekam nereikalingą turistinį žemėlapį ant kelių. Nė kiek nebūčiau nustebęs, jei į autobusą jis būtų atsitempęs ir sekstantą. Režisierius uoliai vaidino šturmaną. Bet grimztantį teatro laivą vedė ne jis.
    Mūsų primadonos - tai jau aišku vien iš jų vardų: Odeta, Violeta ir Ifigenija - iš pradžių aistringai ginčydavosi dėl vietos. Be abejo, kaip ir įprasta teatre, visos trys pretendavo į vieną - Nr. 4. Užrašas buvo išlikęs ant kėdės atlošo dar iš tų laikų, kai autobusiukas, ramiai ir taikiai burgzdamas, išvežiodavo į aplinkinius kaimus apsipirkusius mieste kolūkiečius. Vienai šitas skaičius buvo laimingas, kitai iš čia buvo geriausiai matyti slenkantis pro šalį peizažas, iš kurio, jūs, be abejo, suprantate, ji sėmėsi įkvėpimo, o trečioji į ją pretendavo vien todėl, kad jos norėjo kitos dvi. Joms vis dar tebesiginčijant, režisierius mosteldavo ranka - pirmyn, ir vairuotojas Aleksas, stiprus, sveikas bernas, iš tų, kurie mėgsta šokiuose paglamžyti merginas, atsisukdavo ir, blykstelėjęs baltais, stambiais kaip arklio dantimis, sušukdavo:
    - Atsargiai, mergaitės, važiuojam!
    Autobusiukas burzgė, primadonos teatrališkai mostagavo rankomis ir darė visus kitus judesius, gerai kiekvienam pažįstamus, jei teko laimė matyti "Hamletą", pastatytą provincijos teatre.
    Beje, Hamletas. Mūsų teatras gyvavo beveik nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Glaudėsi jis vis toje pačioje buvusioje miesto salėje, kuri po eilinės krizės, uždarius eilinį kartą teatrą, stovėdavo tuščia. Salė buvo pakankamai didelė, visiškai niekam nereikalinga, tvirtai pastatyta ir griūti pati nė neketino, o žalias scenos uždangos pliušas buvo taip prisigėręs dulkių, kad ir Afrikos džiunglių kandis būtų išsilaužusi dantį.
    Uždarius teatrą, nurimus aistroms, greitai visi mieste pajusdavo, kad kažko trūksta. Net valdžia pajusdavo. Ir pasipildavo raštai į Kultūros ministeriją, į CK ir dar kur nors. Ir visuose juose buvo vienas nepaneigiamas argumentas: miestas turi puikią salę, kurioje nors šiandien pat gali pradėti dirbti teatras. Sunaudojus maždaug 2 kg rašomojo popieriaus visokiems skundams, paraiškoms, nuorašams, suderinimams etc., teatras atgimdavo kaip feniksas iš pelenų, tiksliau būtų pasakius, iš miesto salės dulkių. Ir gyvuodavo naujasis teatras tol, kol naujasis režisierius imdavo svarstyti "Hamleto" statymo klausimą. Beje, kad ir koks būtumei sveiko ir praktiško proto žmogus, dirbdamas teatre ir susidurdamas su juo kasdien, imi iš pradžių tik jausti, o paskui ir nejučia pasiduoti tai savotiškai atmosferai, kuri visada gaubia teatrą.
    Kartais po užsitęsusių repeticijų aš šiaip pasilikdavau teatre ir miegodavau scenoje, nikeliuotoje su didžiuliais žalvario bumbulais pirklio lovoje. Patikėkit manim, ta atmosfera tikrai yra. Išsitraukdavau iš teatro seifo tam tikslui ten nuo gaisrininkų (priekabiausių žmonių pasaulyje!) slepiamą patalynę ir atsargiai, stengdamasis per daug netrinksėti, įeidavau į blausiai apšviestą sceną. Žiūrint nuo jos, žiūrovų salė atrodė didžiulė. Kėdžių eilės skendo prieblandoje, ir nors žinojau, kad niekur nėra nė gyvos dvasios, be teatro pelių, tokių pat vargšių kaip ir bažnyčios, vis tiek man atrodydavo, kad į mane žiūri tūkstančiai akių.
    Žinojau, kad kvailioju, bet nieko negalėjau padaryti. Klojau lovą, kabinau ant krėslo, kuriame sėdėjo karaliai, žmogžudžiai ir juokdariai, savo švarką, tvarkingai ištiesdavau ant pasostės kaklaraištį, šiūravau specialiai tam atvejui tame pačiame seife laikomomis šlepetėmis ir jaučiau, kad vaidinu. Aktoriai mane supras. Man atrodė, kad aš gyvenu scenoje. Tai labai keistas jausmas, toks pat pavojingas, kaip ir visi kiti neįprasti pojūčiai - žmogui norisi patirti juos vėl ir vėl.
    Teatro salių langai, kaip jūs puikiai žinote, aklinai uždangstyti. Iš kito pasaulio neprasiskverbia nei pilnaties švytėjimas, nei vasaros aušra, nei pavasario kvapai. Dėl to teatre, kad ir kaip jį šveistum (o mes turėjome tik pusę valytojos etato), visada pilna dulkių. Tai scenos jausmų ir aistrų dulkės. Gerai geram teatrui, dalį jų išsineša žiūrovas. Bet kodėl aš peikiu nereiklų mūsų žiūrovą? Mažai esu girdėjęs jo priekaištų. Tiesiog čia tų jausmų ir tų kančių tiek daug, kad dalis jų neišvengiamai turi virsti dulkėmis. Ar esat pastebėję, kaip greitai apdulka netikros gėlės iš vaškuoto popieriaus?
    Ir tik būdamas čia naktį, vienas, kai į tave žiūri šimtai tuščių kėdžių, kuriose žavėjosi, plojo, juokėsi ir verkė kartų kartos žiūrovų, staiga suvoki, kad teatro pasaulis visai kitas. Jau toks kitas, kad rytą skaudžiai pajauti, kaip veržiasi tas jau tapęs svetimas ir nemielas tikrasis pasaulis, kuriame kiekvienas vieną kartą gimsta ir vieną kartą miršta. O čia galima gimti ir mirti tūkstančius kartų. Čia gali būti ir šventuoju, ir niekšu, nelaimingu įsimylėjėliu ir apgautu vyru, čia žūsti nuo klastingo išdaviko rankos tik tam, kad kitą vakarą, sužibus teatro žibintams, vėl prisikeltum iš naujo, vėl mylėtum, kentėtum, neapkęstum. Tik niekada (esu pervertęs visus biurokratinius teatro popierius, numestus palėpėje) niekada šioje scenoje nestovėjo grakštus ir išblyškęs Danijos princas ir negirdėjo šitos sienos: "Būt ar nebūt, štai klausimas koksai!"
    Aš jau iš savo patyrimo žinojau, kad vos tik eilinis vyr. režisierius "pradėdavo svarstyti "Hamleto" pastatymo galimybę", teatre prasidėdavo negeri dalykai. Nesuvokiamas visų režisierių noras nors kartą pasirodyti scenoje pačiam. Hamletas visada būdavo vienas, o Ofelijų - keletas. O klastingoji moters prigimtie! Kiek daug valstybių, talentų ir meno kibirkščių užgeso per tave! Karštos Ofelijų ašaros lašėjo į scenos grindų dulkes, palikdamos tamsias duobutes, kaip liepos liūtis kaimo vieškelio smėlyje. Ofelijos persekiodavo režisierių, kalbėdavo apie savo gyvenimo svajonę, grasindavo nusižudysiančios, išeisiančios iš teatro, bandydavo suvilioti meno vadą ir galiausiai visos sėsdavo rašyti skundų.
    Pradėdavo lankytis komisijos, seniau su odiniais rudais portfeliais, su kiniškais parkeriais viršutinėse švarkų kišenėse, vėliau su juodais japoniškais diplomatais rankose ir šratinukais. Komisijos vakarais sėdėdavo viešbučio restoranėly, ir nepamainoma jų komandiruotiškos viengungystės puošmena visada būdavo kuri nors iš būsimųjų Ofelijų. Režisierius vaikščiodavo pajuodęs, kartais teatrališkai raudavo plaukus (jei jų turėdavo), apeliuodavo į sąžinę, meno fakelą, kuriam negalima leisti užgesti ir t.t. Bet jo pastangos būdavo bergždžios, o pabaiga dvejopa: patyliukais savaime pastatymo idėja numirdavo arba režisierius paslėptos kančios iškamuotu veidu įteikdavo atsistatydinimo raštą kultūros valdybai ar ministerijai -kam tuo momentu teatras priklausydavo.
    Kai aš prisimenu, kas buvo tikroji visų šių Ofelijų rietenų priežastis, mane apima gėda. Priežastis buvo tikrai nepaprasto grožio atlasinio šilko Ofelijos suknia, kurią dar anais sunkiais buržuazinės diktatūros metais vietinis fabrikantas, teatro maniakas, buvo padovanojęs su sąlyga, kad ją dėvės tik Ofelija.
    Neabejoju, kad ne vienas režisierius suprato tikrąją šitų kančių priežastį ir ne vienam buvo kilusi mintis nevilties valandą sukapoti tą prakeiktą suknią, sudeginti viešai miesto aikštėje. Bet... nelaimingoji suknia buvo juodu ant balto įrašyta į teatro inventoriaus knygas. Didysis anglų dramaturgas neklydo, sakydamas:

    Jei plieną ir granitą Laikas griauna,
    Jei žemė ir vanduo neamžini...

    Tai šitos knygos amžinos kaip Šventasis Raštas. Ir nors nelemtoji suknia nebuvo rakinama į skrynias kaip kiti drabužiai, o nerūpestingai kabojo sukiužusioje spintoje, jos nelietė net amžinai alkanos teatro pelės, nesuėdė laiko dulkės, ir net aklasis, pačiupinėjęs šiugždančią, slystančią per pirštus medžiagą, nebūtų drįsęs parašyti atitinkamoje grafoje: "Nurašyta, remiantis komisijos NN protokolu Nr. XX".
    Dievo kelias tiesus, kompromiso vingius išgalvojo velnias ir, pabarstęs taikos ir ramybės cukrumi, pakišo lengvatikiui žmogui. Kai rytą pamačiau nušvitusį režisieriaus veidą, aš, vienintelis teatre, neapsidžiaugiau. Po repeticijos į režisieriaus kabinetą, kuriame glaudžiausi ir aš, įėjo paeiliui Violeta, Odeta ir Ifigenija, o išėjo trys Ofelijos. Nelaukęs pabaigos ir naujųjų Ofelijų krykštavimo, nuėjau į "Šanchajų", kur nesilankydavo nė vienas padoresnis žmogus, tuo labiau inteligentas, ir paprašiau Zosės didelę stuopą degtinės.
    - Odekolonas, - pasakė nustebusi Zosė, - tik odekolonas, gal geriau paimtumėt konjako?
    Aš liūdnai linktelėjau galvą, pasiėmiau stiklinę rudo, dvokiančio šviežiomis blakėmis skysčio ir atsistojau prie žuvų galvomis nukrauto stalo. Už stiklinių smuklės sienų ošė rudens naktyje ežeras ir švysčiojo pro sudraskytus debesis mėnulio pilnatis virš piliakalnio. Užsimerkiau, pakėliau stiklinę prie lūpų ir nurijau du didelius gurkšnius. Burna iškart prisirinko seilių, o blakių vanduo sustojo kažkur pusiaukelėje. Beveik nekramtęs sugrūdau ten pat sumuštinį ir atsargiai atsimerkiau.
    Nieko neatsitiko. Smuklė tebeskendėjo dūmų kamuoliuose, du kolūkiečiai išrasojusiomis kaktomis, atsisagstę paltų skvernus, užsigulę ant stalo ir nekreipdami dėmesio nei į mane, nei į menkių galvas, šnekėjosi apie veršius. Vienam iš vidinės kišenės žvelgė ištiesęs kaklą degtinės butelis. Dvi puspilnės stiklinės raudonose vėjo nugairintose rankose. Per visą smuklės dvoką dar mušė nuo jų drėgnų paltų rudens laukų ir lietaus kvapas. Maloniai ėmė kaisti skrandis, išryškėjo spalvos ir dar labiau pajuodo naktis už lango.
    Mėnulis lėkė pro debesis, ir aš spoksojau į jį. Ten, juodoje naktyje, ant šėlstančios jūros kranto, ant uolos, į kurią dužo bangos, dunksojo senieji Elsinoro mūrai. Princas stovėjo, atsirėmęs į parapetą, ir žiūrėjo į lekiantį pro debesis mėnulį... Ir staiga aš viską supratau. Ta mintis švystelėjo kaip žaibas - akinamai ryškiai ir trumpai. Hamletas! Kažkodėl visada dramos personažas - kai perskaitai, pamatai, vaidini - atrodo lyg būtų užbaigtas dramaturgo, režisieriaus ar dar ko nors. Hamletas tuo ir didis, atsiprašau, Šekspyras, kad jo personažai, net liežuvis neapsiverčia taip sakyti, - žmonės. Žmonės. Jūs mane suprantate? Todėl jų veiksmai, jei kada nors skaitėte didįjį romantiką, tokie, rodos, nelogiški, išlaužti - ko bijoti, juk ir taip pagalvoji - iš piršto. O tas jų nelogiškumas - žmogaus nelogiškumas. Tik jis sugeba kiekvieną dieną būti kitoks ir vis tiek likti pačiu savimi. Jo poelgiai, veiksmai, žodžiai, gestai keisti ir ne visai suprantami. Nes nėra ir negali būti žmogaus, kuris visiškai suprastų kitą. Taip ir būti negali. Žmogus turi turėti savo paslaptį, kažką savo. Tik žvėris metų cikle viską kartoja, žmogaus metai niekada nepanašūs vienas į kitą: ką metai -dienos, valandos, net minutės.
    Nuo to blakių antpilo mintys man pradėjo lėkti greitai, viena paskui kitą, norėjosi išsišnekėti su kuo nors. Nužvelgiau smuklę: su kuo? Su dviem kaimiečiais, su Zose, su buvusiu kolūkio pirmininku, kuris štai sėdi prie ano stalo? Ir sėdi jis čia kiekvieną mielą vakarą, ir visada prieš jį stiklinė. Nueiti pas režisierių, pas kultūros skyriaus vedėją? Net pasipurčiau nuo tokios minties.
    Mano euforija išgaravo. Nuėjau prie aplaistyto ir druska nubarstyto bufeto, ir Zosė neklaususi įpylė dar. Išgėriau jau iškart, bet nei šiluma visame kūne, nei euforija nebesugrįžo. Pajutau, kad jau vėlu, kad šaltas vakaras, kad ruduo, kad aš vienas ir kad išgėręs šį blakių antpilą į teatrą grįžti negaliu. Tad nuėjau namo. Per tuščias gatves, kur suposi ant stulpų žibintai ir šoko keistą šokį nakties drėgni šešėliai. Amžinai tamsūs teatro langai. Nė mažiausio šviesos krislelio, tik ošėjau nuogos liepos palei duris. Man kažkodėl suspaudė širdį, ir aš visai be nuotaikos, jausdamas tvaiką ir kartumą burnoje, pasukau namo.
    Turėjau butą mediniame ilgame name su trimis stiklinėmis gonkelėmis. Turėjau vieną nedidelį, savaime aišku, kambariuką, o virtuvę man atstojo tos gonkelės. Žiemą būdavo šalta, kūrenau anglimis. Man tos anglys kliūdavo smulkios, nedegdavo, ir įkurti ugnį būdavo tikras vargas. Bet man užteko tada visko. Aš turėjau teatrą. Dar galiu pasakyti, kad namas buvo atokiau gatvės. Gatvė buvo menkai važinėjama, o tarp jos ir namo buvo sodas. Jau senas, su peraugusiais, džiūstančiomis šakomis medžiais sodas. Niekas jo neprižiūrėjo, vaikai nudaužydavo dar tik užsimezgusius obuoliukus, bet vis dėlto tai buvo sodas. Ir žydėjo jis pavasariais, ir nuo gatvės triukšmo, dulkių saugojo jo žaluma, ir rudenį gražiai krisdavo lapai, ir kartais atsigaudavo man širdis, žiūrint į tuos pavargusius iškankintus medžius, kurie, nepaisydami jokių negandų, žydėjo kiekvieną pavasarį ir mezgė vaisius, nors ir nelemta buvo juos subrandinti.
    Ta stoiška sodo rimtis persiduodavo ir man, kai užeidavo sunkios valandos, kai viskas, kas buvo, ir viskas, kas dar bus, atrodė pilka pilka. Ir dabar ėjau plytelėmis išklotu taku per jį. Stovi juodi medžių siluetai naktyje, pūškuoja manevrinis garvežiukas, stumdydamas vagonus stotyje už kalno. Atsirakinau duris, pakabinau paltą ant vinies ir, nedegdamas šviesos, ėmiau kurti ugnį. Negailėdamas sulaužiau visą medinę obuolių ar dar kažin ko dėžę, išrinkau stambiausius anglių gabalus,jie greitai įkaito, ir pro ketinių durelių stačiakampes išpjovas sužėravo linksma ugnis. Prisitraukiau mažą kėdutę prie ugnies ir pasigailėjau, kad primečiau anglių: dabar negaliu atidaryti durelių. Bet vis tiek (ne veltui tiek metų dirbau teatre) puikiausiai galėjau įsivaizduoti ūžiantį židinį senoje pilyje ir jaučiau, kad tuoj, apsirengęs tamsaus aksomo drabužiais, praskleidęs portjeras, įeis princas ir tylėdamas atsistos man už nugaros. Mes tylėsim ir žiūrėsim į liepsną.
    Aš taip ir užsnūdau kėdėje, o rytą atsibudau lengva, šviesia galva, nusiprausiau, nusiskutau ir patraukiau į teatrą. Jame dėjosi keisti dalykai. Aš neabejojau, kad kaip visada Ofelijos susiries, verks, aimanuos, bet velniška režisieriaus užmačia padarė savo. Visos trys Ofelijos, linksmai čiauškėdamos, matavosi garsiąją suknią. Visos trys buvo laimingos, ir aš staiga supratau. Nė viena neabejojo, kad būtent ji pritrenks ir pavergs žiūrovų širdis. Būtent ji, o ne ta kūtvėla varžovė.
    Bėgo repeticijų dienos, aš nebeišeidavau iš teatro ir prireikus pavaduodavau nesantį aktorių. Buvau ir Polonijumi, ir duobkasiu, ir karaliene, net Hamleto tėvo šmėkla, bet niekada nebuvau Ofelija. Jos pagirtinai, kaip niekada, lankė repeticijas. Be galo smagiai bėgo laikas, ir aš, vienintelis iš visos trupės, nelaukiau premjeros. Tiksliau - aš vienintelis su baime laukiau jos. Ir nuojauta manęs neapgavo. Tiesa, to, kas atsitiko, aš net nenutuokiau. Net neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Net drąsiausiose svajonėse, net sapne.
    Ir štai mieste ant stulpų pasirodė ranka rašyti skelbimai. Generalinė repeticija! Nejaugi? Nejaugi Hamletas išeis į mūsų teatro sceną! Premjeros išvakarėse, kaip ir buvo susitarta, Ofelijos traukė burtus. Neatsimenu, kuriai pasisekė. Bet mano širdis buvo nerami, ir aš vėl, antrą kartą gyvenime, nuėjau į Zosės įstaigą. Gal taip ir tampama girtuokliu? Pakartojau visą procedūrą kaip ir aną kartą. Konjakas taip pat dvokė blakėmis, taip pat ant stalų mėtėsi žuvų galvos, o buvęs kolūkio pirmininkas sėdėjo įprastinėje vietoje.
    Premjeros vakarą publika rinkosi kaip niekada gausiai. Apie Šekspyrą ir Hamletą buvo girdėjęs net mūsų miestelis. Režisierius vėlavo, Ofelija nervinosi, aš paslapčia dairiausi pro uždangos plyšį į pilnėjančią salę.
    Pagaliau atpūškavo ir režisierius. Jo veidas buvo juodas, kaklas aprištas skarele.
    - Mes žuvę, - sušnabždėjo jis, pažvelgęs į salę.
    - Renkitės, grimuokitės, - sušnabždėjau aš. - Iki pradžios liko kelios minutės.
    Jis savižudžio žvilgsniu pažiūrėjo į mane.
    - Ką rengtis?
    - Kostiumą, špagą.
    - Mulki, - sušnypštė jis, - Dievo mulki, ar tu negirdi, - ir jis ėmė žiopčioti, - ar tu negirdi, kad aš praradau balsą? Prakeikta pirtis. Viešpatie, ką dabar daryti?
    Žinia žaibu pasklido užkulisiuose. Karalienė šlakstė vandeniu nualpusią Ofeliją, kuri griūdama grakščiai pasitaisė garsiąją suknią. Režisierius raudojo, direktorius balo, tik aš vienas stovėjau ramus, abejingas ir (jei būtų kas iš jų žinojęs!) net patenkintas.
    Pirmasis susitvardė direktorius. Keistai nužvelgė mane. Pašaukė grimuotoją.
    - Anele, grimuok, - ir mostelėjo į mane.
    Aš net nespėjau prasižioti. Vienas vilko man švarką, kitas kelnes, Anelė su savo dėžutėmis ir vata sukosi aplink, pats direktorius prisegė špagą, režisierius uždėjo peruką, Ofelija klijavo barzdelę ir ūsus. Salė jau plojo. Stovėjau prieš veidrodį ir, nieko nematydamas, žiūrėjau į save. Staiga mano sąmonę pasiekė neramus salės ošimas, ir aš supratau, kad po minutės turėsiu įžengti į ryškiai apšviestą sceną. Uždanga jau judėjo, prabėgo, kliūdami kartoninėmis alebardomis už kėdžių, Bernardas ir Franciskas. Mano keliai sulinko patys, ir, jei direktorius nebūtų pakišęs kėdės, būčiau griuvęs kaip ilgas.
    Visi puolė mane raminti ir drąsinti, bet aš nieko negirdėjau. Ofelija vėl ruošėsi nualpti, bet, supratusi, kad dabar ne metas, nutarė raudoti. Bet ir raudoti negalėjo bijojo sugadinti grimą. Iš scenos jau sklido karaliaus žodžiai: "Pašlijo pamatai valstybės mūsų...", kai aš, truputį atsigavęs, ryžtingai tariau:
    "Ne", - ir nusisegiau špagą. Bet režisierius sugriebė mane už rankos, direktorius suriko:
    - Konjako!
    Kažkas kažkur nubėgo ir atnešė to paties blakėmis dvokiančio skysčio. Išgėriau jį kaip vandenį. Dar šiandien prisimenu, kaip ištiesiau ranką ir tariau taip, kaip kadaise sakydavo Amžinasis Princas:
    - Špagą.
    Direktorius ir režisierius baimingai susižvalgė. Aš žengiau į sceną. Tai viskas, ką prisimenu.
    Lanksčiais jaunuolio žingsniais, kada jis jaučia kiekvieną kūno raumenį, kažkas įžengė į sceną ir tarė pavėluotą repliką:

    - O, anaiptol, man saulės net per daug.

    Jutau, kad scenoje visi keičiasi. Karalienės balsas virpėjo:

    Numesk, brangusis Hamletai, į šalį
    Varsas nakties ir draugišku žvilgsniu...

    Stovėjau scenos viduryje ir jaučiau, kaip klausosi nuščiuvusi salė:

    O Dieve! Dieve! Koks nereikalingas,
    Beprasmiškas, blankus ir nuobodus
    Man visas šis gyvenimas atrodo!
    Kas per šlykštynė! Tai užžėlęs sodas,
    Kur usnys vien ir piktžolės nuodingos
    Laisvai keroja.

    Ten, kur naktimis matydavau tuščių kėdžių eiles, plakė karštos, taurios, sujaudintos širdys, sekdamos kiekvieną mano judesį. Žinojau, kad tuoj jiems mirs mano mylimiausioji Ofelija, kurią aš mylėjau visa širdimi, labiau negu trisdešimt tūkstančių švelniausių brolių, kad tuoj krisiu aš pats, sužeistas užnuodytos rapyros, žinojau, kad jie kels nosines ir nosinaites prie akių, nes negalės sulaikyti staiga ištryškusių ašarų, kaip kad ir aš negalėsiu sulaikyti jų, tardamas paskutinius žodžius:

    Horacijau, aš mirsiu tuoj... Krūtinę
    Užtvindė jau galingieji nuodai...

    Žinoma, tą aš suvokiau gerokai vėliau. Gerokai vėliau... Net ne tą vakarą, kai liepsnojančiu veidu, prisikėlęs iš numirusių, lenkiausi audringai plojančiai salei. Gerokai vėliau, vėliau...
    Atsimenu, kaip glėbesčiavo mane režisierius ir spaudė ranką direktorius. Aš tik murmėjau:

    Direktoriau, atneškite man vyno tučtuojau,
    Režisieriau, nuimkit tą prakeiktą špagą.
    Aš pavargau...

    Jaučiau dar likusia savo sąmonės dalele, kad šneku niekus, skubiai numečiau drabužius ir pro besistaipančią prieš veidrodį Ofeliją išbėgau į gatvę. Kraujas vis dar virė manyje, aidėjo trimitai Elsinoro pilyje, ir Fortinbraso kariai pagarbiai nešė pro pilies kuorus jaunojo princo kūną. Skubiai žingsniavau pritemusiomis miesto gatvėmis, mostagavau rankomis ir kažką murmėjau. Atsipeikėjau tik atsitrenkęs į svirduliuojančią, pigiu vynu dvokiančią žmogystą Našlaitėlį, vargingiausią miesto girtuoklį. Miegojo pridvisusiuose kambariuose provincijos miestas, vartėsi sunkiame sapne, nes gulė kaip visada per daug prikimšęs pilvą. Man lyg peiliu pervėrė širdį. Drėgnas, šlapias ruduo, naktis, banalybė.

    O Dieve! Dieve! Koks nereikalingas,
    Beprasmiškas, blankus ir nuobodus
    Man visas šis gyvenimas atrodo!

    Aš rėkiau garsiai, bet tylėjo gatvė, tik kažkur šliureno ir vis tebesikeikė Našlaitėlis. Mane purtė drebulys. Atsirėmiau į stulpą ir pravirkau, pravirkau tokiomis nevilties ašaromis, kokiomis dar niekada nebuvau verkęs. Man plyšo širdis, nes žinojau, kad niekada daugiau neišeisiu į sceną, kad niekada daugiau nebūsiu Princas, kad turėsiu mirti čia, ir palaidos mane profsąjungos lėšomis miesto kapinaitėse, kurias lietingais rudenimis užlieja vanduo. Niekas neraudos prie mano kapo, tik šlamės už tuos pačius profsąjungos pinigus nupirktas vienišas vainikas šlykščiais skardiniais lapais.
    Kas buvo toliau? Aš išvažiavau rytiniu traukiniu ir niekada daugiau ten negrįžau. Niekada. Aš noriu nuvažiuoti? Ne, nenoriu. Aš laimingas, kvėpuoju teatro oru, o pasaulis anapus manęs nedomina. Visai. Budėtojai mato daugiau, negu tamstai atrodo. Paduokite stiklinę man, prašau, tuojau išgert galėsime arbatos. Ką jūs sakot? Teatras. A, anas? Sudegė. Kvailas sutapimas. Sudegė tą pačią naktį, kai išvažiavau. Provincijos teatrai dega dažnai, jūs nepastebėjot? Po spektaklio kažkas neišjungė vieno prožektoriaus. Viskas sudegė. Ir ta prakeikta suknia. Viskas. Ar nesakiau jums, kad pastatas buvo medinis?

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page