r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
RUGSĖJO ROŽĖS

    Tais metais pajutau, kad nebeištversiu. Beprotybė ir neviltis slėgė pečius, širdis apkarto. Nebuvo matyti, kad kas nors prašviesėtų. Neperregima, dusinanti pilkuma visur, o vasara buvo tokia švelni ir tyki kaip niekad. Darbe - anekdotai ir nuobodulys, namuose tuščiame kambaryje iš kiekvieno kampo šaipėsi inteligentiškas skurdas. Vėlyvos sutemos neleido užmigti, tad basčiausi vakarais po miestą ir vis dažniau ir dažniau užsukdavau į kavinukes. Vieną rytą, kai nuo pagirių jau nebetroškino ir tik smulkiu drebuliu virpėjo rankos, supratau - aiškiai ir paprastai, kad baigiu prasigerti, kad tampu tyliu, vienišu girtuokliu, kokių dešimtis sutikdavau gatvėse. Negalėčiau pasakyti, kad išsigandau - protas jau buvo atbukęs, tiesiog pajutau, kad ir tai įkyrėjo be galo, kad ir čia viskas kartojasi. Niūriai slinkau į darbą, laukiau pietų, laukiau vakaro, o vakare vėl tas pats - stiklinė ant aplaistyto stalo, nuorūkų kalnas peleninėje, girtuoklių veblenimas, žingsniai už lango ir gęstančios žaros, kurios niekaip negalėjo užgesti. Palengvėdavo tik užėjus nakčiai. Naktis vienodai nuramina ir kaltuosius, ir nelaiminguosius, ir širdyje nuliūdusius. Bet vasaros naktis tokia trumpa, ir taip greitai keliasi virš miesto aušra, neramindama širdį ir sielą. Laukiau žiemos, rudens - kaip išganymo, kaip atilsio.
    Baigė žydėti liepos, stojo tylioji vidurvasario giedra, miestas ištuštėjo. Ir staiga sužinojau, kad pagal kažkieno kažkada sudarytą grafiką man priklauso atostogos. Iš pradžių nustebau, paskui išsigandau. Ką aš veiksiu? Visą mėnesį! Tas kasdieninis ėjimas į darbą, kiurksojimas ten iki šešių nors ir įkyrus ganėtinai, bet vis kažkoks laiko praleidimas. Kiūtoti visą dieną namie, ar visą dieną bastytis po miestą, po kavines pinigų neužteks. Gal ir pratraukčiau dvi savaites, o paskui kas? Taip susinervinau, kad pasiguodžiau Živilei. Kažkada, kaip sakydavo tais droviaisiais laikais, jaučiau jai simpatiją, bet kas iš to? Ką galėjau jai pasiūlyti? Šimtą dvidešimt rublių algos ir kambarį be jokių patogumų. Tad, kaip kadaise sakė La Mančos riteris, mūsų meilė neperžengė padoriųjų žvilgsnių ribos. Živilė patylėjo nustebusi ir pasakė:
    - Išvažiuok kur nors.
    - Kur? - bukai paklausiau, - kur aš galiu išvažiuoti?
    Iš tikrųjų kur? Mūsų vargana kultūros įstaiga neturėjo jokių poilsio namų, o kelialapiai išgaruodavo kažkur aukštybėse, kaip lietus Sacharos dykumoje. Ir kas duoda kelialapius vasarą tokiems kaip aš? Į kvailus klausimus nėra atsakymų. Aš numykiau ir apsisukau eiti.
    - Palauk, - tarė ji, ir pajutau kažkokią gaidelę jos balse. Kadaise mes išsiskyrėme taip ir neištarę jautrių žodžių, ir moterys tokiais atvejais išsaugo savotišką užuojautą. Nemėgstu subtilių jausmų. Jie ne iš šio pasaulio, jie iš pasakų šalies, kurios vartai užsidaro dar vaikystėje. Bet tada jau buvau pakankamai atbukęs.
    - Gal tu meškerioji? Manasis tai visai pamišęs. Mirksta kiekvieną šventą dieną.
    - Kažkada meškeriojau, - gūžtelėjau pečiais ir savy pagalvojau - o kas iš to?
    - Mano seneliai gyvena prie Ilgio, žinai? Ir valtį turi. Pameškeriotum, gamtoj pabūtum, atsigautum. Atrodai kaip iš politbiuro. Šeštadienį važiuosiu, pasakysiu jiems. Galėsi imti valtį ir permiegoti, jei panorėsi. Ir senukams nebus taip ilgu.
    Nežinau, kodėl sutikau. Gal todėl, kad man buvo vis tiek, gal sujaudino nedirbtinis rūpinimasis manim, gal nenorėjau jos įžeisti. Visada buvau nuolankus. Toks jau gyvenimas.
    Kelias dienas paslampinėjęs ir pajutęs, kad mirštu iš nuobodulio, pasiryžau ir nuvažiavau.
    Mane nustebino saulės nušviesti laukai,jau siūravo vasarojus, bėgo vėjas miškų viršūnėmis. Senukai, kaip du ežiai, pupsėjo sode kažką ravėdami, kažką kapstydami. Čia pat už namo, nusileidus stačia nuokalne, apaugusia pušimis, mirguliavo ežeras, ir tyliai teškėjo bangelės į valties bortus. Tėvukas parodė, kur prisikasti sliekų, kur pastatyti irklus, patarinėjo, kur meškerioti, kur nuplaukti.
    Pratupėjau ežere iki pat vėlyvo vakaro. Stovėjo plūdė vandeny, nardė kirai ir nebuvo jokios minties galvoje.
    Taip ir įpratau atvažiuoti beveik kasdien. Pamažu susipažinau su ežeru, ėmiau pagauti vieną kitą žuvelę, prisiminiau visokias meškeriotojų gudrybes. Ežeras buvo didelis, vingiuotas, su keliomis sausomis salomis. Kartais, užėjus vidurdienio tylai, kai nurimdavo žuvys, priplaukdavau prie salos, išlipdavau į krantą ir, gulėdamas ant nugaros, žiūrėdavau, kaip plaukia debesys. Šiaurės vasarų debesys. Pietuose dangus visada giedras, visada lygiai mėlynas, ir debesis ten retas svečias. O čia galėjai valandų valandas žiūrėti ir vis matydavai kažką naujo, ir buvo kažkokia paslaptis tame amžiname debesų judėjime, jų fantastiškose formose, ir švietė jie tarsi sava šviesa - neryškia, tolima, paslaptinga. Ar ne iš čia šio krašto dainų tylus jausmingumas.
    Plaukia debesys ir nėra ryškių kontrastų, švelnumas lengvai pereina į liūdesį, pyktis į melancholiją. Šešėlių karalystė, besikeičianti, netikra, viliojanti. Neprieisi, nepaliesi ranka, tik širdimi gal pajausi ar dainoj išgirsi.
    Aš nedrįsau pasilikti nakvoti pas senukus, nors jie mane kvietė ne vieną kartą. Kai jau išdrįsau, buvau tiek kartų atsisakęs, kad buvo nebepatogu besiprašyti. Kodėl negalėčiau pernakvoti saloje, šovė man mintis. Turiu dar iš studentiškų laikų miegmaišį, pasiimu dėl visa ko porą kvadratinių metrų polietileninės plėvelės, kareivišką katiliuką. Nieko daugiau ir nereikia.
    Dienos buvo gražios, sausos, tai ilgai neatidėliojęs susirinkau viską ir atidūmiau. Dieną pūtęs vėjas nurimo, ir vakaras buvo tykus, lygiai per visą dangų išsiliejusi žara žadėjo giedrą naktį. Nuplaukiau į salą, nedidelę sausą kalvelę, ant kurios augo kelios pušys, beržai ir alksniai prie vandens, prisirinkau žagarų laužui, išdarinėjau žuvį, pasiklojau negudrų savo patalą. Sutemo, ir danguje plati Dievo sauja papylė tūkstančius žvaigždžių. Užkūriau ugnį, pakabinau katiliuką ir nuėjau prie ežero. Jau ryškėjo Paukščių Takas, ir krantuose smuikavo žiogai. Pliaukšėjo temstančiame ežere žuvys. Žiūrėjau į spindintį žaros gaisuose vandenį, ir žvaigždžių ramuma krito į pačią širdį. Miestas pavagia žvaigždėtą dangų iš mūsų, ir ar ne to kartais ilgisi naktį nei iš šio nei iš to prabudusi siela. Laužas priblėso, bet jo nebekursčiau. Stipriai kvepėjo žuvienė, išjuoduojančio miško tolimajame ežero gale iškilo mėnuo, ir nakties pasaulį užliejo jo šalta, liūdna šviesa. Kažkoks mažas žvėriūkštis šnarino meldus prie vandens, kryktelėjo užsimiegojusi antis, ir dingtelėjo man - juk pasibaigs šita vasara, vėl turėsiu kiurksoti kontoroje, vėl tuščias kambarys ir vakarai. Pirmą kartą per tiek dienų prisiminiau, kas aš esu, prisiminiau, kad yra dar ir kitas gyvenimas, kuris ir turėtų būti tikrasis.
    Rytas, kaip ir žadėjo vakaro žara, buvo giedras, sklaidėsi ir vaikščiojo ežeru keistos miglos figūros. Sėdėjau valtyje prie meldų ir jaučiau, kad tuoj turi patekėti saulė. Pakėliau akis nuo plūdės, žvilgtelėjau į rytus ir krūptelėjau - ten kaip pabaisa stūksojo pilkai juoda tamsuma, jau užėmusi pusę dangaus. Prieš aušrą pūsčiojęs vėjelis visiškai nurimo, ir debesis grėsmingai tylėjo. Nerimas tvyrojo ant ežero, net žuvys nustojo judėjusios, sustingo nendrių šluotelės, kaimas priešingoje ežero pusėje, vos matomas pro rūką, atrodė nerealus. Atrodė, kad saulė niekada neprasimuš pro tą debesį, pro tą grėsmingą pilkumą. Raudo dangaus juosta virš miško, iš už kurio vakar naktį iškilo mėnulis, pasirodė saulės kraštelis, paskui pusė, paskui visa, ir debesis išnyko kaip nebuvęs. Viso labo taip grėsmingai atrodė prieš šviesą ant lygaus ežero vandens miglos tumulai. Pūstelėjo vėjas, sušlamėjo meldai, sujudo žuvys.
    Saulė buvo rami ir lėta, bet ilgainiui ėmė kaitinti, ir aš pasukau į krantą. Norėjau išsimaudyti, snūstelti. Prie salos negrįžau.
    Vėjas buvo nestiprus, ežeras raibuliavo, ir lingavo baigianti peržydėti nenupjauta pieva. Atsiguliau įkalnėje, patingėjau lįsti į vandenį. Šnarėjo bangelės į siaurą smėlėto kranto juostą, jau mėlynavo tolumos. Vasara persirito į antrą pusę. Už reto miškelio plentu dūzgė mašinos. Raudonas "Žiguliukas" pričiuožė taip tyliai, kad net neišgirdau. Krūptelėjau, kai trinktelėjo durelės. Taigi, atsibeldė kažkas, teks nešdintis. Atsisėdau ir tik dabar prisiminiau, kad šiandien šeštadienis. Velnias mane čia atnešė.
    Pusamžis, gražiais žilais plaukais su trisdešimtųjų metų "banga" ant šono vyriškis atrišinėjo burlentę. Mergina stovėjo už mašinos ir, ne itin kreipdama į mane dėmesį, rengėsi suknelę. Jau buvau pastebėjęs, kad į meškeriotoją niekas nekreipia dėmesio, tarsi jis priklausytų kitai dvikojų žinduolių grupei. Aš atsilyginau tuo pačiu. Neskubėdamas ėmiau autis batus. Valtyje smagu sėdėti basam. Akies krašteliu mačiau, kaip mergina išėjo iš už mašinos jau vien tik su maudymosi kostiumėliu. Prie jos įdegusio kūno labai tiko šviesūs, laisvai krintantys plaukai. Akys turėtų būti didelės ir mėlynos. Ji pasižiūrėjo į mane kaip į kelmą, ir pamačiau, kad neapsirikau. Vyras taip pat nusirengė ir liko su vienomis glaudėmis. Taip pat įdegęs, kūnas gražus, raumeningas, nepatikėtum, kad jam jau apie penkiasdešimt. Du balandėliai atvažiavo slapčia paburkuoti į nuošalų kampelį.
    Numečiau batus į valtį, sutvarkiau meškeres ir atsistūmiau. Vanduo jau buvo įšilęs. Juodu stovėjo greta, vyras žiūrėjo į ežerą, prisidengęs akis nuo saulės.
    - Geras vėjas, - tarė jis.
    Mergina neatsakė. Mane kažkodėl nustebino jų veidų išraiška.
    Jau buvau prie pat salos, kai pamačiau baltą burę, slenkančią virš vandens. Ant burlentės stovėjo dviese. Pasukau už salos ir nusiyriau į ežero atšaką. Čia manęs tikrai niekas neužtiks. Krantai buvo pelkėti, apaugę žemais žilvičių krūmais. Plati meldų juosta dengė nuo vėjo. Kuojos kibo retai ir nenoriai, tik prie pat meldų sugavau kelias stambesnes raudes. Saulė jau perkopė zenitą ir mane suėmė miegas. Pasikišau miegmaišį po galva, išsitiesiau ant drėgnų grotelių ir užmigau.
    Miegojau ilgai, pažadino nendrių švokštimas. Pasirąžiau ir apsidairiau. Dangumi slinko debesys, vėjas buvo sustiprėjęs ir pūtė retais, stipriais gūsiais. Čia visada šitaip būna po pietų. Valtį supo. Reikės plaukti į kitą atšaką, ar už salos. Yriausi prieš vėją, ir į pakilusį valties priekį pliaukšteldamos tiško bangos. Plaukdamas pro salą, pasižiūrėjau į ežerą. Jis buvo tamsiai mėlynas, ir burės jame nebebuvo matyti.
    Kai grįžau, saulė jau buvo prie laidos. Vėjas nurimo, ir debesys dingo. Sutvarkiau meškeres, prirakinau valtį, nuskutau ir pasūdžiau žuvį. Stipriai kvepėjo pušų sakais. Tolėliau prie tiltelio, ant kurio kaimo moterys skalbdavo žlugtą, vaikščiojo kažkokia pabaisa. Tik kelintą kartą pasižiūrėjęs supratau, kad tai naras. Baltavo paklodė ant sutryptos žolės. Kopdamas takeliu aukštyn mačiau, kaip du vyrai atsukinėjo narui šalmą.
    Padėjau irklus daržinėlėje, tėvukas sėdėjo ant suolelio prie trobos ir rūkė naminio tabako suktinę.
    - Patrauksi?
    - Aha.
    Jis susuko ir man suktinukę. Tabakas buvo velniškai stiprus ir aitrus.
    - Ką čia naras veikia?
    - Nuskendo, - atsakė jis. - Plaukiojo ant tos lentos, popiet, kai gūsis užėjo, apvirto ir nuskendo. Didžiojoj gelmėj. Ten visada vanduo šaltas. Gal sutraukė.
    Žmona iškišo galvą pro atviras priemenės duris:
    - Ištraukė. Kaip du balandėliai. Taip susikabinę rankomis, kad atplėšti negalėjo. Žmona tokia jaunutė.
    - Kokia žmona, - burbtelėjo vyras, - pana. Ant tokio lentgalio plaukti į ežerą ir dar dviese.
    Važiuojant autobusu virš ežero ėmė kilti mėnuo. Galvoje vis sukosi ir lipo ant liežuvio Verleno eilėraščio eilutė "kada gi pražys rugsėjo rožės." Kartais taip būna, kai esi pavargęs. Mačiau pro medžius tebestovintį raudoną "Žiguliuką". Sėdėjau minkštoje autobuso sėdynėje, plaukė už lango mėnesienos nušviesti laukai. Dar šniokštė ežero vėjas ausyse ir kvepėjo rankos žuvimi. Kažkodėl iškilo atmintyje žydintis rožių krūmas. Jau buvo pati rudens pabaiga. Lepūs žiedai sviro per tvorą, o tuoj turėjo prasidėti šalnos. Ir staiga supratau, ko nebuvo jų veiduose - jų veiduose nebuvo ateities.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page