r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
PERKŪNIJA KALNUOSE

    Ilgas važiavimas traukiniais įkyrėjo. Begaliniai Rusijos plotai nuvargino širdį, ir ji netikėtai ėmė ilgėtis namų. Vasara buvo kaip niekada lietinga, debesys, praplaukę didžiąsias lygumas, liejo nenustodami savo vandenį Uralo priekalnėse. Išsitraukiau iš striukės vidinės kišenės žemėlapiuką. Iki Kandaro bus dar apie penkiasdešimt kilometrų. Traukinys lėkė per taigą. Apačioje suposi drėgname vėjyje kėnių ir maumedžių viršūnės. Rytuose taiga kopė į kalnus, bet horizontą dengė lietaus ūkana. Vakarais visada pragiedrėdavo, žaros buvo labai raudonos, ir skurdžių kaimelių langai gaisavo jų šviesoje. Traukinys ėmė lėtinti greitį, trinksėti per iešmus. Tarpstotė. Keli nameliai, fabrikėlis, stoties budintis - jauna šviesiaplaukė mergina, dar beveik mergaičiukė, įsispyrusi į kerzinius batus ir apsisiautusi palapinsiauste, stovėjo iškėlusi raudoną vėliavėlę. Iškišau galvą pro duris. Nelijo. Dvi purvinos vištos vaikščiojo palei bėgius, nekreipdamos dėmesio į dundantį sunkųjį sąstatą. Vagonai ėmė žvangėti, bjauriai aidėjo tuščia cisterna, prikabinta kaip tik prie mano vagono. Vis dėlto stoja, velnias. Traukinio priekyje iš tuščio vagono iššoko dvi moterys su ryšulėliais.
    Mergina susivyniojo vėliavėlę ir užsikišo ją už bato aulo.
    - Mergužėle, - sušukau, - ar ilgai mes čia stovėsim?
    Jinai susirado mane rudų vagonų eilėje, ištraukė vėliavėlę iš už aulo ir lėtai priėjo.
    - Vienuolika minučių.
    Jos didžiulės mėlynos akys tyrinėjo mano brezentinę striukę, turistinius batus, išblukusią kuprinę, numestą ant purvinų grindų. Išjos veido dingo nuvargęs abejingumas, ir atsirado ta būdinga rusui išraiška, kurią galima nusakyti tik rusišku žodžiu - čužoj. Išsitraukiau cigarečių pakelį. Nematytas įpakavimas ją sudomino.
    - Kur tu važiuoji?
    - Į Kandarą, pas gimines, - paaiškinau.
    - Iš kur tu?
    - Iš Lietuvos, lietuvis.
    Jinai žiūrėjo, ir mačiau, kad nesupranta.
    - Pribaltika.
    - A, - lengviau atsiduso, - duok užrūkyti.
    Ji priėjo dar arčiau, ir mano kojos, nuleistos nuo vagono grindų, kabojo ties jos petimi. Jinai patraukė kelis kartus.
    - Nieko, tik silpnos.
    - Su filtru.
    - A. Tai tau į Kandarą? Šitas suks į gamyklą.
    - Į kokią?
    Ji įtartinai pasižiūrėjo į mane.
    - O koks tavo reikalas.
    - Joks. Tik noriu žinoti, ar man pakeliui, ar ne.
    - Pakeliui. Suks už kokių dešimties kilometrų.
    - O ten?
    - Ten nueisi. Trisdešimt kilometrų vieni juokai.
    - Greit vakaras.
    - Greit, - linktelėjo ji, - man jau reikia eiti. Laimingo kelio.
    Traukinys sukaukė, ir vagonai iš lėto ėmė riedėti. Praplaukė stotelė, vištos, fabrikėlio kaminas, mergaičiukė, suspaudusi lūpas: cigaretė dar rūko. Visa tai mačiau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Traukinys lėtai didino greitį. Jei pasiseks, ties atšaka iššoksiu. Kad tik nepražiopsočiau. Nušniokštė lietaus šuoras, bet durų neuždariau.
    Atšaka sukosi staigiai, traukinys lėtai šliaužė per iešmus, ir aš lengvai nušokau ant žemės. Net nepargriuvau. Dvigubų bėgių eilė nyko taigoje. Apsivilkau striukę, užsimečiau kuprinę, išsikračiau batus.
    Vakare iš už debesų išlindo saulė, ir aš atsigręžiau. Spindėjo nugludinti bėgiai, raudo maumedžių viršūnės, grūdosi juodi debesys vakaruose. Kvepėjo žuolių derva. Eiti buvo nepatogu. Tarp bėgių - žvirgždas, o žuoliai visada tokiu atstumu, kad kas antrą žingsnį turi pailginti. Tai labai vargina, kai daugiau pažygiuoji. Temo, taiga darėsi gūdesnė. Blyksėdamas šviesomis ir langų kvadratais, pradundėjo greitasis traukinys. Smulkūs žvirgždo grūdeliai pabiro nuo sankasos. Nelabai tenorėjau eiti naktį. Kelionė išvargino, mielai nusnūsčiau ant šakų glėbio, jei ne tas prakeiktas lietus. Žemė jau buvo įmirkusi, ir, kaip tyčia, abipus sankasos plytėjo nesibaigiančios pelkės. Nujaučiau, kad pelkė tęsis kilometrų kilometrus. Gal net iki paties Kandaro. Kad nors tiltas būtų. Ne kažin koks viešbutis, bet vis dėlto. Tada pamačiau apgriuvusią būdelę. Pro ją kažkur į taigą suko siauruko atšaka. Žuoliai jau buvo papuvę, bet bėgiai neišardyti. Atidariau duris. Viduje buvo platus suolas iš storų lentų ir iš tokių pat lentų stalelis. Kuprinėje susiradau žvakigalį ir pastačiau ant stalo. Pakankamai švaru, stogas nors ir skylėtas, bet vis dėlto stogas. Žvakės liepsnelė mirgėjo nuo skersvėjų. Virš stalo ant sienos cheminiu pieštuku užrašyta "Vania 1951 Ust-Ilimsk". Pririšau duris, kad taip neklebentų vėjas, pasidėjau kuprinę po galva ir atsiguliau. Ūžė ir šnabždėjo taiga, prašniokšdavo lietus naktį, ir aušra brėško sunkiai. Seniai bebuvau toks vienas, kaip tą naktį.
    Rytą nusiprausiau čiurlenančioje pro geležinkelio sankasos apačią upelėje. Ir iškart pažvalėjau. Nejauki buvo vieta. Perrūdijusios konservų dėžutės, vagonų ašys, kažkokie gelžgaliai, skurdūs, susisukę kiečiai tarp apsamanojusių akmenų, ir apleisti bėgiai, vedantys nežinia kur.
    Kandarą pamačiau po pusiaudienio. Klampojau gatve, kurioje purvo buvo iki kelių ir dairiausi į namelius. Nežinojau dėdės adreso, bet maniau, kad lietuvio sodybą aš vis dėlto pažinsiu. Pasibeldžiau į kelis didesnius, išvaizdesnius namus.
    Nepataikiau. Kaimelis jau baigėsi, paskutiniai nameliai kiurksojo ant upelio kranto, kiek atokiau nuo kitų. Prašniokštė lietus. Galvon lindo mintis, kad gal aš apsirikau. Pasibeldžiau į pirmą pasitaikiusį namuką. Senė totorė apžiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. Jau buvau prie to pripratęs.
    - A, litvin, - tarė ji, - toliau, prie pat upės. Mažas namelis su dviem langais.
    Namų didumą čia matuoja langų skaičiumi frontone. Keturi - labai didelis, o du -jau mažas, pats mažiausias. Ėjau ir dairiausi. Vienas namas su dviem langais, kitas, trečias, pats skurdžiausias, nerūpestingai užlopytu stogu, skardinis kaminėlis. Iš jo rūko dūmai. Ir staiga supratau, kad tai tas. Prie trobos galo, aptvertas žema pinučių tvora, augo darželis. Keli nuskurdę rūtų kelmeliai, seniai jau peržydėjusių narcizų kuokštai. Turbūt vienintelis gėlių darželis kelių tūkstančių kilometrų spinduliu.
    Aukštas, labai liesas vyras stovėjo kieme. Iki blizgesio nutrintas, sulopytas vatinukas, tokios pat kelnės. Vasara buvo šalta. Tokia pat kepurytė ant galvos. Viskas pilkai juodos spalvos tarsi kalinio uniforma.
    Atidariau žemus vartelius, sugirgsėjo žąsys, ir žmogus atsigręžė. Jo akys spindėjo, kaip karščiuojančio, tarp lūpų smilko cigaretė.
    - Laba diena.
    - Dobryj dienj, - atsakė, ir jo veido išraiška nepasikeitė.
    Nepataikiau.
    - Aš iš Lietuvos, - tęsiau jau rusiškai, - aš Mykolo sūnus.
    - A, tak, iš Lietuvos.
    Mudu stovėjom ir žiūrėjom vienas į kitą. Jo žvilgsnis buvo toks svetimas, kad net baugu darėsi. Girdėjau, kaip kitame kaimo gale jau vėl atūžia lietus.
    - Tuoj lis, - tarė jis labai iš lėto, - einam į vidų.
    Pirkia buvo žema ir labai tvanki. Du langeliai niekada nevalytais stiklais kambario gale ir vienas, visai mažytis kaip tvarte, iš šono. Debesis artėjo greitai, ir kambaryje tamsėjo. Gultas, ne lova, šone, mažas stalelis, radijo taškas ant sienos, kelios taburetės, ir viskas.
    - Marfa, - pašaukė jis, ir pasirodė tvirtai suręsta, būtent suręsta, moteris su tipiška rusva kasa ant galvos. - Mano giminė iš Lietuvos. Arbatos užkaisk. Degtinės neturi?
    - Vakar su Zose išgėrėm.
    - A, - tik nutęsė dėdė Petras.
    Aš ištraukiau konjako butelį, lašinių bryzą, kurį vežiau iš pat namų. Marfa atnešė arbatą, parautų svogūnų iš daržo, pusę kepalo suklekusios forminės duonos. Jinai dėbtelėjo į konjaką, paskui į lašinius. Atnešė stiklines, ir dėdė pripylė po pilną. Matyt, jau taip buvo įpratęs. Marfa atsinešė mažą stiklinaitę, ir jai dėdė įpylė lašelį.
    - Tau užteks. Čia konjakas.
    - Tu manai, kad aš nežinau, kas yra konjakas? - įsižeidė Marfa.
    Gėrėm arbatą lėtai, dėdė rūkė beveik be perstojo. Šnekėjom apie gimines, Lietuvą, praeitį. Išgėręs jis kiek pagyvėjo, lietus vis tai ateidavo, tai nueidavo. Šiemet lietinga kaip niekada pasitaikė vasara, ir pavasaris buvo labai vėlyvas. Dar gegužės mėnesį taigoje iškrito tokia daugybė sniego, jog jaunesni medžiai lūžo per pusę. Beržai jau buvo sužaliavę ir bulvės pasodintos. Visa tai aš sužinojau iš Marfos, kai dėdė trumpam išėjo į kiemą.
    - Išdidūs jūs, lietuviai, - tarė ji. - Oi išdidūs.
    - O Petrui kas?
    - Džiova, - tarė ji abejingai, - bet važiuoti jau niekur nebenori, gal ir manęs palikti nenori. Nors aš jam nei žmona, nei kas. Šiaip gyvenam. Gyvenam ir tiek. Buvo smarkus vyras kadaise. Vis ekspedicijose ir ekspedicijose. Aš vis laukdavau ir laukdavau. Grįžo be sveikatos. Taip ir gyvenam. Aš ukrainietė, - staiga tarė ji. - Rugiai mūsų kaime būdavo, oi būdavo, - ir staiga jinai uždainavo. Liūdną ukrainiečių liaudies dainą. Sugrįžo dėdė:
    - Tai jau išgėrei, Marfa?
    Ji nieko neatsakė, atnešė dar arbatos, ir tada pamačiau ant stalo porcelianinį drambliuką nulaužtu straubliu. Jis taip keistai atrodė šitame kambaryje, kad aš neiškenčiau ir paklausiau:
    - Iš kur tas?
    - Butkiškės dvaro panelės, - atsakė dėdė. - Dar prieš karą dovanojo. Simpatija buvo. Tu eik, prigulk. Matau, kad pavargęs iš kelio. Eik.
    Iš tikrųjų jaučiau nuovargį ir švininį sunkumą kojose, visame kūne. Prekinių traukinių vagonuose nelabai teišsimiegosi.
    Prabudau naktį begalinėje tamsoje ir neiškart susivokiau, kur esu. Lašėjo nuo stogo, žiūravo šiek tiek langas. Pabandžiau vėl užmigti, bet kambaryje buvo taip tvanku, kad net širdis daužėsi. Girdėjau, kaip sunkiai alsuoja dėdė kažkur tamsoje. Supratau, kad ant grindų. Atsargiai atsikėliau ir ėmiau slinkti per tamsą, grabinėdamas sieną. Niekaip negalėjau atsiminti, kur buvo durys. Pagaliau radau. Jos negirgždėdamos atsivėrė, virtuvėlėje dar šilo didžiulė rusiška krosnis. Čia buvo šviesiau. Susigraibiau batus, įsispyriau basomis ir išėjau į lauką. Sustojau pašelmenėje, susiradau cigaretę striukės kišenėje. Nuo žemės kilo garas - ir taigoj, ir nuo upės apačioje, ir iš ievų krūmų. Slopus, kvapus, tirštas garas. Buvo matyti debesų kontūrai danguje. Vasaros naktys nėra labai tamsios. Susiradau trinkelę, atsisėdau, atsirėmiau nugara į trobos rąstus. Prisidegiau cigaretę ir supratau, iš kur ta slopuma. Kilo perkūnija. Ji jau trankėsi visai prie kaimo, ir įsiklausęs išgirdau, kaip rūsčiai, gūdžiai ošia taiga. Perkūnijos dundesys aidu atsiliepė kalnuose, atrodė, kad rieda uolos nuo viršūnių. Žiūrėjau į rytus, kur tamsa buvo juoda. Ten, už tų kalnų, plytėjo begaliniai Sibiro plotai.
    Negirdėjau, kaip atsivėrė durys, tik balsą tamsoje:
    - Nesimiega?
    Dėdė pritūpė šalia ir iškart žybtelėjo degtukas, pasklido bjaurus "Pamyro" dvokas.
    - Dėde, sako, kad tu pats išvažiavai.
    - Pats. Kai prasidėjo ta velniava, ir išvažiavau. Geriau pačiam.
    Mudu tylėjome, rūkėme ir jautėme, kaip minkšta, glostanti tamsa artina mus.
    - Ir Veronika buvo čia, netoli. Šimtas kilometrų čia netoli. Jei važiavai, matei atšaką.
    - Mačiau.
    - Tai į lagerį. Ji buvo ten. Po karo ir aš atvažiavau. Ji jau buvo mirusi. Tada, iš pirmojo vežimo, nedaug kas išliko.
    - Reikėjo grįžti. Paskui. Koks čia gyvenimas?
    - Toks. Kapai čia. Kur nuo kapų bevažiuosi? Jau ir aš daug nebetrauksiu.
    Cigaretės užgeso, ir perkūnija aidėjo jau rytuose.
    - O tu kur trauksi?
    - Noriu Čiusovaja plaukti. Plausteliu.
    - Kažin ar išeis. Su taiga nejuokauk. Vienas?
    - Vienas.
    - Nejuokauk.
    - Jei kas, grįšiu.
    - Aš ryt anksti išeinu į darbą, tokia plytinėlė čia yra. Visa pramonė. Gal ir nebepasimatysim. Eik per perėją. Ten nusileisi. Gal tau ir išeis. Šiemet vanduo labai pakilęs. Tik sakau, jei truputį kas, grįžk. Aš žinau, tiek metų vaikščiojau.
    - Ačiū.
    Rytą dangus jau buvo nusigiedrijęs, tik pašaliais dar nešė debesų draiskanas. Bene bus apstoję nors kartą. Dėdės Petro jau nebebuvo, Marfa parodė takelį, lieptą per patvinusią upę.
    Pusiaudienį, kai pakilau į perėjos viršūnę, ėmė kaitinti saulė. Numečiau kuprinę ir prisėdau pavėsyje. Toli apačioje jau blyksėjo Čiusovajos vingiai. Tada pamačiau kapines. Pasvirę katalikiški kryžiai, įdubusi žemė ties jais. Kažin ar dar kas nors šiuose kapuose yra buvęs. Vardai, pavardės, gimimo, mirties metai išblukę, išgraužti samanų, lietaus, ilgų žiemų šalčio. Kapinių pakraščiais jau stiebėsi medžiai. Jų pavėsyje kryžiai puvo, virto. Vienas kapas buvo sutvarkytas. Buvo ir kauburėlis, ir suolelis, nuo medinio kryžiaus žvelgė į tolumoje drėgname rūke mėlynuojančią taigą negrabiai iš maumedžio išdrožtas rūpintojėlis. Ant kryžiaus buvo parašyta: "A. A. Veronika Musteikaitė 1921-1941". Ir apačioje: "Čia Tau, Veronika, aš pastačiau. Ilsėkis ramybėje".
    Saulė degino pakaušį. Nuėjau į laukymę, priskyniau miško gėlių ir padėjau ant kapo. Šnarėjo vėjas jaunuose medžiuose. Pasiėmiau kuprinę ir ėmiau leistis šlaitu rytų link.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page