r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
PORTRETAS

    Kiemas nebuvo gražus. Nebuvo nei gėlės, nei krūmo, tik keli pusgyviai medžiai aplaužytomis šakomis: liepa, du kleveliai ir visai jau džiūstantis uosis. Palei kadaise subombarduoto namo sieną, kurioje dar matėsi kambarių kontūrai ir juodavo dūmtraukių angos, augo vešlus šermukšnis. Jo kažkodėl niekas nelaužė ir nedraskė.
    Už kiemo kylantys du balti barokinės bažnyčios bokštai buvo gražūs. Ypač šviesią naktį, kai jie atrodė tarsi dvi gulbės tamsiame pavasario vandenyje.
    Poviliukas šlavė kiemą ir gatvę iš kitos namo pusės. Mažas, sulinkęs, raudonu veidu, nešvariais žilais plaukais, kurie žiemą vasarą styrojo iš po nuzulintos kepurės. Kareiviškos galifė kelnės ir kerziniai batai, niekada nevalomi.
    Pradėdavo šiūruoti anksti rytą, kai visi dar miega, kai netrukdo praeiviai ir vaikai. Vaikų Poviliukas nemėgo. Jie šiukšlino ir neklausė. Neklausė ir suaugusieji, bet tie nors tylėjo.
    Kieme kadaise buvo stalelis. Prie jo sėdėdavo vyrai. Gerdavo ar šiaip plepėdavo rūkydami. Poviliukas kartais mėgdavo pašnekėti. Paimdavo ir siūlomo vyno stiklą, bet niekada neįkyrėdavo savo šnekomis, ir niekas nebuvo matęs jo per daug išgėrusio. Tik šiaip, truputį, dėl sveikatos, kaip sakydavo jis pats. Paskui stalelis supuvo, sulūžo. Poviliukas išnešė lentgalius, ir vyrai nebesusirinkdavo.
    Po namu, kaip ir visam senamiesty, buvo didžiuliai, šilti ir sausi rūsiai. Kartais ten prisiglausdavo koks valkata, o atšalus ir pabjurus orams, naktimis įsikurdavo porelės, ir buvo girdėti jų meilės dūsavimai ir kikenimas.
    Valkatas Poviliukas negailestingai išvarydavo. Porelėms netrukdė. Sakydavo, kad nedaug žmogus gyvenime turi malonumų. Ir katės daro, ir žmogus daro. Tuo labiau, kad porelės palikdavo tuščius butelius. Valkatos nepalikdavo nieko.
    Poviliukas kieme atsirado praėjus keleriems metams po karo. Bet niekas nebeatsiminė kaip. Jaunieji augo, vedė ir kėlėsi su šeimomis tolyn į naujus rajonus. Senbuviai seno, o naujai atsikėlusiems niekas neberūpėjo. Rečiau skardėjo barniai, dingo "blatnieji", muštynės, kraujas ant laiptų ir žolės.
    Neišnyko porelės, valkatos, ir katinai šlaistėsi kaip kadaise. Tokie pat murzini, perkarę, apdraskyti.
    Poviliukas neseno. Visada toks pat, visada su šluota, su plačiu kiemsargio kastuvu žiemą.
    Gyveno jis kambarėlyje pirmame aukšte, prie laiptų. Visada girdėjo, visada matė, kas įeina, kas išeina. Matė girtuoklius, poreles su suplyšusiu čiužiniu po pažasčia. Kambarėlis buvo visai mažas. Jame tilpo lova, stalelis įmantriai išraitytomis kojomis, paimtas iš tuščio buto po karo, ir dvi taburetės, paties kadaise susikaltos. Kambariuko nišoje, kuri buvo atitverta nė karto neskalbta užuolaida, įsirengė virtuvę. Čia kabojo medinė kaimiška indaujėlė. Joje kelios skardinės lėkštės, du balti fajansiniai ne šių laikų puodukai su mėlynomis gėlytėmis ir amžinai priskretęs emaliuotas puodas. Stovėjo, nepaisydama visų priešgaisrinės apsaugos taisyklių, ir dviejų skylių dujinė krosnelė. Metalinė išdaužyta kriauklė šalia jos. Po ja krūva tuščių apdulkėjusių butelių. Tiesa, virš lovos, šalia vienintelio lango, kabojo mediniuose rėmuose portretas.
    Per valdiškas šventes Poviliukas kabindavo vėliavas. Tą jis darydavo uoliai. Susitikęs kaimyną pasiguosdavo, kad rytoj jau jokiu būdu negalima pramiegoti, ir užbaigdavo: kabinsiu vėliavas. Nors jis niekada nepramiegodavo, ir senas suskilusiu stiklu žadintuvas ant stalo niekada neciksėjo. Poviliukui laikas nebuvo reikalingas.
    Poviliuko bute visada buvo prietema. Net naktį. Ant lango užuolaidų nebuvo, ir visada krito gatvės lempų šviesa ant aslos.
    Bijojo Poviliukas ir tamsos, ir šviesiųjų birželio naktų. Tamsą visada galima išsklaidyti, o šviesios birželio naktys tvyrojo virš miesto kaip prakeikimas. Užsegdavo langus senais laikraščiais, bet jie negelbėjo. Net iki čia atsklisdavo nuo Vilnios lakštingalų čiauškesys ir drėgnas rasos kvapas, taip panašus į sultingos lankų žolės kvapą.
    Tomis birželio naktimis dažnai sapnuodavo, kaip bėga berniukas per aukštą žolę, staiga krenta ir po aštria vaikiška mentimi ant baltų drobinių marškinių lėtai ir grėsmingai didėja tamsi dėmė.
    Tada Poviliukas negalėdavo užmigti. Pusiau sėdomis tysodavo lovoje, apsiklojęs ilgais kareiviškais kailiniais, ir rūkydavo. Rytą stiklainis būdavo beveik pilnas ilgų "Kazbeko" nuorūkų.
    Gerai, kad tos naktys trumpos. Vos lendant saulei iš už Bekešo kalno, Poviliukas jau būdavo kieme. Krito rasa nuo vešliojo šermukšnio lapų, ir bažnyčios bokštų kryžiai mirgėjo saulėje.
    Geriausia būdavo vėlų rudenį, kai jau sušluoti lapai, o lietus nuplauna visas šiukšles. Poviliukas tada snūsteldavo ir dieną, vakarop pereidavo per kiemą, nueidavo į taros priėmimo punktą parduoti, kaip sakydavo, kailiukų, paskui dar pastovėdavo eilėje.
    Tokiais vakarais ilgai sėdėdavo prie stalo, nedegdamas šviesos. Vis tiek tvyrojo nuo anksti užsidegančių gatvės lempų maloni prieblanda. Tamsavo du buteliai ant stalo, duona, druska lėkštutėje.
    Išgerdavo vieną butelį, suvalgydavo riekę duonos su druska ir ilgai sėdėdavo rūkydamas, žiūrėdamas į tuštėjantį kiemą, girdėdamas jaukų lietaus ir vėjo šniokštimą. Maloni šiluma sklido kūne, lėtai kilo snaudulys, ir jis visada žinojo, kad kabo portretas ant sienos - su ūsais, su antpečiais, su viena didvyrio žvaigžde.
    Kai snaudulys pasiekdavo akių vokus, atidarydavo antrą butelį, prisipildavo stiklinę salstelėjusio spirituoto vyno, lėtai išgerdavo, žiūrėdamas į sieną virš galvūgalio. Paskui nusiaudavo batus, nusikabindavo nuo vinies ilguosius kailinius, išsitiesdavo lovoje ir užmigdavo kietu be sapnų miegu iki pat ankstaus ryto.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page