r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
PIEŠINIAI PLUNKSNA

LAUKIANTIEJI

    Pavasaris. Pilka, šalta, šlapia, vėjas. Storas vyriškis guli ant šaligatvio. Ruda nutrinta nailoninė striukė, margos, purvinos kelnės, rudi pusbačiai, pilka numurusi beretė ant galvos.
    Beretė ant galvos, vadinasi, ne griuvo, o susmuko. Vieni praeina, nepasuka galvos - jaunesni. Kiti pasižiūri, praeina - ir jauni, ir seni. Pasižiūri, sustoja - vyresnės moterys. Pasilenkia.
    - Reikia iškviesti greitąją, - vyresnės moterys.
    - Girtas, - vyrai.
    Keli atkakliausi stovi ir žiūri.
    Nesuprasi, ar gulintysis girtas, ar jam bloga. Nušiuręs visas, veidas raudonas. Girtuoklis. Bet nelabai panašus, gal darbininkas.
    Pastovi, nueina. Keli lieka.
    Pasirodo policininkas. Toks pat storas. Jam sunku susilenkti. Pasilenkia, suima už pažastų gulintįjį ir bando užkelti galvą ant šaligatvio briaunos. Sunku.
    Padėti - nepadėti, padėti - nepadėti?
    Galų gale užvelka ant šaligatvio, pakiša po galva beretę, pagalvoja, atsmaukia striukę, irgi sugrūda po galva. Matyti plikas išvirtęs ir paraudęs gulinčiojo pilvas, margi flaneliniai marškiniai.
    Policininkas pasitaiso kepurę ir nueina.
    Eina, nepasižiūri. Eina, pasižiūri, praeina. Pasižiūri, sustoja.
    - Reikia iškviesti greitąją, - sako naujai atėjusieji.
    - Girtuoklis, - sako vyras.
    - Buvo policininkas, - sako pusamžis vyras. Sustojusieji kantriai laukia. Gulintysis guli kaip gulėjęs, atrodo, kvėpuoja. Senutė pasilenkia prie veido.
    - Reikia greitąją...
    - Buvo policininkas, - vėl jai aiškina.
    Sustojusieji dabar stovi ir žiūri į gulintįjį. Niekas nieko nesako. Laukia. Kas bus? Mirs - nemirs? Kartais pasižiūri į tą pusę, kur nuėjo policininkas. Policininkas nesirodo. Mirs - nemirs? Šalta, vėjas, krinta retos šlapios snaigės. Gulinčiojo lūpos ima balti, akys pusiau pramerktos.
    Numirė. Nepravėręs lūpų, neatmerkęs akių. Policininkas taip ir nepasirodė. Sulaukusieji eina kas sau.
    Po dešimties minučių jau kiti.
    - Infarktas? Užsimušė? Krito? Užmušė? Policija? Nebėra kam paaiškinti.

REKETAS

    Velykų antra diena. Šviečia saulė. Šilta. Kokių dvylikos metų berniukas tikriausiai su mažesniu broliuku stovi ant šaligatvio prie geležinkelio stoties. Skardiniame dubenėlyje išdėliotos pirmosios žibučių puokštės. Jaunasis prekiautojas strazdanotas, išsigandęs, ranka ant diržo piniginės. Neryžtingai atitraukia užtrauktuką ir vėl užtraukia. Priešais stovi Čigoniukas ryškiai žaliomis naujomis bananų formos kelnėmis, juodi sportiniai marškinėliai trumpomis rankovėmis (kaip jam ir nešalta?), galva taip pat juoda, trumpai kirpta, šalia šviesiaplaukis bendras - dar visai snarglys. Čigoniuko batai aiškiai per dideli, padas atplyšęs nuo priekio veik iki pusės. Čigoniukas laiko rankose lazdą ir grasina prekiautojui - reikalauja pinigų. Prekiautojas bijo, bet neduoda, žvalgosi į autobuso laukiančius žmones. Niekas nesikiša - pasižiūri ir vėl nusisuka. Čigoniukas ima mosuoti lazda prekiautojui palei nosį ir grasina peiliu, kurio neturi. Tos šauniosios kelnės be kišenių. Pirmosios, kaip būna visada, neištveria moterys. Viena, kita. Gėdina mažąjį plėšiką, bet tas nė nejudina nudraskytų ausų. Čigoniukas puikus psichologas ir minios inertiškumą puikiai suvokia, taip pat puikiai suvokia, kad minia - kaip avis, nors ir didelė, bet mažo ir narsaus kažkodėl bijo. Ir dar - jis vaikas, kas drįs suduoti vaikui. O žodis - ne botagas. Galų gale vienas jautresnis, moteriškesnės sielos vyriškis stveria čigoniuką už peties. Abi akys pamuštos, juodi ratilai, ausis lyg nudrėksta, lyg peiliu įpjauta. Juodos cigoniuko akys blizga, baimės jose nė kruopelės. Vyras mažojo nenaudėlio negėdina, o tiesiog liepia nešdintis. Čigoniukas atsikerta, bet žodžius taria neaiškiai, ir tai jis daro sąmoningai. Tik įspūdis, kad jis ką nors sako. Vyriškiui vėl nėra kas daryti, o mažasis reketininkas nesitraukia, įsikabino į padrąsėjusį prekiautoją kaip piranija. Vyriškis grasina policija, bet grasinimas neryžtingas ir tuščias, nė vieno policininko nematyti, o ir gėda - vaikui šaukti policininką!
    Plėšikėlis pasitraukia kelis žingsnius, ir, vos visuomenės atstovai nusisuka, jis vėl čia, vėl kaip vejama vapsva atgal prie medaus. Tada vyriškis nebeišlaiko: kur tai matyta, toks įžūlumas, įžeista jo savimeilė! Mažasis nenaudėlis persistengė ir gauna neryžtingą niuksą į nugarą:
    - Tu, gyvačiuk, mauk iš čia, dink, aš tau parodysiu! Čigoniukas neskubėdamas bėga, vyriškis neskubėdamas vejasi. Paskui, stengdamasis atrodyti kuo oresnis, lėtai grįžta, nutaisęs abejingą veido išraišką.
    - Ką jis padarė? - klausia susidomėjęs smalsuolis.
    - Jau tokie snargliai reketo imasi, - rėžia vėl užkaitęs vyriškis.
    Čigoniukas lėtai grįžta nuo gatvės kampo, vyriškio laimei, tuo metu atvažiuoja autobusas.
    Kol autobusas suka ratą aplink stoties aikštę, žibuoklių puokštės ir dubenėlis dingsta, jaunasis prekiautojas tebestovi, atsirėmęs į kioskelio sieną. Tebestovi ir čigoniukas, tik jau be lazdos - ją atėmė moteriškos sielos vyriškis. Šviečia saulė, šilta.
    O kuo čia dėtas menas, literatūra? Taigi.

ŠALPUSNIS

    Pavasaris. Šaltas pavasario vėjas. Bet vis dėlto vieną kartą prašvito saulė. Kvepia žemė. Bemat šiukšlyne šalia pabjurusio kelio prasiskleidė geltoni šalpusnio žiedai. Vasarą eisi ir šalpusnio apdulkėjusių lapų, kai aplinkui tiek daug žalumos, net nepastebėsi.
    Pasisuko vėjas. Pašalo. Apsiniaukė. Šaltas, žvarbus lietus.
    Šalpusniai tebežydi.
    Vakare pakilo pūga ir siautė, drėbdama šlapią sniegą, visą naktį.
    Šalpusnio žiedų nebėra. Pasislėpė šiltuose sidabriniuose kailiniuose.
    Šitaip visą savaitę. Šaltis, vėjas, sniegas. Bėgi pro šalį visai pamiršęs, kad toje dykynėje kažkas žydėjo.
    Ir vėl saulė. Įsičiulbėjo paukščiai rytais. Šalpusniais kaip auksinėm žvaigždelėm nuberta visa pakelė. Tvirti, trumpi, žvynuoti, su sidabro pūkeliu kotai, geltonas, kartus žiedas. Vis ketini sustoti, pasižiūrėti, kaip tas žiedas atrodo, koks tas sidabro pūkelis, saugantis gėlę nuo žvarbių pavasario vėjų ir naktų. Kad vis nėr kada.
    Kaip pranyksta šalpusnių žiedai, net nepastebi. Kasdien kalasi vis nauja, patraukianti akį žaluma, ir visai apsvaigsta galva, kai pradeda žydėti sodai ir ievos. O dar pienės pabyra visuose pašaliuose. Net ant skelbimų stulpo šalia Rotušės aikštės išdidžiai žydi kaip kokia karališka rožė skaisčiai geltona pienė. Kur ten beprisiminsi šalpusnį! Nematei, kaip nurudo žiedas, nulinko kotelis, kaip pamažu ėmė kaltis tvirti lapai tokia pat sidabrine, kaip kadaise pavasarį stiebelis, apačia.
    Žygiuoji vasaros kaitroje dulkančiu keliu neprisimindamas nei pavasario žvarbos, nei pavėlavusių, drebiančių šlapią sniegą pūgų, nei žydinčio ir atkakliai nepaisančio jokių darganų šalpusnio.
    Metai bėga vis greičiau, ir eiti norisi vis lėčiau. Vis dažniau sustoji vasarą prie šalpusnio lapo - tvirto, nepastebimo, geriančio vandenį iš giliųjų žemės šaltinių. Prisimeni pavasarį ir vis pasigaili, kad tada tau atrodė, jog neturėjai laiko.

VARLĖ

    Vasara. Vakaras. Lietus. Nuo žemės kyla garas, miglos draikosi nupjautų pievų pakraščiais, už kalvų leidžiasi raudona saulė. Rausvas ir blizga nuo lietaus prieangio akmuo. Lietus silpsta, bet dar tankiai kapsi nuo stogo. Per daugelį metų lašai iškapojo griovelį akmenyje. Sėdžiu ant slenksčio. Rudoji pievinė varlė tupi ant akmens ir žiūri į mane. Pašoka, bumbt galva į slenkstį, ir vėl tupi, žiūri į mane. Pašoka. Bumbt! Tupi. Žiūri.
    Ko jai reikia sausoje tuščioje troboje?
    Lauke taip gera, drėgna, šilta. Godžiai geria lietų atolas. Burokų lapai darže spindi iš pasitenkinimo, vandens lašai ritinėjasi tvirtais, blizgančiais lapais.
    Varlė vėl savo: pašoka, bumbt į slenkstį ir žiūri į mane.
    Gerai, būsiu išmintingasis dievas.
    Paimu, nunešu į pievą, toliau nuo slenksčio. Nušokuoja laiminga.
    Kitą dieną išvažiavau.
    Ant to slenksčio niekada nebesėdėjau.
    Įšokau į savo išsvajotąją trobą.

BALTRAMIEJAUS NAKTIS

    Šiąnakt ilgai rašiau. Žinau, kad negalima rašyti prieš naktį, bet taip pat žinau, kad jei laiku neužbaigsi, tiksliau - nepradėsi tuo momentu, kai reikia, kai bėga mintys, kai pasikelia užtūra ir pradeda suktis ratas, kitą kartą priversti jį suktis bus sunkiau, nes tvenkinys greitai išdžiūva kasdienybėje. Ir išvis kito karto gali ir nebūti. O naktį pakelta užtūra kils vis aukščiau ir nebeužmigsi. Rodos, išrašiau viską, mintys nebebėgo, bet nėjo ir miegas ir pajutau vienu metu, kad tuoj tuoj pamatysiu Baltąją Šviesą, ir apėmė baimė. Ne mirties baimė - ją patyriau gal tik kelis kartus, - ne bailio baimė, ją gerai pažįstu, bet baimė, gal tai ir keistai skamba, per daug negąsdinanti. Tik žinojau, jei suspindės Baltoji Šviesa, kažko manyje nebeliks. Galutinai. Nebesugrąžinamai. Ko net atsiminti negalėsi.
    Paskui regėjau, kaip burbuliuoja griūdamas nesulaikomai per užtvanką vanduo, putodamas kaip jūra Čiurlionio "Finale". Paskui jau regėjau Pagraumenės malūno užtvanką, kaip teškena vanduo vasarą, kaip krinta vanduo ankstyvą, šaltą pavasarį. Jutau kvapą šlapių akmenų, dumblių, dervos, rūdijančios geležies. Vėl vanduo - sunkiai žalsvas, persišviečiantis kažkokios nežinomos šviesos spinduliuose; puta nei tai balta, nei tai gelsva - artėjančio sapno spalvos puta.

DAUKANTO RUDUO

    Užupio kunigaikštystėje rausta klevai. Nuo nesibaigiančios rudens dulksnos, smulkesnės už mirštančio žiogo ašarą, patamsėjo čerpių raudonis, atsigavo stogų skardos rūdis.
    Bet Vilnios slėnis dar žaliuoja, dar nušvinta vakarais tirštėjančioje liūstančioje saulės šviesoje lengvi Misionierių bokštai, sužvilga užkliuvęs už paskutinio balto vasaros debesies drėgnas Vizitiečių kupolas.

    Vis sunkesnis vilnijantis Belmonto miško mėlis, vis retesnė saulė, ir išgirstu naktį, kaip žemai virš žemaitiško Baltramiejaus bažnyčios bokštelio kryžiaus droviai nurykauja gervės.

    Rudens vėlyvas šaltas rūkas virš šaltėjančio ir greitėjančio upės vandens. Vilnia šnara po tiltais veldama ilgus, amžinai žalius povandeninių žolių plaukus. Pašokusi banga tekšteli juodą šeivamedžio uogų kekę.

    Mėnulis ištinusiu skruostu plaukia pro debesis. Bemardinų kapinėse ant pamirštų Universiteto profesorių kapų šakų šešėliai. Laukdamas ryto šios žemės kunigaikštis dreba ant eglišakių glėbio drėgnoje kolumbariumo nišoje.

    Vėjas lekia upelės slėniu, draskydamas paskutinius spalvotus lapus. Plečiasi erdvė, ir kyla aukštyn juodas rudens nakties dangus. Ir didėja toje erdvėje tas, kas buvo didelis, ir mažėja tas, kas buvo apsimetęs dideliu.
    Užupio kunigaikštystėje krinta lapai.

    Jau vėlyvas ruduo. Jau supranti, jog dirbsi be atlygio, negalvodamas, kad dėkingi tėvynainiai nulies paminklą iš deficitinio vario. Dirbsi matydamas, kaip vagia ir geria aplinkui, rašysi niekam nereikalingas knygas, niekam nereikalinga kalba su pasiutusiu, kietu žemaičio užsispyrimu. Ir viltis, kad tos knygos bus išspausdintos, kad jos bus reikalingos, mažesnė už garstyčios grūdelį.

    Kuo skurdesnė žemė, tuo giliau medis suleidžia šaknis. Tavo metai sukdamiesi sunkiai baigia savo kelionę po Žemaitijos žvaigždėmis. Pro Papilės kapus suka Venta. Skalauja milijonų metų senumo jūros atodangą. Laiko upė putodama dūžta į žemaičio paridentą akmenį.

    Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios Šventos, Amen. Paskyręs nuodėmėtą mano dvaselę Viešpačiui, vienam Š. Trejybėje, turėdamas sveiką protą ir tvirtą atmintį, paskutiniai išskirstau mano daiktus, kurie, jei visus surinktum, nė šimto rublių nebus verti...

ŠEIVAMEDIS

    Pasaulis su skausmu įsiveržia į sąmonę. Matau: didžiulė eglišakių krūva (jas kapodavo kraikui, o storgalius virbams), kovo pradžia, saulė, smengantis sniegas kieme, džiugiai tankiai laša nuo stogų. Aš ausine kepure, ant rudai margų vilnonių pirštinių ištirpusio sniego lašai. Vilioja šylantis eglišakių kalnas prie tvarto, užsiropšti ant jo. Purptelėjo zylė į šeivamedį, irgi besidžiaugiantį saulės atokaita prie malkinės.
    Užsilipu. Tvora aplink kiemą, senoji obelis palei taką, drevėta, pabalusiu nuo senatvės gumbuotu kamienu. Malkinėje dar tūno žiemos šaltis. Kelelis, rogių vėžės, arklio kukuliai, grimztantys į suplūktą kelio sniegą. Už malkinės kampo, pro šulinio svirtį kelias suka į šiaurę, į kalną. Žydruoja dangus virš kalvos ir siaura juodai mėlyno miško juosta toli toli su baltais, taip pat džiugiai lašančiais sodybos stogais. Ir juntu, kad drevėta obelis, zylė, kelias, dangus, aš laukiame ir juntame artėjantį pavasarį.
    Tas laukimas skaudžiai saldus, ilgesingas be galo, ir vaiko protu suvoki, kad lauki ne tik pavasario, lauki kažko kažko...
    Praėjo daug metų. Vakaro saulė slysta išilgai Vilnios slėnio. Baigėsi vasara. Prie tilto, prie pat greitos srovės išaugęs šeivamedis lenkia nokstančias kekes žemyn. O viršūnėje prasiskleidė dar du žiedai.
    Ir pasikartoja tas ilgesys, tas laukimas.
    Bet nebėra tos šviesos.
    Pavasaris seniai praėjo.
    Jau slysta išilgai Vilnios slėnio rudenėjančio vakaro saulė.

RUGPJŪČIO ŠVIESA

    Ir staiga ateina tas aštresnis, ryškesnis pasaulio suvokimas: kiemo arka, saulės kvadratas ant grindinio, žydro dangaus kupolas. Už tų sienų laukai, saulė ten, dulka keliai, šlama beržai, virpa drebulės. Tik tirštesni šešėliai, tik kvepia miškuose žemė kitaip ir saulėtekiai spalvingesni, su migla, ir junti, kad kažkas verčia skubėti.
    Jau baigiasi vasara, ateis rudenio susitaikymas. Dar sušilti, dar pasidžiaugti pražystančia gėle. O paskui jau ruduo, paskui šalta žiema, kai viskas susigūš, sustings, numirs, tarsi niekad ir nebuvo nieko. Tik atmintis dėlios praėjusių metų kaladėles stalinės lempos šviesoje, ir plauks ilgos begalinės naktys, kai klausysies ir džiaugsies, kad švilpia vėjas, ir, jei pasiseks, užsnūsi negiliu senatvės miegu ir pasirodys tau, kad tai praėjusių vasarų vėjas ošia medžių viršūnėse palei kelius, kuriais kadaise ėjai į viliojantį, pilkėjantį, tolstantį horizontą.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page