r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
TRISTIA POSTMERIDIANA

    Jutau jį, kiek save atsimenu. Buvo tikslus kaip laikrodis. Tiesiog žinojau - niekada neatėjo į galvą - iš kur, - kad jis ateina tam tikrą popiečio valandą, kai nukrypsta nuo zenito saulė. Prisiminė jis man šiandien kaimelyje miškuose. Seniai jį buvau taip aiškiai ir ryškiai jautęs. Gal tai ženklas, kurio nepastebėjau, gal šiaip dar vienas liūdnas priminimas, kad daugėjant kryželių skaičiui virš durų staktos, pro kurias žengei į pasaulį, jausmų aštrumas ir grožis blunka, kaip blunka viskas tavyje - plaukai, akys, vasaros, dangaus mėlynuma. Pasakė kažkas lengva širdimi, kitas lengva ranka užrašė - kad viskas kartojasi ir kad nieko naujo po šia saule. Viskas nauja po šia saule. Žengdamas rytą per slenkstį, nežinai, ar dar žengsi per jį vakare. Ir ačiū Dievui!
    Gal tai ne liūdesys, o tiesiog ilgesys. Ilgiesi - ir nežinai ko. Vaikas būdamas bėgdavau pas senelę. Taku pro du klevu (iš pradžių takas ėjo tarp jų, paskui - niekaip nesuprasi, kodėl takai taip daro, - juos aplenkdamas), per griovį, kuris man atrodė esąs upelis - Viešpatie! bet juk tai ir buvo mažytis mažutėlis upelis, vingiuojantis Gailiaus žemės pakraščiais iš vienos kūdros į kitą, kuriuose Gailius, vienintelis keistas žmogus šiame krašte, žvejys ir medžiotojas, gaudė karosus ir pyplius, - pro irstančius jo sodybos pastatus, griaunamus svetimųjų godumo ir abejingumo, per tankiai sužėlusį alksnyną, pro epušių juostą, ir nuo čia, jau senelio žeme - pro apleistą šulinį, į kalną, ant kurio už klėties siūravo danguje didžiulės liepos ir uosiai. Tas nerimas ginė mane, ir ilgai neužsibuvęs vėl bėgdavau atgal. Artėjant prie namų - eglių juosta iš šiaurės ir rytų, juoda, kartais ošianti, tujos kieme, didžiulis šeivamedis saulėkaitoje prie malkinės. Kuo arčiau namų, tuo liūdniau. Kiemas tuščias, tušti namai, ir vėl norisi kažkur bėgti. Gal keliuku į kalvą šiaurėje, užsilipęs ant kurios matei tolumoje kyšančias kitas kalvas, kur tamsmėlynavo niekada nematyti miškai ant jų ir tolo, leidosi žemyn dangus. Gal keliuku į pietus, pro gluosnį akmenų krūvoje, pro medelyną, kuris apleistas - šeimininkai irgi išvežti į Sibirą - pamažu virto tankiai sužėlusiu keistu sodu. Poskiepiai išaugę į laukines obelis, kultūrinės obelys, niekada nederančios slyvos, laukinės kriaušės, dilgėlės virš galvos, didžiulės varnalėšos ant pietinio rūsio šlaito. Medelynas aptvertas cinkuotos vielos tinklo tvora, matyt, dar anais laikais, kai šeimininkai, stambūs ūkininkai, negailėjo pinigo. Niekur nebuvo kaime tokios tvoros. Keliukas bėgo pro kluoną, kitoj pusėj - jauja (ją paskui ėmė po truputį griauti; ilgiausiai išbuvo pakura ir surūdijusi grėbarka už jos). Už kluono kelias sukosi dirvono pakraščiu. Pamenu ten augusius linus. Šita vieta - pats pirmasis ryškus mano prisiminimas. Atmenu kažkodėl čia taką per rugius, aukštą dangų su keliais baltais debesimis ir rato stebulę. Tartum aš ritinu ratą. Bet negalėjau jo ritinti, buvau dar visai mažas. Gal mačiau jį prie kluono? Saulė danguje, begalinis rugių laukas, juodas takas, mano plaukai balti kaip šukuotas linas.
    Toliau - dešinėje Andrijausko sodyba, matydavosi tuja kieme, žinojau, kad už jos - apvalios geležies kryžius, toks keistas, nes buvau matęs tik medinius. Truputį kairiau - Jocio trobelė; ten siūdavo man kelnes, ir kabojo ant sienos didžiulė litografija, vaizduojanti Širvintų kautynes. Lekia pasibaidę žirgai, nukautas kareivis ant tilto, ir jau tada, nors nieko nežinojau apie Širvintų kautynes, man buvo gal penkeri, stebėjausi, kad kriaučius drįso pasikabinti tokį paveikslą. Stebėjausi ir maniau nesvarstydamas, kad negerai daro.
    Kemsuota pieva kairėje, karklai pakelės griovy, medinis tiltukas per griovį ir kryžius. Stovėjo vienas laukuose, niekada nemačiau, kad būtų pasodinta gėlių prie jo, tik menu vieną kartą padėtas ant jo rugiagėles, jau apvytusias. Šitoje vietoje buvo kažkokia ramybė. Ar žydėjo pievos aplink - pamenu kitoje keliuko pusėje nematytus šiose vietose grikius, - ar spindėjo nuo šalnos laukai, ar baltavo sniegas, ar krito šaltas lapkričio lietus - visada čia tvyrojo ramybė. Kad ir iš kur grįžtum, čia buvo kaip atokvėpis, žinojai, kad jau greitai namai. Eidamas kur irgi jutai, kad nuo čia įeini jau į svetimą, kitą - buvo tarsi kaimo riba. Ar kiekviena vietelė turėjo prasmę todėl, kad buvau vaikas ir tik vienas aš jutau ją, ar todėl, kad kaimas buvo senas (radau dirvoje po langais kryžinį saulės smeigtuką ir Žygimanto Vazos laikų sidabrinę monetą)? Man rodos, kad tą patį jautė ir motina. Tik jos suvokimo centras buvo senojoje tėviškėje, kur gyveno senelė. Tėvas jau ne - buvo atėjęs iš svetur ir prigimtis jo buvo klajūno. Vietos dvasia kalbėjo tiesiai žmogaus sielai, ir ją juto turbūt kiekvienas čia gimęs ir augęs. Jautė iki pat gyvenimo pabaigos nebylų buvimą.
    Viskas aplinkui keitėsi lėtai, savaime, taip, kaip yra gamtoje. Ir tai tikriausiai teikė žmogui tvirtumo, pasitikėjimo savimi. Ta dvasia padėjo gyventi, guodė nelaimėje ir varge. Kažkodėl man atrodo, kad kiekvienas turėjo savo vietą, kur jam būdavo geriausia. Eidavo ten, kai norėdavo ramybės, kai reikėdavo vienatvės.
    Senelė sėdėdavo ant namų slenksčio arba prie pinučių tvoros už rasodos, saulės atokaitoje. Už tvoros tankiai sužėlusios senelio sodintos sedulos - liaunos žalios, raudonos vytelės. Niekada nežydintis kaštonas tvoros kampe, klevelis, laukinė kriaušelė. Jaukiai blizgėjo juodi tuščios trobos langai, lingavo remdamos dangų aukštai virš trobos stogo didžiosios liepos, kelelis bėgo į pakalnę, matėsi toli medžių kupetose kaimo trobos, didysis ąžuolas daržo gale ir kupli ieva, apglėbusi jo kamieną. Iš čia matėsi beveik visas pasaulis, kuriame prabėgo jos gyvenimas. Užėjus popiečio nerimui, geriausia būdavo sėdėti šalia jos, žiūrėti į tą jos pasaulį, tirpstantį netolimos tolumos melsvume. Tik nereikėjo žiūrėti į rytuose dunksantį juodą mišką, virš kurio dangus buvo mėlynesnis, skaudesnis. Nerimas ir ilgesys iškart suspausdavo gerklę, o širdžiai norėjosi šokti ir lėkti. Kas už to miško? Kas už tos grėsmingos juodos sienos, kur baugiai nunyksta pradingdamas pelkių žolėje takas? Ten sroveno per gūdžią, nevaikštomą girią Graumena. Visada viena, šnekanti pati su savimi. Ir niekas nemato, neregi jos šaltos srovės, jos geltonųjų vandens lelijų užtakėliuose, o virš įkaitusio kirtimo, kur tarp išverstų kelmų, aukštų miško žolių ir aviečių brūzgynų stovi jau džiūstančiomis šakomis žaibo nuskeltas ąžuolas, virš tos įkaitusios plynės suka ratus vanagas, ir šildosi gyvatė ant kelmo, išlindusi iš rudo nuodingo balos vandens. Nors niekada netraukė į tą pusę, traukė paskui saulę - į vakarus.
    Man niekada neatėjo į galvą paklausti senelės ar ko kito, ar jie taip pat jaučia popiečio liūdesį. Neatėjo niekada į galvą papasakoti apie jį kam nors. Ir ne todėl, kad būčiau jautęs, kad nesupras, pasijuoks. Tas liūdesys buvo toks savaime suprantamas man, kad ir negalėjo ateiti į galvą kam nors ką nors aiškinti. Taip pat neatėjo niekada į galvą, kad jį gali jausti ir kas nors kitas. Buvau tuo įsitikinęs a priori. Dabar pirmą kartą bandau suprasti, vingiuodamas į šalis, šį bei tą aprašinėdamas, eidamas iš tolo ir atsargiai, kaip medžioklis prie baikštaus ir atsargaus žvėries. Kas tai? Ir jaučiu, kad vargu sugebėsiu paaiškinti. "Tu mus sukūrei sau, ir mūsų širdis bus tol nerami, kol ras poilsio Tavyje." Taip sako griežtasis šv. Augustinas. Galbūt. Nežinau. Negalėčiau tvirtinti, kad jaučiau būtent tai. Niekada nebuvau dievobaimingas. Tai šaukimas kažkur tolyn, noras eiti ir eiti, ir tuo pat metu jauti, kad nėra žemėje tokios vietos, kurią galėtum, kurią norėtum prieiti. Ir tada, vaikas, nesvajojau, negalvojau apie kokią nors konkrečią vietą - tolimą viliojančią šalį, paslaptingas salas, romantiškas pietų juras. Ir tik dabar, jau retomis valandomis, kai užeina popiečio nerimas, grįžtu į praeitį, į vaiko dienas, prisimenu kaimą, kurio seniai nebėra. Gali manyti, kad sujaudinta ir besiilginti dvasia pasidaro jautresnė; atsiminimai, praeities vaizdai - ryškesni, tarsi tuo praėjusių metų ilgesiu norėtum nuslopinti, nustumti tą ilgesį, tą nerimą, kuriam iki šios dienos nerandi vardo, o gal paprasčiau - veržiesi tenai, kur neįmanoma nueiti, t.y. nusivilti. Kadaise ta vieta neturėjo ryškesnės formos, vaizdo, o dabar lengvai jos vietoje iškyla Vaikystės žemė, lygiai taip nepasiekiama. Vis dažniau jauti, kad esi praeivis, kad padėsi vieną kartą keleivio lazdelę, - ir ar ne tas anapusinis ilgesys jaudina dvasią popiečio valandomis, ypač ilgomis vasaros dienomis: jį jauti iš žolės metamo šešėlio, iš pasikeitusios dangaus spalvos, kuriame krykia liūdnas paukštis, iš viso to jauti, kad saulė perkopė zenitą ir nesulaikomai - nors dar akinančiame grožyje ir spindesyje skęsta diena - krypsta vakarop. Turbūt tas perėjimo momentas taip aiškiai ir primena pabaigą, primena, kad viskas, kas kartą prasidėjo, baigiasi. Kaip skiriasi saulėlydžio mintys - ramuma, melancholija, susitaikymas. Ir retai kyla mintis apie ateinančią dieną. Nes ši diena, nesvarbu, kad jų buvo tūkstančiai, - paskutinė.
    Kadaise, pačioje vasaros pradžioje, gyvenau Pažaislio vienuolyne. Jau buvo peržydėjusios alyvos, peraugęs, menkai prižiūrimas vienuolyno sodas, pieva už tvoros - šviesios saulėtos žalumos plotas, tamsus eglynas, marių vanduo, žiburiuojantis jaunoje prasidedančios vasaros saulėje. Vaikščiojau rytais po sodą, maudžiausi, skaičiau neskubėdamas epiškąjį Tacitą, - nebesuvokiami žygiai, karai, skambūs ir jau nieko nebereiškiantys vardai. Belvederio bokštas kilo virš dantytos, laukinės miško sienos, pro sodrėjantį obelų žalumą veržėsi saulės šviesa, stovėjo, plaukė debesys danguje, ir nušvisdavo virš saulės laikrodžio, man dabar atrodo, kaip tik tą valandą: Sic memor occasus sole cadente tui. Užversdavau knygą, eidavau pro nuostabaus gražumo ir vienatvės kupolą, pro senus antkapius šalia paradinio įėjimo, pro vartus alėja žemyn. Perėjus ją baigdavosi tyla - šurmuliavo, taškėsi, krykštavo pirmieji poilsiautojai, kavinukėje prie pat vandens ant stalų peršviesti saulės liūdėjo tušti alaus buteliai. Garavo skysta kava, už lango žaižaravo nepaprastai mėlynas vanduo, kartais žydras. Iki vakaro dar toli, bet bufetininkės veide - pirmas nuovargio šešėlis. Stačiau tuščią puoduką ant stalo ir žinojau - tereikia paeiti dešimtį minučių, ir jau alėjos pradžioje mane pasitiks tyla ir ramybė. Įeisi pro vienuolyno vartus, ir pasaulis liks už jų. Sode ant suolo tebeguli Tacito "Analai", saulė pasisuko ir mirga ant jo lapų šešėliai. Jau užsivėrė pienės žiedas, ir nustojus trumpam šnarėti lapams girdi, kaip visame sode dūzgia bitės. Ir pajusdavai kartais, kad pasaulis pasidarė nerealus, tolimas, nebesuprantamas, kaip ir Tacito knygos. Visiškai nieko nereiškė prabėgęs laikas, amžiai, imperatoriai, karvedžiai, karai, vergų sukilimai - viskas vyko už tvoros, pasaulyje, tolimesniame už žvaigždes, spindinčias virš vienuolyno sodo šviesiomis šios vasaros naktimis. Eini sodo taku, ant kurio gelsta paskutiniai obelų žiedlapiai, plaukia kupolas danguje. Kada sėdėjau ant suolo po obelimi - prieš dešimtį minučių, prieš dešimtį metų? Ką reiškia laikas, kurio nėra? Vakarykštė diena, praėjusi valanda, Cezario kraujas ant senato grindų? Ir bus tuoj akimirka, kai mano buvimas sode, kai apskritai buvimas, pasaulio matymas išnyks kaip ryto migla pievoje už tvoros kylant saulei, kaip išnyko, išsisklaidė vienuolių abitų šlamėjimas, pašnibždomis tariamas memento mori, kaip nuvirpėjo bepročių juokas, riksmas, geležinių ligoninės lovų girgždesys, pranyko kaip mano žvilgsnis į užrašą virš saulės laikrodžio. Sic memor occasus sole cadente tui. Ir vis dėlto sėdėdamas ten aš jaučiau vienuolio žvilgsnį į bokšto laikrodį, gulėdamas apleistoje refektoriumo salėje šviesią birželio pradžios naktį jaučiau jų šešėlius koridorių tamsoje, girdėjau kadaise čia uždarytų vargšų skundus, dejones, nerišlią, aistringą kalbą. Taip pat, kaip mačiau Cezario kraują, stingstantį ant šaltų marmurinių senato grindų. Ir kas yra tikriau: ar tai, kad prieš valandą buvau sode, ar tai, jog jaučiau prieš šimtą metų vienuolio mestą žvilgsnį į saulės laikrodį, kai mačiau, kaip jis atsistojo, užvertė knygą ir nuėjo sodo taku?
    Bet popiečio nerimas surasdavo mane ir už vienuolyno sienos, toje ramybės, vienatvės ir žalumos saloje. Kažkas atkakliai šaukė ten, kur pilkėjanti nuo vidurdienio kaitros dangaus sfera lietėsi su žeme, sudarydama niekada nepasiekiamą, bet aiškiai matomą horizonto liniją. Eisi, o ji tols ir tols, viliojanti ir nepasiekiama kaip vaivorykštės lankas vaikystėje, atrodo, geriąs vandenį čia pat, iš kūdros. Bus tik geležinkelio stotis, kietas priemiestinio traukinio vagono suolas, belapių ramunėlių kuokšteliai palei įkaitusius bėgius. Žiūrėsi į bėgančius pro šalį popiečio saulėje laukus, miškus, sodybas, ežerėlius ir aiškiai jausi, kad šis judėjimas tik iliuzija, nevykęs pakaitalas, ir norėsis būti tuo pat metu štai šitoje sodybėlėje ant kalno - keliuko kaspinėlis, pamestas palei sodą, atvertos durys, jazminų krūmas kieme, ir prie ežeriuko, šmėstelėjusio miške, kur vėjas retkarčiais suraibuliuoja vandenį, virpa pušų atspindys, šnabžda švendrynai.
    Taip kadaise Stendhalis važinėjo po karščio alinamus Umbrijos ir Lombardijos miestelius. Diližano tvankuma, balta kelio juosta, sidabrinės alyvmedžių giraitės. Senos varpinės, bažnyčios, kur prietemoje dulka senųjų meistrų ilgesingai ramūs paveikslai. Kiekviename miestelyje elgeta, įkyriai reikalaujantis išmaldos, austrų žandaras, nužvelgiantis įtaria akimi dykinėjantį kaitroje prašalaitį, ir vėl pašto stotis, kelias, vėl akinanti saulė be galo žydrame danguje. Nežinau, kodėl man atrodo, kad ta protinga, sąmojinga siela irgi jautė popiečio valandų nerimą ir ilgesį. Jaučiu jį ir "Parmos vienuolyne".
    Būtent popiečio valandą virš Egėjo jūros vandenų pasklido žinia, jog mirė Panas. Sustingęs saulės diskas mėlyno krištolo kupole, baltuoja tolumoje Peloponeso krantai, nukarusios burės ant stiebų, jūreiviai, žvelgiantys į negyvą, blizgančią tarsi Murano stiklo veidrodis jūrą. Net vairininkas, paleidęs šturvalą, pridėjęs delną prie kaktos, žvelgė į akinančią tolumą, kuria tolo žinios aidas, ir nerimas palietė vėsiais pirštais jų sielas. Prasidėjo nauji laikai, kai retas žmogus žemėje tariasi nors kartą girdėjęs popiečio tyloje jau kadai mirusio Pano fleitos aidą.
    Eidamas vis tankėjančių metų mišku, vis rečiau ir rečiau beužtinku blyškiai mėlyną žiedą, prasiskleidžiantį tada, kai suglaudžia savo džiugiai geltonus lapelius pienė. Galima jam duoti vardą tristia postmeridiana, įrašyti į storus Linėjaus katalogus, bet nenuskinsi jo, nesudžiovinsi, neįklijuosi į herbariumo lapą.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page