r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
IMPERIJOS SIENA, PRŪSIJA, RUDUO

Stovėdamas Kybartų geležinkelio stoties perone, ten, kur sukdamiesi siaurėja bėgiai, mačiau rudens vakaro prieblandoje stūksančius patrankų ugnies nudaužtus Eitkūnų bažnyčios bokštus. Neiškart suvokiau, kad ten, už tirpstančio alavinėje pilkumoje lapų geltonio, Prūsija, sena baltų žemė, kurios net vardas nyksta toldamas praeities tankmėje kaip slopstantis aidas.
    Dar iki paskutinių karo dienų čia, kur aš dabar stoviu ir žiūriu į Eitkūnų bažnyčios bokštus, buvo didžiulė geležinkelio stotis milžiniškais langais, atskirais apartamentais imperatoriškosios šeimos nariams, salėmis keleiviams, restoranais. Traukiniai kadaise stovėdavo ilgai - keisdavo vagonų ratus. Už Kybartų prasidėjo Europa. Iš ledinės imperijos per čia vedė tiesiausias kelias į šiltus kraštus. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Pro čia važiavo sosto įpėdiniai, paniurę, graužiami pavydo didieji kunigaikščiai ir kunigaikštienės, važiavo valdininkai, diplomatai, šnipai, nuobodžiaujantys aristokratai, dimisijos generolai su gausiomis šeimomis, važiavo prasisiekėliai ir menininkai, avantiūristai ir milijonieriai. Važiavo į Nicą, Berlyną, Romą, Paryžių, važiavo nuobodžiauti, važiavo pramogauti, važiavo pamatyti pasaulio, važiavo pakvėpuoti laisvės oru, važiavo, kad niekada negrįžtų. Keliautojai sėdėdavo salėse, gerdavo degtinę restorane, nuobodžiaudavo ir žiūrėdavo pro langus į mažą pilką pasienio miestelį. Suvalkiečiai traukiniais nevažinėjo. Sulaukę blogo oro, brido per Lieponą, tempė per sieną spiritą, anodiją, lietuviškas knygeles, kartais pasišaudydavo su saugojančiais sieną kazokais.
    Stotį pasitraukdami susprogdino vokiečiai. Liko tik keli sandėliai. Platūs rusiški bėgiai nusitiesė tolyn į Vakarus. Istorija mėgsta paradoksus ir kreivus veidrodžius. Nežinom, kur vykdamas, nežinom, kodėl, kaip senais laikais, užtruko Kybartų stotyje Nikitos Plepiojo literinis traukinys. Negausus tarybinės liaudies būrelis susirinko prie vagono ir pravėrę bumas spoksojo į vagono langus, Kybartuose caras jau seniai bebuvo buvęs. (Lietuvos paskutinis prezidentas, tuomet smarkiai primirštas, kaip ir dera lietuviui, perbrido Lieponą ir sieną perėjo pėsčias.) Pilki KGB vyrukai prakaitavo iš baimės skystoje minioje. Imperijos galva mėgo pokštus ir jo elgesį sunku būdavo nuspėti. Taip buvo ir šį kartą. Vagono durys atsivėrė ir tarpdury pasirodė striukas plikas žmogelis pilku kostiumu. Visi, kam per keturiasdešimt, komunizmo statytojo plikę puikiai prisimena. Žmogelis pamojavo rankute, tarė vėpsančiai ir kvailai tylinčiai liaudžiai kelis žodžius, gal būtų, kaip pratęs, ir įsismaginęs, bet staiga, nespėjus kūno sargams suregėti, pro minią prasigrūdo Kybartų etatinis elgeta ir girtuoklėlis, puolė prieš Nikitą ant kelių ir žliumbdamas bei raudodamas ėmė skųstis gyvenimu. Net trakštelėdami ištįso seklių kaklai, bet šaukštai buvo jau popiet. Nikita nesutriko. Nusiėmė laikrodį nuo rankos ir padavė elgetai. Ką jis elgetai sakė, niekas neišgirdo. Semaforas pakilo, durys užsidarė, literinis traukinys švelniai supdamas minkštus vagonus nudundėjo per iešmus, liaudis išsiskirstė. O elgeta dingo kaip į vandenį, nespėjęs net laikrodžio pragerti, ir niekas daugiau jo nebematė. Niekas jo ir nepasigedo, niekas ir nesistebėjo. Per arti prie valdžios priėjęs žmogus tais laikais išgaruodavo be pėdsako - kaip vandens lašas ant įkaitusio lygintuvo.
    Nusilenkiau istorijos paradoksui ir važiuodamas į Vakarus nuvažiavau į Rytus. Lietuvių pasienietis išrašė popieriuką, pakėlė pirmą užkardą. Valdininkas, tupintis šiltoje būdelėje, nelabai stropiai pavartęs pasus, ant to popieriuko pasirašė, kitas dirstelėjo į tuščią mūsų mašinėlės bagažinę ir ant to popieriuko uždėjo antspaudą, ketvirtas pasiėmė tą popieriuką, pakėlė kitą užkardą ir mes lėtai nuvažiavome prie Rusijos sienos. Moteris su obuolių kibiru ėjo plentu nekreipdama jokio dėmesio nei į kareivius, nei į muitininkus. Rusų pusėje pasikartojo ta pati procedūra. Tik ne taip sklandžiai. Pamiršom parašą ar antspaudą prie parašo. Teko grįžti. Nei vienoj pusėj, nei kitoj niekas tau nieko nepaaiškins, o biurokratinės taisyklės turi įdomią savybę - jų niekas nesugeba iškalti. Čia tau ne Einšteino lygtis. Vos tik valdininkas pajunta, kad galų gale taisyklę įsikalei į galvą, šmikšt, suraito kokį priedą Nr... prie priedo Nr.., ir visi tavo mokslai šuniui ant uodegos. Ir vėl viskas iš pradžių. O klausti net neverta. Paklaustas atsakys, kad reikia parašo, kad prie to parašo reikia dar ir antspaudo, ir t.t.
    Kybartų stotyje prie savo krepšių stovėjo sutrikęs armėnas, akylųjų pasieniečių išlaipintas iš Maskvos traukinio. Kol jis svečiavosi Kaliningrade pas uošvę su savo rusele, Lietuvoj pasikeitė taisyklė. Jokie aiškinimai negelbėjo. Lipk lauk, tupėk stoty ir daryk ką nori.
    - Ar siūlei? - klausiam jau spėję gerai pažinti savo valdininkus.
    - Siūliau, neėmė.
    - Gal mažai?
    Armėnas tragiškai skėstelėjo rankomis.
    - Pinigai baigiasi, o dar naują bilietą...
    Išgelbėjo, kaip visada, moteris. Ji šnekėjo energingai, teisingai ir mokėjo pagąsdinti. Pasieniečiai neparaudo, bet tranzitinę vizą į vargšo pasą įspaudė. Neraudom ir mes. Tik vakare, gerdami arbatą ir klausydamiesi, kaip šniokščia už lango nesibaigiantis šių metų lietus, prisiminėm, susižvalgėm, atsidusom ir nuliūdom. Pripratom. Susitaikėm. Sava valdžia tapo tokia pat svetima, kaip ir svetimoji. Dar svetimesnė, dar godesnė ir dar bjauresnė, kad sava.
    Rusų kareivėlis, visai dar vaikas, paprašė cigaretės, nunešė pasus karininkui, po minutės, matyt, išdresiruotas, mandagiai atidavė dokumentus ir pakėlė dar vieną užkardą. Paskutinę. Žvilgtelėjau į antspaudą pase. "Rossija KPP Černyševskoje". Štai kaip dabar vadinasi Eitkūnai.
    Dešinėje lėtai slinko nyki kareivinių tvora, šmėstelėjo ir dingo apgriuvę bokštai. Virš siauro vingiuoto kelio glaudėsi šakomis klevai. Ėmė purkšti dulksna. Mašina lėtai plaukė aprasojusiu auksiniu tuneliu. Nejudėjo nė vienas lapas, dangus nusileido visai prie medžių viršūnių.
    Kaip visada, į šitą kraštą papuoliau rudenį, kaip visada, suspaudė širdį nepaaiškinamas ilgesys, tarsi būčiau sugrįžęs į apleistus ir ištuštėjusius tėvų namus. Miškeliai, blykštanti uosių žaluma, pievos, liūdnos karvės, pajuodusio šieno kupetos, lėtas upių vanduo, irstantys vienkiemiai, seniai jau pamiršę šeimininko rankos šilumą. Rūdijanti karo skeveldra, įsmigusi į Aistmarių pakrantės lygumą.
    Stalupėnai - pamiršta kino filmo dekoracija, juostanti nuo rudenio lietaus. Byra tinkas nuo sienų, trupa nesiskųsdamos stogo čerpės, kabo nuplėštas nusiminęs lietvamzdis. Tik seni medžiai tebestovi, byra lapai ant kario išvaduotojo gipsinės galvos. Tik žemė ta pati. Čia pradėjo savo kelią Donelaitis, čia sutiko savo Reginą. Mokė vaikus, giedojo, vargonavo bažnyčioje. Čia pradėjo rašyti. Dar jauna ir tvirta ranka. Nebėra bažnyčios, nebėra mokyklos, net Stalupės nebėra. Ir nieko nepaklausi. Praeivis truktels pečiais ir pasakys, kad visada čia buvo Nesterovas, kad nebuvo jokių Stalupėnų, nebuvo jokios Stalupės. Taip, jis vietinis, starožyl.
    - Nuo kada?
    - Nuo keturiasdešimt septintųjų!
    Imi tikėti markizo de Custine'o žodžiais, kad rusas negerbia nei istorinės tiesos, nei priesaikos. Gyvena visur laikinai kaip traukiny ir suprasti nenori, kad ne visi tokie.
    Neveltui suklupau lipdamas laiptais. Mano viltis knygynas - tuščias. Keli pieštukai, vaikiškas sąsiuvinis, kelios knygos, kurių veltui neimtum, šalta, drėgna. Pardavėja, susisupusi į paltą, paniekinamai žiūri į kelis kvailus labusus, besidairančius po tuščias lentynas. SSSR herbas ant sienos. Imperijos erelį, blyškiai violetinį, mačiau tik ant degtinės butelio. Degtine prekiavo paauglys, komercinės parduotuvės priebuty pasistatęs kelias dėžes ir seną kasos aparatą.
    Stalupėnuose apėmė nuojauta, kad vargu ar kada sugrįšiu į šitą kraštą. Labai norėjau nuvažiuoti į Tolminkiemį. Bet jau leidosi vakaras, nuo jūros ėmė kilti vėjas, sušneko ir ėmė leistis vienas po kito žemėn medžių lapai.
    Važiuodamas atgal prisiminiau P. Repšio antkapį žuvusioms baltų gentims su iškaltais jų vardais. Žiūri mirusios moters, glaudžiančios vaiką, akys iš kapo su nenusakoma ramybe ir gėla į pasaulį, kuriame nebeliko jiems vietos. Žiūri ir vaiko akys su priekaištu ir ramybe. Amžinoji baltų ramybė po mirties.
    Sembai, bartai, notangai - skamba kaip iškilminga odė, skamba kaip laidotuvių varpas žuvusių baltų genčių vardai. Išnyko iš savo jūros pakrančių nepalikę nė šešėlio, dūla pamirštuose, nebeatsekamuose kapuose jų kaulai be vardų ir atminimo. Baisus dalykas, kai nušluojama nuo žemės tauta, nepalikusi nei dainos posmo, nei kalbos žodžio. Kraujo banga nušlavė juos, ką su kardo, ką su arklo rankena delne. Tik suklūsti išgirdęs keistą upelės vardą - Alna, Deimena.
    Notangai, varmiai, galindai... Vienuolika prūsų genčių.
    Naktį išėjau į sodą. Vėjas braškino šakas, ir dunksėdami krito į šlapią žolę obuoliai. Prūsijos pusėje alavinė pilkuma ėmė sidabrėti, virš Aistmarių kilo pirmoji rudens pilnatis, ryškėjo šešėliai, ir atrodė, kad kyla iš kapų prūsų raiteliai.

Kybartai-Vilnius

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page