r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
TELŠIAI. PO DVIDEŠIMTIES METŲ

Aš privalau blaiviai žiūrėti į dalykus. Be jokios abejonės, yra daugybė kvaištelėjusių menininkų: pats gyvenimas padaro juos, švelniai tariant, truputį nenormalius. Gerai, jei man vėl pasiseks pasinerti į darbą, bet trenktas aš liksiu visada.

    Van Gogho laiškas broliui Teo prieš gulantis į Saint-Remi, psichiatrinę ligoninę, 1889 m. gegužės 3 d.

    Šituo keliu važiavau devyniasdešimtųjų metų pavasarį, per blokadą. Pavasaris buvo toks pat gražus ir šiltas, jau žydėjo ievos upelių pakrantėse, obelys, balti nukritusių žiedlapių apskritimai švietė kalvų šlaituose. Toks pat dyzeliukas pupsėjo pro keistai tuščias geležinkelių stotis. Lietuva, bent taip man tada atrodė, buvo susikaupusi, rimta ir net šiek tiek iškilminga. Tada pravažiavau pro šalį, nors labai norėjau išlipti ir pasižiūrėti į miestą, kuriame prabėgo keleri metai jaunystės. Žinau, kad tai nėra naudingas ar malonus užsiėmimas, net šiek tiek pavojingas. Žmogus kažkodėl kvailai tikisi, kad, sugrįžęs į jaunystės miestą po dvidešimties metų, sugrįš ir į jaunystę.
    Šį kartą išlipau. Pasitiko, dulkes sukdamas, šiltas vėjas, bitė ir žydintis klevas. Ėjau beveik tuščia gatve. Žemaitės, pasikinkiusios vyrus, vagojo laukus bulvėms sodinti. Pavasario darbymetis. "Mieli žemaičiai, akcinė bendrovė "Laurijana"... Toliau buvo akcinė bendrovė "Gotika", "Odeta", "Gausa", notarės Z.Brazauskienės biuras, įmonė "Mėgėjas", kurioje mėgėjas gali išgerti bokalą alaus ir šimtą gramų degtinės (arba atvirkščiai), žiūrėdamas į suskilusį veidrodį arba į žemaičių tautinį vaismedį trešnę, žydinčią už grotuoto lango.
    Ištisas dienas vaikščiojau po miestą, kuris kaip Roma stovi ant septynių kalvų, bandydamas susivokti, tikėdamasis ką nors atrasti, sutikti. Viskas lyg ir taip pat kaip kadaise: eidamas Pašto gatve, rasi paštą, eidamas Ežero gatve, prieisi ežerą, eidamas Laivų gatve, rasi nors valtis, eidamas Liudo Giros gatve, giros nerasi. Apskritai daug ko neberasi, kartais atrodo, kad vaikštai po keistai pažįstamą, tarsi iš sapno miestą, kuris lyg ir toks pat, bet kartu ir visiškai kitoks. Ir ne tik todėl, kad, pavyzdžiui, nebėra "Šanchajaus", tokios lentinės dideliausiais langais smuklės, tipinės architektūros pastato, kokių buvo pilna visoj buvusioj imperijoj nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno. Kai užėjo garsusis gorbačiovinis sausmetis, iš "Šanchajaus" išvaikė mėgėjus ir įkūrė laidotuvių reikmenų parduotuvę, o vėliau nugriovė visai. Neradau net pamatų. Ir "Šanchajaus", ir imperijos pamatai buvo menki. Pasilenkiau ir padėjau paminklinį akmenėlį: čia lankėsi ir vartojo... Atvažiavęs po daugelio metų į kadaise gerai pažįstamą, pamėgtą miestą, pamatai, kad pasikeitė ne tik gatvių pavadinimai, žmonių veidai, pridygo naujų namų, smuklių ir firmų. Pasikeitė miesto dvasia.
    Anksti rytą nuėjau į turgų, tikėdamasis pamatyti kaimą, atvažiavusį su savo reikalais į miestą. Ir turgus buvo kitur, ir kitoks. Grūstis, mašinos, keli arkliukai kramtė iš abrakinės šieną patvory, aidėjo iš garsiakalbio Simo dainelės, valstietės pardavinėjo dešras, lašinius, kiaušinius, sviestą, vyrai bulves, kriuksi vienišas paršiukas plastmasiniame kubile, cypsi viščiukai kartoninėje dėžėje nuo škotiško viskio, vyrukai, išsidrėbę mašinose, dėl akių pardavinėjantys šleikštulį keliančius blizgučius, ir ant kiekvienos mašinos priekinio stiklo negrabiai išvedžiotas skelbimas - perku varį, superku spalvotuosius metalus, superku valiutą. Patikliai snaudė šuniukai atnešusių juos parduoti vaikų rankose, susiglaudusios dvi jūrų kiaulytės, žiurkėnų porelė, guviai šmirinėjanti po vielinį narvelį. Ir supratau iš jaunųjų biznierių veidų, kad jiems nesuvirpės širdis perskiriant jūrų kiaulytes, išardant darnią žiurkėnų šeimą. Senukas stovi priešais naują didžiulį namą ir netikėtai užkalbina:
    - Koks namas, koks gražus namas. O toks vargšas buvo, toks vargšas. Dabar tokį namą pasistatė. Mano draugas buvo...
    Aš kvailai nusišypsau ir einu prie ežero. Nežinau kodėl staiga apėmė liūdnumas. Pasijutau kaip tas atneštas parduoti šuniukas. Dar ankstyvas rytas ir giedra tokia, kad veria širdį. Saldžiai kvepia žydinčios vyšnios, pradeda skleisti žiedus obelys, Žemaičių katedros bokštas plaukia virš miesto, virš ežero, virš padūmavusių už ežero miškų. Žvejai žiūri į plūdes ir laukia nedidelės savo laimės.
    Rytais geriu prastą kavą, žiūrėdamas į didžiulį paveikslą, nutapytą Ruso maniera, arba į naujųjų laikų stebuklą - Savivaldybės aikštę su kėksančiu joje atseit rotušės laikrodžiu: kvailai pretenzingai meškai ne meškai - niekaip negalėjau suprasti - ant galvos tarsi puodas buvo užmautas vario stogelis, du laikrodžiai rodė vienokį laiką, du - kitokį, tuščias fontano baseinas ir trys liumpenai, slenkantys iš lėto paskui besisukantį laikrodžio šešėlį. Architektūra - įkyrus menas. Knygos gali neskaityti, muzikos gali neklausyti, į paveikslą niekas neverčia žiūrėti. Bet va riogso toksai šedevras, ir nesuksi gi kiekvieną kartą didžiausiu ratu. Nei tu jo nugriausi - tiek pinigo sukišta! Ir vilties, kad kas nors kokią bombą pakiš, beveik jokios. O buvo šitoj vietoj labai savitas senojo miesto kvartaliukas. Dabar, kai jį nugriovė, urbanistiniu draustiniu paskelbta Respublikos gatvė atrodo kaip uodega be katino.
    Vaikštau po miestą. Ežero pakrantė. Nameliai stačiame šlaite. Vėjas. Plazda padžiauti skalbiniai. Jaunystėje mėgdavau manyti, kad taip atrodo maži miestukai kur nors Viduržemio jūros pakrantėje. Caro laikų raudonų plytų namas. Tamsus, apdulkėjęs rūsio langas. Rašomoji mašinėlė ant stalo. Kolega! Jauna daili vienuolė, besididžiuojanti savo apdaru, tarsi ką tik iškeptas karininkas antpečiais. Seminarijos kieme klierikai žaidžia krepšinį. "Alkos" muziejus. Neseniai pastatytas paminkliukas muziejaus įkūrėjui ir Žemaitijos poetui Geniui, žuvusiam Šilutės lageryje. Kikilis tupi ant poeto galvos ir gieda savo nesudėtingą, bet mielą giesmę. Švedų patranka, ištraukta iš Masčio ežero. Prieš dvidešimt metų dirbau tame muziejuje. Seni paveikslai, žemaitiški smūtkeliai, bajorų kardai, kelionės po aplinkinius miestelius. Kai nusibosdavo kiurksoti prie senų rankraščių, išsinešdavom su bičiuliu varinį barono Rene teleskopą, užtaisydavom seną patranką ir pliekdavom rajono partijai į langus. Pro teleskopą partinės galvos ir grafinai buvo matyti kaip ant delno. Vieną rudens vakarą, kaip rašė Žemaitė, pamačiau pro langą papulkininkio antpetį. Pats rajono komisaras įteikė šaukimą į armiją. Prasidėjo kiti žaidimai.
    Pagelžkelė. Žydi laukinė kriaušė prie apleisto kelio apeivio namelio. Trinksi, per iešmus skeldamas kibirkštis, sunkusis prekinis traukinys. Viadukas per geležinkelį. Nuo jo matai visą rusų tankų pulką, beviltiškai bandantį pasislėpti už murzinos silikatinių plytų tvoros. Tankai, tanketės, pakeliamieji tiltai, šiukšlės, išdaužyti angarų langai, tušti sargybos bokšteliai. Žemaitis amerikonas, vejamas amerikietiško smalsumo ir nepasėdumo, užsiropštė ant viaduko, pamatė šauniąją karinę techniką ir aiktelėjo:
    - Pondie! Kaip jus nebijot čia gyventi! - ir išdundėjo atgal už Atlanto. Kitapus gatvės - dar Muravjovo laikų cerkvė ant žalios kalvos (Telšiuose viskas ant kalvos, tik partijos komitetas buvo nusprūdęs į pakalnę). Srėbdamas barščius batiuška visada regi pravoslavybės ramstį.
    Skolinuosi dviratį ir važiuoju Alsėdžių keliu Germanto ežero link. Dairausi. Kažkur čia, tuoj už miesto, turėtų būti paminklinis akmuo dviem 1863 m. kazokų sušaudytiems kunigams. Pastatė jį anais laikais toks buhalteris Rimkus. Valdžia griežė dantį, bet užsispyrusio žemaičio atsikratyti nesugebėjo. Keistas buvo žmogus. Tampė jį saugumas. Šaipėsi bendradarbiai. Užuot zirzęs, kad niekas nenukasa sniego, imdavo kastuvą ir eidavo. Išmintingieji bendradarbiai žiūrėdavo pro langą, sukiodavo pirštą prie smilkinio ir kažkodėl irzdavo - vaidina idealistą, teisuolį. Paminklo nebematau. Namai dygsta kaip grybai. Nė kiek nenustebčiau, jei paminklinis akmuo būtų pranykęs kokio nors praktiško žemaičio vilos pamatuose.
    Džiugo kalnas susitraukęs, sumažėjęs, tarsi išsigandęs jį iš visų pusių puolančių kolektyvinių sodų. Suku į šalį žvyruotu takeliu. Pelkės, pernykščiai švendrų, nendrių stagarai, ryškiai geltonos purienos ir išnyru tarsi į kito pasaulio salą: senas parkas, klėtelė, krypstanti ant šono, medinis dvarelis, džiūstanti šimtametė obelis prie vakarinio fasado, tujos, eglė po langu. Džiuginėnų dvarelis. Čia gyveno Žemaitė, čia gyveno dar vienas žemaičių žemės keistuolis Juozas Perkauskis. Dailininkas, fotografas, mylėjęs šią žemę, važinėjęs jos keliais, piešęs koplytėles, dievukus, kryžius. Rašė straipsnius į Varšuvos spaudą, raižė ofortus. Šaipėsi ūkininkai iš keisto pono, šaipėsi bajorai, o jis gyveno savo dvarelyje, pasislėpęs tarp pelkių, knygų ir paveikslų. Kartais parašydavo laišką išgarsėjusiems draugams į didelius didelio ir tolimo pasaulio miestus. (Bene trys tomai jo rankraščių ir piešinių yra "Alkos" muziejuje.) Taip jis būtų važinėjęs tikriausiai daug metų, bet 1940-aisiais per vieną dieną griuvo pasaulis ir jame tokiems žmonėms vietos nebebuvo. Dailininkas išėjo į mišką ir negrįžo. Palaidotas pamirštose kapinaitėse šalia Gorskių tame pačiame miške. O Džiuginėnų dvare tyla ir ramybė. Kvailėjančio pasaulio bruzdesys ir triukšmas lieka anapus pelkių ir kemsynų. Norėtum atsigulti po sprogstančia liepa ir žiūrėti į dangų, kuriame taip ir neatsirado nė vieno debesėlio. Norėtum gyventi tame dvarelyje, gerti vakarais arbatą verandoje, žiūrėti, kaip šviečia gegužio prieblandoje žydintis jazminas, klausytis varlių kurkimo baloje, neskubėdamas skaityti senus eilėraščius, rašyti niekam nereikalingus ilgus laiškus.
    Važiuoju miškais palei Germanto ežerą į Lieplaukę - dar neklykauja vasarotojai, dar ežeras tuščias, raibuliuoja vėjo šiaušiamas skaidrus vanduo, tamsiai žali eglynai, beržynų žaluma dar lengva kaip rūkas. Lieplaukė. Medinė varpinė, medinė bažnyčia, lauko akmuo bažnyčios pamate: Ta Baznicza statita m. 1861 Storoni kuniga klab: W. Juzumowiczes kasztu Parakwijas isz daleidima Wiskupa... Kapinės, užpelkėjęs ežerėlis, gandro lizdas ant telefono stulpo, įkaitę suarti laukai ir nė gyvos dvasios. Vienintelis komercinis kioskelis, ant kurio nupaišytas išsiviepęs katinas su indiška čalma, uždarytas. Važiavau atgal senuoju Plungės vieškeliu, tai į kalną, tai į pakalnę, pro Siraičių dvarelį, irgi garsų kadaise čia gyvenusiais žmonėmis, prisiminiau šito krašto miestelius ant kalvų, medines bažnytėles, vienkiemius, dar vis stovinčius dvarelius. Kartais man atrodė, kad tauta, gyvenanti šitame krašte ir besisemianti keistos, vitališkos, prašalaičiui nesuprantamos jėgos iš žemės gelmės, gyvena paskutines dienas.
    Nieko nesutikau, nieko nesupratau, nieko neatradau. Pasiėmiau Van Gogho laiškų tomelį ir išvažiavau. Buvo popietė, ir pražydo ievos. Vilniuje išlipau naktį. Pilnatis spindėjo geležinkelio bėgiuose. Girtas lietuvių pasienietis lamdė kekšę.

    "Mes labai mažai pažįstame gyvenimą ir kažin ar turime teisę spręsti, kas gera ir kas bloga, kas teisinga ir kas neteisinga. Tie, kurie tvirtina, kad kenčiantys žmonės yra nelaimingi, vargu ar žino, kaip yra iš tikrųjų..."

    Van Gogho laiškas broliui Teo, Saint-Remy de Provence psichiatrinė ligoninė, 1889 m. liepos 7 d.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page