r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
REQUIEM KYLATRAKIUI

Kylatrakis - kaimas netoli Ignalinos, netoli Dringio ežero, prie pat kadaise išilgai Dringio ežero ir Švoginos upe ėjusios demarkacijos linijos. Už Švoginos - Lietuva, šiapus - Vilniaus kraštas. 1866 m. čia buvo trys namai, gyveno dvidešimt du katalikų tikėjimo žmonės. Kylatrakis buvo akalica, t.y. bajorų kaimas (Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słozviańskich. Warszawa, 1883). Antano Salio raštuose (II tomas. Tikriniai vardai. Roma, 1983) kirčiuojama Kýlatrakis. 1992 metų rudenį kaime buvo septynios pirkios, gyveno trys žmonės. Kai kurie iš jų katalikai.

PAVASARIS

    Vėlai vakare, grįždamas nuo ežero, pamačiau beprasiskleidžiančią šilagėlę. Pamiršęs savo brangiuosius bobausius, kurių šiemet netikėtai kaitrioje pavasario saulėje buvo pilnos miško keliukų pašonės, atsiklaupiau į dar šlapias nuo praūžusio prieš kelias dienas lietaus samanas. Taurelė, jau plyšusi iš abiejų pusių, švietė prietemoje tokiu grynu, švelniu violetu, jog ir vyskupas, ir dailininkas sprogtų iš pavydo. Pūkeliai ant stiebo, ant žiedo lapų švelnesni už priešaušrio rūką. Nustebęs pajutau čia, vos keli centimetrai nuo savęs, grožio, besiskleidžiančio, ir dėl to dar žavesnio, tokią lepią ir švelnią skleidimosi jėgą, kuri turėtų nutvieksti visą pasaulį. Ir tai kartojasi kasmet, ir kasmet tos grožybės lašas nukrinta į kieno nors, einančio pro šalį, sielą. Prisiminiau Shakespeare'o soneto eilutes, kurias kartais mėgstu niurnėti po nosim, kad liežuvis nepamirštų angliškos tarties:

    How with this rage shall beauty hold a plea
    Whose action is no stronger then a flower?

    Ar šitas lašas kris į sielą, ar į kelio dulkes, pasaulis nepasidarys nuo to nė per nago juodymą geresnis. O gal tą akimirką, tą mažytę akimirką ir to pakanka?

    Albina vakar lėtai perėjo kiemą. Matyt, norėjo pasikalbėti. Išbūna šitame kaimelyje per žiemą jos, trys senutės, ir didmiesčio pagadinta siela eksbarmenas. Vien miškai aplink, vėjas švilpia tarp obelų sode, vaikai nebeatvažiuoja, įgrysta viena kitai iki gyvo kaulo, jau įgriso per visą gyvenimą, ir pavasaris joms šventė. Nesibelsdamos, matyt, čia taip įprasta, viena paskui kitą susirenka troboj, o kalbos vis tos pačios. Vaikai, kaip buvo seniau, kaip buvo šalta, kaip miegojo ant krosnies. Ir kas bus toliau.
    Nepasikviečiau Albinos. Buvau atsikėlęs penktą valandą ryto, lėkiau prie ežero ir dabar jau drybsojau lovoje.
    Ponios Emilės supratimu miestietis - tikras idiotas, geriausiu atveju - nevykęs puskvaišis vaikelis.
    - Varė į kolūkius. Arklius atėmė su vežimu, aveles. Viską atėmė. Dabar jau pripratom. Dūkšto kolūkį ardo, fermas keli žmonės pasiėmė, pašarų neturi. Suliesėsit mieste jūs vieną kartą.
    Emilės įsitikinimas tvirtas - iš valdžios nieko gero nelauk. Gera buvo tik jaunystėj, kai mergavo Latvijoje. Ir pats geriausias atsiminimas - net dvi valandos pogulio!

    DVARAS. Dabar tai buvo tik miško laukymė, ypač maloni pavasario giedroj, kai siūbuoja beržai žydrėjančiame danguje, plaukia debesys ir atokaitoje, šilumoje, kalasi dar neatpažįstamų žolių daigai. Jokio pėdsako, net pamatų. Stovėjo čia tikriausiai medinis dvarelis su keliom neaišku kam reikalingom kolonom, nuskliaustais stogo galais, tvartai, arklidė, ledainė, klėtis, daržinės. Gyvenimas buvo ramus, vienodas. Amžinas miško šlamėjimas, amžini debesys dangaus sklype. Sekmadieniais mišios Vidiškyje, reti svečiai. Pagyvėdavo rudenį, per medžioklės sezoną. Suplūsdavo svečių, lodavo skalikai, rūkdavo laužas, prunkšdavo arkliai, skambėdavo sušalusi žemė po stambaus žvėries kojomis. Gal dar per ančių medžioklę rudens pradžioj. Ilgos, nuobodžios žiemos, vartant senus žurnalus, pokšint naktimis nuo šalčio ledui ant Dringio, traškant malkoms krosnyje ir vis dažniau įsipilant slyvinės ar vyšninės. Skurdas aplink, slepiamas skurdas ir nuobodulys dvarelyje.
    Deja, viso to nebuvo. Kadaise čia buvo laukai. Paprasti dirbami laukai. Girios buvo toliau. Miškus užsodino tik po karo, ir už tą miškų sodinimą tarybų valdžia iki šiol minima negeru žodžiu. Ne girių žmonių čia gyventa, bet mūsų žmogus visada glaudėsi prie medžio. Kad ir prie pušelės miške. Visa tai sužinojau iš Albinos, parėjęs iš dvarvietės. O atrodo, viską taip aiškiai ten mačiau ir jaučiau. Ta įsivaizduojama tikrovė buvo realesnė, gyvesnė ir tikresnė už tikrąją.

    Princesė tingiai ganosi aplink namus. Išpaikinta ir išranki. Emilė saugoją kaip akies vyzdį. Karvė rupšnoja, Emilė sėdi šalia pavėsuky ir ją plūsta. Emilė plūsta visus ir viską. Šalia sukinėjasi Mirta. Pamačiusi mane - kad ir dešimtą kartą šią dieną - ima baisiausiai loti - ak, tos pareigos! - paskui atbėga, vizgina uodegą, kantriai ir nuolankiai žiūri į veidą. Mirta be galo baili, vergiškos, suktos sielos. Emilė dažnai jai uždrožia pagaliu, nes Mirta nemėgsta, tiesiog nekenčia dviejų perkarusių, paišinų savo ponios katinų, o Emilė myli tik savo kates ir Princesę. Vos pamačiusi katiną, Mirta, pamiršusi savo vergišką nuolankumą, strimgalviais puola jį. Dažniausiai katinas įsiropščia į medį, bet Mirtai yra pasisekę nutverti jį už sprando ir gerokai apkramtyti. Emilė šaukia: parazitas! - ir svaido į Mirtą pliauskas, kurių visad turi po ranka. Mirta pabruka uodegą, nuleidžia galvą ir dūlina slėptis. Emilei viskas parazitas: ir darbininkai, kertantys proskyną kabelio linijai, ir Mirta, ir didžiulis violetinis pačiame žydėjime alyvų krūmas už jos namo galo.
    - Ot tai kvepia parazitas!

    Eidamas iš miško anapus plento pamačiau į stotelę tapenančią Albiną. Nepažino manęs.
    - Mišką kerti?
    Susėdom ant suoliuko. Neįprastai kaitrioje šių metų pavasario saulėje spindi asfaltas. Anapus plento sudžiūvę šaltalankių stagarai.
    - Ai, suplauks dar, - sako Albina. - Suplauks.
    Gal ir suplauks. Prieš porą metų išpjovė pendicitą ir nuo tada nebe taip. Kraujo spaudimas didelis. Sėdim, saulė šildo ir autobusiukas neatbėga.
    - Ai varė gyvulius po karo. Ai varė. Iš Vokietijos, palei geležinkelį. Viską varė: avis, žalas karves. Tokia avių švelni vilna. Ne kaip mūsų. Niekad nebuvau mačiusi. Dieną pas mus stovėjo. Visas pievas nugremžė. Kojos gyvulių atmuštos. Krito pakelėse. Pjovė, valgė. Kažin ar bent kiek nuvarė. Nieks nėra praturtėjęs iš vogto.
    Aš jau nebetikiu, kad niekas nėra praturtėjęs iš vogto. Albinos kalbos malonu klausytis. Dainuoja aukštaitiškai, lyriškai, jautriai, kaip ant kalnelio pasilipusi. Emilė šneka visom trim kalbom iš karto, ir aš ne visad ją suprantu.

    Emilė didžiai nepatenkinta, kad pradėjau pjauti sode žolę. Ji taip pat nepatenkinta, kad Princesei užginta vaikštinėti po tą sodą. Bandau aiškinti, kad žolės vis tiek daugiau nebus. Čia vienos pienės, o smilgos sumedės, sukietės. Bet Emilė, žinoma, turi savo nuomonę. Ir vis linkusi mane vasarą įdarbinti. Stebėtinas talentas priversti, kad kas nors jai tarnautų, už ją dirbtų. Vis kokie nors "batrakai" ar "batračkos" sukasi aplink jos namus. Senutės, neturinčios kur prisiglausti, veik elgetos, Ignalinos alkoholikai. Šiaip be galo smalsi ir plepi, moka laikyti liežuvį už dantų. Kam jai tie rugiai, kurių kasmet sėja po rėžį? Parazitui gaidžiui su parazitėmis rugių nereikia, o cukraus sunku begauti. Mačiau, kaip viena tokia pavargėlė pjovė Emilei šieną. Mosteli du kartus ir ilsisi ant dalgio pasirėmusi. Liesa, vėjo papučiama, metų suriesta. Visa juoda, net skarelė juoda. Net krūptelėjau vakaro prieblandoje.
    Kažkoks paukštelis, ar ne starta, krauna lizdą virš mano palangės, užkamšytos senais skudurais. Pamatęs, kad pastebėjau, visai kaip Mirta bando apsimesti. Nutupia ant laido kieme, blizgančia akimi vis pasižiūrėdamas į mane. Taip, tai sodinė starta, kaip sako išmintinga knyga ir A. Balbierius. Emberiza hortulana. Toks kuklus geltona krūtinėle paukščiukas. Žiūriu į jį ir prisimenu, kaip jo giminaitė, geltonoji starta, būnant toli jūroje, priešaušrio žvainumoje staiga nutūpė ant pasvirusio jachtos denio. Pūtė stiprus šoninis vėjas, kaip sako jūreiviai -beidevindas, ir laivo nosis vis panirdavo į bangas. Žiūrėjau viena akimi į svyruojančią raudoną kompaso strėlę, kita sekiau vikrų paukščiuką, bėginėjantį deniu už storos virvės. Kam jis skrido keliasdešimt kilometrų į atvirą jūrą priešaušrio tamsoje prieš stiprų vakarį vėją?
    Nuostabus rytas. Ramuma, vakar iškrito didelė rasa, o tai nedažnai būna šį gegužį. Pjaunu sodą, kaip visada, neskubėdamas. Dabar lyg ir suprantu Emilės bambėjimą. Jai atrodo, o taip ir yra, kad miesčionys žaidžia. Žaidžiu ir aš, pjaudamas žolę sode. Užuot nupjovęs per vieną dieną, pamosuoju dalgeliu iš ryto, kai minkščiausia žolė. Baltarankis. Ir nelabai man rūpi, nusikalstamai nerūpi, kad žolė dar neužaugusi, negalvoju aš apie naudą ir, blogiausia, negalvoju apie Emilės naudą. Užuot vaisingai triūsęs be galo apleistame Emilės ūkyje, užsiiminėju niekais. Geriausias poilsis miesčioniui darbas Emilės ūkelyje.

    ESĖ APIE RUSIŠKĄ DALGIAKOTĮ. Baigiu priprasti prie rusiško dalgiakočio. Ir pats dalgis gal geras pasitaikė. Lengvai pagalandamas. Rusišką dalgiakotį gali pasidaryti per dešimt minučių. Išsikirtai kartelę, sulenkei iš storesnio karklo rankeną, virvele ar net žilvičio vytele sutempei - štai tau ir dalgis. Nei gaila jo, nei dailinti reikia. Numetei - pasidarei kitą. Žemaičio dalgiakotis - instrumentas. Rankenos įstatytos, speciali spynelė dalgiui įtverti. Padarytas pagal tavo ūgį, kad būtų lengvas, kad būtų tvirtas. Gerai padarytas laikys visą gyvenimą, bus tik tavo, delnai nupoliruos klevo rankenas, savo dalgio niekam neskolinsi, savo sūnui padarysi pagal jo ūgį, sieksnio plotį, tau numirus, užkiš jį klėtyje ant aukšto už sąsparos ir sakys smalsiam vaikaičiui: čia senelio dalgis. Ruso dalgis trumpalaikis. Tam kartui. Su juo ir pjauti lengviau, mažiau reikia fizinės jėgos. Bet ir pradalgė siauresnė. Pamojavai, numetei. Daiktas laikinas. Nuėjai kitur, pasidarei kitą. Klajoklio dalgis.

    Vakarais Albina eina pasivaikščioti. Keleliu palei kaimo trobas. Šmėžuoja jos balta skarelė vakaro prieblandoje. Nurimo didieji klevai mano kiemo gale, krauna krentant rasai ant skystų Kylatrakio pievų žiedą liepa pono barmeno kieme. Penktadienis. Vienur atvažiavę į - savo jau - ūkį kaimynų vaikai, spėję pražilti, su vaikaičiais. Atvažiavo pirmosios Leningrado senutės, irgi su vaikaičiais. Ir eina Albina sau per kaimą. Prasideda vasara, bus žmonių. Vieniša ir liūdna žiema nuėjo per miškus į šiaurę. Pats alyvų žydėjimas, o nuo obelų jau krenta žiedlapiai. Peržydėjo didžiulė kriaušė sodo kampe. Ir barmeno kriaušė peržydėjo. Jau mezga šermukšniai ir erškėtrožė miško laukymėje. Viskas tartum pranašauja, kad bus derlingi metai.

    VASAROTOJAI. Dačnikais juos vadina šiame krašte. Truputį su pašaipa, kartais truputį iš aukšto, tai tiesiog tam tikra nešanti naudą gyvūnų rūšis. Emilei, kaip ir visi gyvi ir negyvi daiktai, jie - parazitai. Dačnikai - leningradiečiai. Tokio miesto kaip Sankt Peterburgas jie nėra girdėję. Jų laikrodžiai rodo Rusijos laiką. Yra tokių, kur nuolat atvažiuoja pas tuos pačius šeimininkus jau dvidešimt metų, bet kai sakai "labas rytas", tau visada atsakys "dobroe utro", ir draugo sūnus Mykolas jiems - Miša. Atvažiuoja pirmiausia senelės su vaikaičiais, vos pasibaigus mokslo metams, paskui tėvai, giminaičiai, ir taip per visą vasarą. Tik senelės sėdi iki vėlyvo rudens. Uogauja, grybauja, žiūri vakarais televizorių, neperka iš Emilės pieno. Ir aš jas suprantu. Emilė prausiasi tik per didžiąsias šventes. Bet kuo čia dėta Princesė - švari, inteligentiška karvė, kurios pienas tikrai skanus. Nerauginto jo beveik negaliu gerti. Tad susirauginu, verdu bulves su liesomis kuojomis, raudėmis, plokščiais tarsi popieriniais plakiukais, kartais rūgštynių sriubą, apdairiai prieš tai nugriebęs grietinėlę, kartais išsičirškinu bobausį, ir nesuliesėjau nė kiek, nors, anot Emilės, kaip beprotis lakstau po miškus, paežerėmis. Būnu visur, bet nebūnu Emilės daržuose ir soduose.

    Kai tik vakarais lieku vienas, Mirta sukasi apie mano duris. Išeinu, pasišneku. Ji žiūri ir vizgina uodega. Dažnai jai pasiseka ateiti dieną, kai sėdu prie ne itin reguliarių savo pietų stalo. Kaimas eina gulti anksti. Su vištomis. Tada Mirta su Šariku išeina pasivaikščioti. Ypač šviečiant mėnesienai. Bėginėja drėkstančiu nuo rasos keliuku. Šarikas dar nedrąsesnis už Mirtą. Jis kamuojamas kompleksų. Jam gėda savo kvailo vardo, savo ne itin šuniškos išvaizdos, gėda savo neaiškios kilmės. Jį kažkas atvežė maiše ir išmetė prie kaimo. Kaip visi vargetos, nelaimėlis gavo prieglaudą pas Emilę. Bet Emilė nieko šiaip sau nedaro. Emilė nori turėti paklusnių vergų būrį. Šarikas stengiasi kaip moka. Bet jam nesiseka. Gauna dažniau su pagaliu, dar kažkas koją sulaužė pernai. Ir atsigauna jis tik vakare, išlėkęs palakstyti po kaimą, kai rūsčioji šeimininkė miega, kai ištraukę kažkur paslaptingais savo nakties keliais Emilės katinai. Taip kvepia kaimo keliukas! Rasa, migla iš pievų, arklio kanopomis. Gali užtikti ežį, kurapką, trumpauodegę laukinę pelę, per savo kvailumą kažko išbėgusią ant plynės. Kurkia varlės, plaukia rūkas, plaukia mėnulis. Laisvė! Nereikia apsimesti, kad esi sargybinis, viauksėti savo nesolidžiu balsu, krutinti striuką uodegą. Miega Emilė, miega Paulina, miega penkios Paulinos ožkos, tik stiprus jų kvapas plūsta pro tvartelio durų apačią ir kutena šnerves. Niekada nesu subaręs nei Mirtos, nei Šariko. Bet manęs jis bijo. Tik vieną kartą buvo atbėgęs ir vis glaudėsi prie Mirtos peties.
    O vakaras nuostabiai ramus, temsta jau visai lėtai, neturiu lempos ir rašau toje prieblandoje, toje žvainoje prieblandoje, kurioje išryškėjo, susodrėjo didžiulio Emilės alyvų krūmo violetinė spalva. Rausta vis labiau pušų kamienai už pievelės, nors saulė jau nusileidusi, žaros spalvų beveik nėra. Ten, kur nusileido saulė, geltona su raudono aukso spalva, abiejuose kraštuose pereinančia į raudonai violetinę. Priešais - tvoros gabaliukas, žvyruoto keliuko atkarpėlė, už jos pirtelė ir anksti prasprogstantis ąžuolas užjos. Šitoks vaizdas telpa mano lango rėmuose, jei neskaitysime dangaus ir kartais į tą plotą patenkančio mėnulio.
    Vėl kitoks rytas ir kitoks, neramesnis, kietesnis, vakaras. Tik saulėlydžio spalvos gal bus tokios pat. Nors apskritai ar jos būna, ar kada buvo per milijonus metų visiškai tokios pat? Nėra dviejų vienodų medžio lapų, dviejų vienodų miglės stiebelių. Kaip gyvsidabrio lašeliais nubertas kupstas ji švyti tekančios saulės šviesoje. Taip jau itin skirtingai ir kartu vienodai sutvarkytas tas pasaulis, kurio nei suvokti, nei aprėpti negali. Visą gyvenimą galėtum tyrinėti savo kiemą - ir pakaktų darbo, ir numirtum visko neištyręs, nesužinojęs, nesupratęs. Gal kalčiausias čia instrumentas, su kuriuo bandai prie to pasaulio prieiti?
    Kur eičiau, ką daryčiau, vis sekioja iš paskos guvioji kielė. Pjaunu šieną anksti rytą - ji šokinėja ant pradalgių, laistau vakare daržą -ji tarp energingai lendančių iš žemės agurkų, gal tikisi sučiupti kokį neapdairų buožgalvį ar vandens vabalą, pakliuvusį į laistytuvą. Dieną ji straksi ant kelio, ant pirtelės stogo, pasisukioja ant tvoros. Atsimenu ją iš vaikystės. Tai buvo pirmas paukštis, kurio vardą sužinojau. Kaip dabar matau tupinčią po langais ant kūdrelės jau tirpstančio ledo. Ledspira - taip pavadino ją senelė, ir iškart tapo aišku. Kielė parlekia pavasarį ir išspardo ledus, jau spėjusius įkyrėti per žiemą.

    Paskutinis kampelis sode. Ir keliuosi anksti rytą nenoriai. Prisistato, kaip visada, Emilė.
    - Kūda saulė.
    Abu tikimės lietaus. Žemė ir taip kaip pelenai. Jei taip bus, Princesei nematyti atolo. Ir nenujautėm tada nė vienas, kokia bus sausra šią vasarą. Iš tikrųjų saulė kėlė apsiblaususi ir nekaip nusiteikusi, kaip ir aš. Bet žadėtos perkūnijos ir lietaus nebuvo. Karšta, sausa. Nubėgo palinkusi, greitai švysčiodama lazdele, prie ožkų Paulina. Paulina tapena labai smulkiais, tankiais žingsneliais, atrodo, kad bėga. Taip bėgioja kurapka. Eina iš tikrųjų greitai, o dar tie smulkūs žingsneliai sustiprina įspūdį.
    Nuėjęs pas Emilę pieno, radau ją dūmų debesy. Kepė žadėtuosius blynus. Krosnis, užkrosnis, kambarėlis - atrodo, visi Emilės apartamentai. Krosnis aprūkusi kaip pragaro pabaisa, mažas, kažin ar kada plautas (o gal ir plautas, nes Emilė labai smalsi!) langelis, įlūžusios, supuvusios grindys, lova - migis, net iš toli matyti, kad viskas, kas joje paklota, kadų kadais beskalbta, o virš lovos kilimėlis su raudonomis gėlėmis. Karališka puošmena, gėlės tik šviečia tam purve ir netvarkoje.

VASARA

    Albina parkrito ant keliuko trečiadienį, išėjusi, kaip visada, pasivaikščioti. Kitą dieną mirė ligoninėje. Ir gražiausias namas kaime liko tuščias. Nežinia, ar kalta šios vasaros saulė, ar tiesiog atėjo laikas nukirpti siūlą. Ne kiekvienam pasiseka numirti ant kelio, kuriuo vaikščiojai visą gyvenimą.

    Miškas išdegęs ir negyvas. Pelkės sausos, net miške išdžiūvo kūdros, ežerėliai, upeliai. Važiavau pro Vaišniūnus vakare su dviračiu. Visiškai rudoje pievoje, kokia nebūna nei vėlyvą rudenį, nei pavasarį, stovi karvė. Kibiras šalia ir šieno glėbelis. Ir spindi už keliasdešimties žingsnių ramus saulėlydyje Dringio vanduo, ir ima baimė, kad perkarusi, perdžiūvusi sausra išgers ir tuos vandenis. Naktį neatvėsta, neiškrinta rasa.
    Emilė užsidariusi savo lūšnelėje būrė lietų. Prasitarė. Ir nušniokštė vieną dieną. Gal ir nuo jos būrimo. Bet to taip maža. Vėl sausas vėjas, vėl tušti debesys iš vakarų. Šile mėlynių lapai rudai raudoni. Išdžiuvo raistas aplink miško ežeriuką. Tik vėjas, prabėgantis iš džiūstančio pušyno, varto geltonųjų, nuodingųjų vandens lelijų lapus. Vanduo juodas juodas. Nuo gailių kvapo svaigsta galva, o tarp gailių išdidžiai mėlynuoja vaivorų uogos. Vienos pailgos, saldžios, kitos apvalesnės, rūgštesnės. Plaukiu juodu ežero vandeniu. Tokia vienuma ir ramybė, ir nežinau, kaip išlipsiu į liulantį krantą. Dar pusė ežero po durpių sluoksniu. Baugu, kai priplauki prie kranto, o ten po juo amžinose tamsybėse liula vanduo ir gal gyvena aklos, blyškios žuvys. Tyluma. Tik antį, metančią plunksnas, išgąsdinau. Puolė bėgte į ežerą ir nuplaukė, plakdama sparnais.
    Princesė liūdi uždaryta tvarte. Nesuprasi, ką burtininkė Emilė mano. Aiškina, kad Princesė labai poniška ir labai bijo gylių. Mirta užsuka į svečius ir net nebeiškiša liežuvio. Kišk nekišęs, kai taip karšta. Šarikas atbėgo per sausą, duriančią pievą lodamas. Pašauktas vardu susigėdo ir nukiūtino atgal į pirkios pavėsį. Krankleliai kranksi ir kranksi, o lietaus nėra. Švysčioja po kiemą kregždės, ir graužia už pirtelės sausą stagarą Paulinos ožkos.
    Girdžiu, pradėjo klykti kielė, ir matau, ateina į kiemą Emilės katinas. Perkaręs ir paišinas kaip visada. Pagalando nagus į suolo lentą, viena akimi vis žiūrėdamas į nerimstančią kielę, kuri ledus išspardo, ir nuspūdino keliuku palei tvorą. Nebematau, bet iš kielės balso suprantu, kad katinas, nervingai kraipydamas ausis, žengia jau palei tvartą. Šmėstelėjo nugara pievoje. Nepavyko pasivaikščiojimas.

    Vidurdienio kaitroje skaitau bambantį Montaigne'į. Jo monotoniška, smulkmeniškai nagrinėjanti kiekvieną jo paties sielos krustelėjimą kalba nemigdo, nors taip, atrodo, turėtų būti. "Ir nieko nuostabaus, nes eiti vingiuotais savo dvasios takais, nerti į tamsias jos gelmes, pastebėti vienokius ar kitokius mažiausiusjos krustelėjimus dalykas nelengvas, daug sunkesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tas darbas naujas ir neįprastas, atitraukiantis mus nuo kasdienių rūpesčių, nuo įvairiausių įprastinių reikalų. Štai jau keleri metai visos manos mintys nukreiptos į mane patį… ir t.t. Nuleidžiu knygą ir žiūriu į kaitrą, kuri kaip prakeikimas kabo virš žemės - ateina laikas, nors jis jau seniai turėjo ateiti, kai nebeberi sėklos, kai nebedygsta pabertoji, kai jau turi pjauti savo derlių. Tik pjautuvas priemenėj tebekabo vis dar negaląstas, ir ėda jį tinginystės, kasdienybės ir laiko rūdys.

    PAULINOS KLUONAS. Patraukė mano akį ir širdį, vos tik jį pamačiau. Labai platus, per vidurį kadaise puikaus šiaudinio stogo tarsi koks nušiurusio kailio dryžis užkaltas tolis. Prieky sparnus paskleidęs tarsi višta, gobianti viščiukus. Stovi vidury lauko, juoduoja, paryškindamas jo linijas, miškas užpakaly, šalia nerūpestinga dailininko ranka pabrūkšniuoti žardai. Sienojai pilkšvai balti, bet dar skambantys, ir jau toks žemas, kad dilgėlė taikosi įkąsti stogo šiaudui. Jis visada man atrodo paslaptingas, tiek užburtoje mėnesienos šviesoje, tiek vidurdienio kaitroje, kai aplink jį koncertuoja žiogų orkestrai, tiek leidžiantis saulei, kuri ritasi už jo, o jis neriasi į rausvą vakaro žvainumą, augdamas, plėsdamasis, slenkant prietemos šešėliui ant kaimo. Per lietų ir darganą viliojo savęsp - atrodė toks sausas, šiltas, jaukus. Neabejoju, kad paskutiniai aplinkinių Avinčio ir Minčios girių ir balų, pelkių kemsynų velniai čia suvažiuoja pataisyti savo susuktų reumato kojų, kanopų, iškrypusių nuo amžinos drėgmės, ir geliančių uodegų. Esu žvelgęs pro plyšius į vidų, niekada nedrįsau užeiti. Mačiau vežėčias, šiaudų kaugelę, lentų krūvą. Žavėjo mane viskas: jo linijos, tūriai, audrų ir negandų apipešiotas stogas, žavėjo jo rūstus paslaptingumas. Pasiėmęs kelias sanginos kreideles, ėjau iš vieno šono, iš kito, ėjau iš arčiau ir toliau, lipau ant pirtelės stogo. Pripeckiojau sąsiuvinį, bet kas iš to. Nupieštas kluonas neteko savo paslaptingumo, nebeliko ir proporcijų, nors matavau visaip - ir primerkęs vieną akį, ir kitą, ir ištiesęs nykštį, ir pieštuką. Nesidavė jis perkeliamas į popierių ir labai nenorėjo būti pakabintas virš mano rašomojo stalo. Žinau, kad ne ta ranka ir ne ta akis į jį žiūrėjo. O rodos, su tokia meile ir su tokiu virpuliu širdyje! Nebūtų gelbėjusi man nei "Nicon", nei "Practika". Gal būtų gelbėjusi senojo Vilniaus fotografo Bulhako medinė kamera ir jo akis. Žinau, kad paskutinis Kylatrakio velnias juokėsi, matydamas mane lakstantį su piešimo bloknotu aplink kluoną. Juokėsi, žiūrėdamas pro juodą, tarsi iškąstą, stogo plyšį. Seniai nujaučiau, kad jis ten gyvena, ir kartą, pragariškoje šios vasaros kaitroje, nutvėriau jį nuogą, nusišėrusiu rudu kailiu drybsantį pakluonėje patį vidurdienį, kai vištos leipo ir virto nuo karščio po tankiai sužėlusiais alyvų krūmais.
    Dar visai neseniai, dar prieš keturiasdešimt metų, kiekvienas kiemas, kaip rašydavo savo inventoriuose senų laikų valdininkai, kiekvienas dūmas turėjo čia, šiuose laukuose, po savo kluoną. Prasidėjo tada naujas šviesus gyvenimas ir buvo pasakyta: užtenka kiekvienam atskirai knistis savo liesam sklypelyje. Gyvenkite krūvoj, linksmai, vienas kitam padėdami, padainuodami. Paskui dar buvo pasakyta: kam kiekvienam kiemui kluonas? Juk gyvenate kartu, linksmai, padainuodami. Nugriovė kluonus. Burtas ar dar kas lėmė, kad liko vienas vienintelis Paulinos. Kluonai išnyko pirma, paskui prapuolė ir dainos. Tos prapuolė nepastebimai, ir dabar graudžiai aidi naktimis virš Kylatrakio, virš Paulinos kluono svetimos šiems miškams ir mažiems laukams eksbarmeno traukiamos didingos operų arijos. Bet, kaip sako Shakespeare'as, praėjo nerimo žiema ir virš Kylatrakio vėl suspindo saulė. Ėmė grąžinti žemę, kadaise turėtą mišką, grąžino ir Paulinai kluoną. Dėl miško rėžių jau vyko atkaklūs ginčai, žemę dar kiekvienas atsimena. Ginčijosi suvažiavę žentai, marčios, vaikaičiai, sūnūs, dukterys, kuriems jau irgi atkakliai lenda žilas plaukas. Sugrįžo, kad susibartų. Sugrįžo iš miestų, miestelių, kur išvažiavo kadaise palikę liesą, nedėkingą tėviškės žemę. Bet labiausiai visiems kliuvo kluonas. Ir matyti buvo ne vieno akyje ir širdyje, kaip būtų buvę gera, kad visus kluonus būtų nugriovę. Kaip dabar širdžiai būtų lengviau. Įdomus yra žmogus lietuvis. O Paulina gena kiekvieną rytą savo ožkas į ganyklą vis pasižiūrėdama į kluoną, į kūdrelę, už jo gražiai iškastą, gražiai apdėtą akmenimis amžinatilsį vyro.

RUDUO

    Jau ruduo. Einant rytą prie ežero oras toks šaltas, tyras, tirštas, kvapnus, jog nesupranti, ar valgai, ar kvėpuoji. Virš ežero rūkas, pilkuma, kurioje uždūsta žvilgsnis. Dar nepatekėjo saulė. Rasa nepapsi, kaip paprastai būna tokiais rytais rudens pradžioje, nuo medžių lapų. Begalinė ir baisi šios vasaros sausra palietė ir rudenį. Jau krinta lapai, sudžiūvę, sausi, ir to nuostabaus beržų geltonio, kurį taip mėgsta pradedantys poetai, šį rudenį tikriausiai nebus. Jis bus paprastesnis, skaudesnis, netikėtas. Proza.
    Plūdė vos matyti migloje. Ėmė kilti saulė. Iš už miško dar jos nematau, bet migla ežere pradėjo judėti. Atsigręžiu. Ir kranto nematyti. Pasijuntu kabąs, plaukiąs, kartu su miglos stulpais šokantis keistą šokį nerealiame pasaulyje. Suprantu, kad kyla saulė, kad pradeda įšilti nuo jos pirmo spindulio oras - štai iš kur tas judėjimas. Bet kas iš to mano žinojimo, kai nerealumo jausmas toks stiprus, kad gundo, vilioja jam pasiduoti? Panašiai traukia bedugnės kalnuose.
    Saulė pakilo virš miško, ir rūkas vietomis plyšo, tarsi perskyrė jį saulės ranka. Ir spindi vandens salelės baltoje miglos jūroje. Fantastiški kalnai išnyra tolumoje iš ežero gilumos ir palengva plaukia artyn. Tai salos, jų pakrantės jau tviska aušroje, tik aš su savo meškerėle tarp tylinčių meldų vis dar skendėju miglos sūkuriuose, kurie lėtai slenka nykdami pakeliui į miško tamsą ir drėgmę. Bet nebepasiekia. Tirpsta ir nyksta pakrantėje. Bet aš vis dar migloje.

    Vargšas Šarikas, kuriam niekada gyvenime nesisekė, atiduotas į Dūkštą. Nežinau, ar Mirta liūdi, ar liūdėjo. Nematyti. Kaip visada uoliai amsi, pamačiusi mane, einantį į šaltinį vandens. Pašaukta vizgina susuktą į riestainį uodegą baltu galiuku ir visada pataiko ateiti į svečius, kai pietauju. Emilė Šariku atsikratė, nes du šunis šerti esą per sunku, be to, Šarikas išlakdavęs mylimųjų katinų pieną. Mirta sulysusi.
    - Nėr ko jos šerti, - rėžia Emilė. - Pabadaus, šunų nenorės.

    Plaukia mėnulio pilnatis pro debesis virš miško. Prisėdau ant akmens šalia kaimo kelelio. Tyluma. Žiba mėnesienoje balzgana perlo šviesa niekada neužsimerkiantys kraujažolės žiedai, tarsi koks paslaptingas padaras, prigulęs už daržų pailsėti, stūkso garsusis Paulinos kluonas.
    Ateina Paulina vakare, kaip visada bėgdama, susimetus į kuprelę. Nors sėdžiu tamsoje, ką padarysi, mėgstu prieblandas, prieblandų žmogus, šaukia už durų. Šiąnakt nukasė jos bulves. Skubėdami, išrinkdami didesnes. Sklypelis prie pat plento. Ėjo vakar naktį ir užvakar naktį, stovėjo ant kelelio ir keistai, gailiai ūkavo, šaukė kaip apuokas. Tada nesupratau, kas atsitiko, gal ožkelė į mišką išėjo. Neišsaugojo. Nejutau ir aš. Įpratau anksti keltis, anksti gulti.
    - Taip laukėm, laukėm tos Lietuvos. Va tau ir Lietuva. Vagia, viską vagia. Tai tu pasaugosi, vaikiukas. Išeisi į kelelį, pašūkausi, pašūkausi.
    Pamokė, kaip pašūkauti, ir nuėjo prie savo bulvių. O kas šūkaus vėlai naktį? Mirta saugo tik Emilės turtus ir tai tik tada, kai toji mato. Kai rytais anksti einu prie ežero dunksėdamas sunkiomis žvejo pušnimis, nė amt. Dar vasarą, kai labai ankstyvos buvo aušros, matyt, neimdavo miegas ir jos. Paamsėdavo. O gal Šarikas, kuris dabar toli Dūkšte ir didžiame liūdesy? Pilnatis šviečia beveik iki pat ryto. Pats geriausias metas bulves vogti. Atsimenu, tokios vagystės - bulvių, gyvulių, grūdų - buvo tik po karo, pirmaisiais kolūkinės santvarkos metais, kai buvo sunkūs, liesi laikai. Barmenas pasakojo, kaip prieš kelias dienas iš už anapus ežero pavogė karvę. Apavė batais, kad pėdų neliktų. Įsivedė mieste į kambarį, rodos, antrame aukšte ir ruošėsi pjauti. Karvė ėmė baubti, kaimynai paskambino policijai. Tokios istorijos.
    Vėlai naktį nuėjau pažiūrėti Paulinos bulvių ir radau įsmeigtą jos lazdą. Pamaniau iš pradžių, kad špaga. Padaryta iš kadagio. Nupjauta storgaly ties šakele, šakelė sulenkta ir įsprausta į išpjovą lazdoje. Kuo ne špaga. Štai tau ir pasakymas, kad nuskuręs šlėkta aria lauką vietoj kardo pagalį pasirišęs. Imi manyti, kad va tokia kadaginė špaga ir maskatuodavo šlėktelei priejuostos. Kylatrakis - bajorų akalica! Baisiai norėjau pasiimti. Tokia smagi lazdelė, šakelių gumbai, blizga visa. Bet ir taip užtenka tų vagysčių. Eidamas atgal galvoju: vaikui dar būnant, net į galvą nebūtų atėję - imti svetimą daiktą. Sąžinė būtų nenurimusi, kol nebūtum atgal padėjęs. Kaip per tuos dešimtmečius viskas pasikeitė. Nebeaiški riba, kur vagystė, kur ne. Ir kaip seniau viskas buvo paprasta. Ne tavo. O dabar - kas ne tavo, kai tiek metų buvai pats ne savo, pats sau ne šeimininkas. Ką gali pasakyti Paulinai, kai nesugeba net paslėpti savo godumo tautos išrinktieji.

    Mirta žaidžia su mažu kačiuku. Kiša nosį jam po pakakle, pilvuku. Tas irgi baisiausiai patenkintas. O mamytę kaipmat užvaro į medį. Sudėtinga ir prieštaringa Mirtos siela!
    Kvepia namas obuoliais ir džiovintais grybais. Verdu arbatą, žvilgt pro žemą langą juodas katinas spokso. Pasilipęs ant suolo, pasidėjęs kojas ant palangės. Žiūrim vienas į kitą, ir abu nė mirkt. Katino akys tai juodos, tai užsidega fosforine šviesa. Keistas negyvas veidas, kaukė, plėšriai tarsi į pelę žiūri į mane. Net pagaugai per nugarą eina. Ne veltui katinas raganos draugas, ne veltui ir Emilė kates mėgsta. Klausiu vakare apie pabaisą viską žinančios Emilės.
    - Bjaurybė, parazitas, vagis! - taip sako Emilė apie juodąjį. Priklydęs iš ten ir ten. Buvęs doras to ir to katinas - dabar parazitas! Pirmą kartą girdžiu Emilę peikiant katiną.

    Naktimis dažnai išeinu į kiemą. Jau nutilo žiogų dainos. Užvertęs galvą žiūriu į dangų, į Paukščių Taką. Net nepastebėjau mieste, kad pasiilgau žvaigždėto dangaus. Rugsėjis baigiasi, bet nesibaigia sausra. Nelyja net žvaigždėmis, ir Nykos-Niliūno faunas sėkmingai būtų grįžęs kartu su eksbarmenu iš Ignalinos įkaušę ir žvaigždžių nesulyti.

    LIŪDNAS EKSBARMENO GYVENIMAS. Eksbarmenas aukštokas, rudais, kietais blunkančiais plaukais. Veidas nugairintas vėjų ir degtinės. Kadaise šaunus barmenas Vilniaus mieste; puotos, moterys, pinigai, plaukiantys pro pirštus kaip vanduo. Viskas dingo. Butas, šeima, mašina. Gyvena dabar tėvų namuose kaimo pakrašty, ir tas namas ne jam užrašytas. Seserims, kurios triūsia aplink nuo ankstyvo pavasario. Buvęs sportininkas, mėgsta pasigirti fizine jėga, kartais prisiminęs, kaip jis sako, "kad reikia palaikyti sportinę formą", apsivelka treningą ir ima lakstyti miškais, gąsdindamas kiškius ir kurapkas. Kaip sloga kartais užeina noras praturtėti. Malasi po miškus ieškodamas briedžio ragų ar staiga parsiveda keletą telyčaičių, kurios baubdamos, alkanos ir ištroškusios, bastosi pamiškėmis. Vieną kartą išslydusi laimė niekaip negrįžta. Vaikšto amžinai alkanas, tai pavagoja bulves, tai paaria už butėlį (taip čia kirčiuoja), jo šventė - penktadienis. Tada važiuoja dviračiu į Ignaliną, į darbą. O tas darbas liūdna šaunios barmeno profesijos parodija. Eksbarmenas dirba miestelio pirtyje. Vėlai naktį linksmas, traukdamas kokią nors ariją, grįžta truputį krivuliuodamas per kaimą. Vos išgirdęs nuo miško ataidint "Širdyyyyys mergeeeelių", skubiai gesinu šviesą. Eksbarmenas būtinai ateis į svečius, išsitrauks paskutinį alaus butelį ir kalbės, kalbės, kalbės. Apie nuostabiuosius laikus, apie paslaptingąją ir galingąją Ignalinos ungurių mafiją, pasakos senus anekdotus. Kitą dieną vėl be galo drovus, kamuojamas visokių kompleksų, nenoriai leisis į šnekas. Rytais, vos praaušus, kaip briedis aplekia nuo vaikystės pažįstamas vietas, prisirenka kraitelę grybų - ir į turgų. Nematysi jo visą dieną. Grįš vėlai naktį, traukdamas ariją, mėnesiena meta kreivą jo šešėlį ant išdžiūvusios pakelės žolės. Sustos po mano langais, šūktels galingu tenoru porą kartų ir, šnekėdamas pats su savimi, nučežės į tuščius ir nelaukiančius šaltus namus. Tuščiai tragiškas ir nelaimingas personažas. Tarsi koks XIX a. rusų romano herojus.

    Jau visai ruduo. Jau nukrito lapai, padidėjo Dringio ežeras ir pritūpė laukdamos žiemos kaimo trobos. Visada vingiuoja dūmas iš Emilės pirkios. Vingiavo jis ir visą vasarą! Eksbarmenas kuria krosnį retai, Albinos nebėra, ir Paulina žiemai galbūt išvažiuos pas vaikus. Tik tos ožkos. Anksti pavasarį Paulina būtinai grįš.
    - Kalbino čia toks iš Kauno. Keliskart buvo atvažiavęs. Sūnus sako - parduok, parduok. O dukterėčia, kur Ignalinon gyvena: ne, sako, neparduok. Tai jei parduosi namelį, užsirišk akis ir eik Dringiuosna. Niaugi.

    "Nieko nėra nepanašiau, sako vienas mokytas vyras, kaip dangus ir žemė. Pajuto visa savo prigimtimi žemė, kad ji svetima dangui ir nepanaši į jį. Ir pabėgo todėl nuo dangaus į gelmes ir guli tenai nejudėdama tyliai, kad tik neprisiartintų prie dangaus. Ir pajuto dangus visa savo prigimtimi, kad atsitolino žemė nuo jo ir kad pasitraukė į gelmes. Ir dėl to nesulaikomai pila savo vaisingumą į žemės karalystę, ir nori išminčiai, kad platusis ir tolimasis dangus nepasiliktų sau nė mažiausio gabalėlio, net tokio kaip adatos smaigalys. Ir taip atgimsta dangus, prikeldamas vaisingumą žemės karalystėje." (Meistras Eckhartas. Pamokslas "Apie daiktų vienybę", XIII a.).
    Ir kartais man atrodo, kad keliauja blyški vėlyvo rudenio saulė šio krašto ežerais, kad tuoj, anapus Dringio, platusis ir tolimasis dangus susieina su žemės karalyste. Kai turėsiu laiko, valtį ar kai būsiu lengvas kaip pūkas, pereisiu tiesiog spindinčiu ežero vandeniu ir nueisiu tenai. Juk niekas dar nėra ten buvęs.

Kylatrakis, 1992 m.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page