r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
NAKTIES ŽODŽIAI

Prieš sakydamas ką nors, gerai pagalvok, o pagalvojęs - nieko nesakyk.
    Kinų patarlė

    Yra žodžiai-raktai. Tai gerai suprato Stendhalis, rašydamas nakties valandomis Paryžiuje savo dienoraštį. Visas puslapis iš salone užrašų knygutėje pasižymėto žodžio, frazės, pokalbio nuotrupos. Jam tas žodis buvo tarsi savotiškas kodas, kurį surinkus, atsiveria atminties uždanga, o už jos - praėjusi diena, vakaras, kai nerūpestingai plepant, juokinant svečius, žarstant sąmojus, akis nejučia fiksuoja viską, kas dedasi aplinkui, o smegenys rūšiuoja, gretina, lygina, mintys plaukia nesustodamos, susiliedamos į vieną nenutrūkstančią srovę. Ir vakare, parėjęs namo, - tyliai šnarėdama plaukia Sena pro Notrdamo bokštus, miega priemiesčiai ir medžiai bulvaruose, - jis pasikabina apsiaustą - tyliai spragsėdama dega žvakė ant stalo, jos mirgančioje gyvoje šviesoje virpa raidės, parašytos ankstų blaivų rytą, paskaičius kelis puslapius iš Napoleono kodekso. Rytą kitas minties darbas. Romanai, kelionių aprašymai, prisiminimai. Protas dirbo aiškiai, tiksliai, rikiavosi sakiniai, skyriai, ir žodžiai judėjo griežtai, tvarkingai, kaip imperatoriaus armijos kolonos, paklusdamos maršalų komandai.
    Naktį mintis bėga kitaip. Kitoks jos kelias. Ji laisva, nevaržoma, atvira. Tamsoje kur kas lengviau kalbėti nuoširdžiai, ir žodžiai liejasi tarsi savaime. Naktis - fantazijos, meilės ir nuoširdumo prieglobstis. Diena daug drovesnė ir dirbtinesnė už naktį. Nuo meilės žodžio jinai rausta ir nuleidžia akis.
    Nėra žodžių, nėra namų.
    Rilkė neturėjo tėvynės, neturėjo namų, bet turėjo miestą, kurį mylėjo. Gal jo tėvynė buvo Europa, ta Europa, kurią jam buvo lemta pamatyti išnykstančią. Ir neatsitiktinai jis mirė Šveicarijos Alpėse, mažame kaimelyje, pačioje Europos širdyje. Širdyje, kurią baltos Alpių viršūnės užstojo nuo žiaurių laiko vėjų, kur dar skambėjo viduramžių vargonų akordai ir piemens ragelis kalnuose. Čia stovi pilys ant uolų, o jose vis dar rusena senųjų Europos aristokratų šeimų židiniai. Nežinau, ar taip dar yra. Bet žinau, kad tebestovi kalnai ir kad dabar, kai vienas sezonas baigėsi, o kitas dar neprasidėjo, ant jo kapo paminklinio akmens, kuriame iškaltas jo paties dvieilis, krenta tykiai pirmi geltoni lapai, bažnytėlė, apsupta namelių stogų, ir virš viso to - tyras kalnų dangus.
    Stendhalis pakabino apsiaustą - ant sienų graviūros su Romos vaizdais (Piranesi?), - pasiėmė popieriaus lapą, nusmailino neskubėdamas žąsies plunksną, išsitraukė knygutę, kurioje blyškiu švininiu pieštuku buvo parašytas vienas žodis, ir tas žodis iškart jį perkėlė praeitin, visai netolimon praeitin, į madam N. saloną, kur vos prieš kelias valandas jis vaikščiojo, kalbėjosi, juokėsi, žaižaravo brangakmeniai ant nuogų moterų kaklų, tamsavo vyrų frakai, žybsėjo akys, nebyliai išsakydamos jausmus.
    Bet dabar, naktį, viskas atrodė kitaip. Tas vienintelis žodis praskleidė uždangą, ir jis žiūrėjo į viską, kas buvo, tarsi į lėlių teatro vaidinimą, kurį dažnai stebėdavo Italijos miestų aikštėse. Naktis mostelėjo savo sparnu, ir vizija pynėsi su tikrove. Bet kas yra tikra praeityje? Kas yra tikra praeityje, jei nėra tikras šis bėgantis mirksnis? Kas laikė rankose realybės smiltelę, kuri byra be garso pro pirštus? Nesugausi rankomis tekančios upės. Net Mirtis bejėgė sustabdyti momentą. Laikas - žmogaus išmonė. Jo nepažįsta Visata, cikliškas Gamtos kartojimasis - ne Laikas. Tai ratas, o ne tiesi linija, kaip mes įsivaizduojame Laiką.
    Turbūt todėl iki šios dienos Stendhalis kaltinamas tuo, kad savo dienoraščiuose prirašė nebūtų dalykų. Jie buvo. Ar išvis yra nebūtų dalykų? Šioje žemėje nėra to, ko nėra. Ištartas žodis, tuo labiau parašytas žodis (tai visiškai ne tas pats), neišnyksta, kad ir koks nematerialus jis atrodo. Išvis žmogaus gyvenime, čia, niekas neišnyksta be pėdsako. Supa mus pasakytų žodžių aidas, jausmų atmintis, nuotaikų šviesa.
    Tas žodis-raktas turėtų būti novelės pavadinimas. Raktas, kuris atrakina duris. Girdi, kaip jis sukasi, kaip lėtai atsiveria durys, ir už jų, žodžių šviesoje, išnyra pasaulis, kurį tu regėsi, kol skaitysi tuos kelis puslapius. Bet taip ir neįžengsi į jį. Su paskutiniu puslapiu pasaulis lėtai išnyks, dar kartą perskaitysi pavadinimą, atsiminsi, ir nuo šiol tas pasaulis bus visada su tavimi. Pavadinimą nešiosies kaip raktą ir visada žinosi, kad bet kada gali atverti duris ir vėl įžengti tenai. Jei tik panorėsi.
    Tas žodis-raktas savaip nusako novelės turinį, nors iš jo ir neatspėsi, ką gali išvysti už durų. Ir tas žodis - du, trys, pusė sakinio -būtinai pasikartoja novelėje, nebūtinai paraidžiui, bet kažkas tame pasaulyje, kurį tu pamatysi, būtinai turi tau priminti pavadinimo žodį.
    Blogas tas raktas, kuris rakina tik išorines duris, ir bloga ta novelė, į kurią patenki tik vienerias duris atrakinęs.
    Tas pasaulis turėtų atsiverti pamažu vis gilyn. Neperprasi jo paskubomis permetęs žvilgsniu žodžius. Ne visada taip yra, bet taip bent turėtų būti. Įsiklausyk į žodžius, netikėtai ištartus naktyje artimam žmogui. Visada kažkas dar yra už jų, ir mes tą jaučiam. Jaučiam, kol jaučiam artumą, meilę. Svetimi, svetimo žmogaus žodžiai plokšti ir neatidaro erdvės, tos ypatingos erdvės, kuri iš principo nepripažįsta, neturi nei matavimo, nei laiko, nei tėkmės. Tai yra tai, kas yra mumyse. Tai tie dalykai, kurie matyti, kai sušvinta trumpam mumyse mažoji Dievo kibirkštėlė.
    Velionis rašytojas B. tvirtino, kad pirmas sakinys turi jau pasakyti viską, turėti savyje kaip potenciją viską, kas eis po to. Atrodo, tada supratau, bet dabar manau, kad reikėtų atsisėsti kada vakare ir iš lėto, neskubant vėl pergalvoti, atsiminti iš naujo. Atsiminti tiksliai pačius jo tada sakytus žodžius, tą vakarą Vilniaus skvere ant suoliuko, kai baigė žydėti alyvos, prisiminti dangaus melsvumą, debesis, čiurlius, gatvės ūžesį, vėjaraupių paliestą veidą, akis, akis - gilias ir mokėjusias būti tik rimtas. Ir būdavo sunku kalbėti su juo, buvo geriau klausyti. Ir tik vienas kitas prieštaraujantis, provokuojantis žodis.
    Ir dabar kartais tie žodžiai sugrįžta iš praeities miglų, tarsi būtų tarti vakar, prieš valandą, prieš minutę. Girdžiu, kaip aidi jų atgarsis kambaryje, vis dar virpa oras, sujudintas lūpų, kurios jau seniai po žeme. Bet žodis liko, liko balso intonacija, liko mintis, ir kiekvieną kartą, kai prisimenu, ką tada kalbėjom - dažniausiai tai būna naktį, - prieinu prie lango, siaura senamiesčio gatvelė bėga Trakų vartų link, stovi pavargęs sargybinis, atsirėmęs į skydą, dūluoja tamsoje didžiulis kaip rimtis Pranciškonų bažnyčios stogas, jau palengva kartais nukrenta lapas, jau greitai auš vėluojanti spalio aušra, ateis dar viena diena, ir niekas, gal tik Dievas žino, kiek naktų dar taip atsibusiu, kiek naktų dar stovėsiu prie šito lango ir kiek naktų dar galvosiu apie kadaise, baigiantis pavasariui, ištartus žodžius.
    Mes buvome gimę naktyje, gyvenome naktyje, ir mūsų žodžiai ieškojo vienas kito, glaudėsi vienas prie kito, šildėmės jų šilumoje, nes stingdė mus priešaušrio šaltis. Mūsų žodžiai buvo nakties žodžiai, dienos šviesa sukausto mūsų lūpas. Mes gimėme ir gyvenome naktyje.
    Dar nežinau, kodėl vis dažniau stoviu naktimis prie lango, kodėl vis dažniau prisimenu kažkieno pasakytus žodžius, kartais stebinusius savo jėga, savo grožiu, kartais piktinusius banalumu, užgavusius nepelnyta pašaipa ar ironija. Aš daug žodžių paleidau vėjais, jie nulėkė tolyn kaip audros nešami lapai - pasakyti be tikslo, be prasmės, be jokio reikalo, vien tik tam, kad jų virpėjimas ir skambesys nustelbtų tuščiai slenkančio laiko ciksėjimą. Gal todėl dabar stoviu naktimis prie atviro lango ir klausausi senamiesčio, nakties, lietaus, pūgos švilpimo - tų visų garsų, tokių įprastų, būtinų. Neteška lietus be reikalo, nešnarina vėjas medžio lapų šiaip sau. Klausau jų kalbos, ir mano lūpos tyli. Tik klausau ir klausau, ir duok man, Visagali Dieve, išgirsti ir suprasti.
    Būna naktų, kai manau, jog artėja Didžioji Tyla. Kartais atrodo, kad jaučiu ją, matau ją. Slenka ji juodesnė už juodžiausią naktį, tylesnė už tyliausią tylą, ir jokie mano žodžiai nepajėgs sudrumsti tos tylos, joks minties blyksnis neperšvies tos tamsos.
    Stoviu ir laukiu, o senasis Trakų vartų sargybinis jau seniai skendi toje tyloje, šiek tiek palenkęs galvą į priekį, laikydamas dešinėje rankoje varinę ietį, žvelgdamas į tamsesnę už tamsiausią naktį tamsą, neįtempdamas klausos, neįtempdamas žvilgsnio.
    - Tamsa - amžinoji šviesa, - girdžiu kažkada pasakytus žodžius, kyla ranka - dar jaučiu jos šilumą, - uždaro langą. Svetima ranka uždaro svetimą langą, ir jau brėkšta kažkieno aušra virš miesto.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page