r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Ramonas
ESĖ APIE TĖVIŠKĘ

    Atsiradome ne ant plyno lauko. Dažnai net patys nesuvokiame, kokia daugybė saitų jungia mus su praeitimi, kaip ji, mums patiems net nejaučiant, nulemia mūsų poelgius, veiksmus, charakterį, net gyvenimo kelio pasirinkimą.
    Mano senelis Juozas Rupšys buvo tik dviem mėnesiais jaunesnis už Maironį. Studijavo Peterburgo universitete, rašinėjo į laikraščius, daraktoriavo. Mirė pačiose Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Mus skiria tik keleri karo metai. Tėvo motina buvo iš Daukantų, ir tėvas tvirtina, kad iš tų pačių. Senelė iš motinos pusės jaunystėje tarnavo Pliaterių dvare. Nors gimusi jau po Valančiaus mirties, ji su pagarbia baime pasakodavo apie mužikų vyskupą. Jos atmintyje jis buvo gyvas - "skaudžiai rūstus". Kaip ir spaudos draudimo laikai, knygnešiai, Prūsijos siena, kontrabandininkai, žandarai. Visa tai, matyt, atkeliavo ir į mano, kaip dabar mėgstama sakyti, pasąmonę.
    Saugau senelio Juozo Rupšio ranka rašytas "Žinias iš mano paties gyvenimo". Senelis rašo: "Gimiau 1862 m. gruodžio 21 dieną (senuoju stiliumi). Mano tėvai buvo vargingi valstiečiai, turėjo 16 dešimtinių prastos žemės. Nuo septynių iki trylikos metų ganiau gyvulius; tryliktuose metuose mirė mano tėvas, aš palikau vyresnysis vaikas prie žemės darbų. Penkioliktus metus man einant pusę ūkio atėmė pusbrolis. Aš įsiprašiau motynos, kaip labai norįs mokytis, leisti mane į Šiaulius mokytis švėdais - privačiu būdu. Motyna išnuomavo savo 8 deš. žemės, išpardavusi mantą, surinko 300 rublių mano mokslo daliai. Pasimokęs privačiai du metu, išdaviau į Šiaulių gimnazijos 4-tą klasę. Motynos pinigų bepakako užsimokėti pirmą pusmetį už mokslą. Gavau du mokiniu pirmos klasės repetuoti ir už tai gimnazistų bendrabutyje gavau valgį ir lovai vietą. 1885 m. baigiau gimnazijos kursą ir 1886 m. įstojau į Peterburgo universitetą. Universitete prabuvau tris metus, iš negavimo darbo ir badavimo įgavau plaučių ir nervų ligas ir gavau išstoti iš universiteto. Grįžau į gimtinę, čia užsiėmiau, kur galėjau, slaptu vaikų mokymu, pradėjau rašinėti į užsieninius laikraščius: Varpe, Ūkininke, Amerikos - Lietuviškame balse. Bet policija pradėjo susekti mane: išbėgau į Latviją (...) grįžau vėl į gimtinę (...) vėl žandarų buvau susektas, ir policija liepė išvažiuoti iš Kauno gubernijos (...). 1904 m. vėl grįžau į Žemaitiją, į gimtinę".
    O štai mano senelio sodybos inventoriaus aktas: "1915 metų sausio 19 dieną, aš, Švėkšnos valsčiaus viršaitis, 5 zemstvos, Raseinių apskrities, Kauno gubernijos, K. Ignotas, padariau aprašą, prašant Juozui Rupšiui, jo sodybos, esančios Kurmių kaime, vadovaudamasis pono Kauno gubernatoriaus cirkuliaru Nr. 7414 iš 1914 metų spalio 2 dienos ir atvykau kartu su Gedminaičių kaimo bendruomenės seniūnu Rumšu ir žemiau pasirašiusiais sąžiningais liudytojais, ir sudariau viso kilnojamo ir nekilnojamo turto, priklausančio Rupšiui, aprašą".
    Akte užrašytas gyvenamasis namas šiaudiniu stogu, nauja medinė klėtis gontų stogu, plūktinis kluonas, plūktinis tvartas šiaudiniu stogu, daržinė. Kilnojamas turtas: separatorius "Alfa-Laval", prietaisas cukraus galvoms skaldyti (buvo ir tokia mašina!), plūgai, akėčios. Gyvasis inventorius: karvės, arkliai, vištos, žąsys. Baldai: geležinė sudedama lova, trys medinės lovos, komoda, sofa be atkaltės (ši ir dabar tėviškės troboj tebėra - tai kaimo meistro padarytas minkštasuolis, prikimštas arklio karčių), medinė skrynia "gerai apkaustyta", indauja, sieninis laikrodis, veidrodis. Ir dar: knygų lentyna, 50 įvairių brošiūrų ir knygų, 10 paveikslų. Visą turtą apvainikuoja "įvairių tvorų 800 sieksnių". Prispaudė savo antspaudą viršaitis K. Ignotas, tekštelėjo antspaudėlį seniūnas Rumšas, pasirašė "sąžiningi liudytojai" - Teodoras Balsys, Petras Rimkus, Tadeušas Toliušis, turto savininkas Juozas Rupšys, mano senelis.
    Gimtasis Kurmių kaimas vienu kampu glaudėsi prie tamsios eglių girios, kitu prie Judrės upelio. Kokia švelniai kalvota ši vietovė, supratau, kai numelioravo laukus, kai kaimas išnyko, kai atsivėrė anksčiau neregėta erdvė, kalvomis palengva kylanti į šiaurę. Kyla tos kalvos iki pat Judrėnų, kurie stūkso ant pačios jų keteros. Nuo Judrėnų į šiaurę, į Rietavo pusę kalvos jau leidžiasi žemyn, nusileidžia į Jūros upės slėnį. Mano tėviškėj visos upelės tekėjo į vakarus, į Miniją, o nuo Judrėnų - jau į Jūrą.
    Kurmių kaimo kaip ir nebėra - ant paties aukščiausio kalnelio vėjų pagairėje liko stovėti tik mano tėviškės vienišos trobos.
    Dažnai sugrįžtu į gimtąją sodybą. Tebėra čia "gerai apkaustyta" senelės kraitinė skrynia, išmarginta žemaitiškais raštais. Tebėra knygų lentyna, kadaise nustebinusi caro laikų valdininką. Tebecinksi rytais separatoriaus "Alfa-Laval" skambutis...
    Atsisėdu ant numinto slenksčio: už juoduojančio tolumoj miško leidžiasi saulė, sustingęs vakaro ramybėj plyti didžiulis rugių laukas ant kalvelių, kur seniau stovėjo sodybos, kur ošė jų medžiai.
    Ant smėlėtos kalvos, po medžiais, po kryžiais prie žvyruoto kelelio ilsisi mano seneliai ir protėviai Pranas, Juozas, Petras, Mykolas. Čia jų amžinasis - kitas - krantas. Dabar jie gal gyvena žolės, klevo lape, šiltose kelio dulkėse.
    Sėdžiu ant slenksčio, regiu vaikystės taką, kuriuo bėgau koją pasidūręs, verkdamas, regiu pro daržinės stogą vasaros žvaigždes, girdžiu, kaip plaka darganotą lapkričio rytą eglės šaka į langą, regiu pro jį, kaip klumpa ir keliasi lauko gale pūgos sūkurys.
    Klumpa ir keliasi žmogus, pakol sukniumba visiems laikams - štai ir visa istorija.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page