r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

IŠEINANTYSIS

[4]

    Tada, Moldavijos laukuose, kai kelias ten staiga susiaurėjo, spūstelėjai pedalą, ir visa, ką buvai pralėkęs, pasiglemžė, nusinešė greitis, - balti vienodi gyvenviečių namukai, suprojektuotos, suskaldytos, išdalintos laukų plokštumos, sukultūrinti laukai, - visa, ką mes buvome palikę, staiga siūbtelėjo ant mūsų. Laikraštis, kurį skaičiau, iškrito iš rankų, smarkiai susitrenkiau. Kas atsitiko? - paklausiau. Kelio nebėr, pasakei. Tiesiausias kelias, nusistebėjau. Kelio nebėr, jis staiga dingo, atsitrenkė į betoną, plytas, aprūdijusius metalo griaučius. todėl ir sustabdžiau...
    - Žiūrėk, - vynuogės, - ir mes patraukėme, kur mirgėjo ryškios moldavių suknutės. Saulė liejosi ant jų nugarų, jos buvo įraudusios, dulkėtos, apsirišusios galvas skarutėmis, o vynuogės sodrios, vėsios, sultingos; viena jauna moldavė ištiesė kekę, jos dantys buvo balti, gražūs, akys žėrinčios, juodos, ji juokėsi. Iš visų kabaretų jas čia suvarius, visas tas artistes, žvaigždes, pasakei, sėsdamas į vynuogyno pavėsį, būtų žmonės, iškart nueitų visos pudros, dažai, sveikos taptų ir tvirtos, o dabar, kai pažiūri - kokios ten, miestuose, liesos, išblyškusios. Taigi, tariau, aš irgi ilgai nežinojau, kur dėti šitas dirbtines gėles, šituos netikrus stabus, kuriomis nuklijuotos tavo kabinos sienos, bet va - stabtelėjome staiga susiaurėjusiam kely, ir visos jos tarsi išėjo iš tų nuotraukų, pasklido po vynuogių laukus; visa grįš ten - kur ir privalėjo būti, užbaigiau tyliai, ten, kur visa tarpsta - saulėje, vėjyje, kur veisiasi, brinksta ir noksta gyvybės, syvai.
    Ko jie iš mūsų vis nori, pasakei. Kas - jie? - paklausiau. Kada nors jie visuose keliuose ims sėti mirtį, pasakei, rankiodamas iš saujos vynuoges, aš vis vežu ir vežu datules, slyvas, mėsą, pieną, benzino cisternas, kartais nė nežinai, ką gabeni, tu, broli, apie tai nepagalvoji, o aš visur važinėju, visa matau, man ir čia pažįstami laukai, ir Kaukaze, ir prie Uralo, ir Sibire, visur man tie patys žmonės, ir nė nebežinau, kur kokios žemės ribos prasideda, kur baigiasi, man tas pats...
    Šitoks, broli, mirtinai pervargęs, vynuogyno vėsoj, lapams šešėliuojant ant suprakaitavusio veido, iš saujos valgantis uogas, batais jaučiantis karštą mūsų žemės plikumą, plikinančiose tolybėse - už tūkstančių varstų nuo gimtųjų namų... Mes sėdėjome ant pliko druskingo lauko akmens, ir tai buvo akmuo prie gimtojo slenksčio, ir vynuogės virto bezdais.
    Man iš pradžių pasirodė, kad asfaltuotas plentas virto dulkančiu keliūkščiu, dar pagalvojau, kaip čia yra, o paskui ir tas dingo, žiūriu, dirvonas, bezdai, kaip prie mūsų namų, visa pasidarė labai sava... Kai šitaip vis važiuoji, važiuoji, tai... - pasakei. Kas tai, klausiu, purtydamas sėdintį Moldavijos karštyje ant akmens.
    Broli, mažas, liesas, galvą į pečius įtraukęs vaikiūkšti, glaudžiąs slides minkštame autobuse, žiūrintis į langą, nutviekstą žvarbios vasario žaros, žvarbaus, vėjuoto vakaro, broli, kai iš mūsų vaikystės pušynų atklydęs vėjas daužė langą, mano vilties, mano netikėjimo broli, kopiantis plačiais skaityklos laiptais su aritmetikos vadovėliais, kupinas netikrumo pritemusiuose instituto koridoriuose... Broli languotu švarku. Broli, lekiąs riaumojančiu sunkvežimiu kalvomis ir lygumomis, slaptoji mano širdies gėla, mano tylioji pastanga, gyvybės ir nevilties pliūpsni, matau tave Kaukazo kely, tarp uolų, kur prieš pačią motoro nosį kelią užvirto kalnų griūtis, matau sutrikusį, žiūrintį į aukštybes, kur suka ratus erelis... Kelis kartus tu buvai per plauką nuo mirties. Tavo būtis telkiasi manyje, reikalaudama užbaigtumo ir atsako, ji neša mane tavo keliais, atveria tavo tolumas, aikštes, raudonas benzino kolonėles, kelių dulkes, tvaiką ir karštį... Ne, sakau, ne, to neturėjo būti, tos teismo salės, vienutės, šaltų cementinių grindų, grotuoto lango - jie visi išsigynė, kaltę suversdami tau ir už tą cementą, ir koklius, ir visa, ką jiems atvežei. Tai kraupus dėsningumas: jie tik ėmė, siuntinėjo, visur jiems tik reikėjo tavo rankų, jie visą laiką plėšė tave girdami, meilikaudami, jie šlykščiai naudojosi tavo gerumu, tavo negandom, tu nemokėjai jiems atsakyti, viską jiems pažadėdavai, vežei, dalinai, ir jie džiaugėsi, trynė rankas, mirksėjo godžiom akutėm, jie niekad nė nematė, koks tu išvargęs, nusiplūkęs, jie tematė, ką tu atveži pavogęs, uždirbęs, sukombinavęs, jie puoselėjo tave tokį, koks tu buvai jiems naudingas, geras, savas. Tu jiems buvai daiktas. Tie žmonės jau nebeturi širdžių, jų godumas nebepasotinamas, jie apako nuo visko, kas žvilga, nauja, jie nori vis daugiau ir daugiau turėti, išvilioti už puslitrį, už gražų žodį, už meilę, pažiūrėjimą, netikėk, aš tau sakiau, netikėk jais, sakiau, matydamas tave nusiplūkusį, vos besilaikantį ant kojų. Buvai visų ir niekieno. Tave išsunkė, išgręžė, iš tavęs liko tik išnara, paskui tave sutrypė kaip tėvą, taip, taip, jie jau įpratę naudotis kitų gerumu, jie težiūri, kur ką nutverti. O ko snausti, sako jie, ko daugiau tikėtis. Ir Vizgirdos taip sako, ir tavo buvusioji žmona, ir net motina - bėk, tverk, čiupk. Betgi tau viso to nereikėjo, jiems atiduodavai. Per juos tu patekai į kalėjimą, paskiau išvykai ten uždarbiauti ir grįžai... Taip, broli, taip, tu buvai jiems per geras, tu pernelyg jais tikėjai.
    Skausmas žino tą patį, viltis žino tą patį. Laukų platumomis man atsiveria tavo būtis, Kaukazo tarpekliais, gūdžiai gaudžia Murmansko miesto rūke, ji kaip vynuogių kekės, ištrėkštos sandėlio kiemo asfalte; iš tiesų, per anksti gęsta šviesa viršum tų plotų; jie pakelia tave nuo kėbulo dugno ir sviedžia ant asfalto kelio - vien už tai, kad tu žinojai jų vagystes, pasakei: užteks, aš pranešiu. Tada vienas ir tvojo tau per galvą gelžgaliu, paskui išmetė iš mašinos, prieš tai dar jie išėmė iš tavo kišenės pinigus, ir niekas jų neieško, net bylos nekelia, nes vežėsi šešis tūkstančius, o paskui stotyje iš vieno ir kito pažįstamo skolinosi. Kur dėjo jie savo pinigus, kodėl niekas tuo nepasidomėjo, kodėl rašė autoįvykis? Autoįvykis-konstatuoja prokuroras ir nusiima storastiklius akinius, nuo bylų ir straipsnių nagrinėjimo pavargo jo akys, kaltininkų čia nėr, sako; nes kažkas paėmė pinigus (ir tuos, kuriuos užsidirbęs vežeisi iš melioracijos).
    Broli, gyvenęs barakuose, pliekęs kortomis prie butelių ("A kų darysi", - sako tavo žmona), nudrėbtas ant asfalto, visas tavo gyvenimas - kaip garmėjimas į pragaištį, į bedugnę, žemyn. Varganas broli, nusivilkęs pilką chalatą, velkuosi tepaluotus rūbus, leidžiuosi į tavąjį kelią iki ten, kur jis tau pasibaigė, kodėl, klausiu, kodėl šitaip užsiveria erdvės, dingsta plačiosios magistralės, kodėl staigus stabtelėjimas, ir visa, ką pralėkėm, griūva ant mūsų galvų, sugniuždo, įstumia į bedugnę, į neviltį, kodėl šitaip staiga brutaliam dirgsny, atotrankoj su kažkuo susidūrus, nutrūksta mūsų keliai, ir žmogaus kaip nebūta, niekas jo nė nebeprisimena, nes šitiek dabar visokių atsitikimų?..
    Jeigu visa imsi į galvą... mes jau pripratome: anas tik sukčius, vagis, anas, sako, alkoholikas, anas... Žmonių nebėr - tik klišės, gaminiai, pusfabrikačiai. Bet argi tai... - sako man toks vieno atvejo apibendrintojas, sako uniformuotas vyriškis, vis pažiūrėdamas į akis, na, suprantu, jis savas jums, artimas, tačiau yra ir kitokių pavyzdžių, va, jeigu statistika... Taip, jau žinom - mokslas, lygtis, bendra išvada, nutarimas, priemonės... Taip, jie kaip nors išlaviruos, išsisuks ir iš šito, ir iš ano, aplenks, paliks, išsižadės ir brolio, ir artimo, ir vaiko, žmonos, motinos, po vieną, susirūpinę savimi, savo kailiu, per sąnaudų laukus, per... taip, bet ant ko aš širstu, kodėl tas sunkumas staiga siūbtelėjo į mane, sustingdė kraują?
    ...Toks dabar šitas juodumas - sienų, slenksčio, namų... O čia, peržengus per iškapotą, tau taip ankštą slenkstį, tokios žemos lubos, tavo subraižyta palangė, išpuvusi nuo vandens; kai ledas pradėdavo tirpti, pavasariais, kai prikūrendavo krosnį, tas vanduo bėgdavo ant mėsos lovio, o tu dzyrindavai pirštu apsmurgusį stiklą kaip Biliūno Joniukas - ak, vija... Toks juodumas sklinda nuo tų grindų, nuo darbinių drabužių, sumestų ant kėdės, nuo palangės, ant kurios padėta paralyžiuota brolio ranka - jis žiūri pro langą, kur siautėja spalio šviesa... vėjas. Bezdai, tėvo apkarpytos klevų šakos užaugo iš naujo. Todėl tu išeini į kiemą po klevais, žiūri į serbentėlį, į prieklėčio akmenį, gerte geri jų pilkumą, krislelių žvilgėjimą; suskeldėjusi tvora, kalkėmis nudažytos obelys, o ten, toliau, ražienos, dėdės Konstanto tvartas, žvyrmolio kalnas, virš jos plynas dangaus pilkumas, o dar toliau kalvio Kainoriaus beržynas, šviesūs drebulynai, girių takai.
    "Eitum ir eitum į tas tolumas, - sako Vizgirdienė. - Gražus yra gyvenimas, tik skausmo daug, - ji susiruošė pas gydytoją ir dabar stovi ant Kebeškalnio, kur kitados tolimą speigo pavakarį su žibalo bakeliu stoviniavo jos brolis Konstantas, o vaikai ant sietuvos kapojo eketes. - Nė apsižiūrėti nespėjau, o jau sena, sėdžiu kaip amžiną atilsį motina saulėkaitoje ant suoliuko, lazdelės graibau. Grįždama kapus aplankysiu. Ir Kristupo, ir Kazimiero jau nebėr, ir Konstantas nebestiprus, ir manasis... O rodės, gyvensi ir gyvensi. Va, kad prigyvenau - pelas, šiaudai... Garnys klegetuoja, išskrenda gervės".
    Ir vėl aš lydžiu gerves. Ir lyg kultuvės garsas nuo brastelės kad aidi, kad aidi... Paskui ir vėl atsiduri savo gimtojoj troboj, dairaisi, langai, ant stalo su povo plunksnomis piniginė, kurią grabalioja pamotės ranka, atidaro, įspraudžia suglamžytą rublį. Žila, bedantė, įkritusiais skruostais, veido oda balta kaip pergamentas, plona, raukšlėta, ji pasikaso galvą. "Eikit, eikit. Še penkrublę", - sako Kristoferiui, kuris stovi vidury trobos, apvalus, storašlaunis, apsmukusiom kelnėm, už jo rąžosi nesantuokinė duktė, prie lovos šliaužioja Albertėlis, jis nori prispausti rankele ant grindų šmėžuojančius darganotą rudenį palangėje tavo pasodintos ievos lapų šešėlius. Šviesos dėmės. Pilkas, negyvas purvo žvilgėjimas... Ir tu čia stovi, visa čia tau kaip kitame pasaulyje, kaip sename, neįmanomame restauruoti paveiksle. Alksniai nugrimzdę giliam vandeny, sušlamščia nendrės, sausas išblukęs pilkumas, šiugždesys. Kas dabar tave ten patrauktų, kaip patraukdavo kitados, kai vėjuotomis pavasario dienomis išklysdavai paupiais? Kur tu eitumei, į ką žiūrėtumei? Ką paliesti - išdilusią dėdės pustyklę, pašalėje kabančio dalgiakočio rankeną, piestą, grūstuvę, šakių kotą, rezginių lanką, seną pintinę, underę, virves - visa tai nuzulinta delnais, šimtus kartų nučiupinėta, žvilga geltoniu, juoduoja, skeldėja, pleišėja kaip pernokusių vaisių kevalai. Spinduliuoja šilumą, sugertą iš delnų, grąžina atgal savo gyvastį, šaukia iš visų kerčių kabantis virš šalinės spragilas, molio padas, ratų ašis, pasostė, kopėčios, langelis. Surūdiję balkių strypai, prie kurių buvo rišami galvijai ar kabinamos virvės, kamanos, pavalkai, bet va - surūdiję vikšrai, padanga, gumos tvaikas, asfalto, ir tu krūpteli - brolis, sakai, suglamžytas raudonas skuduras, nuplėšta kelnių kiška, kareiviško munduro sagos... Ne, tai nebuvo autoavarija...
    "Supranti, - pasakė kartą brolis (o gal tik norėjo pasakyti). - Aš tarsi perėmiau tą šviesą - iš šių laukų, vandens... Sielos šviesą, supranti, iš jų, iš šitų žmonių; tokia jos gausybė, ir aš noriu, kad ji išsiveržtų iš manęs, vėl visa nutviekstų. Tuos akmenis, laukus, žmones... Tai kažkas dieviška, supranti..."
    Nespėjai. Ir štai ta šviesa dabar liejasi per kraštus, ja spinduliuoja kiekvienas čia esantis daiktas, grąžina tau ją atgal, kaip kažką nebereikalingą, kaip nebereikalingi ir tie daiktai, driežų, gyvačių išnaros, kaip žodžiai, kitados visus jaudinę, bet staiga nebetekę prasmės, jie šiugžda, šnara, trūkinėja tarsi kevalai, žodžio nebėr, bet jame pulsavusi energija, prasmė niekur negali dingti, ji tegali pereiti į kitų žodžių prasmę, išsisklaidyti juose. Taip ir gyvybė, ji nenori apleisti išnaros, ji niekur nedingsta, ji pereina į kitus pavidalus, formas, ir jos ekvivalentas bet kuriuo momentu gali įgyti pirmapradę jėgą.
    Ar tu jam šitai sakei? Ar jis būtų supratęs? Ar tu šitai buvai kada nors supratęs, pagalvojęs, skaitydamas fizikos ar botanikos vadovėlius? Ne, niekad. Tik dabar. Kai šitaip atsitiko broliui, kai pats... Visos prigimties galiomis tu šauki - palikite viltį! Niekas neatsiranda šiaip sau be priežasties, o gyvenimas žmogaus... juo labiau turi turėti kokią prasmę, jis neatsiranda šiaip sau iš kokios užgaidos ir negali dingti tarsi nė nebuvęs, nieko nesukrėtęs, bemat užmirštas, nieko netempiantis su savimi. Toliau aš nebesitraukiu, toliau eiti nebėra kur, toliau kraupi beprasmybė, kur nebegali būti tragedijų, mechaninis atsitiktinumas, niekas, tuštuma, sutrūkinėję saitai. Ir gyvenimas, ir mirtis beprasmiai, kai niekas nebeklykia prie kapo, nebesiveržia pas mirusį, nes kiekvieną vyrą, žmoną, vaikus, galima lengvai pakeisti kitu, nes jie nei žmonos, nei. vyrai, o tik vaidina roles...
    Bet kam aš kalbu apie tai, prispaustas čia prie baltos aptrupėjusios sienos, aplink kurią raizgosi vijokliai, rožės, erškėčių dygliai, kam aš apie tai kalbu tarp plytgalių, aprūdijusios spygliuotos tvoros, sudėvėtų vaikų vežimėlių, nukleiptų batų, kalkių, kaulų, gelžgalių, užžėlusioje laukymėje. Čia, ant šitų akmeninių laiptų, kur Juzukas kitados plodavo uknolį ir kur dabar stovi pagyvenęs vyriškis, o aukštai dangumi girgsėdamos skrenda gervės?
    Plentu lekia mašinos, bezdai, kopėčios, atremtos į stogą, akėčios, senoji obelis, ir vėl - tepaluoti drabužiai, antai molėti batai, kaliošai, lyg juose kokia purvo raistų dvasia gyventų, pasiruošusi iššokti iš tų kaliošų, batų, autų, iš viso to, kas sena, nudėvėta, sumesta prie obels...
    Grįžti atgal, žvilgteli į pamotę. Žila, smulki, raukšlėtu veidu, gėlėta skarute, kažkokio klaiko kupinomis akimis. (Ar tai ši moteris tokią tau turėjo galią?..) Sėdi pridėjusi ranką prie skruosto, tarsi migdoma, linguojama negirdimo takto, akys merkiasi, užsitraukia vokų plėvelėmis, plėnimis, grimzta gilyn, brenda jaunystės laukais karštymety per deginančias usnis, kadagynais, su klykiančiu ryšuliu brenda į pamiškę, paraistėje, atsisėdus ant rąsto, maitina vaiką krūtimi. Ko neimi? Imki va, va - grūda spenelį į besiraukančią burnytę, pienas bėga čiurkšlėmis, krūtinė visa šlapia, o dieve, koks karštis, rugių baltumas, sėdi ant kelmo prie vandens, vaikas skeryčioja ant jos kelių, kažką gaudo rankelėm, krykštauja, žiūri į vandenį, dumblus, į žuveles, kurios žiopčioja iš gelmės, tarsi ką sakytų... ir pakelia jį virš vandens, vanduo toks mėlynas, ten gelmėj - purūs žolės patalai, tiesiog liula, čia siurbėlės, kriauklių geldelės, puvėsiai, ne čia... o gal ir man kartu? - gelmė užsivers, priglus aukštas spindulingas dangus, plazdės drugeliai, žolės plevens, siūbčios vėjas, miegosime, į valtį įlips žvejys, atsistums basa koja nuo kranto...
    Rankos, rodos, tuoj prasiskirs, ir jis - klykaujantis, mosikuojantis džiugiomis rankelėmis, traukiantis savo pirštelius, džiūgaujantis - in... in... bedantė burnelė, in... aš tave myliu, bet koks siaubas šitą veidelį iškreips, iš ten, iš vandens, aišku, ją pamatys jo akys, visa supras, ne, vaikeli, neleisiu, pamiegosime čia prie akmens, o gal gerai - pūkštels į šitą skaidrumą, kvėptels vandens, ir minkštas žolių guolis jį praris, užklos. Pėdą smeigiu šakėm - savo širdies sunkumą, - keliu jį ant vežimo, paduodu į svetimą glėbį - gerklingos suprakaitavusių veidų burnos, muistos arklys, girgžda pakinktai - tprū, tas rugių šiugždėjimas karšty, usnys, vosilkos retuose rugiuose, molio kalvoj, ir staiga skausmas - nuo tų rugių šiugždėjimo ir baltumo, nuo molio keliuko, debesų, iš tos dienos ir darbų, amžinybės ir nekintamumo ("O kur tavo vaikas?"), skausmas kaip dūris tuo metu, kai akuotais aplipusiu veidu bernas, žiūrėdamas į mane, paima per liemenį pėdą, verčia ant vežimo, primina koja - atsirišo, prakeiktasis...
    Ne, pasakė ji, atitraukdama kūdikį nuo vandens, tavo riksmas nenuaidės, neišsisklaidys miško gūdumose, nedings klampynuose, mes pareisim, mes išeisim iš Žarkaus namų, mes gyvensim ilgai ilgai, mes gyvensim kartu; ne, pasakė, ne, balta lelija, sausas ir karštas pamiškio aidas, ne, sušiugždėjo kalne rugiai, ne - varpas, nei jis, nei aš, abi mes - ir nubrido per gyvatynų raistus, per žoles, vis pasižiūrėdama į vaiką, pašnekindama, pamaitindama, kol pasiekė sesers namus, peržengė slenkstį, kol pajuto kojomis aslos vėsą; į ją pakėlė kaip avies vilna garbanotą galvą svainis. ("Bus piemenė... Po trejeto vasarų ganys ančiukus... Benkarčiukė, - pasakė, - bet gal ir už vyro išleisime".)
    Nedaug teprisimena... Kad... Ant stalo garavo ką tik iš krosnies ištraukti duonos kepalai, kad... šluostydamasi į prijuostę rankas įėjo sesuo. Kurgi ji?.. Ai, kokia... Duonos kepalai Žarkaus lentynose, sviesto kubilas, dešros, kumpiai, arklidės. Che... sugrįžai, che, kaip kalė, še, šakės - ir eik mėžti...
    Argi reikėjo?.. Spardyti kibirus, daužyti kauptuku kiaulėms per galvą, daužyti lenciūgu karvės snukį, šaukti ant visų, lėkti, kniumbant, griūvant lėkti, išmetinėti - stuobrys... kiekgi čia gauna, kas gi bus... Žinoma, ten tai pinigas, važiuok į melioracijas, prie statybų važiuok, užsidirbsi, turėsi, važiuok!..
    Argi reikėjo? Už jos nugaros skeryčiojosi luošas sūnus paralyžiuota ranka ir koja, luošys perkrypusia burna, svirduliuoja aukštoj žolėj; ne, nerūkau, sako jis, ne, nebegersiu, nė iš tolo, o kas padarė, degtinė visa padarė, sako, ir jo lūpų kampučiuose susidaro seilės. Prisitraukia prie ievos, svyrančios ant kiemo, žiūri į visus, šluostosi lūpas...
    Viktorai!..
    Paskui ima lankstyti šaltus, negyvus nukarusios rankos pirštus, pakelia ranką kita ir paleidžia - krinta kaip skuduras; visai nejaučiu jokio skausmo, nors adata badyk, ten mane gydė adatom, kaipgi jos vadinasi aka... pala, visai užmiršau, aknu, ne, ne akumuliatorius, kaipgi, gal tu, Juozai, žinai, pasakyk.
    Viktorai, Viktorai!..
    Aš irgi nebežinau... Bet man būtinai reikia prisiminti, mums abiem reikia būtinai prisiminti - tuo gydymo metodu tau grąžino kalbą, žodžius, ranką pradėjai judinti, bet ir aš užmiršau, na kaipgi - akum, akva?.. Sėskime prie serbentėlio, kartokime, prisiminsime: akva - vanduo, o gal visai ne akva, gal... gal čia dar turi būti garsas p, supranti p, kaip dūris į pūslę, pūlinį, sopulį...
    ...Tada tėvui buvo prasidėjusi rankos gangrena - pirštą surūdijusiu vinim persidūrė, kraujo užkrėtimas, dvi paras kliedėjo, laužiau aviečių stiebus.
    To tikrojo žodžio mes abu kol kas nežinom, bet sužinosime... "Va pažiūrėk, - sako brolis, - dabar jau ranką atlenkiu, pažiūrėk, kokia šalta. - Sunku jam tarti žodžius, liežuvis negyvas, kaip iš gumos, vos apsiverčia (bet kodėl aš užmiršau tą žodį?), laižo nuo lūpų kraštelio seiles. - Utgi, kad eina, - rodo į purviną šlapiom apsmukusiom kelnėm savo vaiką. - A, gal ne mano šitas vaikas, ką aš žinau, kartais, rodos, kad ne mano, ji gi su visais duodavos. Ne, dar nieko nedirbu, negaliu. Algis tokį motoriuką buvo atvežęs, sako, taisyk, o kaip atsuktuvą paimsiu, šitaip? Ne, ne darbas. Ir vieliukių, kur tu atvežei, pala, kaipgi jos vadinas, vėl užmiršau, ir tų negaliu lankstyti... Ko gi tu ieškai, - šūkteli besisukaliojančiam aplink serbentėlį vaikui. O ką gi valgysim? - klausia motiną. Blynus? Ar su spirgais?"
    ..."Prie serbentėlio, prie aplipusio uogomis serbentėlio verkiau, žiūrėdama, kaip Kristupas kopia.kalnan... į karą išeina... kukavo šile gegutė, ji šaukė mane kaip seserį iš padūmavusių miškų, ir visa man plūdo į širdį, ir ėjo kareiviai... tuo vieškeliu iš mano jaunystės krašto - kokiam vargui aš tave auginau, vaikeli; jis sėdėjo ant kelių, tiesė į tas uogas rankas, o jos tokios raudonos, raudonos, net degina, bet ir jis staiga išgirdo kukū, - parodė į šilą", - sakė kitados tetai Vizgirdienei Juozo motina.
    Prie serbentėlio, seno, apdžiūvusio, išsikerojusio - gelažgaliai, mašinos žibintai, dinamos, karštam smėly kapstosi vištos, kut kuda, kva kva, - skelbia sekmadienio tuštumą, pelenų dieną - ilgą laukimo, meilės, vilties, ramią, tylią. Krosnis uždengta išsiuvinėta drobule; čia išsiuvinėjo motina, - sako sesuo. Valgyti nėra ko, sako ji, niekas neišvirė, nes nebeturime motinos, sako sesuo, ir tu pirmą kartą taip aštriai, taip skaudžiai pajunti, kad jos nebėr, niekada nebebus, krosnies priežda nušlavinėta, uždengta, ant drobelės išsiuvinėti kačiukai tiesia į puodą letenėles, laižosi, o krosnies niekas nepakūrė, krosnis tebėra, kaip ji paliko. Krosnies negalima kurti pelenų dieną, sako sesuo; gal dėl to ant miškų besileidžiančios sutemos tau peleninės, gal dėl to peleniniai rytai. Pelenų dienos kačiukai, murkiantys saulėkaitoj, sėlinantys prie varniukų ar žvirblių, išgąsdintų vištų kvaksėjimas, nyki, neapsakomai nyki to popiečio tuštuma...
    Buvo šviesi peleninė naktis, prie obels žvangino grandinę širmas Konstanto arklys, pririštas iš vakaro, akėčių išpurenti žemės lopeliai, geras jaukus žemės šiltumas, tarsi drobės driekiasi takai, veda į tetos Vizgirdienės kiemelį. Šviečia prieblandoj, o ten taip liūdna, be galo skaudu nuo šito žinojimo - juk kada nors jie visi numirs - nuo šitos minties. Įsikniaubei į pagalvę, pravirkai, ir jie visi susispietė prie tavo lovelės, laikydami lempą. Paskui dar ilgai matei, kaip boluoja tarsi drobės takai, girdėjai, kaip žvangteli grandine arklys, jautei šiltą išpurentos žemės pilkumą, užlietą mėnesienos dulsva...
    O dabar jie jau išeina, ir visa čia taip nerealu. Ta šviesa pro žemą langelį, tas slenkstis...
   
    Sėdėjau savo įstaigėlėje, kur stropiai nuo ryto iki pavakarių atlikinėdavau visokias pareigas - kokias man pavesdavo, atlikinėdavau čia ir kurjerio užduotis, ir dar šį tą, visus stebindamas kantrybe, tylumu.
    Jau penkiolika metų aš sėdžiu tarp šių aptriušusių sienų, tiesa, sienos kartkartėm paremontuojamos, užglaistomas ištrupėjęs tinkas, sulopomos pelių pragraužtos grindys, tačiau jos ir vėl pragraužia, štai ir dabar kampe prie kabyklos, kur kažkokie popierių ritiniai, gal žemėlapiai, gal kokie brėžiniai, kas čia juos ir atvežė, atnešė, nežinau - net apmaudas ima: verčia čia visokį šlamštą nė neatsiklausę, kas čia jiems, sandėlis? - taigi girdžiu, kaip kampe, retkarčiais nutildama ir pasiklausydama, graužia skylę pelė, kita skrebina kiauroje spintoje sukrautus popierius, senus blankus, mačiau, ji ten ir cukrų sugraužė, ir kavos puodukus išlaižo; taigi aš sėdėjau kontorėlėje už aptriušusio, šen ten cigaretėmis praskrudinto stalo, žinoma, man galėtų duoti naujus baldus, bet aš nesiteikiu prašyti, be to, pripratau, tokia aplinka bei apleistumas atitinka ir mano gyvenimą; kartais štai tokiomis darganotomis apniukusiomis dienomis atitrūkęs nuo darbo, atstūmęs šalin pajuodusius skaitytuvus ar popierius, žiūriu priešais save ar pro mažą dulkėtą langelį, iškirstą storoje sienoje, ar į kampą, ar į apšiurusią spintą, ar į kabantį kampe žemėlapį - kas jį čia pakabino ir kam jo čia reikia, ar į portretą - ir nuo to portreto dvelkia toks atskirtumas, apleistumas, vienatvė, kad net gelia širdį; pilkšva, bloga lemianti, ji slapstosi kertėse, krebžda aštriais pelių dantukais ir nagais nagučiais, pasistojusi, išsitempusi visu kūnu dairosi, uostinėja, dulka nuo palangės sniegu, krinta smulkučių lašelių dulksna nuo žvilgančio šaligatvio, kur teka šokčiojančiu nelygiu srautu rankinukai, portfeliai, skrybėlaitės - raudonos, žalios, šviesiai geltonos - iki pat restorano sienos, kur priversta taros dėžių.
    Daug kas mane laiko sausu pedantu, menku, nereikšmingu žmogeliu, bet ką jie mato - mato mano apzulintą, kasdien vis tą patį švarkelį, gunktelėjusius liesus pečius, pablyškusį veidą, mato mano kiek apsiblaususias akis - aš sergu kepenimis, mane kartais kamuoja nemiga, rytais, ypač jeigu oras apniukęs, mano nuotaika būva gana prislėgta - šitai jie mato; mato, jog kartais man tiesiog sunku apversti liežuvį, tačiau nemato, kad ant mano stalo vazelė, apklijuota gražiausių pasaulio kurortų vaizdais - tamsiai mėlyna jūra, akmenys, erdvūs ir šviesūs pensionatai, o štai čia palmė, vėjas, atridenantis į krantą neaukštas bangas, čia štai saulėje besikaitinančios gražuolės, čia jos išsitiesusios ant uolos, aptakių kaip jų krūtys ir klubai akmenų, o čia štai ropliai, driežai, krokodilai, begemotai, drambliai, kupranugariai...
    Taigi jie net nemato tų vazų, kuriose aš laikau pieštukus, juo labiau jie nemato, kaip plyksteliu, kokiu gaivumu nušvinta mano akys, kai, pamažu jas sukaliodamas tarp pirštų, apžiūrinėju tuos paveikslėlius, juo labiau jie nežino, kaip spindi mano veidas, kai aš rašau ar piešiu. Paklauskite, ką aš rašau? Vaizdelius, nerimuotus eilėraščius. Kartais tokia gaivi šviesa nutvieskia mano būtybės gelmes... rodos, trykšta gaivūs gyvastingi šaltiniai, veriasi tolimos saulėtos erdvės...
    Kartais negirdimais žingsneliais ateina pas mane Serafima, sustoja šalia, ir aš apglėbiu ją per liemenį, rodau jai tuos vaizdus, o kartais ji rodo man, žiūrėdama švelniomis, kiek svajingomis akimis, klauso, ką aš pasakoju, ir linksi galva.
    Čia nestigo jaukių dienų, tačiau buvo ir nykių minčių, turbūt jų buvo daugiau, ypač paryčiais, tačiau tą dieną jaučiaus ypač nykiai ir slogiai - ir kodėl, negaliu suprasti, juo labiau kad ir Serafima vėl ėmė lankytis dažnėliau - gal todėl, kad toks sunkus, toks apniukęs buvo oras. O dieve, suaimanavau, atblokšdamas pajuodusius skaitytuvus, atsilošiau į kėdės atkaltę, žvilgtelėjau į krosnį - anglių dar nebuvo atvežę - ir staiga išgirdau skubius ryžtingus žingsnius, tačiau kai dabar pagalvoju, mane apgavo klausa - skubūs ir ryžtingi jie negalėjo būti...
    Reikia gal dar pridurti, kad tai buvo diena, kai man rodėsi, jog visi bendradarbiai, kurie gal dar turėjo šiokių tokių vilčių, galutinai nuo manęs nusigręžė, numojo ranka.
    Aš buvau vienišas. Užtat kaip apsidžiaugiau, išgirdęs žingsnius, - iš lėto jie artėjo prie durų, jie buvo pavargę, tas žmogus vos bepavilko kojas.
    Jis dėvėjo šviesiu apzulintu lietpalčiu, buvo užsivožęs skrybėlę, apsimovęs juodomis pirštinėmis. Papurtęs, vangus jis atsirėmė į sieną, žiūrėjo į mane kupinomis neišsakomo kartėlio akimis, ilgai taip žiūrėjo, karčiai šypsodamasis. Paskui lėtai, kiek demonstratyviai nusimovė pirštines, nusivožė skrybėlę.
    - Nepažįsti? - pasakė. - Ir dabar nepažįsti? Aš nejaukiai papurčiau galvą.
    - Nagi atidžiau pažiūrėk. O dabar, va - iš šito rando, - jis pakreipė, pasuko galvą į šoną ir parodė randą.
    - Daukintis, - riktelėjau. - Juozapas. - Sėsk, sėsk. - Mes, tiksliau aš - puoliau jam į glėbį, pasibučiavome, jo veidas irgi kiek nušvito, - sėsk, sėsk, - nutempiau prie sofos, - nusirenk, - jo lietpaltis buvo šlapias, kiek sustiręs nuo šalčio, kvepėjo spalio vėju.
    - Kas dabar čia per įstaiga? - dairėsi jis. - Ar butas, ar kambarys, nesuprantu.
    - Ir tas, ir tas. Laikyk, kuo nori. Luktelk, tuoj bus jaukiau, užkursiu krosnį, išvirsiu arbatos, - sukausi po kambarį.
    - Ką gi tu čia veiki? - paklausė jis.
    - Rašau. Tokią istoriją rašau.
    - Parodyk.
    Jis vartaliojo lapus, skaitė, jo veidas darėsi vis labiau susitelkęs, šyptelėjo, papurtė galvą:
    - Ne, tu neteisus, ne visai taip buvo.
    Paskui skaitė toliau, skaitė, kai krosnyje jau traškeno ugnis, kai ant stalo garavo stiklinėse arbata, skaitė čia atidžiai, čia papurtydamas galvą:
    - Per daug patetikos... Čia lyrika... tokios skystos lyrikos nepakenčiu... ne, - prašneko po pauzės, - čia reikia sukonkretinti, brol... O kam tu apie mane rašai? - staiga pagyvėjo ir pasislinko į mano pusę.
    - Na, tu toks... - aš neapibrėžtai mostelėjau rankomis.
    - Koks? Manai, nežinau? Ir dar tu rasai taip, tarsi mane būtų ištikę kas labai blogo, tarsi aš būčiau labai daug reiškęs, labai daug ką sugebėjęs.
    - Bet argi... - nežinojau, ką sakyti.
    - Na, gal šį tą sugebėjau, bet... - Staiga jo balsas pasikeitė, tapo niūrus: - Taip, man iš tikrųjų bloga. Aš pribaigtas, manęs nebėr, supranti, nebėr, tuščia vieta, ir čia nieko baisaus, supranti, milijonų milijonai tokių, dar geresnių ir gabesnių, nueina, dingsta, suluošinami dingsta be žinios, be pėdsako. Ir be to, mūsų laikais tragedijų nebėr, supranti, niekam nebeįdomu, ką žmogus reiškė, ką jis galėjo padaryti, nieko kilnaus ir didaus, jis, žinoma, nesiekė - nes argi yra kilnu, kas didu, - ar kas beišmano? Visiškai nesuprantu, kam tu rašai, kam graudini, spaudi ašaras? Štai vaikštau aš - gyvas lavonas, ir niekas neverkia, niekam tai nesvarbu, o tavo personažas bus jiems svarbu? Juokai! Nors gal, kas žino. Verkdami juk išeina iš indiškų filmų, o gyvo žūstančio, kenčiančio žmogaus nė nepastebi. Tačiau atsimink, tikra nelaimė niekad nebuvo graži, vienatvė irgi, ji surakina lūpas, ji neturi žodžių, vien todėl ji ir nelaimė, kad nuo jos visi, atsimink - visi - nusigręžia, vien todėl vienatvė, vien todėl pasmerkimas, kad pasmerkimas visiškas, juodas, beviltiškas. Štai kaip yra, - jis palenkė galvą ir uždėjo man ant kelio ranką; židinio atšvaitai šokinėjo jo veidu, nuo lietpalčio, drimbančio ligi žemės, skvernų lašėjo atitirpęs vanduo. Aš žiūrėjau į jį akis išpūtęs. Kaip man jo buvo gaila!.. Pagaliau ir pradėjau rašyti tą istoriją apie jį, ne vien apie jį, bet ir apie save, norėdamas jį padrąsinti, parodyti, kokią didelę reikšmę, prasmę turėjo jo gyvenimas, koks svarbus, gražus, didingas jis buvo, aš norėjau jį atgaivinti, prikelti gyvenimui, norėjau išsakyti susižavėjimą juo, o štai dabar ką aš iš jo girdžiu.
    - Aš menkysta, - pasakė jis, visu svoriu atsiremdamas man į kelį. Veltui tu aukštini, dailini, rašyk taip, kaip yra, rašyk, ne, pala! - Jis pasiklausė, pasižiūrėjo į langą, už kurio sūkuriavo pirmosios snaigės. - Pala, jeigu nori, aš tau padėsiu, aš patikslinsiu kai kurias vietas, nes ta tragedija, kokią tu nori iš mano gyvenimo padaryti, niekas nepatikės, ji nesukrės, supranti, nepatikės, nes aš girdžiu desperatišką klyksmą: kaip galėjo toks žmogus žūti, nueiti šuniui ant uodegos, žmonės, žmonės, darykime ką nors, neleiskime tokiems žmonėms žūti.
    Kas iš tokio tavo klyksmo? Daug žūsta. Be to, aš nežuvęs, aš gyvenu, arba tiek pat žuvęs, kiek ir tu, supranti? Va apie tai, kaip aš gyvenu, ir reikia rašyti.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page