r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

IŠEINANTYSIS

[2]

    ...Šen ten degė laužai - statybininkai virino dervą, kaitino vamzdžius, plyksčiojo priešaušryje autogenų liepsnelės, bolavo patižusio sniego lopai, po kairei parke virš belapių klevų klykavo atodrėkio varnos, - visa, ką jis čia matė ir girdėjo, tarsi ataidėjo iš kitos būties, papildė kitus pasąmonėje tūnančius garsus ir vaizdus, kvietė, žadėjo kažkokią liūdno gerumo šalį, jau seniai užmirštą, išsižadėtą. Štai tie vyrukai prie laužo, štai atlapotos dirbtuvių durys, motorai, skarda, šiurkštokas juokas.
    Jis tarsi jautė begalės kitų gyvenimų, skurdžių, varganų, skonį, skonį to juoko, žodžių.
    Kažkas veržėsi iš pačių jo būtybės gelmių, nes, matyt, jau seniai ten kažkas pokšėjo, lūžo, tenai dilo pertvaros ir dabar liejosi aitriu gerumu, tvino miglomis - pasąmonėje plytėjo gruodo žemės lopeliai, kai, kaip jis išsireiškė vėliau, aidūs taps visi garsai ir ženklai, tarsi rašomi grifelinėje lentelėje.
    Sėdėdamas ligoninės laukiamajame ir žiūrėdamas į skaisčią prasigiedrijusią rytmečio erdvę, į vaiskų, šviežiu šaltumu dvelkiantį dangaus lopelį virš skardinių stogų, dairydamasis po kalvą, kur stovėjo buvusio vienuolyno rūmai ir soboras, apjuostas aukšta mūro siena, ir, laukdamas nuosprendžio, jis negalėjo nusikratyti keisto jausmo, kad kažkas blogo ištiko jį, ištiko juos visus - laidotuvės, kaskart vis platėjanti tuštuma? Tai siejasi ne vien su dėdės liga, tai kažkoks galutinis taškas, kažkokia kelio baigtis - vilties tikėti jau nebėra ko, belieka tik kentėti, laukti, viską atlikinėti iš įpročio.
    Spengė atskirtumo jausmas, taip gerai pažįstamas nuo seno.
    Jam pasirodė, tarytumei čia pat stovi bakelis vandens. Dabar jis jau žinojo, iš kurių metų atsekė ta gėla, iš kur tas atskirtumo jausmas - vaikas, pro žemą mokyklos langą besidairantis po sniego laukus... sniegena, šokinėjanti ant šakelių ir krečianti švytinčias dulkeles, grėslus šūktelėjimas: na, Daukintis!.. Kaip lėtai per pušynėlius link Maldonio namų slydo jo slidės, kaip sunkiai jis vilko savo šešėlį, kaip slėgė jį knygų faneriukė, kur retkarčiais subarškėdavo spalvos, kokį dygų, deginantį dvejetą jis nešėsi širdyje, ir tas apsilankymas pamėkliškoje, pašvinkusioje Albino troboj... Dabar jam buvo aišku, jog netikrumas, visą jo būtybę persmelkusi gėla ir baimė - ar jis įstengs, ar supras, ar sugers viską, - toji gėla ir baimė atvijo ten, kur jie lindėjo prie knygų, kur saulė įkaitino jų sulenktas nugarėles, kur prie Svifto bei "Gargantiua ir Pantagriuelio" iliustracijų skeryčiojosi Albinas...
    Kiek jo gyvenime buvo tokių spengiančių nevilties, skausmo ir baimės akimirkų, kiek tokių smūgių, sukrečiančių visą esybę, kas kada suskaičiuos? Tos akimirkos priversdavo spaustis į kamuolėlį, stingti, šalti, dairytis sutrikusiomis, paraudusiomis akimis, slėpti nuoskaudą, tarsi ieškant kokios pagalbos ar užtarimo, ir pragaištingai klausti - kodėl? Už ką?
    Kokie ryškūs medžių ir kalvų šešėliai, kur keistą prasmę staiga įgauna kiekvienas kelio posūkis, kalvos aptakumas, skardis, styrantis medis, jo šešėlis, pušis, nužerta saulės, ties horizontu vos įžiūrimas bokštas - kokia jo paskirtis? Kam jis? Kam tas dulsvas, Dusmenis gaubiantis švytėjimas, kam iš ten atplaukiantis garso aidas?
    Bet ar duota visam tam viena kryptis, ar tikslas - plykstelti ir užgesti? Ką žino apie prasmę vienadienis drugelis, žolė, žiedas, tvinstanti banga, ją pažadinęs vėjas? Kvapas veda grobuonį prie aukos, auka stengiasi pabėgti nuo savo kvapo, žiedas skleidžia kvapą, kad priviliotų vabzdžius, saulės spindulys pažadina daigus, šniokščiantis lietus juos palaisto - ką žino žiedas apie šniokštimą ir gaivą, ko, užsiropštęs ant žolės smaigalio, vabzdys dairosi po juodą kosmoso naktį, kraipo į visas puses ūselius - ar pasiekia jo regą užgesusių žvaigždynų šviesa? Vėjo siūbuojamas stiebas jam yra pasaulinė katastrofa, grėsminga pragarmė po juo, mums negirdimas oro virptelėjimas... Arba - zonduojantys šaltas vakaro sutemas šikšnosparnių ultragarsai, šniukštinėjantis po pašalius šuo, sudirgintas mums nejaučiamo kvapo, sutūpusios bitės, stebinčios grįžusios su nektaru draugės šokį, be garso sėlinantis prie aukos plėšrūnas - su tokia pat teise jie galėtų pompastiškai pasakyti, kad tiria ir visatą, ir kosmosą, ieško dėsningumų, ir kas žino, gal drugelis nenori būti drugeliu, šikšnosparnis šikšnosparniu, gal visi jie - tik kažkas pradėta ir nebaigta, kažkur pusiaukely palikti, giminingi, artimi, bet netapatūs, sustingę vienam pavidale, nebegalintys toliau rutuliotis, vystytis. O uolusis gamtininkas ieško hibridų, o tūlas su pasibjaurėjimu taria "hibridas", ir kas žino, kokių plazmų, nukleininių rūgščių deriniai bus išrasti...
    ...Karnavalas baigtas, sako, kartoja apžiūrėdamas veidrodyje nuskustą veidą, įdėmiai braukdamas per skruostą ranka. Traukia vonioj: "Dolgo ja tiažkije cepi nosil, dolgo brodil sredi skal odinokij. Dobryje liudi spasali menia..."
    Kas rytą, traukdamas vis tas pačias arijas, jis atjaunėjęs, žvalus išeina gurgždančiu sniegu (bet kur?), kas rytą taip, tarsi į balių ar piršlybas. Betgi tai juokinga. Valda nespėja jam padavinėti nosinaičių, kaklaraiščių, nespėja lyginti, skalbti. Per keletą mėnesių sukrito, suvargo. Ar ilgai taip tęsis?
    Kitą rytą vėl. Dar lovoje ji išgirsta, kaip girgžda espanderis arba kaip prunkšdamas trinasi iš kiemo atsineštu sniegu. Tą kekšę bijo prarasti, ne kitaip. Ir staiga šiurpiu balsu: "Gori, zvezda maja, ne padaj..."
    Žmona stebisi: atsisės ant sofos, įbes atsainų smakrą į apykaklę ir klausosi Bethoveno, Mocarto ar Šuberto (ypač jam patinka Nebaigtoji simfonija).
    Nesuprantu, kaip aš be to galėjau gyventi anksčiau, kodėl tik dabar jaučiu jos didingumą bei grožį? Traukia visa, kas tragiška ir didu. Savo namuose tarsi svetimas - eikite jūs visi po velnių! Koks jūsų reikalas. Visi jam paradoksalūs ir gražūs. Iš jo taip ir trykšta kažkoks didingas rūstumas. Užteks lementi, gūžtis, baikščiai trauktis atatupstomis, užteks, užteks.
    Skubėjęs, blaškęsis, gūžęsis, ar daug jis atrado? Ne taip mažai. Tegu ir nėra nė vieno, kuris jį suprastų, tačiau ledinė rimtis ir ramybė leidžiasi ir į jo sutryptą, sumaitotą, sujauktą sielą. Daugiau nebešauks. Daugiau nebeieškos.
    Dabar jis kaip niekad ramus: jis turi Šuberto Nebaigtąją simfoniją, jaučia jos stulbinančią galią, o svarbiausia žino, kodėl ta simfonija pavadinta nebaigtąja - niekad, kad ir kokia darni, užbaigta būtų, ji niekad nebus baigta - tai supratęs žmogus galėjo mirti ramus.
    Vėliau jis parašys: ...geroji visatos širdis... gyvybės įsčios, viską aprėpiantis gėris ir meilė - netekty, nykiame chaose, įnoringų žiaurių atsitiktinumų žaisme, nelaimėje; mes šaukiamės tavęs, slėpiningoji, tavęs, kuri mus pagimdei, mes visą laiką jaučiame tavo virpesį, plazdesį, tau vergaujame, tavęs klausiame, nes tu, tik tu gali atsakyti, kam tu esi, kodėl tu esi, tavęs negali nebūti, tu apčiuopiama, jaučiama, regima, prie tavo aukuro, tavo šviesoj mūsų egzistavimo pateisinimas, prasmė ir grožis.
    O kitur įrašyta: mumyse visuomet kas nors keičiasi, miršta, žūsta, atsinaujina, grumiasi, žūtbūtinai kovoja, visa tai žino kažkas, budintis mumyse, jis stebi, fiksuoja. Aš, būdavo, girdžiu, kaip klykia vidurnakčio stotyje traukiniai arba kaip ankstyvais paryčiais kalami poliai upės krantinėj, kaip bunda miestas. O varnos, juodi jų debesys ten, anapus upės virš parko, - kiek kartų jos pažadindavo mane ūkanotais polaidžio paryčiais, o atmintis prie to klyksmo prišliedavo lyčių bilsmą, kurį girdėdavau vaikystėj.
    Štai ir dabar jos klykia tarsi pabaidytos, tarsi grobį aptikusios ten, šiltuose rūkuose, ir mane apima nesuprantamas džiaugsmas, jis plečiasi, didėja, auga, tvinsta...
    Štai ir dabar klykauja polaidžio varnos, o atminty girdžiu, kaip bilda lytys; matau blyškiai šviečiančius infekcinės ligoninės langus - kitoje gatvės pusėje, šilta rausva šviesa paliečia platų mano langą - tarsi kokio židinio atšvaitai, tarsi iš kokios senos vidurnakčio jaujos; ji krinta ant palangės, ant staliuko, knygų; štai jau pakirdo kaimynai, girdėti žingsniai, kosčiojimas, durų trinksėjimas, vis spartėjanti skuba., valytojos kastuvo skambtelėjimas... Neaiškus susijaudinimo džiaugsmas pažadina varnas, užtvindo visa baltu sniegu, plūsta iš upės krantų, garma, garma... Prarėkti, sužvarbę varnų balsai prikels dar ir juodus arimus, visos polaidžio naktys man susitelks į vieną, mane užplūsta tikrasis džiaugsmas - tokio šviežio ir gaivaus jausmo turbūt niekad nebuvau patyręs... Vidurnaktis, krosny plazda liepsna, jos atšvaitai ant grindų, ant sienų, prie krosnies bilsnoja pamotė, tėvo balsas, kažkur jie išsiruošė, gal į turgų - lauktuvių atveš! Ir kepa valgius. O lauke stovi pakinkytas širmas arklys, o lauke rūkas, tirštas šėmas rūkas, jis varva nuo klevo šakų, šliaužia įlomėlėm į paupį, kur bilsnoja lytys, vanduo apsemia visus krantus, arimai ir žemė įmurgusi, minkšta, ir jie važiuos į turgų, ir jiems taip gera, o man - kad tas rūkas, kad viskas rūke, tumuluos, kad pilnos įlomėlės, o krosnyje plazda liepsna, ir tėvų balsai tokie sujaudinti; nė nežinau, kodėl man taip gera. Tėvas tuoj sės ant gūnios, suragins arklį... ir jie nudardės, ne, žemė tokia minkšta, nė negirdėsiu, kaip jie įvažiuos į tą rūką, miškus, tolimą miestą.
    O dabar - ta žemė pilka, jau sukaustyta gruodo, ruduo, ir rengiasi snigti... Bet ir šitas vaizdas tave jaudina, nuvilnija per sielą džiaugsmu, neaiškiu pažadu: štai tu apsirengsi ir, lydimas tolstančio varnų klyksmo, eisi per tą sniegą, pro drėgnus tamsius medžius, į savo amžinąjį panašių rytmečių pasaulį, ir, pamažu sklaidantis tamsai, ryškės namų kontūrai, kol pagaliau visa užgoš, triukšmingai įsigalėjusi diena su savo įprastiniais rūpesčiais, skuba, bet ir joje dar bus kažkas užsilikę iš šio rytmečio, retkarčiais padvelks iš seno kiemo, pažirs nuo stogo sniegu, ūktels skersgatvio pūgoje, žybtels rusva šviesele, pūstelės dūmais, - bus tirštame suodžių debesy, kurie gula ant tavo veido, drabužių, sniego; kažką pažadėjęs, nutols ir vėl kvies prie temstančio upės vingio, ten, kur šnarėdamos ir atsitrenkdamos, eižėdamos ir trupėdamos plaukia ledo lytys, nulaižytos vėjų, nužertos žirginiais, gelsvomis klevo dulkelėmis, kur jos plaukia iš ūkanų, amžinai nugrimzdusių užmarštin tavo vaikystės tolių, pro alksnynus, dūmais kvepiančias pirteles, pro skardžius, nešdamos vaikiščių paliktas lazdas, lentgalius, pakeleives varnas, paklusdamos srovei, grūsdamosi, lūžinėdamos, užsitvenkdamos, plaukia salos ir krantai, ir medžiai... Prisiminimai neša mane į vasarą, į pievas, kur siaudžia vėjas, į baltus beržynus, čia stovi sukrypęs skalbėjų tiltelis, nudaužytas kultuvių, numindžiotas basų kojų, čia svyra į vandenį gluosnis, į vasaros vėsą, į gaivą, čia girdėti tolimas varpas. Vanduo atspindi gluosnio kamieną, šakas, dangų ir debesis, vanduo palieka jį taip stovėti dienų ir naktų atspindy, šalia tekėjimo, srūva pro dar tebegyvenantį pakrūmėse kultuvių aidą, vaikų krykštavimą, pro pavasarinį šniokštimą... Paukštis klykteli ir, tarsi nusideginęs snapą, išmeta į vandenį uogą.
    Kiek sykių, rašė jis, brėkšmoje išeidavai į užpustytą prieangį, ir sniego šviežumas, melsvos, nuo parko tvinstančios prietemos, besigalynėjančios su nakties tamsa, varnų klykavimas ar sūkuriuojanti pūga, ar gatvės valytojų nugaros, jų kastuvų garsai pažadindavo šviežią, palaimingą jausmą. Sniego lopelis sukrypusiam patvory, juoduojančios medžių šakos, drėgna rauplėta žievė, senos išakijusios plytos, aprūdiję tilto turėklai, upėje čežantis, kažką šnabždantis ižas, nelauktas vėjo gūsis, neįprasta lango šviesa, nuo stogų teškantys lašai, tarsi miglos gniužulais sustingusios, karančios pušys - visa tai man nė nejaučiant užkliudydavo pojūčius, visą tuometinio gyvenimo realybę apgaubdavo kažkuo tolimu, iš kažkurio vaikystės ar paauglystės rytmečio; tačiau tos ūkanos tarsi slydo iš tų laikų, kai aš eidavau į fermą, jose slypėjo kitados patirtas gerumas, meilė, viltis, jose buvo kažkas nekintama, amžina. Kaip žodžiai, prarasdami konkretumą, realią paskirtį bei savo atitikmenis, klajoja, įgydami čia vienokią, čia kitokią, tačiau nesugaunamą potekstę, taip ir tie realybės elementai, detalės - užpustyto tamsaus kaimo vaizdas, medis prie upės, akyta plytų tvora, rūdžių sugraužtas turėklas, valytojos kastuvo garsas - slėpė savy kitus, tolimus aprūdijusius daiktus, kuriuos kitados mačiau, turėjau, žadino tuos jausmus ir mintis, su kuriomis kokio susimąstymo valandą ar šnekučiuodamasis nejučiomis žvilgčiojau į juos, bet dabar šitų daiktų pirmtakai, antrininkai buvo dar neaiškesni, dar blausesnė jų potekstė. Praeitis, besidangstanti dabartimi, mielai, valiūgiškai ja besidabinanti, buvo kaip moteris: suintriguodavo kokia blausia užuomina, liūdnu šyptelėjimu, patiklumu, grožiu, miglotu pažadu ir vėl dingdavo, kad po kiek laiko dvelkteltų iš kito mūsų gyvenimo tarpsnio, ir negaliu nepridurti banalokos sentencijos, kuria, beje, tvirtai tikiu: mes gyvenam apgaubti praeities, tai mūsų oras, mūsų kasdieninė duona - kuo vylėmės, ką mylėjome, dėl ko kentėjome, kuo gyvenome kitados, tuo gyvename ir vėl ten vis grįžtame, nesąmoningai vildamiesi, kad galbūt...
    Man per tą laiką įdiržo oda, ir žodžių niekas nebesupras - tokia mano kalba simboliška, ir kai jie sako, kad aš kalbu apie tai, visai ką kita turiu galvoje ir juokiuosi, likęs vienas juokiuos, gūžiuos į skrandą, bet labiausiai aš mėgstu žiūrėti, kaip vėjas, įsisukęs pro langų nišas, kelia pilkutėles dulkes, šluoja šluoja, siaustosi aplink apdaužytas kolonas. Iš už jų gali išeiti vienatvės moteris, juoda skara, ta, kuri iki didžiųjų kelių lydėjo tremtinius - bajorus, sukilėlius, šoko parketo salėse, mojavo nekantria vėduokle, rašė ilgus ir karštus laiškus, kuriuos sudegino, ir pelenų plėnys jos veide, ir vėjas čia toksai žvarbus, lyg būtų ką tik prašvilpusios amžiams jos išdidžią meilę išvežusios rogės, bet ne, ji dar moja nuo kelio, dingsta pūgoj, eina į savo celę. Taip godi aistra, nesuprasta ir neįvertinta, gyveno tavyje, taip vienatvė nori būti didi, visa, kas dvelkteli pragaištim, nori turėti didybės.
    Bet labiausiai jį sujaudino sudžiūvusi, sumaitota, sutrinta tėvo piniginė, ,su kuria tėvas niekada nesiskyrė, nors červoncus svaidė ir į dešinę, ir į kairę, išsitraukdavo ją ir tuščią, žiūrėdavo, savo akimis netikėdamas - žmogus prašo, gal dar liko kokia kapeika. Ta piniginė perėjo su juo fronto kelius, ji buvo prisigėrusi ir kraujo, ir prakaito, porą parų ji mirko vandenyje, kai Juozas ankstyvą drėgną rytmetį irstėsi šalta juoda upe, prikritusia juodalksnio lapų, ieškodamas tėvo lavono. Ir vėl į jį tvoksteli juodas upės vanduo, belapiai krūmokšniai, fermos, vėl jis negrabiomis styrančiomis iš atbrizgusio švarko rankovių rankomis paauglys, patošo, purvo prisigėrusiais drabužiais, subaltuoja buvusios dvarvietės pastatai, šiltą raudonį kvėpteli spirito varyklos sienos, iš seno parko klykdami pakyla varnų pulkai, prie krautuvėlės daužo, šildosi kojas forminės duonos laukiantys žmonės. Po jų batais traška ledokšnis. Tarp aukštų parko medžių vingiuoja, raitosi duobėtas keliūkštis, baltas, sukaustytas šalčio, jis veda į gruodo žemę, gruody jo gimimo diena, gruody, kai leidžiasi baltos snaigės...
    Jis paima tą piniginę į rankas, ištraukia sumaitotą, kažkokių skaičių prirašytą popierėlį - nudažytas cheminio pieštuko - tėvas, prisidėjęs prie lūpų, jį seilindavo ir rašydavo, kiek į fermą jau atvežė sėlenų, pieno litrų, cheminio pieštuko dažai ir man likdavo ant lūpų, ir aš šitaip rašydavau mokykloje. Kreiva beraščio rašysena, šleivos suklypusios raidės, čia trys, čia keturios, o ten .koks ženklas - pridėti ar atimti - nesuprasi, o čia iš kraiglioti kažkokie žodžiai, šalimais data suraityta; ištraukia sausą penkiasdešimties červoncų banknotą, čia guli jo vestuvinis žiedas, pagyrimo raštai, sporto atskyrių ženkliukai...
    Komandiruotės, laikraščių skiltys, kur mirga jo pavardė, net enkavedisto antpečiai, tėvo medaliai, čia pat ir prieškariniai pasižymėjimo ženklai - kryžiai, Kazimiero statulėlė, tegu jie pažiūri į tą vaiką - jie, kurie jį kaltina, tegu pažiūri į šitą vaiką, baltais drabužėliais stovintį šventoriuje su žvake - jis ėjo pirmos komunijos, - tegu žino, kaip jis krimtosi, prieš tai nuskynęs prie tako prisirpusią žemuogę. (O kaip jam magėjo suvalgyti rasotų, prinokusių alyvinių obuolių!) Tegu pasižiūri jie į tą vargetą, kaip jis rankioja anoniminius skundus, ropinėja grindimis, kokios ašaros dabar ritasi jo skruostais, ir dievas žino, ar šitą skausmą, kuris dabar graužia jo širdį, jis atlaikys. Paskui ėmė kvatotis, paskui jį gyvuliškas siaubas pagavo... Tegu pažiūri į tai ir tie, kurie jo gyvenimą užgriozdino lotyniškų terminų įmantrybėm.
    ...Sulig kiekviena diena kūnu džiūstantis, tačiau jaunėjantis dvasia rašytojas, kuris dar nė vienos knygos nėra parašęs, parodo jam popierių prigrūstus stalčius, mosteli į apzulintas knygas, į smėlio laikrodį, į vamzdžius, kuriais į visus butus gurga šiltas vanduo, uždeda Juozui ant peties ranką ir sako:
    - Drauge! Mielasis! Aš niekad taip nekalbėjau, bet tau galiu prasitarti. Žinai, kaip aš rašau, kokie mane užgriūva jausmai ir mintys, tiesiog nespėju: išgyvenimai, ar kaip čia pasakius, laužo sakinius, žodžius, netelpa juose, nesileidžia būti logikos, sintaksinių ryšių tvarkomi, nuo jų spaudimo, slėgio žodžiai trupa, atkrinta tarsi lukštai, jie kažkur braunasi, klykia, myli, viliasi, neapkenčia, man nesvarbu, ką parašiau, kokia vieno ar kito sakinio prasmė, laiko nėra, matai, kaip byra smėlis, taip ir mūsų akimirkos, va tas byrėjimas, tas pilko smėlio šiugždėjimas plonam kaklely, visa spengia nuo įtampos, karštligiška, beprotiška, mes ne bajorai, jiems gera buvo kurti tai, ką dabar mes vadiname klasika, savo dvaruose, minkštuose kabinetuose, nors vienas kitas jau tada rašė tarsi ant šuoliuojančio žirgo, o mes, mūsų amžiaus tempai ir ritmas, ką gi mes darome, kurgi einame, ar begalima rašinėti dailučiais, sklandžiais sakiniais, rankioti epitetus ir įvaizdžius, vis vien, kad ir kiek galvotumei, sakau tau, žodis nebus tapatus išgyvenimui. Man ankšta, aš dūstu nuo sklandžių sakinių padorumo, vapėjimo, aiškumo, baigtumo, aš staugiu, siuntu, griežiu dantimis. Drauge, negi tu dar nesupranti, nežinai, nepatyrei - visos mūsų traumos, kančios, nelaimės, virpulys, baimė - iš begalinio susivaržymo, iš tylaus, sklandaus, protingo elgimosi, klausymosi, vapėjimo. Šiandien žmogui aišku, kaip niekad: visi mes kaukėti, mums būtina atsidengti, išeiti iš savęs, savo orumo, individualumo tvirtovės, ji iš visų pusių apsupta, ji nuolat šturmuojama, daugelis iš mūsų gyvename įtampoje ir baimėje ir bijome klyktelti, ką ten klyktelti - išsiduoti neapgalvotu žodžiu, pažiūrėjimu, gestu. Jeigu mumyse tūno plėšrus, amžinai nepatenkintas, alkanas žvėris, šerkime jį, kuo išgalime, kas tik leistina, neslėpkime, nebijokime jo, nes patys savęs pradėsime bijoti...
    Taip, aš skubu, visi mes skubame, ir todėl tegul būva skverbimasis, ėjimas, lėkimas į esmę, toks pat jausmo ir minties alkis, koks alkanas esu aš, štai kodėl tik pirmas antras mano sakinys sklandus ir gramatiškas, sraunus, taip, taip, sraunus, pasakyčiau, o toliau jis ima šniokšti, verstis per slenksčius, išsilieja, plūsta, platėja... Kai visa keičiasi, griūva, ramus šnekėjimas mums neatleistinas. Mes netikime... mes matome, kad iš sklandaus, racionaliai motyvuoto, aiškaus šnekėjimo prasikiša kiti motyvai, mintis mums diktuoja pasąmonė. Nuslėpę jų sukeliančius norus, jausmus, mes numariname savo mintį, paverčiame ją scholastiška, sena, moksliška, objektyvia... Ir jeigu nėra tavęs, jeigu rašai užgniaužęs savo slaptus kėslus, braukai, taisai, skrupulingai rankioji žodžius, tu slepi save, tu bijai išsiduoti. Nejaugi tu toks niekingas, menkas? Nesislėpk, nesidailink, nesigražink, būk toks, koks esi, supratai? Drauge mielas! Tu nežinai: po tais žodžiais nieko nėra, tik judesys, sruvenimas, veržimasis, polėkis, plūsmas. Aš puikiai matau: kažkas manyje luoša, užtvenkta, sutramdyta, staugia, smalsauja, klausosi, visur šmižinėja, putoja, niršta, realizuojasi visokiais vaizdiniais, svajonėmis, aš puikiai žinau tą užtvenktą galią, energiją, grėsminga ji, tokia klastinga, gudri, stipri, kad gali susprogdinti tai, ką aš laikau savastimi, dvasia, aš besąlygiškai esu priklausomas, ir kartais girdime, kaip iš ten, iš gelmių, iš kito laiko, erdvės platybių girdime jos gūdų, grėsmingą balsą: "Tu? Kas gi esi tu? Kuo gi tu gali didžiuotis? Puikuotis, laikytis kažkuo įsigytu? Ar savo kūnu? Protu? Norais? Visa tai tu gavai, tu priklausai kažkam, ir aš tave pasiimsiu, vėliau ar anksčiau aš tave apleisiu, liks dar pamažu dūlėjantis tavo kūnas, kaulai. Saugokis, vargšeli, žiūrėk, kad tavęs nepaversčiau nieku. Beje, jeigu tu taip elgiesi - niekas jau esi, šaržas, karikatūra..."
    - Keistuolis tu, ir tiek, - Juozas atšlijo, atidžiai ir su užslėpta pašaipa stebėdamas, kaip šis žilas asketiško veido žmogus, sudirgintas prasto vyno stiklinės, karščiuojasi, mosikuoja rankomis, čia puola pirmyn, čia neria kažkur į dugną, o akys jo blizga, ir visas jis toks paklaikęs, entuziastingas.
    - Gerai, gerai, šnekėk, manęs neįžeisi, aš pats tai žinau... Puikiai aš jus matau iš čia, iš dugno, iš šitos katilinės, kokie jūs man perregimi pro tas kaukes, šarvus...
    - Ar spausdina kas tuos tavo rankraščius? - sarkastišku balsu paklausė Juozas.
    - A... Tau tik tai svarbu. Tik pagal tai!.. - vėl šūktelėjo tas žmogus, sumosikuodamas išdžiūvusiomis rankomis. - Taip, spausdins, aš jau šnekėjau, tariausi, skaitė išmanantys, šiek tiek didesni žmonės, nei tu - tik duok, dabar pat, bet aš dar nebaigiau, negaliu, aš neturiu galutinio vaizdo, čia netobula. Štai kodėl aš dar sėdžiu čia, garbės, pripažinimo man nereikia ir pinigų, šiaip taip pragyvenu, man už viską svarbiau pasakyti... padaryti, ką privalau. Ir padarysiu: aš jau beveik baigiu, turbūt baigsiu, aš atidaviau šiam darbui visas savo jėgas, visą gyvenimą, jis turi būti tobulas. Aš negaliu gadinti savo vardo.
    - Savo vardo? - nusistebėjo Juozas. - Bet kas gi žino tavąjį vardą? Va, jeigu išleistumei, kad ir silpną kūrinį, kad ir nebaigtą, įsilietumei į bendrą literatūros srautą...
    Jis pridėjo delnus prie skruostų, pakraipė galvą, ir veidu, ir akimis vaizduodamas beribį pasibaisėjimą, tiesiog siaubą.
    - Vargše tu! - pratarė. - Manai, kad, išleidęs keletą brošiūrėlių ir septyniasdešimties puslapių paiką vaizdelių knygelę... kaip tu juos vadini - apsakymais? A... a... suprantu, gal manai esąs už mane didesnis, nes tavo vardas šiek tiek žinomas, tau svarbu tik tai, kaip į tave žiūri aplinkiniai, kaip jie tave vertina. Vargše tu vargše, nabagėli, nejaugi tik dėl šito tu taip stengeisi, tik dėl to, kad jie, pripažintieji, giriami, autoritetingi, tave paglostytų, patapšnotų per nugarėlę, iš savo aukštybių nuolaidžiai pasišaipytų. Vargše tu, vargše! Kas, kad tie tavo kūrinėliai šlamštas, menki, gležnučiai, tu nė nenorėjai būti didesnis už juos, pripažintus, tu tik stengeisi atkreipti jų akis. Aš supratau, kad per menka, per maža, ką jie daro. Nė vieno tikro, didelio kūrėjo nematau. Nė vieno, kurio negalėtumei pranokti. Ką gi, pabandysime. Bandau. Iš dalies man jau pavyko, išmanantys žmonės sako man - taip, tu parašei geriau. Tik neprasitarkime per anksti. Jie gali tave užpjudyti, jie tau niekad neatleis. Be to, jeigu jie tokie menki, tai ir didesnio kūrėjo nepastebės, liks jam kurti. Dar Napoleonas yra pasakęs: rūmų kamerdineriui didelių žmonių nėra, jam visi tokie pat menki kaip ir jis. Štai ką reikia gerai gerai įsidėmėti - talentą gali pastebėti, pajusti, atrasti tik talentas, didelį žmogų irgi... Bet pasikėliau į puikybes, aš paistau, ir man pačiam dėl to koktu. Betgi tu privertei. Dieve, ką tu pasakei? Kaip? Įsilieti į literatūros srautą! Vadinasi, ištirpti, kapituliuoti, nebūti! O kokie mes snūdurai, kokie beviltiški, tiesiog baisu!
    ...Išgėręs kelias konjako taureles, pajuto, kaip šiltesnė tapo migla, kažkoks mielas ir savas nukritusių lapų geltonis ant pilkšvos asfaltuotos aikštelės. Gaivino kava, gaivūs buvo cigaretės dūmai.
    - Brolau, tau reikia poilsio, - Aidulis uždėjo jam ant peties ranką.
    - Poilsis čia nieko nepadės. Giliau, visa kur kas giliau... O žinai ką, - atsišliejo į sofos atkaltę, įkvėpė oro, žvilgtelėjo į kiemą, sutelkė jėgas. - Juk reikia vieną kartą pasakyti... Žinai... Žinai ką? - tarė jis lėtai, - aš jau pribaigtas, man - viskas, viskas.
    - Nekvailiok, - Aidulis stumtelėjo taurelę, žvilgtelėjo į lentynas, ir Juozas, pajutęs, kaip šis nori užsiimti savo darbais, pasikėlė, užsivožė drėgną skrybėlę. Prasmegti, kuo greičiau atsidurti anapus durų!
    ...Pamenu (dar prieš tą didįjį kritimą), šviesią rugsėjo naktį stovėjome su draugu (jo nebėr), vis ginčijomės ir vėl nieko nesutarėm, stovėjom bendrabučio balkone, žiūrėjome į šiaurės rytus, kur buvo mūsų gimtieji namai, iš kurių mes, posūniai, užguiti, įžeidinėti, nemylėti vaikai, veržėmės iš paskutiniųjų, ir štai mes čia, sostinėje, pačioje gimtojo krašto širdy, jos magiškoje praeity, miglotoj istorijoj ir ateityje (datų kronika mums nebeegzistavo); vidiniu bevardžiu jausmu mes siekėme toli į praeitį ir į priekį, į Paukščių Taką pažvelgdami, ir rudeninis dangus mums abiem iš karto - tai aš gerai žinojau - dvelktelėjo šienapjūtės kvapu ir antaniniais obuoliais... Beje, tavo vardas buvo Albinas ir tu nervų ląstelėm, neįvardintu pojūčiu visa jautei, ir aš staiga supratau, ką tu galvoji - tu nori kristi, kristi nuo to balkono. (Paskui prasidėjo tavo sapnai; o prieš tai sakei, kad motina tave prakeikė ir kad kaimo kibirai skambėjo tau kaip varpai ten, gimtuose namuose, tuščią šventadienio popietės valandą.)
    Ir aš dažnai namus sapnuodavau, jie ir degė, ir griuvo ant mano galvos - tada, kai tavęs nebebuvo, kai aš nieko nepadariau, kad tave išgelbėčiau, nors jaučiau, kas tau dedasi tuščiuos kambariuos.
    Taip, mes abu buvome to verti, prisiminki, kaip tu mane vadinai, o koks aš buvau tavo draugas? Mes, suaugę į vieną, to paties išsiilgę, be šventos kibirkštėlės, be menkiausios pagarbos skausmui, dejonei, apsėstieji vargetos, akmenis glostėme, plytas, šukes, bet ne žmones, ne kenčiančią širdį, ne sielą; šlykštūs išpuikėliai, egoistai, tegalvoją, kuris prasiverš į priekį, kas ką pamins ar nustums, kuris iš kurio pasityčios, bus pirmas, viešpataus ir valdys, pripažįstantys tik save, jokio dievo, patys statantys save, lipdantys, dedantys ant postamentų, vainikuoją. O dieve, kas tave vainikuos, jeigu ne tas, kuris tave sukūrė ir kurio valioje visas esi?
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page