r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

ARTĖJIMAS

[5]

    Motina glaudė mane prie savęs, glostė ir rankas, ir plaukus. Ji sekė pasaką apie karalių.
    Geras geras karalius, žilas, paliegęs, vienišas, jo žingsniai aidi akmeniniais celių skliautais, sunkūs mūrai jį slegia, jis žvilgčioja į saulės užlietus laukus, kur pluša žmonės, sukrypusios jų trobos, pažliugę rudeniniai keliai, o darbams nė galo nematyti, nori pereiti, elgeta pasivertęs, per kraštą, tais keliais, pro nykius javų laukus, ražienas, bet jis toks elgeta, kuris daro stebuklus; jis nori visus palaiminti, nori, kad jie ištiestų nugaras, kad prašviesėtų jų veidai, kad gerai užderėtų grūdas, nesgi tušti jų aruodai, jie kiek išgalėdami pliekia kuinpalaikius, kurie tempia įklimpusius vežimus, muša savo žmonas, negaili ir vaikams rykščių, jie geria ir negražiai keikiasi, ir verkia po rudenio medžiais girti, atsisėdę kur pagriovy, pažiūri į molėtus savo batus, klumpes ar vyžas ir pradeda verkti arba dainuoja, bet taip dainuoja, kad karalius verčiau užsikemša ausis; žmonės eina į šventorius, keliais šliaužia į šventas vietas ir meldžiasi. O dieve, kiek ten vargo, kiek elgetų, luošių, skurdžių, benamių, ir nėra kam įmeta skatiko į jų ištiestas rankas, atbrizgusias kepures, kiek ten nukryžiuotų, pridaužytų, prispardytų, purvais apdrabstytų. Keliauja jie pažliugusiais keliais - vorelėmis, vilkstinėmis, po vieną, pulkais eina ir eina, ir kruša, ir lietus skalbia jų nugaras, vėjas plėšia nuo jų kūno skarmalus, eina jie kaip akli, vedami visų akliausio, juos veda lazda, nepasotintas alkis, amžinas stygius, jei kas aukso jiems pažeria, puola vienas per kitą, plėšo vienas kitą, net šitaip jie renka ir trupinius, ir dirvoje paliktus grūdelius, kurių nesulesė paukščiai.
    Tarybą karalius paleido, nes ši amžinai posėdžiaudavo arba puotaudavo (puotavo ir jis), pavaldinius išsiuntinėjo po kraštą, padarė vietininkais, bet kas ten dedasi, ką tie pavaldiniai daro jo vardu! Arba jis blogas karalius, arba jie netikėjo jo gerumu, negirdėjo jo žodžių, sėdėjo užsikimšę ausis posėdžių salėse, prie sosto ėjo aukso ir smaragdų apakinti, teregėjo karūną, dar žinojo, kad čia yra lazda ir vėzdas, ir... - daug ko čia yra. Štai kodėl jo sosto geltonis šviečia patižusiuose tėvynės laukuose, kai po nelauktos liūties ar krušos juos nušviečia saulė, prasiveržusi pro debesis. Šitaip iš blogio, iš tamsos prasiveržia ir jo širdis, šitokia ir jo siela, pilna rudenės gėlos šviesumo, amžino tų laukų apleistumo ir vargo. Kartais jis pasikviečia luošą ir suktą pavaldinį, juokdarį, raštvedį, jo slaptųjų seifų saugotoją ir sako jam nematydamas, koks aukso ir valdžios godulys, kokia klasta po begalinio nuolankumo priedanga žvelgia iš klūpančio, bučiuojančio paauksuotus rūbus kupriaus akių, jis tiesis ranką, lyg ką laimintų, žiūrėdamas į jam vienam težinomas tolumas, kurių kuprius nė sapnavęs nėra, sako:
    - Visą kraštą sieloj laikiau, o dabar kas išėjo? Bet ko tu klūpai, kam bučiuoji mano rūbus, ech, kupriau, kupriau, glosto tą kuprių kaip savo sūnų. Eiki, trimituoki po kraštą, sakyk, karalius nusimetė savo puošnius rūbus, pas jus ateina. Aš juos kalbinau, po vieną šaukiau ir mintimis, ir žodžiais, ech, kupriau, ar eiti man pas juos, ar neiti?
    - Girgžda tavo sostas, karaliau, - lyg iš po žemių prataria kuprius dusliu, baugiu balsu, - sutrūnys čia tavo karūna ir skeptras, jeigu tu tik pas juos išeisi.
    - Bet kodėl? - klausia sunerimęs karalius.
    O kuprius... Jis, aišku, žino, tik nepasakys. O raštininkai? Jie rašo, rašo, skaito senus raštus, rūsiuose po celės skliautais, gal žino raštininkai, o gal tu, vaike, žinai, ką pasakyti gerajam karaliui?
    Prisimenu, kaip tada man skausmo ir liūdesio apgaubta širdis suspurdėjo ir jauku tapo mūsų troboj ir šilta, aš šaukiau tada: "Mama, mama, tai todėl, kad jie gerbia rūbus, rūbą, rūbą jie šventu laiko!" - šaukiau springdamas. "Bet kodėl, o dieve, kodėl, - atsiduso motina. - Štai, pažiūrėk, - vėl atsiduso ji, - po trobą apsižvalgyk, atėjo vokiečių vietininkas su kokarda, pentinais, visa išdraskė, išmėtė - greičiau atiduok pyliavą, parodyk kvitus, grūdus, paskutinį samtelį, gabenk sviestą; paklausyk, kaip mykia mūsų karvytė, kad nebegali duoti pienelio, ir kaip baisiai vištos kudakuodamos lekia nuo jo riksmo į visas kertes, o aš atsisėdau suverstoje troboje prie lango, ir tu apsivijai mano kaklą, tu suklykei tokiu skambiu ir skaidriu balseliu, kad aš net krūptelėjau... Mama, man baisu, ko jie nori iš mūsų, mama, kodėl pas mus niekas neateina, kodėl čia taip tuščia, ir tas Vizgirdienės takelis, ir tas drėgnas žalumas samanų, tas stogo šešėlis, mama".
    ...Kitados, dar vaikystėje, šviesų vidurnaktį, kai prie išpurento pūdymėlio, kur stovėjo obelis, žvangino grandine ir prunkštė širmas arklys, jis pakirdo apimtas siaubo, kad kada nors - o ateis tas laikas! - visi jo artimieji jau bus mirę. Kaip jis tada gyvens visiškai vienas, kai visi šie trobesiai - ir dėdės Konstanto, ir Vizgirdos - bus tušti štai tokį šviesų, šaltą vidurnaktį; drobėmis, kurias kočiodavo teta Vizgirdienė, kai jis, pasivažinėjęs slidėmis, užsukdavo į jų namus, jau drieksis takai, šviesu bus nuo išbalintų drobių, šilta nuo pūdymų, išpurentų, išakėtų žmonių, kurių seniai nebėr. Kaip jis ištvers tokį be galo tuščią peleninį vidurnaktį?
    Apimtas neapsakomo siaubo ir skausmo, įsikniaubė į pagalvę ir ėmė kūkčioti. Ir jie susispietė aplink jo lovelę - močiutė, tėvas... sesuo, visi jo artimieji susispietė šviesoj aprūkusios lempos, kurią laikė močiutė, ir jis pasibaisėjo, koks senas, apleistas, ir be galo geras jos veidas, ir jau nebegalėjo sutramdyti savo raudos. O jie klausinėjo, kas gi jam yra, ramino... Nieko jis negalėjo jiems paaiškinti...
    Štai tas vidurnaktis, ta peleninė naktis, kai tušti visi trobesiai, o šilumą skleidžia išpurenti laukai, prie žydinčios obels čia šokteli, suprunkščia arklys - koks žemės dundesys po jo kanopomis,- drobių takelis ištiestas per pušynėlį... Nieko su juo nebėr pelenų rytmetį, ir tokio dulsvumo aušra prasideda rytuose - ta šilta peleninė žemė ir yra jo skausmas, kuris nė išsiverkti negali.
    ...Pasakyk man dabar, Konstantai, tu jau senas, tu daug matei, niekas tau nebebaisu, pasakyk man, kodėl tada toks skausmas ir baimė suspaudė man širdį, aš gerai prisimenu, aš gerai prisimenu tą vakarą, kokia šalta, ledinė galia mane apglėbė, kaip smelkėsi į ją kažkas kitas, nepalenkiamas, aš ir dabar jaučiu, kaip ji tada akmenėjo, ir net motinos rankos manęs nebešildė, ir jos meilė, aš jau tada žinojau, kad kažko neperšauksiu, nepermaldausiu, kad ir kaip norėčiau, žinojau, žiūrėdamas, kaip jis spardė motinos rankinukus, pilnus kvitų, jos sukneles, kailius, kaip jis šūkčiojo, tyčiojosi iš jos, kaip į mus žiūrėjo. "Tavo vyro nėra namuos, kur jis - pas partizanus, partizan!? - šaukė čaižiai vokiškai. - Tu čia benkartas, bastard", - šaukė, šlykščia ranka čiupinėdamas mamos karolius, juokdamasis, o uniformuoti pavaldiniai lipo ant aukšto, vartė lovas, spintas, jų uniformos, antpečiai, kepurės buvo tarsi nulietos, tarsi suaugusios su jais, švietė ženklais ir siūlėmis... šaukė jis vokišką žodį (tėvas mane vadino lakūnu), "bastard", - suspigo jis, kad net jam seilės ištiško, sužlegėjo visa amunicija, sagos, kardai ir alebardos, su kuriomis jie ėjo per mūsų kraštą, ėjo ir ėjo nuo amžių pradžios šitaip rėkaudami, seilėdami, teršdami motinų krūtines, gąsdindami vaikus, atiminėdami nuotakas, viską.
    (Vėliau aš parašiau eilėraštį "Šitiek kelio nušliaužt, Johanai Šmitai".)
    Atsakyk man, dėde Konstantai, vapu pusbalsiu, klausiu trūkinėjančiais žodžiais, klausiu, sėsdamasis ant nebesančio prieklėčio prie tavo pintų underių ir brauktuvių.
    - Biednai, - atsako jis. - Jūs gyvenote labai biednai. Ir aš buvau biednas. Niekuo negalėjau padėti. Va, stogą tada sutaisiau, sakau, eisiu gryčion, pas jus užsuksiu. Matau - tavo motina sėdi ant suolo, veidas lyg žemėm apneštas, žiūri tokiom akim, sėdi su tavimi ant kelių, ir tu toks rimtas, spoksai į mane akiotes išpūtęs, tempi už sermėgos skverno, sėskis, dėde, sakai, ir ji mane prašo, sėsk, Konstantai, sėsk šičia ant suolelio. Prisėdau, o ką darysi. Tik sakyti man nėra ką. Tvartelio stogą, sakau, sulopiau, o ji žiūri į mano rūbus, pridengiau sermėgos lopą, tyliu... žvalgaus po gryčią, visa išmėtyta, subadyta, suplėšyta, galvijai... Bet gerai, kad tu man tą vakarą priminei. Jūsų gryčioj tada buvo tokia tyla, net spengė, ir taip sunku man buvo išeiti, peržengti slenkstį, mano pati ėdalą kiaulėm maišė ant akmenų, tai aš jai ir sakau: eik pažiūrėk, marti kaip nesava; priėjau prie šunio, gulėjo smėly po alyvėlėm, jau senas, visai nukaršęs, snukį ant akmens pasidėjęs, stoviu prie jo, žiūriu, kas čia yr, ar dvesia. Kaip staugė jūsų šuva naktim - lyg kas į jo būdą lįstų, man pati dar ir sakydavo - ko gi šuva taip staugia, ar kas mirs? Tu žiūrėk, nujautė smertį, dabar aš ir misliju, kad Elžbieta, tavo mama, jau žinojo - greit mirs. Ale tu pamislyk, žiūrėk...
    Aš irgi prisimenu šunį, pilką, iškaršusį, va čia, pašalėje, buvo jo būda, čia tos alyvos, serbentėlis, čia dėdė plaka dalgį. Ir mirtis čia tebėra tokia, kokią jie vaizdavosi nuo amžių - prašiepusi dantis, su dalgiu... stovinti tamsoje, galvūgaly, ir visi bijo numirt tamsoje, neregėdami artimo veido, ir jie budi, budi prie ligos patalų, kad spėtų... žvakę - žaltvykslėlę uždegti, nes ugnyje yra siela, ugnyje yra, tvirtindavo man Konstantas, nes bijo, ir patys tamsoje gali pamatyti jos griaučius. Štai kodėl mano bevaisis dėdė Konstantas taip bijojo tamsos, ne tamsos jis bijojo - mirties. Ir vis skelbė savo tiesas, nekintančias, amžinas, sėjo jas po visus kiemus ir gryčias. Nes jis buvo atokus. Buvo vienas. Ir vis samstydavo saujomis grūdus. Ir švelnius tarsi auksas sėmenis. Vis žiūrėdavo, ar spaliuose nėra grūdų, ar varpos dar nesausos. Ir vis jo užsimiršusiose rankose pasilikdavo sausa išbyrėjusi varpa ar ašarėlės stiebas. Dabar aš tai prisimenu, kai... einame per ražieną, o jis vis pasilenkia, vis paima sumaitotas, pilkas, išlytas rugių varpeles, patrina, pažiūri, surenka grūdus į saują.
    - Žiūrėk, kiek grūdų palieka, kokie kuokštai. O mes, būdavo... Ir kūkalių nebėr.
    Tik dabar aš prisimenu, kad jo dirvose būdavo pilna kūkalių ir laukinių aguonų, ir motiejukų, ir kokios buvo jos akmenuotos, ir kokie reti jo javai, o laukinė obelis galulaukėje, prie kurios jis vis eidavo, kai dienos būdavo į rudenį, nemezgė vaisių, arba jie būdavo kartūs ir rūgštūs. Užtat antaninė! (O juk antras jo vardas Antanas.) Kaip jis prižiūrėdavo tą obelį: apraišiodavo, sergėdavo, kad nė šakelė nebūtų nulaužta, o kokie sodrūs, saulėti, sultingi buvo obuoliai! Tais saulėtaisiais rugsėjais, kai aš šiltu keliuku atlėkdavau iš mokyklos ir nusviesdavau faneriukę, - kaip godžiai į juos smigdavo mano dantys! "Daug neraškyk, žiūrėk, šakos nenulaužk, atsargiai, žiūrėk, oi oi, į obelį nelipk! Jokiu būdu. Negalima. Negalima, ir tiek. Dar vieną nusiraškyk ir eik mokytis. Mokslas - šviesa". Kaip jis tardavo šitą žodį! Rodės, tas žodis net jo dvasią nutvieskia. Ir man tapdavo šviesiau akyse. O dabar - nieko jis man nebesako, toks nusivalkiojęs, banalus, braukiu aš jį iš visų raštų, kuriuos man tik tenka taisyti. Aš niekad nesakau "semk šviesą", dar daugiau - aš iš visur kaip išgalėdamas genu šį žodį. O gal tik jis, Konstantas, taip galėjo sakyti? Aš visada troškau šviesos, - kartodavo jis man. Jis man davė ir pilką grifelinę lentelę, berods sakė, kad joje dar pas daraktorių rašyti mokėsi. O vis dėlto - jie troško šviesos, mes gi dabar iš pernelyg uolių mokinių pasišaipome.
    - Aha, - sako Konstantas, - aš labai troškau šviesos, pamėtlyvas buvau. Aha, taigi. Jei būčiau mokytas... Ir tu į mane atsigimei. Be žinių žmogus kaip aklas. Visiškoj tamsoj.
    Bet tau švietė obels viršūnė, noriu sakyti, tu turėjai savo dirvas, noriu sakyti, tačiau tyliu, tik nuryju seiles, lyg būčiau pamatęs obuolį. Bet iš kur čia jų bus - tokia skurdi, tokia menkutė ši obelis, po ja bulvienojų krūvos, akėčios. Konstantas neša bulvienojus iš krūvos, deda kitur.
    - Sudeginsiu, padėsiu va čia, nepasieks ugnis, o taip vėjas gali užnešti kibirkštis. Dabar tokie sausi orai. Va, pažiūrėk - traška, dega kaip parakas, dar smalioko pakišiu, supleškės.
    Bet aš jau žiūriu į vieškelį, ten, slėnyje, šviečia jo baltas ruoželis, traukia jis mane, rangosi per širdį kaip neatspėta mįslė...
    Kurį laiką pavieškely dar styrojo nugriautos Kazimiero pirkelės kaminas, stovėjo lentomis užkalinėtas klojimas, kurio pašaliuose riogsojo šeškų spąstai, suplėšyti, supuvę tinklai, dubenys, aprūdijęs drapakas, plūgas, akėčios, ratai ištrupėjusiais stipinais, lentgaliai, šen ten mėtėsi kabliai, kuriais jis sukdavo virves, kurpaliai... Paskui ir tą klojimą nugriovė, ir didžiulį akmenį, kuris ten buvo, nutempė šalin, susprogdino. Išrovė prie to akmens augusius baltųjų serbentų krūmus, vyšneles, skurdžias, sulinkusias, nuo jų, būdavo, vis laupom tąsius, lipnius sakus, uostinėjam, bene vyšniomis kvepia, o jų čia prisirpdavo taip negausiai, užtat kokios saldžios sudžiūvusios, apkapotos špokų, kurie pulkais, būdavo, siūbčioja iš Naglio, Nakučio ar Kaušpėdų sodų - mat iš ten juos išvaikydavo tarškuolėmis. Dabar ir tų namų pamatų nė pėdsako, pirtelės ten kaip nebūta.
    Kazimieras, būdavo, vis sėdi kur pašalėje, papsėdamas nučiulptą pypkutę, žiūri į tiesiamą plentą, kuris, pamindamas senojo vieškelio ruoželius, plačia juosta driekiasi į pietryčius, aplenkdamas net Užpelkių miestelį. Griausmas, sakydavo jis, žiūrėdamas į tas mašinas, gerdamas gazolio ir asfalto tvaiką, kokius kelius dabar tiesia. Kad juos kur griausmas, sakydavo, nužiūrėdamas žmones gelsvais drabužiais, stamantrias moteriškes, vyrus, gal jiems daug moka, kad taip sparčiai dirba, gal iš toliau kur atvažiavę.
    Jau tada jo medeliai ir pajuodę senosios pirkios sienojai tarsi virpėjo nuo mašinų gausmo. Sūnus Algimantas skubinosi mūryti naują trobą, nes žinojo - paskui lieps keltis į gyvenvietę, per daug arti prie kelio. "Jie gyvens, ne aš, - sakydavo Kazimieras. - Tegu daro, kaip nori".
    Senasis vieškelis nyko, nyko jo gluosniai, išdžiūvo Rėzos liūnelis, išgriuvo telefono stulpai, kurių vielos, nešančios iš miestų visokias žinias, taip zvimbdavo šalty, kai eidavau iš mokyklos, ir šerkšnas karodavo ant jų. Senojo vieškelio, kuris, būdavo, atvingiuoja iš rytų tolybės, susemia savin visus keliukus kaip upė intakus, vieškelio, kuris ėjo pro Santakas, Dusmenis, Ąžuolyną, jau nėra. O dieve, tie vėjai, saulė, žaros, ėjo to vieškelio dugnu kaip upės senvage, nuklota lapų: jis sugėrė žmonių žingsnius kaip upės dugnas žuvų ir plazdančius lapų šešėlius, raitėsi per kalvas, palei ežerą; to vieškelio, kuriuo kitados, sėdėdamas savo pirkelėje prie lango, Kazimieras matė žmones, traukiančius į bažnytėlę, turgų, ir dulkiant sniegą iš po pavėžų, iš po kojų. To vieškelio, kuris temdydavo didžiulį, pamažu slystantį prie žemės saulės diską, to vieškelio, jo pajuodusių gluosnių jau nebėr. Ir gryčios, kur aną tolimą pavakarį skaldė malkas senasis Liudvikas, ir keliuko, ir liūnelio, ir daubos, kurioje prasmegdavo raiti, važiuoti, kad išnirtų čia pat, prie jo palangės; bet dar styro pašalės medeliūkščiai, apnešti baltomis kaip miltai dulkėmis, baltumas šviečia akyse pavakariais, ir jam taip gera, šviesu nuo šitokio vieškelio buvimo, nuo jo šilumos; eina ir eina prie jo tas kelias, artėja, neša gerą naujieną, kuri išsilieja šiltu saulėlydžio raudoniu ten, vakaruose, semiančiuose Santakos slėnį, ten baltas jo rankomis statytas tiltas, ten su savo berniuku jis vilko akmenis; ten sugriaudėjo Pirmojo pasaulinio karo sprogimai, iš ten atjojo raiteliai "su kokardomis", vėliau atgarmėjo riaumojantys tankai - vienas pasisukaliojo, pasisukaliojo rugiuose ir kad spjaus ugnimi į jo trobesius - laimė, nepataikė. Vieškeliu, glausdama prie krūtinės vaiką, lėkė jo moteris, kai kilo gaisras... vieškelio, kurio klausydavausi naktimis kaip savo širdies, vieškelio... glūdėjusio manyje, pilno mano vilties ir meilės, išskalauto liūčių - kaip sunešioti marškiniai, kaip abrūsėlis iškočioto tankų, mašinų; vieškelio, kuriuo ir bėgo, ir ėjo šitiek raitų, važiuotų. Jis atgindavo spalio lapus, atnešdavo Kristupo dainą.
    Naujasis plentas šovė į rytus tiesiausia kryptimi, aukštu pylimu perkirsdamas ežerą, į kurį Kazimieras, būdavo, merkia bučius. Kalvos palei plentą sumažėjo, sumenko...
    - O aš dar stiprus, - didžiuodamasis savimi, sako pakalnės Konstantas. - Užtat, kad visą amžių nei rūkau, nei geriu. Nė neuosčiau, nė šitiek, per uknolio galvutę, per nago juodymą, bjaurybės šitos negėriau. Oho, purtosi, čiagi nuodai. Grynas nuodas. Verčia vyrus kaip ąžuolus. Ir aš... oho, vyras buvau. Maldonis piktą kumelę turėjo, tai aš už kamanų kai tvėriau, kai supurčiau, va šitaip, ohoo, nemislyk... kad ir armijoj - kai lėkdavau su žirgais per kliūtis. Ulonu tarnavau. Oho, kokia kariuomenė buvo. Ale vyrai. Čia ne baika, bracia, nesakyk, lenkai mūsų būtų nė iš tolo nepaėmę. - Nutyla. Dairosi. Čiupinėja savo rankas. Nužvelgia alyvas, skurdžiu raudoniu, aitrumu ir ryškumu plieskiantį pačios darželį. - O tu kaip gyveni? Kas ten mieste?.. Dabar čia plentą pravedė. Tai plentu lekia ir lekia mašinos. Anksčiau sakydavo "zuja". O kemsynė visa numelioruota, nė kelmelio nebėr, anądien važiavau - plynas laukas. Tik beržas Sprakšių tebestovi. Ir Jaugos klėtis palikta. Daugiau nė vieno trobesio nebėr, nė krūmelio, visas kaimas išnykęs. O anksčiau - tokie trobesiai buvo! Klėtys! Tvartai! Akmenų pamatai, ąžuolo durys, turtingi ten ūkininkai gyveno, mano uošvija ten buvo. O sodai. Obelys net linksta. Ir kiek avilių! Ai, bracia! Iš pašvenčių, būdavo, kai šieną vežu, net prigulu, visur šakos daužo per galvą. Karštis, gylioja arklys, o įvažiuoji į kaimą - vėsoka. Visur medžiai, pavėsis, klėtys, kluonai ir šuliniai tokie gilūs, visų iš akmens. Ir visi pluša, tempia šieną, atneša giros atsigaivinti... O išvažiuoji iš kaimo - vėl karštis, ratai klimpsta smėlin iki stebulių, paskui miškas, ten jau vėsiau, arklį pagirdai paversmy, kepurę nusiimi.
    Kada paskutinį kartą Kazimierą matė?
    ...Sėdėjo pašaly ant rąsto, o aplinkui plytėjo spalio šviesos užlieti laukai, ražienos, dirvonai.
    - O, Juzukas, - pasakė pasikeldamas, - einam į gryčią. - Paskui jau už stalo: - Kaip tu gyveni? - paklausė, atidžiai jį nužiūrėdamas.
    Tada Juozui dar nesisekė, jis nusuko nuo dėdės akis.
    - Nenusimink, viskas praeina, praeis. Tavo tėvas buvo linksmas žmogus. Linksmas ir geras. Labai geras. Ir nieko per daug neėmė į galvą. Dabar, kai pagalvoji - ir gerai.-Grįžtelėjo į vieškelį, pasitaisė smunkančius nuo pečių kailinius. - Tokio žmogaus... - pasakė, išklaipytais pirštais suspausdamas ką tik iš šaldytuvo ištrauktą butelį. Smarkiai virpančia ranka pripylė taurelę. - Smarki, gyvatė. - Nusipurtė, nusišluostė vešlius, parudavusius ūsus.
    Vėliau, išvydęs dėdę pašarvotą, supras, kodėl Kazimieras augino tokius ūsus - jis buvo kiškialūpis. "Va šitoks, - parodys Konstantas, - vis išsišiepęs, lyg verktų. Vėliau, kai užsiaugino ūsus, vyras kaip reik tapo... Žiūriu - ir pečiuotas, tvirtas. Mat... - pradės ne vietoje samprotauti Konstantas, - menkiausia smulkmena žmogų keičia. Labai keičia". (Tai iš dėdės, pagalvos Juozas, mano nelemtasis polinkis filosofuoti, ieškoti bendros išvados, lygties, apibendrinimo, svarumo.)
    - Šalta, griausmas čia yr, kad šaltis taip krečia, - šnekėjo Kazimieras, traukdamas ant pečių vis nusmunkančius kailinius, senus, apkapotus kandžių, vis varvino į taureles tą skystį, ragino kąsti kumpio, dešros, priešais jį mirgėjo televizoriaus ekranas. Už lango tarsi pro jį patį suko vieškelio išlinkis. - O lauke taip šilta, - pasižiūrėjo į kelią. - Pati rugiapjūtė, bet lyg savo akimis netikiu, šalta ir tiek, - Staiga, grįžtelėjęs į sūnėną, paklausė: - Kaip tu manai, bus karas ar ne? - Palaukė, kol plentu praūžė sunkiai pakrautos mašinos. - Mikaldos knygose parašyta. - Ir nutilo. - Bet neduok dieve, kokias suirutes sėja karai. Ir žmonės kokie tampa, ne žmonės - žvėrys. Negaliu užmiršti, koks sudaužytas, suspardytas šituo vieškeliu į mano kiemą atšliaužė žmogus. Paguldžiau daržinėj, o ateina pavakary iš miestelio su šautuvais, remia durtuvus į krūtinę... Slepi banditą. Paskui įbruko į mano vežėčias - miestelin vežk, o tas kad vaitoja. Aš pats kai lenkų nelaisvėn patekau, padašvėles, diržus mes virdavom... O žinai, Juzuk, kaip aš va šituo vieškeliu sugrįžau, pro gluosnius, pro Rėzos beržynėlį ir jaują... Žiūriu žiūriu į namus ir, kai pamačiau stogus, atsiklaupiau ant žemės, bučiavau šitą žemę, nepatikėsi, ašaros lijo lietum, ir visi mane veda į trobą, o aš vis ant žemės krentu, bučiuoju ją, o viešpatie, juk ten nė minties nebeturėjau ją išvysti. O paskui kas dėjosi, per šitą karą, o pokary... Gobšūs žmonės ir dabar. Aš laiko dabar turiu, žiūriu, kaip jie namus gyvenvietėje statosi, kiekvienas nori, kad aukštesnis, geresnis būtų, renkasi, kur patogiau. Tik aš nė vieno, kurie čia atsikelia, nežinau, savas tik vienas kitas beliko. Tai va, rodos, kiekviena plyta jų apskaičiuota, visa numatyta, o va medelio kur pasodinti nėr, nė negalvoja sodinti, tempia daiktus, šaldytuvus, poliruotas spintas, šviestuvus. Bet tiek tos. Tu manęs neklausyk, neimki į širdį, laimingesnis būsi, sakau, aš jau senas, ir visa man darosi svetima...
    Griausmas, kaip nugyvenau, kaip sapne visa praplaukė, kaip kokioj migloj, būdavo, mezgi vis tinklus, veji, droži ir darai kurpalius - vakarais priešais ugnį (tu vis pas mus ateidavai)... kaip nebūta, va ir tavo tėvo jau nebėra, seniai nebėr, ir man jau laikas. Visos dienos išbyrėjo iš linų kuodelio kaip spaliai, lyg nė gyvenęs nebūčiau, nemynęs šituos laukuos takų, nelaikęs plūgo, nesekiojęs paskui bandą, nesėdėjęs ant akmens, nekurstęs ugnelės, nesišildęs; visos dienos praūžė kaip vienas lietus, kaip vėjas prašvilpė, dar tik atminty... šviečia man beržynas, kur arklius ganiau, bet ir tas rūke, lyg griausmu būtų trenkę, kvepia ten siera žemelė, ir ne karų kulkeles dabar renki, o perkūno akmenėlius - velnio pirštus. Ir vis matau, kad tebedega žiburėlis tamsioj nakty, kiek sau prisimenu - vis tą žiburėlį regėjau. Ir kad man vis reikia eiti ir eiti | jį, gal prieisiu. Ir jis man lyg praeity dega, toj pusėj buvo gal kokia jauja ar kas, ne tuščioje vietoje. Ir tau, Juzukai, taip bus. Laikas nelaukia, pralekia. Tai, dėl ko dabar kremtiesi, taps niekai. Gera daryk. Iš kiekvieno mirksnio imk, kiek gali paimti. Visa paimk. Tavo tėvas mokėjo. Ir man sakydavo: tu gyveni ne visa širdim. Ir ne visa, ką galima paimti, paimi. O jis paimdavo. Ir iš brastų vandens, ir iš šilojų. Jis, būdavo, džiaugiasi viskuo kaip vaikas. Jokio vargo jam nėra. Niekada nemačiau jo sugižusio. O tu ne, tu ne toks. Tu kremties. Tau kažko dar daugiau reikia. Tu ne kaip tėvas. Tu nori ant žemės stovėti tvirtai. Kaipgi tu gyveni... O žinai, - staiga dėdė, uždėjo šaltą kaip ledas delną ant Juozo rankos, - tu visą laiką buvai nevaikiškai rimtas, žiūri, būdavo, priešais save, galvoji kažką, ir aš vis pamislydavau, kas iš šito vaiko išaugs... Nepaprastas jis turi būti žmogus. Tokios gilios jo akys, supranta jis visa ne kaip vaikas. Tai ne mano vaikai,- šniaukroja. - Nepaprastas tu ir išaugai, mokslus baigi, gyvensi, tik va... - smarkiai loštelėjęs užsivertė taurelę, pasipurtė ir, nė neatgaudamas kvapo, kosėdamas, pasakė, - dideliu tu gali būti žmogumi... Bet vis vien kuo betaptumei... Savųjų laikykitės, vieni kitų laikykitės. Žinai tą atsitikimą su šluota - krūvoj niekas neperlauš. Ir neužmirškite vieškelio... Ir gyvenimas kaip tas vieškelis, eini ir eini, o žiūri, iš kur pradėjai, ten ir stovi.
    Jau buvo kiek apgirtęs, suko akis, verkė ir vis žvilgčiojo į kelią.
    Buvo vakaras, ir tirštai raudoni spinduliai, pamažu blukdami, išsisklaidydami, geso ant laiptų, ant tako, ant Kazimiero lauko, šliaužė pakalnėmis, ir ilgėjo ilgėjo šešėliai, nusidriekią ražienomis. Visas dangus liepsnojo tarsi prieš vėją.
    - Šitaip visuomet prieš karus, prieš didžiausias nelaimes, - pasakė Kazimieras, mosteldamas iš gonkų balta, siaura, vaškine savo ranka, ir dingo trobos prietemose, kurios vis tirštėjo, virto juoda naktim... Jis jau tada, matyt, žinojo... nujautė, kad su brolvaikiu nebepasimatys. Paskutiniai jo žodžiai buvo:
    - Nesulaukiau nė kol špokai atskris, kol pumpurai užsimegs... - Paskui pridūrė: - Aš neblogas žmogus buvau, nors manęs daug kas nemėgo, labai nemėgo... - Sulig tais žodžiais pačiame kovo vidurdieny jam užgeso šviesa, aptemo ir dingo skliautas, kuris jį taip nustebino: - Ale toks šviesus, gaivus, pavasarinis, ir turbūt jau upė ištvino... Apvilkite mane drobiniais marškiniais. Kaip jūs mane aprengėt? Aš noriu vilkėti drobe...
   
    ...Neilgai glaudei savo glėby, o meile. Klaidus ir dygus buvo tavo kelias. Nuo to laiko, kai, dar neturėdama pavidalo, pasklisdama daiktuose ir vaizduose, tu artėjai prie manęs, ir tada, kai šmėstelėjai baltu mergaitės siluetu, ir dar anksčiau, kai tavo žodžius kuždėjo vėjas. Mėlynom tyrom akimis žvelgei į mane, ir vėjas buvo tavo atodūsiai, tavo šviesos nutvieksti vėrėsi laukai. Buvo metas, kai slinkau paskui tave lyg atstumtasis, akis nudelbęs, ir visur mane kurtino tavo juokas, pasigirstantis skveruose, tu šmėsčiojai praeivių veiduose, žadėdama begalinį švelnumą bei gėrį, aš vertas jo būti norėjau, bet nepajėgiau. Aukštai vasaros danguje noko saulė, kažkur šniokštė putota jūra, aptėkšdama besimaudančius gaiviais sidabriniais purslais, ir buvo man alsu tarp mūrų, meldžiau - duoki man dieviškojo gėrimo bent gurkšnį. Kiti plėšė tavo puošnius drabužius, niokojo tave ir spardė... O girti balsai tarpuvartėse, klykiantys nuo išterliotų sienų užrašai. O begalini goduly, o valkatyste! Vieni džiaugėsi tavimi, o aš klausiau, kas tu esi, piktinausi tavo nepastovumu ir paikumu, ir, kai aš sėdėdavau ant suolelio po žydinčiomis alyvomis, senio išmintis šnekėjo mano lūpomis, asketo atšiaurumas tryško iš žodžių, akys įtariai dėbčiojo į tavo kibirkščiuojančias džiaugsmu akis, į vėjo kedenamus plaukus. Tavo veido aptakumas ir grožis dar nebuvo man pakankamai tobulas, ir visa man atrodė menka, dabar žinau, kokia tu akyla savo paikyste, kokia visa aprėpianti, visagalė. Aš visas buvau tavyje, visas aš tavo. Ir ironijos bei sarkazmo grimasos, ir širdperša, ir užgniaužta gėla, ir daugiabriaunis sielos susiskaldymas. Negalėdama gimdyti viešai, ji gimdė pamėkles, patamsių vaiduoklius, ir, kai vienas pamaldžiai klūpojo prieš tavo stabus, kitas tykiai keiksnojo ir vaipėsi, trečias stovėjo visas apmiręs ir klausėsi to juoko, akies krašteliu baikščiai lytėdamas dailius siluetus, trečias puolė jiems įkandin, ketvirtas šaukė - palauk, penktas kiūtino šalin, galvą nuleidęs. Visas aš toks buvau tą akimirką - argi suskaičiuosi. Begalinė jausmų gama, ir kiekvienas iš jų troško pilnatvės, visiškos pergalės. O susižavėjimo mirksni, o geliančioji neviltie, aitrioji širdperša, batalija, atodaira ir gėla. Tu niekad nenuplėši rūbų, niekas nesigėrės tavo formomis, neglostys tavęs švelnus susižavėjimo žvilgsnis, neplevens virš tavęs rimtis ir visiškas užsimiršimas. O aptakiųjų formų pasauli, visiems atvira, akivaizdi, visus priimanti, nebijanti svetimu žvilgsnio, būtie, tau tas žvilgsnis iš karto tampa nesvetimas. Savas.
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page