r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

PRAREGĖJIMAS

[6]

    Juozas norėjo užsiminti, kokia šuniška jo būsena, kaip visa jam nebemiela, bet dailininkas pertraukė:
    - Brolau! - pliaukštelėjo jis per sulopytus džinsuotus kelius. - Manai, kad aš nematau, kaip tu čia sėdi: susigūžęs, galvą į pečius įtraukęs. Manai, tau pirmam taip, vienintelis tu toks? Visuomet, kad ir kažin kas būtų, reikia eiti pas žmones, neslėpti, negniaužti savy, nes vėliau ar anksčiau gali sprogti. Vieni nesupras, pasijuoks, o kitas tau tokių dalykų pasakys, kad žioptelsi. Nėra žmogaus, kuriam nebūtų atsitikę kokios velniavos, kurio kas nors neslėgtų - baimė, gėda, netikrumas... Kad ir kas atsitiktų, reikia eiti pas žmones - į turgų, aikštes; kur nori, ieškok, bet surask. Vienas pražūsi, tik žmogus gali tave išgelbėti, tau padėti. Jeigu tu sau vis kartoji: tas šykštuolis, anas veidmainis, anas gobšus ir kvailas, jeigu vis šlyji nuo žmonių, jeigu kitaip negali, tada kurki šaržus, groteskus. Va, pažiūrėk, - dailininkas parodė aprūdijusį kablį aukštai palubėje. - Žinai, kas ten buvo? Kilpa. O po ja viena ant kitos sustatytos taburetės, Ir žinai, kas buvo toj kilpoj? Va - šitas kaklas... Atsistojau ant tų taburečių, galvoju - staigiai visa baigsiu, įkišiu galvą į kilpą, sutelksiu jėgas, siūbtelsiu visu kūnu į priekį - ir tos taburetės nubildės, o tada jau šauk nešaukęs - niekas nebeišgelbės, ir jau buvau pasileidžiąs, bet akimirką sudvejojau, uždelsiau, spėsiu, sakau, dar žvilgtelėjau pro langą į saulės nutviekstą aptrupėjusią mūro sieną, kurią taip mėgau tapyti, į molbertą, į paliktus daiktus - tokie vieniši ir beglobiai jie man pasirodė, na ir kas, sakau, įsiręžiau ir staiga išgirdau, kaip kurčiai, trankiai ir galingai ėmė daužytis širdis, tarsi veržtųsi iš manęs. Vargšė išgąstinga širdis, kaip ji daužėsi, kokia stojo tyla, kad būčiau visiškai nenustebęs, jeigu kas būtų klyktelėjęs iš kurio kampo, puolęs prie manęs ar šiaip kas būtų atsitikę - o tokiu momentu gali atsitikti visa, kas neįmanoma. Ne, nieko, kaip buvę, tik visos kertės neįprastai nuščiuvo, prisipildė galingų širdies dūžių - tak tak visa bendru ritmu su ja, tuo pačiu atsaku. Kaip ji daužėsi jau žinodama: dar vienas kitas mirksnis, ir ji taps negyva; kaip ji dar norėjo plakti, kaip ji plakė, užtvindydama pritemusias dirbtuvės kertes, siaubas didėjo sulig kiekvienu mirksniu, tvino iš visų kampų, stojo visiška tyla, kurti kurčiausia, ir tada ji man pratarė: nejau išdrįsi? Ne, tu neturi teisės, ir aš staiga pajutau, kad neturiu teisės ją nutildyti, kad širdis - tai kažkas nuo manęs nepriklausoma, ir ji nori išlikti, ji nori gyventi ir plakti, ji, mylinti, patikli ir galinga, užtvindžiusi savo dūžiais mano nevykėlišką būstą. Aš ir mano negandos - tai dar ne viskas, aš išgirdau širdį, ir tai mane sulaikė, ji sulaikė. Ne, pasakiau, dar pabandysim, išpuoliau į gatvę, lėkiau ir lėkiau be kvapo, paskui, jau pavakary, lyg pirmą kartą regėdamas, žiūrėjau, kaip žmonės gyvena, kur jie skuba, kaip valgo, geria, šnekasi, kaip jie ištveria, kur randa atramą ir prieglobstį, - kur bekojis invalidas, sukriošusi senė, sunkiai šnopuojantis diabetikas, kaip jie visi ištveria - užmiršti, nebereikalingi. Pirmąkart man atsivėrė akys, pirmąkart pamačiau, kaip daug kam sunku, o jie ištveria, randa jėgų; bet iš kur - man tai buvo didžiausia mįslė. Vieną palaiko grubūs keiksmai, atšiaurumas ir juokas, kitas lenda į tylų kampelį ir meldžiasi, bet vis tiek jie braunasi ir pas žmones, atšliaužia, atsivelka su savo nešuliais, negandomis ir šneka šneka prie prasto vyno stiklinės, prie atsitiktinio židinio, senam skersgatvy, šlapdriboj, jie bijo likti vieni ir vis eina ir eina pas žmones, tiesia sužvarbusią ranką į židinį, siekia seno rakando, sako įprastinius žodžius, šnekina moteris, brukasi pas tuos, kurie juos niekina, nenori jų matyti, gena šalin. Vis tiek. Jie nenori likti vieni. O aš? Aš tris savaites pragyvenau, žodžio niekam neištardamas, iš nieko jo negirdėdamas, manęs nebuvo.
    Nuėjau pas savo draugus ir sakau: nežinau, kas man yra, bet visas aš sau kažkoks svetimas, net rankos, balsas lyg kieno kito, man visiškai nepažįstamo žmogaus...
    Taip, sako vienas, atidžiau už kitus mane išklausęs, žinau: man taip buvo. Pervargimas ir visa kita.
    Nežinau, kas man padėjo, gal vaistai, bet praėjo keletas savaičių, mėnuo, kitas, ir visos to beprasmybės bei svetimumo kaip nebūta. Su trejopu goduliu į viską kibau.
    Žinoma, ne šedevrai, ką dabar tapau, bet žmonės šituos.mano darbus supranta, jie patinka jiems, ir lengvai aš dabar randu kalbą su kuo tik nori - profesorium., kariškiu, prokuroru, virėju... O ką aš būčiau palikęs, kokį vardą? Koks siaubas žmonai, vaikui, kuris kasdien atlekia čia pas mane ir vis: tėti, tėti, čia kas, kas čia, ir juokiasi su manimi, prunkščia, ir mes važiuojame prie jūros ar ežerų, braidome po vandenį ir žoles, o jis rankioja akmenėlius, kiaukutus. Ar tai nėra laimė matyti saulėtą vaiko veidą, moters - kaip ji prilaiko vėjo plaikstomus plaukus ar sijonėlį, kaip tiesia rankas į svirduliuojantį per žoles tavo vaiką, o šis bėga šūkaliodamas kažką sava ir mosikuodamas rankelėmis, aplink jį plazda drugeliai, ir vėjas šliaužia žolėse, o saulė blykčioja vandeny, kai basas eini per žvirgždą ar drėgną smėlį. Gyvenimą reikia mylėti beprotiškai, ir tik tada jis turės tokį kvapą, skonį, tokias spalvas, tokią prasmę, kad tu nepatirsi nuobodulio, nuovargio... Visa bėda, o gal laimė, kad tai ne vien nuo mūsų priklauso. Ne savo valia mes gimstame ir mirštame, nelaimės irgi ateina mūsų neatsiklausdamos, nepaisydamos, kas mes, ką turime. Ne viską lemia mūsų valia, protas, pasiryžimas ar išsilavinimas, tai, ką mes laikome savastimi, kuo kartais storžieviškai didžiuojamės ir puikuojame, brukame kitiems, kuo tegyvename; va - čia ir prasideda šaržai, groteskai. Bet kaip mes mėgstame samprotauti apie tai, ko visiškai nė neišmanome, kaip mums patinka moralizuoti, smerkti, niekinti, atmesti, paversti svetimu - kiek čia šaržų, kas juos ir spės užfiksuoti, gal dėl to aš taip skubu, jie nekantrauja, ragina, veržiasi pas mane, vienas per kitą šaukia: ir mane, ir mane, aš toks įdomus, o aš...
    Tačiau Juozas tebetylėjo. Dailininkas nužvelgė jį kelis kartus, perėjo per dirbtuvę.
    - Matau, tu vis dar nenuvoki, apie ką kalbu, - pasakė, užsimesdamas ant pečių juodą odinį švarką. - Tu vis dar nenuvoki, kur kreipiu šneką? Juokis! - šūktelėjo jis. - Žiūriu į tave ir stebiuosi - koks idiotas! Ko dar piktiniesi, kad tau kiša ramentus?! Ta docentė jau suka replėmis žiaunas, anas kikena iš kampo, tas šmeižia kiek įmanydamas, o jis kelia tyras akis ir klausia: už ką, kodėl gi? Kur tu iki šiolei buvai, kokių esi prisiskaitęs knygelių?! Visur teisybės jis žiūri! - skėsčiojo rankomis dailininkas. - Jis klausia, kodėl čia taip, kodėl kitaip negalėtų būti, kodėl to nesupranta, kodėl apie tai nepagalvoja? Iš kur šitoks išgeibėlis, nors iš pirmo žvilgsnio nepasakysi! Nežinau, ar iš didelio teisingumo, ar iš nepasitikėjimo ir baimės. Juokis, juokis ir juokis! Tave traiško, guja į tarpuvartę, o tu žiūri kaip šunelis ir dar uodegą vizgini. Juokis! - griaudėjo dailininkas.
    - Ne, - prieštaravo Juozas, - ne, aš nesijuoksiu, neniekinsiu, ne, aš ieškosiu teisybės, stengsiuosi suprasti.
    - Juokis, neraliuotas kvaily. Man net oro pristinga, vien į tave pažiūrėjus. Juokis. Spjauki į juos visus, spirk jiems į užpakalius, niekink. Bet ne... Jis kenčia, kiek tik išgali, bijo piktą žodį pratarti - gal įskaudins, įžeis; ant jo pila srutas, kariasi ant galvos, o jis... ką gi jis daro, šitas jautrus, švelnus, gerutis, teisingas, išpopintas kūdikėlis? Jis inkščia, nuoskauda ir neteisybė jam ėda širdį ir kepenis... Ta bobšė dar labiau triumfuoja; praeidama ji taip sviedžia jį savo begemotišku užpakaliu, kad šis net prilimpa prie sienos. Jos rankutės storos, trumpos ir putlios, ji eina pakrypuodama į šalis, balselis laibas ir įtiklus, bet piktas kaip gyvatės nuodai! Ir už ką? Kodėl, klausia jis, nulydėdamas didžiausios gėlos kupinu žvilgsniu. Jis krūpčioja, kai ji trenkia durimis, kiekvienu krustelėjimu sakydama: ką jis man gali padaryti. Iškvaišėlis. Išsigimėlis. Ji triumfuoja. Jai patinka, kaip jis žagsi ir spjaudosi kraujais ir prašo malonės.
    Prašalaičiai jam spardo į tarpukojį, talžo kuo pakliūva, drasko akis, joja ant sprando. Šitam inteligentiškam žmogeliukui nė į galvą neateina sviesti juos žemėn, tvoti. Jis niekad nėra pasakęs: dabar tegu jie pakenčia, tegu painkščia, paspirga. Tegu jie dabar šaukia, tiesia rankas, prašo pasigailėjimo. Ne, jis nori suprasti, jis viską atleidžia. Ir jie jam žmonės. Ne, jis nė vieno nepaliko prislėgto, kažką jis be galo mylėjo, buvo ištikimas. Jis toks literatūrinis, išpuoselėtas, išgirtas, švelnus, lyriškas, intymus. Ir jie, dideli, geri dėdės, kartais paglosto, numeta saldainiuką, toks jiems patogus caca vaikutis. Puiku. Bet ar jam gera, tokiam švelniam, nuoširdžiam, atsidavusiam, jautriam, niekas nepagalvoja; ar gera jam, kuris nemoka nei tūžti, nei niekinti ir pas visus ateina su pagarba, laukdamas nuoširdaus supratimo? Sakau tau - juokis. Čia viskuo kaltas tavo patiklumas ir gerumas. Juokis! Tu žiūrėk, - dailininkas, prišoka prie jo ir apžergia kėdę, jo odinės striukės tvaikas vėl tvoksteli Juozui į nosį, - aš tau duodu savo akis... Įsižiūrėk. Jie gudrūs, žvitriai šaudo akelėmis, jie nustumia, paskui supratingai linguoja galvomis, juokiasi arba aikčioja, reikšdami veidmainišką užuojautą ir gailestį, jie visur naršo, visa supranta ir žino, kaip, kas, kur ką gauti, jie nėr kvaili, o argi tu toks negalėjai būti? Argi didelio čia reikia protelio? Atsilygink ir tu jiems tuo pačiu. Argi tu visuomet toks buvai? Ne? Tu mokėjai juoktis... Kaip jie. Ir kaip tu galėjai užmiršti... atprasti? Dar klausi - nuo ko? Nuo juoko, ko gi daugiau. Jis būtinas kaip oras, kaip vanduo. Be jo tiesiog negalėsi ištverti.
    Tegu būna, sakau tau, šitas va kaip kirmėlė, šitas groteskiškas, o anas nė vieno rimto žodžio nėra vertas. Su šiuo gali tik derėtis, su anuo nė nebandyk kalbėti rimtai - būsi išjuoktas. Šitas tegu tau visiškai neegzistuos - kėdė, tuščia vieta (nemanyk, kad tokie pasakymai atsirado iš nieko ir egzistuoja visai be reikalo). Šitą tu gali į ožio ragą suriesti, šitą šakalu arba hiena vadink. Juokis, kurki šaržus, anekdotus, groteskinius palyginimus, iš jų tau paaiškės tokių žmonių prigimtis ir esmė. Tada žinosi, kaip su kuriuo elgtis, šnekėti. Šitas tau tegu būna papūga, šitas lapė, šitas... Pats galvok. Aš dar ir taip esu daręs: vienas, visų niekingiausias ir pikčiausias, man buvo per toli ir per aukštai, negalėjau jo pasiekti, todėl pasidariau jo iškamšėlę. Ateinu, pasižiūriu ir duodu į snukį. Nekreivas. Dar. Spiriu į paslėpsnę, į klozetą įgrūdu va taip, galva žemyn, tegu burbuliuoja, duodu jam pauostyti, laužiu įdiržusį sprandą, ant ugnelės paspirginu... Čia, lentynose, stovėjo visų mano nulipdytų priešų galerija. Nuo didžiausio iki mažiausio. O! Tu nė neįtari, kas slypi už šitų metaforų, kokios jos iškalbingos. Būna gyvenimo tarpsnių, kai negali ištverti be jų. Jos gydo žaizdas, nutraukia pūlius, nuslepia apmaudo karštį. Ateinu, būdavo, iš savo kontoros ir žiūriu, kuriam iš jų sprandą nusukti, užlaužti rankas, kurį čia sutrypti ir aparti, kurį... betgi tu ir pats daugel panašių žodelių žinai. Tai ir vadinki visa tikraisiais vardais. Tada akys tau iškart atsivers, pamatysi, koks smagumėlis šaržuoti juos ir ryti.
    Iš to teplioriaus namų Juozas išėjo apstulbęs, priblokštas, kupinas piktos tūžmasties, kuri teikė stiprybės.
    Jo šūkčiojimai ir raginimai dar ilgai aidėjo Juozo galvoje. Tai kažkoks naujas atradimas, užrašė į savo dienoraštį grįžęs; ilgą laiką nedalyvaujant grumtynėse, nesipriešinant, matyt, atrofuojasi sveikiausi ir būtiniausi instinktai.
    - Tave paprasčiausiai suėdė! - šūktelėjo tasai tepliorius laiptinėje, žiūrėdamas, kaip Juozas lipa žemyn, ir šie žodžiai lydėjo jį visą kelią.
    - Aš jau seniai galvojau apie tai, ką tu dabar, - sako dailininkas, kai Juozas apsilanko pas jį kitą kartą. - Šį tą jau įstengiau suprasti. Ką turi šiuolaikinis žmogus, kur jis eina? Šit koks nors pro... proprosenelis. Varto jis savo plačiose rankose skulptūrėlę, kurią ką tik nulipdė, išdrožė, iškalė akmeny, nugludino. Tai, be abejo, koks dievukas, totemas; jis glosto glotnų paviršių, geria akimis tą juodumą, jis negali atsigėrėti, tol glosto, šildo delnais ir širdim, kol materija tarsi atgyja, tarsi ima kažkas pulsuoti po jo pirštais, gimsta gyvybė, dvasia. Tada kiekvienas turėjo ką nors: medį, akmenį, šviesulį. Buvo miško dvasios, vandenų, ugnies, namų, medžio dvasios; žmogaus esybė, kaip kažkas nesuvokiama ir nenusakoma, neišskaidoma ir neišdalijama, galėjo susikoncentruoti kokiame daikte, fetiše, toteme... Prisiminiau, kaip mokytojai pašiepdavo primityvizmą, tuos neišsivysčiusios sąmonės kūrinius. Pirmykščiame žmoguje gyveno kažkas protingesnis už jį (ir galbūt mus), nesuvoktas, visa įstengiantis aprėpti mitais, simboliais. Gyvastingumas, leidžiantis glustelti prie didžiosios esybės, prie pradų prado, ištakų, įsčių. Jį simbolizavo šaltiniai, aukurai, sėklos, visa, kur kas nors prasideda. Mes nebeturime tų jausmų, nebegalime taip paimti sėklos, akmens, paukščio, gėlės, paprasčiausio apyruošos padargo, kaip paimdavo jis. Mes nejaučiame juose glūdinčios paslapties, gyvybės tvinksnių, jos slėpiningo buvimo, tapimo, lūkesčio. Mums tai negyva. Iš žvėries akių, iš šerno, bizono į mus nežvelgia laukinė gyvybės paslaptis, žalios gyvybės gelmės, genčių gentys, jis nešnopuoja ugnim mums į veidus - sužeistas, baisus, mes nematome jų šuoliuojant prerijomis, kai kanopų bilsmas griaudėjo kaip perkūnija ir kilo dulkių stulpai, lyg audrai artėjant. Tada gyvybė tarsi griuvo ant jo, lėkė bizonų bandom, ošė tūkstantmečiais miškais. Jis dar buvo prie pačių jos įsčių, jautė jos pulsą. Net nulaužta šakelė verkdavo, skaudėdavo akmeniui, ir jis jausdavo kaltę, kai nužudydavo žvėrį, ir melsdavosi, ir aukodavo. Ir net laužai šlamėdavo, šiugždėdavo, spragsėdavo į juodą gūdumos naktį. O jeigu staiga audra, griausmai, akmenų griūtis - žmogus bėgdavo į akmenines uolas. Senovės žmogus jautėsi apsuptas tūkstantmečių dvasių. Ir visa jam buvo gyva, visa jautė, žvelgė į jį, alsavo, matė, ką jis daro. Ir, aišku, jis bijojo, stengėsi įsiteikti, mazgojo rankas, klaupėsi, atgailavo. Sugalvojo tūkstančius papročių - kas po ko, ką reikia ir ko nereikia daryti, kas užginta, kas ne. Jis galėjo glustelti prie lauko, medžio, akmens, ugnies, kalno, ežero, upės... Dabar mes sakome: pirmykštis žmogus jautė glaudesnį ryšį su gamta! Per maža pasakyti - jautė (mes nežinom, ką jis jautė), jis buvo joje, buvo jos nesąmoningoji dalis, nemokanti jos nuo savęs atskirti, dalinti, stingdyti, šaldyti, vartyti rankose, stebėti per mikroskopus, valdyti ir keisti. Jis jautėsi amžinas kaip kalnai, upės, akmenys, medžiai. Jis neturėjo tokio mirties, atskirtumo, vienatvės pojūčio, taip karštligiškai neieškojo prasmės, prasmė glūdėjo jame - žolės, augalo, medžio prasmė, prasmė, kuria gyva viskas, kuri paukščiui teikia sparnus, ereliui akis, šuniui uoslę.
    Tai šit į akmenį, į kalną, į kažką viena jis galėjo sutelkti visą savo būtybę, susikoncentruoti joje, įkūnyti, patikėti jiems save, o pats eiti, eiti į karus: kai jis žus - dvasia pasiliks, ji bus įsikūnijusi namų židiny, medy, artimuosiuose, gentyje; šitaip persikūnydamas, jis gaudavo tikro poilsio mirksnius, patirdavo pakilumą. Tas grožio mirksnis, malda, atokvėpis, paslapties dvelktelėjimas saugojo jo esybę nuo skaidymosi, kalkėjimo...
    Buvo visokių dvasių - taikos, meilės, namų, karo, darbo. Jis galėjo šitaip susitelkti, vienus jausmus atskirti nuo kitų: tai, kas reikalinga karui, nereikalinga meilei. Pindamiesi šie jausmai sukelia sumaištį. Ir meilėje, ir darbe - visuose mirksniuose jis buvo vientisas iki galo. Šitaip geroji, taiki jo prigimties dalis išlikdavo nepaliesta prieštaringų jausmų, jis beveik jų nepažinojo. Ir netrypė, neniekino to, kas jam pačiam būtina, kas buvo jo esmė. Šiandieninis žmogus žudo save, užčiaupdamas burną žmogiškumui, kategoriškai jo išsigindamas, išsižadėdamas; arba tampa nepaprastai ryžtingas, žiaurus, maksimalistiškas, per daug teikia reikšmės, kas jam artima, sava, ir nenori matyti nieko, kas jam svetima. Jis tampa fanatiškas ir agoniškas. Jam čia pat didžiausia, švenčiausia prasmė ir visiškas absurdas, beprasmybė. Arba pasibaisėtinai ciniškas - perkamas, parduodamas, samdomas, avantiūristo tipas: bet kam tarnausiu, jeigu tik man naudinga, nes visa vienodai beprasmiška. Jokios šventumo aureolės jam nereikia. Bet kaip jo kaimynystėje gyventi ištikimiems, pasišventusiems, besiaukojantiems, kilniems? Ar šalia jų (net ant postamento) kartais neatsiduria tas, grubusis, ar jis visko nenupigina, nepaverčia.niekais to, kas daroma iš pasiaukojimo ir principų?..
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page