r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

PRAREGĖJIMAS

[5]

    Užėjome rytą, permiegoję stotyje; blynų ir margarino kvapas, sujaukti patalai, o knygų palei visas sienas - nuo grindų iki lubų; išlindo liesas, pusamžis, patinusiu veidu, susitaršiusiais plaukais. Iš kur? A... Vos pažino. Davė dešimt rublių ir pasiskubino uždaryti duris. Parašė apybraižą apie veteranus centrinėje gatvėje. "Nukreiptos į dangų raketos, sukasi, gaudo tolimiausias bangeles lokatoriai. Žvaigždėtoji visatos tyla - ar neplykstels, nesugriaudės baltu sprogimu iš visų angų, iš visų kupstelių ir ambrazūrų, ar neims spjaudyti ugnimi, lyti sieros lietumi. Kurgi jiems dėtis: senutėms, valkams, žvėreliams ir žolei?.. Tai kurgi tavo saulėti miestai, Kampanela?" - rašė jis.
    Vedėjas pakraipė galvą, pavartė dideles išsprogusias akis.
    - Gerai, iš tikrųjų gerai, - pasakė, - puiki apybraiža, beveik talentinga, nesitikėjau.
    Taip, Juozas kiek beįstengdamas įsijautė į tų žmonių gyvenimą: rašė apie senyvą sanitarę, kuri slaugė nepasikeliančią iš lovos, vyro, buvusio kolūkio pirmininko, suluošintą. Ilgai užsibuvo jis pas tą moterį, sėdėjo prie jos ligos patalo, gėrė alsų ligos tvaiką, žvalgėsi po ankštą gėlėmis užgriozdintą kambariuką: išdubusi gėlėta tachta, sofa, termosas, ant sienos paveikslas - ilgesinga žydukė sėdi prie upelio, vešliais išsipūtusiais ūsais sanitarės vyras ("O aš jį vis tebemyliu"); ligonės ranka klesteli ant storų apklotų, akis ji ūmai nugręžia į langą, suglamžyta nosinaite nusišluosto ašaras, paskui paprašo, kad iš termoso pripiltų į stiklinę arbatos, jos veidas pabrinkęs, ranka virpa, apsilieja, vėl puola į ašaras. Matote, koks mano gyvenimas, geriau mirčiau. Bet ne tam, kad savo ašaras parodyčiau, jums rašiau (o ašaros vėl bėga per skruostus), norėjau, jog apie tą moterį papasakotumėte. Eikš, vaikeli, - pašaukia tarpdury sustojusią mergaitę. - O jis jau su kita gyvena, čia nė akių nerodo, - vėl glamžo nosinę. - Aš jo nė į teismą nepadaviau. Ai! - mosteli ranka, ir atrodo, kad net jos burna pilna ašarų. Ir tik dabar jis pajunta, kaip jam alsu, kaip slegia suspaustas šio kambario oras, čia, rodos, net fikuso lapai patinę, ta tachta, termosas, stiklinė drungno vandens, ir kokie sunkūs stori to paveikslo rėmai, ir tas senyvas takelis iki durų, ramentai, sukrypusi taburetė, kvapas ir besidaužanti į lango stiklą kamanė (o kiek už dvigubų rėmų išdvėsusių musių, drugelių!), ir svajonių dribsniais prie lovos besileidžiantis kilimas - visa, kaip ir tas gėles, gožė liga. - Pražūčiau, jeigu ne mano draugužė, - sako ligonė. - Visa aš tokiam žmogui atiduočiau kaip ji. Atsilyginti jai negaliu niekuo. Kodėl ji pas mane vis ateina? Ateina iš kito miesto pakraščio, temstant jau girdžiu atšlamančią per kiemą nuklojusius lapus, atsidūsėdama lipa laiptais, matau, pridususi, o man išsiduoti nenori. Kaip tu? - klausia. Dieve, kaip džiaugiasi mano akys, ją matydamos, kaip daužos širdis. Paskui žiūriu ir žiūriu pro šitą langelį į miesto žiburius, gera man į juos žiūrėti dulksnoj. O dienom į žmones žiūriu, vis eina gatve ir eina, skuba, lekia pro tą krautuvėlę, kurios sienoje dar žymu lenkiškas užrašas, savininko vardas, matai, aš pardavėja buvau. Aš... Arba į vyro portretą žiūriu, jo veidas pilnas akmeninio piktumo, glostau ir glostau, ir kartais tarsi atgyja, jo bruožai sušvelnėja, net šypteli. Bet kur jis šyptels, buvo toks kietaširdis, žiaurus, ir už grobstymą jį teisė.
    O ta moteris pas visus tokius kaip aš vaikšto. Aš pati negaluoju, man pačiai geriau, kai kitą globoju, sako. Jos vaikus sušaudė per karą, matot... Jis buvo sukrėstas. Grįžtant tokie savi ir artimi atrodė jam šio miesto žiburiai, degė, skleidė šilumą rūke. Prieš tai buvo užsukęs pas tą moterį slaugę. Ji išsyk griežtai pasakė: "Paslėpkite tą bloknotėlį".
    Sužvarbusį, svetimą toje redakcijoje, dienų dienas dūlinėjantį po įtampos kupinus koridorius - ten vis buvo kas nors negerai, "degė" medžiagos, o jis, naujokas, nei susigaudyti neįstengė, nei kas, nei kur, - ji priglaudė prie savo didelės širdies, pavaišino arbata, ilgai žiūrėjo į jį ir paklausė: ar tik ne našlaitis būsi? Ir taip erdvu, gera pasidarė jos kambaryje, taip aukšta, toks gražus sietynas, tokiu jaukumu padvelkė sunkūs barokiniai baldai, etažerė ir stalas, tokiu gerumu dvelkė žili tos moters plaukai, taurios ir rimtos akys - jam patiko ir tai, kad ji, padavusį arbatos stiklinę pasidabruotame dėkle, paėmė mezginį ir, nežiūrėdama į jį, ėmė šnekučiuotis kaip su savu, seniai pažįstamu, kuris, kada tik nori, gali čia užsukti. Staiga kambarį tarsi nutvieskė tos moters šypsena, energingai kilstelėdama mezginį, pasakė: ji ligonis, visiška ligonis. O! Kiek aš ligonių mačiau, ir dar kokių, - vėl nugrimzdo į savo mezgimą; dabar jis išgirdo, kaip kampe tiksi sieninis laikrodis, pamatė, kaip blausioje šviesoje švysčiojo varinė švytuoklė, išmušė valandas. Jis pakilo, susirengė eiti pagalvodamas: ir ant tų apkasų, iš kurių atėjo ši moteris, tada medicinos seselė, - ir ant tų apkasų krito šlapdriba. Šlapi, aptaškyti purvu ir sužeistųjų tvarsčiai...
    Štai kodėl ta apybraiža sujaudino visą redakciją, nors redaktorius apie ją atsiliepė gana santūriai, iš pradžių liepė patrumpinti ir vis vaikščiojo po kabinetą, žvilgčiojo pro langą, rūkė, bet ūmai suglamžė cigaretę.
    - O žinote, nereikia, palikit.
    Jis išsyk pajuto, kad gali kur kas geriau rašyti už visus čia esančius. O rašyti niekas jo nebeprašė. "Kažkoks krikščioniškas tas tavo rašinys", - pasakė vedėjas, ir jis pamatė, kokios ankštos šios redakcijos sienos, kaip trenkia šalčiu, kokie tylūs raudonu kilimu užtiesti koridoriai, į kuriuos išėjo parūkyti.
    - O čia rūkyti negalima! - tokia buvo vedėjo pastaba. Plevėsuodamas tuo rašiniu, jis lėkė į didžiąją salę aukštyn. Jau nieko nebesakė, kai vedėjas vapėjo: - Priima čia visokių. Rašyk dabar už juos! - ir braukė, taisė jo rašinį, palikdamas tik garbės raštus, gautus už slaugymą. Juozas dar bandė užginčyti:
    - Jokių garbės raštų ji neturi.
    - Turi, aš geriau žinau, geriau žinau, kur mes tave siunčiam! - burbtelėjo, palikdamas tuos fronto medalius... - Pažiūrėk, kiek liko, kai visą tavo vandenėlį išsunkėme. - Tačiau Juozas nė nedirstelėjo. Kas jis čia? Daiktas, kurį galima padėti ir čia, ir ten, pasiųsti, lyg geriau žinotų, kas ten yra.
    - Kas gi tie mes? - paklausė.
    - Kas!? Redakcijos kolektyvas! Kolegija! - buvo atsakyta jam su priekaištu, griežtai, kilstelint smakrą, pasitempiant, tarsi stojant į kokią rikiuotę, pro kurią jis turi praeiti ir stoti prieš didįjį sostą. Tik viena jo bendradarbė, kai jis išėjo, ėmė kvatoti:
    - O tu spjauk jam į barzdą. Puiki tavo apybraiža, kuo puikiausia, man labai patiko.
    Juozas grįžtelėjo - ar tik nesišaipo? Ne, rimtai. Ir visada ji protestuodavo.
    Tas vedėjas tapo redaktoriumi, o Juozas iš čia išėjo, išėjo, dar žemiau nuleidęs galvą, sugelta širdimi ir matė, kaip eina, bilda koridoriais kažkas brutalus ir ciniškas, kaip skinasi sau kelią, ir ankšti buvo jam šito miesto mūrai, vėjas pūsčiojo iš skersgatvių, per ploną lietpaltį košė kiaurai. Skolino, keitė kapeikas, lindo į telefono būdelę, skambino Stelai, o ji vis neturėdavo laiko, vis užsiėmusi. Dabar matuojasi naują suknią. "Kad tu matytumei, kokią man padarė šukuoseną! Tai ateisi? - Koks kimus, prarūkytas, pražvarbęs tapo jos balsas. -Oi ne, tik ne dabar. Ne, svečių turiu. Ne, bet..." Aprasojo būdelės stiklai, jis nebe dureles, o sienelę stumia, dar gerai, kad dabar pūga, ištirps toje pūgoje, ji išūkaus, sniego sūkuriais nugins jo skausmą, nupustys nuo stogų, nurūks jis kalvomis, kur kitados taip švilpavo jo slidės, susigers į mėlynus atodrėkio šilus, kol pamėlusi nuo šalčio jo ranka į gėrimo automatą įgrūs žetonėlį, kol metalinis vamzdelis išvems drumzlino koktaus skysčio, vadinamo rislingu ar vermutu, o kartais ir visai be pavadinimo, kol jam tokia pat kaimo mergužėlė, sugrubusiais pirštais, prieš tai, beje, apdairiai suskaičiavusi kapeikas, įlašins iš bačkutės su drumzlėmis ir rūdimis; žiūri į mūrinės krosnies atšvaitus, gurkšnodamas su kažkokiais girtuokliais, pasirodo, tas su žalia kepure - ne, skrybėle, žaliomis galifė kelnėmis, nublizgintais auliniais batais, - žurnalistas, senas vilkas, skyriaus vedėjas, o kaipgi - jis puikiai aną vedėją pažįsta, kartu jie... jeigu nori; kartu dantis pragraužęs pokary... Dabar ne, dabar aš negeriu, skrandis, inkstai, kepenys, - jau vėliau, kai Juozas ėmė dirbti, kalbėjo šitas skyriaus vedėjas, kuris, beje, Juozą netrukus ir prarijo... Taip, man patinka, patinka ta mažiukė, kuri kerpa... Dreba kinkos, sakai, tegu dreba...
    - Bet koks tu niekšas! - drėbė jis tada tam vedėjui, grįžęs iš komandiruotės, kur tyčia jį pasiuntė, kad tame rajone to vedėjo draugai sukompromituotų. ("O mums tokių nereikia", - pasakys.)
    "Koks tu niekšas, koks kimus tavo juokas, jame bjauriausią sadizmą girdžiu ("Mums tokių nereikia"), girdžiu tavo pragaištį, matau, kaip tu dar dūlinsi šalin, pabrukęs uodegą", - rašė dienoraštyje.
    Jis paliko dienoraštį, į kurį surašė visas savo skriaudas - ir dieną, ir valandą, ir vardus.
    Kaip norėjo tas žmogus, kad kas nors susidomėtų jo byla, kad kas nors jį priimtų be išlygų. Dar daugiau - panoro, kad jį visiškai išteisintų... gal pastatytų net paminklą... Jau buvo sakoma: "Matot, kas čia parašyta? Mes negalim!"
    - Tu žinai, su kuo kalbi! - siuto ant Juozo pridusęs vedėjas. - Kaip tu drįsti iš jo reikalauti! Kaip tu drįsti, snargly! Piemengaly, kaip tu drįsti? Lauk, aš tau sakiau!
    - Lauk! - šaukė pamotė, šaukė visi, - kad nė kojos čia tavo daugiau nebūtų! Lauk O be reikalo.
    Be reikalo jis šaukė, daugiau niekad čia nebuvo jo ir kojos. Ir nebus. Niekad jis to žmogaus nepasveikins... O norėjo. Ir tas žmogus norėjo, ir tas - užsiauginti, globoti, tiek nutarimų, posėdžių, ir vis - kaip auginti kadrus. Tik va: kodėl tie aukščiausi rajono vyrai atlėkė su "Volga" pas redaktorių, kai šis nepatikėjo, kad naujai priimtas korespondentas galėjo imti kyšius iš kažkokio atskalūno skundiko - ne atskalūno tai būta, o labai įžeisto, užguito žmogaus, - kaip galėjo gerti su juo, šlaistytis su tuo skundiku po miestelį; juk visi matė, kad jis gėrė, kas įrodys, kad jis neėmė kyšio, kaip jie gali laikyti tokį korespondentą. Jeigu redaktorius neatleis, jie skųsis toliau...
    Vienas kitą globoja, bijo, ne, jie ieškos, teisybės ieškos, kovos visais įmanomais būdais, šantažuos, intriguos, ir vis vien viršus bus mūsų, sako įkaitusiais skruostais vedėjas ir trinkteli delnu į stalą - net taurės ir stiklinės pašoka. Jis trina rankas, smalsauja... Pasižiūrėkit - vėl erzelioja kur prie gėrimo automato. Mums čia šilta, jauku, mes visi gudrūs, apsukrūs. Į sveikatėlę! Į...
    Ir Juozas instinktyviai braižo ant popieriaus lapo ženklą, kurio nebėra, rymo prie kokio filosofo raštų, žiūri pro langą, kaip ten, žemai, siaurame gatvės tarpekly, siaudžia pūga; jis rašo eilėraščius, ko tik jis nedaro. Siena atsistojo prieš jį, užtvenkė kelią, jis negali, nesupranta, jis niekam tikęs... Vėl rausiasi po kišenes, vėl skambina, ieško draugų, bet niekam negali papasakoti apie Stelą, apie tai, kas jį ištiko darbe. Kurti tie, kuriems sekasi, žiūri įtariai, niekina, į tokius kaip jis pats jam pačiam žiūrėti negera, jis skaito, skaito "Kapitalą", Plechanovą, Bulgakovą, jis bus, jis ateis, jis kalbės, jis...
   
    ...Pažįstu modernų dailininką, gerklingą, sąmojingą, augalotą, pečiuitą, apšepusį juoda vešlia barzda, blyksinčiomis kaip anglis akimis, persiėmusį arklių pirklio ar čigono manieromis, kuris keikėsi kaip pirklys ar vežikas ir tapė drobes.
    Kolektyviniame sode jis augino taboką, jo skrandis ir kepenys jau nebe sveiki, tačiau vaizduoja ėdrūną (valgo tik šašlikus; bijau, kad jis ims ėsti ir žalią mėsą), lėbautoją, gašlūną, ir jam spjaut į visas madonas - tiek ir tiek (pavydžiu!) pabuvojo jo dirbtuvėje, jam duokite, kuri mokėtų virti ir kepti. Jo batų užkulniai numinti, kojinės suplyšusios, kiti jo draugai čia šūkalioja: Diureris, Breigells, Goja, o jis ne - Rembrantas! Jo dirbtuvėje pilna puodynių, visokių amatininkų cecho indelių, apyrankių, kurias kaldavo prieš mūsų amžių, geležies luitų; jo dirbtuvė žema, skliautuota, tikra amatininkų celė, o jis pats ilgais, visokiom medžiagom išterliotais drabužiais, tai kąsnį nutveria, tai stiklinę vyno išmaukia, kremta raugintą agurkėlį ir šneka apie savo drobę, rodo į ją kumpio bryzu, o taukuotus pirštus nusišluosto į prijuostę arba į barzdą; čia jis tapo dekoracijas, čia kala, lipdo, čia išsitraukia pirmą pasitaikiusią drobę, kur matyti naktinis puodas, liktarna; beje, čia, senoje, kirvarpų išgraužtoje lovoje, jis ir miega, žiūrėdamas į virves, ištampytas palubėje. Kas jis toks - dailininkas, puodžius, molio minkytojas ar kalvis, geležies kalėjas, suk galvą nesukęs - nesuprasi. Pas jį dažnai ateina barzdoti draugai, sėdi ant taburečių, traiško riešutus ir supratingai žiūri į tą pamišėlį, kuris sakosi norįs išmokti amatų amato, rasti alcheminį būdą, sintezę, ištraukti šaknį, dangų sumaišyti su žeme, nutapyt va šitą mūro sieną, gerai išdegtą plytą.
    ...Šalimais, ant dažais išterlioto stalo buvo įsitaisiusi daili mergužėlė plikais sėdmenimis ir nenoriai valgė šokolado plytelę.
    - Palik mus, - pasakė dailininkas. Ir kai ji, trūktelėjusi pečiais, - atseit kaip norit, - krypuodama apvaliais klubais ir tebelaižydama šokoladą, dingo už gelsvos širmos, dailininkas pasakė: - Ar tu žinai, ko šitam dailiam padarėliui, šitam žvėreliui reikia? Kur buvusi, kur nebuvusi, ji vis čia. Nepatikėsi - protinga, nors viena težino - lovą. Nesuprantu, kam, iš kur jai tiek proto, rodos, ji ir jaučia, ir galvoja sėdmenimis. Valandų valandas čia prasėdi aptingusi, abejinga viskam, žiaumoja šokoladą ar laižo ledus, ir vis kaip ne savo lūpomis, gal jos toks stilius, nesuprantu, o gal jai pernelyg jau gerai visa žinoma. Ir iš tiesų - pažadink iš tingaus snūduriavimo, paklauski, kas jai tavo drobėse patinka, kas pasisekė: iš lėto stebės, laižydama ledus, nužvelgs tavo darbus, bakstels pirštu į vieną kitą detalę - staiga apstulbsti: iš kur ji turi tiek proto, kaip ji, nieko apie dailę nenutuokianti, gali visa jausti ir žinot geriau už bet kokį profesorių? Iš kur tas jos gebėjimas jausti grožį, ką?
    - Betgi tu jau seniai nebetapai, - pasakė Juozas.
    - Hm... taip, - numykė dailininkas, pasikasydamas vešlią susivėlusią barzdą. - Dabar nebetapau, teisybė, betgi visokiais stiliais bandžiau tapyti. Taip sakant, tarpsniai arba, kritikų kalba šnekant, periodai: pirmosios ekspresyvios sterilios linijos, taupi kontrastuojanti paletė, visa, ką jauti, nori ir apmąstai, suspausta, sutelkta, išraiškinga, ekspresyvu, taupu, santūru ir panašiai. Draugai kumščiojo man: gerai! Turi talentą. Į priekį. Tik į priekį. O čia, supranti, ribų nėr, tobulybė saiko nežino - tik kūryba tegyveni, ir kai aš pagaliau suradau savo, kaip jie mėgsta sakyti, stilių, savas išraiškos .priemones, būtent savas, visi staiga nutilo, nusigręžė, ėmė dairytis į kitus, į tuos, kurie daro ką nors pernelyg akivaizdaus, akibrokštiško, kur kiekvienas atradimas klykte klykia apie save, o tikras darbas, ieškojimai visada tylūs, baikštūs, nepastebimi, kad juos pastebėtum, reikia ypatingo atidumo, klausos, pasišventimo, fanatiškos meilės, o kiek gi pas mus tokių žmonių? Reikia, kad tave kas nors šiek tiek paskatintų, palaikytų, paremtų. Vienas čia nieko neįstengsi. Tapiau aš įvairiais stiliais, ir daugeliu atvejų tai buvo pastangos išsinerti iš kailio; kartais man beveik pavykdavo, tačiau pagrindinis mano teptuko motyvas buvo patiklumas, atsidavimas, ištikimybė kažkam, o iš to ir tylus lūkestis, meilė, užslėpta viltis, bet manai, kad kas nors tai matė? Trypė, kritikavo mano darbus, ir kaip neišmanėliškai, atžariai, o ypač geriausius darbus, tai visi dabar pripažįsta; kaip ir kiekvienam pasišventėliui, kartais man būdavo nepakeliamai sunku. Kodėl, klausiau, kodėl jie taip nenori suprasti, įsigilinti į tai, ką tapau. Iš manęs ėmė šaipytis, o aš vis norėjau suprasti. Paskui pasakiau: betgi tai paprasčiausi kiaulės. Tikrojo meno jiems nė iš tolo nereik. Numojau į savo pasišventėlišką pašaukimą. Tu daraisi panašus į kankinį, pasakiau sau. Gal manai nešąs šventą ugnį? O jie iš tavęs tyčiojasi, kas gi tave prašė ją nešti? Ėmiau ir pats iš savęs šaipytis. Šitaip gimė pirmieji mano šaržai, groteskai. Tai logiška: jeigu nieko švento, didaus nėra, tai ir kančia netenka galios, visa supaprastėja, ir gyventi, būti viskuo patenkintam tampa taip paprasta, kad paprasčiau nė nereik. Su kokiu pasimėgavimu, su kokiu piktu džiaugsmu aš tapiau šaržus. Docento, profesoriaus... Pripažinti kritikų stabai, prieš kuriuos ilgą laiką gūžiausi ir virpėjau iš bailios pagarbos, staiga ėmė virsti nuo savo aukštų postamentų, lyg kas man staiga būtų atvėręs akis, jie atsigręžė kita, nebe imponuojančia, paradine puse. Mane apstulbino jų menkumas, kūrybinis bejėgiškumas, pavydas, klasta... Va šitam, pasakiau, prilipdykime lapės uodegą, šitas... aš dar kartą nužvelgiau vieną orų, labai įtakingą žmogėną - šitas tegu kriuksi kaip kiaulė, pakriuksėkime kartu.
    Manai, žmonės kvaili, nemato, ką jie daro ne taip, kur nusižengia sąžinei, ką nepelnytai atmeta, išguja pro duris; kartais jie kitaip negali, nepajėgia, neįstengia, nenori, neleidžia jų pareigos, jie nemato prasmės, tikrai - nemato, va ir kriuktelėjau aš jam dar kartą; kriukteliu, pažiūriu, abu į vienas kitą pasižiūrim, uodegėlėm pavizginam, ir matau - jis manęs jau nebestumia nuo lovio (atėjau aš pas tą orų žmogų kažko prašyti), lakame, uodegėlėm vizginam, vis susidauždami šonais, pasistumdydami. Pasišaipiau iš jo, išvadinau kiaule, ir prileido prie lovio. Kitais būdais aš nieko nelaimėčiau, o šitoks jam patiko: jis kriuktels, ir aš - kriu kriu, paskui kad ims, užvertęs ėdaluotą snukį, kvatotis, net kreta šonai, kvatoju. ir aš, jis pašnairuoja, parodo iltis, aš susigūžiu. Mažos, kiauliškos jo akelės, bet gal ir mano ne geresnės, iš kur aš žinau, pasižiūrim vienas į kitą, ir liekame patenkinti, tokie smagūs už baro - kriu kriu, ir davė jis man, ko prašiau, išrašė, paskambino, parūpino, abu išsiskyrėm patenkinti, o anksčiau, būdavo, ateinu aš pas tokius, žiūriu į juos tyrom akelėm - nesupranta, negirdi, žiūriu suraukęs antakius, ne, postringauju apie savo talentą - juokiasi, netiki, aiškinu - visa veltui, visa nueina velniop, nieko aš neturiu: nei buto, nei pinigų, nors dirbu galvos nepakeldamas, o mano draugai karikatūristai - oho kaip gyvena. Vaikšto po centrines gatves ir aikštes baltomis kelnėmis, rankas į kišenes susikišę, gliaudo saulėgrąžas; prisėdę kur skverelyje, apmeta kokį motyvą, pašlifuoja, padailina, nužiūri kokį spekuliantą ar sukčių, vis ką nors iš natūros, ir pinigai jiems plaukte plaukia. O aš kuo blogesnis, manau. Pamačiau, kad niekuo ne blogesnis, dabar ir aš viską turiu, niekas dabar iš manęs nesityčioja, priešingai, tyčiojuosi ir šaipausi aš.
    Anksčiau nė vieno mano darbo nepriimdavo į parodas, o dabar šituos šaržus, groteskus - tik duok. Vežė ir į Paryžių, ir į Vieną, rodė ir Krokuvoj, ir Maskvoj - visur. Dabar visa turiu: ir mašiną, ir erdviausią dirbtuvę, visa dabar man tinka, tik duok...
    - Žinai, kas tu? - patylėjęs staiga pratarė dailininkas, nužvelgdamas Juozą. -Peliūkštis. Šmurkšt šmurkšt po šluota. Ir jam labai dramatiškas menkiausias krepštelėjimas - uostinėja, klausos, kaišo snukutį, o katė tik jo vaizduotėje teegzistuoja, visos jos seniai išnaikintos, bet va gimė jis baimindamasis, kad reikia vengti katės, kaipgi dabar - peliūkštis, o nėr katės. Tiesa, tas peliūkštis įsidrąsinęs kartais išlenda, stebisi ir didžiuojasi savo drąsa, juokiasi, grūmoja nesančiam katinui. Va ir pažiūrėkime, kaip juokiasi peliūkštis, kaip kvatojas peliūkštis, du peliūkščiai, trys, kaip prunkščia jie, pasižiūrėdami vienas į kitą, kaip dvidešimt... niekas taip smagiai, taip užkrečiamai nemoka juoktis kaip peliūkštis...
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page