r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

PRAREGĖJIMAS

[4]

    Meilę kaip kiekvieną jausmą valdo tie dėsningumai ir galios, kurios būdingos viskam, kas gyva. Tai ta pati gyvybės apraiška, turinti savo pavidalą, savigynos būdus, savo potenciją, kuri kovoja su kitais ją stabdančiais ir slopinančiais jausmais bei mintimis, kuri nori plėstis, įsiviešpatauti, kad realizuotų save, išsisemtų, įvykdytų savo paskirtį. Su Stela jam nieko doro neišėjo. Jis turėjo kaip išmanydamas gesinti, griauti, slopinti šią meilę, o ji viešpatavo, siautėjo jo sieloje, visa nusiaubdama - tai iš tiesų buvo sielos gaisras.
    Vasara nunokino vaisius, bet kurgi tos meilės vaisiai? Jis ir draudė jai, ir pavyduliavo, ir ginė, ir stabdė ją per pusę žodžio. Dabar pasakytų: jeigu mezgasi vaisius, tegu mezgasi. Bent ant tos šakos sunykęs obuoliukas arba karčios uogos. Ir jam visada žavesį bei pavydą žadins tai, kas įstengia įgyti tobulą pavidalą ir formą, kur iš gyvybinės galios tarpsta, liejasi, laša nepriekaištingo pavidalo aukso lašai, kur didžioji rimtis, visiškas išsipildymo tapsmas, didžiausias nepastovumas, noras atsiskleisti, atsiduoti, gimdyti. Šitaip prasikala daigas, sprogsta pumpurai, sprogsta sėklos lukštas ar kevalas. Šitaip prinokstama ir meilei, bet argi kirmino pragraužtas vaisius prinoks? Dažnai aš darau tai, kas visiškai svetima mano prigimčiai (šis pamaiviškas egzistavimas argi man?). Tas žmogus tūno many, laukia, kada galės apreikšti savo teisę, jis nepritaria, jisai smerkia, vėliau ar anksčiau aš turėsiu pripažinti, kad jis teisus, kad pateisintinas, gerbtinas ir kupinas giliausios prasmės toks gyvenimas, kokį gyveno jis.
    Jis buvo lėtas, plačiapetis, tvirtais žandikauliais, standžiais ūsais; iš pageltusių nuotraukų jis žvelgia kiek iš padilbų. Vienintelis mano gimtinėje stiprus, vientisas, monolitiškas. Net keista, kaip man suprantamas jo gyvenimas ir visa, ką jis šnekėjo, darė... Aš tarsi buvau jo kaily, mačiau visa, regiu ir dabar; šit jis pasilenkia prie rąsto, čiupinėja medieną, braukia ranka per rieves - toks jausmas, tarsi aš tai daryčiau, tarsi bučiau turėjęs pirkelę pamiškėje, tašęs rąstus, lenkęs lankus; aš žinau, kaip jis šnekėdavo su užklydusiu į jo trobą, - ji stovėjo gūdžioje pamiškėje, šiaurinės pusės langai atgręžti į uolėtas kalvas, kuriomis vingiuoja vieškelis, kalvė papėdėje, plačios pievos, karklais ir berželiais apaugęs ežeriūkštis kemsėtais krantais, švarus kaip akis; ten jo moteriškė ir vaikai eidavo brukniauti, ir jis visuomet nerimaudavo, ar kuris neužsistos ant gyvatės; priešais ilgą iš molio drėbtą tvartą išsikasė kūdrą, kuri ilgainiui apaugo viksvomis, pašvinko dumblu ir linais, ir vanduo tapo toks, kad juo liovėsi girdę galvijus, tačiau vaikai joje kas vakarą mazgodavosi kojas arba, stovėdami ant lentos, žiūrėdavo į buožgalvius bei siurbėles, o žiemos pavakariais čiužinėdavo ant ledo; žinau, kad jis mėgdavo sėdėti prie lango ir žvelgti į kelią, žinau, kaip pasižiūrėdavo į savo moterį, ateinančią iš tvarto... Taip, ten į pakalnę liulančių rugių baltumas ir šiugždėjimas, ir varganos rugiagėlės, ir rudenio spindulys, skrodžiąs drebulynus, taip, ten aidus šauksmas, šalnos pavakary, tvirti akmens pamatai, sunkių rąstų sienos, visa tvaru, visa savo vietose, ir jokio daikto nėra numesto ar padėto atžagaria ranka. Jis dirbo, augino vaikus, arė, sėjo, tašė rąstus, jis vykdė didelę paskirtį, jis buvo namų ramstis, niekas iš jo nesityčiojo, nešnekėjo su juo neaiškiomis užuominomis; molėtas žemės lopelis jam davė visa, ko reikėjo. Jo rankų reikėjo plūgui, reikėjo dalgiui, kirviui, medis jautė jo delną, mediena alsavo po juo; speiguotomis žiemos naktimis rąstai ištikimai saugojo šilumą. Visa jo mažame pasaulyje buvo sava, jauku. Slenkstis, suolas, vinis, ant kurio jis kabindavo šlapią kepurę ar sermėgą, šaukštas, moteris, pamažu senstanti, lenkiama prie žemės, jos veidas, vis dar besistengiantis giedrai nusišypsoti, - jis niekada nepasakė jai pikto žodžio, nebuvo ant jos užrikęs. Kartu jie pakėlė vargą: traukė karo pabėgėlių keliais alkani, sušalę, mokė savo vaikus nemeluoti, nevogti, mokė doros, pratino prie darbo. 1904 metais, kai kaime dalino šaukimus į rusų - japonų karą, jis numirė. Grįžo molio takeliu iš laukų, pro kreivą.berželį, stabtelėjo prie ežero, sutrynė saujoje rugio varpą, sustojo kieme, - vaikas tupinėjo ant lentos ir lyg apmiręs žiūrėjo į kūdrą, gandras suko ratus virš klojimo, - žvilgtelėjo į gandralizdį, norėjo pašaukti vaiką, ne, geriau eis kirsti rugių, bet niekur nesimatė pačios - paežery taukšėjo kultuvė, gal ji žlugtą velėja, pagalvojo, o varpos jau byra, didelis gandro šešėlis nulėkė kiemu, brūkštelėjo per akis; žalsvoje horizonto sausybėje, kur džiūvo rugiai, suklykė paukštis; atsisėdo ant kerpėto akmens, delnu pajuto jo vėsą, iš pypkės nuvilnijo pilkšva dūmų srovelė; jau vėsta, pratarė, bet kaip tylu ir sausa, sučepsėjo pypkute, įtraukė dūmo, kalne kažkas akmeniu kalė kuolą, ir jau nuo gelstelėjusių miškų ūmai siūbtelėjo koks šviesus virpulys, - bet kaip gera ir tuščia; pagalvojo, kad tušti šiemet jo aviliai ir aruodai, ir kluonas, kurgi tušti, paprieštaravo kažkas, tokius prėslus šieno ir dobilų prikrovei, tušti, pratarė jis, dūzgė rudeniniai vabzdžiai, vėjas virpino jų sparnelius, stengėsi atplėšti juos nuo rugiagėlės žiedo, kurio laikėsi stipriai įsikabinę plonom kojelėm, tuščia jų, nusviedė šapelį, kuriuo krapštė pypkutę, ir kažkodėl pagalvojo: mirti baisu lokį metą, dar pažiūrėjo į savo trobesių pamatus, apsidžiaugė, kad tokie tvirti - ir stogai nekiauri, ir sąsparos, ir atsigulė .svetainėj, pilnoj šviesos, žiūrėdamas į širdį rodančio Kristaus paveikslą...
    Baigiančiose sunykti to kaimo kapinaitėse yra rūdžių išgraužtas kryžius, samanotas akmuo ir kreivas užrašas, kurį įgudusiais aklojo pirštais jis išskaitė: DOMINYKAS a+a. Ant to akmens šešėliuoja žolė, šlamščia kreivas, vėjų košiamas berželis, rudeniop ta žolė paruduoja, išdžiūsta kaip ir ežero viksvos, ir kai iš vakarinių laukų platybių siūbteli šalčiai, ne, prieš tai platūs pazarai skliautą apšemia, juodos uogos byra ant to akmens: ir karčios, smala pakvipusios kadagių uogos, ir šermukšnio; ką ten žmogaus, nė to išnykusio kaimelio vardo niekas nežino. Ylakiai, sakau, Ylakiai; jis miręs, bet aš žinau - jo valia ir kantrybė many, ir kaip jis, būdavo, pažiūri į savo trobesių pamatus, į svirną ar šulinį, taip pažiūriu aš ir noriu, kad mano gyvenime visa būtų tvaru, galinga.
    Taip ir jis būtų gyvenęs: atokiai, be triukšmo, savo rankomis ir prakaitu pelnydamas duoną. O dabar kandumo ir ironijos apsėsta jo būtis skursta vėjų pagairėje, apšmeižta, svetima, išjuokiama, abejotina pati sau kiekvienu savo apsireiškimu, nuolat susilaukianti prieštaringiausių komentarų, patyčių, entuziastingų pritarimų, susižavėjimo šūksnių, nors dievas mato, kaip jam to nereikia, jis nori, kad visa ženklintų dideli, jo rankomis sodinti medžiai, tvirtai suręstos trobos...
    Jis buvo reikalingas, tas Dominykas, reikalingas galvijams, kurie atgręždavo galvas, kai jis eidavo per laukus, reikalingas arkliui, dalgiui, reikalingas šaukštui.
    Kartais jis aiškiai išvysdavo tą mažą pasaulėlį pamiškėje, nuvilnijantį molio kalvomis, gluosnių gretą palei ratų giliai išgraužtą keliuką - kreivą, sunkiai, lėtai kopiantį, maknojantį, krintantį, pasileidžiantį į pakalnes, vingiuojantį palei vėsią miško sieną, per pievas, pro akmenis, kryžius, jaujas, sodybas, šviesius grybingus rudenio beržynėlius... Siautėja saulėtas vėjas, lenkdamas nendrynus, glusčioja prie parudavusių viksvų, nušlamščia rugių baltumu kalne, sujudina varpas, ir jos, sausai šlamėdamos, susidaužia, sučeža, išberia grūdus į perdžiūvusią ir kietą žemę.
    Ateina ilgos liūtingos prietemos, su jomis ir laukų platumas, ir rudenio naktų ilguma atliula nuo linarūtės laukų, kūdra pakvimpa linais... Matė jis tą pasaulį ir užverstą sniegu, kai iki pat langų vėpūtiniai, kai aukštos žvaigždės, girdėjo, kaip poška tvoros, staugia vilkai; pakeleivis užklys, ir bus džiaugsmo - žmogų pamaitinai, parodei jam kelią.
    Kartą, susipykęs su Stela, eidamas iš gamyklos, jis užsuko į savo pamėgtą kavinukę. Išgėręs prie bufeto keletą taurelių, jau ketino eiti, kai staiga pajuto kažkieno žvilgsnį. Blausiom, prigesusiom akim iš salės gilumos į jį žvelgė senyvas vyriškis putliais raudonais skruostais, išvagotais smulkučių susproginėjusių kapiliarų. Stabtelėjo kaip bestas - kur, kada jis matė šį žmogų? Vėl prisėdo prie baro, dar kartą vogčiomis dirstelėjo. Šitaip kyla iš atminties užmirštas vardas, šitaip, laužydamas metų blokadas ir užkardas, kliokteli atsiminimų vanduo, šitaip buvai sudomintas, pašauktas, kai sėdėjai lopšy ar kapsteisi keliuko smėly - kas tai buvo? Šukė? Koks akmenėlis? Šovinys? Šaukia, kviečia, vėl kreipia į save tavo akis, ir tu eini link jo kaip lunatikas, orientuojiesi patamsiuose per metų metus, per dulkių klodus, pirštais lieti, jauti kaip kvapą kitą šviesą ir kitą buvimą, kitokią esmę, ji virpa, ardo esamus daikto kontūrus, juos keičia, deformuoja...
    Šitaip ir jis kartojo sau: tą žmogų kažkur mačiau. Tikrai. Šią dieną, valandą, šviesoje ar daikte suplazda, suvirpa, sujaudina, sugniaužia širdį kažkas sava, užmiršta, pasiglemžia, įtraukia savin, visa užvaldo, šitaip paaiškėja potekstė, daikto užuomina, stalas, už kurio tu dabar sėdi, virsta kitu gimtosios pirkios stalu, daiktas, atsitiktinai patekęs į rankas, virsta kitu, seniai matytu ir jau sudūlėjusiu, visa ima dvejintis, skleistis, aiškėja slaptoji daiktų prasmė ir dvasia, ilgą laiką juose plazdėjusi, kvietusi, viliojusi, erzinusi. Vėl ir vėl kažkas. Vienu metu pasirodė, kad jis sėdi prie šarmoto lango, plytų sienos, jis tarsi grimzdo į naktį, jį gaubė sienos gausmas - grįžtelėjęs į langą, pamatė, kad sankryžoje susigrūdę troleibusai, ir staiga toptelėjo: betgi tai Aigulis. Toks ilgas kelias buvo iki jo: raudonas kilimas žaliais kraštais, dvi taurelės rankose - ėjo stengdamasis nenulieti nė lašelio, ketino pavaišinti kaip gerbiamą, ilgai lauktą svečią.
    Paslaptingas, visažinis speiguotos 1953 metų kovo nakties magas, kai spirito varyklos vyrai godžiau nei visuomet gėrė rūdimis pašvinkusią degtinę, pro sulankstyto aliumininio puodelio kraštą žiūrėdami į didelį juodais rėmais portretą suodiname, riebaluotame, nučiupinėtame laikraštyje; Aigulis, kuris nei gyvas, nei miręs, pūstomis diginalo kelnėmis, persijuosęs plačiu diržu, sugrūdęs dešiniąją ranką į kišenę, spraudėsi į kampą; paskui ėmė karštligiškai gaudyti orą, griebėsi už krūtinės, surijo kone visą saują tablečių. Aigulis, anot pusbrolio Dravakolo, švancas, lehornų veislės gaidys, limpantis musgaudis; jo termosai sustatyti raštinėje ant nešvarios palangės, kvitai; Aigulis, svetimas, atokus, prie visų besimeilinantis ("Ką jūs žinote apie šį žmogų... gal jis tik nelaimingas žmogus?" - klausė atkusti po ligos dar nespėjęs jo tėvas Kristupas); Aigulis, kuris žvelgė į juos smalsiai, su slaptu nerimu, bet tuo pačiu tarsi atsidavęs likimo valiai. "Tas šuo", - dėbčiojo į jį Dravakolas, o Rudavičius tuo metu, kišdamas į ugnį apdegusią beržinę pliauską, įdėmiai, liūdnomis akimis žiūrėjo į godžiai medieną apglėbiančią liepsną, paskui, ištraukęs pliauską iš krosnies, purtė nuo jos ugnį ir niekaip negalėjo nupurtyti, nusviesti žemyn, sutrypti, - mat tą pliauską jis ketino tik padžiovinti - darysiąs iš jos labai naudingą daiktą; katilinės kampe brazdėjo, klojosi migį senis Derbinas, stojusioje tyloje girdėjosi, kaip šlamščia, traška ugnis, laižo net baltai įkaitusias milžiniškas krosnies sienas - didžiulį išlenktą tos krosnies viršų darbininkai vadino gomuriu, liepsna buvo jo liežuvis, jis plakėsi, jis bylojo kažką, lyžčiojo plytas ir akmenis, ir vamzdžius, o Rudavičius vis pylė į šitą milžinišką besotę burną anglis, ji spjaudė į jį ugnimi ir žiežirbomis, liepsnos atšvaitai šokinėjo ant jo liūdno išsišovusiais skruostikauliais veido, ant sienų; riaugėjo, krūpčiojo milžinas, rasojo ketaus kakta, sunkėsi skaidrūs lašai, ir virpėjo šen bei ten įtaisytos rodyklėlės, jautrios jo agonijos matuoklės. "Va ką užsitarnavai", - kyštelėjo Aiguliui špygą Rudavičius ir įnirtingai ėmė pilti į tuos besočius ketaus nasrus anglis, o Juzukas čiupinėjo aprūkusias katilinės sienas, jam užeidavo neapsakomos didybės šuorai - jis bus, bus, kažkuo jis tikrai bus! Bus mokslininkas, poetas! Didvyris! "Lakūnu aš jį išmokysiu", - gyrėsi Kristupas, o jo cigaretės galiukas virpčiojo. Šaukė sukilusi didybė, didelio žygio troškimas ir nuojauta, kad jis būtinai jį atliks - kaip toli, kokius plačius savo būties horizontus tada matė sujaudintos vaiko akys, bet ta didybė jam tarsi persidavė iš vyrų, prisimenančių karo metus, pagarbiai tariančių didžiųjų politikų vardus (kada nors ir jo vardą jie tars pagarbiai!); visa tai buvo sumišę su liūdnu pajautimu, kad ir dabar jis tarp jų tarsi koks svečias, - ypač tas jausmas buvo stiprus, kai jie pavakariop sėdėjo ant krosnies tarp tepaluotų, suodinų skudurų, aprūdijusių vamzdžių, pasitiesę savo vatinukus, išsidėlioję užkandas, nutvieksti besileidžiančios saulės - pro platų ir aukštą spirito varyklos langą buvo matytį krautuvėlė, kur būriavosi žmonės, laukiantys, kol atveš duonos; saulė sukibirkščiavo ant aliumininių puodelių kraštų, sviedė savo spindulius ant gelžgalių, bet tėvas jį pasiuntė į parduotuvę; tada, tą akimirką, su sulankstytais puodeliais rankose, su skardinėmis, pakeltomis prie burnų, jie pasirodė jam tokie apleisti, vargani, taip beviltiškai toli nuo kažko reikšmingo, didaus; beje, ir patys to neslėpė, sakydavo: mokykis, gal tau pasiseks, gal tu pasieksi, matai, kaip gyvename mes, o jeigu nepasakydavo to garsiai, tai pažvelgdavo į jį, šitą mąslų mažą vaiką, lyg paskatindami, paragindami eiti toliau, negu nuėjo jie. Ir dar kita neaiški širdgėla graužė: nors kaip jam, pilnam didybės ir tikėjimo didele savo ateitimi, čia būtų, nors kaip jis norėtų ilgiau matyti šiuos vyrus, tėvo draugus, vis vien jie nueis, nugrims į nebūtį - tyliai, nesuprasti, neatgodoti, sunyks, ir nė vienas gal nė neprisimins, kokia graži, kupina didžiausios prasmės ir skaudaus nykumo buvo ta akimirka, kai besileidžianti saulė staiga užliejo juos, sėdinčius ant piltuvų, ant vatinukų, tokius draugiškus, atidžius vieni kitiems, suburtus kokio nelaukto supratimo ar nepaprastai svarbios, per laikraščius praneštos žinios - tai buvo pagyvenę vyrai, perėję karus, matę ir šalta, ir šilta, ir šit vėl juos kažkas subūrė, sukvietė į viena, sužadino slapčiausias viltis. Visi, išskyrus Aigulį, buvo draugėj. O dabar Aigulis čia. Aigulis.
    Kaip dažnai vienas ar kitas gestas, užuomina, nutylėjimas jam primindavo... ką primindavo? Kiek jis čia sutiko prasigėrusių, užuominomis šnekančių subjektų, kadaise šį tą reiškusių, leidusių laikraščius, priiminėjusių svarbias telegramas... Ir visi jie kažkuo jam primindavo Aigulį. Jis šmėžavo už atkarių žodžių, lipnaus, perdėm familiaraus draugiškumo, jis gyveno sarkastiškame juoke, piktdžiugiškam šyptelėjime, grėslioj užuominoj. Keistai vienišas, turįs didelį pasitenkinimą iš kažkokios slaptos kančios ar tik vaidinąs ją, daugiau suprantąs negu pasakąs, blogesnis, negu manai, bet kur kas geresnis, kai visiškai blogai apie jį galvoji. Pasikliaująs visais ir niekuo. Tik savim. Sėdintis. Budintis. Stovintis. Smalsus. Kaip dažnai koks prasigėrėlis tampa į jį panašus. Jis lindo iš laikraštinių klišių, iš nuostatų, įsakymų, rezoliucijų, bet su visu tuo neturėjo nieko bendro. Jis kilo iš pasenusių laikraščių skiaučių, iš sulaužytų, sutremptų likimų, iš baimės, net kalėjimų, prievartos, brutalaus ir gyvybiško pasitikėjimo, iš staigios, sąmonę temdančios neapykantos, kai smogiama į paširdžius, į paslėpsnius, iš konvulsiško daužymosi ant purvinų grindų, iš keiksmų, spjūvių, įsakmių riktelėjimų ir grasinimų. Jisai siurbė savin visų slaptybių galias, aplink jį spietėsi slapčiausi troškimai ir, žinoma, stipriausias instinktas - savisaugos, tai ir buvo vykdytojas, aklas įstatymo sargas, akimirką sudvejojęs ir už tai skaudžiai nubaustas. Nedvejojąs, tironiškas, fanatiškas, kvailas? Iš kur jis toks pasitikintis, kodėl, kaip jis galėjo žinoti daugiau nei kiti, iš kur jo atžarumas, išdidumas, panieka? Kažkas nutylėta buvo jo likime.
    Šit per kokius atminties sąvartynus jis brovėsi prie Aigulio. Visagalis Aigulis jį turėjo apginti, padėti susirasti darbą, suteikti jam slaptą galią. Aigulis jį nusivedė pas buvusį lakūną su didžiuliu gumbu pakaušy, lakūnas, karų mėtytas ir vėtytas, parodė generolo nuotrauką su užrašu, tas generolas jį pavaišinęs konjaku, užrašęs: "Tu vienas iš nedaugelio kurso draugų, kuriuos aš iki šiol gerbiu, myliu", pabučiavęs ir net apsiverkęs.
    Paskui ten prigužėjo įvairiausių žmonių. Juozas vis bandė juos suprasti - kas jie tokie? Bet numojo ranka ir išėjo lydimas švelnaus aksominio balso...
    ...Duris vėrė taip, tarsi jas žiemos vėjas plėštų ir lauke pasitiktų pūga: žengė į žiemos šviesą, o buvo pavasaris, spurdėjo į vaiskią mėlynę šaunantys pumpurai, skverely sėdėjo senukai, priešais juos, šūkčiodamas komandos žodžius, vaikščiojo žilas vyriškis kumpa nosimi, penki žingsniai į priekį, penki atgal, staigus - ap-link! - net pritupia nuo sau pačiam duotos komandos. Bum bum, - atsirita pro namų tarpus būgnai; žvilgančia granito plokšte vaikštinėja balandžiai, vaikas, prisimerkęs nuo saulės, žila senutė; o tas knerpta nosimi žmogus vis skanduoja - viens, du, trys. Skandavo jis ir tada, prieš dvidešimt metų, šiltą pavakarį, kai su Albinu pirmą kartą atsidūrėme prie šitos aikštės - dulkėti, su lagaminais, apkurtę nuo autobuso ūžesio. Čia buvo šilta, beveik tylu, ir ant suoliukų sėdėjo daug žilų senių ilgomis nosimis.
    Jis avėjo baltais sportiniais bateliais už du rublius, tada dvidešimt rublių. Tu irgi. Abu iš kaimo. O dabar kaip tavo metų vaikinai avi... Prislopintai gaudė didžiulis miestas - akmenys, betonas, čerpės, skarda, geležiniai tilto turėklai; "Spartuolių statulos", - pasakė Albinas. Redakcija, o prie šito aukšto didžiulio rūmo su plačiais laiptais stovėjo žado netekęs. Veidas, kai perskaitė užrašą, išblyško. "Aš ir maniau, kad čia". - "Kas?" - "Perskaityk".
    Miestas tada buvo slėpiningas ir baugus - kaip žmonės čia gyvena? Ką veikia? Vaikšto į parduotuves...
    O dabar čia visa taip įprasta, visos gatvės iššliaužiotos, ir čia būta, ir čia...
    Jeigu galėčiau atgaivinti tą pirmąjį įspūdį - ilga gatvė, akmenys, atmušantys vakaro spindulius, aukštos akmeninės sienos, vartai, langai... "Čia kažkur gyvena mano pusbrolis. Užeikime, gal jis padės".
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page