r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

PRAREGĖJIMAS

[1]

    Ir vėl tu čia.
    Orus, tauriai pražilęs, juodu kostiumu, šviesiu apzulintu lietpalčiu, su terbele rankoj - slepi ją, slepi saujoje apčiulptą nuorūką - žiūri į grindinio akmenis, į tą aikštelę žvilgsnį meti... Vėl tu ant šito kampo priešais betonuotą tualeto aikštelę, vos tik saulė paliečia grindinio akmenis ar drengia lietus, čia, kur pripila sifonus ir pardavinėja alų, prie taros punkto... Neatidaro, sakai, ir žiūri į popieriaus skiautelę, ant kurios pakraigliotos darbo valandos, į užrūdijusią spyną, į dvi sunkias geležis kryžmai. Vieno butelio kaklelis kiek įskeltas, bet gal priims, užglaistei tokia tyrele, prie pašto durų radai, atsinešei, vaikystėj mes irgi, būdavo... Išeitų alaus butelys, sakai, jeigu pasisektų iškeisti... bet nepriims tokio. Dar durų praverti nespėjai, o jau žino, kad tu atėjai ir kiek turi kapeikų. Ir tas duris baisu praverti, taip girgžda, kad iš visų kampų sužiūra. Sauks? Ne, duodi kapeikas, o pats jau žiūri į butelius, naršai etiketes, žiūri net pasistiepdamas, ir taip maudžia paširdy, šauks, mes atgal kapeikas, ne, duoda butelį, ačiū, užteko, bet neduok dieve, jeigu bent kapeikėlės būtų pristigę, neiškaulysi, neišmaldausi (o kaip ji iš mūsų kartais pasipelno!), kad ir kaip stiebtumeis, kad ir kokiomis akimis į butelius ir į ją žiūrėtumei - gal jai koks malonumas ginti lauk kaip šlapią patvorių šunį. O kartais taip stumteli butelį, kad skradžiai žemę prasmek, kūprindamasis grudi į kišenę (kartą taip įkišau, o ten kiaura - ir bac! - ant cemento), slenki prie durų, paskui į tualetą, o ten užsiverti - kaip ant karštų akmenų, užsirūkai, dar keletą kartų gurkšteli, paskui išeini į aikštelę, sėdi čia ant tvorelės, rūkai. Žiūri į žmones, šaltis, šarma, saulė dar tik teka, ir rūkas, staiga visa trumpam atlėgsta. Kelios minutės, ir, žiūrėk, vienas kitas pažįstamas atslenka, pasikalbi, persimeti žodeliu, dienos planą sudarom, aptariam jos strategiją, kur mes galime eiti, kur galime būti tuo ar kitu atveju, jeigu kas užklystų su pinigais. Visa mūsų veikla, visos dienos galimybės čia tampa aiškios, ir kartais šiokios tokios perspektyvos atsiveria kelioms dienoms, net savaitėms, ypač kai užklysta koks praktikuojantis, be įgūdžių, tačiau jau varomas iš namų, iš darbo, bet dar turįs pinigų ir butą, ir šaldytuvą, ir šaldytuve irgi šio to iš gerų dienų užsilikę. Vienas toks man angliškus batus atidavė, kitas odinę striukę įbruko, sako, parduok. Per tris savaites mes visa pardavinėjome, kol užgriuvo jo moterėlė - ir kad ims šaukti, aš jau žinau - tuoj miliciją, spaudžiu prie durų, o ten jau laukia, vienas net su baltu chalatu, matyt, pasišaukė kaimynai. Ne, netriukšmavom, manęs neėmė, o jį išvežė, priteisė, išskyrė ir net rašė laikraštyje, dabar nežinau, kur jis, rodos, buvo dailininkas. Bet pagyvenome. Kas rytą, vos pramerki akis, žiūri - ant naktinio staliuko taurė, lėkštutė, o ten mėsa, agurkėlis ir silkė, ir nuorūkų nereikia ieškot, visas pakelis "Kosmoso", ir jis jau čia, vėl viską - ir savo žmoną - keikia, bet taip smagiai juokdamasis... ir kiša tau į burną silkelę, karštos arbatėlės atneša, ir patalai ten baltutėliai, minkšti. Bent pagyventa! Įdienojus, būdavo, sėdime virtuvėje prie šaldytuvo ir parūkom, išgeriam, jis žmogus nepaprastas ir dūšios geros. Paskui kepame kiaušinienę, kiek pailsim, parūkom, ir vėl, ir nepamatai: dienos kaip nebūta, užsikuriame krosnelę ir vėl gaminame valgius, o lauke taip šalta ir šarmoja langai. Kartą sėdžiu minkštame fotelyje priešais televizorių kaip savas ir taip save kalbinu: kur tau yra tekę būti tokiu metu, gyvatė!, palei kokius pasienius šliauždavai, kiek kartų tie garsai tave pasiekdavo bestrypčiojantį prie užtrenktų kavinės durų, besibraunantį į vidų, kur tu, gyvatės išnara, kokiais leisdavais laiptais, į kokius rūsius, - visur kur šmėžavo tavo nepriekaištingai dailus veidas... Ir lyg mačiau katilinių vamzdžius, sumestus kaip pakliuvo rūbus, pilkšvą suknelę. O galėjai visa tai ir tu turėti...
    Užvakar kopiu tualeto laiptais, staiga girdžiu kukū, kukū, savo ausimis netikiu, bet ir kiti girdi, visi, ne tik aš - ir jie netiki. Ką čia jie viršum galvų užtaisė, sako Petka, gal šuo koks, sako kitas. Palauk, sako griebdamas mane už rankovės Petka, tu girdi? Aš jau seniai girdžiu, klausaus visas apmiręs, girdžiu, iš mėlyno šilo ją girdžiu, iš savo vaikystės menu, ir tas duslus garsų pratisumas man eina per širdį, stoviu čia, betonuotoj aikštelėj, stoviu ant paskutinio laiptelio - gegutė! Ir iš kur ji čia atsirado? Ir Petka sako: aha, ir kad ims keiktis, kraipyti galvą - gegutė! - čia, virš betono aikštelės, šitoj pilkumoj! O kiek mes dar turim kapeikų, kiek mums dar liko? Staigiai visas sukrapštom. Petka - į krautuvėlę, paskui pulku - į pakalnę prie upės, ten, kur priešais stato naująjį tiltą, kur nauja magistralė, ten pro buldozerių ir mašinų riaumojimą vis girdžiu kukū, kukū, pratisą, šaukiantį iš tolimo ūkanoto šilo, ir vis jų prašau - įpilkit, o sodai taip žydi, ir žalia žalia visuos pašaliuos, kriaušelės žiedais kaip varške aplipusios. Ėjau ir ėjau palei upę, šiukšlynus, juodas išvirtusias tvoras, puošnius gazonus, pro kiemus, medinius namukus ir vis žiūrėjau, kaip juose gyvenama, kas ką veikia, toks savas visiems pasijutau. Turėčiau, maniau, tokį sodelį, va, šitą verandą, tuos sulaukėjusius medelius, leistų man įsikurt toje medinėje apgriuvusioje totorių šventyklėlėje, štai tam bokštely... Turėčiau aš vištų, kad ir tą moteriškę, kuri išsprogusiomis blauzdų venomis, kuri rėčkoje žlugtą skalbia, kad ir tą, kuri stumdo savo vaikelį ir taip nevalyvai jį keikia, turėčiau kokį nukaršusį šunį ir daug kačių, kurios landžiotų po visus pašalius!.. Ką nors, skardį - kad ir šiukšlyną, ant kurio galėčiau rytais išeiti, "Zinger" siuvamąją mašiną, prie kurios sėdi ta moteris (visi kaip tyčia buvo išėję į savo kiemus darbuotis), metalinę koją, ant kurios tas podagrikas kala batus, ir vėlgi šunį, kuris glaustos prie jo. Kaip aš galėjau taip nuo visko atitrūkti, atplyšti, šitaip netekti net kampo, kuris bent kiek patiktų, kurį laikyčiau savu, prasčiausio amato, daikto, gyvulėlio ar knygos, ko nors, su kuo būčiau susigyvenęs? Ką aš per tuos dvidešimt metų veikiau? Pramokau rašto, korektūras taisiau, rašiau disertaciją, mačiau tik kontoras, stalus, sienas, akmenis, ir niekas pas mane neatėjo ir nepaprašė: padaryk, tu moki. O aš mokėjau, geras buvau, ambicingas ir savaip stropus, bet jie vis susirasdavo jaunesnių, geresnių per pažintis, ką tik dariau, vis būdavo negerai, gyvenau lyg iš malonės, burną praverti bijodamas, svarstydamas kiekvieną savo žodelį - kas ne kas, o korektorius dėl vienos raidelės ar kablelio gali atsidurti už durų, o jie tokių nesąmonių prišneka, prirašo ir - nieko. Taip, beje, ir atsitiko.
    Šitaip aš į tuos mokslus veržiaus, taip man sunku juos buvo baigti, kone pusbadžiu vidurinėj, paskui čia, ir štai man beveik keturiasdešimt metų, seniai turiu diplomą, o pavydžiu batsiuviui kurpalių, plaktuko, šeimininkei - skalbimo lentos ir geldos, senei - "Zingerio" mašinėlės, adatos, antpirščio. Pensininkui - laikraščio, suolelio saulėkaitoj, šlepečių, kelnių su petnešėlėm, ypač rožinių petnešėlių pavydžiu, šuns, prie jo besiglaustančio, tam šuniui - kaulo, o apie vaiką, tupintį prie vėjinio malūnėlio, nebežinau, ką ir galvoti. Pavydėjau seniui lazdos, luošam - kad jis to nežino, o aš juk žinau, brukte man bruko luošumą ir persistengė... Tik tada aš ir įnikau gerti. Numojau į juos visus, iš namų kurį laiką buvau išėjęs. Vis vien, pasakiau, mekam manęs nereikia, nei žmonai, nei įstaigoms, nei... niekas nieko nenori žinoti apie mane, niekas neklausia, nei kas, nei kodėl, nei ko aš noriu, o auklėja, stumia ir verčia...
    Taigi - vėl tu čia, lyg kas tave varo prie šito kampo, kiša į rankas taurelę, lyg koks apduotas, lyg prikaustytas čia, prie sienos, sargauji, ir kartais taip pikta, kaip koks šleikštulys, lyg purvais apdrabstytas jautiesi, vis žiūri į rankas - švarios, nagai gražiai nukarpyti, ir kostiumas, ir kaklaraištis, balti marškiniai, ne tokių čia ateina, o tu atokus, žiūri į juos, žiūri į baltus savo marškinių rankogalius.
    - Kiekgi tau stinga? - klausiu.
    - Duok, kiek turi. Kiek gali, o gal, sakau, einam kartu.
    - Ne, aš skubu, ne, gal kada nors kitą kartą, ne, aš žinau, buvau tavo kaily, būdavo, pagiriom... Taip, sakai, mielai su manim sutikdamas; be to, aš dar šiek tiek padorus pilietis, tarnautojas ir nenoriu savęs kompromituoti. O tu nebijai. Nieko nebijai. Tau vis tiek. Tu prisipažįsti, atsiveri, taip, sakai, aš žinau, bjauriesi, lyg kas tavo vidų būtų išvertęs, nenori prisiminti, kur vakar buvai, ką darei, kam grūmojai, šaukei; įlendi į kavinukę, prie karšto puodelio įsitaisai, žiūri, kaip jie įeina ir išeina, taip ir gyvename, sakai sau, pasijunti lyg koks poetas ar dailininkas, stebi juos, estradinio motyvo klausais, žiūri, kaip šluoja, šluosto stalus, arba pro langą. Vienas kitas čia pasilieka, senstanti suvedžiota meilužė, aktorė, netekusi rolės, geria kavą, rūko prie lango, purto pelenus, kažko tyliai apmaudaujanti, kenčianti, apvilta.
    ...Neužmirš vakaro, kai užklydo į kažkokią landynę. Kažkoks eks... eksžurnalistas, literatas, artistas, bet dar galintis, palaikąs ryšius, - kaip iš jo šaipėsi, užgauliojo, kiek buvo visokių užuominų, grasinimų, nes jis stovėjo čia tiesus, jis kažkuo tikėjo, jis net pasakė:
    - Taip niekuo nebetikėt...
    - Ką? - išsprogino vienas akis.
    Ir tada jam trenkė nesmarkiai, bet visa aplinkui sutavaravo; jis parkrito ant grindų, staiga pamatė, kaip žvilgantis batas spyrė į veidą, dantis, dar spėjo susiriesti į kamuoliuką, o pakirdęs slėpėsi tuščiame prirūkytame rytmečio kambary, išsvirduliavo į gatvę, suodžiais apneštu sniegu baltuojančią atodrėkio gatvę, dar kartą mintyse pamatė tuščias kėdes, taburetes, apverstus stalus - matyt, jie pešėsi arba apvertė stalus bėgdami (bet nuo ko? Nieko juk čia nebuvo), dėjo tą sniegą prie ištinusio veido, užburkusių akių ir staiga pajuto-sukiužintas žandikaulis. Sugydė, sukabino vielom, bet nuo tol jis jau nebenorėjo vakarais išeiti į gatvę. Suprato: čia nepamokslausi, neateisi nei su šventine eilute, neparodysi iš kito, jiems jau seniai prarasto pasaulio atsiųsto pranašumo, gėrio ar išminties, netgi nepasėdėsi galvodamas: va Dostojevskis... kiek čia tokių herojų, ir šitas, toks įžeidus, plonas, moteriškai grakštus, ir šitas, nepasmalsausi, ne, tu... o kaip tu galvoji, o tu, estetiškai nepasigerėsi nykia žmogiškumo drama, galbūt amžina, besikartojančia, nepasamprotausi iš tolo, lyg būtumei nieko dėtas, apdraustas, pranašesnis, protingesnis; ir prisiminė, kad vienas, matyt, išmintingesnis už visus, kai kažkas šliūkštelėjo ant jo šalto vandens, pasakė: "Jam taip ir reikia", o kitas tatuiruotas, nuskustas, iškošė pro sukąstus dantis: "Žiūrėti negaliu į tokius išsipusčiusius stervas. Na kirski, pasuok, duok tūzą, ster..." Ir pelenai byrėjo nuo jo papiroso, jo rankos buvo gyslotos. Dairydamasi į šalis, lyg iš kokios miglos, iš tolimų metų, prie jo priėjo senyva moteriškė su lazdele, pasirėmusi žiūrėjo jam į veidą: "Vaikeli, kas gi tau yr? Kas tave taip?" - "Et, nieko", - nukratė pajuodusį sniegą nuo užgeltų pirštų, papurtė galvą - buvo tarsi apdujęs, ausyse ūžė, ir nužingsniavo ilgu, tvirtu žingsniu, galvą aukštai iškėlęs, susigrūdęs į kišenes rankas.
    ... Ėjo su draugu plačiai gestikuliuodamas.
    - Progresas! - šūkčiojo. - Tu, atrodo, nebetiki progresu?! Skyrybos, irstančios šeimos ir visa kita velniava, sakai? Bet kaipgi moterys gyveno? Su plačiais sijonais, čadromis, engiamos, ujamos, žmonėmis nelaikomos? Velnias, sakai, jose tūno. Kaip galima pametinėti patvoriuose savo vaikus! Aš irgi to nesuprantu. Nesuprantu tų alimentininkų, visų, kurie tąsosi po teismus, slapstosi nuo savo vaikų. Kas per žmonės! Man ir rašyt, ir kalbėt apie juos pabodo! Tiesiog koktu!
    - O man? Mes kiekvieną mielą dienelę tąsomės su jais, tardome, gėdiname, uždarinėjame, išsiunčiame, įdarbiname, o rytais, vos saulei patekėjus, kiek jų pamatysi užtinusiomis akimis, apsidaužiusių ir sužvarbusių! Aš net šių skulptūrų ėmiau lenktis, rodos, krustels, išties ranką, paprašys kapeikos. Juk ir jie šitaip suaugę su mūrų pilkumu, su tarpuvartėmis. Gal, sakau, čia reikia daugiau gėlių, ir erdvesni namai kad būtų, kažkur skaičiau, prisimenu: kur erdvę užgožia mūrai, ten ir žmogus netenka perspektyvos, taip sakant, vidinės. Psichologai... Betgi stato ir į psichologų rekomendacijas atsižvelgdami: daro plačias aikštes, fontanus, o kas paskui iš tų fontanų lieka, nueik pasižiūrėti.
    - Mačiau. Turbūt kartais taip galvojama: jeigu man blogai, tai ir visiems turi būti blogai. Dar Dostojevskis...
    - Palik tu Dostojevskį ramybėje.
    - Galiu. Bet va, yra žmonių, kurie grožį bjauroja kaip išmanydami. Ten, parke, nuogos moters skulptūrą pastatė, nueik - pasižiūrėsi... O ten eiklus ristūnas stovėjo, tai kojas jam nusukaliojo ir sprandą. Mes negalėjome atsigėrėti ir atsidžiaugti, eidavome rytais, sėdėdavom ten ant suoliukų, jėgų semdavomės iš tos skulptūros, o jie...
    - O žinai, aš vieną tokį esu matęs, kuris augina gėles, pardavinėja, deda skatiką prie skatiko, jo namai ne namai - rūmai, gal net romėnišką pirtį jis ten įsirengęs, skaito prie marmuro baseiniuko ar žiūri, kaip išlipa iš vandens gražuolė, bet jo vaikai knibžda visuose pakampiuose, ir nė vienam jis nėra davęs skatiko, nė vienam saldainėlio nupirkęs. Šit ir suprask. Viduramžių feodalą greičiau suprasi. Tai va kokia medžiaga, pasirink... - šnekėjo jo draugas, kai jie jau sėdėjo už stalo. - Tėvai bylinėjasi su savo vaikais... Vaikai - su tėvais. Čia moteris išsižada motinystės teisių, čia reikalauja,čia tėvas skundžiasi sūnum, čia sūnus neįstengia įveikti tėvo. O jeigu nori - apie vaiką parašyk, kuris, pamatęs einančią pro šalį kokią moterį, bėga prie vartų šaukdamas: mama, mama. O jo buvusi motina gyvena puikiausiai, ištekėjusi, augina trejetą gražių vaikelių ir rengiasi kailiais, yra gerbiama ir mylima, ir, žinoma, ori, jaučianti savo vertę. Parašyk.
    Taip jie kalbėjosi, o priešais sėdėjo vaikų namuose išaugęs kareivis, ir Juozas pastebėjęs, kad kareiviui nebelenda į gerklę kąsnis, nutilo, pamatė, kad to tvirto, įdegusiu veidu vaikino akys pritvinusios ašarų, o ant krūtinės tiek pasižymėjimo ženklų - ir sportinių, ir tarnybinių, net medalis už skęstančiųjų gelbėjimą! Ir visiškai jis prarado žadą pamatęs, kad šalimais kareivio sėdinti mergina, kuri ką tik glaustėsi priėjo, staiga išbalo ir su tokiu baisiu įtūžiu dėbtelėjo į juos, kad... Jis suprato: aišku, geros reputacijos, gerų vestuvių, gero gyvenimo vardan ji irgi išsižadėjo vaiko. Ir auga kažkur svetimų globojamas pamestinukas, ir ji ištekės už tokio pat pamestinuko, kuris niekad nematė nei savo tėvo, nei motinos, ištekės, ir gal jie net gyvens laimingai, tiesa, siek tiek bijodami, kad kareivį pasieks paslaptis, jog sūnus gali ją susirasti užaugęs. Jūs, gerieji žmonės, sakykite, kodėl ta blondinėlė kartais būdavo tokia švelniai intymi, bejėgė, kodėl taip patikliai, prašydama globos ir užtarimo, glaustėsi prie kareivio, ir ką jam, amžinajam sportininkui ir visur pasižymėjusiam, tikėjusiam, dabar daryti su tokiu mielu mylimos ir atsidavusios žmonos švelnumu, kur jį kišti, slėpti, kaip jam gyventi toliau? Juk jos nori gyventi, jos patikliai kelia akis, ir mylimojo peties joms reikia. Sakykite, gerieji žmonės, kas šitam kareiviui begali būti tyra, kaip atskirti tikrą atsidavimą ir tyrumą tau, jam, o ypač tokiam kareiviui, vyriškam ir drąsiam, pasiryžusiam globoti ir ginti visa? Kam to reikia?.. O jai reikia, ypač jeigu savo baimės nekompensuos klasta, gobšiu vulgarumu, - betgi jis su tokia negyventų; ne, ji bus atidi ir švelni, ideali, patraukli žmonelė, ir tiek.
    - Kas tau? Bloga? - paklausė kareivis. Jo būta ir parašiutininko, pasirodo; ir, pažeisdamas visas instrukcijas, jis užmetė jai ant pečių švarką. Ją krėtė šaltis, ji suko į šoną akis, o jis ieškojo jos akių. Ir kai ji atsistojo, kareivis pamatė: ji jau nėščia. Ir aš, pašalietis, kaip išsigelbėjimo griebiausi minties: visa tai tik pasivaideno, tačiau inspektorius vėliau patvirtino. Taip, ji yra įskaitoje, kiek jam žinoma, vaiką palikusi prieglaudoje. Tai va, kūdiki, besiglaudžiąs prie baltai dažytos tvorelės, bėgantis per betonuotą kiemą ir šaukiantis: mama! mama atėjo! Svetimi žmonės tave išaugins, tavimi pasirūpins valstybė, tu būsi... Kuo gi tu būsi, sportininke, parašiutininke, vis lendantis ir lendantis į juodą lėktuvo angą, tarp žemės ir dangaus pakimbantis, nežinantis nė iš kur esi atėjęs?
    Kaip vežikas aš keikiausi ten; kai kareivis su mergina išėjo, po didele kerota palme ar po fikusu man pasidarė bloga... Aš purčiau girtą, jau žilstelėjusią galvą ir sakiau, kad papasakosiu apie vieną merginą iš prieglaudos, apie Benetą.
    ...Ji brovėsi per tankmę, ir visas jos kūnas buvo nusėtas nematomais prakeikimo raupais. Šaltą ir juodą naktį ji gulėjo susibraižiusi, ji daužė galvą į akmenį, rovėsi plaukus, pyktis ir neviltis ją dusino, ji springo ašaromis, kurių nebuvo. Bet prieš rytą, kai apsčiai iškrito rasa, jai kiek palengvėjo, pievelėje, pasirėmusi išpuvusio kamieno, ji gėrė rūko tumulus, pabaidytas elnias žvelgė iš tankmės į ją, iš pelkių, iš už didžiulių kelmų lindo visokios pabaisos, ir, žinoma, ten buvo ragana baltais ištaršytais plaukais, žėrinčiomis akimis, aštriais kaplių nagais, ji plėšė jos ploną perkelinę suknutę, - tokios tą vasarą buvo madingos, tokias dėvėjo jos bendraamžės, sėdinčios ant akmeninių laiptų ir plaikstančios vadovėlius, užrašus, - ragana kvatojosi, gąsdino, bet mergina nieko nebijojo; kai išdžiūvo rasa laukymėje, ji prisiskynė dygliuotų gėlių, net pasigėrėjo drugeliais ir išėjo į paplentę, kad spėtų pamatyti, kaip prašvilps iš pajūrio grįžtantis jo avietinis limuzinas. O, ji taip mėgo avietes, mėgo ir žemuoges, išeidama sočiai jų prisivalgė miške, pati net nusistebėjo savo nepasotinamu goduliu, ji valgė uogas, kokios tik pasitaikydavo, net su lapais ir kirmėlėmis, ir visos jai buvo skanios. Ji nuneš tą laukinių dygliuotų, išsikerojusių gėlių puokštę savo draugei, kuri kaip įmanydama ją šmeižė, kadangi iš jos paviliojo meilužį ir gulėjo su juo jos lovoje; prieš tai dar pralėks avietinis limuzinas, primindamas, kad ir tada, kai buvo maža mergaitė, ji būtų mėgus avietes, tik tos prieglaudos vaikų niekas nevedė į avietynus, bet ji vis vien vaizdavosi, kad buvo juose, kad vėjas taršė jos ploną rūbelį, plaukus ir kad buvo labai laiminga, nes ten ją nuvedė... ne, ne, ne motina, o... tikriausiai teta. Taip, taip, turėjo ji tetą, gerą, - jau vien sis žodis, balsas, kuriuo galima jį pasakyti, šildė jai krūtinę. Tačiau dabar nebe laikas kalbėti apie tai. Ji eina paplenčiu, pro šalį švilpia "Zilai", "Volgos" ir "Žiguliai", vienas vairuotojas stabteli, iškiša galvą iš "Kamazo" kabinos: ei, mergužėle, kur traukiam, sėsk, pavėžėsiu; bet ji purto galvą, lūpa prikąsta, akys nuleistos, eina pindamasi žolėse, - kam jai ta puokštė, gal kvanktelėjusi; vairuotojas apmaudingai užtrenkia kabinos dureles, ji eina, ji vis vien įvykdys tai, kam ryžosi, eina ir tebemato jo madingą storapadį batą ant "Žigulių" stabdžio, čia pat, žolėj, jo odinę striukę, grandinėlę ant rankos, baltaplaukę moterį, kuri kvatojosi, jiems pravažiuojant, - atsilošdama, suspaudusi rankas tarp kelių, regi, kaip jis pažiūrėjo į jos lūpas, baltus, sveikus dantis (tokia fotogeniška), regi užpakaly sudėtus fotoaparatus - juk jis fotografas, jis prašydavo, kad pozuotų, ir spragsėdavo spragsėdavo tuo aparatu gal vien tik tam, kad nereikėtų jos veidu apsunkinti atminties ir jos juoku, kūnu, kuris jam taip patikdavo; tie "Žiguliai" jau stovi garaže, o ji mato, kaip jis šauna į pakelę, ir mato, kaip myluojasi su ana moterimi, ir girdi, kaip jis šniaukroja ne tai moteriai, o jai: tu neik, aš vienas, matyt, jam labai gėda būdavo su ja rodytis; ir neleisdavo jai įsikibti jam į parankę, bet vakar ji vis vien įsikibo, o ko gi: ir mezgu jam, ir valgyti verdu, - dėl to jie ir susipyko, jis užrakino savo laboratoriją, neįleido jos, bet nieko, jis dar pamatys, jis krimsis nagus, ji atkeršys, jis ras ją jau nebegyvą. Taip ir buvo, vien dėl to, kad niekas: nei dėstytojai, - ji neišlaikė egzaminų ir buvo pašalinta iš instituto, - nei tas vyras, nei draugė, nei darbovietėje (ten ją išvadino paleistuve, kale) niekas nepagalvojo, kaip jai reikia meilės. Ir vaikeliui, kuriam gimti neleido tas vyriškis, reikėjo meilės, nes argi būtų ji jam... jiems abiem tiek primezgusi megztukų ir virusi, ir skalbusi, ir... gėda sakyti - ji net kojas jam kartą nuplovė, o vis tiek visi ją niekino kaip kalę, bet baisiausia jai buvo, kad jos, dar nė negimusios, išsižadėjo tėvas, o paskui ir motiną, nors... Argi netiesė į ją rankučių, argi nebūtų bėgusi jos pasitikti, ji irgi laukė betonuotam kieme prie baltos tvorelės, ji, kuriai visas pasaulis buvo šis vyras ir kurią jis kaip visas pasaulis atstūmė.
    Štai todėl Juozas važiuoja į jos buvusią darbovietę aiškintis, kaipgi ten buvo.
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page