r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

DISERTACIJA

[5]

    Salti, dalykiški, o kartais įnirtingi ginčai, pažadinti praeities, dažniausiai baigdavosi kompromisine išvada: abiem tada buvo sunku. Tačiau tokia išvada jų abiejų (ypač jos) nepatenkindavo, vėl išnirdavo ginčytini žemės plotai, kur demarkacinė linija nuolat pažeidinėjama, perkeldinėjama iš vietos į vietą, laikinų paliaubų sąlygos nuolat laužomos. Tuose praeities plotuose ji paslėpė savo ginklus, ten pakirsdavo nuoskaudos, ir, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to koks grasus anų metų rekvizitas, žodis, akibrokštas staiga atsiduria jų kambaryje, ant stalo, juo smogiama, juo ginamasi» jis parodomas giminėms, aplinkiniams, nors nėra jokio reikalo nei preteksto. Ji vis stengdavosi priminti, kad joje tebėra gyva kažkas iš praeities, ką jis norėjo sunaikinti, ištrinti, nepastebėti, Taip, jam buvo nepakeliamai sunku. Jis padarė visa - bent pats tuo šventai tikėjo, kad pažadintų gerąsias jos prigimties savybes, bet ar ji tuo džiaugėsi? Ne. Joje slypėjo protestas.
    Jie vaikščiojo žeme, kuri bet kada gali prasiveržti, juos dažnai pažadindavo kurtūs tolimi smūgiai. Vienu metu ji nedirbo, vežiodavo po pušynėlius vaiką, laistydavo gėles, tvarkydavo kambarius, šveisdavo langus, dėliodavo į lentynas jo knygas. Aukštos knygų lentynos tarsi stelbė ją, ginė iš kambario, jo kabinete kabantys pažįstamų dailininkų dovanoti paveikslai, skulptūrėlės buvo jai nebylios; jų nebuvo jos slapčiausiose viltyse, didžiausiam skausme. Ji egzistavo šalia, ji stebėjo, ji pritarė, ji nieko nesakė, tik kartojo, ką jis pasako, ką jis norėdavo išgirsti. Jautėsi nereikalinga, atliekama, o svarbiausia, nesuprato, kam ta visa kova, ko jis siekia, kuo nepatenkintas, kokia to viso prasmė? Visa tai ją gožė, darė pašaline. Visa tai jai buvo nelyginant kita moteris, su kuria ji neįstengia varžytis, kuriai jis skiria visą dėmesį, meilę, jėgas. Ji jautėsi kaip apgaudinėjama moteris. Atitinkamai ir elgėsi - kaip apgauta, suvedžiota. Joje visuomet ruseno užslėptas noras palikti jį, atkeršyti, išeiti.
    Stovėdama prie lentynos, plaikstydavo knygas, skaitinėdama prierašus, paliktus popierėlius, pritilusi, - net pabaldavo, netikėtai jo užklupta, - tarsi ieškotų meilužių laiškų. Iš dalies ji buvo teisi - kai kurių knygų puslapius jis skaitydavo su tokiu goduliu, su kokiu įsimylėjėlis skaito meilės laišką, ieškodamas užslėptų prasmių, neegzistuojančių pažadų, tiesiogine žodžių prasme autorių traktatuose jis ne visada pasikliaudavo.
    Įgimtas užsispyrimas jai neleido pasijusti skolingai ar dėkingai. Jis nebuvo jai nei išvaduotojas, nei išgelbėtojas - rolė, kurią vaidinti jam tikriausiai būtų pritikę. Jo prigimties tendencija, kurios pats nesuprato, buvo aiški: kelti, kas yra paniekintas, trypiamas, o jeigu tokio nėra, vadinasi, privalu rasti, įsivaizduoti, kad jis yra trypiamas, kad jam reikia tavo paramos. Vyrui baisesnis moters nuopuolis negu jai pačiai. Jis nežinojo jos praeities, bet buvo įsitikinęs, kad tai mergina, turinti patirtį. Taigi tarėsi ją išgelbėjęs ir iš nuopuolio. "Iš tikrųjų riteris, - ar nerašė jis dienoraštyje, išanalizavęs panašų vieno savo pažįstamo jausmų kompleksą, nesąmoningai turėdama galvoje ir save, bet atsiribodamas nuo to sarkazmu ir panieka. Štai kaip jis viskuo apsikaišė, kaip jam dabar šilta, gera, smagu tarp nebūtų dorybių. Jis toks laimingas. Jis tiesiog tarpsta. Jis vaikas, gavęs aibę žaisliukų. Bet nuo jo tvoskia vystyklėliais..."
    Tačiau čia buvo ir jos kaltė. Šitas užguitas, patiklus, švelnumo ištroškęs vaikas tarpte tarpo nuo jos meilės ir rūpesčio. Jis nė neįtarė, kad pats buvo jos kūrinys, ji kur kas atidžiau ir rūpestingiau, su didesniu išmanymu, meile ir atsidėjimu jį kūrė nei jis ją. Ji žinojo, ko jam stinga. Žinojo, kas jam turi patikti, kas vėliau ar anksčiau suaugs su juo. Asketiški polinkiai buvo iš nemokėjimo džiaugtis tuo, kas patogu, gera, malonu, tiesiog iš nežinojimo, kas tai yra, kaip visa tai rasti, pasiekti. Ji nedelsdama ėmėsi darbo.
    Pasisukaliojęs miegamajame, vėl nuslinko į virtuvę, išsitraukė iš šaldytuvo du butelius alaus. Gėrė stovėdamas prie lango ir žvelgė, kaip viršum kiemo nuolaidumo sūkuriuodamos leidžiasi snaigės; drėgnas vėjas širdijosi, stūgavo namų kertėse ir ūžavo, išnirdamas iš už krautuvėlės kampo. Pūgoje tarsi siaustėsi kokia esybė ar jėga, snaigių kritimui suteikianti judesį, kryptį, jas sutelkianti.
    Aš tikriausiai tampu alkoholiku, - pagalvojo žvelgdamas į aukštą fotografo langą, nupliekstą šviesos, skaisčios, almančios.
    Vėl užsivertė butelį. Vėl tos suklususios žuvelės, brastų vandens skaidrumas, pamėkliškai vėduojančios žolės.
    Kambaryje buvo kampelis, kur tarp akmenų augo kaktusai, kerojo palmės. Jį visuomet masino akmenys, jų kietumas, grublėtumas. Tai, kas spengia mineraluose. Paėmė skiltelę popieriaus, užrašė: skausmas, kančia - tai, kas kieta, neįveikiama. Ji gali draskyti, mausti, virsti sunkumu, širdį užgulti kaip akmuo. Tai negalios simptomas. Tuo ji pozityvi. Kančia nemoka šnekėti atsietai. Jai nėra kada postringauti. Ji skrupulinga, tiksli, buhalteriška, be polėkio, ji sminga, duria. Pakreipė lapelį, parašė: ko norėjo šitas žmogus, ko jis ieškojo? Savęs matematinėj formulėj? Norėjo joje išlikti? Įsikūnyti? Jam pavyko - formulė pavadinta jo vardu.
    Vėl pakreipė lapelį: visada kaip išsigelbėjimo stveriesi geležinės logikos. Apie kieno kančią kalbu? Savo? Tavo? Jo? Apskritai? Grynoji logika visada absoliučiai teisi ir neteisi. Bet čia nėra net jos...
    Staiga jam tarsi pradėjo aiškėti - bet ar leistina vienu žodžiu pavadinti? Čia žodžių nėr, tik slinktis, skverbimasis, pabiri ženklai. Šen ten išmėtyti - o gal pravers, gal tai bus rodyklės tamsioje mineralų tyloj, piktam šnibždėjime? Tapo aišku, kas spengė senmergės kuprelės tyloj, pilkame medžiagos grūdely, kurį kuprelė, suspaudus atsargiu pincetu (grėsmė, jog galimas sprogimas), įmeta į kolbelę...
    Kam mes išlaisviname tą energiją, kam ją pažadiname? Užkeikiu jus, dukterys Jeruzalės, nežadinkite, nežadinkite meilės, kol ji pati nepabus... Na, o jeigu pabudo, - pagalvojo, keldamasis iš fotelio. Bet koks gi čia ryšys? Jeigu pabudo, vadinasi, laikas atėjo. O šit dabar aš pats žadinu, kas tyli, nenori kalbėti. Visus? Dirstelėjo į akvariumą: žuvelės tingios, o gal visai aprimusios. Ne, vos vos virpino pelekėlius. Kur tu sėlini? Prie to šmėsuojančio stikle atspindžio?
    Va šitaip: kaip nebylios formos, kaip tas spengimas, visa tavo disertacija, sakiniai, žodžių klišės, kuriose nebeliko tavęs, - jis sėlina, jis nori išeiti, tas antrasis, kuriam savo disertacijoje neleidai nė lūpų praverti: tramdei, gynei šalin. O juk svarbiausia - jis. Vienišas, kenčiantis, sunerimęs, slystantis poliruotais paviršiais, begarsis, jis ir atliko darbą, jis tos laboratorijos šeimininkas, bet tu kažko nesupratai, ne tie rezultatai, ne tos formulės. Atsakymo negavai. Lygties neišsprendei. Bet ar galėjau? Docentas, darbo vadovas, solidus, dusulingas vyras, jis braukė putlią, tokią nervingai ryžtingą ranką, raukė antakius, žvilgčiojo per akinių viršų, o kartą labai tyliai pasakė: va čia. Gal gerai. Bet išbraukime. Būtinai išbraukime. Sutarėm? Geras žmogus. Trys infarktai ir dusulys. O ką mes paliekame? - paklausiau. Visą šitą pastraipą, sutarta? O ką mes paliekame? - vėl paklausiau. Mes tik atmetam, mes tik patys save atmetame. Mes viską dalimis - čia sociologams, čia psichologams. Suskaidome. Izoliuojame. O visuma. Kur! Negi nėr kompetentingo žmogaus, bet jis negirdėjo, o aš vis šaukiau. Aš žiūrėjau į putlius, skaisčiai paraudusius docento skruostus, žilus paausius, aš pasakiau - mopsas, o jis braukė, dėliojo klaustukus, aš niekad nemačiau jo taip įsigilinusio. Va, šitą ir šitą, ne, ne. O kas gi lieka? - vėl paklausiau. Man jau buvo nebesvarbu. Tas darbas nebepriklausė man. Mopsas. Aš nebeginsiu, pasakiau. Betgi darbas jau baigtas. Dvi dienos darbo. Aš nebeginsiu. Čia nė nėra kas gina. Čia tik tų pačių frazių variacijos, klišes. Scholastika. Aš nebeginsiu. Va čia,- pasakė docentas. Kaip tu čia samprotauji, lyg ant šimto savo veikalų stovėtumei. O gal aš ant jų ir stoviu. Galiu atsistoti. Jis sukikeno, įtraukė galvą į pečius. Vėl ėmė braukyti. Išėjau. A, tai tu, pasakiau, tu fanatike, tu askete, tu vienas iš... pasakiau... Tai buvo gatvėje sutiktas rašytojas, postringautojas, moralistas, niekaip negalįs nuslėpti savo tiesų. Tu... Bet kaip man sunku buvo rašyti be... įkvėpimo. Tiesiog nors pasiusk. O kartais - pats stebiesi, kokie taiklūs pastebėjimai, koks minties polėkis, įtaigumas, grakštumas. Aš rašau tik tada, - pasakė tas rašytojas, - kai ranka pati skrieja popieriumi. Tik tada aš rašau. Ir nuėjo. Skausmingas, melancholiškas, išdidus.
    Va čia, - pasakė docentas. Tai gal šitaip pradėti... Dar niekad žmogiška būtybė... Ne: dar niekad žmogiškasis protas nesidarbavo taip intensyviai, - kalbėjo jis, tarsi kam cituotų, - niekad taip karštligiškai nesismelkė į esmę, gilyn... (O kuo paremsi. kad taip yra, kokiu pagrindu tai konstatuoji? - paklaus.)
    Jis papurtė galvą, užkėlė koją ant kojos, parėmė kaktą. Ne, tu pernelyg pavargai. Tu pavargai beviltiškai...
    Jis vėl gėrė. Svaigdamas žvelgė pro langą.
    Tai gal šitaip: apsvaigimo gerumas. Paslapties dvelksmas. Aštrus, trumpam pakirdęs reikalingumo jausmas. Jėgų plūstelėjimas. Išėjimas. Pagavos prasmė ir vertingumas - štai kodėl menininkai... Aš irgi, polinkis vaizduotis, kuo nesi, gali, ko negali. Bėgimas nuo savęs.
    Žemyn leidiesi su pasimėgavimu, patetiškai šūkaliodamas, reikšdamas įvairiausius priekaištus bei pretenzijas. Ne, jie nebešaukia, jie spiečiasi tarpuvartėse, iš pat ryto, sužvarbę žvalgosi į praeivius - gal šmėstels pažįstamas veidas, rankioja butelius, brazda prie taros punktų. O grįžę į namus grūmoja, lieja ašaras, priesaikauja. Ar apie tai rašei? Tai svarbiausia. Ar rašei apie žmogų tarpuvartėse?
    Pilką, pastirusį. Tą, kuris verkia širdy. Tą, kuris žino - aš žūstu. Tą, užžarstytą pūgos, uždususį vėmalais. Tą, kuris sako: man nereikia, nenoriu. Jis ir dabar ten, pūgoj, išvežamas, grūdamas į mašiną; teismo salėje sėdi akis nudelbęs, gniaužo nubrozdintas rankas, gūžiasi į drėgmės prisigėrusią skrandą, jis už mūro sienos, grotuotam lange, prie staklių, už kortų ar domino staliuko; jam skelbia nuosprendį, jo klausia: kada? kur? su kuo? Jiems rūpi faktai. Esminis vienas vienintelis faktas. Kodėl taip negyveni, taip nedarai? - klausia. Aš nenoriu, atsako jis. Man nepatinka. Nematau prasmės. Ar apie tai rašei? O esmė? O vienas vienintelis faktas: aš nenoriu pasveikti, aš...
    Teisėjai užverčia bylas, keliasi nuo kėdžių. Išeina, o jis lieka. Atskalda. Skeletas. Pamėklė. Svetimas. O jie užsidangsto langus, užsirakina duris. Vakarais skaito laikraščius, žiūri televizorius, pasikviečia pažįstamus bei draugus ir, žinoma, apkalba, numoja ranka, gailisi - vyro, sesers, - pats kaltas. Vaišinkitės. Būkite malonūs. Ir jis įsiveržia. Išdaužo. Žinoma, sužaloja. Nuosprendis, chuliganizmas, kova, efektyvumas, priemonės - kokie gražūs, malonūs, geri, simpatiški žodžiai, ką? O žodis kova? O priskirti, paveikti, atiduoti specialistams, mokslui, organizacijoms, įstaigoms? Nebūkim skeptikai, bet vienas tikrai yra vedžiotas, auklėtas, jis jį pažįsta, - vėl paliktas, tempiamas, įkalbinėjamas, vedamas į kelią - o kurgi jo paties valia? Kurgi jo kelias? Ar šito kas paklausė? Vienas, nuasmenintas, nusavintas. Anksčiau nei jis visiems tapo svetimas, tapo svetimas pats sau. Pats sau atliekamas, nereikalingas, toks, kad nė nebeverta pradėti, nėra prasmės...
    Jau gerokai apsvaigus, trumpą akimirką jo vaizduotėje vėl šmėstelėjo to apšepusio, įkritusiais skruostais žmogaus vaizdas. Jis nulipo kopėtėlėmis su knyga, ištraukta iš aukštos lentynos, stovėjo, skaitė, tiesė ranką į degtinės stiklinę... Tai gal jis ir buvo tas, nuo kurio trupėjo, skeldėjo, krito gabalais materialiojo gerbūvio klodai, jo socialinis aš staiga neteko gyvybės, arba priešingai - ji buvo apimta gangrenos, ir tik šitaip, ir tik šitaip, ją užkalkindama, numarindama, jos išsižadėdama, galėjo išlikt sveikoji, natūrali, gyvybingiausioji jo aš esybė, būtybės centras. O kas ta esybė? Dvasia? Gyvastis? Tokia kaip tavo? Jo? Visų? Nebesipuikuojanti. Neišskirtinė. Be nuopelnų, be mokslinių laipsnių. Be to, ką pasiekė, iškovojo, pavertė laimės šaltiniu, ginklu, tvirtovės sienomis...
    Jeigu prieš keletą valandų jis elgėsi kaip ištiktas nelaimės, tai dabar jis buvo niekas. Gyvybės tvinksnis - be vardo, galbūt net savo pavidalo, pašaukimo, paskirties. Trumpą akimirką čia, knygų lentynomis užgriozdintame kambary, žiūrėdamas į sūkuriuojančias snaiges, jis buvo niekas. Ištirpęs nakty. Tamsoje. Rūke. Snaigėse.
    Snigti liovėsi. Tekėjo aušra, žvarbi, stingdanti, jos atšvaitai plazdėjo ant stogų, siekė iš aukšto kamino virstančius dūmus. Gulėdamas po langu, žvelgė į vakarus. Kažkur trinksėjo geležiniai vartai, girgždėjo po kojomis sniegas - pulkeliais, po vieną žmonės jau traukė į gamyklas. Netrukus ir jis įsilies į skubantį žmonių srautą, bet stojosi tylos pauzė žadėjo jam kažką svarbaus pranešti, kažkieno vėsūs ir išmoningi pirštai lipdė naują jo veido kaukę. Kaip yra lipdę Kristupo, senosios Daukintienės...
    Dabar jis buvo (kartais) barzdotas išminčius. Vaipėsi. Tiesa! Kam gi reikia tiesos? Vargas tam, kuris jos ieško. Reikia naudos žiūrėti. Tiesa - tai šaltas kompresas prie pernelyg įkaitusios galvos, teisinga tai, kas mums padeda gyventi, visur išlaikyti saiką, deramą atstumą, derinti santykius su kitais. Hmm... tiesa. Tik visiškas kvailys jos trokšta. Arba koks pasimetėlis. Arba kankinys. Arba demagogas. Vargas, vargas, sakau, kam devizu tapo tiesa, net ne mokslinė objektyvioji, o sava, savo įsitikinimai. Kur mes dėsimės su savais įsitikinimais, savo tiesom?
    Jame dar tūno iliuzija, kad visi puls, ims laužyti rankas, aimanuos, kai jis mirs arba kas nors blogo ištiks. Dėl to jis ir lenda į kilpą, tranko durimis, grasina - pamatysite, graušit rankas. Aš juokiuosi, žinau - niekas nepuls, nieko nebus - išeisiu nepastebėtas, aš - kaip visi, vienas iš daugelio, ir kaip aš, tu, jis nepastebime, nemirštame iš nevilties, kai išeina anas, taip jis, tu nepastebėsite, kaip aš išeisiu. Tik sau patiems mes tokie svarbūs, nepakartojami, nepamainomi tarnyboj, šeimoj, draugijoj...
    Man visa šiugžda - lukštai, išnaros. Ir čia išmirė gyvybė, ir čia, ir tai nebeteko prasmės, ir tai, tai kur dabar ji? Dabar aš visas pertekęs ja, ji liejasi kaip šviesa, ji kuria pasaulį iš naujo, jai reikia kitų formų, ir dvasios, ir kūno, pasaulio, kuriame aš dusau, karščiavausi, gaikčiojau, šūkčiojau ir protestavau - jau nebėr. Ir į jį aš persikūnysiu. Ir į jį, ir čia aš dar būsiu, ir čia. Ir šitą medį sodinsiu, ir šitą namą suręsiu, ir per šitą slenkstį, kuris iki šiol buvo toks aukštas, įžengsiu, nes taip norėjau, nesąmoningai to siekiau.
    Nėra prasmės. Eiti nėra prasmės. Kaip šiurpiai mums aišku, kad tai galutinė tiesa. Nėra prasmės, nes mes nebenorime eiti, liesti, turėti, kažkokia slėpininga galia, iki šiolei mus valdžiusi, gundžiusi, žadėjusi aukso kalnus, palaikiusi, stačiusi oro pilis, visa dažiusi iliuzinėmis spalvomis, staiga apleido, jos nebėr. Visa mechaniška, pabira. Štai tau tikrovė! -ištariu. Tu mėgdavai samprotauti apie beprasmybę, neturėdamas nė menkiausio supratimo, kaip ji atrodo, bet tai buvo tik žodžiai. Dabar žodžiai man tik instrumentai, aš juos valdau, o ne jie mane, ir tai nėra metafora.
    Kokia šventvagystė buvo tavo filosofinis nihilizmas, visi kančios, nevilties pavidalai, tie postringavimai apie meilę, gyvenimo tikslą - tu tūnojai rūke, tirštame, slogiame, nepermatomame. Šen ten styrojo, šmėžavo kontūrai, dalys, gabalai, o visuma?.. Tau reikėjo visa matyti. Ir štai...
    ...Šnarėjo laikraščiai, buvo šnekama apie konformizmą, susvetimėjimą, nekomunikabilumą, kalbėjo, ginčijosi, tu tylėjai, klauseis - ir štai atlėgo, atslūgo, ir mes tarsi klausiame: o ko pešėmės, ko taip karščiavomės? - visa taip aišku. Staiga supratau be žodžių. Nes tikroji kančia, prasmė ir tikslas žodžių neturi, apie tai nė nesamprotaujama, o gyvenama. Jų neturi tikroji vienatvė. Ji nežino jokių poetiškų atributų, nieko nevilioja, nieko netraukia - tai nelaimė. Tai tyla. Aklina tamsa.
    Neįprastas tai buvo prabudimas, neįprastas ir vidurnaktis: jo artimieji tarsi susispietė aplink, jie grūdosi tarpdury, nešini sužalotu broliu.
    Jo gimtadienio naktis - gal ir tada leidosi baltos, visa apdengiančios snaigės, - skusdamasis barzdą, jis girdėjo džirksint piltuvus, žmonės šlavė užsnigtus prieangius, valė kiemus; gal ir tada tame mieste, kur jis gimė, vitrinose buvo išdėlioti inkrustuoti paveikslėliai, dovanos... Tačiau dabar šventei niekas nesiruošė, iš pat vakaro gatves užtvindė tirštas, drumzlinas rūkas, nors, tiesa, vitrinos buvo šventiškos, dirstelėjo į vieną, kitą, skubėdamas per tamsų patižusį sniegą; tame rūke spygavo mašinų stabdžiai, pypčiojo, ūžė; jis skubėjo namo. Paskui, kol jis sėdėjo už rašomojo stalo, tas rūkas užtvindė visas įlomėles, visa paslėpė, nugramzdino savin, ir tie rūko laukai įsibrovė į sapną, o vėliau balti sniego dribsniai, kąsniai, spjaudomi į jį, godžiai šnopuojanti naktis, naktis, prarijusi jo disertaciją, jo ilgų dvejonių, kančių ir budėjimo valandas.
    Ką šitas gramdantis skustuvu liesą kaklą žmogus šią naktį suprato? Jo ranka virpėjo, akys buvo neramios. Kas pro jį prašvilpė, pragarmėjo? Čiupinėdamas dėdės Konstanto padovanotą grifelio lentelę, jis pasakė grifelis, o pagalvojo grifas, norėjo sakyti šriftas, o pasakė šifras, paskui, dėdamas į portfelį korektūras (o gal neverta? gal jas reikėjo šveisti į pūgą?), pasakė:
    - Kur mano kaklaraištis?
    O ant stalo jau garavo kava, žvilgčiodama į jį, žmona tepė sviestu bandelę, jo marškiniai buvo ką tik išlyginti, siauručiais, trapiais ruoželiais, jis skubėjo, užsirišo kaklaraištį, jo laukė, jis norėjo kuo greičiau išeiti iš čia, kur, ištiesęs ant kėdutės ilgas kojas, žiaumoja pusryčius sūnus, pabrėžtinai šaltai žiūrėdamas į jį; o žmona - jos nugara, rankos, siekiantis bandelės peilis - gyvas apmaudas. Vėl tu pas savo kekšę, pasakys. Išsipustė, išsipurškė odekolonu, vėl...
    Palauk, bandė jis mintyse atsakyti į tą jos apmaudingai sviestą žvilgsnį. Bet kurgi aš taip skubu? Į katedrą. Vadinasi, į katedrą. Kada nors aš tau paaiškinsiu, bandysiu paaiškinti, bet vargu ar įstengsiu. Nieko tu apie tokius dalykus neišmanai. Ir nereikia vaidinti. Man nepatinka. Supranti, man nepatinka, kad tiek žmonių, tiek kolegų manimi netikės. Visi netikės. Šią naktį aš girdėjau jų balsus, priekaištus, tai jų netikėjimai kirba ant mano plunksnos, žudo nė neužgimusią mintį, nuneigia, užginčija, neleidžia jai išsirutulioti, užaugti, būti. Nepriima. Jai nėra vietos. O ji gera, būtina. Aš taip nesiplūkčiau. jeigu nejausčiau, nežinočiau, kaip jos reikia. Ji turi gyventi. Ji teisi. Aš kaltinu. Aš sakau: tai brangiai kainuos. Jau kainavo. Ar dar nepasimokėme? Ką mes turime? Ką mes galime pasiūlyti? Mes, tiek daug atmetę? Ką? Grasus materializmas - spekuliacija, kyšininkavimas. Štai kodėl aš sakau - jų neturi tiek daug būti, apsimetančių, kad to nėr, nematančių, neišklausančių, negirdinčių, simptomai aiškūs, aš juos vardiju, fiksuoju. Tai ne trumpalaikiai negalavimai, ne ...dar pasitaiko ...įveiksme. Ką mes puoselėjame, ugdome ir kas tarpsta, klesti - štai klausimai. Jis nusviedė laikraštį.
    Imsimės efektyvių priemonių. Tai imkimės. Taip galvoja ne jis. Pensininkas, užėjęs pasiskolinti laikraščio. Jis valgė, jis žiaumojo akių nepakeldamas.
    - Man nepatinka.
    - Žinai ką, mielas! - pertraukė jis.
    - Šiandien neturiu laiko, skubu. Pagaliau ir man nepatinka.
    - Kas nepatinka? Kad tiek daug neišklausančių, negirdinčių, atstumiančių?
    - Visa tai, nuo ko mes atsiribojame, kas ne mums - svetima... Kodėl tiek daug svetima? Iš kur toks išrankumas, perteklius? Ar mes jau tiek daug turime? Pats pagalvok bent kartą.
    Jis vėl įsikniaubė į lėkštę. Nenorėjo matyti ir žmonos, pasiruošusios kivirčui, laukiančios preteksto, - štai kodėl pasirišo nešvarią prijuostę, nesusišukavo, o sriuba... nesuprasi, ko jai ir stinga, žinoma, visa tai "smulkmenos". Ji laukia, ji pasiruošusi, jau nekantrauja, kodėl jis tyli. Ji brukte jam bruka save tokią - džiaukis, turėk. Prieštarausi - priekaištai, isterija. Taip, jis turi kitą. Jis visuomet suka akis nuo va šitokios, su ta kita jis visur: darbe, jos ieško gatvėje, nesąmoningai žvilgčiodamas į kitas; taip, taip, ji teisi, tarp jų visuomet buvo kita, jauna, guvi, trykštanti gyvastingumu. Aš glamonėdavau ją, ne tave, ir mes egzistavome kartu vien todėl, kad buvo ji, sugebėjusi šiek tiek prisiderinti prie tavo bruožų, tavo veido ir balso. Ir tu mokėjai prie jos kiek prisiderinti, bet dabar nenori, ką gi - kaltink save. Tu reikalauji meilės, bet ką gi darai, kad ji būtų. Tu jos netausoji, draskai visa, kas mums brangu. Taip, ji! Mes kartu, bet mes svetimi. Tu nieko nepadarei, kad jos nebūtų, ji ne išorėje, bet ji pavojingesnė už bet kokią tikrąją.
    Kai išėjo kieman, apakino viršum stogų ištryškusi saulė.
    Užsuko dar ir ten, kur spietėsi jie, pilki, atklydę siauručiais takeliais, birūs kaip smėlis seniai užmirštame laikrodyje. Pakreipę beretes, trindami ausis, rankas, sužvarbę naktiniai vaikai, jie spietėsi aplink didžiulę bačką, stoviniavo prie besikūrenančios krosnies, slinko su bokalais prie staliukų, godžiai plėšė rūkytą žuvį, srėbė, užgulę lėkštes, karštą viralą, kando dešrą, kotletus; kiti dairėsi, dūlinėjo šen ir ten, kažko lūkuriavo; panešioti paltai, nudaužytais krumpliais rankos. pilkučiai veidai, džiūstančios gerklės, alkis, troškulys ir šaltis juos vertė spiestis glaudžiu rateliu aplink moterį, aukštą, stamantrią, senyvą, tačiau dar šviežią, su balta sidabruojančia kepurėle, motinišką, juos gėdinančią, barančią, juokaujančią su šiais pasiklydusiais didžiulės šeimos vaikais, tiesiančiais rankas apvytusiais, nuo nikotino parudavusiais pirštais, prakaituotoj saujoj spaudžiančiais kapeikas, sutrintus rublius. Šiam stinga keleto kapeikėlių, šis pageidautų dar, ir, žinoma, jeigu mokės įsiteikti, gaus. O šitas pučiasi kaip gaidys, o šitą galima taip aprėkti, išpilti ant jo galvos visas srutas, naktinius puodus ir pro duris - į milicijos mašiną, išliejus visą tūžmastį. Tokie incidentai čia dažni, į kiekvieną ji žvilgteli erelio žvilgsniu, iš karto permato, kas, iš kur, - svarbiausia, kiek iš šito galima pasipelnyti, kiek iš šito. Kaip iš pieno plaukusi ir ji, ir jos namai. Kyla kaip ant mielių, o jie nyksta, plojas prie žemės, gula į laiptų pakopėles.
    Iš po plaunamų bokalų trykšta gaivūs vandens purslai, srovė atneša iš kranų putojantį tirštą skystį; beje, jie dažnai ima riaugėti, vemti gleivėm, dusuliu švogždžioti, ir nedaug čia bereikia, kad vienam ar kitam pradėtų veržtis viduriai arba įstrigtų gerklėj vėdarų kąsnis.
    Ji pastebėjo mažą, pilkutį žmogelį, tupinėjantį prie šiukšlių dėžės.
    - Ei tu! - šaukia nuo savo sosto, - šiukšlinėtojau. Tik nebandyk prie bačkos prieiti. Bacilos, gvėros. Išdėliai. Va, dar kekšę atsivedė!
    O blauzdos, o veidas, plaukai, vos neužsistoja ant rankos senei, šluostančiai grindis. Visur šiukšlės, tušti buteliai, kamščiai, nuorūkos - rūko pasislėpę cigaretes rankose. Čia gali šaukti ant jų ir šaukti, vietoj olandiško sūrio čia gali pasakyti... Gręžti kaip skudurus, šliūkščioti į veidus pamazgas - štai tam, anam, kuris gi pasiskųs, išdrįs? Tegu pabando - ji kaip iš pieno plaukusi. Bet va: iš kažkur atsiradęs vaikas baltais kaip sniegas kailinukais čia bėga klykdamas, džiaugsmingai suplodamas delneliais, ana, sako, balandis, ana, ir rodo piršteliu į čerpių stogą, o jau ne kartą yra atsitikę, kad tokius kailinėlius jie atneša ir čia, vienas toks parodė man iš po skverno, kiek sakau, nešdinkis, sakau, nė kvapo kad čia nebūtų, pašauksiu miliciją, o jis - pagąsdins, mes ne tiek matėme! Ant rankos kryžius ne kryžius, o galva nuskusta...
    Jis nebelaukė. Pasuko apsnigta gatvele, kur visa priminė anuos laikus.
    Perėjo akmeninį tiltą - upelės krantai buvo užversti sniegu, gluosniai merkė šakas į vandenį, čežėjo ižas; saulė kibirkščiavo, blykčiojo, atsimušdama nuo vandens: po dešinei ant aukšto kalno stovėjo aukšta mūro tvora apsuptas soboras ir vienuolyno rūmai - didinga prieštaringo laiko tvirtovė. Laikas čia vertėsi tumulais, stingo gotikinėse linijose, kiekvienas čia šeimininkavęs stengėsi pridėti ranką, kur nors palikti savo žymę, šį tą pabrėžti, pakeisti, prikurti. Skonių eklektika, prieštaravimų sumaištis. Galinga laiko dvasia, įkūnyta plytose, akmeny, draskoma prieštaravimų, čia slegianti savo masyviu sunkumu, čia pompastiška, tuščiakalbė. Bet kas šiuose laiko kloduose, visuotiniam klegesy išgirs, pamatys kokią kuklią, menišką detalę, stelbiamą, gožiamą, sunykusią. Juos aptvėrė aukšta mūro siena, įrengė stebėjimo bokštą, puošnios salės erdvę perdalijo blokais - dabar čia pataisos namai.
    Tie mūrai visuomet patraukdavo jo akis. Pirmą kartą juos pastebėjo vėjuotą mėnesienos naktį, ant pilies kalno stovėdamas su Albinu. Speigo dienomis šie mūrai tarsi įkūnydavo šaltį, vienatviškumą, alsiais karštymečiais - vėsą ir atskirtumą; juos apsemia piktas kiečių juodumas; pavasarių atokaitoje ten šildosi senučiukės, straksi, čirpauja žvirbliai... Aprūkę, aukšti, nekliudomi miesto gausmo, jie stūksojo, išplaukdami iš amžių ir vėlei į juos grimzdami kaip tvarumo simbolis; telkiantys aplink save visa, kas vėjuota ir neramu, jie buvo to nerimo išraiška, šios materijos esmė, jos statybinė rišamoji medžiaga, didingai, apčiuopiamai įkūnytas neapčiuopiamumas; čia klestėjo ir nyko karų metai, gyvybė ir valdžia čia plūsteldavo į juos, įkurdindama naujus herbus ir ženklus, čia vėlgi dingdavo, palikdama savo griaučius, skeletus sunykimui, dūlėjimui. Maras, mirtis, karai, šio pasaulio galingųjų nemalonė čia įsiverždavo kaip vėjas, o kartais ateidavo laikas, ir visa, kas spėjo nukaršti, imdavo trupėti, aižėti, kristi. Ir tada restauruodavo, bandydavo įspėti gyvastį, kas liko nesudaužyta, nesugriauta - pasienių skulptūros, bareljefai su agoniškai pravertomis burnomis, svyrančios vynuogių kekės, žalčiai ir kitokie ženklai bei simboliai, akmens šventintam vandeniui liekanos, altorių - visa tai dabar kaip išnaros...
    Dabar ten vaikštinėja plikomis galvomis vaikinai, dildo galąstuvais geležis, gremžia ketų, glaustosi prie sienų, braižo ant jų keiksmažodžius; metalinės durys, grotuoti langai, slogi storų sienų tyla, tyla iš požemio vienučių, sunkiai besiveriančios durys.
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page