r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

DISERTACIJA

[4]

    Stotyje ūkavo traukiniai... palangėje sniegena krėtė nuo šakelių sniegą, ir jis, mažas vaikas, žiūrėjo į ją, skruostą delnu parėmęs... Paskui per švytinčius sniego laukus jis išvydo save bendrabuty... Išblyškęs paauglys stovėjo prie skardinio vandens bakelio ir, praskleidęs ledus, sėmė grandine prirakintu puoduku vandenį, pro jį klykaudami lėkė vaikai. Atokaitoje ant mažo suolelio mezgė sargė... Jis vos nepasakė - slaugė... Ir jis gėrė vandenį, gėrė taip, tarsi ir vanduo jam būtų užgintas. Staiga jį lyg kas stumtelėjo - eiti! Eiti per plyną ežero ledą, pro tuos beržynus, skardį, kur ta pušis, tolumos, apvilktos melsvu dūmeliu!..
    Tas pats impulsas įsakmiai jį stumtelėjo prie stalo ir dabar. Susisupęs į chalatą, susirado užrašų knygelę, prisėdo prie stalo, parašė tokius skaudžius žodžius, tačiau gal ir - diagnostiko akimis žiūrint - malonius. Tai buvo nuosprendis, konstatuotas lengvais, nutrūkstančiais sakiniais. Tu susirgai jau tada, apskretusioje paauglystėje. Štai tas paauglys stambiomis nužvarbusiomis rankomis, įspraustas į išaugtinius rūbus... Tu kabinaisi į ją kaip gležnas augalas... Iš tavo silpnumo ir negalios skleidžiasi jos grožis, gerumas... Tu vėl vienišas. Kaip ir apskretusios paauglystės metais, tu brendi švytinčiais sniego laukais. Tave jai atstoja ligoniai. Tose palatose miršta jūsų meilė. Bet tavy dar tebėra gyvas nuskriaustas vaikas, kuris kelia patiklias akis, nori, kad jį kas nors retkarčiais nuramintų, paguostų... Tu jos niekad taip negeidei kaip dabar, bet ji išsprūdo iš rankų. Šitaip ji sprunka nuo visų, kuriems jos reikia. Ir nuo ligonių. Galbūt tai dėsningumas: kiek žmogus jaučiasi silpnas, vienišas, tiek stipri dvasinga yra jo meilė, gebanti ne tik pamatyti, bet ir išpuoselėti, susikurti tobulą jos paveikslą, išsaugoti jį visose negandose, nes gyvybiškai būtinas jam tas paveikslas - kaip gėrio, grožio, meilės, atsidavimo idealas. Tai jo duona ir kraujas. Oras, kuriuo jis alsuoja. Nesąmoningai tu gaudei tik tuos jos balso niuansus, pažiūrėjimus, gestus, kurie paliudytų, kokia ji jautri, gera, atsidavusi, kaip visa joje gražu, dvasinga, stropiai atseikėdavai, kas su tuo nesiderina, dažnai užčiaupdavai jai lūpas, nenorėdavai matyti gobšios, vulgarios, liežuvaujančios. Tu ją nuolat tramdei. Tu neleidai jai būti pačiai savim, tokiai, kokia iš tikrųjų yra. Ji tavo meilės, tavo ilgesio, širdies kūrinys, ir ji tai žino, ir ji maištauja, ir ji išniekins jį, sutryps, tą antrąjį aš, tavo primestą jai. Ji darosi svetima tau. Ji daro tai, ko nori tu, o ne ko ji. Ji turi nuolat save tramdyti, puošti, gražinti, tačiau tas antrasis jai nebereikalingas. Nebereikalingas ir tas dvasingumas. Geismui dingus, dings ir dvasingasis gerumas, kuris taip tave jaudina. Dar daugiau - tai galbūt jau dabar tėra nesąmoningas išskaičiavimas, vaidyba. Moterys labai vertina tokius savo sugebėjimus, net gerbia, myli save už tai (prisimink Stelą!), jais didžiuojasi. Tai jų ginklas. Neapsigauk. Jau ne kartą esi pamatęs, kokia ji moka būti dalykiška, visa blaiviai apskaičiuojanti realistė. Joje visą laiką tiksi negirdimas skaitiklis...
    Kokios pranašiškos buvo tos mirtinoje sielos tyloje išgirstos mintys, tie žodžiai. Bet jos brendo pamažu, jos žadėjo didelį prablaivėjimą ir naują tiesą.
    Tuomet jis tik žioptelėjo iš nuostabos, girdėdamas jos paikus pagyrūniškus žodžius, kad ligoniai tiesiog negali be jos, tarsi būtų ją įsimylėję. Jis dar labiau nustebo prisiminęs, kad ankstyvoje jaunystėje jai atrodė, jog visi vaikinai ją įsimylėję. Kiek čia buvo progų niekinti, kaip lengvai tarėsi ji galinti juos įskaudinti, sukelti pavydą. Dabar - ligoniai... Juos stingdo ji kiekvienu krustelėjimu, paliepimais: "Slauge, pašluokit... O čia kas? O čia, taip negalima". Už visa svarbiau švara ir tvarka.
    Tik keletą kartų jis buvo apsilankęs jos darbe, tačiau toks grubus jam pasirodė tas visur pasireiškiantis jos šaltas, reiklus įsakmumas.
    - Manai, kad po tavo šūkčiojimų liausis būgštavę, vaitoję?
    Ne, ji taip nemananti. Gal tik instinktyviai gąsdina kažką, kas gyvena šiose palatose kaip mirtis, - pagalvojo jis, - kam niekas neturi galios? Ji tokia valdinga. Baimė joje pačioje, sekiojanti iš paskos? Gal po išoriniu ryžtingu dalykiškumu slypi sutrikimas? Vėliau, po laiko, jam dingstels ir ši mintis. Tuo metu jis jau turėjo kitą moterį. Išduodama, paliekama ji, matyt, pasijuto kur kas anksčiau, nei tai atsitiko. Ir protestavo, ir gynėsi, kaip mokėjo - tie mirštantys ir aimanuojantys buvo ji pati? Kartą ji papasakojo apie vieną savo draugę. Tai buvę medicinos mokykloje, visos iš tos draugės juokdavusios, tokia keista, nevikri ji būdavusi.
    - O man jos buvo gaila, taip gaila, kad... Ir tada aš ją ėmiau niekinti, šaipytis iš jos, tyčiotis.
    - Kodėl tu toks? - pasakė ji kartą, ir jos akys staiga patamsėjo. Tai buvo pirmaisiais jų pažinties metais. Šitokią ją dar tebemyli - gležną, bejėgišką, tą, kuri pasakydavo: "Tu mane skaudini... Tu toks ciniškas... Nesuprantu... iš ko čia galima juoktis..." Tą, kuri tardavo žodžius, tarsi nenorėtų su jais skirtis, tarsi juos lytėtų, jaustų lūpomis; tą, kitą, besąlygiškai priklausančią nuo jo, kiekvienu žodžiu paliudijančią savo atsidavimą, tyliai meldžiančią (gal jis iš tikrųjų buvo tironiškos prigimties?); tą, kuri augo iš jo, skleidėsi jam; kuri negalėdavo atplėšti akių nuo jo rankų, veido; kuri išbrisdavo iš vandens, priartindama ir tavaruojančią vandeny saulę, ir krūmų siausmą; kuri glusteldavo bekūnė kaip banga, kaip vėjas sušvelnindama, suminkštindama daiktų kontūrus, pažadindama naujus pojūčius, visur atverdama naują prasmę; tą, parodžiusią, koks pamėkliškas, karikatūriškas, kupinas paikos savimeilės buvo jo ankstyvasis gyvenimas; tą, su kuria jis klaidžiojo smėlingais pušynais, kuri glostė išsigandusį paukštelį ("Žiūrėk, koks"), kuri pridėjo jo išgąstingą snapelį sau prie lūpų, gesino alsavimu jo išgąstį, kuri iš labai arti žiūrėjo į jo tamsius vyzdžius, žiūrėjo, kol šis nurimo, susigūžė delne ir buvo atsargiai patupdytas į minkštą, purų lizdelį... kuri atiduodavo save kaip gyvastį, kuri buvo kaip jo papildymas, kaip jėga, žadinanti naujas išgales.
    ...Kažkur toli už miesto griaudėjo, pro plačiai atvertus salės langus pūstelėjo vėjas, išgaubdamas plonas rausvas užuolaidas. Guvi mergaičiukė šviesiu klostytu sijonėliu, persismaugusi juostele plaukus, rūpestingai atlikinėjo šokio figūras. Kažkuo ji priminė Nijolę. Tada jis dar pagalvojo - mergina iš modelių namų. Glotni skruosto plokštuma, grakštus kaklo išlinkis, pečiai, griežtos sijonėlio linijos - siūbteli vėduokle ir sušnarėdamos apsiveja aplink klubus. Ji buvo centre, jautė į ją nukreiptus žvilgsnius, ji nekantravo... Visa liudijo užgniaužtą norą vilioti, gundyti; šalia masyvaus, apsunkusio, nenuleidžiančio nuo jos akių jūreivio ji plazdėjo kaip alsus vidurdienio drugelis. Visa joje buvo kontrastas, stingo trapiame, pernelyg griežtame nepastovume, buvo tramdoma takto, saiko, o gal slapto nepasitikėjimo. Kažką ji draudė sau, kaip kartais sutrepsint kojomis sudraudžiamas koks vaikas, paskui švelniai nusijuokiama iš jo išgąsčio, imama guosti. Jos antakiai buvo kiek suraukti, kažkas padykėliško kirbėjo lūpų kampučiuose, ji gaudė vaikinų žvilgsnius, bet apsimetinėjo visiškai abejinga. Ji veidmainiavo, ji kvietė ir slėpėsi, ji pati buvo vaikas, kiek kaprizingas, jautrus, kurį turėjo apgaubti švelnumu, globa. Visa tai dingo, kai ji tapo motina. Jau tada joje sakytumei egzistavo, reiškė savo norus bei užgaidas maža būtybė - ji valiūkavo, klykavo, jai rūpėjo paliesti, pačiupinėti ir šį, ir tą.
    Staigus vėjo šuoras įsiveržė pro langus, išpūsdamas užuolaidas ir pažerdamas kaštonų žiedlapius, žaibas trinktelėjo čia pat, jis dar spėjo pamatyti išgąstį jos akyse. Paskui jie šoko, ir jos ranka buvo uždėta jam ant peties.
    - Man taip gera, kad nė neklausk.
    Ne, šituos žodžius pasakė vėliau. Ir šituos:
    - Nė nebandyk sužinoti, nieko apie tai neišmanai... Ne, nereikia... tik ne dabar, ne čia. Betgi...- Šie, o gal ir kiti buvo jos žodžiai, kai aukštuose upės skardžiuose raudo šviesa, po žydinčiu krūmu, kai, išmesdama rankas į šalį, ji pasakė: - Ką gi, jeigu tu taip nori...- O paskui- staigus stiprus, vidine klausa išgirstas gal net ne žodis, - o... - kaip smūgiai, kaip kažkas vis dar besipriešinantis, bet jau įaugantis į žemę, į krantą, į molį, ir tuo pačiu virstantis kažkuo nepermaldaujamu, reikliu...
    Aš dar galiu prikelti tą, kuri, tą rytą sėdėdama ant akmens, žiūrėjo į ugnį (bet ar verta?).
    Staigus vėjo gūsis, ir žydintis kranto medelis visas suvirpėjo, pažėrė žiedlapius.
    - Čia buvo įpjauta, - palietė jo kamieną, - bet kaip gražiai užsitraukė žaizda. Pažiūrėk.
    Taip, tik jaunas medelis rūpestingai gydo žaizdas, nedrąsiai skečia šakas ir ūglius minkšti jo spygliai, o dabar Jis piktai išsikerojęs, visos žaizdos aptrauktos gurvuoliais, randais...
    ...Vėsūs pirštai lygina raukšles, lipdo naują, nebejautrią kaukę, ir buvusių negandų pėdsakai, žaizdos ragėja, kietėja, jų niekas nebegydys, nei bučiniais, nei atsargiu prisilietimu, nei alsavimu, pačios priverstos užsitraukti...
    ...Ak, tas pavasaris, kai, pravėręs jos kambarėlio langus, išvydo baltus sodus. Jos akys rimtos, atidžios, įspėjančios ir aplenkiančios menkiausią norą, tyliai kviečiančios, sakančios - pabūk. Jam to užteko. Jam, kuris niekad nebuvo turėjęs savo namų.
    Vėliau ji tapo rūpestinga, tačiau tos padykėliškos mergaičiukės, trapios pirmo įspūdžio fėjos, trepsinčios kojele, kai sumaišomas taktas, jis nuolat pasiges. Vėliau, kai jos balso stygos jau buvo įpratusios gausti žemiausiais registrais ir retai tebandė pasiekti jaunystės aukštumas, jis dažnai regės mažą padykėlę, išsprūdusią iš glėbio, vos tik išties į ją rankas.
    Jį stebino, kaip taip lengvai ji tapo sava. Savas buvo jos balsas, kuris tarsi traukėsi nuo jo, spausdamasis į šiltą gniužulėlį. Buvo balsų, kurie jį atblokšdavo iš karto, grūmodavo, kiti šaipėsi, kiti bailiai traukėsi ir slėpėsi, šis klausėsi, ji jautė, be menkiausių pastangų sugaudavo silpniausias gaidas, suskambėjusiais jo balse, pratęsdavo jas, paryškindavo, užbaigdavo. Vadinasi, jie buvo panašūs, jiems nereikėjo daug žodžių.
    Užmiršusi savikontrolę, kartais ji prašnekdavo pirmais pasitaikiusiais žodžiais, kad jis net pastirdavo. Pasikeisdavo net eisena: ilgas žingsnis, visa pėda statoma koja, galva aprišta skarute, kiek palenkta - tarsi eitų prieš žvarbų vėją, tarsi vilktų per vagas sunkų krepšį. Pro išmoktų manierų, takto, santūrumo sluoksnį staiga prasikišdavo atžagarus prasčiokiškumas. Ji skaitė elgesio taisykles, ji stengėsi imti pavyzdį iš savo draugių, kurios esančios malonios, santūrios, protingos, taktiškos. Nekantri mergaičiukė, akimirką paleista iš priežiūros, tiek visko prišnekėdavo, tiek pridarydavo gėdos, kad atsitokėjusi nebegalėdavo tverti savyje iš pasidygėjimo ir nevilties. Didelė praraja skyrė ją nuo jos idealo, ir ji kaip įmanydama tą prarają glaistė, slėpė. Jos santūrumas buvo dirbtinis, mintys netikros, ji balansavo virš tos bedugnės tarsi įgudęs akrobatas.
    Galbūt toks bejėgiškumas jį ir patraukė. Galbūt tas idealo siekimas, tos pastangos būti geresnei, protingesnei. Ji kovojo, ji kūrė save geresnę. Ji siekė kažko sunkiai pasiekiamo. Bet argi ne to paties siekė ir jis? Argi jo gyvenimas nebuvo nesitenkinimas tuo, kas jis yra, ką turi, sugeba, ką žino, supranta? Argi ne visas jis buvo veržimasis, siekimas, tiesos, išminties alkis, kova su aistromis? Argi jis nenorėjo būti tobulas ir ne šito noro stiprumas jam leido matyti, koks yra netobulas? Paprasčiausia tiesa: kuo didesnius siekius sau kelia žmogus, kuo didesnis jo idealas, tuo jam sunkiau, tuo tolesnis kelias iki jo. Čia, matyt, slypi ir tikrosios kūrybos prielaidos. Tokie "kūrėjai" jie buvo abu, todėl nesunkiai vienas kitą suprato, mokėjo palaikyti. Jis iš karto tapo tuo jos idealu. Ji netruko pastebėti, kad jis ir protingas, ir santūrus, ir išsilavinęs, ir jautrus, o svarbiausia - mato, kokia ji, ir neatstumia, priešingai, dargi skatina (tada ji dažnai sapnuodavo, kad jis yra jos mokytojas, ji vis nešdavo jam žibuoklių, alyvų...). Jai kvapą užgniauždavo vien nuo minties, kad gali jo netekti. ("Jeigu tu mane paliksi, aš nebematysiu gyvenime jokios prasmės. Aš negyvensiu".) Baimė jį prarasti buvo jos šeštasis pojūtis - štai kodėl ji taip gerai jį suprato. Tuo pojūčiu išgirsdavo menkiausią jo sielos krustelėjimą, norą, jį užbėgdavo už akių, ji visa darė, kad jam, jiems abiem būtų gera, smagu. Kiekvienas stiprus noras turi kone antgamtišką galią. Jis gali pasiekti visa, ko nori, visa gali įspėti, suprasti, pakeisti. Meilė taip pat. Stipriai mylinti moteris vyrui, kuriam tikrai reikia meilės (o jis visuomet jos alkte alko), vėliau ar anksčiau taps nepakeičiama. Tik žmonės, nieko šiuose dalykuose nenutuokiantys, gali stebėtis: ką jis rado joje? Kuo ji ypatinga? Atsakymas paprastas - ji myli, myli tokia meile, kuri geba suteikti visa, ko jam trūksta. Toks buvo ir jis: negalėjo gyventi negirdimas, nesuprantamas, ignoruojamas.
    Tačiau čia buvo dar viena priežastis, dėl kurios ji iškarto patraukė, tapo sava. Priežastis, kuriai jis ilgai neteikė nė mažiausios reikšmės.
    Tai jos galvosena, jos šnekėjimas, tartis, tie progiesmiu tariami žodžiai, tie stropiai užglaistyti tarmiškumai, tačiau pasąmoninė klausa jau žinojo, kas slypi po literatūriniais garsais. Kaip aplink užmirštą vardą už jo jau spietėsi kažkas gimininga, sena. Ji buvo iš Užpelkių, be to, baigė tą pačią mokyklą, tik vėliau. Kažkaip kitaip ji ištarė žodį "saulė", ją nejučiom patraukdavo kiekvienas kaimo buities daiktas, drabužiai. Ir valgiui stalą ji dengė taip, kaip jau jis buvo ne kartą matęs. Už jos nugaros tarsi spietėsi visos jo genties moterys, jos balsu dainavo, tęsiamai tarė skiemenis - daugiabalsis jo giminės choras, jo pusseserės. Ji atėjo iš to krašto, iš molio kalvų, ji ir kvietė atgal. Ji visa priklausė dirvai, grūdui. Ji bodėjosi čionykščio gyvenimo. Dairėsi sutrikusi, neišmanydama, ką čia veikti.
    - Kaime išauginčiau dešimt vaikų. Dirbčiau visus ūkio darbus. Apsiavei guminiais batais, pasistatei apykaklę, va taip, apsitulojai, apsikamšei ir...
    Ji nepaprastai mylėjo vaikus: nė pro vieną tarpuvartėje stovintį bamblį nepraeis nepaklausus, ką jis čia veikia, nepraeis kuo nors nenusistebėjusi: tai purvinos rankelės, tai akys, tai drabužiai, tai išgirstas iš jų žodis.
    Štai kodėl jis nebeįstengė jos palikti, nors, Vizgirdienės žodžiais tariant (jis ir pats tą matė), buvo gan prasta mergaičiukė, ir ypač dėl to, kad mūsiškė, Vanagėlio duktė. "Ir reikėjo taip toli trauktis, kad susirastumei žmoną, kokių pilna ir čia!" - šnekėjo ji.
    Kiek nesusipratimų buvo iš pradžių!
    - Kaipgi mes gyvensime? - paklausė jis.
    Atsakymas buvo trumpas:
    - Kaip visi.
    - Kas tie visi? - ėmė šūkalioti jis, panašiai kaip kitados jo tėvas. - Kaip jie gyvena? Ko jie nori?
    - Na, visi žmonės.
    - Ne, tai neįmanoma! - blaškėsi jis po jos kambarėlį. - Suprask. Aš esu aš. Aš ne šiandien gimęs. Aš turiu savo tikslą, savo supratimą, aš einu savo keliu, visuomet juo eisiu. Aš puikiai žinau, ko man reikia, kas man gerai... Aš ne darbininkas, aš ne šaltkalvis, ne vairuotojas, ne, aš žurnalistas, aš dar mokysiuos, eisiu savo keliu, supranti?
    - Na, eisi, - vos įstengė pralementi. Ne, nieko ji nesuprato. "Kaip visi"!..
    Tai buvo nepakeliama. Reikėjo kuo greičiau išplėšti ją iš tos visumos, iš to pasyvaus pasiruošimo ištirpti masėje, daugumoje, persiimti jų vertybėmis, orientuotis tik į juos, matyti tik juos, o ne tai, ko reikia jiems, jam, ko jis siekia.
    - Gyvenimas turi skonį, prasmę, gali teikti ir didelius džiaugsmus, ir, žinoma, nusivylimus, kai žinai, jauti, kad tu pats, - skandavo jis vieną vidurnaktį - jį gyveni, niekas kitas jo negyvena, jis tavo, tik tavo, tavo tie sprendimai, tau reikalinga, tavo pasiekta, kai visur, ką bedarai, esi tu, tavo išmanymas. Na, suprask: tu man kiši kokią pakliūva knygą, nori, kad apie ją su tavim kalbėčiau, betgi aš aspirantas, ir aš skaitau, kas mane domina, ko man reikia. Mano domėjimasis tikslingas.
    - Taip, taip, aš gi nieko nesuprantu...
    - Tu pritempei į mūsų namus visokio šlamšto vien dėl to, kad tas ir anas tai įsigijo, betgi man jo nereikia. Aš visur atsirenku! Dauguma plaukia pasroviui, supranti...
    Ji jautėsi sugniuždyta, palaužta. Jau geriau bet kaip gyventi, - buvo jos nebyli nuomonė, - tik ne nuolatiniu siekimu kažko, išsižadant kone visko, kuo gyvena visi (vėl - visi!), ji neturėjo jokių siekimų, ji norėjo gyventi, dirbti, auginti vaikus... rengti susitikimus su pažįstamais. Tai buvo baisu, tai stūmė jį į neviltį.
    Ilgainiui ji kiek nusileido, sutiko, kad visa būtų taip, kaip jis nori, tačiau vargiai ar viduje pritarė. Jis priartino ją prie to, kas, jo supratimu, buvo gera, gražu, bet ar ji tuo džiaugėsi, ar mokėjo tai įvertinti? Ar noriai ji ėmė dovanas? Kartais kalba pakrypdavo taip, kad jis suklusdavo laukdamas: ji apsipils dėkingumo ašaromis, pasakys: dieve, kas aš būčiau be tavęs! Nusistebės - kokia buvau nemokša! Kaip tau iš pradžių su manim buvo sunku... Kartais vienas kitas panašus pasakymas išsprūsdavo iš jos lūpų, tačiau blausus, gimęs ne savo valia, negyvas. To jam, žinoma, buvo per maža. Jis norėjo išgirsti su meile ir dėkingumu ištartą taip, pasidžiaugti naujuoju aš, jo kūriniu, tuo, kuris juos sieja, kur susitinka jų meilė, kur gyvena jos grožis, tuo aš, kurį jis daugeliu atvejų išreikalavo iš jos, išpuoselėjo, išmeldė ir tuo pačiu primetė jai kaip būtiniausią jų bendro buvimo sąlygą. Jis įpiršo jai savo vertinimus, vietoj vangaus, apatiško egzistavimo pasiūlė jai naują, veržlų, tikrą. Ji priėmė visa tai, sutiko, ėjo iš paskos, vis dar dirsčiodama į kitus - o ką galvoja kiti, ką jie daro.
    - Aš nebegaliu, - kartais pasakydavo ji.
    Jis dažnai matydavo ją paliegusią, nusvarinusią galvą, padėjusią į skreitą rankas, įtemptai žiūrinčią į šoną. Kambariuose netvarka, neplauti indai...
    - Koks tu!.. - šūktelėjo kartą.
    - Koks?
    - Tikras Erodas... - Slapčiomis ji tūžo, žvilgčiojo į jį su apmaudu. - Aš taip gražiai galvoju apie tave, kai tavęs nėra, o kai tu ateini...
    - Taip, - pasakė jis, - bendras gyvenimas ir yra begalinis banalybių kartojimasis: tie patys užsiėmimai, žodžiai, daiktai, sienos. Rutina. Bet koks polėkis, o ypatingai meilės, - samprotavo žvilgčiodamas į laikraštį, - bemat užgesinamas. Gražus gyvenimas - tai menas. Menas meilę tausoti.
    - Žinoma, aš to meno nemoku?
    - Taip nesakau, bet...
    - Kas gi - bet?
    - Apie tai jau buvo šnekėta.
    - Aname paskaitų cikle?!
    - Ir aname, ir šiame, - šnekėjo supdamasis kėdėje.
    - Kas aš tau - studentė? Mokinė?
    - Na ne, bet, supranti, reikia...
    - Tu težinai: reikia, reikia. Tas reikia, anas reikia. O dieve, kiek tu daug žinai! Viską! Tu toks išmaningas, nepranokstamas...
    - Na nepranokstamas, - pasakė tebesisupdamas.
    - Tu tik savo paties akyse nepranokstamas.
    - Nejaugi?
    - Tu taip save įsimylėjęs. Tu sėdi čia kaip viešpats - pažiūrėtumei iš šalies! O iš tikrųjų sutvėrimas menkas. Jis pakėlė akis, bet tebesisupo.
    - Taip! Taip! Menkas! Tu nė pats savęs negali suvaldyti, lakstai paskui kiekvieną mergšę, o atėjęs į namus tik ir žvilgčioji: ar čia sutvarkyta, ar čia. Kodėl, tau išėjus, aš turiu slankioti kaip nesava, kaip svetimos valios vykdytoja, kaip tarnaite po pono apartamentus, galvodama: čia jam nepatiko, tas jam buvo negerai... Jis ateis ir pirmiausia žvilgtelės, ar visa padaryta, kaip jis norėjo, iš menkiausios pašaliniam nepastebimos smulkmenos supras - toks jis budrus, taip jis nori, kad visur būtų paisoma jo valios...
    - Na, ir kas gi iš to? - liovėsi supęsis ir padėjo laikraštį: pokalbis darėsi rimtas.
    - Ir tu dar klausi kas, - pakėlė ji balsą ir stabtelėjo. - Tu puikiai žinai kas. Tu nori pasityčioti iš manęs, pasišaipyti. Taip, taip, tau labai norisi pasišaipyti, - akyse pasirodė ašaros, ji kalbėjo taip, kad net berniūkštis, zujęs po virtuvę, kurį laiką žiūrėjo į ją prasižiojęs.
    - Dėl dievo, nusiramink. Aš tikrai nežinau, patikėk.
    - Tu dar ir meluoji! Šitaip drįsti meluoti?! - ji verkė. - Tai žinok: tu viską pastebi, visa matai, tu menkiausią smulkmeną pastebi, bet apsimeti nepastebįs - štai kas mane nutvilkdo. Štai kas baisu. Aha, pagalvoju, jis taip, o aš taip. Aš tyčia darysiu kitaip. Taip darysiu, kad jis nė nesupras, nė pats sau neprisipažins, dėl ko širsta, nes tai kokia smulkmena, pašaliniam nepastebima.
    - Apie kokias tu kalbi smulkmenas? - Jis iš tikrųjų nieko nesuprato. Bedugnė vėrėsi sulig kiekvienu jos žodžiu.
    - Smulkmenų yra visokių: sąsagos, rankšluostis, muilas, žodis, suknelė, lėkštė, kuri štai dabar po tavo nosimi - aš jau nekalbu apie tai, kas toje lėkštėje, - lūpų dažai... Begalės smulkmenų... Žodžio ar gesto prasmė tave taip įgelia, prislegia. O!.. Kiek tu šitokių žodelių, pažiūrėjimų, gestų moki, tu toks čia įgudęs... Bet žinok, ir aš ne pėsčia. Aš irgi turiu begalę tokių smulkmenų, tokių, kad jų nė neįtari: imi siautėti, tūžti, o dėl ko - pats nežinai. Tariesi esąs geras psichologas, o nepastebi.
    - Aš jų iš tikrųjų nepastebiu.
    - Širsti, o kodėl - nežinai. Ne, tu gudruolis - žinai, bet nepasakai. . - Iš tikrųjų nežinau.
    Vaikas tebežiūrėjo į juos pravėręs burną, laikydamas rankoje žaislus.
    - Užtat aš žinau, - ištarė ji griežtu, pasikeitusiu balsu, kokiu sakoma nepaneigiamos tiesos. - Aš viską žinau. Aš kartais tau išdėlioju pinkles...
    - Kaip kokiam vilkui! - nusistebėjo jis.
    - Vilkas tu ir esi. Bet aš tau ne avelė... Dėlioju aš tas mažytes pinkles, iš anksto žinodama, kaip tu elgsies, ką sakysi, ką šūktelsi, ko griebsies, kokį man išklosi moralą, o jie, turiu pasakyti, gana monotoniški, baisu ir pagalvoti, kokie taps senatvėje. Aš net rankas tiesiu, iš nekantrumo degu, laukdama tų taip gerai mano surežisuotų scenų, aš jau matau: va, čia jo veidas persikreips iš skausmo, čia jis ims siautėti, čia išdėstys savo požiūrį, o čia... Tu daraisi juokingas. Juokingas tavo orumas, solidumas, reiklumas. Tu kaip marionetė; timptelk šią gijelę - taip kilstels ranką, kitą - prasižios, tik žiopčioja, žiopčioja - o garso nėr. Visi leiptų iš juoko, jei papasakočiau. Kol kas aš dar tave lepinu, pabūsiu aš jam, sakau, ir supimosi kėde, ir laikraščiu, daiktu, kurį paliečia ir numeta, pastumia, padeda į kitą vietą, daiktu, pritaikytu jo patogumams, tegul jis džiaugiasi, jis tiek stengėsi, kad prisitaikytų mane prie savęs. Bet aš dar ir savo valią turiu, ir aš galiu panorėti.
    - Panorėk, - gūžtelėjo pečiais ir vėl pasiėmė laikraštį, tačiau raidės tavaravo akyse.
    - Štai kaip aš atsigriebiu - tu pildai mano užgaidas, o aš ne. Tu - šitoksai didingas!..
    Nusviedė laikraštį, pasikėlė eiti - berniūkščio akys įsmigo į jį. "Norėti nebėra ko", - prašneko kažkas iš jo gilumos, skaudus, visa praradęs, liūdnas. - Po šito mes ir taip nebegalėsime būti kartu". Jis užsivožė kepurę, sagstėsi paltą. Ji norėjo padėti, pamatė, kad trūksta sagos, o gatve prasiautė senus lapus nešantis vėjas, jį nulydėdamas akimis, nė nepajuto, kaip ji užsagstė sagas, ir jos akys vėl tapo giedros, bet jis nebežiūrėjo į jas.
    - Kaip greitai tu įsižeidei, - pratarė ji. - Bet galėtumei pagalvoti: o gal aš tai darau tik tau, kad tu atkreiptumei į mane dėmesį, vien dėl to, kad pasijusčiau tokia, kuri ne vien pildo svetimą valią, bet ir pati ją turi. Kvailė. Kas tau tos "smulkmenos", tu net manęs nenori pastebėti, manęs tau nėr. Tu gyveni mane ignoruodamas, atkakliai nesąmoningai, pats to nė sau neprisipažindamas. Štai kodėl tos pinklės ir ši...
    Betgi ranka jau spaudė rankeną, vėrė duris, ir po minutės dulkėmis jam į veidą siūbtelėjo vėjas, tas per dažnas visų atstumtųjų, įskaudintų ir nelaimingų palydovas, lyg neturėtų tikrai nelaimingų ir atstumtų... Vėl kavinės, vakaras, židinys, žiūrėjimas į plazdančią ugnį, pripėduotos grindys - kaip dažnai trumpalaikis, atsitiktinis skausmas jame įsiliepsnodavo taip smarkiai, kad virsdavo nelaime, grūmojimais, priesaikomis, pragaištinga jėga, kuri visa nusiaubs, sunaikins...
    O ji sėdėjo šiltame kambaryje priešais elektrinę krosnelę ir mezgė, retkarčiais pasiklausydama, žvilgteldama į laikrodį, rami iš pažiūros, patenkinta savimi, kaip žmogus, atlikęs neišvengiamą, būtiną pareigą. Ji stropiai tempė ir skaičiavo akis: vienas, du, trys, ir į tuos skaičius, tarsi į baltus, ką tik įbestus kelio stulpus, lėkė, bloškė drėgnas, čaižus čia pat už jos nugaros pro juodą lango stiklą prašvilpęs vėjas. Staiga jos veidas pabalo, ten, vėjo gūsyje, toli už kampo, tarpuvartėje ar prie akmens kažkas lyg klyktelėjo, ji pasiklausė ir vėl ėmė skaičiuoti akis: vienas, du, trys...
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page