r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

DISERTACIJA

[3]

    ...Štai kada jo balsas įgavo gebėjimą kalbėti per visus kontinentus iš beribės, kraują stingdančios tylos, kad, rodos, klausosi sienos, balsu, kuris pravirkdytų akmenis. Taigi - kas sako, kad individualistinis maištas nereikalingas, beprasmis? Kas ten raukia antakius? Ar ne tie, kurie nenori būti individualybėmis, nenori tikėti, puoselėti savęs, neaprauda savo trapumo ir laikinumo, nesiklaupia prie aukurui o kemša, grobia, kaip visi?
    "Kaip niekad padažnėjo individualistinio maišto atvejų", - buvo parašyta viename laikraštyje.
    Štai prie tokio inteligento, kalbančio apie individualybę, prisiartina žmogus odine striuke: o kas leido žmogų išnaudoti? "Jis jau seniai objektas, vertė, prekė, jo laisvė - tik iliuzija, - rašo mokslininkas. - Mes atsižvelgėme tik į tai, kas jau egzistuoja, kas yra visose žmogaus veiklos sferose, mes apibendrinome, parėmėme išvadomis, mes..."
    Pasiėmėte bendrą tendenciją, visuotinę, besireiškiančią visur, tendenciją sudaiktinti, suobjektyvinti žmogų, jūsų akyse šalta šviesa - rentgeno spinduliai... Sakote: būtinai reikia į žmogų žiūrėti kaip į kažko nesuprantantį, nežinantį, žmogus atitenka mokslui, mokslas jį ryja, jis atitenka objektyvizmui, jo nebemylima, nebebranginama, jam tiesiog nieko nebejaučiama; kažkoks kurtumas, apakimas, apžlibimas, ir visos tikėjimo tiesos tiesiog dvokia, o ypač toji: mylėk savo artimą kaip pats save... Gink dieve, kad tik nebūtų nieko iš ten. O vargše, vargše, kur tu toks apskuręs ir purvinas šliauži... griūvi vėl atgal, tie terminai nieko nedavė ir nepaaiškino, ir nėra čia jokio labai jau ryškaus skiriamojo mūsų laikų pobūdžio. Tegu juos pasiima filosofai, beje, jie iš jų ir skolinti, aš tik pasekiau vieną mintį. O totoriai, o Čingischanas, hunai, o vaizdas tų dvarininkų, kurie išsipustę kaip lėlės sėdi aštuoniais arkliais kinkytoje karietoje ir darda per rugių lauką, kur baudžiauninkai, šlapi nuo prakaito, kerta rugius, ir vienas čebatuotas pasikelia, šaukia bobšei, ne - gražiai merginai: "Ei tu", o kai ši prieina, kerta botagu per strėnas, ir visi smagiai kvatodami nudarda toliau pro žmogelį, niuksintį vos gyvą arkliuką, o tų poniučių žvilgsniai, nulydintys tarnaitę, o balsai: chamai!
    O išmainytieji į šunis, pardavinėjami, ketvirčiuojami, laikomi šunų vietoje... Irgi juk buvo žmonės, irgi objektas, irgi iš šalies - dabar tokios karietos su tokiom lėlėm nedarda pro rugius, kur pjauna baudžiauninkai, visi daugmaž gyvena apylygiai, pagerbti, turi teises, tik va - įėjo į madą šnekėti: susvetimėjimas, iš kur toks žmonių abejingumas, nenoras padėti, suprasti, o tu dar vieną keistybę įsikandai - nenoras jausti, žiūrėti į kitą... Kitkuo reikia stebėtis: iš kur tokios kalbos, iš kur šis atsipeikėjimas, kad kitas, artimas, brolis, bičiulis, bendradarbis, nepadėjo, nematė, o kodėl jis turėjo padėti, matyti? Kodėl mes norime būti žmogiški, pernelyg žmogiški? Mes, mes to nenorime? Mes norime, kad kiti mums būtų žmogiški - štai kur paslaptis, štai iš kur tas - negirdi, nesupranta, nemato, nekomunikabilūs, svetimi vartotojai, egoistai! Iš tiesų erzina: juk tas pats žmogus, kuris sėdėjo karietoje, dabar sėdi kontoroje ar už mašinos vairo, iš pažiūros jis žmogiškas, paiso visų normų ir žiūri į kitą, ir šneka, ir aikčioja, kai kitą ištinka kas blogo, ir nori suprasti, ir iš išorės jis visiškai kitoks, tačiau viduje - tik leiski, tik duok karietą, tik kad kas nematytų, tik parodyk baudžiauninkę, tačiau to negana: baisiausia, kad jis irgi, ko gero, daugiau už kitus šneka apie susvetimėjimą, nekomunikabilumą ir kitokią velniavą, gal net rašo apie tai disertaciją...
    Va čia mes ir susiduriame su kažkuo, ką reikia skirti? Visuotinis susvetimėjimas, visur - šeimose, tarp artimųjų, abejingumas, šaltumas kitam, objektyvus dalykiškumas, iš pareigos, iš reikalo - mes neturim laiko meilei, mes neturime laiko, rašome, skaitome, dirbame... O sena motina, o tėvas?.. Doriausio docento tėvas negali prieiti prie savo mokyto sūnaus, pasišnekėti, pasakyti jam ką nors, kad jis suprastų, uždėti jam ant peties ranką: vaikeli, aš jau greit mirsiu, tu nesijaudink, kiek man bereiks, atsimink mano veidą, nors tik tiek jam pasakyti ir išeiti dulkėtais keliais, jis negali, sūnui nėra kada, jis nejaučia reikalo, jis nenori savo tėvo nei prisiminti, nei matyti - girtuoklis, suvaikėjęs, tegu jį skradžiai...
    Ir tau tiesiog gniaužia širdį tai matant - ir tu svetimą, net nepažįstamą žmogų įsileidi, stengiesi įsiminti jo veidą, žiūri pro langą, kaip jis nueina gatve, nes žinai, kad kitą vasarą jo jau nebepamatysi, niekad nebematysi šito įdomaus, savito, tokiu sujaudintu balsu šnekančio žmogaus, jis praeis, dings nebūtyje, nusinešdamas savo paslaptį. Štai kodėl reikia budėti, budėti už kitus...
    Ne, mūsų amžiuje buvo kažkas, kas pagimdė fašizmą, kur žmogus - nebe žmogus, vienetas, atstovas; yra, kas pagimdys šaltus, metodiškus, sveikus, išmiklintais raumenimis, gražiai nuaugusius, įraudusiais šypsančiais veidais budelius, mėtančius atomines bombas, spaudančius raketinių įtaisų mygtukus, nes užmirštos kažkokios senos tiesos, didžiausia išmintis, paminti kažkokie įstatymai, kažkam be galo nusižengta, nepaisoma keistuolių, pranašų, šventųjų, nes atmeta, visa, kas paika, kas keista, žmogus tapo pamėkle, grasiausiu padaru, nes jis aklas, kurčias, pertekęs, nes jis niekad neleis ištraukti senų knygų, kur surašyti perspėjimai, nurodyta, kam negalima nusižengti, o jeigu kartą neprisipažįsti suklydęs, klimpsti vis giliau, nes kažkur toli pražiopsotas momentas, kai reikėjo atsigręžti, suklusti, pasukti visai kita linkme. Deja, istorija įgavo tokią kryptį, ir niekas, jau niekas nebeįstengs jos sustabdyti, nebent koks keistuolis, bet argi tai jo galioms? Niekas, tiesa, ir nejaučia reikalo stabdyti - tas itin keista - einama, brendama vis gilyn ir gilyn, ir tik vieno kito balsas sudreba, tariant žodį - progresas.
    Tačiau dabar, skaitydamas eilutes, žodžių junginius, išskirtus čia kursyvu, čia petitu, o kartais riebiu grotesku, nutrauktas galūnes, nuskeltus skiemenis, pabraukinėdamas plonyčiu gležnu kursyvu išspausdintus žodžius, suspaustus juodo standartinio šrifto, jis negalėjo nusipurtyti nejaukaus jausmo: tarsi koks pamišimo antplūdis būtų išardęs jo griežtas, dalykiškas eilutes, sudarkęs jų logiką, mokslines sąvokas pripildęs keistos, labai individualios prasmės,tarsi ne protas jas būtų diktavęs, rinkęs, grupavęs, o kažkokia nesuvokta pasąmonės galia, kurią tik paryškino spaustuvininkas. Ir štai ką jis suprato: žodžiai stingsta vienatvėje - tai, ką jis tramdė savy, kas neturėjo balso, - prasiveržė, beviltiškai suvartė tekstą, iškrito atskiromis klišėmis, sujaukė sakinius. Sakytumei nuolankus viduje tūnojęs cenzorius, reikalaujantis griežtumo, dalykiškumo, staiga būtų prisigėręs ir numojęs į viską, ėmęs siautėti, švokšti, grūmoti, postringauti ir plepėti, kas tik ateina į galvą. Tai buvo nei šis, nei tas. Tačiau kaip ryškiai, - iš tiesų tas spaustuvininkas pasidarbavo ne veltui, ir reikia pasakyti, tai buvo savotiškas jo darbo šedevras - kokiu meiliu, pasakytume, grakščiu šriftu, kaip rūpestingai buvo surinktos jam patikusios eilutės (beje, Juozas jas rašė su slaptu pasididžiavimu, viltimi), kaip atžariai, išdarkydamas skiemenis, rinko kanceliarinius žodžius, kuriuos, beje, ir Juozo ranka vos prisivertė parašyti. O kaip surinko kai kurias citatas! Paraštėse buvo gausybė pastabų - oi! Kitur - cha! Štai čia parašyta: jis pats nežino, ką kalba jo žodžiai. Dar žemiau: štai kur yla išlenda iš maišo! Dar toliau: o, kaip jis slepia savo tikrąją, daugeliu atvejų nesuvoktą mintį, bet ji prasimuša, diktuoja jam, kuria naują savo kontekstą, skaldo žodžius, įtraukia į savo lauką nereikalingas, pašalines (seksualines?!) sąvokas. Dar kitur: tai ne mąstytojas, o išklerusi mašina! Klišės! Klišės, kuriomis jis springsta, kurios užtvenkia jo mintis, diktuoja, terorizuoja, ir t.t., ir pan.
    Nepaneigsi, tas žmogus savo darbą išmanė idealiai. Juozas ėmė net gailėtis, kad anądien jį aprėkė ir vos neapskundė direktoriui. Tačiau jis išmanė ne tik savo darbą, jis perprato, stulbinamai perprato pačią Juozo disertacijos esmę, turbūt vienintelis iš visų, kurie skaitė ar skaitys šią disertaciją, taip įsigilino. Tu pamanyk, stebėjosi Juozas, linotipininkas! Tačiau kam gi jam ta erudicija, kas jį vertė taip gilintis į tekstą? Juozas staiga prisiminė spaustuvininko žodžius: "Visi jūs nešiojatės po gyvatėlę. Tegu mato!" ir pastėro: tas žmogus tyčiojosi iš jo, iš jo darbo, tyčiojosi pagiežingai, piktai. Stovėjo prie staklių džinsuotas, atsiraitojęs plonų, šviesių marškinių rankoves, nuo nieko nepriklausomas, laisvas, su keista išraiška akyse stebėjo besiblaškantį po cechą Juozą. Žiūrėjo kaip į kirminą, besiraitantį po batu, kuris gali jį bet kurią akimirką pertrėkšti. "Kas čia dirba?! Kas čia per tvarka?! - šūkaliojo Juozas. - Jeigu visi taip dirbtų!" O tas žmogus žiūrėjo į jį su atlaidžia pašaipa, kažkuo už jį pranašesnis, jį pranokęs, o tai buvo nepakenčiama. Juozas išlėkė iš spaustuvės, trankydamas visomis durimis, tačiau tas žmogus vis dar šmėžavo už jo nugaros prie savo tepaluotų kurčiai ūžiančių mašinų ("Aš esu darbininkas, - pasakė jis, - ir kartą galiu savo valią pareikšti. Įgriso". - "Na, ne!" - kilstelėjo Juozas galvą), šluostėsi tepaluotas rankas, jo veidas pamažu blyško, tapo liūdnas, nykus, vienišas, niekam čia nebereikalingo žmogaus veidas... Pritemusiame kurčiai ūžiančiame ceche jis nusviedė skudurą, patraukė prie dušų... Šis žmogus slaptai galbūt vylėsi, kad Juozas taps jo broliu dvyniu, o tapo priešu, ir tai buvo kur kas didesnis nesusipratimas, nei ta korektūra.
    Bet ar vien įgelti, pasityčioti iš jo norėjo šis žmogus? Jis gal dar norėjo parodyti ir šitokio darbo beprasmybę, bet ar buvo suprastas? Štai šmėsteli jo veidas, liesas, blykštantis, sutrikusios akys, balti marškinėliai šmėsteli, toldami netikrumo koridoriais, susiliedami su tikrojo brolio bruožais, ištirpdami vaikystės pakelių balutėse. Debesys, vėjas, aukštas dangus... Staiga Juozui topteli -"Dūzgiantys pumpurai"! Ar netiktų toks pavadinimas Vygando Mildžiaus rinktinei, kurią Juozas sudarinėja ir žada pasiūlyti leidyklai? O ar ne panašus lemenimas, skundai sklinda iš kai kurių jo disertacijos eilučių - kaip tiksliai jį sugavo spaustuvininkas, paryškindamas atitinkamu šriftu! Tos jo pastabos - jis vėl vartė disertacijos lapus: jeigu negali ir nemoki kalbėti savo balsu, tai (toliau žodžiai užbraukti)... Kita pastaba: kas čia samprotauja - žmogus ar koks teismo atstovas? Toliau - tavo bėda, žinok, - yra negalėjimas samprotauti savo vardu (beje, kas tu esi?); kaip galima samprotauti kitaip, kitokiu mąstymo būdu tu netiki (pabraukta); o čia kas parašyta? - taip ir rašyk. Aš irgi taip galvoju, taip! Kiek toliau: bailys! Ne, ne spaustuvininkas taip sumaitojo, sujaukė tavo disertacijos tekstą. Tu pats. Jis tik paryškino. Štai dar jo pastaba: kam tu visur bruki savąjį aš, visur nori prakišti jo nuomonę, principus, įsitikinimus?
    Iš tikrųjų - bruko, kėlė. Tu, kuris bėgi ir bėgi nuo savęs, giniesi savęs kaip įmanydamas, tuo pačiu degi begaliniu prieraišumu, meile ir ištikimybe sau.
    Tu, kuris savo paauglystės metais purteisi savęs (aprėktam pamotės - tu stuobry, tu apskretėli! - tau taip nejauku buvo savo kaily), tu, bėgęs nuo savęs maksimaliste, išsigynęs savo kūno, rankų (o jie net vogtus daiktus, net postus, kurių neverti, laiko savastimi!), tu, išsigynęs savęs ir tapęs nieku, - kaip tu godžiai, lemtingai, fanatiškai kabiniesi į save; pragaištis, kad iš kiekvieno tavo žodžio smelkias: aš galvoju, aš vertinu... tikiu... man patinka, tai teisinga, būtina; teisinga, bet ne mokslui. Ir jie taiso, jie rašo pastabas: o moksliniu požiūriu, o vienokiais ar kitokiais šiuolaikinės minties aspektais, objektyviai? Ir tai tave siutina, tu nori būti, tu, taip ilgai nebuvęs, nedalyvavęs, neturėjęs noro vertinti, spręsti - štai didžiausia tavo mokslinio darbo pamėklė.
    Aš - brutalus, reikalaujantis, puikuojantis, egoistiškas, kurčias. Aš - meldžiantis... Dėl dievo... prašau, visada venkite šio žodelyčio, pamėgto, numylėto, švelnaus, išpuoselėto kaip kūdikėlis. (Ten konclagery, - rašė Vygandas Mildžius, - niekas jo nedrįso ištarti, ten buvo tik numeriai.)
    Tai individualizmas, - pasakė docentas, pasakė profesorius.
    Ir vis dėlto aš - kaip verksmas nakty, kaip slapčiausia goda, kaip pasiteisinimas, kaip didybės šuoras, kaip pretekstas kančiai, kaip kaukė!.. Jame iš tikrųjų yra kažkas iš mineralų jėgos ir tvarumo, jame slypi baisi fatališka galybė, visa pajungianti, prisitaikantį sau. Tai, ką mes vadiname ambicija, teisybe, tiesa, visa, kas mums brangu ar svetima, - yra jo poveikio lauke. Todėl tarkime aš, aš...
    Šitie ir kiti padriki vidurnakty parašyti žodžiai, įsiklausant į žodelio aš skambesį, vėliau Juozui taps vos ne pranašiški, tačiau kol kas skausmas, sugniužimo, katastrofos jausmas nebuvo toks stiprus, kad surakintų lūpas, atimtų žadą - kol kas jis dar jautė turįs teisę sakyti: aš.
    Aukštame fotografo lange tebedegė skaisti raudona žaizdro šviesa. (A, tai ligoninė, pagalvojo jis. Rengteno kabinetas.) Perėjo per kambarį. Šviesa pliūpčiojo siaurame ant kalno stovinčios bažnytėlės lange, už jos aukštas kaminas vertė šėmų dūmų tumulus, kuriuose plykčiojo signalinės švieselės. Stotyje kurčiai ūkavo traukiniai. Leidosi snaigės, rupios, didelės, drėgnos. Čežėjo, šešėliavo ant palangės, knygų spintos, akvariumo stikluos, grūdosi per kitas, sūkuriavo virš kiemo prie krautuvėlės, kur buvo priversta taros dėžių. Leidosi minkštos snaigės, klojo takus, šaligatvius.
    Jis vėl įsigilino į korektūras. Vėl ėmė atstatinėti nuskeltus, sulaužytus žodžių junginius, šen ten iškrintančius iš dalykiško teksto, geidžiančius savarankiškumo, vėlei juos lipdė, kniedijo, tai dabar jam tebuvo tik apmąstymo priemonės, kategorijos, visuotinės, savanaudiškos, susietos mechaniniais saitais. Iš pagrindinių minčių bus galima sudaryti reziumė, kuriame skambės kažkas direktyviška. Tačiau tas juodas riebus išsiskiriantis, pabrėžiantis šriftas, tie žodžių lukštai, kevalai... kažkieno išgliaudyti kevalai - kam jam tie kevalai, ką jis rado, juose rausdamasis, lipdydamas? Ne, niekad jis nesutiks, kad kurias nors jo mintis, išvadas išskirtų, akcentuotų, pabrėžtų, kad visa, ką? buvo gyva jo minty, plazdėjo, atsitrenktų į juodą riebiai išspausdintą teisybės barjerą, kaip banga atsitrenkia į uolą.
    Tebesnigo. Godžiai rūkydamas cigaretę, pastovėjo prie lango. - Vis vien, - tarė praverdamas langą, man jau užteks, - ir ėmė vieną po kito rankioti disertacijos lapus. Vadinasi, pasiduodi? Ak, nevartok šito docentiškojo - vadinasi! Ant pirštų galų nuėjo į miegamąjį - kaip nusikaltėlis ar vagis. Atsitiko kažkas nebepataisoma.
    Snaigės šešėliavo, šiugždėjo ir vėsiame gatvės neonų užlietame miegamajame. Stabtelėjo, pasiklausė... Miegančiųjų alsavimas lygus, ramus. Kažką didelį švelnų apglėbusi, sučepsėdama putliomis lūpomis, miega guvi tamsiaplaukė ketverių metų jo dukrelė, negali atsižiūrėti, kaip ji trepteli kojele ir sako: "Ne, nenoriu!" Arba vaikšto įnoringa, užgaidi, visa čiupinėja, dairosi: "O čia kam, o čia? Ne, tėti, pasakyk, kas čia - malūnėlis, o ką su juo mala? Pipirus? Kaip mala? Per šitą skylutę išpila?.."
    Prie lango ramiai alsuoja žmona, ne, ji gerte geria kažką, tarsi stiepiasi, tarsi kyla prie kažko palaimingo. Šiandien jų namuose turi būti balius, svetainėje jau parengtas stalas, galbūt sustatytos ir taurės, ir sapne lunatikės žingsniais, vadovaudamasi kitais, nepaaiškinamais pojūčiais, ji tarsi eina per sniegą, suodžius, dulkes, ir nė viena nenugula jai ant veido. Išsiplėtusiomis šnervėmis geria gaivų gyvastingumą, kurio jai apstu net juodžiausiuose mašinų dūmuose, benzino tvaike. Šit kas yra moters grožis, kokią jis turi galią, kaip jis moka rengtis! Tai suprantama: baliuje ji nori būti šviežia, gaivi. Veido bruožai taisyklingi, išdidūs. Pajutusi žvilgsnį, ji šypteli ir vėlei grimzta į palaimingus sapnus.
    Jaunystėje ji sapnuodavo arklius, jie pasiversdavo žmonėmis, žmonės arkliais, taukšėdavo grindiniu, darydami nepaprastą gėdą (vienas vos nesučiaumojo jos rankinuko); ir ji skubindavosi - ryžtinga, pabrėžtinai santūri, ne tiek išsigandusi, kiek sutrikusi, kupina apmaudo, o jie vis čia ir čia: su ja į koncertus, į bendrabutį, į šokius, vienas net į kosmetikos parduotuvę įsibruko - jaučiu, šnopuoja man į veidą, žiūri, ką renkuos, aš dar jo nematau, bet ko gi pardavėja išsigandusi, kaip nesava? Išsigyniau, tavo šitoks arklys, sakau - tavo, o ji kad išpūs akis, kad suriks tokį žodį, net baisu sakyti, o kuo aš dėta, jie patys prie manęs pristodavo. Tokie geraširdžiai tie arkliai, bet kokia gėda! Labiausiai bijodavusi, kad į namus neatsektų, į tėvo sodelį. Ir skraidydavo, ir vandenis sapnuodavo, o po vestuvių: "Arklių jau nebesapnuoju. Tik va, vis ieškau tavęs, kur tu dingai, o čia visokie... o gal ne tu, nepažįstu... kad šaukiu tave, kad šaukiu, o jis juokiasi, bet su tokiu pasigardžiavimu, ne, nenusakoma kaip, man taip baisu, taip negera pasidarė. Na, galvoju, kitą kartą nepasislėpsi, ir kad lekiu, kad lekiu, jis vejasi". -"Arklys? " - "Ne, žmogus, bet man baisu, neapsakomai. Ginsiuos, iš paskutiniųjų ginsiuos, sakau, o žiūriu, kad čia jau tu, aš taip apsidžiaugiau, ir buvo taip gera..." Štai kokie buvo jos sapnai, o dabar pažiūrėtumei iš šalies - toks skaistus, nepaliestas grožis - per dūmus, per juodžiausias dulkes perėjo tas veidas, o kaip iš pieno plaukęs, sodriomis, vos pravertomis lūpomis... Tai nejaugi ta aistra, siaubusi kūną, laužiusi sąnarius, tvinusi miglomis, tas beprotiškas glemžimas, traukimas savin... nejaugi iš ten, kur visa taip sumaitojama, kur nebėra nei vardų, nei priesaikų, galima grįžti tokiai skaisčiai, nepaliestai, žadinančiai beribį pasitikėjimą, spinduliuojančiai jaukia šeimyniška ir saugia laime, nejaugi galima šitaip pakirsti iš visokios sumaišties, iš chaoso, siautulio, nežemiško vergiškumo? Vaizdinių apniktas, užrikdavo ant jos, bet, pamatęs, kaip ji pabąla, kaip ima virpėti rankos, pasijusdavo lyg nesavas.
    - Kaip tu nesupranti, kad dėl tavęs, kad tau... - sukuždėjo ji kartą. O kitąsyk: - Galiu viskuo, kas man šventa, prisiekti, visuomet priklausiau tik tau. Tu mane pažadinai... Suradai, kad ir kas atsitiktų, aš likčiau tava. Nebent...
    - Kas nebent?
    - Nebent... jeigu mes išsiskirtume...
    Tas nebent jį nutvilkdė, jis norėjo, kad ji priklausytų jam besąlygiškai, visuomet.
    - Na, tu per daug nori, mes, moterys... mano draugė... viena, kita...
    Ir vėlei, kaip ankstyvaisiais jaunystės metais, jis klausė save: kas gi yra moteris? Ji galėjo būti apdairi, apskaičiuojanti ("Kas tu būtumei be manęs?"- tarsi klausdavo tylomis), nusižeminusi ir išdidi ("Niekad, niekad, nė už ką").
    Tačiau pastaraisiais metais daug kas pasikeitė: išvargintas savo darbų, prieš ją, stamantrią, trykštančią sveikatingumu, ramybe, kartais pasijusdavo nelyginant koks vaikas - šitaip, beje, ėmė žiūrėti ir ji. Tai buvo nepakenčiama. Panieka, sumišusi su užuojauta, žvilgsnis, sviestas pro šalį per jo galvą, stiepimasis, stelbimas, noras žūtbūt paimti viršų, net ne noras, o nei pykčiu, nei darbo svarbumu, nei jokiais argumentais, nei griežtu reiklumu, niekuo neįveikiamas įsitikinimas, kad viršus priklauso jai, ji visa geriau suprantanti ir daranti.
    Šit stovi ji savo virtuvėje, žiūri į jį, ori, neišmušama iš pusiausvyros, žiūri, kaip jis spurda, blaškosi, mosikuoja rankomis, sėdėdamas ant mažos virtuvinės kėdutės. Bet kaip ji žiūri, kokia nesutrikdoma ramybė jos veide! Kas jis dabar jai? Vaikas? Pliuškis? Nejaugi nebėra nei žodžių, nei gestų, nei šūksnių, kurie ją priverstų suklusti, paveiktų, pažadintų gyvą mintį! Aš čia dar esu! Aš! Čia mano namai! Visa čia mano sukurta - štai kas išpučia jo kaklo venas, sužaibuoja akyse. Beje, kas žino, gal jam, silpstančiam, išsisėmusiam, suvargusiam, dabar, kai visa slysta iš rankų, tik atrodo, kad ta moteris jį stelbia, stumia iš gyvenimo, nori paversti nieku ir nė menkiausios sąžinės graužaties nejaučia. Ji tik žiūri, stebi, kaip jis galuojasi, žiūri skvarbiai, šaltai, taip, kad dar kartą, dar tūkstantąjį kartą įsitikintų - ji niekuo dėta, viršus priklauso jai, tik jai, kad ir kaip jis siustų, kad ir ką darytų. Žinoma, jis taip neširstų, betgi ji - tai jo paties kūrinys, visa jis suteikė jai, taip, taip, jis elgėsi kaip įgudęs pedagogas, meistras, jis visa darė, kad ją susikurtų, išsiauklėtų tokią, su kuria jam būtų lengva, kuri atitiktų jo skonį, išsilavinimą - ir tas kūrinys, šitas iš niekur atsiradęs žmogus, ne tik kad nepaiso jo, o ima jį engti, terorizuoti - kur jos dėkingumas?
    Gal jau užmiršo ji tą šaltą drėgną kambarėlį, kur plykčiojo šviesos ant jos veido, ant knygų lentynos, - kokia ji ten buvo, kaip stiepėsi, stengėsi jam prilygti, kaip abu jie ieškojo vienas kito; tas jos jaučiantis, girdintis, besiklausantis tamsoje balsas, be vargo atrandantis jį, tos pauzės, tas šnekėjimas aklinoj tamsoj, cypiant mašinų stabdžiams, ūžiant, šūkčiojant girtiems, plaukiant pro šalį, čia pat, palangėj, naktinėms minioms... kai ta pati mintis, tas pats jausmas, noras suprasti be menkiausio vargo randa kitame prieglobstį, atsaką, užbaigia, arba ji grįžta paryškinta ir plėtojama toliau... Tegu ji prisimena, tegu, tegu.
    Pro pravertą langelį dvelkteli vėsa, išpučia užuolaidas. Ji sujuda, pasitempia visu kūnu, veidą nutvieskia palaimingas šypsnys, lūpos pravertos, ji geria tą gyvastingą gaivumą, kuris slypi sapnuose, ore, kuris nuskaistina veidą, sutaurina bruožus. Jam nebepriklausanti, bet tokia pat skaisti, pakirstanti iš to, kas nugulė dulkėmis, surambėjo, sukalkėjo, besiskleidžianti iš atžarumo, priešiškumo, besistiepianti prie kažko, kas taip būtina jiems abiems... Atmintis dar galėtų pažadinti aną paveikslą, tebeegzistuojantį, nelyginant anarchronizmas žadinantį apmaudą, nes visuomet visur jis ieškos anosios, jis geidžia jos, šnekasi, tūžta, apmaudauja jos neaptikęs.
    Grožio nebėr. Dienų monotonijoj, įpročiu tapusiuose suartėjimuose, pokalbiuose nebėr kažko gundančio, besislapstančio, šviežio. Žodžio rutina, žvilgsnio, daiktų, rūpesčių, ir ji nė nebando ieškoti išeities, jai tai normalu, gerai, jai reikalingi nauji daiktai, baldai, šviestuvai, visa ką jie turi, - gerai, reikalinga, bet dar reikia, kaip būtų gerai, jeigu dar šis, tas, anas. Ne, palyginti nėra su kuo, kas gi liko, kai to nebėr? Sausas preciziškumas, dalykiškumas, žinojimas, ko nori, kaip pasiekti, gauti, kas reikalinga, kaip kur panaudotina.
    ...Pusamžė moteris, onkologinės ligoninės vyresnioji medicinos sesuo, aukštai iškėlusi galvą, su balta kepuraite raudonu kryželiu, su paruoštu švirkštu nukaukši aptilusiais ligoninės koridoriais, ir nuo tų žingsnių visi apmiršta. Ji dalykiška, ji stropi, ji daro ką reikia, suleidžia vaistus, apriša, paliepia, paklausia, žvilgteli šen, ten, paima iš ligonių dovanas, išeina; ji nemato siaubo jų akyse, negirdi netikrumo, spengiančio visose kertėse, kaustančios tylos; tai ji neigia, atbloškia, ignoruoja kiekvienu judesiu, paliepimu - jai svarbiausia tvarka. Ir lydi ją akimis, pakėlę nuo pagalvių galvas, kabinasi į ją, ji visagalė, kone triumfuoja.
    Jie stypčioja tarpduriuose, gūžiasi į pilkus chalatus, stoviniuoja valgomajame ar prie televizoriaus; - ir visur tak tak tie aukštakulnių batelių žingsniai. Mirtis čia spengia visur: ji varsto duris, pro kurias su rentgeno nuotraukomis išeina gydytojai, ji mosteli chirurgo ranka, ji žiūri mažom primerktom akim iš putlaus diagnostiko veido, ji protokoluojama medicinos seserų kambaryje, glaustosi kampuose prie radiatorių, ji - gėlo vandens stiklinėje, kaulėtoje, jos siekiančioje rankoje, ji gargaliuoja klozetuose, ėda aštriais chlorkalkių milteliais, braukia per linoleumą drėgnu skuduru, ji visur čia, prie skardinių dėžių su užrašais "Atsargiai! Aukšta įtampa", rūbinėse, registratūroje; girgžda metaliniu liftu, gramzdina į tamsius koridorius, veda siauručiais laipteliais, dūzgia nikeliuotuose prietaisuose, žvalgosi aplink akimis, smelkiasi, ardo audinius...
    Ji didžiuojasi, kad ją gerbia, kad sekioja akimis, bet ta priklausomybė nuo jos ne kas kita kaip jų baimė, jų priklausomybė nuo mirties. Kiti dar bando pabėgti ties horizontu plūduriuojančiu vakaro debesėliu, sustingti ant tolimiausios priemiesčio kalvos, bando įaugti į plytas, į kiemo medžius. Jie mato, kaip išneša atliekas, kaip išveda, išmeta, pašalina, išpila. Jie meldžia judesio, žodžio, minties, jie sako: o čia kas? O šitas kodėl? Ir pamato aukštai mėlynėje sklendžiantį paukštį; vapa įdubusiomis burnomis, vardija simptomus, skaičiuoja, kiek dar galėtų gyventi - dienų, mėnesių, metų, ir kad anam padėjo, o šitam ne, bet kas žino... Visi mes... Perimti, užvaldyti... Atstumti, atblokšti, tapę ligos nuosavybe. Gelbstisi, bėga - žodžiais, mintim, bet stingdo - žingsniai, garsai, tarsi nuosprendis būtų ne juose, o anapus.
    - Visus juos čia apima depresija, - pasakė ji kartą, - jie tampa bejėgiai, įnoringi kaip vaikai, telaukia, kad ką pasakytumei, prieitumei, paguostumei, visur sekioja akimis.
    Blėstanti, pavojuje atsidūrusi gyvybė užtarimo ieško visur, kabinasi, į ką išgali, kas tik pakliūva.
    - Bet aš visuomet skubu, visuomet užimta, visa tvarka reikia rūpintis man... Todėl jų nė nematau, jų kaip nėr. O iš pradžių, - tie šauksmai, žvilgsniai, maniau, neištversiu. Dabar šventa - perėjai per palatas, nužvelgei. Tik prisiartink - tai pinigus kiša, tai dar ko užsigeidžia. Visi jie čia tarsi sąmokslininkai, iš jų tegirdi: "Kuris gydytojas? Profesorius? Po operacijos pasveiko?!" Tokie supratingi, tokie išmanantys, tiesiog... Prisipažinsiu, kartais man trūksta kantrybės... (Vadinasi, ji niekina ir neapkenčia, galvojo jis tąsyk, to, kas silpna, miršta, kas kabinasi į ją, kas ieško paramos, užtarimo. Ji atstumia juos, atbloškia. Bet ar iš tikrųjų taip?) Jie tempia su savimi, jie nepaleistų, tik ir girdi: "Sesele, sesele", betgi aš ne gailestingoji seselė, aš medicinos sesuo! (Jis žinojo tą šauksmą, šitaip šaukė ir jis ligoninėj, tada, paauglystės metais.) Iš pradžių man buvo gaila kiekvieno, o dabar žvilgteliu, patvarkau ir einu. O jie dūsta iš siaubo, tiesia rankas, žiūri pastėrusiomis akimis - kažko jie nesupranta. Bet kuo toliau, tuo labiau man čia patinka dirbti. Kitokio darbo nė įsivaizduoti negaliu. Žinau... tu suprasi savaip, tu viską supranti savaip.
    Žinoma, jis suprato savaip. Jis sėlino jos pėdom. Jos atžarus šaltumas jau buvo pradėjęs jį stulbinti ir gąsdinti. Jis suprato juos. Jis ir pats tąsyk negalavo, gulėjo lovoje, ant kurios ji prisėdo, pagirdžiusi jį karštu pienu, vaistais. Jis glostė jos tamsius, saulėje kibirkščiuojančius plaukus. Gėrėjosi jos veido profiliu, lygia ir švelnia oda, kaklo linija.
    - Bet gal tau tik atrodo, kad tu jiems taip esi reikalinga? - pasakė.
    - Ne, neatrodo, taip yra.
    - O gydytojai, kitos seserys?..
    - Bet neužmiršk, aš - vyresnioji! Visa ten tvarkau aš!
    - Tvarkai?.. - nustebo jis, - bet...
    - Kas bet?.. Gaila, kad nebaigiau medicinos instituto, bet čia tu kaltas. Apie kai kurias ligas aš išmanau ne blogiau už juos. Gali manimi pasikliauti.
    - Tu elgiesi ir kalbi su jais taip, lyg būtumei gydytoja. - Blyškia ligos metu suliesėjusia ranka jis tebeglostė jos plaukus, juodus, vešlius.
    - Na, man jau laikas eiti. Ne vien tau, ir jiems esu reikalinga. O skaityti aš tau draudžiu.
    Tada ji dar buvo kitokia, švelnesnė, ir diena buvo šviesi, saulėta, speiguota, aukšti vėpūtiniai prie pat lango, pliko medžio viršūnėje čirškaujantis paukštelis, aukštas spindulingas dangus. Pirmoji jo ligos seselė, gyvastinga, veikli, iš žalsvos sūkuringos nakties...
    - Ne, tu nekvailiok, - atstūmė jo ranką, - man tikrai laikas. Jie laukia, - pridūrė, pasitaisydama šukuoseną.
    Netrukus palangėj pasigirdo jos žingsniai. Ji jau nebepriklausė jam. Skubėjo pas savo ligonius. Ji paliko jį čia ilgai dienai.
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page