r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

SKAITYKLOJE

[4]

    Mirties šviesa, dūlėsių šviesa - jo ausyse skambtelėjo ir ėmė gausti galingu ritmu žodžiai, tarti 1923 metais vieno vokiečių filosofo: mūsų amžius miręs... Jau nebėra tų antikinių skulptūrų, ant visko krinta išnykimo šviesa, dūlėsiai... Betgi tai buvo ir gyvybės šviesa, pažadinanti gatvių klegesį, karuseles... Tas žmogus staiga jam tapo viskuo, apie ką jis kitados svajojo, kur veržėsi visomis prigimties galiomis, visa siela; jis galėjo įvesti jį į mokslo ir meno galerijas, į užmirštas laboratorijas, kur nebuvo spėta kažko atrasti, atversti stebuklingas knygas, patikėti didelę paslaptį, pasakyti, kaip reikia gyventi, ko siekti, kad visuomet, iki pat senatvės išliktumei toks pat guvus, gyvastingas, kad kiekviena akimirka būtų kupina tokios prasmės, tokios taurios rimties ir iškilmingumo, kokie buvo šio žmogaus žingsneliai, kiekvienas gestas, žvilgtelėjimas. Akimirksnį jis visas virto noru įspėti, tapti šiuo žmogumi, žinoti, ką žino jis, visa siela, visom prigimties galiom glustelėjo prie jo pablyškusio veido, apčiupinėjo visas raukšles, glustelėjo prie drabužių, prie batų, sugėrė drabužių šlamštelėjimą, žvilgesį laikrodžio, kurį tas žmogus išsitraukė iš liemenės ir, dirstelėjęs, kiek valandų, tingiu judesiu įsikišo atgal. Spėjo pastebėti jo rankos slankstelius ir kaip jis sulenkė pirštus, grūsdamas į liemenės kišenę laikrodį, ir kaip prisimerkęs, tarsi kiek nuobodžiaudamas, žvilgtelėjo į saulę! Tuo metu Juozas tarsi pajuto, kaip smarkiai sujudėjo, siūbtelėjo į kairę kamienas pušies, į kurį jis rėmėsi, ir grakšti voveraitė nušokavo aukštomis pušų viršūnėmis, tada tarytum gilus atodūsis pušimis nuplaukė gausmas - iš amžių gūdumos, iš baudžiavos, iš padavimų, iš legendos apie šį parką ir jo dvarą, legendos, kurią jis skaitė ten, Užpelkiuose; tuo pačiu tai buvo drėgnas, tamsus, šiltas Užpelkių vėjo gūsis, nešantis ir žadinantis visa, kuo jis kitados ten gyveno, apie ką skaitė, svajojo... Senukas buvo priilsęs, atidžiai nužvelgdamas Juozą, jis švogždžiančiu balsu pasakė:
    - Bepigu jums, jauniems. - Ir jis, Juozas, pasijuto tarsi pasiruošęs startui, tik tas startas buvo i ateitį, o galbūt ir į senatvės mirksnį, tačiau gražų, kokį pelnė savo šventu darbu tas senukas, startas į tą tokį šviesų parką, gaudžiantį iškilmingais vėjo vargonais, visom spalvom, visa sena didybe šlovinantį kažkieno gyvenimą, išryškinantį jo detales ir tuo pačiu tarsi slepiantį kažką neišsakoma, nesugaunama, nelyginant kokio genijaus drobėj. Tą akimirką, kai jis sėdėjo šalia sunkiai šnopuojančio senuko ir dirsčiojo į jį (vienu metu jis išsitraukė tabletes ir, taupiai atrinkęs, keletą nurijo), tą akimirką kažkodėl iškalbingesnė tapo gelstelėjusi šlakuota ranka, rankiojanti tabletes, erškėtis, ryškus, niūrokas nuskelto akmens krislelių žvilgėjimas; į jį Juozas buvo įrėmęs sportinį batelį ir nejučiomis čia stukseno padu, čia stūmė nuo savęs. Tas akmuo buvo nelyginant jo paties susijaudinimas.
    Ėmė niaukstytis, stiprėjo vėjas, šen ten pro siūruojančias pušų viršūnes plyksteldavo šalta rudeninė šviesa, pradėjo lyti.
    - Šit kad nori, - pasakė senukas, - nė lietsargio nepasiėmiau.
    Visi skubėjo iš parko. Jie liko dviese, ir Juozas staiga pajuto keistą apleistumą, norėjo kažką saugoti, dengti nuo negandų, nuo to sausas šakas trupinančio vėjo, lankstančio medžių viršūnes, darkančio tokį šviesų šventinį klevų geltonį.
    - Maniau, maloniai pasivaikštinėsiu, - šnekėjo grįžteldamas prieš vėją senukas...- Diena buvo tokia graži, o matai, kas pasidarė. Niekad nežinai, ko gali sulaukti, - pridūrė ir kažkodėl šyptelėjo, jo balsas staiga pasikeitė, tapo tarsi gyvesnis, čaižesnis. - Dirbo pas mane toks aspirantas, apykvailis toks... - pasakojo jis, kai per stiprėjančius vėjo gūsius ir lietų, prisidengę tuo pačiu lietpalčiu, jiedu skubėjo į parko kavinukę...
    Juozas žiūrėjo į žmogų išsproginęs akis, gaudė menkiausią jo krustelėjimą, pavaišino puoduku kavos ir stikleliu konjako, pešte pešė kiekvieną žodį, ragino, prašė, skatino akimis - kalbėkit, - bet jam mažai ką pavyko išpešti, senukas greitai apgirto, kažkoks vaikiškumas išsiliejo paraudusiame veide, jis atsilošė, susidėjo ant apvalaus pilvuko rankas ir į Juozo klausimus atsakinėjo trumpučiais:
    - O kaipgi... buvau... prisimenu... Pažinojau... pažįstu... mes su juo... va šitą, che, -kikendamas net kumštelėjo Juozui į pašonę ir parodė taurelę. Su nenusakomu pasitenkinimu jis vis kartojo tą "che" - bedantį, suvaikėjusį, dumbančiais senatvės skruostais. Jam čia patiko: už plačių langų pylė lietus, stiklą drebino vėjo šuorai, už jų nugarų šiltai burzgė, žybčiojo rausva švieselė, spindėjo nikeliu kavos aparatas, oficiantė, pasižiūrėdama į jų staliuką, neslėpdama apmaudo, vis pripildavo taureles, - rodės, greitai iš imponuojančio to žmogaus didingumo nebeliks nė pėdsako, bet šit jis dirstelėjo į tą dailutę mergaitę, mostelėjo ranka į kairę ir tarė:
    - Che... O juk ten... regi, dar žymu pamatai, kitados buvo rūmai, ten tokia daili grafaitė, che, - švokštelėjo senukas, ir vaizduotė Juozą jau nunešė į 1913 metų lapkričio rudenį... Darganota diena, Jurgio prospekto grindiniu rieda karieta, ji jau čia, prie buvusių rūmų...
    Juozas skaitė prieškariniais laikais išleistą knygelę apie šį žmogų, jo studijų metus, įsidėmėjo kai kuriuos epizodus, nuotrauką tikriausiai prie šių sienų: grupė uniformuotų studentų stovi priešais kolonas, štai tas, vidurinysis, standžiais ūseliais, balta apykakle, atsainiai atlošęs galvą, - jis jau tada, matyt, žinojo, kad pranoks savo kolegas.
    Ir Juozas neištveria, išdidi to žmogaus jaunystė tarsi įsikūnija jame, jis, šitas slaptas pėdsekys iš Užpelkių, pats ima pasakoti apie pasaulines mokslininkų konferencijas, jis užverčia senuką tokia prisiminimų gausa, pažeria tiek daug, tokių ryškių, iškalbingų jo gyvenimo epizodų, kad šis ima markstytis, gūžtis tarsi nuo pernelyg ryškios šviesos - lauke iš tikrųjų prasišvietė, nulyti lapai spindėjo saulėje, - tik trūkčioja pečiais ir vapa:
    - Gal... iš tikrųjų... ak, teisybė... Dabar žinau. Taip, taip, tenai buvau... kaipgi, atradau, - vapa, traukdamasis į save, tarsi šis vaikinas svaidytų jam kokius kaltinimus, priekaištus, kad jis jau pats nebeprisimena, nei ką kada atrado, nei kur keliavo, nei su kuo buvo susitikęs... - Taip, - atsidūsėja, kai Juozas trumpam nutyla; atsišliejęs į kėdės atkaltę, atsisegioja ne tik švarką, bet ir liemenę, užsikiša abu nykščius už petnešėlių, daužia į apvalų pilvuką pirštais, - Taip, - vėl atsidūsėja, ir visas gyvenimas jam spindi nulytų lapų geltoniu, kur pilkas druskingas akmuo ir tos alėjos, - bet nebesusigrąžinsi. - Ir, kažką paika prisiminęs, švogžteli: - Che! - švogžteli čaižiai, senobiškai ir žiūri į tas sunkias rasas, krintančias nuo lapų, tarsi visa jo praeitis, visas gyvenimas, garbė, atradimai būtų atitekę šitam nekantriam vaikinui žėrinčiomis akimis, tarsi jau matytų jį savo apleistose laboratorijose, prie lentos, prietaisų, kolbų, nebaigtų formulių. - Dabar eikite, jūs... Dabar kiti laikai, dabar visi bruzda, skuba, tokie nekantrūs, o mes, būdavo... Dabar... dabar... - jis kažką prisimena, ir nežinia kas, gal ta gelsva šalikelės sedulėlė, išlydėjusi jį, jauną, stiprų, kupiną vilčių, iš gimtosios pirkios į Peterburgą, gal ji antai priartėja prie jo, apgaubia šilta spinduliuojančia dulsvumo šviesa. - Dabar jūs eikite, dabar... - Jo balsas, ir žodžiai - tai tik materija, į kurią reikia įsiskverbti, kaip skverbiasi rentgeno spinduliai, lazeris, ultragarsas, mikroskopo akis.
    Senukas nuėjo kiek pasverdėdamas, nuėjo toks pat imponuojantis, apgaubtas paslapties, grįžo į savo pasaulį, kur Juozas niekada neįžengs, kad ir kaip stengtųsi.
    Tačiau kartais jį dar susitikdavo parke, matydavo sodely, aptvertam aukšta vielų tvora, raišiojantį obelaites, snūduriuojantį saulės atokaitoje ant suoliuko, su knyga, laikraščiu ant kelių ar glostantį baltą rudomis dėmėmis šunį, ir kokiame nors fone, kuriame Juozas jį išvysdavo, visuomet išsiskirdavo per tvorą prie jo linkstantis jurgino žiedas, saulės zuikutis, praeinanti pro šalį moteris, vijoklių apraizgyta mūro siena...
    Matė jį ir fakulteto rūbinėje, paduodantį rūbininkei paltą, skrybėlę; ir čia jį visuomet gaubė ypatinga atmosfera.
    Kartą dekanas Juozą pasiuntė į profesoriaus namus atnešti kažkokių konspektų. Knygų lentynos koridoriuje, spindulys, įslydęs į dulkėtą ir aukštą knygų erdvę pro palubės langelį - senukas, pasilypėjęs ant kėdės, ieškojo reikalingos knygos. Pirmiausia Juozui krito į akis šiltos tamsios spalvos, senų masyvių baldų jaukumas, solidus sunkumas - jie tarsi gyveno tą patį gyvenimą, kaip ir jų šeimininkas, - sofa aukšta atkalte, su ornamentais, kiek išdubęs fotelis liūto kojomis, spinta, pilna knygų storais viršeliais, Afroditės statula, tiksintis ant sienos laikrodis, tyla, jauki šilto pavakario tyla, kai gęstantys spinduliai tarsi glamonėja, tarsi kviečia kažkur. Profesorius paprašė, kad Juozas lukteltų; paniręs į aukštą krėslą, kurį laiką kažką rašė ("Radau labai svarbią žinutę"), vartė lapus.
    Ten, gatvėje, čežėjo žingsniai, žmonės skubėjo į parduotuves, namo, o čia visa alsavo beribiu atsidavimu, ištikimybe kažkam, ir tai buvo visų šio žmogaus pasiekimų priežastis, tai teikė jo gyvenimui tikrą pilnatvę. Net dabar, tokioje senatvėje, jis buvo nutviekstas palaimingumo šviesos. Tada Juozas ir pagalvojo: kas gi yra kitų gyvenimai - rėksmingi, isteriški, paviršutiniški, užgaidūs, apatiški, grubūs, sukti, karikatūriški gyvenimai - šitokios pilnatvės akivaizdoje?
    Galop profesorius išsiėmė iš liemenės laikrodį, žvilgtelėjo, pasidėjo ant stalo, pacitavo lotynišką posakį ir šūktelėjo pro praviras koridoriuko duris į virtuvę:
    - Arbatos!
    Ir staiga virš jų galvų kažkas kvaktelėjo, išrėkė čaižų nesuprantamą žodį - tai būta papūgėlės, - ji tupėjo ant šakelės šalia pelėdos iškamšos.
    - Kva kva kva, - pamėgdžiodama ją, išpūtė skruostus profesorius ir dar kartą dirstelėjo į Juozą: - berods su tamsta pažįstami, susitinkame...
    Juozas linktelėjo galvą.
    - Žiūrėk tu man. Ką studijuoji? Fiziką? Metei? Gal ir gerai... Mokslui reikia visų kūno ir dvasios jėgų. Man vienas Peterburgo profesorius kartą pasakė (buvau dar jaunas, vis stebėdavau jį): "Ko tu į mane vis žiūri... didelio proto čia nereikia, tik pasiaukojimo ir meilės".
    Įžengė senyva moteris tamsiu gėlėtu chalatu, atnešė arbatos. Gėrė jis taupiais mažais gurkšneliais, čepsėdamas lūpomis. Paskui, atsargiai statydamas ploną porceliano puoduką, tarė:
    - Va, šita lygtis... Kas ją išspręs, tas ir bus mano įpėdinis, mano sūnus, va taip...
    Lencas, Dekartas, Spinoza, Paskalis - tai buvo mokslo titanų pasaulis, spengiantis vienišumu, pasaulis, į kurį dabar be didelių pastangų įsiveržia jauni, sveikatingi, aukštai pakeltomis galvomis, įsiveržia iš sporto aikštelių, pasitikintys savim, žiūrintys į tokius profesorius kone iš aukšto.
    - Jie amatininkai, - pasakė profesorius, - cechų darbininkai. Dirba petys į petį, kolektyviai. Didelių atradimų jie nepadarys. Tai žino ir patys. Užtat tokie greiti. Anksčiau kiekvienas mat pats dirbdavo, apimtas tikrojo tikėjimo, kad atras kažką ypatinga, įrodys - be tokio tikėjimo neverta sėsti prie knygų. Bent aš toks buvau. Ne, nebuvau gabus. Tik tikėjau. Dirbau atsidėjęs, viską užmiršęs. Todėl šį tą ir atradau. Pasišventėliai. Visi mano kartos mokslininkai buvo pasišventėliai, todėl tiek daug atradimų. Va tokie fanatikai kaip aš, - profesorius gaižiai nusijuokė, - suskaldėme į atomo branduolį, o kam buvo panaudota jo energija? Žinai, - pirštu spustelėjo Juozui alkūnę, - kai pradėjau ieškoti, man tik dvidešimt metų tebuvo. Dar nevedęs. Dar ir eiles rašiau. Ir didžioji gamtos paslaptis, didžioji paslaptis, tamsta įsidėmėk, man vaidenosi lyg už kokio šydo, lyg tie baltųjų naktų ūkai, tik ją reikėjo išreikšti tiksliomis, skrupulingomis formulėmis. Norėjau būti išradėjas, įsidėmėk, juo ir jaučiausi esąs - kiek rūstokas, išdidus, nepaveikiamas, bet buvau lengvai pažeidžiamas ir panelių vengdavau. Tada dar jokios nuovokos apie daug ką neturėjau, che, užtat man taip reikėjo ką nors atrasti, įsitvirtinti su savo atšiauriu išdidumu, imponuoti, taip sakant. Darbštus buvau, o visos manieros ir elgesys - skolintos iš husarų, karininkų. Tokių daug buvo tada Peterburge, tai matai kaip, tamsta, che... Toks atkaklus, žėrinčiomis akimis jaunikaitis, plika akimi gali molekules įžiūrėti... Žvilgsnis kaip sakalo, kaip pelėdos - capt pelę tamsoj. Tokie žmonės turi velnišką klausą ir akis, ir atmintį - tai jiems gyvybės ar mirties klausimas. Matai, tamsta, o kai man pradėjai apie visokias prahas ir paryžius, nė klausyti negalėjau, iš juoko net čia įskaudo. Tos dulkėtos erdvės, atskirtumo celės, nueiti keliai gal ir yr bet aš težinojau vieną įsakmų daiktą: ieškok. Lyg kas lenkė mano galvą prie knygų. Va, tamsta, kaip čia yra. Pats po parkus bėgioji, tai mokslininku, sakau, nebūsi, tu svajotojas, iš akių matau, paistytojas. Mokslininkai - tikslūs žmonės, sausi. Nors yra visokių...
    Gal aš suvaikėjau, nebežinau, bet dabar man rūpi, kas yra energija, laikas, erdvė; pradžių pradžia, pirmapradis impulsas, vienas visiems reiškiniams, procesams, gyvosios ir negyvosios materijos procesams būdingas dėsningumas. Dėsnių dėsnis, taip sakant; prastas mokslininkas, jeigu jis nesivilia, kad kokia formulė, kokia gerai ištyrinėta dalelytė jį nutvieks amžinaties šviesa, paaiškins daiktų prigimtį, sukels tokį nustebimą, džiaugsmą ir triumfą, kuris jo nebepaliks... Palauk, - pasirausė savo knygose, - aha, va, - atrado reikiamą vietą. - Žmogus nelyginant koks eksperimentas, jis pertekęs visko, kas yra būdinga visiems gyviams, jis pranoksta juos ir savo sugebėjimais, ir gerumu, ir blogumu - gal dėl to, kad ir kas jis būtų, kur būtų, jo neapleidžia savotiškas beglobio, benamio jausmas - juos pranoksta ir gėriu, ir blogiu, sakytumei pati kūrėja gamta ar dievai jam būtų patikėję kokias paslaptis, kurių šie patys nebesupranta, bet negana to - jis turi pajėgti padaryti tai, ko neįstengė padaryti titanai, kur net visa kuriančioji galia yra pasijutusi bejėgė ir nebesuprantanti savęs; jis turi pranokti net ją, jam duoti visi duomenys, visos visos prielaidos ir galimybės, ir tik nuo jo galbūt - bet ar reikia šito galbūt, jeigu žmogus yra savo likimo viešpats, pagaliau ar reikia žodžio likimas - viskas priklauso, ar įstengs, ar mokės jomis, tomis neribotomis savo galimybėmis, - o kad jos neribotos, mes puikiai jaučiame, - pasinaudoti, ar norės, ar įstengs pakilti į tokias aukštumas, į kurias pakilti galėtų, ar jam užteks jėgų, ar jis jaučia tam būtinybę, ar... Aišku tik tiek: dėl visokių blogybių, kurios jį ištinka, niekas nėra kaltas, tik jis pats. Žmogus. Niekas jo nepagailės, jeigu pats savęs nepasigailės... Mums duota visata, kurti ir tuščia, mums duota žemė, kurią niokojame, mums duota gyvybė, kuri dūsta nuo pertekliaus, mums duota visiška beprasmybė, ir kurčioji visatos tyla mus supa. Bet štai kas baisu: būti viešpačiui, titanui ir jausti, koks esi atsitiktinis, jausti, kad esi toks pat gyvis kaip ir milijardai, kuriuos regi aplinkui, ir tau reikia šilumos, ir tave alina ligos, ir tu nyksti, irsti, tu, besislepiantis nuo savęs, besigėdijąs to, kas organiška, ir vis tiek nuo viso to besąlygiškai priklausomas, besigėdijąs savo prigimties, ydų, savo natūraliausių poreikių, bėgantis nuo savęs, save stelbiantis, dūstantis nuo savo tvaiko, kuris vis tiek yra tavo laimė, tavo išsigelbėjimas. Tai jau banalūs, girdėti žodžiai, - profesorius nusiėmė akinius, - bet kiek mažai ir kiek daug žmogui reikia. - Jo akys nulydėjo palei langą einančią įsimylėjusių porelę. - Taigi, - tarė nežinia, apie ką galvodamas, - va šitaip, - pažiūrėjo ir atvertė savo rankų delnus. - Dabar, kai gyvenimas gęsta many, slysta ir tolsta, norėtųsi pavyti jį, sutūrėti kokioje formulėje, prišaukti iš kolbelės, apglėbti, priglusti prie kažko amžino, išganingo, o juk tai neįmanoma, ar ne? - šyptelėjo ir perbraukė ranka kaktą. - Amžinybė, pastovumas... ak, šitas amžinas žmogaus prigimties poreikis, turbūt nieko nėra amžinesnio, giliau paslėpto, užmaskuoto už jį. Štai ką dar reikia išsiaiškinti: kodėl žmogui, tam visa keičiančiam, griaunančiam, netikinčiam pastovumu, kodėl jam taip reikia to pastovumo, kodėl žmogus juo ir tiki, ir netiki? - pridūrė kiek patylėjęs.
    Profesorius jau buvo įraudęs, kai koridoriuje pasigirdo žingsniai. Jis ketino paslėpti grafinėlį, bet tarpdury pasirodė aukštas, baltais kaip linas plaukais, raudonu, grimo išėstu veidu dainininkas.
    Įraudęs, kiek pasverdėdamas, profesorius nušlepsėjo į koridorių, vienoje rankoje laikydamas apytuštį grafinėlį, kitoje taurelę.
    - Tu pabūk, - pamojo Juozui, neryžtingai mindžikuojančiam tarpdury. - Maestro! - išskėtė rankas, lyg norėtų apkabinti dainininką. Svečias atšlijo... Stovėjo tarsi ant postamento ar rampos šviesoj, ketindamas užtraukti Figaro ariją. Figaro čia buvo profesorius, nežinantis, kur pulti, ką daryti su apytuščiu grafinėliu.
    - Dėk ant stalo, - pasakė dainininkas ir stovėjo susikeitęs už nugaros rankas, atstatęs krūtinę, aptemptą juodu, siauru švarku - tas rūbas, nors buvo gerokai apzulintas, blizgėjo nuo dažno lyginimo, jį nepaprastai jaunino, pabrėžė grakštumą; pakaklėje puikavo plati rausva peteliškė. Šį dainininką Juozas taip pat dažnai susitikdavo gatvėje prie instituto bendrabučio, parko alėjoje - visuomet vienišas, imponuojantis, plonom, kietai suspaustom lūpom, jis žvilgtelėdavo į Juozą tuščiomis nereginčiomis akimis, žinoma, nepagalvodamas, kad jo, kuris kaip ir ta pajuodusi apdaužyta skulptūra štai dabar tapo šio parko nuosavybe, nebebus, o šitas vaikis, kuris ką tik pralėkė pro jį pridusęs, suklupdamas ant šaknies, šitas vaikis ilgai prisimins jo figūrą, iš lėto, išdidžiai sukeistomis už nugaros rankomis artėjančią priešpriešiais lapų nuklota alėja, kurios abiejose pusėse sakytumei stovi kiparisų sargyba, prisimins lapų šiugždesį, šlamėjimą po jo brangiais, tačiau sunešiotais batais.
    Jo rankovę palietė rausvas pavakario spindulys, prasiskverbęs pro aukštą langelį, kone iki pusės užgriozdintą aukštomis knygų lentynomis; neaiškaus nerimo apimtos lentynos virpėjo, spurdėjo tūkstančiai dalelyčių, gulančių ant knygų, ant apzulinto gaublio, drabužių. Plačiai atlapotomis durimis jų laukė jauki minkštu kilimu iškloto kabineto prieblanda, senoviški baldai, lygios eilės juodais viršeliais knygų, šviečiančių auksinių raidžių geltoniu, ten tyliai tiksėjo laikrodis... Bet jie kol kas stoviniavo čia, kur maišėsi visi kvapai: ir virtuvės, ir dūlėjančių knygų bei daiktų. Stovėdamas priešais veidrodį, dainininkas šukavosi, o basnirčias, su pižama profesorius skėsčiojo rankomis ir šūkaliojo:
    - Prašome čia, maestro, prašome! - Jo balsas vėl tapo čaižus, nekantrus, kiek geliantis.
    Tačiau dainininkas tebesišukavo, žiūrėdamas į vakaro šviesą atmušantį veidrodį, paskui patampė skvernus, pasitaisė peteliškę, nuleido rankas, jo veidą staiga užliejo rampos šviesos raudonis, ir Juozas tik dabar pastebėjo stalelį su pudrinėmis ir flakonėliais, jam pasivaideno, kad tuoj suskambės aukštas, skardus, virpantis balsas, aidėjęs garsiuose pasaulio teatruose - Milane, Vienoje, Los Andžele... Balsas, pakirdęs iš dulkių, dūlėjančių dekoracijų, atveriąs minkšto aksomo ložes, atidengiąs nuogus gražuolių pečius, jaunas, baltas rankas, geidžiančias, besiilsinčias, ir tas, kurios kiek virpėdamos, apvytusios laiko prie akių skvarbų binoklį, nukreiptą į sceną, kur aidi tas balsas, kur blaškosi apimtas skausmo grafas Almaviva; ir lūpos... lūpos putlios, geidulingos ir blyškios, įdubusios, slepiančios bedantės burnos kiaurymę, raukšlėti veidai, tylūs auskarų ir papuošalų skimbčiojimai, o akys... akys ieškančios, didelės, tyros, šaukte šaukiančios, viliojančios, kviečiančios, betgi -"Širdys mergelių linkę vilioti ir suvedžioti"... griaudėja, skundžiasi, krinta ant jų pečių... ne, ne vien balsas, kažkas išdidus, čia atsiduodantis jų valiai, čia atšlyjantis, paliekantis, grūmojantis, o kita arija - tai meilės, ištikimybės... Triumfuoja jos, jų jaunystė, meilė, grožis, aistra.
    - Apčich! - nusičiaudėjo senukas. - Morta! - šūktelėjo į virtuvę, - ką ten priskrudinai, mes čia nė kvėpuoti nebeturime kuo. - Apčich! - čiaudėjo susiriesdamas, trepsėjo šlepetėmis, spjaudėsi. - Nė lašelio neliko, jau išgėrei, - kreipėsi jis į dainininką, ir kaip pamėkliška visa tapo, tarsi kokioje pjesėje, bet kas čia vaidinama - komedija, operetė? (Šit profesorius tarsi vožiasi ant galvos pajaco gobtuvą, matuojasi kažkokius drabužius.) Kodėl tragiški dažniausiai tampa komikais ir arlekinais, stiprūs, impozantiški ir išdidūs - priekabiais ir agresyviais? Slėpdamas grafinėlį už knygų, profesorius tarė:
    - Eime, gal ten rasime ką geriau. - Ir, pamatęs, kad dainininkas suglumęs žiūri ten, kur ką tik dingo grafinėlis, mykia žemu balsu ir jau tiesia ranką, piktokai šnipštelėjo: -Paskui! Eime!
    Dainininkas, timptelėjęs savo švarko skvernus, kilstelėjo galvą, ir jie jau buvo bežengią ten, prie puotos stalo, - vienas aukštas, išlakus, ne tokiose puotose dalyvavęs, kitas judrus, nedidelis, putlokas, prisigūžęs, žengiąs ant pirštų galų, - tačiau tarpdury prisiminė Juozą, paėmė už parankės ir jau buvo bevedąs, bet šis, susitikęs su apstulbusiomis, griežtomis dekano akimis, atšlijo kaip nudiegtas; tiedu susižvalgė.
    - O ne, jokiu būdu. Ten dekanas, - suvapėjo jis.
    - Dekanas? - suraukė antakius dainininkas. - Šitas sutrius? Aš jam parodysiu!
    - Na, na, mielieji, greičiau, ko jūs ten stumdotės? - pasigirdo iš kabineto gilumos, ir jie vėl pritempė Juozą iki kabineto durų, tačiau dekanas žvilgtelėjo tokiomis akimis, taip mostelėjo servetėle keldamasis, kad Juozas iškaitęs nėrė lauk, palikdamas iš nuostabos prasižiojusius ir profesorių, ir dainininką...
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page