r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

SKAITYKLOJE

[3]

    Gribšt... gribšt... - Žingsniai... Stabteli... Ji. Tik tik - skubina, tiksi jo pulso taktu laikrodis, ir ant kalvos žvarbiu pavakario raudoniu plyksteli langas, buvusios cerkvės, paverstos kalėjimu, langas. Ji. Ne, pro šalį... Tik tik laikrodis... Gribšt gribšt žingsniai už lango gatvėje. Juose - stiprėjantis speigas, ir jis, skubiai apsirengęs paltelį, puola į gatvę - skambins, ieškos, lauks. Jam būtinai reikia ją pamatyti.
    Skersgatvių vėjas žarsto nuo aukšto stogo sniegą, upe plaukia lytys, o ten, kitoj, pusėj, pilkos masyvios sienos, jo skausmo sienos, ant jų virpa šviesa; aukštas bokštas, kur buvo įkalinta Barbora Radvilaitė.
    Bet ką vakar pasiglemžė jo sapnai, ką lytės jo mingančios akys šiąnakt? Šarmą, žvilgančią lange aštriais krisleliais, speigo ūkų plėnis, už kurių šešėliuoja medžiai, saulėtos vaikystės akimirkos su rugių šlamėjimu kalne, išdžiūvusiu kelio moliu, apmirusiais aviliais, plieskiančiomis aguonomis už lango, sekmadieninę seklyčią su tylančiom staklėm, kraitinę, motinos, protėvių nuotraukas, apledėjusias plynaukštes, girto šauksmus?
    Jo sapnuose šūktelėjimas prasiverždavo kaip šviesa, gėla atsiverdavo nostalgiškais peizažais, klausimai - kelių posūkiais, uolų atbrailomis, ilgai tramdytas noras ištvindavo vandenimis, pagaudavo stipria traukulinga srove, sūkuriuojančia pro tarpeklius; neapykanta įsikūnydavo plėšriu žvėrimi, pasiruošusiu pulti iš pasalų; taikus ir švelnus žvėrelis staiga tapdavo baisus, fatališkas, protingas, kupinas juodo klastingumo, jo įkandimas - mirtinas. Mindomi, traiškomi jie inkšdavo, pliūkšdavo, virsdavo kailiais... Plikos šakos staiga tapdavo kupinos kažkokio juodo piktumo.
    Sapnavo ją keletą kartų. Štai ji išeina į sceną, jau kažką sakys, bet staiga iš užkulisių pasigirsta kikenimas, replika... Ar tu nenutilsi, - ji pasisuka, vėl atsigręžia į sceną, pakelia į žiūrovus akis, bet iš pilkos scenos gilumos kraipydamosios ir vaipydamosios įsiveržia žmogystos - viena čiupinėja, purena jos suknutės papuošalus, klostes ir kraipo galvą, kita žiūri degančiomis akimis iš tamsaus kampo, ir ji, tokia švelni, pasipuošusi, išėjusi paskelbti naujo numerio ar programos, tampa šitos pilkumos, gūdumos būtybių auka - jos švilpia, kaukia, neleidžia jai nė lūpų praverti, ir staiga ant jos veido kritęs spindulys išduoda jos gėlą, ašaras. Ne, ašarų jis pamatyti nespėja, šią sceną keičia kita - rytas, tekanti saulė, rasa ant medžių, ant rožių krūmų ir iš šito seno kiemo vedantys keliai. Keliai į pilkšvas, dulkančias vidurdienio tolumas, kuriose jau tvenkiasi perkūnija. O paskui - kitas vaizdas, šmėstelėjęs vieną pavakarį jo vaizduotėje užkeiktų pasakos rūmų paveikslu, kur gėris, grožis įkalintas grasiuose pavidaluose ir prikelti jį, išgelbėti gali tik žinantis slaptažodį, be galo mylintis, pasakiškas herojus. Daugumas sapno vaizdinių tarsi plito nuo tų rūmų, lėkė debesimis, vėju, vandeniu link jų, spinduliavo ir realia šviesa - tai buvo nelyginant pirmapradis impulsas, besireiškiąs senaisiais legendiniais pavidalais, amžius gyvenęs archetipinėj sąmonėj, kai medžiai, uolos, vanduo slėpė savy dvasias, prigimties gaivalus...
    Kažkas ydinga buvo persmelkę visą jos būtybę, paralyžiavę valią, iškreipę skonį, tačiau šitai jis suprato negreitai. Yda visuomet budi, žino, kada slėptis, kada pasirodyti, ji nepakanti jokiam išpuoliui, kritikai, ji tūžminga, kartais žiauri, kategoriška, nieko nepaisanti; asmenybė yra priversta jai vergauti, tačiau pati nenori to prisipažinti, juo labiau kitiems; kuo didesnė vergovė, kuo lemtingesnė yda, tuo labiau jai visa pajungta - kiekvienas išpuolis prieš ydą suprantamas kaip asmeninis, užgaulus. Ji visur aliarmuoja, kabina apgaulingus, rėksmingus šūkius, visur budi jos agentai, ji turi savus patikėtinius - tai nelyginant tironija, diktatas, kur savi įstatymai, asmenybė čia nuolatinėje apsupty. Yda ilgainiui susirenčia bastionus, ir jeigu žmogus nejaučia būtinybės kovoti su savo yda, pirmiausia ji paralyžiuoja jo nuoširdumą, o išlikusios jo apraiškos būna veidmainiškos, tariamos... Tas, kuris įsėlina į tokią sielą, jeigu tampa joje savas, yra apgaubiamas tokia meile, rūpesčiu, kad jam sunku beišeiti...
    Vieną pavakarį, grįžtant iš nykaus pasimatymo, vaizduotėje šmėstelėjo aukštais kuorais mūrai, nulyti, žvilgantys vakaro saulėj. Vėjas ten šiurena sausą parudavusią žolę. Tylūs, apmirę ten tvenkiniai, atspindintys debesis, apleisti parko takeliai, pajuodusios, aptrupėjusios statulos... Tuose mūruose gyvena niūrus tironas. Visi turi paklusti jo valiai, jo žodis čia įstatymas, visur pilna jo seklių. Jis gobšus, klastingas, mėgstantis pameilikauti, o kartais gražbyliauti, iš pažiūros jis geraširdis, tačiau nepermaldaujamas, įtarus ir žiaurus. Senas, iškaršęs. visų nemėgstamas. Tylą tenai drumsčia tik jo žingsniai, raktų, ginklų skambčiojimas. Tuose mūruose kankinasi nuostabi siela, tačiau išsigelbėti ji negali, ji turi besąlygiškai paklusti tironui, pildyti jo visas užgaidas, jis liepia vagiliauti, sukčiauti, apgaudinėti niekuo dėtus žmones. Pasipriešinti jam neįmanoma, ir daryti viską reikia tvirtai įsitikinus, jog darai savo noru. Tas tironas verčia neapkęsti tų, kuriuos norėtumei mylėti, jis atima žmogišką vardą, sąžinę, pasididžiavimą, jis paverčia žmogų ydingu, žmogus pradeda gyventi nebe savo valia... Jis gali užburti, paversti lape, vilku, kraujotaka, žodžiu, padarais, kuriems niekas nejaučia gailesčio. Įkalintieji tegirdi drėgnuose požemiuose aidinčius tirono žingsnius, visur piktos dvasios alsavimas, šaltis, netikrumas, drėgmė, saulė retai atklysta už tų sienų; jos šviesa būva tokia skaudi, jaudinanti, kad gyventojai patys bėga į rūsius slėptis. Kitas neapsikentęs išsėlina į kokią celę ir žiūri į šviesos ruožą, virpantį ant grindų, ir tokia skaudi jam ta šviesa, tokį žadina ilgesį, taip ji kažką mena, - gal laikus, kai jis gyveno kitu pavidalu, kai siautė kaip vėjas laukais, gal mena tūkstančius tokių kaip jis, įkalintų, užmūrytų, kurių niekas nė vardo nežino... Tai ydos žmonės. Daugelis nė nežino, jog viską daro ne savo valia, nė neįtaria, kad yra pavergti. Yra tokių, kurie netgi didžiuojasi savo privilegijomis, titulais, valdžia, kuri jiems ten suteikiama, džiaugiasi patiriamais malonumais...
    Kaip pavydėjo jis kresnam pliktelėjusiam, stambiais žandikauliais, nuolat žiaumojančiam kramtomąją gumą vyriškiui, kuris tiek turėjo moterų, kad Stelai nerasdavo nė valandėlės laiko, neatsakydavo į laiškelius ir, žinoma, šaipydavosi iš jos su savo draugais, niekindavo, begėdiškiausiai meluodavo... Kaip pavydėjo tam ciniškam, tačiau visuomet moters geidžiamam mylimam vyriškiui.
    Ko vertas buvo jo gerumas? Kas, kad jis ją suprato, užjautė, kentėjo su ja? Ko vertas buvo jo protas, jo švelnumas, atsidavimas? Jis norėjo pasikeisti vietomis su tuo vyriškiu, jis būt^ mielai atidavęs visas savo dorybes, kad tik ,galėtų ją šitaip apgaudinėti, būti jai žiaurus, vaikščioti su kitomis - tada ji, be abejo, pamiltų.
    Tačiau kai toks laikas atėjo ir jis tapo iš tikrųjų visiškai jai abejingas, nejautė jokio triumfo, priešingai, jam buvo gaila jos, įvairiausiais būdais besistengiančios susigrąžinti, deja, jau nebesugrąžinamą meilę. Senasis jo aš mirė, su juo ir visa, kuo jis gyveno, išsisklaidė ją gaubęs slėpiningumas. Išsisklaidė, dingo tie slėpiningi fluidai, kuriuos ji spinduliavo į aplinką. Šitaip žalias žydintis medis virsta apgailėtinu stagaru, šitaip nuslūgsta upės, praranda magiją vardai, šitaip ateina senatvė, mirtis, šitaip apsinuogina grasios, svetimos, beprasmės materijos skeletas, - jame nebėra mūsų gyvasties, mūsų pastangos, mūsų vilties, ir štai jis styro pamėkliškas, pilkas, nieko mums nebesakąs. Visas fonas, kuriame įsikūnydavo jo meilė, tapo bereikšmis, dingo mėgstamiausiose stoties kavinukėse, kur tarsi gyva viršum jų staliuko pulsuodavo šviesa, dingo visos taurės, kurias jie keldavo kartu prie lūpų, nutilo muzika, oficiantai nusivilko puošnias livrėjas - dingo visi jų meilės atributai. Jo jausmai staiga plūstelėjo į kitą pusę, nuvilnijo, nusidriekė, kad vėlei į ką nors persikūnytų, išsklistų iš beprasmybės, pilkumos, sumaišties ir grįžtų atgal, kaip šviesa grįžta nuo veidrodžio, kad pulsuotų kituose pavidaluose, kad ten rastų, susikurtų kitą pasaulį, artimą, savą...
    Kartą Juozo draugas supažindino jį su vienu poetu. Tas vyrukas tiesiog skendo naujame, bet apdulkėjusiame, apzulintais pečiais ir nugara kostiume, tarsi visą dieną būtų ramstęsis į kokias aikštės statulas ar namų kampus. Jis buvo sukaitęs, karščiuojančiomis akimis, trumpais, ežiuku kirptais plaukais.
    - Poetas...- pasisakęs pavardę, ištiesė platų, nuo nikotino pageltusiais pirštais delną.
    - Na? - abejingai ištarė Juozas.
    - Poetas, sakau! - spygtelėjo vyriškis, ir tik dabar Juozas pamatė, kad jo kairiosios kojos batas nukleiptas, apdulkėjęs... - Et, - mostelėjo jis. - Ką su jumis kalbėti! - ir nušlubčiojo, vilkdamas kairiąją koją... Nusiplūkęs, sukaitęs, pagiežingas, nežinia ant ko tūžtąs. Jį nuskriaudė, pagalvojo Juozas, tebežiūrėdamas, kaip jis klibikščiuoja, stumteldamas tai vieną, tai kitą, kaip atsiprašo aukštą liekną merginą - kaip liuokteli, išmeta ranką, dengdamas dešiniąją koją kairiąją. Kiek tame atsiprašyme instinktyvaus noro būti grakščiam, elegantiškam!..
    Dar laiko bus, ir Juozas geriau su tuo žmogumi susipažins, sėdės prie dulkėto lango, žiūrės į begonijos žiedą, geibų, apspangusį nuo rugsėjo saulės, beriantį aitriai kvepiančius žiedlapius, klausysis jo šūkavimų, matys, kaip jis gniaužo rankas, žvilgčioja į prakaulią susitaršiusiais plaukais žmoną, tokią pat pagiežingą, rėksnę apskurusiu chalatu, plonomis pamėlusiomis kojomis, ir kaip veržiasi tas žmogus iš čia, iš savo kūno, kiekvieną sekundę veržiasi, stiepiasi, beprotiškai svaiginasi alkoholiu, nikotinu, kava, priesaikauja. Grumiasi jame kažkas, nenorintis būti luošas.
    Juozo viduje tūnantis nepailstantis reziumuotojas pašnibždės: luošumas - prievarta, varžtai, našta, prakeikimas. Kaip iš pūvančio medžio čia ištrykšta naujos atžalos... kartais žiedai. Luošumas kaip pastanga - akla, nenumaldoma - kaip kompensacija. Kompensuoti galima daug kuo - principais, pasiaukojimu, dvasingumu. Prigimtis akla, ji negali su tuo taikytis, ji visom išgalėm stengiasi užglaistyti, ji užleidžia samanomis, ūgliais, kad tik nekristų į akis tai, kas pūva, ji užtraukia, apgydo žaizdą...
    Visomis rudenio spalvomis plieskė miškingos kalvos. Tuo metu, kai stadione jau tvyrojo vakaro vėsa, asfaltuotuose takeliuose, kurių jau nebesiekė spinduliai, ratu bėgo keletas sportininkų, vejoje šuoliavo keletas arklių su raiteliais. Dar kartą žvilgtelėjo į stadiono daubą, kur rikiavosi su savo žirgais raiteliai - užlieta šviesos ta dauba buvo tarsi koks didžiulis indas... taurė, keliama prie godžių vėstančio vakaro lūpų. Čia jis dažnai ateidavo su Stela, nuo šių kalvų panašiais pavakariais žvilgčiodavo į miestą, ir vėsos, pūstančių lapų kvapas tarsi maišėsi su bulvienojų, jo gimtosios žemės arimų kvapu.
    - Atrodė, ne aš bėgu, - pasakė pirmas distanciją įveikęs Juozas, - o kojos... startukai nešė. Ir iš kur tas jėgų antplūdis, ką? - atsigręžė į draugą, besimaunantį startukus.
    Staiga jam tapo aišku, kad jis jau seniai trasoje... nematomų varžybų trasoje, iš savo vaikystės, iš paauglystės metų pasiekė šį saulės užlietą stadioną, kuris panašus į džiaugsmo taurę. Iš kur tas grožis, ką visa tai reiškia? Nejaugi jau finišas? Jis pagalvojo, kad jau turbūt nebemyli Stelos, nebeateis su ja į šias kalvas, kad jau treti metai, kaip jis šiame mieste, kad daug kas jau praeity - ir tas šaltas kambarėlis, ir bokso salė.
    Staiga pamatė, kaip vienas žirgas parklupo ant paskutiniųjų kojų, ištėkšdamas į šalį velėnas, atsitrenkė krūtine į kliūtį, metėsi šonan, ir raitelis nubildėjo su tais rąstais. Juozas pridėjo prie krūtinės ranką, kur pragaištingai trankės širdis. Per saulės užlietą veją lėkė žmonės su neštuvais.
    Ir vėl ta saulės užlieta veja akimirką jam pasirodė kaip brangaus gėrimo sklidinas indas, putojantis, besiliejantis per kraštus jo gyvenimo indas, nematomų rankų atsargiai ir iškilmingai keliamas į blykštantį, kietėjantį, jau traukiamą vėsos dangų; indas, kur praeitis susilieja su dabartimi. Bet štai nekviestas prapliumpa lietus, lyja neilgai, vėl šviečia saulė, kalvas vainikuoja vaivorykštė, ir miestas - gaivus tarsi jaunamartė - vėl priešais jį. Atsigauna ir jis - pagyvėja, brūkšteli ranka per standžius, galantiškus ūselius, gal net šypteli... Ant jo pečių jau nebe apzulintas švarkelis, o frakas, žvilgantys štibletai; jau nužvelgia kokią atokią pievelę, lyg rinktųsi dvikovos vietą...
    Kartą cirke, kai visi sustoję ėmė ploti ir šaukti juos sužavėjusiam žonglieriui, pasivaideno, kad tie plojimai skirti jam, net pamatė iš tamsaus tolimo kampo jam mojančią puošnios elegantiškos moters nosinaitę...
    Vakarop įžengdavo į atkampią kavinukę, iš aukšto visus nužvelgęs, sėsdavosi ant apšiurusios kėdės, atokiau nuo girto šurmulio, sėsdavo ne šiaip, o atmesdamas nematomo frako skvernus, nusviesdamas ant stalo pirštines, pabarbendavo pirštais...
    "Grąžos nereikia, ačiū", - ir nusisuka į langą, kad tik nematytų, kaip ta moteriškė pašvinkusiu skuduru braukia panosėje per stalą, palikdama riebalų žymes, kad tik neužuostų bjauraus dvoko. "Pasislinkit, alkūnę..." Ak, tiesa! Kaip jis užmiršo - juk sėdi čia su fraku, atleiskit...
    Išlenkia dar vieną taurę, kitą, ir tą sieną priešais tarsi nutvieskia keista šviesa, visa, ką jis dabar mato, tarsi atgyja, visa apgaubia kažkoks slėpiningumas: kuprota, gelstelėjusi geibi liepaitė prie tvoros, vargana mergaitė sename kieme, kur džiūsta skalbiniai, moterys, senyvos moterys, sėdinčios ant suoliukų, susidėjusios į skreitus rankas, žiūrinčios į kieme žaidžiančius vaikus, tamsiame tarpdury uostinėjantis šuo, plikablauzdė mergaičiukė, bėganti per kiemą, aplūžę, susigrūdę vienas prie kito balkonai - kur, kada jis tai matė? Ar ne iš Dostojevskio knygų tie vaizdai, ar ne iš Dikenso... Amžina drama. Jis pasijusdavo ne toks atsitiktinis, o būtinas čia kaip tos begalinės dramos dalyvis ar liudininkas, regintis ir suprantantis kažką be galo svarbaus. Ne, ne šiaip jis čia lankosi, kada nors visa tai jam pravers, pravers juodą metalą ryjančios ugnies kaitrumas, šitos purvinos grindys, ant staliuko stovintis grafinas su vandeniu, virpančiu nuo oficiantų žingsnių.
    Išėjęs į gatvę, atsilapodavo švarkelį, atsimaukšlindavo skrybėlę - riestais štibletais, mėlynakis, įsimylėjęs save, kupinas sau aitraus gailesčio, deginamas jeseniniškos pragaišties. Visa, ką jis darydavo, galvodavo, tapdavo nepaprastai reikšminga, visa jo elgesyje ir gyvenime buvo paženklinta kažkokios didybės, nepaprasto gerumo, talento... Slaptas balsas rėkė springdamas:
   
    Ja takoj že, kak vy, prapaščy...
    Mne teper ne ujti nazad.

   
    Ir šitaip be galo, be krašto, iki pakvaišimo, iki aitraus kartėlio burnoj: šūksniai, nuostaba, meilė, švelnumas, neviltis, pragaišties jausmas, išdidumas - visa liejasi per kraštus, kol nusibosta, kol ateina laikas atsitokėti, pasidygėti ir pasibaisėti savim. Tai buvo savotiška liga, tačiau supoetinta, įteisinta, genialumo ženklu paženklinta, didi, graži...
   
    Paryčiais ar po paskaitų, apsivilkęs sportiniu kostiumu, Juozas lėkdavo į priemiesčio parką treniruotis. Ten dažnai susidurdavo su neaukštu senuku knerpta nosimi, standžiais ūseliais. Šit jis sėdi ant suoliuko, glostydamas plačiabrylę skrybėlę, švelnią, šilkinę, su užsienio firmos ženklu ir raidėmis, lygina jos kraštus, eina geltonų klevo lapų nuklota alėja, stabčioja prie pajuodusių apdaužytų statulų... Visuomet su lazda, su tuo pačiu paltu, visuomet giedro veido, tarsi visa, ką pamato, paliečia, teiktų jam neapsakomą malonumą, būtų sava, miela - ir tolimas miesto ūžesys, ir pūstančių lapų kvapas, ir saulės šviesa ant kamienų, prasimušanti pro lapus, krintanti pluoštais... Pralėkdamas pro šalį, Juozas dirsteldavo į jį taip atidžiai, kad nelikdavo nepastebėta nieko: ir smulkios raukšlelės paakiuose, ir žvilgsnis - kur tuo metu buvo nukrypęs, ties kuo susilaikęs - ties akmeniu ar gumbuota medžio šaknim; Juozas visa tarsi paliesdavo to senuko akimis, gerai įsimindamas, į kokią žemę rėmėsi jo lazda, kaip jis statė koją, kokius dėvėjo batus, kaip jo kaklą juosė rausvas šalis... Nulėkdavo tolyn, nusinešdamas atminty ir vaizdą gumbuotos šaknies, kurią užkliudydavo senuko žvilgsnis, ir medį, ir tako ruoželį.
    Prisiminimai nukeldavo jį į tolimą vėjuotą pavasario dieną, kupiną neaiškaus pažado, vilties. Taip, dabar lyg ir prisimena: septyniolikmetis, saulėtą vėjuotą pavasario dieną jis klaidžiojo Užpelkiuos paupiais - vėjas lankstė žilvičių vyteles, siūbčiojo nuo ištvinusių vandenų, tokių skaidrių, ledinių, kad, rodės, žiūrėtum žiūrėtum į juose mirkstančius rąstus, pajuodusius pernykščius lapus, žolę, kurią linguoja pievas ir įlomėles užtvindęs vanduo, - bangelės žybčioja saulėj, o ten, toliau, vanduo sraunia, siautulinga srove garma pro žvyruotus skardžius, išsilieja pilkšvuose ievynuose, ir jau kvepia, jau aštriai kvepia alksnio, žilvičio žievė, kaišioja iš vandens galvas varlės; džiugino jį tąsyk tas saulėtas skardžio raudonis, vėjas plikose šakose, žilvičio šakelių šmaikštumas, vaiski, tačiau dar šalta dangaus mėlynė, balti kamuoliniai debesys, tolumoje šiltai pilkuojantys stogai, kalvos... Jis ėjo ir ėjo, aplenkdamas saulėtas, karklų apsuptas įlomėles, užlietas vandeniu, žvilgčiojo į skardžius, kur jau greitai suputos žaluma, vyniosis aplink medžius apynių baltumas, - jau ir dabar suspurdėjo iš nekantrumo pumpurai, o vytelės liaunai, padykėliškai lankste nugaras ir vėlei tiesėsi, ir vėlei tarsi skalbėjos (tartum kas mergaitiška) linko prie vandens, atverdamos čia saulėtas įlankėles, čia šaltą blykčiojimą, siautulį, bėgsmą...
    Žinojo, kad tas žmogus jau seniai įsidėmėjo jį, čia bėgiojantį, ir dabar juos kažkas sieja... Tai buvo ne vien tie patys parko takai, paryčių ar popiečio valandos, tai dar buvo kažkoks prasmingas dvasinis pakilumas, kuriuo dvelkė to žmogaus esybė - jo drabužiai, eisena... Juozas akimirką tarsi atsidurdavo kitame pasaulyje, kur visa užlieta šilto gerumo, visa stebina, džiugina, visa šviežia, įdomu.
    Tas žmogus buvo nugyvenęs aštuoniasdešimt metų... Profesorius, mokslų daktaras, pirmasis šio instituto rektorius, studijavęs Peterburge, Ciuriche, Sorbonoje - kiek regėjo šitos giedros, viskuo besigėrinčios, išmintingos akys!
    Prasilenkiant su profesorium, į Juozą tarsi dvelkteldavo masyvi senų baldų ramybė, aukštos knygų lentynos, laboratorijos... Šit kažkoks baltas skritulys, šit juodo stalo kraštelis, siauručiai koridoriūkščiai, ankštuma - jis žinojo, kokiomis sunkiomis sąlygomis tam žmogui teko dirbti triukšmingos prieškario aikštės kampe Vienoje, Paryžiuje. Šalta, trapia ramybe alsuoja šviesa, glostanti postamentus... grindinio akmenis, nudardančias karietas; skrybėlėtos damos puošniomis šviesiomis suknelėmis... Triukšmingi laikraščiai, išblukusios žinutės, straipsniai, nuotraukos - visa tai regėjo, visu tuo gyveno šis žmogus, visa tai dingo... Jo vardo garsas, garbė nušniokštė, nuūžė, išsisklaidė Kauno, Vienos, Paryžiaus aikštėse, auditorijose, kurių nebeįmanoma nė įsivaizduoti, institutų koridoriuose, bluko ir gelto senuose laikraščiuose ir žurnaluose, nuotraukose ir tuo pačiu tarsi tebegaubė senąjį profesorių, traukė, viliojo slėpiningumu - kaip jis išliko, kaip jis atėjo iš ano meto į šitą? Gal paties dievo pirštas saugojo šį žmogų. Buvo nesuprantama, kaip gali toks žmogus, kurio straipsnius iš astronomijos, filosofijos Juozas skaitė ikikariniuose žurnaluose dar ten, Užpelkiuose, tą tolimą pavasario dieną, šimtus kartų akimis varstė juose išspausdintas nuotraukas su prierašais... garsus lietuvių astronomas, fizikas su Prancūzijos mokslų akademijos nariais... prie paminklo... Pasaulinėje filosofų konferencijoje... skaitė pranešimą apie materijos kilmę... Kaip gali toks žmogus atsidurti šalia jo? Pagaliau argi šis mažas, skrupulingas senukas, argi jis iš tikrųjų yra garsusis akademikas, mokslų daktaras, profesorius?.. Ne, tai buvo aplodismentų, šlovės gūsis, jis artinosi alėja, apgaubtas dulsvo švytėjimo, tą šlovę skleidė net lapų čežėjimas po senatviškais žingsneliais, net lazdelė, skrybėlė - visas jis vieną akimirką atrodė tarsi atklydęs iš kito, sapnų pasaulio; jis ir ėjo kažkaip ypatingai, lyg painiodamasis aukštoje žolėje, lyg pasverdėdamas, sakytum ko neįstengdamas panešti, ir visa - moterys, už jo nugaros supančios karuselėje vaikus, jų rankos, pagaunančios ir pastumiančios rausvus sūpuoklių lopšelius, pro pušų viršūnes prasišviečianti vaiski pavasario mėlynė, ant saulėtų kalvų regimi mūrai, dvi masyvios figūros, einančios paskui tą kažkur skubantį senuką - buvo tik fonas, tik būtini jo pasirodymo komponentai, sakytum jis išėjo iš šito giedro vaiskumo, pavasariškai rudeniško grožio ir nuėjo geltonais lapais nuklota alėja, besileidžiančia nuo kalvelės, - toks pat slėpiningas, nesuprantamas, gyvenantis kitą gyvenimą ir įprasminantis šį grožį. Neaiški gėla suspaudė širdį - jis jau dingo, užsuko už koplytėles, kur palaidotas 1812 metų karo generolas; šit žvarbus šermukšnių raudonumas, šit klevas, šviečiantis auksu, moteris, sėdinti ant suoliuko ir supanti vaiką, bet šit ir žila ožio barzdele dailininkas, kuris, pasižiūrėdamas į parką, užlietą rugsėjo spindulių, tapo ryžtingai, staigiais judesiais, tarsi bijodamas, kad nedingtų, neišsisklaidytų, ką jis ten išvydo, kas verčiasi šviesos pluoštais, galbūt švyti voratinkliais, galbūt dvelkia rytmečio gaivumu...
    Kas žino, ką profesorius ten pamatė? Šviesą, kurią regėjo vaizduotėje skrodžiant aukštą 1936 metų laboratorijos ertmę, formulių primargintą lentą, juodo stalo kraštą, kostiumuotas laborantų nugaras prie kažkokių prietaisų - matyt, profesorius jiems aiškino kokį atradimą; ta šviesa veržėsi pro langus, lygiais tarpais dalijo koridorių, kur stovėjo garsiųjų žmonių skulptūros, plačiu srautu ji liejos į meno galerijas Luvre, tiško aikštėse prie fontanų, plieskė skaisčiais gėlynais ir spraudėsi gelsvais pluoštais į aukštus mūrinius kažkokio miesto tarpeklius, vedė čia aukštyn, čia žemyn kylančiais laiptais, pro tarpuvartes, iš kur išlėkdavo su kamuoliu koks vaikas, purpčiojo pabaidyti balandžiai...
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page