r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

SKAITYKLOJE

[2]

    Taip prasidėjo savojo aš puoselėjimas, barikadų rentimas. Jis negreitai pakeisdavo savo požiūrį, jau mokėjo rinktis, žinojo, ko nori, kas jam tinka, nebereikėjo teirautis kitų nuomonės, žvilgčioti, kas ką daro, ką galvoja, kuo domisi... Jo aš buvo kiek despotiškas, prasikišantis, išdidus, kartais nepakantus, tačiau visuomet įžvalgus, pasikliaująs savimi, savo teisėtumu. Tapo pasitikintis, reikalaujantis sau pagarbos. Pakirdę asmenybės pradai norėjo būti puoselėjami. Nuolat jautė vidinį alkį. Tai buvo bundančios, tarpstančios asmenybės alkis. Ji norėjo reikštis, ji visur ieškojo sau maisto, reikalavo savo teisių.
    Ir jie tai pastebėjo. Prisiartino jau nebekviečiami. Žiūrėki į kitus atlaidžiau. Asketas!.. Išpuikėlis, egoistas, užsidaręs, užsisklendęs... "Mano, kad yra už kitus pranašesnis... Kažkuo pranašesnis", - kandžiai pastebėjo iškaisdamas Albinas. Jie buvo per kuklūs, kad pasakytų: pranašesnis už mus, jie sakė - už visus. Jis, žinoma, protestavo: ne, tai ne išdidumas.
    Jis tapo... reiškiniu, su kuriuo reikia kovoti. Kurso susirinkime buvo nuspręsta, kad jis persiėmęs svetima morale, pasaulėžiūra, - individualizmas, egoizmas, savanaudiškumas... Pamėgdžiodami suaugusius, iš gležno, instinktyvios savisaugos kaukėmis prisidengusio jaunuolio jie pasidarė baubą, atvejį. Sušaukė susirinkimą, kritikavo, triuškino, stengėsi prieiti vieningos nuomonės, priimti rezoliuciją, o paskui draugiškai, akylai, smalsiai, rūsčiai, smerkiamai, reikliai, principingai stebėti, kad būtų vykdoma, kad šis paklydėlis, išsišokėlis visur visuomet žinotų - esama dar ir mes. Kaip norėjo kai kurie iš jų vadovauti, tvarkyti, teisti, o svarbiausia - brautis į svetimą gyvenimą, būti jame pranašais, šeimininkais. Ant prezidiumo stalo buvo padėtas protokolas, asmens byla, papildyta jo meilės faktais (jis amoralus!), pacituotos kai kurios jo individualistinės sentencijos. Jis nustebo, kaip buvo išpūstos jo paikos pretenzijos.
    - Koks jis... - Čia pirmininkaujantis, liesas, šviesiais garbanotais plaukais, greitos reakcijos boksininkas, kurį ne kartą yra supurčiusios grėsmingos Juozo atakos, instinktyviai perimdamas iš tribūnų šnekėti mėgstančio senyvo docento orų, solidų toną, pritilo. - Taip sakant, - pagaliau pratarė ir mirktelėjo auditorijos gale sėdinčiam Prūsaičiui, kuris kaip mokinukas išraudęs spurdėjo suole, laukdamas progos pasireikšti.
    - Pa... pa... pa... vojingas! - išlemeno miknius ir susigūžė.
    Niekas taip ir nesuprato, ar jis tai pasakė rimtai, ar juokais, tik vėliau, po susirinkimo, paaiškėjo, kad jam buvo pavesta padėti šioje byloje tašką, nors Prūsaitis kaip įmanydamas neigė: meilikavo Juozui ir kikeno su visais iš savęs, apsimesdamas, kad kaip tik tokį efektą jis ir norėjo sukelti, ir net labiau už Juozą, kuriam visa tai buvo koktu, džiaugėsi Juozo pergale. Po tokio žodžio visi, kurie, ištempę kaklus klausėsi Juozo atsikirtinėjimų bei replikų į šmaikščias, griežtas pirmininkaujančio pastabas, staiga apmirė, laukdami kažko reikšmingo. Pirmininkaujantis pasitempė, atmetė dešiniąją ranką į šalį ir jau buvo bepradedąs kloti savo išmintį, kai pačiame auditorijos gale pasigirdo negarsus kikenimas, kuris vis stiprėjo, ir visi su neslepiamu įtūžiu atsigręžė į tą tvarkos pažeidėją, pasiruošę jį sudrausti, nutildyti, ko gero, išvyti lauk, bet... tai buvo pats dekanas, ir Juozas tik spėjo pamatyti, kaip neryžtingai sustingo pirmininkaujančio ranka, kaip jis nudelbė akis į savo popierius, ėmė juose raustis. Sugriaudėjo sutartinis juokas. Stropiai, ilgai ruoštas teismas virto apgailėtinu farsu. Dabar visi tapšnojo Juozui per petį, kaišiojo rankas, o jis stovėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip pliaupia rudeninis lietus...
    Tą apniukusį pavakarį, kai drėgmė graužė metalą, akmenis, plytas, skaitykloje jis ilgai galvojo, žiūrėdamas, kaip uolūs studentai pasistiebdami traukia iš aukštų lentynų knygas, paskui atsivertė savo dienoraštį ir parašė anuos žodžius: "Pragaras - tai kiti". Išėjęs ilgai klaidžiojo rūko apsemtomis gatvėmis - mašinos slydinėjo ant patižusio sniego, plykčiojant rausviems ir gelsviems žibintams.
    Bendrabutyje jis buvo sutiktas išskėstomis rankomis, kažkas atkimšo butelį šampano.
    - Rupke, nesitikėjau, kad tu taip moki kalbėti! - pasakė Vilutis, paduodamas taurę. Jis mokėjo savo šūksniais taip visus užkrėsti, prajuokinti, suburti visus aplink save, kad Juozas tegu ir nenoromis, vis dar neįstengdamas nusikratyti liūdnų tą vakarą apnikusių minčių, paėmė taurę, susidaužė su visais.
    Tai buvo linksmiausi metai: jų juokas griaudėjo auditorijose, sporto aikštelėse, kavinėse. Kvatodami jie eidavo į paskaitas, kvatodavo valgyklose, užgulę lėkštes, juokas juos užvaldydavo paskaitų tyloje, jie tik ir ieškojo, iš ko būtų galima pasijuokti. Juokis - buvo jų nerašytas devizas. Garsiau už kitus kvatojo Juozas. Juokas jam buvo gyvybingumo, išminties požymis, jam atrodė, kad juokdamasis žmogus pakyla virš savęs, apsivalo, išgyvena retas pilnatvės, laisvės, savotiško triumfo akimirkas. Pilkiausi ir nykiausi tie žmonės, kurie nemoka, neįstengia juoktis, kiti tarsi atsiprašydami tik šypsosi maloniai, draugiškai, nuolankiai, droviai, kaltai, bet tai neatstoja juoko, tik išduoda bailią neryžtingą prigimtį, nedrįstančią pulti į išganingą juoko glėbį, pergalėti, įveikti save, pakilti virš savęs. Juokas - tai ne vien jausmas, tai prasiveržimas, protrūkis, susiliejimas su kažkuo didesniu nei aš, tu, jis. Tai sprogusio skaudulio pūliai, efektyviausia prislėgtos, nuolat negaluojančios būties terapija, jos išsigelbėjimas, apsivalymas, jis toks pat būtinas, kaip ir kitos organizmo funkcijos, jame visa žmogaus didybė ir menkumas, kažkas nebeatrenkama, nesurūšiuojama; laukinės gamtos pamišimo šuoras, sparnai, ir kas supaisys, į kokius skliautus - dausų ar pragaro - jie plakas. Juokis, kad užmuštumei baimę, kad nutvilkytumei šalčiu, atbaidytumei priešus, ręski juoko tvirtovę, denkis juoko šarvais, pasigaminki juoko kaukę, juokis, juokis, kol gali, nes, be abejo, ateis laikas, kai pajusi, kad ir šią vieną iš nedaugelio žmogiškų privilegijų kažkas kėsinasi atimti, bet ir tada juokis, juokis, juokas geriau nei ašaros, nei žvilgsnis į tuštumą, žvilgsnis, šliaužiantis rauplėtu aštriu paviršiumi, juokis, kad negirdėtum spengiančio Nieko, Beprasmybės - kurčios, atimančios žadą...
    Jis mokėsi juoktis iš savo menkumo, kvailumo ir paikumo, iš apverktinų savo gyvenimo paradoksų. Juokėsi skardžiai, atmesdamas galvą, užsimerkęs, garsiai, nustelbdamas kitus, duodamas jiems toną, pradėdavo juoktis pirmas, kai niekas deramai dar nė nesuprasdavo, kas čia juokinga...
    Čia palaidotas humoras - buvo užrašyta viename jo kelio posūky, staigiai kylančiame į viršų. Yra ir data: 1964 metų ruduo - tada jis tapo reiklesnis ir sau, ir kitiems. Apniukusią tų metų dieną, kai drėgmė graužė akmenis ir plytas, kai visa skendo rūke ir, rodės, ilgam dingo bet kokia perspektyva, jis rašė, iš ko tu taip kikenai, juokeisi? Kas gi buvo tavo ironizuojantis juokas, jeigu ne tikrų tikriausias netikėjimas, nežinojimas, kur eiti, ką daryti, ko siekti, ką branginti? Rašau šiuos žodžius ir matau, kad sulig jais kažkur toli prasišviečia, saulės nutviekstą aukščiausią gimtinės kalvą regiu. Dabar lapkritis, bet galbūt kitas ruduo atvers saulėtas platumas. Aidu bus ir skurdu iki tolimų horizontų - kažkam tarsi aš apsisprendžiau, bet nežinau kam. Regiu rudenį, pilnus vaisių krepšius, žemą žemėtą slenkstį.
    Daug kas iš mūsų intuityviai, apgraibomis ieško tikslo krypties, suka link savo namų, dūlina patylom nuo draugų, ne visuomet klegėsime kartu. Ir aš, ir tu kartais užčiuopi, randi šį tą sava, nori paimti, neštis, o žiūrėk, kitas tave išjuokia, atkalbinėja, neleidžia, nors tu jau puikiai žinai: gal jam to nereikia, bet tau būtina, tinka, ir vis dėlto kažkodėl neini, delsi, lūkuriuoji, dairaisi, - o visi - kur, ką, visi, ką jie pagalvos?..
    Mes budriai sergstime vieni kitus, nors kiekvienas einame kas kur, paskui, lyg kaltę pajutę, rengiame bendrus susiėjimus, ginčijamės, sprendžiame taip, lyg visi kartu ieškotume bendros išeities, bendro kelio. Bet aš matau, kaip vienas purtosi to, kas jį slepia, nori užversti ant kito pečių. Tačiau argi nuo savęs pabėgsi: kiekvienas nori nutverti kažką iš to, kuriam sekasi, ir jeigu negali perimti jo sugebėjimų - perima bent jo manieras, drabužius... Betgi iš tų lukštų, iš visko, kas tau išoriška, kas tik laikina priebėga ir prieglobstis, kas trumpam suteikia tau formą, kas tave palaiko, turi išsilukštenti tikra, sava, ką tu saugosi ir ginsi kaip akies vyzdį. Persirenginėjimai ir matavimasis baigtas, dabar turi gimti tai, už ką žūtbūtinai kovotum. Štai kodėl pašaipus, nuolat kažkuo replikuojantis gyvenimo būdas man svetimas: regime tik tai, ką daro kitas, dažniausiai, ką jis, mano, kito supratimu, daro ne taip. Pašiepiami visi, kurie ieško savo kelio, pašiepiami nuklydėliai, bet kartais geriau nuklysti, negu stovėti vietoj, negu būti vidurkiui, niekam, grynam sveiko proto sprendimui, atstovauti kažkam visuotinam, įkūnyti to visuotinumo smalsumą ir priešiškumą viskam, kas individualu ir specifiška. Manyje daug kas yra specifiška, ir bendri žodžiai to nepajėgia išsakyti, tai netelpa į jokius standartus, štampus, todėl aš dažniausiai tyliu ir jaučiu, kaip tas specifiškumas grumiasi už savo autonomiją ir autentiškumą, kaip ieško deramo žodžio ir gesto. Gal tai ir yra tikrosios kūrybos prielaidos - dauguma yra vartotojai, jie tiktai perima; aš - iš tų, kuriems nieko nereikia gatavo, kurie viską nori įsigyti patys, išbandyti savo kailiu. Aš iš lėtos žemdirbių ir amatininkų padermės. Aš dažnai savyje jaučiu kažkieno tvirtą nepalenkiamą valią, ir ji man liepia daryti visada taip, ir tik taip. Žinau, kas mūsų giminėje turėjo tokius bruožus: senelis. Tas panašumas man teikia jėgų, palaiko ir stiprina.
    Šiuolaikiniai einšteinai, pasišventėliai!.. Kiek tokių, norinčių reikštis, įspėti, riktelti! Jie nutildomi apmaudingu mostu, pasodinami, prieš jų akis patiesiamos formulių paklodės, jeigu nori, tegu jas narplioja, iš jų atlaidžiai pasišaipoma, nes būtų geriau, jeigu jie žiūrėtų į lentą, ten, kur įsmeigė akis visa brolija. Vargas tam, kuris nori išsiskirti, kuriam kokia lygtis tapo lemtimi, išsigelbėjimu ar pragaištimi; tokie pasmerkti dūlėjimui. Juos degina nepasotinamas alkis, purto traukuliai, krečia depresija, jie arba pakrinka, išprotėja, netenka jėgų, arba iš tiesų ką nors atranda. Pasišventėliai, atsiskyrėliai, pašaukti pačios prigimties, -kur dabar jų alchemija, kur aukšti vienuolynų skliautai - kur visa tai dabar? Kaip jiems rasti prieglobstį, tylą - tai, kas ne vienam ir šiuolaikiniam žmogui būtina; tokie žmonės tarsi iš kito pasaulio, juos tarytumei gaubia amžių tyla, atskirtumas. Kas patikės jų darbo šventumu, pašaukimu?.. Širdyje jie gedi tuščių celių, apdulkėjusių manuskriptų...
    Jų būrelis iš karto krisdavo į akis: vienas ilgas, plonas, kitas drūtas, mažutis, pūstais skruostais, trečias tarsi mietą prarijęs, ketvirtas išdidžiai galvą užvertęs, užlaužęs už nugaros rankas - gink ginkt galva, penktas, Raimis, - mažas nenustygstantis, puldinėjantis prie visų... Ir smagiai kvatojantis Vilutis - tu gyvate, tu žalty, tu žiūrėk! - šūkaudavo žemaitiškai. Triukšmingi, klegantys, jau vien išore komiški, jie kas rytą leisdavosi nuo bendrabučio į pakalnę visus šnekindami, trikdydami, lydimi nustebusių merginų akių - tokiai gaujai, kuri iš karto atkreipia dėmesį, vieni niekai užmegzti pažintis, rasti kalbą. Jie visi jautėsi tarsi kokie komedijiniai personažai, sąmoningai šaržuodavo charakteringiausias savo ydas, polinkius: vienas vaidino nepasotinamą rajūną, kitas lėbautoją, trečias persikūnijo į kokį dėstytoją, perėmė jo balsą. "Tai matai... Aš ir sakau... Draugai, šitaip... Ateinu -žiūriu... - pradėdavo plonu čaižiu docento balsu Vytas, ir visi imdavo raitytis iš juoko - taip vykusiai jis imituodavo docento balsą. - Sėdi, draugai. Lošia. Kortomis lošia. O į paskaitas kas eis, klausiu. Tyli, draugai. Žiūri..."
    Visi jie jautėsi tarsi juoko scenoje, nuo kurios beveik nenulipdavo, ir telaukdavo, kas iš kur švies kokią repliką, kur šmėstels koks groteskinis veidas, kada pagyvės iš tamsios šiltos salės į juos įbestos nematomų žiūrovų akys - ir sugriaudės, nusiris banga. Į jų tarpą įsisukęs juoko demonas visus juos pavertė įžvalgiais, pagyvino reakciją, pažadino protą.
    Smagių draugų būryje, kai kvatodami jie įeidavo į šokių salę, plaukymo baseiną, į sporto aikštelę, išvykose Juozas pasijusdavo savimi. Kartais sugaudavo patamsėjusias kokios merginos akis, įbestas į jį iš šokių salės ar auditorijos kampo. Užklupta jo žvilgsnio, parausdavo, tačiau kuklus, neiškalbingas drovumas jo, priblokšto Stelos akiplėšiškumo, netraukė. Jam siuntinėjo laiškelius, atsirėmusios į beržų kamienus, būdavo, kelia akis, pilnas šilto rūko, ne žodžiui, o pabučiavimui praveria drėgnas lūpas. Lieknos, standžiomis krūtimis, slystančiais per pečius plaukais, svajingai palenktomis galvomis, negalėjo atstoti tos nykumos, to išorinio efektingumo, visko, kas susiję su Stela - jos pilko lietpalčio šnaresiu, jos balsu, žvilgsniu. Ji tebebuvo jo gyvenimas, vienatvė, visų jo norų ir privalumų įsikūnijimas, buvo nelyginant koks užkeiktas rūmas, apakintas tariama prabanga, ir net praregėjęs, pamatęs kraupų skurdumą, jis negalėjo ištrūkti į šviesą.
    Dieve, kuo tave pavertė pavydas ir graužatis! Kaip aš galėjau, kaip leidau tau taip kankintis - tu visiškai nusibaigęs, tu nebemoki juoktis, nebemoki gėrėtis... - jis nesąmoningai vis laukė tokių žodžių. Retkarčiais dar ištardavo - Stela, ir šis vardas grąžindavo jį atgal, į tuos metus, kai gyveno šaltame kambarėlyje, kur pro išpuvusias grindis landžiodavo pelės... Ant staliuko grafinas vandens, sudžiūvusi duonos kriauklelė, apšiuręs švarkelis ant kėdės atkaltės, nukleipti, batai, kelnės išdubusiais keliais... Ką jis veiks atsikėlęs, kur eis apsirengęs tuo švarkeliu, apsiavęs tais batais, prie kokio kampo ar afišos stypčios, laukdamas Stelos? Šit nešinas metaline lėkšte su raugintais agurkais įeina šeimininkas su sportiniais marškinėliais, kelnės su petnešomis, šviežias, nusiskutęs. "Šiandien šeštadienis, pasistiprinkime (gatvėje - gribšt gribšt piltuvas). - Koks šaltis, fu! - Ant stalo atsiduria vyno butelis (gribšt... gribšt ten, gatvėje, saulė raudona, trapi). Jie išgers tą vyną, užkąsdami agurkais, susėdę ant sukrypusių taburečių. Ją sugirgždindamas, šeimininkas paima nuo stalo žurnalą - ten mergina sėdi apglėbusi rankomis kelius, įbedusi dideles akis priešais save, pažiūri, sviedžia ant juodos išdubusios sofos: - Na, išgerkim. Fu, koks šaltis (gribšt gribšt gatvėje)... Fu, koks šaltis!"
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page