r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

SKAITYKLOJE

[1]

    Susikeitęs už nugaros rankas, sieksniniais žingsniais matuodavo savo kambarėlį. Tik gilus vidurnaktis matydavo jo veidą, tik suskeldėjęs veidrodžio stiklas - šitaip kartais tūlą eiliuotoją, mokslininką naktį aplanko sapnas, kad jis sukūrė stulbinamai talentingas eiles, kažką nepaprastai reikšmingo sukūrė, suprato, atrado ar išsprendė tai, kas jį metų metais kamavo. Tačiau kaip nusivilia, kai prabudęs nė prisiminti neįstengia sapne skambėjusių posmų, nesupranta, kuo taip magino vienas kitas sąmonėje užsilikęs žodis.
    Toks sapnas jam prisisapnavo nemiegant, visiško išsekimo akimirką, kai, gerą pusvalandį entuziastingai lakstęs po kambarį, jis prisėdo prie stalo ir pabandė žodžiais apibūdinti tai, ką suprato, kas jį taip įkvėpė. Tačiau sulig pirmaisiais žodžiais ėmė beviltiškai sklaidytis visas minčių ekspresyvumas, aiškumas, jis manė kažin ką parašęs, o parašė keletą neaiškių sakinių; kur kas aiškiau, įtaigiau ir tiksliau yra tai jautęs. Kiekvienas įspūdis, kiekviena mintis taikliausiai ir betarpiškiausiai gali būti išreiškiama tuomet, kai gimsta - kol ją lydi jausmo įtampa, kol ji apgaubta įkvėpimo. Jam išsisklaidžius, užfiksuota mintis tampa banali, bejėgė, nes žavesį, patrauklumą, o dažniausiai ir prasmę jai suteikia įkvėpimo jėga, išgyvenimo stiprumas - poetiškumo dvelksmas. Pats to nesuvokdamas, jis jau tada buvo menininkas. Kas tai buvo per praregėjimas? Koks visa aprėpiantis dėsnis, paslapčių paslaptis, kokios galios dvelktelėjimas? Dvasios... šnibždėjo jis, akmens dvasia, medžio, paukščio, kalno, žmogaus dvasia, šnibždėjo nė neįtardamas, kad šitoksai pažinimas jau yra buvęs... Energija... šnibždėjo apmirdamas. Visa, kas gyva, slepia savy kokius nors pradus, užuomazgas... Ląstelė... genas, kuriame užkoduotos visos organizmo savybės, visi kaitos ir augimo tarpsniai... Bet kaip iš neapsakomai mažo išaugama, išsirutuliojama?.. Kaip visa tai įsivaizduoti, pamatyti? Sulig kiekviena mintim jis grimzdo gilyn ir gilyn, galvojo... Panašius išgyvenimus šitaip savy sužadindavo ir mistikai, kartodami neaiškius žodžius, skirtumas čia gal tik tas, kad jis žadino, juos, į viena telkdamas įvairių mokslų, beje, ne itin gausias žinias, stengdamasis jas susieti. Vienovė, tvarka, dermė, kartojo jis. Visatoje visa turi būti tikslinga. Visur reiškiasi griežtas mums nesuprantamas dėsnis, stagnacijos čia negali būti - arba tapimas, plėtojimas, arba irimas. Augti, vystytis, gimdyti panašius į save... Žmogų valdo vidinė prievarta. Jis turi išsaugoti ir apginti, kas jam yra duota, vienas - grožį, kitas - gėrį, trečias - brutalumo, vadžios ar egoizmo įsikūnijimą. Paklusdami savo paskirčiai, jie ir gyvena. Žmogus visa įkūnija kažkieno noru, ne savo, o svetimo valia, jis gyvena, jis įrankis... Ką tik be garso šūkčiojęs, gestikuliavęs, didybės šuoro pagautas, staiga pasijuto apgailėtinas, apviltas, įrankis kitos gyvybės, o pati gyvybė, esmė - kas tai? Lukštas susidėvi, supūva, o gyvybė, kaip ir ugnis, persimeta, bėga toliau... nuolatinis degimas, kaita. Kokia žmogaus paskirtis? Savąjį aš nepakartojamą, visuotinį išsaugoti? Gamtai mažiausiai tai rūpi. Savitų nepakartojamų ji gali sukurti milijonus, jos esmė - kurti, dauginti, tačiau beprasmio pertekliaus ji nemėgsta. Nepaprastas gyvybės prado gajumas, visur žūtbūtinė kova... Taigi... kaip čia sakysi: aš... Aš noriu, galiu... Teisingiau būtų sakyti: kažkas many nori, gali. Žmogus turi išniokt į tai, kas jame vyksta, žiūrėti kaip į kažką pašalinio, jis turi nuolat stengtis pakilti virš savęs, turi mokėti į savo aistras, norus, ambicijas pažvelgti iš šalies, nesutapatindamas su savuoju aš. Čia ir prasideda dvasiškumas. Visuotinumo, tobulybės ir išminties alkis. Klausia: kas aš esu? Kodėl aš čia kenčiu, kodėl tai mane džiugina, o tai kelia baimę? Jis turi stengtis būti ne instinktu, aklu, paklusniu, gyvybinių galių tarnu, jis turi stengtis iš jų išsilaisvinti. Išsilaisvinti, kiek tai įmanoma, nes bet kokia priklausomybė individą žemina. Štai kodėl... Štai... bėrė jis žodžius, panirdamas kažkur vis gilyn, kur laukė vienatvė ir atskirtumas...
    Štai kodėl vienam rašytojui visi žmonės atrodė kaip kokie rūmų tarnai - su livrėjomis, persmelkti neaiškios baimės, čia pernelyg išdidūs, čia nusižeminę. Ką jie veikia, nė suprasti neįmanoma, aišku tik tiek - atlieka kažkokias slėpiningas, grasias pareigas: saugo, padavinėja, šliaužioja keliais, lekia, kai juos pašaukia, ir jų akys sužiba kaip vaikų... Priklausomybė nuo aplinkos, išorinių instancijų yra vidinės, instinktyviosios priklausomybės išvirkštinė pusė. Štai... Štai! - šūkčiojo jis, apkvaitęs nuo savo atradimų, traukiančių jį kažkur tolyn, kur retai kieno įžengiama.
    Aš, - rašė jis, vos spėdamas vytis mintis, - šliaužiau, lėkiau klupdamas, žeminausi, verkiau, kentėjau, išdidžiai postringavau, bet vis ne tai, ne apie tai; kurgi aš lėkiau, jeigu ne į šviesą, rimtį, laisvę? Kur vadino tas aiškumo potraukis? Aš buvau kaip aklas, kaip kurčias, menkas, bevalis padaras. Tamsoje... kelio aš ieškojau tamsoj.
    Jis žiopčiojo iš nuostabos kaip išmesta ant kranto žuvis, gaudė orą, čia užvaldomas entuziazmo šuorų, čia nevilties. Ką tik jis kalbėjo, dėl ko tik ginčijosi, kad ir kokie atsieti tai būtų buvę dalykai, už jų slypėjo kažkas asmeniška, intymu, siejosi su jo meile, slapta gėla. Kokie mes! Jeigu mums kas nepasiseka - visas gyvenimas neturi prasmės, atrodo žiaurus, apgaulingas,- rašė jis, prišliedamas prie savęs daugelį žmonių, visais apsupdamas save, suburdamas juos aplink.
    Kas liečia ar ištinka tave, ką tu galvoji, jauti, turi būti visuotina, absoliučiai teisinga, dar daugiau - visiems privaloma, o jeigu ne - jie kvailiai, neišmanėliai, gyvenantys iliuzijomis, kupini vaikiško tikėjimo. Kaip mes bijome pasilikti vieni! O kiek atžaraus išdidumo elgesyje tų, kurie drįsta eiti vieni, savaip galvoja, kokie jie kartais būva nepakenčiami! Tai, kas jam buvo gyvybiškai svarbu, kas dusino, smaugė, temdė akis, draugams nė neegzistavo, kokie niekai rodės jiems visi Kanto imperatyvai, Hegelis... Skausmas, - rašė jis, - turi būti pamatytas, išgirstas. Ne, jis neįtikindavo jų. Tik vienas kitas, baugščiai dairydamasis, pasekdavo iš paskos keletą žingsnių ir... grįždavo arba neryžtingai imdavo mindžikuoti vietoje, nebepaveikiamas nei jo niukčiojimų, nei padrąsinimų, nei pažadų, - jautė: ten šalta, nejauku. Neįstengdavo jų paveikti nė familiariu draugiškumu. Jį supo kandus priešiškumas. Susimirkčiojimai, gūžčiojimai, susižvalgymai. Jie stebėjosi juo, dėjosi nesuprantą, ko jis nori. "Koks fanatikas!" - išgirdo kartą iš savo draugo. Šie žodžiai jį nupurtė tarsi stipri elektros srovė. Tai buvo nelaukta, o svarbiausia - nedraugiška, neteisinga, - tuo jis buvo tvirtai įsitikinęs. Kurį laiką visa aplinkui sustingo, kažkas kietas, neįveikiamas, aštriais, laužytais kontūrais, iškilo priešais jį. Nelauktai padvelkė šaltas priešiškumo gūsis, kažkas intensyvaus, stipraus persmelkė jo būtybę - nevilties ir protesto gniužulas, didėjantis pasiryžimas gintis, kovoti iš paskutiniųjų, pojūtis kažko kieto, nepalenkiamo, kaip ir ta vidinė galia bei jos pamėklės, su kuriomis jis susidūrė. Dvi spalvos - juoda ir balta - grafinis linijų kietumas; ant sienų sumirguliuodavo geltonos nejaukios dėmės, kažkas stingo, trupėjo, aižėjo. Šaltis dvelktelėjo iš pačių jo prigimties gelmių. Šerkšnoti medžiai, rūsio angos arba šalčio raštai lange, karšti kavos puoduko garai - štai ką jis pamėgo tą žiemą, kai saulė lėtai slydo prie horizonto. Savo kambarėlyje pasikabino "Šauksmo" reprodukciją, pamatė, kokia kraupi Van Gogo kavinė. Jo geltona kėdė su pypke...
    Tą pavakarę, retkarčiais žvilgčiodamas pro skaityklos langą į pilkšvus, tarsi nerangios jėgos stumiamus debesis, garmančius kaip apšerkšniję ledai, į tuos nykiausius savo paauglystės ir vėlesnių žiemų pasiuntinius, jis ilgai plaikstė reprodukcijų albumus; tokios gyvos, šilumą skleidžiančios buvo jų spalvos, taip jį jaudino senas ąsotis, silkė, apelsinų geltonis, žemėtas valstietis, klumpaitės, apnuoginto moters kūno ramybė ir jaukuma, o ypač ta vijokliais apaugusi mūro siena, kalva, dangus, - šimtus kartų tas dailininkas tapė vis tą pačią mūro sieną, stengdamasis kuo autentiškiau perteikti pojūtį. Kodėl? Kas gi jį vertė? Dabar jis žinojo kodėl - kodėl dešimtis, šimtus kartų tą patį natiurmortą, sieną, veidą, drabužį tapė tie paklaikėliai dailininkai - su įniršiu, neviltim gremžė drobę, skaptavo, derino, taisė, ir kai jiems pavykdavo pasiekti ko nori - o ko nori, retas temokėjo deramai paaiškinti - džiūgaudavo kaip pamišėliai, kaip vaikai, šūkaliodami keistokus, jiems tesuprantamus žodžius: apčiuopti realybę, sugauti, transformuoti, pajungti... Nusiplūkę, išvargę, karščiuojančiomis akimis, alkani, išjuokti, atstumti, iškvaišę, besišaipantys vieni iš kitų, nenorintys suprasti, ką kuris daro, ko siekia, kategoriški, nepakantūs, jie stovėjo kiekvienas savo poste, budėjo, laukė. Vienam pavyko nutapyti uolas, kitam - liepsnos liežuviu iš žemės gelmių išsiveržiantį topolį, trečias visa permerkė ultramarinu, ketvirtas nutapė kalną, ant jo vijokliais apaugusią mūro sieną... penktas - tris obuolius, butelį, prijuostę, perteikdamas tokį medžiagos tvarumą, kokio dar nė viena akis nebuvo pastebėjusi, šeštas visą gyvenimą tapė tų pačių moterų veidus, pečius, krūtinę, rankas ir pagaliau išgavo tokį švelnų gracingumą bei tokį švelnų judesį, kad... septintasis nutapė rožių kerus, dar kitam pavyko... sustingdyti judesį, erdvėje taip išdėlioti figūras bei šešėlius, sulaikyti vandens ir laiko tėkmę, kad, rodos, nebėr... tik kažkas šaukia iš stovinčio vandens, pridėjęs ranką prie lūpų, bet vėlgi - šaukia ar ne, nesuprasi; keista, nė aido nėr, niekas negrįžteli į jį, nepasuka galvų. Visa uždara, užsisklendę savy - ir šuniukas, ir rūkantis ant kranto senis... Apmirimas, nenusakoma, be gyvybės ženklo rimtis ar saulėtas popietinis snūduriavimas prie vangiai tekančio vandens...
    Tie keistuoliai, puldinėjantys į kraštutinumus, šaukė vieni kitiems: čia realybė! Ne, čia! Aš suradau! Ne, - atsiliepia kažkas, ir vėlei visa pradedama iš naujo, viliantis atrasti, užčiuopti. Netikėdami galutine, netgi akivaizdžiausia tiesa, paneigdami tai, ko neįmanoma paneigti, vėl braunasi, ieško, veda ir kviečia į pradžią - iš naujo, entuziastingai, lyg niekas prieš juos nebūtų gyvenęs. Čia galbūt tiktų jūros, be paliovos šturmuojančios uolas, jėgos, sudrebinančios žmogiškosios egzistencijos pamatus, įvaizdis. Atakos tebesitęsia: pilkos, beprasmiškos realybės atakos... Tik kartkartėm ateina stiprios, sveikos individualybės, - rašė tą vasarą savo dienoraštyje Juozas, - į kurių egzistavimo lauką patekę pabiri bespalviai realybės gabalai išsidėsto pagal slaptus dėsnius, įgyja egzistencijos prasmę ir grožį. Kuriama. kol ji žiūri sfinkso akimis, kol ji šmėžuoja už plonos širmos, tačiau užtenka pamatyti plikus realybės griaučius, užtenka tik patikėti būties absurdu, ne išprotauti, o patikėti, - tai ne visada priklauso nuo mūsų, - atsitiktinumu, beprasmybe, ir kūryba baigiasi...
    Tik dabar, dabar, - rašė Juozas, - šitai užčiuopiu, girdžiu, matau. Grožis, gyvenimas, menas... ištariu ir kylu į lėkščiausią paviršėlį - tokie banalūs, nuvalkioti, apseilėti, prisigėrę saldaus alpulio, egzaltacijos, tuštumos, velniai žino ko šie žodžiai, net jeigu juos pripildytumei didžiausios prasmės, jeigu jų apvalkalą prisotintumei taip, kaip pernokęs vaisiaus branduolys.
    Ir anksčiau aš pavartydavau reprodukcijų albumus, apsilankydavau parodose, tačiau išeidamas slaptai apmaudaudavau: nė vienas paveikslas nepadarydavo stulbinančio, pritrenkiančio įspūdžio. Žvilgčiodavau į savo draugus, šūkaliojančius: kolosalu! ekstra! klasė! nu fain, nors iškrisk!.. tačiau nemanau, kad bent vienas iš jų būtų mokėjęs visiškai susilieti su kūriniu - kūrinį reikia atrasti! Joks meninės išraiškos priemonių, siužeto, formos, kompozicijos privalumų, užslėptų prasmių vardijimas nepadės jo atrasti, jeigu tu pats nepajusi... kaip savo džiaugsmo... vilties... kaip...
    Panašias mintis jis vadino blyksniais, artėjimo akimirkomis - jų šviežumą bei reikšmingumą liudijo padažnėję širdies dūžiai: visą užliejanti viltis, pasitenkinimo, išsipildymo jausmas, nors būdavo ir kitaip: "Eini, smelkiesi, čiumpi, griebi, - rašė jis, - o vis ne tai, ne tas, reikia išlaukti, kol jos išauga, prinoksta - tada tik raškyk. Tai tikroji kūryba, tai..."
    Buvo apstulbintas, kai iš dėstytojo vietoj lauktų pagyrimų išgirdo priekaištus, netgi patyčias. "Bet aš tai supratau savo galiomis... aš!.. - klykė viduje balsas. - O ką supranta jūsų numylėtiniai, kurie kaip papūgos kartoja jūsų žodžius, cituoja vadovėlius?! Jie niekad neklysta, jie iš viso nieko negalvoja, niekada jie nepatyrė to keisto jausmo, kai smelkiesi, eini ir eini ir jau atrodo, kad šį tą suradai, pastebėjai... Tačiau ne, per maža, dar ne tai, dar nepajėgei iškelti, išsakyti, ir vėlei tu leidiesi į tuos požemius, vėl plūkiesi, ir taip nuolat, be atvangos, tikėdamas, kad vis dėlto rasi aukso gyslą..."
    Kurį laiką su neslepiama neapykanta žiūrėjo į tą nevalyvą, baltais apsipešiojusiais marškiniais vyriškį, cituojantį jo žodžius ir besišaipantį iš jų, paskui atsistojo ir išėjo trenkęs durimis...
    Netrukus Juozas paliko konservų gamyklą, paliko ir tiksliųjų mokslų studijas, ėmė studijuoti filologiją, persikėlė gyventi į bendrabutį.
    Rytais aprūkusioje skardinukėje išsivirę sriubos ir paskubomis užkandę, įkypos saulės kiek sušildytu grindiniu jie skuba į institutą. Pertraukų metu stoviniuoja koridoriuose, žvilgčioja į merginas arba skaitinėja išgeltusius sienlaikraščius. Knygų, suolų, auditorijų kvapas, ir tie mūrai su aptrupėjusiais varpinių bokštais, kuriuos regi pro langus, ir skaityklų tyla, ir mintys, kad šitaip jau stovinėjo tūkstančiai pirmtakų, kad žvilgčiojo į sunykusį, susikūprinusį beržiuką prie išdžiūvusio fontano ir galbūt galvojo apie namus, apie šviesius rugsėjo laukus, kuriais jie, rašaluoti, su vadovėliais ir sąsiuviniais, grįždavo iš mokyklos. Ir anie tikriausiai taip pat šnekino merginas, dirsčiojo į sienlaikraščius, varstė skaityklų ir auditorijų duris. Visa kartojasi. Vienus neregima galia lenkia prie knygų, kiti stoviniuoja lūkuriuodami, tretiems paskaitos tebuvo tik pareiga - jie jau turėjo savo gyvenimą.
    Daugelis jų su instinktyvia baime stebėjo vieni kitus - kuris pirmas išnirs į priekį? Vieni brovėsi drąsiai, ryžtingai, žinodami, ko jiems reikia, kas jiems patinka, kas gerai, o kiti prašinėjo draugystės lyg išmaldos ar glaustėsi už stipresnių nugarų, visokiais būdais stengdamiesi perkalbėti, paveikti draugus. Paikos iliuzijos, vėliau ar anksčiau turi priimti, kas tau skirta, niekas už tave nenugyvens tavo gyvenimo. Juozas tai puikiai žinojo. "Ko tu vis žiūri, kur kas eina, ką daro?" - kuždėjo jam kažkoks balsas. Jie buvo pernelyg dideli kolektyvistai; šis jausmas ypač buvo stiprus tų, kurie nežinojo, ko jiems griebtis. Bet laikas stūmė juos lyg gegužiukus iš lizdo. Išskrisdavo, jausdami didelę nuoskaudą ar pavydą, o kartais pasiryžę kažkam keršyti...
    Geriausiu savo draugu Juozas tebelaikė Albiną, tačiau jų santykiai buvo gerokai pašliję, vis rečiau Juozas pas jį beužsukdavo. Albinas iš visų šaipėsi, kandžiai, piktai, visur regėdamas ydas, kurios būdingiausios buvo jam pačiam, sutiktas kely, tačiau neatpažintas jo paties antrininkas jam kėlė koktumą. Juoku ir ironija jis gynėsi nuo savęs, jis gyveno už tos juoko užkardos. Daug kas ant jo širdo dėl pelnytų ir nepelnytų nuoskaudų, už tai, kad juose teregėjo tik kažką karikatūriška, už tai, kad jo žodis ir balsas ne vieną jų sulaikydavo pusiaukelėj, priversdamas atsigręžti į save. Tik Albino niekas nepriversdavo į save žvilgtelėti - taip įnirtingai jis gynėsi, visus puldamas iš anksto. Kažkokia lemtinga paklaida buvo užkoduota jo sieloje. Anksti paneigęs tėvų autoritetą ir išsigynęs globos, nesąmoningai jis ieškojo kitų autoritetų, bet kažkas vis jam sukliudydavo. Jis elgėsi kaip pavydus įsimylėjėlis ar vaikas. Jis tarėsi čia būsiąs vienintelis, buvo nepakantus varžovams, jis čia ieškojo ir tūžo, kažko nerasdamas.
    Retomis akimirkomis tarp jų stodavo ilga pauzė; švysteldavo koks vaikystės vaizdas: vaikas šaltoje pašvinkusioje gryčioje, už apskretusio stalo skaitąs knygas (ko jis norėjo, ko vylėsi?), apiplyšę sienų apmušalai, šventųjų paveikslai, spindinti kovo diena, šalti varpų dūžiai...
    Jau buvo miręs Albino tėvas, mirtimi galavosi jo motina, jie taip ir nepamatys, kuo buvo teisus jų sūnus. Ir kas gi išdildys iš atminties varganas, išsukaliotais pirštų sąnariais motinos kojas, minančias karštą keliuko smėlį, jos siaurą, įdubusiais skruostais veidą; gal ir dabar ji tebestovi kieme ir, prisidėjusi prie primerktų, trumparegių akių ranką, dairosi į keliūkštį, o vidurvasario vėjas plaiksto sunkų sijoną; kas jai bepapasakos apie sūnų, ar bespės jis pas ją sugrįžti su gausiomis dovanomis?..
    Šit jis regi geltoną skrundantį saulėje bulvių lauką, Jaučia grikių kvapą, kurį vėjas atneša iš Kunigiškų laukų, šit baltas Šventosios tiltas, pakrypusi jo kiemo tvora, raudoni gryčios skliautai, vėsa alsuojantis šulinys, - užtekdavo menkiausio vaizdo, ir jis pasijusdavo taip, tarsi jį kas mieliausiu vardu būtų pašaukęs.
    Ten, kur dabar džiūsta obelys ir, keldamas karštas dulkes, siaučia vėjas, kur pajuodęs nuo liūčių klojimas tarsi milžiniškas jautis, klumpantis ant keturių, ten prasidėjo slaptoji jo sielos drama, kuriai buvo lemta užsibaigti šiame mieste.
    Žvaigždėtą, šiltą pavasario pavakarį po beprasmių ginčų išėję į bendrabučio balkoną, jie abu nutilo - šiaurės vėjas dvelkė arimais, pavasariu, žiedais. Abu tarytum išgirdo pratisą garsą, plaukiantį žvaigždėtu skliautu iš tėviškės. Mintis, kad jie turi bendrą vaikystę, juos suartindavo, kaip brolius suartina mintis apie tėvą ar motiną, tačiau visa, ką jie čia darė, ko siekė, juos tik skyrė. Priešiškumas buvo stipresnis už juos pačius.
    ...Nuėjęs prie upės, Juozas žiūrėdavo į sūkuringą, nuožmiai riaumojančią srovę ties staigiu posūkiu į vandenį, kunkuliuojantį seklumose ir per akmenis, per aprūdijusius geležgalius, armatūros griaučius besiveržiantį kažkur į pakalnę, į gilų niūrų tarpeklį. Švelnumas, rimtis ir įsiklausymas būdinga viskam, kas žydi, tarpsta, brandina gyvybės syvus, netramdomai, nevaržomai, paklūstant prigimčiai, kuri savaime yra ir laiko tekėjimas, ir be vargo, skubos pasiima visa, ko jai reikia. Moteriška prigimtis ramesnė, jai reikia tik laukti, tausoti, globoti tai, ką turi. Sunkiau vyriškai. Ji turi nuolat ieškoti, vesti, ginti, valdyti, jai nėra laiko save puoselėti, gražinti. Atlikusi paskirtį, ji kur kas skaudžiau pajunta savo nereikalingumą, ji visuomet gali atsidurti nuošaly, tapti apgailėtina, apverktina.
    Medžio kamienas buvo kreivas, išsiklaipiusiomis, išdrikusiomis į šalis šakomis, išsukaliotais sąnariais, iš pradžių jo linkta į upę, į pietus, paskui staiga lūžis, dvišakumas, vienas kamienas kaip strėlė šauna į viršų, kitas į šoną, o po metrinio tarpo - į visas puses kerojančios, lūžinėjančios, gumbuotos šakos... Bet kas pasakys, koks jis turėjo būti, kokie veiksniai jį formavo, koks pavidalas buvo užkoduotas sėkloje, kokios čia buvo išorinės ir vidinės sąveikos - ir koks turėtų būti jo idealusis antrininkas... Šioje pusėje jį galbūt stelbė kiti medeliai, kurių nebėra, gal dėl to jo pasiduota į šoną, paskui - pastanga išsitiesinti, ir vėl... Jeigu medis mokėtų kalbėti... jame visos gyvybinės galios dramatizmas.
    Jau tada sau kuždėjo, kad niekinga... niekinga gyventi savim, klykti, kai tave ištinka blogis, laužyti rankas, puldinėti prie kitų su savo bėdomis. Jame gimė stoiškas išdidumas, ir čia jis rado užtarėjus - didžiuosius menininkus, dailininkus. Kas palyginus su jais buvo draugai? Avių banda. Tai buvo pastebėta draugų, jie dirsčiojo į jį, telkė argumentus prieš jį, nieko neįtariantį, šiaip taip apsišarvavusį, kad galėtų ištverti. Jie ruošė teismą. Vėliau, kai Juozas vienam iš šito proceso įkvėpėjų papasakos savo slaptas dramas, pastarasis pasakys: "Žinoma, be reikalo buvo padaryta iš to politika, neblogas ir nekvailas tu vyras, bet supraski ir mus - buvome jauni: troškome kovos, pasižymėjimų, mums žūtbūtinai reikėjo priešų. Štai ir..."
    Čia pat išdygo išsišiepęs Albino veidas, smalsios pašaipios akys - jis dėl kažko džiaugėsi, triumfavo, jis laukė kokio akibrokšto, patylomis provokavo. Juozas nurijo nuoskaudą - žiūrėsim, gerai, juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Bet jis jau girdėjo ir savo pamotės balsą, krito į dvokiantį savo paauglystės guolį. Ir čia jis tebuvo ištįsęs paauglys spuoguotu veidu, stambiomis paraudusiomis rankomis, nežinantis, kur jas dėti, išstatytas pajuokai, apkalboms, pečių trūkčiojimams. Mirtiniems nuodams reikėjo priešnuodžių, kurie paraližuotų jų galią. Jį gelbėjo santūrumas, orumas, savarankiškumas, drąsa, palaikanti nuojautą, kad meilę, pažinimą kiekvienas turi priimti kaip savo lemtį. Vėliau, skaitinėdamas šias mintis, pastebės: oho! koks patosas! - o dar vėliau, gal po metų, pridurs: manei, kad praaugai save, tu žiūrėjai į save vakarykštį kaip į svetimą, deja, likai toks pat. Jo gyvenimas buvo nutviekstas vidinės šviesos, jis ėjo nesidairydamas į kitus. Baimė žadino pašėlusią drąsą ir užsispyrimą. Nekartojo svetimų tiesų, ieškojo konkrečių savy.
    Juozas per dienas išsėdėdavo vėsioje skaityklos tyloje. Sienas be paliovos drebino mašinos, prikrautos betono plokščių, rąstų, plytų, armatūros, ir tas ūžesys, stabdžių cypimas, vairuotojų šūkčiojimai skverbėsi į jo mintis kartu su išdidžiais, patetiškais mąstytojo žodžiais apie žmogaus išskirtinumą. Kartais jį tiesiog sustingdydavo ledinis kokio mąstytojo ar poeto vienatvės alsavimas, nutvilkydavo kančios ar pasididžiavimo žodžiai, pagaudavo siautulingas pranašavimų srautas: jis tiesiog dusdavo nuo kažkieno meilės, priesaikų...
    Pro šalį praeidavo knygų šūsniu nešina kuprelė didelėmis, gėlos kupinomis akimis, miesto pakraštyje suriaumodavo liūtai. Prieš jį stūksojo bronzinis biustas surauktais antakiais; mergaitės - bibliotekos darbuotojos be liemenėlių - dalindavo knygas arba, laižydamos ledus, žiūrėdavo pro langą... Iš saugyklų dvelkianti rūsių vėsa, sumišusi su valgių kvapu, juodos statulos... Pro jas praėjęs, jis atsidurdavo netoli ligoninės kiemelio, kur po liepomis važinėjo savo vežimėliais ligoniai.
    Žiūrėdavo į viską suraukęs antakius, stengdamasis išlaikyti savy tai, ką suprato, išgyveno kaip praregėjimo, laisvės, susitaikymo pojūtį...
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page