r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

STELA

[11]

    ...Paskaitos jau būdavo bepasibaigiančios, ir, eidamas koridoriais, jis girdėdavo už rauplėtų auditorijos durų išeiti besirengiančių dėstytojų balsus. Studentai, laikantys sesijas, koliokviumus, įskaitas, skubantys, bruzdantys, kampuose skaitantys užrašus... Tada, kai dar nebuvo studentas ir degė pasiryžimu ateiti čia, iššniukštinėti visa - ką gi jie ten taip skaito, - jam nebuvo nieko baisiau, kaip likti nuošaly, atstumtam, matyti, kad jie kažkur skuba, ko nors nesuprasti, nedalyvauti svarbiausiuose dalykuose bei įvykiuose, apie kuriuos jis žino iš laikraščių... Tik iš čia, buvo įsitikinęs, išeina žmonės, kurie šį tą reiškia gyvenime.
    Stovėdamas tamsiame kampe ir jausdamas, kaip dega aštriu šepetėliu nutrintos rankos, - kad ir kiek trindavo, tepalo ruoželiai vis vien buvo ryškūs, - jis žiūrėdavo į studentus stebėdamasis: kokie jie draugiški, mandagūs, malonūs, štai šitie du vyrukai, skaitantys tą patį vadovėlį, vaikštinėjantys po koridorių ir kažką išmaningai besiaiškinantys.Kas tai per žodžiai: lotyniški, graikiški, yvum, yvum... - tegirdi jis, visas pasiduodamas link jų, įsitikinęs, kad, nesupratus šios formulės, dėsnio, kurį jie aiškina, ar žodžio galūnės, raidės, tiesiog neįmanoma gyventi...
    Bet štai atsiveria auditorijos durys, ir išvirsta dar vienas būrys, kažkam moja siaurutė ranka - ne, tai ne ji, tačiau prieš tai jau spėjo nutvilkinti kažkokios merginos rausva bliuzelė... Toj margoj, knibždančioj minioj, virstančioj pro duris, tiek garsų, spalvų, gestų, kad tik spėk... tas visas triukšmas tiesiog griūva ant jo, ir vis dėlto kone antgamtišku būdu jis sugauna vieną charakteringą gestą, tartį, šūktelėjimą - ji! - ta masė akimirką tarsi sustingsta, - ne, ne ji, - vėl sujuda pro plikagalvio dėstytojo pečius, tarsi kokia uola, kuri pamėkliškai užtvenkia jai kelią, vėl sujuda, tiesia į jį rankas, ne, viena ranka su iškeltais užrašais ar vadovėliu jam turi mostelti, užlieti džiugiu šūktelėjimu, pakviesti iš tamsaus kampo, siūbtelti su ta mase į jį, ir visa staiga prasiskirs, subyrės į atskirus, beprasmiškai nuplasnojančius gabalėlius, neteks gyvybės, nes kol kas bet kuri iš jo pažįstamų gali būti ji, prie bet kurios iš jų puldinėja jo jausmai ir viltys, skuba ją surasti, išplėšti iš tos maišaties, pasisavinti, apgaubti savim. Pagaliau! Plyksteli kaip šviesa, kaip švelnumo gūsis, ir visi jo jausmai puola ten, prie tos šviesios dėmės, į tą juoką, trykštantį, spindulingą, tokį kerintį, gaivų - šitaip kitados juokdavosi Nijolė.
    - Ak, tu! - dar kažką sako draugėm, atsiverčia vadovėlį, aiškina, - argi jie nebuvo susitarę, argi nežino, kad jis čia, nė nežvilgteli į jo pusę (gėdijasi manęs!) ir nueina už kampo; gniaužydamas kepurę ar kramtydamas nagus, jis žiūri į prietemoj šviečiantį kiemą - visi krinka, išsiskirsto po vieną, po du, būreliais; puola prie kito lango - matys, jeigu pro anuos vartus išeis; štai ir koridoriai ištuštėjo, a, ji ten dar tebesikalba. - Gerai, - sako pabrėžtai žvaliu šaltu balsu. - Tai iki rytdienos, ten pat...
    Nejaugi dar paskirs kokį pasimatymą, pagalvojo, ir tas sulinkęs kiemo berželis tarsi šmėsteli kokioj mėnesienoj, toks apledėjęs, ir jis nė nebegrįžteli, kai ji praeina.
    - Čia tu? - Ką ji dar pasakys? - O aš maniau, kad išėjai... Nereikėjo laukti... Na, ko tu tyli?
    Visa griūva, kerai išsisklaido bemat, senė atsikišusia nosimi šlavinėja, šlaksto koridoriaus grindis, kur ką tik buvo ištiestas gėlėtas kilimas... apskuręs vaikiščias išgūrina iš auditorijos su didžiuliu apiplyšusiu gaubliu, lenta primarginta formulių, kažko klausia fizikos mokytojas, bakelis vandens su grandine prirakintu puoduku... - ir čia jam visa užginta, jis atliekamas, vejamas, stovi tarsi pamėklė, šildosi prie radiatoriaus rankas, žiūri į kiemą.
    - Tu toks... nesuprantu, - sako ji, - kas gi yra? Na, nespėju, na, atleisk, bet jeigu tu manai, kad aš pulsiu tau ant kaklo... Nenori palaukt, nelauk. Niekas neprašo. Atsirado mat... - Ir po pauzės, kai jie jau eina gatvėmis, įsikabindama parankėn: - Ko tu, ko? - purto. Bet argi tokiais negrabiais žodžiais ištirpdysi, panaikinsi tai, kas įstrigo galugerklėj, iškreipė jo veidą, kas dabar kaip tos sienos, rūkas slegia, graužia, įsikerta žvilgsnyje, mintyje, žodyje, juoke ir stingdo, gesina. - O gal į kavinę užeikim?
    - Užeikim, - prataria jis tarsi ne savomis lūpomis.
    - O aš ir užmiršusi buvau, kad tu lauki. Leidžiuosi laiptais, rankinukas toks lengvas, galvoju, ką aš dabar pamiršau - knygą! Va kokia biblija, buvau auditorijoje pamiršusi, - šneka ji pridususi, kaisdama. - Išeinu iš auditorijos, žiūriu - tu, būčiau ir tave pamiršusi, jeigu ne ta "biblija". - kvatojasi ji, ir tik dabar atšlijęs, pasidygėjęs jis pastebi, koks keistas, nemalonus jos įprotis primygtinai kartoti kokį neskoningą žodį, pasakymą, kažkodėl jai vienai patikusį, žadinantį kažkokius paikus, savotiškus jausmus, žeidžiantį pašnekovo klausą bei skonį, kartoti aklai, nejaučiant arba nepaisant pašnekovo protesto, pasidygėjimo.
    Kartą jis atėjo į institutą, kai auditorijos jau buvo ištuštėjusios. Ketino sukti prie durų, bet staiga tamsaus koridoriaus gale, kur laiptai į pusrūsį, - ten, tarp senų dekoracijų, stovėjo sena sofa, keletas fotelių, - kažkas bilstelėjo, ir jis išgirdo: "Pasitrauk, tik ne čia, ne, ne, nereikia", - tai buvo besipriešinančios, bet jau atsiduodančios moters balsas... Šitaip tame pusrūsyje vėlyvą vakarą ji atšlijo į tas dekoracijas, ant sofos. Bet kieno rankos plėšė jos bliuzelę, bučiavo krūtis, laikė liemenį?.. "Tik ne čia... Ne, ne, nereikia", - girdėjo jis ir matė, kaip ji svyra, matė plačią pliktelėjusio vyriškio nugarą - ar tik ne su tuo dėstytoju, pagalvojo, prisimindamas, kaip kartą ji pasakė: "Tikras arklys. Aš kartą stovėjau va šitaip, tai jis man... po bliuzele... kiša ranką, vos susilaikiau neskėlus antausio".
    Link to pusrūsio, kur vis dar kažkas šiugždeno, bildėjo - "...ne, ne, nereikia", - šliaužė, sėlino gatvės žibintų šviesa, ir jis tarsi pamatė jos akis; keista - tos akys ir dabar buvo didelės, tyros, žiūrinčios į tą šviesą, jaučiančios, besiklausančios, - tuo metu, kai visą jos kūną, visą būtybę siaubė, purtė beribis geismas - tokia ji būdavo šiomis akimirkomis: siaubiama, niokojama, alinama, nukaršusio senio glėby nepaliesta to gyvuliškumo, nekalta ir švari, kone prievartaujama, - argi tas senis negąsdina nepasirašysiąs įskaitos, jeigu... neisianti su juo į restoraną, jeigu... Ji žiūrėjo pro langą į besileidžiančias snaiges, visas jos regos laukas buvo pilnas baltų šiugždančių snaigių, buvo pilnas minties apie jį: nepaliečiama, nesupurtoma to senio, ji žiūrėjo į snaiges ("O tėvas norėtų, kad aš už jo ištekėčiau") kaip už nemylimo išleista nuotaka, tegalvojanti apie išsirinktąjį, - tik su juo, su juo mintyse, kas akimirką, kiekvienam atodūsy, širdies tvinksny, ir tas senis virto kažkokiu gauruotu dvikoju padaru, kuris maurodamas badė sienas, o ji... ji bėgo prie jo per tas sienas, tiesė į jį rankas, puolė jam į glėbį, pravirko suaimanuodama: "Matei, kas būtų atsitikę... kaip tu leidai, jis ne žmogus - gyvulys. Bėkim!" - riktelėjo ji staiga, bet jau buvo po laiko. Perskirdamas juos, pralėkė tas padaras, palenkęs ragus, riaumojantis, jis atbloškė jį prie beržo, vėl puolė, tačiau dabar tą medį - į jį ir smigo ragai, ir vis dar tebesileido snaigės, visa apklodamos balta nekaltybe ir gedulu, - šitokiais sapno vaizdais plėtojosi jo neviltis ir skausmas.
    Per baltus, gurgždančius sniego vėpūtiniu?, stumdomas vėjo, tarpuvartėse pamėkliškai stūgaujant pūgai, grįžo namo, nužvelgė savo skurdų būstą, knygas ant apšiurusio staliuko, bokso pirštines, espanderį - visa jam pasirodė taip vargana, nebereikalinga: ir tos artisčių, aktorių, rašytojų nuotraukos, kuriomis buvo išsiklijavęs sienas, ir arbatinukas, kuriame jai išvirdavo kavos, puodeliai, sofa. Kurį laiką sėdėjo palenkęs galvą, laukė - gal ji atbėgs, įsiverš su ta pūga, užsipuls: kodėl tu neatėjai, kur tu buvai, kaip tu drįsai? - panašiai buvo užsipuolusi ne kartą.
    Jis ne išsyk pakirdo iš sapno, žvilgtelėjo pro langą: kaip ir tikėjosi, ten švietė mėnulis, ir miesto apylinkių kalvos, apklotos sniegu, vienišas berželis po kairei tarsi pasiglemžė, sutraukė savin visą to sapno realybę, kuri retomis užmaršties akimirkomis trauks jo akis, stabdys žingsnius - ypač tas kreivas, žvilgančiu sniegu aplipęs berželis, tarsi jame būtų įsikūnijusi jos siela, jos tyrumas, niekieno neįspėtas, neapgintas, apšmeižtas, nelauktai sumaitotas.
    Užtat kitą dieną - vis dar nieko jai nesakydamas - kokiomis akimis jis stebės jos paikus lengvabūdiškus gestus, žiūrės į veidą, ieškodamas pragaištingų ir išdavikiškų pėdsakų paakiuose, kaip smigs į ją lėtas, gerai apgalvotas klausimas: "Kodėl nepalaukei?" Įbesdamas staiga reiklų ir griežtą žvilgsnį jai į akis, su kokiu piktu mėgavimusi stebės, kaip ji ginasi priremta, kaip spurda, blaškosi, puola šen ten, vis dar vildamasi išsprukti, ne, jis ne toks, jo neapmaus, jis išsiaiškins, bent jau čia - nepaprastame akylume, įžvalgume, įsakmiame balse, žvilgsny, nuo kurio ji apmiršta, glaudžiasi prie tų dekoracijų - jo išdidumas, jėga, pasididžiavimas; iš to budraus gąsdinančio įžvalgumo jis suręs tvirtovę, čia jo atrama, triumfas, revanšas. Dabar viena - sugauti ją nusikaltimo vietoje, prismeigti prie gėdos stulpo, galvojo jis, kurį iškels prieš ją - virpančią, persmelktą baimės, siaubo, besiglaudžiančią prie sienos - kaip didžiausią trofėjų, vėliavą. "O čia kas?!" - suriks taip, kad ji numirs iš siaubo, ir tai bus triumfas, jis vėl atgaus save. Beje, jokio akivaizdaus, nepaneigiamo įrodymo neturėjo, o tas kuždesys - jis ir pats dabar nelabai betikėjo, kad ten buvo ji nors ji, jos veidas tiesiog dvelkė nuodėme. Nuo šiol jis bus budrus, nuo šiol tegalės žiūrėti į ją su slaptu įtarumu, pasibaisėjimu, bet iki galutinio nuosprendžio dar buvo toli. Jeigu jo jinai bijo, kažką slepia, vadinasi, jis dar priklauso nuo jos, jis dar ne visa prarado, jis dar gali kovoti, ir vienintelė jo pergalė, ženklai: tai dažnų išdavysčių pėdsakai, kuriuos ji slepia kaip įmanydama, neigia, meluoja; slėpimas, melas, išsisukinėjimas - štai kas jį dar gydė, palaikė, beje, - sąmoningai jis to nesuvokė, - siejo su ja, teikė vilties: užtenka tik viską susisteminti, padaryti išvadą, pasekti, ir jis pataikys į priešų buveinę, susidoros su jais, galbūt net susigrąžins, atsikovos ją visam laikui.
    Po keleto mėnesių, kai jis vėl tapo patiklesnis, švelnesnis, primiršo aną vakarą, sukrėtė naujas smūgis.
    Ji pasakė eisianti į skaityklą.
    - Ne, ne, nelauk, aš būsiu ilgai, kol uždarys, žinai, sesija. Ne, paskui dar užsuksiu pas draugę. Ji dirba čia, institute, laborante. Ne, mes kartu eisime... ji manęs prašė... Ne, negaliu... niekaip, - spyrėsi, čia paliesdama jį rankomis, čia vėl jas atitraukdama, buvo neįprastai pagyvėjusi, pagauta skubaus nekantravimo. Jis tylėjo, žvelgė į ją, jis jau žinojo: dabar reikia vienąkart įsitikinti, kuo ji vis užsiėmusi, kurgi vis skuba, kaip čia yra, kad jo žodžių nė negirdi - atlekia, pasirodo ir vėl dingsta.
    Jis stovėjo koridoriuje prie lango, kai ji, įsikibusi kažkokiam vyriškiui į parankę, išėjo į kiemą, niekad nebuvo matęs jos tokios guvios, negirdėjo taip kvatojančios, kaip ji nusikvatojo kieme. Ir staiga keistas dalykas - galbūt kalbama buvo apie jį - jie abu grįžtelėjo į langą, už kurio jis slėpėsi, ir turėjo pamatyti jo platų, sarkastiškai išsišiepusį veidą...
    Ėjo jie sparčiai, matyt, turėdami aiškų tikslą, ir jis vilkosi iš paskos, glaustėsi už medžių, stabčiojo už kampų.
    Štai čia į juodą šito namo kiaurymę jie įėjo, ir netrukus, kai jis stovėjo erdviame kieme po šerkšnotu gluosniu, penktame aukšte užsidegė šviesa, kažkieno ranka užtraukė užuolaidas, o po kiek laiko šviesa užgeso, vėl užsidegė, ir buvo rytas, dylanti mėnulio skiautė, traukinių ūkčiojimas toli stotyje, stulpais kylantys kaminų dūmai, šerkšnas, žvarbi, speiguota žara, troleibusai užšalusiais langais, atsidarančių durų girgždesys, sniego gurgždėjimas po kojomis, saulė - raudona, milžiniška, duži, svilinanti speigu ir deginanti, užšalusi vandens stiklinė ant jo stalo, - nusviedęs batus, jis krito į lovą kaip pakirstas; viskas, - pasakė nuo sienos iš portreto žiūrinčiam Hemingvėjui, bet šis, tvirtas, barzdotas, vis dar tebežvelgė net prisimerkęs, su pašaipiu liūdesiu, ir jis paleido į jį užšalusią stiklinę.
    Kai pakirdo, krosnyje visu karščiu liepsnojo ugnis - net šeimininkė nusprendė, kad jis serga, ir pasiuntė dukterį, putlią, paslaugią mergiščią, pakurti. Ji buvo inertiška, vangi, papurtusiu, šlakuotu veidu, ir jis pasisodino ją ant lovos, šnekėjo apie šį bei tą, bandė juokauti, bet jos balsas nebuvo Stelos balsas, jos krūtys, blauzdos, veidas, plaukai niekuo nepriminė Stelos - nieko ji nežinojo apie jo kančias, snūdus jos akių vangumas jį ėmė erzinti. Ji netgi moteris jam nebuvo, o kažkoks bejausmis, svetimas padaras - vidinė tuštuma, mirę jausmai, kūnas, kuriame nieko nėra slėpiningo, balsas be dvelksmo, gestas be paslapties, dvasingumo, nei minties, nei jausmų - nieko, plyna materija... kaip bešauksi gyvybę, sielą, pojūčius - niekas neatsiliepia, nevirpteli, jie užkalkėję, mirę.
    Staiga jis nusigręžė į sieną. Stela, - suaimanavo. - Stela, - pro sukąstus dantis, Stela, - šis vardas sunkėsi per drėgno vakaro prieblandą.
    - Einu palaistysiu gėlę, - pasakė mergina.
    - Eik.
    Stela, plazdėjo krosnyje ugnis, aižėjo fikuso lapai, Stela - kaip šaltas žvaigždės spindėjimas, šerkšnas, Stela - begėdiškai tysanti, išsikėtojusi, Ste... - aimanavo be žodžių, net ta mergina turbūt išgirdo, nes pratarė:
    - Nu chvatit, kak rebionok. Daj, ja peresteliu postel, - ir staiga nuo to garso, kuriame taip aiškiai girdėjo - globa, - pasirodo, čia irgi gyva būtybė, moteris, - viskas staiga atgijo, ir jis nugrimzdo į baltus pūkinius patalus.
    - Rebionok, suščij rebionok, - kartojo ji. Ištekėjusi, išsiskyrusi, palikta, palikusi, auginanti du vaikelius, troleibuso vairuotoja, medicinos sesuo. - Čevo tolko ne byvajet v postele...
    Į tą šiltą miglą iki ryto, iki aušros...
    - Net, prosto... ja nemogu, ty takoj... - ir toks moteriškas staiga tapo jos balsas, juokas, krūtų putlumas, tas geidulingas murkavimas, kvatojimasis atmetant galvą, visu kūnu, kaip moka tikra moteris, o Stela - pilkutė, nyki, palyginus su ja; koks ištaigingas, prabangus, koks dvasingas šis kūnas. Štai kur tikra moteris, džiūgavo jis, po ta lėta, vangia, šalta, gerokai jau aptukusia būtybe aptikęs kitą, geidžiančią, gyvastingą, vikrią, sąmojingą, galbūt amžinai jauną, neprarandančią kerų ir žavesio.
    - Nu chvatit. A to ješčio Edik pridiot ili mat, ja prosto kak v raju, prelest, a znaješ, ja chočiu pasmatret, kak ty baluješsia. Davaj, nianči majevo synočka...
    Tai buvo po keleto metų, o kol kas...
   
    Jūra! Tomis rugpjūčio dienomis ji buvo audringa, nepastovi - pasiglemžė du vaikus, broliuką ir sesutę; apsikabinusius vienas kitą juos ilgai svaidė, rideno dugnu, čia įtraukdama į gelmę, čia vėlei sviesdama atgal, kol atplėšė vieną nuo kito ir išmetė į krantą. Lietingą popietę su visais miestelio gyventojais - vaikai buvo vietinių žvejų - jis ėjo paskui du mažyčius karstus; jūra pasiglemžė vidutinio amžiaus gydytoją, su juo Juozas žaidė šachmatais, diena buvo alsi, karšta, staiga gydytojas, ilgai galvojęs, tačiau, nenusprendęs, kokią figūrą pavaryti, atsistojo ir per kopas nuėjo prie jūros. Žaisti baigė su jo sūnumi, šlakuotu berniūkščiu, kuris vaišino jį agrastais ir pats godžiai valgė, juos stebėjo gana daili ir guvi jo motina, jauniausias vaikas sėdėjo šalimais ir kastuvėliu pilstė smėlį, kurį vėjas nešė jiems į akis, ant šachmatų lentos, ant agrastų, suvyniotų į drėgną rausvai dėmėtą popierių.
    - Dabar važiuok! - šūktelėjo, trindamas delnus berniūkštis, ir jo akys valiūgiškai blykstelėjo.
    Pro kopų tarpą jie staiga pamatė, kad ten, žemai, prie vandens, puldinėja žmonės: priplaukė motorinė valtis, siūbteldama į krantą bangas, pasisuko, prie jos pirmas pribėgo vyriškis baltu chalatu, ir gelbėtojai iškėlė lavoną; tą pačią akimirką prie pat kranto jis išgirdo klykiant, čia pat tyvuliavo smėlynas, neperregimas gilus vanduo, o toliau švietė smėlio sekluma - toje seklumoje stovintiems žmonėms vanduo tesiekė kelius, o prie kranto dar vienas skendo. Staiga vaiko motina, kuri vyniojo iš popieriaus ką tik atsineštus ledus, stačia galva puolė prie jūros - ten nešė lavoną.
    - Važiuok, - pasakė berniūkštis, jo akys vėl blykstelėjo. Motina bėgo kopomis, ištiestoje kairėje rankoje laikydama ledus, jai iš paskos, klykdamas ir griūdamas ant kupstų, lėkė mažylis. - Ko tu ten žiūri, važiuok, - pakartojo berniūkštis ir tik dabar pamatė: nebėr broliuko, motinos...
    Pliažo triukšmas staiga siūbtelėjo ir nutilo, visi susispietė prie vandens, išmetusio mirtį, o bangos, vakarykštės audros įsiūbuotos, sudužusios seklumėlėje, mažos, klastingos, puldinėjo į krantą, kažką vebleno padrikos, pakrikusios, tarsi dar nesuprasdamos, kas jas ištiko, kur jos atsidūrė.
    Ta šachmatų partija taip ir liko nebaigta. Ir vėliau Juozas vis spėlios, kodėl gydytojas, toks puikus šachmatininkas, tą dieną žaidė taip išsiblaškęs, beveik nė nematydamas figūrų, tarsi visai kas kitas būtų užvaldęs jo mintis; kodėl jis pakilo iš vietos ir, nė žodžio netaręs, nedirstelėjęs į žmoną ir vaikus, tarsi traukiamas kokios nematomos galios, nuėjo prie jūros...
    Tos dienos pavakary rupių bangų garmėjimas ir šiugždesys buvo kupinas kažkokio piktumo - tarsi jos vis dar ieškotų nežinia kur dingusios aukos, tarsi pačios nebežinotų, kur puola, ko nori, tarsi kokia pakvaišusi senė grabinėtų aplinkui, - žvarbus raudonis glėbė visą pakrantę; čia pat prie jūros prausėsi vaikai, rankiojo kiaukutus, braidė su savo "samčiais" žvejai, švilpė kopomis vėjas, šen ten apnuogindamas kalvas...
    Paskui vėl įsiviešpatavo karščiai - tamsaus gyvastingo mėlio bangos kilo švelniais aptakumais, išsiversdamos milžiniškais kūnais, slūgdamos ir pliūkšdamos, prisliuogdavo prie kranto ir, tyliai suaimanavusios, išnykdavo, susigerdavo smėlin, ir jam atsiverdavo vangi, aptingusi pliažo nuobodybė, tarp kopų gulintys kūnai. Stela irgi tysodavo po tuo dangumi, čia alsiu, mėlynu, čia pilkėjančiu, besiniaukstančiu; pakilę jie nežinodavo, kur eiti...
    Pavakary patraukdavo į kavinukę.
    Tvankų prakaito ir pigių kvepalų prisigėrusį orą čaižė rausvos, žalios, mėlynos ir geltonos šviesos plykčiojimai...
    Įsikurdavo atokiausiame kampe prie lango, netoli orkestro.
    - Fui, kaip čia prasta, - sakydavo ji.
    Apsunkusios rankos, drumzlinos akys. Didelė išpampusiomis venomis tatuiruota ranka, apglėbusi gležną mergaičiukės liemenį. Staiga klyktelėjimas, trankus akordas, konvulsijų tampomi kūnai, blykčiojantys akių baltymai, putos, drimbančios per nuogus moterų pečius, - kitados panašus siautulys iš kaukėtų veidų, iš šviesos blyksnių, iš sienomis ir grindimis šmėsčiojančių šešėlių jam išmetė Stelą, kuri dabar sėdėdavo šalimais giži, apmaudaujanti - vis jai čia kažkas užkliūva: tai ta mergina pernelyg apsinuoginusi, tai tas vyriškio žvilgtelėjimas ją sunervinęs; ji nešokdavo su juo, neleisdavo šokti ir jam, šiuose ritmuose jam vaidendavosi pakraujavusios miglos, geidulingas almėjimas, kuždesys. Jūra! Jis visuomet ją girdėdavo, būdamas šioje kavinukėje, ji drebino sieną savo galingais smūgiais.
    Klykianti fleita, kvatojantis fagotas, įsakmus, sudraudžiantis būgnas, pergalingas, visa nustelbiantis ritmas, standus, tvirtas kaip širdies dūžiai. Geismas, maldavimai, aimanos - visa lydosi, griūva, tiesia rankas... Begalinė kaukių kaita. Jos šmėsteli išgąsčio akimirką, alpioj ekstazėj, palieka nustėrusius, purtomus šalčio... Koks jo vaidmuo nežabotų aistrų lenktynėse?
    Geismo ir meilės kaukių kaita, viltį, švelnumą čia nepastebimai pakeičia tūžmastis, neviltis, godumas. Ledinis šaltumas, aklas pavydas ir neapykanta - visa čia taip laikina, nepastovu ir apgaulinga, bet prašo: patikėk, šitos dainelės balsu patikėk, jos suknios šiugždesiu, jos pečiais, jos liemenio išlinkiu, tik eiki, ieškok, o vis tiek atsitrenksi... kaip skaidriausia banga atsitrenkia į juodą gleivėtą akmenį... Dings tie trumpalaikiai kerai, išsisklaidys, išnyks, dairysies: kur aš čia? Ką aš čia turiu?..
    Oficiantas pastatydavo ant jų staliuko rasotas kokteilių taures, kuriose plūduriuodavo maži ledo gabaliukai. Ledas vidurvasarį, ledas toje pieninėje, į kurią jis įlėkdavo, suprakaitavusioje saujoje spausdamas kapeikas, skaidrūs kaip ledas druskos gabalėliai veršelių ėdžiose. Balta tyrelė su patirpusiais gabalėliais ledų, ledai, kurių jis pirmąkart paragavo, stovėdamas tvankioje vidurio Lietuvos miestelio aikštėje priešais didžiulį spygliuota viela apraizgytą mūrą; ledai, kuriuos valgydavo sėdėdamas ant pieninės rūsio, žvilgčiodamas, kaip išsekusiame per karščius upeliūkštyje pusplikiai miestelio vaikiščiai gaudo žuvis. Gal tik šitų nesuvoktų prisiminimų dvelktelėjimas pažadindavo jo sieloje gyvastingos paslapties pojūtį. Vaikystėje prasidėjusios dramos atšvaitai krisdavo ant jų stalo, visa nuspalvindami savo slėpininga šviesa...
    Atsilošęs į kėdės atkaltę, jis stebėdavo šokančiuosius, kartais būdavo abejingas ir atžarus. Kokių tik laivų sirenos jo nekvietė, kuo jis nebuvo pasivertęs, į ką nebandė persikūnyti... O draugai dar pravardžiavos: monolitas... grynuolis... Šit jis sėdi denyje, atsilošęs į pintos kėdės atkaltę, šnekučiuojasi su skrybėlėtomis damomis, šit vienišas vaikštinėja kokio svetimo miesto gatvėmis, kur jo niekas nepažįsta. Jis garsus dailininkas, rašytojas, ieškąs siužetų, apmąstantis, kažkoks ypatingas jo žingsnis...
    Buvo smalingi pušynai, į vieną pusę pasvirę kamienai, kopomis švilpiantis vėjas, saulės blyksniai ant vandens, riaumojanti bangų griūtis, ištrykštanti į apsamanojusį krantą.
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page