r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

STELA

[10]

    - Viskas čia apleista, sena, - pasakė ji, žiūrėdama į molio skardį. - Kažkokia netikra ši ramybė, brr... - pasipurtė ir apsigobė mano švarkeliu, - net šaltis krečia, ta žvyruota atabrada, viksvos, kaip jos šnara, ta šviesa, ir čia pat gelmė... ta augmenija, žuvys, taip tyliai jos plaukioja, lyg ko ieškodamos, kažką tyrinėdamos, lyg jas kas būtų išgąsdinęs...
    Staiga plasnodama iš viksvų išniro antis ir, liesdama vandenį, nuskrido į kitą, miškingesnį krantą.
    - Tai va, ką aš tau pasakysiu: vasaras maža praleisdavau pas močiutę kaime, ji gyveno prie ežero, kiek jo krantuose būdavo žemuogių, aviečių, bet prieiti bijodavau, ypač kur krantas statesnis, atrodydavo, įtrauks kas į vandenį - o kas, nežinau... Man kartais taip ir dabar atrodo: štai ta gelmė, tie augalai, tas rąstas, va ten dar kažkoks kaulas, eikime iš čia... - Ir staiga patikliai prisiglaudė: - Aš gera, bet mane reikia saugoti.
    - Nuo ko?
    - Šito tu niekada nesuprasi, - ir įsižiūrėjo į smulkiomis bangelėmis ribuliuojantį ežerą.
    Naktį mes praleidome to kaimo daržinėje, ji glaudėsi prie manęs, tarsi slėpdamasi nuo kažko pikto, vis žadino, kuždėjo:
    - Juozai, tu miegi! Ten kažkas vaikšto, girdi, nemiegok.
    - Arklys, - nuraminau, žiūrėdamas į aukštas, tolimas, šaltas žvaigždes, spindinčias stogo kiaurymėje.
    Visą naktį mačiau tas žvaigždes, girdėjau, kaip šiene krebžda pelės, girdėjau klykaujant paežerėje paukščius, rėgėjau, kaip ten sklaidosi rūkas, kaip užteka ir įsigali aušra; kiek prašvitus, išėjau meškerioti. Valtis, supama bangų, jų šliukščiojimas ir murmėjimas šonuose, karštis, plikinantis odą, spinduliai, vėsus vandens alsavimas, išgriebta lelija, apkandžioti žiedlapiai, vėjuoti krūmai; žolė, apgaubianti, traukianti savęsp, jos pirštų atplėšta žilvičio žievė, peteliškės, varpučiai, žiedai virš dirvonėlio, besilydantis oras, kalnais nuvilnijantis rugių baltumas, pustyklės garsas ir jos:
    - Ar tu mane myli, sakyk? Labai, labai reikia mane mylėti.
    Į šiuos ir kitus žodžius įsikirsdavo kažkas iš išorės, vėjo gūsis, labai labai baltas dangus, labai karšta saulė, bangos, bet jau tuomet, pirmąją pažinties vasarą, jis trupučiuką bodėjosi ta meile, suko akis į laukus, į ežero plotus, jam staiga tapdavo svarbu, kur tas laumžirgis tūps, o kas ten, ten, - jau tada jis nesąmoningai traukėsi nuo jos, bėgo mintimis šalin...
    Ištvinusi šiltomis ūkanomis, ta meilė atvėrė rudeninių peizažų grožį, jam rodėsi, kad tik su ja jis tą grožį gali pajusti, patirti, jos netekus, išsisklaidys kerai, ji kvietė lapkričio rūke ūkiančių laivų sirenomis, garmėjo nirtulingomis bangomis (porą vasarų jie praleido pajūry); ji nutvieksdavo dangų nesveiku raudoniu, sužaižaruodavo debesų erčiose, juoda skraiste apsigobusi, lydima klykaujančių virš galvos paukščių. Jis slinko vėjo pustomomis kopomis, sėdėjo už tuščių, pigiu vynu aplaistytų staliukų, žiūrėjo į pintą supamąją kėdę, nuo kurios ką tik kažkas pasikėlė, žvelgė į apelsino žievę lėkštutėje, į stambią, išsprogusiomis venomis jūrininko ranką, apglėbusią smaugtą jaunutės mergaitės liemenį, girdėjo, kaip žaibų čaižomoje tvankumoje geidulingai atsidūsėdama vartosi jūra, seną, silkėmis pašvinkusį uostą skandindama druskingoj migloj, girdėjo tarsi iš milžiniškų aortų prapliumpant lietų, matė, kaip aukštame viešbučio lange užtraukiamos užuolaidėlės, žiūrėjo į tuščią lova, į jos kūną, krūpčiojantį nuo verksmo, stoviniavo pašvinkusiose tarpuvartėse, delsė - visa sveiko proto logika reikalavo: paliki, išsižadėk, užmiršk; kaip skrupulingas buhalteris jis tūkstančius kartų perskaitinėdavo visus jos variantus, perkratydavo visas tikimybes ir gaudavo vis tą patį atsakymą, su kuriuo jo esybė nepajėgė sutikti. Maištavo, tūžo ant savęs ir jos, niekino save, net ėmė savimi bodėtis.
    Kartais, kai diena būdavo žvarbi, vėjuota, rudeniška, traukdavo prie senų įtvirtinimų storomis betono sienomis - išsprogdintų tunelių, žiojėjančių ambrazūrų, sunkių iš smėlio kyšančių betono luitų, užsiglausdavo kur už sienos; šitas nykus nuolaužų vaizdas tarsi papildė jo vidinę dramą - angose ūkčiojantis vėjas smėliu žarstė išdraskytas nuolaužas, niūrias, rūsčias, didingas, nesunaikinamas, iš tvirto, neįkertamo betono - kažkas ir jame buvo šitaip neįkertama, neišgriaunama, nors jau išsprogdinta, išdaužyta, bet dar ilgai styros, žvilgės po krušos, žvelgs į nirtulingai siaučiančią jūrą, klykaus vieniša žuvėdra, plazdės juoda vėliava virš ištvinusio pliažo...
    Karštomis dienomis įsikurdavo prie laivo aprūdijusiu deniu, jį kitados išmetė audra - čia nuolat zujo vaikiščiai, sukaliodavosi kokie vieniši smalsuoliai. Apleista, vangu, alsu arba, priešingai, audringa, žvarbu, nirtulinga - štai tų metų jo meilės fonas, būsenų kaita, o tai, kas sustingo, nejuda, prašyte prašosi išjudinama arba stūkso, įstringa kaip kažkas, ką reikia pašalinti; nepraeidavo pro juodą gleivėtą rąstą, bangų išmestą į krantą, nepažiūrėjęs, nepaspyręs, pro vaikus, rankiojančius po audros gintarėlius, pro gličias medūzas, plekšnes, meškeriotojų daužomas ant tilto, bet vis dar gyvas, spurdančias...
    Jis rašė: ...šit regiu ją scenos užkulisių prieblandoj besiaunančią apzulintus balerinos batelius, apsitempusią sportiniu triko, regiu tarp suplyšusių dekoracijų, grimo kambarėlyje priešais veidrodį, atmušantį pilkšvą prieblandą, - kaip skrupulingai ji dažosi... atmesdama ant viršugalvio plaukus, apnuogindama kaklą, pečius; tavo rankos kaip ledas, palauk, sako neatitraukdama akių nuo veidrodžio; šit ji su glotniai kūną aptempusia materija slysta tarsi žaltys, rangosi it gyvatė aplink partnerio kūną, rankos apkabina jo kojas, meldžia, ant pirštų galų ji lekia per sceną, dengdamasi nuo plykčiojančių žaibų, slepiasi ežero nendryne; balta ir miela kaip vizija moja iš gelbėtojo valties, blaškosi, aimanuoja. Dieve, ką aš padariau, kur dabar mano mylimasis, aš bloga moteris, nusidėjėlė, nieko aš nebenoriu - prašau, kad žaibas mane nutrenktų, kad vėjas, plėšiantis skraistę ir apnuoginantis mano kūną, apnuogintų širdį ir sielą; dievas mato, ji nekalta, ji kupina meilės, ji ištikima jam kaip ir anksčiau, bet argi jis bepatikės, nutremtas į siaubingų pamėklių pasaulį?! - klykė jos rankos, drabužiai, akys...
    Ji atėjo iš salės plieskiančiais sietynais; naujametinių kaukių baliuje, pažų lydima, norėjo su juo, tokiu nedrąsiu, nepasitikinčiu, pažaisti, įsitikinti, ar dar turi galios jos kerai. Plykčiojant šviesoms, pasakė:
    - O man tu patinki. - Ji elgėsi taip, lyg visi čia būtų jos valioje, ji buvo ne iš tų, kurios pasirenkamos, o kuri pati renkasi. - Žiūrėk, jeigu tu man kuo nors neįtiksi!.. - valiūgiškai juokdamasi, pagrasė pirštu, ir visa tai tarsi plaukė iš muzikos, iš gundomai šokyje vilnijančio jos plastiško ir stangraus kūno, iš plykčiojančios šviesos, muzikos... Ji vilkėjo tokiu kostiumu, tarsi būtų išplaukusi iš kokių žalsvų vandenų. - Tu toks ypatingas, tu... - kažkodėl nusijuokė, - tokio aš dar nebuvau sutikusi. - Ir jis išvydo visą savo gyvenimo menkystę, skurdą... - O žinai, tu įdomus, tu man patinki. Labai.
    O muzika vis netyla, jos švelnus ir valdingas ritmas jau reiškė savo teises, nešė tolyn, iš čia, ir jis sau pačiam nelauktai įsijautęs papildydavo, užbaigdavo jos kūno judesius, susiliedavo su ja, jos susijaudinimas ir virpulys tarsi persiduodavo jam; ji pagaudavo ritmą, tempą, judesiu išryškindavo kokį vingrų muzikinį motyvą, paversdavo jį daug žadančiu, apčiuopiamu, jis vilnijo jos kūno linijomis, žybčiojo iš akių, jis prašyte prašėsi rutuliojamas, vystomas toliau, tuo pačiu tarsi sprūdo, šiugždėjo jos drabužiuose kaip geismo, kaip nepaliesto kūno paslaptis, jis kiek atšlijo išgirdęs:
    - O su tavimi nieko... gera šokti, tu pagauni, jauti ritmą.
    Tik tai, pagalvojo jis. Tarp jų atsidūrė sarkastiška kaukė su iškelta taure - kretintis, plonais linkstančiais keliais senis: "Išgerk". Iš grasios, bauginančios kaukės kiaurymių žvelgė įdėmios, daug žinančios akys - net muzika trumpam pritilo, visi tarsi grįžtelėjo į juos... Kita kaukė, šalta, pernelyg taisyklingų ir išdidžių pagyvenusio vyriškio bruožų, pasilenkė prie jos kaklo, ir jis pamatė, kaip ji instinktyviai glustelėjo, kaip saldus virpulys perbėgo jos kūnu, ir ką čia bereiškė jos šūkaliojimai: pasitrauk. Kaukė atsidurdavo čia vienoje pusėje, čia kitoje, ji nustelbė, užgožė jį, vaipėsi, triumfavo, ir staiga:
    - Ak, užteks. Nebegaliu, pavargau, eime, pasėdėsime ant sofos. - Ir nusiplėšė peruką. - Tu tik dabar pamatei, kad aš su peruku. Cha cha.
    - Nieko sau, - pasakė tas vyriškis.
    Kerai išsisklaidė (o gal jam visa tai tik pasivaideno?), ir poros sukosi lėtai, vangiai raibuliuojant šešėliams ir šviesai. Pasekęs jos žvilgsnį, jis pamatė plačiapetį vyriškį elegantišku kostiumu, gražiai apskustą jo sprandą ("Pagaliau jis nusiplėšė kaukę', - daugiaprasmiškai pratarė ji), grakščią, patiklią ant to vyriškio peties uždėtą merginos ranką; - kažkodėl jam pasirodė, kad tas vyriškis nugara jaučia Stelą, jos žvilgsnį.
    Staiga ji pakilo, priėjo prie tos poros; suplojo keletą kartų:
    - Gal jau užteks,- pratarė apmaudingai tam vyriškiui; dabar jis vėl buvo su kauke - koks veidas po ja slėpėsi, koks balsas sklido iš tos negyvos burnos, ką sakė? Tirpstanti, jam atsidavusi, ji atšlydama kuždėjo: "Nežinau... gerai, bet palauk, pagalvok, eik", - tik jau ne savo lūpomis, ne savo valia - ją valdė kita, stipri, pragaištinga; su slaptu skausmu ji žvilgtelėjo pro to vyriškio petį į jį - sėdėjo atsisagstęs ką tik nusipirktą kostiumą, atsišliejęs į sofos atkaltę, užkėlęs koją ant kojos, tačiau, pastebėjęs, kokie prasti jo batai, palyginęs su kitų čia esančių, nukėlė koją.
    Prie jo prisėdo boksininkas putlia, keturis kartus suknežinta nosimi - jis ir atvedė čia Juozą: ten susirinksią artistiškiausios natūros, dailininkai, aktoriai, vyrukai - oho. Aš tave supažindinsiu su tokia Stela, och, mergužėlė, oho, ji duktė... - ir jis pasakė žmogaus pavardę, kurią tūkstančius kartų girdėjo Užpelkiuose iš savo tėvo, dėdės Konstanto, Vizgirdos lūpų, - su kokia baiminga pagarba ji ten buvo tariama, kuris užpelkietis ja negąsdino savo priešų, negrūmojo ja... Ir štai tas žmogus čia pat, už sienos, jis, Juozas Daukintis, vieši jo namuose. Bet argi tai namai? Rūmai, pasakų pilis, jos kuorai brėžės, kai jis dar gyveno Užpelkiuose, kurgi jis pagaliau taip veržėsi, jeigu ne į juos? Ir štai jis čia, jis ką tik laikė glėbyje jo dukrą, ji žvilgčiojo į jį, šokdama su kitu, čia jo vieta, čia jo išsigelbėjimas, jo namai. Ir jis vėl susinėrė ant krūtinės rankas, užsikėlė koją ant kojos, žvelgė į ją atšiauriai, iš padilbų.
    - Einam iš čia, užteks, ko tu į ją taip žiūri... Ji...
    - Eik, jeigu nori - aš pasilieku, - atsakė savo draugui.
    Pagaliau jis pateks tarp tikrų žmonių, kurie šį tą gali, supranta, nesiskeryčioja tuščiai kaip jo tėvas, kaip daugelis, kuriuos buvo sutikęs... Nė nepajuto, kaip atsidūrė prie bufetėlio, išgėrė porą taurių šampano ir išsitiesė fotely tarsi jau dabar čia būtų šeimininkas, o jie svečiai...
    Vėliau, kai ji už ką nors jam priekaištaus: "Kaip tu drįsai?! Kaip tu gali? Kas tau leido? Tu visiškai suįžūlėjai! Kas tu man - tėvas?" - jis ironiškai šyptels, kažkodėl prisimindamas tą pirmą viešnagės jos namuose vakarą, fotelį, afrodičių statulas už nugaros, svyrančias nuo lubų vynuogių kekes, granatus, suknių šlamėjimą, prakaito prigėrusį orą, kai jis vienas, atokus palaimingai snūduriavo fotelyje... "Kur jo paltas, - staiga išgirdo per miegą. - Skrybėlė? Nusilesė visiškai. - Priešais išvydo iš apmaudo išblyškusį Stelos veidą, išgąstingas akis, ji stovėjo, įsikibusi tam vyriškiui į parankę, blausioje ryto šviesoje kambarys buvo nejaukus, prirūkytas, drėgnas, staliukai išvartyti, prilaistyta gėrimų, koktus nikotino dvokas, popiergaliai, visa tarsi sapnas. - Taip prisilakti, - pasakė ji. - Tu čia jį pasikvietei?" - "Pirmąsyk matau. Gal Albertas..." - "A..."
    Jis nė pats nepajuto, - šneka, tarsi jo nė nebūtų, - kaip atsistojo, nusilenkė nepaprastai elegantiškai, lyg seniai čia jam paskirta garbingiausia vieta. "Aš to vertas. To vertas, - tvirtino balsas viduj. - Vėliau ar anksčiau būsiu vertas, jie pamatys, pasiges, būtinai pasiges!" - uždėjo jiems ant pečių rankas, pasižiūrėjo į vieną, į kitą.
    - Užteks, ponai, esu jums dėkingas, - nusilenkė ir pasuko prie baltų plačiai atsiveriančių durų, išraižytų įmantriais bareljefais, ir tarsi suplevėsavo surduto skvernai - vienoje rankoje jis laikė aukštą katiliuką kietu bryliumi, kitoje - baltas pirštines, praėjo pro koridoriuje ir laiptuose stovinčius tarnus žvilgančiomis livrėjomis, o atsidūręs kieme, dar apsižvalgė, tarsi ieškotų laukiančios karietos. Į kokios komedijos ar dramos personažą jis persikūnijo, kam metė iššūkį, ką iššauks ar jau iššaukė į dvikovą, nė pats nežinojo, tik girdėjo, kaip kažkas ragina jį: dabar tik pirmyn, dabar... Klampodamas per patižusį sniegą, slidinėdamas ant ledo, jautė, koks atsainus jo smakras, kaip snaigės kapoja, vėsina jo profilį, jautė kažkieno susižavėjusį žvilgsnį. "Pradvintes, gospoda, pradvintes!" - šūktelėjo kažkas iš alkoholinių gėrimų tarpuvartės, šūktelėjo išdidžiai, įsakmiai, jo balsu. "Taip, taip, pradvintes", - pridūrė jis.
    Tačiau kitą dieną - net telefono būdelės stiklai aprasojo, net juodos ragelio grotelės - su tokia baime, nebesitikėdamas nieko gero, jis susuko jos telefono numerį (aišku, šalčiu nutvilkys jos balsas, kvaily, kam skambini, kvaily! - protestavo kažkas viduje, ji nė neprisimena, neatpažins) ir staiga apstulbo:
    - A, čia tu... o kaipgi... prisimenu, prisimenu, - suskambo jos balsas, minkštas, moteriškas, jautrus. - Tu tokį malonų padarei įspūdį, paskui mane visi klausinėjo, iš kur jis, o aš nežinau, iš kur, ką aš jiems pasakysiu. Ką? Pamiršai pirštines? Kepurę? - nusijuokė ji. - Koks tu dar paikas... Na, žinoma... užeik, jeigu nori... - ne pasakė, o susirangė jam ant kelių, apsivijo rankomis kaklą kuždėdama: - Tu toks mielas... Na, kas tau, kas gi tave nuskriaudė, branguti?
    Ji iš tikrųjų kartais taip su juo elgdavosi vėliau - lyg su mažu, jos globos bei užtarimo reikalaujančiu vaiku, ir tai jam patiko, tokie žodžiai, kurių lengvabūdiškumą ir paikumą perprato vėliau, liudijo jos širdies gerumą, meilę, atsidavimą, žadino geismą, ji pati buvo tarsi bučiniai, ir tik vėliau jis pamatė, kad tai įprastinis, gana neišradingas jos koketavimas.
    Šitaip prasidėjo jo meilė. Artinosi pavasaris, ir skaidrias, speiguotas miesto apylinkių platumas, regimas pro aprasojusius cecho langus, vis dažniau užliedavo šilti, viltingi spinduliai, šen ten apnuoginantys dirvono lopelį, ir buvo akimirkų, kai kovo dangus padvelkdavo gyvastingu vaiskumu, ir pumpurai tarsi suspurdėdavo, stiepdamiesi į jį, paupiais lėkė sausas, džiovinantis vėjas, krėtė žirginių dulkeles, suspindėdavo ištvinusio vandens užuolankėlėje, ir iš vandens jau kaišiojo galvas, varlės, vėjas plėšė nuo beržo tošį, vėjas glusčiojo prie kalvų aptakumų, siaustė, rijo, gėrė pajuodusį sniegą ir vėlei lėkė tolyn; jame pavasarinis stichijos skausmas, žibučių nuokalnės, iš pūstančių kamienų sprogstančios šakos, dar gležni išgeltę daigai - visa, kas norėjo užgimti, vešėti, rodės, šaukėsi to saulėtojo vėjo...
    Po alsios troškulio vasaros, po speiguotos, kraują stingdančios žiemos - jis tebedirbo fabrike, o vakarais mokėsi institute - gatves užtvindė tirštas ir drėgnas rūkas. Pavakariais, skubėdamas pro žuvimi dvokiančias parduotuves, pro tarpuvartes, šiugždančioje, šlamančioje, iš darbo skubančioje minioje, sutekančioje į rūsius, tarpuvartes, parduotuves, aikštes, išmetamas jos ir vėl įtraukiamas, jis girdėdavo, kaip netoliese šniokščia, putoja, neša ledus ir tikroji upė, čia susiliedama su gatvės šiugždesiu, čia atsiskirdama, tarsi tuo pačiu metu, be tiesioginio veiksmo, vyktų dar ir kitas; tai to kito veiksmo detalės, personažai šmėstelėdavo šen ten: nesveikai blyškus merginos veidas rausvoje neono šviesoje kokiam nykiam gatvės kampe, prie aplūžusio namo, alkanas, kviečiantis nelaimingos, beviltiškai sugedusios būtybės žvilgsnis, skundas, viltis, pastanga kažką prisiminti (šitokia melaginga rodėsi jam ir jo Stela), bet brutali, į pakalnę garmanti minia neleisdavo stabtelti... Niūri betono krantinė, šviesa storo mūro langely, venerinės ligoninės sienos, apytamsiai, apleisti skersgatviai - pro visa tai jis skubėdavo iš fabriko į institutą, kad galėtų palydėti ją namo, gal dar užsuks į tą valgyklėlę, pasėdės pusvalandį prie prasto vyno stiklo, žvilgčiodamas, kaip didžiulėje virtuvėje sukasi sveikos storaklubės virėjos, kaip čirškina kepsnius, kaip pleška plačioje krosnyje ugnis, kaip iš to rūko įžengia lankytojai - pamėkliški, girti, pernelyg garsiai trepsintys, šūkaliojantys toms virėjoms... Skausmas ir neviltis jį ginė į atokiausius kampelius, o dažniausiai į niūrų, seną miesto kvartalą, kur juos apgaubdavo aštuoniolikto amžiaus rūkai ir garsai.
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page