r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

STELA

[7]

    Kažkur gyveno ir augino vaikus dukterys Teresė ir Ona. Dravakolas su Stasiumi įsikūrė mieste. Abu turėjo mašinėles ir mažai su kuo iš savųjų bendravo. Tik Algimantas gyveno su tėvais. Pas jį dažnai atvažiuodavo broliai su seserimis, su žmonomis. Kiek ten būdavo klegesio, kiek šniaukrojimo, kiek šnekų! Pavakariais Konstantas, eidamas su rankšluosčiu prie sietuvos, vis stabteldavo pasiklausyti. Kartais ir jie ateidavo pasimaudyti. Aptukę, išpuikę, seniai spėję užmiršti savo dėdes ir tetas, jie strakaliodavo ant vėstančios pievelės, teškendavosi vandeny šūkaliodami, tarsi niekad jame nebūtų gaudę žuveliokų, landžioję po dilgėlynus; tėvas sėdėdavo ant kranto, oriai pūsdamas iš pypkutės melsvus dūmų debesėlius, tirpstančius viršum rasotos giraitės... "Griausmas, kokia karti taboka, iš kur jos ir atvežėt?" - "Čia kubietiška", - šniaukrodavo pro suplotą nosį Dravakolas, ir būdavo keista girdėti iš jo lūpų tokį žodį, matyti, kaip jis varto kokią etiketę, švebeldžiuoja kokį anglišką, ispanišką ar rusišką skiemenį.
    Kartą jis priėjo prie pusbrolio, kai šis brastoje plovė mašiną. Jis buvo penktos kategorijos šaltkalvis, jam išeina po 280, 300 rublių, o kiek dar iš šalies, kiek visur prašo, šnekėjo pusbrolis, namuose trinkteldamas ant stalo butelį.
    Jis žado neteko, perskaitęs pavadinimą - CAMUS. Tai buvo rašytojo vardas, kurį jis pirmą kartą išgirdo žiemos vakarą, sėdėdamas užšalusiais langais Konstanto gryčioje - tolimas, per kontinentus, per pūgos švilpesį ataidintis radijo diktoriaus balsas pranešė, kad automobilio katastrofoje, kurios priežastis neaiški, žuvo garsus prancūzų rašytojas, Nobelio premijos laureatas, filosofas egzistencialistas Alberas Kamiu. Stingdomas nesuprantamos gėlos, jis išėjo į kiemą palydėti tetos Vizgirdienės, kuri ilgai klausėsi tų žinių, - visi jie dar gedėjo jo tėvo, Kristupo. Kai ji dingo baltame pušynėlyje, įsižiūrėjo į gausybe speigo žvaigždžių nusėtą dangų; viena atskilo, ilga tiesia linija perrėžė ledinę nakties erdvę ir, šaltai plykstelėjusi, išnyko beribėse visatos platybėse. Tada jis dar nežinojo, kiek daug jo gyvenime lems šis žmogus, tas tolimas arabų kilmės prancūzas, su cigarete dantyse, jo mintys, jo iš portretų tiesiai žvelgiančios akys; kaip godžiai jis tyrinės to žmogaus veidą; kaip nesąmoningai net pamėgdžios jo manieras, kaip smelksis jo žvilgsnis per šią sustingusią veido kaukę - pakelta apykaklė, apgamas, cigaretė, nuožulnioje plokštumoje žvelgiančios akys, jų romus atkaklumas, švelni jėga; paskui tie snobai, šūkčiojantys: absurdas... absurdas, tos kavinių mergužėlės su cigaretėmis - ryžtis, apsispręsti, visa absurdiška... Tas elegantiškumas, tie svetimo nihilizmo blizgučiai... kaip gaudys kiekvieną jo žodį, rankios taiklias, išraiškingas citatas, kol pagaliau dingtels: betgi perdėm iškalbingas... Kažkoks perdėm galantiškas... besistengiantis imponuoti, akcentuoti absurdą, versti juo patikėti, kurti kažkokią intelektualizmo dramą. Betgi apstulbo, geriau įsižiūrėjęs ir įsiklausęs - tie veidai, tas blyškumas, ta pudra gal jau kažkur matyti, - tai devyniolikto amžiaus džiovininkų veidai ir jų vitalinis gyvenimo džiaugsmas... ne, ne, netikras.
    Traukydamas smunkančias kelnes, sukaliojasi prie savo klojimo Vizgirda. "Egi ten - kaip ančiokas, kad krypuoja, kad girgsi, - sako Vizgirdienė. - Eiki su žmonėmis pasišnekėti, ko čia stovi", - priduria. "O jie ar negali užeiti? Per kiemą perėjo, o nė vienas nė neatsisuko... Sietuvėlė tai mano... mano krūmas, brasta..." - galvoja, vos įstengdamas susilaikyti ten nenuėjęs ir jų neišvaręs.
    Iš savo kiemo jis mato Kazimiero namus - kermošių dienomis ten stovėdavo trys keturios mašinos. Iš senų ilgai tausotų rąstų jis irgi susirentė didžiulį erdvų namą, tik tas namas stovi ne gyvenvietėje, todėl vis baiminasi, kad melioracija gali jį iš čia iškelti, - gaila būtų sodo, šitų pakrūmių, metų metais mintų keliukų. Žvilgčiodamas pro langelį, sėsdavo prie radijo. "Otgi višta... kurgi dabar ranką kišu, - palei krosnį tupinėjančios pačios balsas, - galvojau, kad čia indauja, o čia mūrelis..."
    Mūrelio baltumas ir dabar Vizgirdienei šviečia per naktis, ir rodosi, kad ten sėdi poteriaudama motina, ir Kristupo balsas, ir ankstyvieji gaidžiai, ir ratų dardėjimas per gruodą, ir peleniniai rytai, ir bėgantis pas Anuprą keliukas... o kartais tarsi tolimo gaisro apšviesti debesys nuo Santakų, Dusmenų, ir tie blykčiojantys lėktuvėliai, kuriuos matė, kai vokiečių lėktuvai bombardavo Užpelkius. "Rodosi, ar koks trenksmas staiga pasigirs, ar varpai sugaus, taip negera, - ne sykį pasakojo ji, - taip baisu dėl kažko, kad nebežinai, ko nusitverti, kur bėgti... Kaip tą pavakarį prieš karą, kai kartą ėjau paupiu pro alksniokus: staiga kas lyg sustabdė, lyg už rankos nutvėrė, atsigręžiu, žiūriu - bernioko drabužėliai pilkuoja, jis tada tik metukų buvo, ant tiltelio, kur vandenį semiu, ant paties kraštelio pasilenkęs baksi pagaliuku, ak tu viešpatie, kad pulsiu per dilgėles, o čia telyčia bau bau, pasižiūriu - niekur vaikelio nebėr, jau vandeny, srovė kad neša kepurę, kad neša, šoku nieko nežiūrėdama, ten gilu, man iki pažastų, vos suspėju nutverti, kad lekiu, kad lekiu namo, glėby suspaudus, o žemė po kojomis kad linksta kaip per ledą, čia dar ančiukai gar gar iš po kojų. Štiš, prakeiktieji!"
    Šitie krūmokšniai, šitos kalvos, takai, klojimo skliautas, šitas serbentėlis, prie kurio motina išlydėjo tėvą karan, šita obelis, šitas skardis, akmuo, šitie saulėtos žemės vaizdai - pamatyti siaubo akimis, beribėj kančioj ar meilėj, - argi jie neturi amžinai pasilikti kieno nors sieloj?
    Neišmanydamas, ko griebtis, Vizgirda sukalioja radiją. Čia žinių pasiklauso, čia į laikraštį dirsteli, čia, žiūrėk, pakliūva į rankas kokia sena knygiūkštė ar žurnalas. Tanketės, lekiančios Abisinijos keliais, per rugius brendantys kareiviai - atsiraitoję rankoves, su automatais, prezidentų, ministrų, premjerų pasisakymai, jo Ekscelencija, generolas, apie kurį jis daug yra galvojęs nemigo naktim. Kiek visko būta, - nei suskaičiuoti, nei aprėpti nebegali, - siūbtelėjo kaip didžiulė banga, nuplaukė kaip koks rūkas, atidengdamas ir grotuotą langą, ir raudoną belgų bendrovės sieną, ir šiuos laukus, ir kalvas su baltu rugių šnarėjimu, dainom pjovėjų, kuriems persikreipęs vaikas nešė vandens pilną ąsotį. Dabar jau toli, jau liečia kitus, o jis, kaip stovėjo, taip ir pasiliko kieme, sutrikęs, kažko lūkuriuojantis, nežinantis, kas iš kur ateis.
    - Ko čia stovi, eik gryčion, - šluostėsi apsiašarojusias akis jo pati.
    Bet kas atitrauks jį nuo to saulėlydžio, nuo besiraitančio per kalvas vieškelio, apstoto pajuodusių gluosnių, vingiuojančio pro Kazimiero, Kaušpėdo, Stepšio, Kainoriaus namus, vieškelio, kuris jį visą laiką vadino kažkur kitur - į Argentiną, Australiją, Švediją?
    Anksčiau, būdavo, vis ginčijasi su kažkuo, nepritaria, baksi į akivaizdžiausias klaidas, o dabar nebesikiša, sėdi, pyksta, apmaudauja, stebisi, bejėgiškai skėsčiodamas rankomis, spjaudydamasis. "O kas gi galėjo žinoti, kad šitaip bus, - kilsčioja galvą. - Kurgi, gerai... šitiek visko yra. Nematyta, negirdėta. Ale paskiau kas bus, ką? - atsigręžia, laižydamasis lūpas, piktai, agresyviai klausia. - Et, netikiu, - kilsteli kepurę ir suleidžia į plaukus pirštus. - Kurgi matyta, kiek Rėzos pelkynų nusausino, šitoks raistas, matai, kokia galybė". - "Aha, - glusteli prie jo Konstantas. - Tu tik pamislyk, - raukdamas antakius, sako tokiu reikšmingu tonu, kad visi sulig kiekvienu jo žodžiu turėtų stebėtis, aikčioti. - Šitokie kelmai! Va, drūčgaliai! O raistas koks buvo, dieve sergėk, kad ten... nei pereiti, nei išvažiuoti, tik prie pakraštėlio gali prieiti, bet irgi atsargiai, per kimsus, pasisaugodamas, alksniokų prisilaikydamas, o jie išvarė griovį, išdegino, išrovė, išvertė, išlygino, nugnaibė tuos medžiukus... Sulėkė su tom mašinom, op! - ir baigta, per kelias dienas, savaites, aha, taigi, mislijau, nė vienas iš ten neišvažiuos, prasmegs kaip į peklą, o žiūrėk - išvažiavo, šitokius medžius išvilko, ot bracia, jėga, jėga ką daro. O dabar rugiai ten, gražu žiūrėti, net liula".
    Tačiau Vizgirda nė akių į Konstantą nepakelia, sėdi prie lango, galvoja kažką sava - seniai žinoma, ką Konstantas pasakys, kokiu balsu, kaip nusistebės. Tik abejingai mosteli ranka, ir veidas staiga ištįsta, pasidaro tuščias, nustėrsta. Sėdi Konstantas, šito saulėlydžio nutviekstas, vartalioja rankas ir tyli, o tas pats laikrodis, kuris ėjo ir tada, kai jis basas, suskirdusiom kojom bėgiojo paskui Diržio tėvų bandą, kurio švytuoklė švysčiojo prieblandoje, kai atėjo prašyti grūdų, - dabar to paties laikrodžio švytuoklė švysčioja Vizgirdos troboje, žadindama tą pačią baimę, kokią jautė, kai įžengė į Diržio trobą, praganęs ėriuką, paskui vėliau, kai eidavo skolinti grūdų, litų, centų. Skardūs, kurtinantys to laikrodžio dūžiai, aidintys baime, netikrumu, per metų metus stingdantys kraują.
    Pasakys kokį žodį, vėl tyli: "Daug dar visokių permainų nusimato. Kitaip dabar žmonės gyvena..." - "Et", - mosteli Vizgirda. "Ką čia senus laikus beminėti", - sako įėjusi trobon pati. Skambteli kibiras, ir vėlei jiems rodosi, kad sėdi senoje aprūkusioje grytelėje, priešais pečiuką su koptūrėliu: plieskia saulėlydis, girdėti iš pušynėlio parlekiančių vaikų balsai... Gal ir Kristupas per pušynėlį beateinąs. Ne... Samanos, senos tvartelio samanos, kaip... kaip kas? "Taigi, Konstantai, pažiūrėk, - ar tu kada matei tokias samanas?" - klausia sesuo. "Aha, kurgi! Švilpia laikas, apsižiūri - nieko nebėr! Ar seniai aš čia mažutis buvau, o vaikai... ar seniai jie buvo tokie kaip pupos. Kartą Juzukas, žiūriu, griuvinėdamas ateina per arimą. Va toks kaip pupų pėdas, o dabar... Ajajai. Ai ai, tu sakyk, pamislyk, ai ai ai. Dabar ir vaikai visiškai kitokie... Prisimenu, Juzukas, Vytautas ir Maldoniukas vis prie knygų, pakrūmėse, o šitie prie traktorių, kombainų, laksto motoroleriais ir motociklais kaip dideli", - vėl pradeda savo ilgą pasakojimą Konstantas. Anądien einąs miestelin, žiūrįs - sėdi va toks apšepęs, su barzdele. "Va, šitoks, - rodo, tipendamas į gryčios vidurį. - Gal inteligentas koks, tu pamislyk, anksčiau, būdavo, inteligentai - oho, iš tolo matai, o dabar nė nebesuprasi, kuris mokytas".
    Vizgirdienė nesiklauso, kepa bandelę, ryt poryt Vytautas su savo žmona atvažiuos, anūką atveš parodyti. ("Toks gražus, visai kaip tėvas, ir intapėlis po kairiąja mentim".) Jos akys spinduliuoja šiluma. Ji sensta, gęsta, ji skuba... "Eiki geriau tu, Konstantai, iš čia, - sako netekusi kantrybės, - negi jokio neturi darbo. Mačiau, tavo pati tvartelin nuėjo, eiki, padėsi".
    Kartais čia su savo vyru atvažiuoja jaunesnioji senosios Daukintienės duktė Gracielė. Pusmergė ji išvažiavo į miestą. Tarnavo, dirbo maisto parduotuvėje, restoranuose.
    - Fui, brudas, - nusipurto ji, stabtelėjusi prie tvartelio ar Vizgirdienės melžiamos karvės. - Kaip tu, Tekle, visą amželį čia gali ištverti, koks tavo vyras, kelmas - ne vyras. Vienos dienos aš su juo neišgyvenčiau. Fui! - rauko raudonas lūpas.
    - O tavo? Kuo gi tavasis geresnis?
    - Fi, manasis! O, manasis - oho. Žinai, kas jis buvo?! Tu žinai, kur jo sesuo. Hm! Mano! Su manimi ji susilygins. Man jūs va - į pauodegį papūskit. Aš! - vėsčioja ji rankele, muistosi, kraipo galvutę, nedidelė, stamantri, tvirtai suręsta. - Tu žinai, ką man yra vienas karininkas pasakęs?.. Fi! O žinai, su kuo aš... kiek aš jų turėjau. Ji mat su manimi susilygins, tu pamislyk!
    Net į tvartą ji eina tarsi svitos lydima, bijodama prisiliesti ko nors, kas purvina, dvokia, - fui, brudas! - o šalimais, tarsi palaikydamas neregimą pūstos suknelės šleifą, kicena jos vyras, nedidukas, judrus, išdžiūvęs, pliku pakaušiu, kiek tolėliau lekia kokį pagaikštį iškėlęs jų Adomėlis.
    - Mamyte, mamyte!
    - Kas yra? Kokį pagalį tu laikai? Fui, brudas. Sakiau, kad nieko neimtum. O tavo kur akys? - užsipuola vyrą. - Kur tas tavo meitėlis? Parodyk, - artinasi prie Vizgirdų tvarto ir, šiaip taip prisiartinusi, žiūri žiūri į juodą žvilgančio patošo tyrę, murkdomą prie jų atšnopuojančio meitėlio kojų. - Fui, bjaurybė, - šeria meitėliui per snukį, kurį kėlė, norėdamas pauostyti jos kvapnią gėlėtą suknelę. - Tai gal atsiųsi man kokią puspaltį, gal dar skilandžio ar kumpio. Ne, geriau sakyk, kada pjausi, mes atvažiuosim, mums nieko nėr. - Vizgirdienė, tokius žodžius išgirdusi, sustoja kaip sušerta. "O tu ką man esi davusi, - vos beįstengia susitvardyti, - ką tu man esi atvežusi?! Kaip tu į mane žiūri! U, prakeiktoji!" - Ir ima daužyti niekuo dėtą gyvulį su tokia tūžmastimi, kad šis nebežino, kur gelbėtis.
    Gracielės veidas šviežias, pamasažuotas, menkiausia raukšlelė išlyginta, užglaistyta, oda tampri, elastinga. Tuo ji aiškiai didžiuojasi, jai čia per keletą valandėlių visa įgrysta, - tai musės, tai uodai, - ir lekia pušyno oru pakvėpuoti.
    - Kaip gera, - atlošia galvą, ir kartais iš jos rankų, laikančių veidrodėlį, išsprūdęs saulės zuikutis plyksteli pro pušelių viršūnes į žemus apmūsijusius langus.
    Bet čia pernelyg svilina, nė balta plačiabrylė skrybėlė negelbsti, šit ir laksto ji, nusitvėrusi maršką, pusplikė į pakrūmę prie sietuvos, iš dardančių vežimų seniai tiesia kaklus, ryja godžiomis akimis lepų jos kūno baltumą, stebisi įnoringa skrybėlaite. "Fui, brudas". Paskubomis susiglemžia savo mantą, tempia į mašiną baltą gauruotą mopsiuką, trinkteli durelėmis, mosteli rankute, pasitaiso akinius: "Važiuokim!" - motoras kriokteli, išmeta melsvą debesėlį dūmų, kurių neįprastas aitrumas, sumišęs su dirvono kvapu, dar ilgai dirgina uosles.
    "Berniuk, tu mano berniuk, - sakydavo jam teta kur pušynėlyje, prisitraukdama prie pusnuogio kūno. - Ko tu čia stypsai? Ko čia tu nematei? Tai kupranugariai. Jaučiai. Ech, gyvenimėli, laikykis. Duotų kas man tavo metus, aš jiems parodyčiau. Va mudu, mopsiuk, pagyvenome, pagyvenome, ką? Imk šokoladuką, imk, jau toks mažulėlis mano... imk... - pakelia lekuojantį nuo karščio šunytį ir žemu, staiga pasikeitusiu balsu vėl ima mokyti Juozą: - Važiuok. Ko tu čia stypsai. Gyvenimo tu dar nematei. Oi vaike, vaike, jeigu tu žinotumei. Ką tu ten lemeni, ką sakai? Eik tu, eik, pamatysi, aš tau sakau, nieko tu dar nesi matęs, tu dar toks žalias, vaike, vaike, nieko tu nebijok, tu pamatysi. Spjauk tu į viską, sakau, eik tu, eik, ko tu delsi, ko tu lauki?" - šnekėdavo ji, dairydamasi į veidrodėlį, pasitaisydama plaukus, įdėmiai apžiūrinėdama savo lūpas, akis. ("Reikia man šito senio... Va, kam man reikia", - mostelėjo į kiemą, kur stovėjo mašina.)
    Juozas nebežinodavo nei ką sakyti, nei ką galvoti. Tačiau jis niekad neužmirš, kaip vienoje užstalėje ji uždainavo, ragindama jaunystę mylėti - sukrečiantis jausmo stiprumas, balso skaidrumas, jėga, kažką kerėjęs, bet jau vystantis grožis, tie stojusioje tyloje virpčiojantys, skambčiojantys girliandų krištolėliai, tas viliūgiškas kitados nepaprastai gražios moters žvilgsnis, kuriuo ji visus nužvelgė... "Betgi ji galėjo būti puikiausia solistė!" - nusistebėjo Juozas, apstulbęs, kaip keistai derinasi šioje moteryje paika tuštybė, grožis, noras džiaugtis, kuris visuomet buvo gyvas jo tėvo sieloje, - beje, ji buvo nepaprastai panaši į Kristupą, - tačiau kuo visa tai buvo paversta...
    "Matai, kaip teta Gracielė gyvena", - pragysdavo verksmingas sesers balsas, kai apsilankydavo jos namuose.
    Ieškodami geresnio uždarbio, su vyru ir dviem vaikais jie nuolat kraustydavosi iš vienos vietos į kitą, todėl visa pas juos buvo tvarkoma su atodaira į tą laiką, kai prasigyvens, įsikurs mieste, aptiks gerą darbą. Visa, ką jie turėjo dabar, laikina, taip laikina, kad jie nei savo ūkelio netvarkė, nei kambarių. "Pasižiūrėk, kaip dėdė Povilas, kaip Stasius, o Feliksas, tas Dravakolas, kaip įsikūrė", - priekaištaudavo sesuo.
    Jis išvažiuodavo iš jos namų beribio koktumo apimtas.
    Jie dažnai lankydavosi pas gimines, visur dairydavosi, šniukštinėdavo ir dažnai aptikdavo tokių daiktų, nuo kurių jų veiduose šmėsteldavo baiminga pagarba bei išgąstis: vieni juos priblokšdavo, užkrėsdavo begaliniu palankumu šeimininkams, nuo kitų suspindėdavo akys ir pritildavo balsas. Pasitraukę kur atokiau, jie ilgai dėl kažko tardavosi - dažniausiai šnekėdavo vyras, gunktelėjęs, prakaulis, o sesuo tik pritariamai linkčiodavo galvą ir galvodavo, galvodavo. Abu jie visą laiką kažką galvodavo, šnabždėdavosi, tarsi rodydavo akimis į baldus, į nešamus ant stalo valgius. Buvo žodžių, daiktų, uždarbių, pažįstamų, kurių vardus išgirdę jie netekdavo žado. "A... matai... - pasakydavo po ilgos pauzės sesuo, - aš ir galvoju, aš ir žiūriu, iš kur tiek visko turi. Matai... ką gi... toks priėjimas... kurgi... kurgi..." Ji dar ilgai sėdėdavo apstulbusi, priblokšta, paskendusi kažkokiose savo mintyse, narpliodavo, tampydavo nelyginant kokius siūlus. Visoje giminėje jie vieninteliai, nespėję įsitvirtinti. Juozas? "Ką su juo šnekėti", - mostelėjo kartą švogeris, kai Juozas kažkokio ginčo įkarštyje šūktelėjo misiąs sausa duona, vaikščiosiąs pusplikis, taip taip, kiauromis kelnėmis, bet padarysiąs savo. Jiems jis buvo baigtas, žuvęs. Taip, Juozas suprato karčią tiesą, kad užtenka kartą paslysti, ir visi - net artimieji - laukia, kada vėl paslysi.
    Kažko stigo sesers ir kitų artimųjų namuose. Ir ne dėl to, kad ten nespindėjo vaivorykštė, netvieskė bijūnai ir tulpės, neklykavo basakojai vaikai. Beatodairiškai į kažką numoję, jie taip pat beatodairiškai pasirinko tai, kas, Juozo akimis žiūrint, nebuvo esminis dalykas, tačiau turėjo atstoti esmę. Tai buvo godulys daiktų, skirtų svetimai akiai. Net savo naujuose namuose jie sakytum ne gyveno, tik džiaugėsi - taip jiems dabar patogu, gerai; visa tai jie rodydavo svečiams, vedžiodavo juos į garažus, užkaborėlius, sandėliukus. Akys blizgėdavo, prakaituodavo rankų delnai, ak, kaip jie laukė pagyrimų, kaip gėrė juos tarsi išganingą balzamą. Taip formavosi naujas klanas, nauja šneka, kurios Juozas neįstengė suprasti.
    Tuo pačiu jis matė: vieną kitą jau kamuoja hipertonija, kitas nenustygsta, entuziastingas, judrus, o už jo nugaros - masyvi, kailiuose paskendusi žmona; persisotinusios, apsunkusios jos sėda už stalų, ragauja visokius valgius, kol pažadina žvėrišką, nepasotinamą apetitą, ir kai jau visi sotūs, apgirtę, susižvalgo, ketindami keltis, kuriame nors stalo gale pasigirsta godus kokios ypatos čiaumojimas - ji čiulpia kauliukus, laižo pirštus, čepsi, nepakeldama galvos, visa aplinkui užmiršus, paskui ima svaidyti kokčias replikas, pasakoti anekdotus, žvanginti raktais, ir visi kvatoja pilnomis gerklėmis, stengdamiesi jai prilygti, antrina jai - tokia ji sąmojinga, tokie šmaikštūs žodeliai, och, liežuvėlis. "Jau tokia linksma, tokia linksma", - sako sesuo. "O kaip jie gyvena, kiek visko turi!" - priduria kažkas, ir tas godus, nevalyvas, kretintis stabas išauga kaip kalnas, ir jie kabarojasi kažkur į viršų, kelia pamaldžias akutes, mosuoja rankutėmis, strikinėja. "Aš visus jus surysiu!" - staiga pasikelia milžinas ir ima juos gaudyti, sukinėti sprandus, svaidyti. Susiriesdami, susisukę jie sprunka kažkur ir vėlei renkasi prie to paties stalo, senoje tėvų troboje, kur plazda, krūpčioja jau niekieno nebekūrenama židinio liepsna, laižydama akmenis, plytas, ketinius puodus. Iš piemenų laužų, dūminių pirkių, jaujų, - ugnis, menanti speigus; kai nuo šalčio poškėdavo tvoros, koks nors vaikas tiesdavo sužvarbusius nagelius prie tavęs, lyžčiojančios atšvaitais langų šarmą, pūsdavo, trindavo pirštu pablyškęs, klūpodamas ant šiaudų čiužinio, ir kol motina jam nunešdavo blyną, stingdavo jo akyse sūkuriuojanti pūga ar mėnulio pjautuvas virš beržyno. Ką tu byloji, ugnie?
    Stulbinantis nereiklumas sau, nevalyvumas, menkysta visur badė akis, visur jie tiesė lipnius nagučius, stveriojo, glemžė, kombinavo ir... tuo didžiavosi - čia klestėjo jų savigarba, jų išdidumas, šituo buvo pagrįsta, persmelkta jų egzistencija.
    Kokia pigi kompensacija, koks lengvas revanšas! Sulig kiekviena diena jis šlijo nuo jų, tolo, smelkėsi į gilumą, spraudėsi į kertelę, kurios nė nebuvo, kurią reikėjo susikurti. Jautė, kad jame bręsta kita, atvirkštinė reakcija: panieka, visiškas abejingumas tam, ką taip vertina daugelis.
    Žinoma, jis čia buvo profanas, jis nieko nebūtų nė pastebėjęs, jeigu ne sesuo - sykį gatvėje kumštelėjo jam į pašonę ir, žado netekusi, parodė į susivėlusį nukleiptais batais vargetą, rakinantį žvilgančios "Volgos" dureles. "Tu matai, koks raktelis, tu pasižiūrėk į jo batus! O aš maniau... Tu žiūrėk, tu matei, dabar žmogus nebežinai, su kuo turi reikalą. O aš jo vos neišplūdau parduotuvėje, tu matei!" - šūkčiojo ji, negalėdama atsipeikėti, be galo sutrikusi, nelaiminga, nes tokį žmogų palaikė valkata, pašlemėku. "Valkata ir yra!" - tarė jis. "Eik tu!" - jos balsas sudrebėjo. Bijodama, kad jis dar ko nepasakytų, ji perėjo į kitą gatvės pusę...
    Stabteli upės viduryje ant aukšto akmens, kur permestas lieptas. Nuo šito akmens jie šokinėdavo į vandenį, ant jo džiovindavosi saulėje arba, sumerkę meškeres, žiūrėdami į seklų, tingiai besiplakantį vandenį, kuriame ant rausvo brastos smėliuko blykčiodavo kuojos, šapalai, pasakodavo visokias istorijas, padavimus, siekiančius pagonystės laikus (ir šitas akmuo esąs nuridentas nuo kalno), čia juos apimdavo palaiminga šventadienių popiečių ramybė su iškilmingu kibirų skambčiojimu, vartelių girgždėjimu, ėriukų mekenimu... Nuo šito akmens jie kartą regėjo bronziniais pečiais milžiną, įsikibusį į skardžio šlaitus, ir užvaldė toks jausmas, tarsi tai būtų ne debesis, o kažkokia baugi, besikelianti dievybė, kuri dar ilgai jų nenorės išleisti iš čia, kur girdėti kimūs galvijus varinėjančių kaimiečių balsai ir stovi apmirusios girios, nužertos saulėlydžio šviesos.
    Štai ir Maldonio namai, atsiverią nuo kalno, ant kurio jis jau stovėjo vieną tolimą ir skaidrų vasario vidudienį...
    Ošia vėjas, žydi lubinai, dūzgia bitės, karštas oras tvoksteli sakais ir vėsiomis, paskutinę drėgmę garinančiomis samanomis. Sausą, supleišėjusį pušies kamieną tuksena genys. Žolėje vos vos bežymu giliai į žemę įsipjovusios ratų provėžos. Tai kelias, kur, panirdami iki stebulių, vežimų ratai samstydavo pilką, įkaitusį dirvonų smėlį. Braška arklių pakinktai, trūkinėja pakeliamosios - sakytum čia tebetvyro prakaito tvaikas ir arklius raginančių vyrų balsai. Šituo keliu važiuodavo jie į plačias, gyvačių pilnas pašvenčių pievas. Gruodyje su gaidžiais juo išdardėdavo turgaus vežimai... Kelias, kuriuo moterys eidavo puošti kapų. Tuo metu, kai didžiuoju vieškeliu gaudė vis dar mažai juos užkliudydamas didelių permainų laikas, čia sruvo senasis gyvenimas, lėtas, aptekęs žolėmis, glusčiojantis prie pušynėlių, papievių ir viensėdijų, tai išnyrantis ant kalvų, tai pradingstantis už kokio miškelio alkūnės...
    Skelbdami vidurdienį, miestelyje sugaudžia varpai - iš pradžių mažasis, brėžiantis smulkią punktyrinę liniją, po jo didysis - ilgi ir platūs brūkšmiai. Šitie varpai jį užklupdavo ankstyvais rytmečiais besiprausiantį kieme šaltu lediniu vandeniu, ir pirmoji jo mintis būdavo, kad jis neatliko braižybos ar geometrijos užduočių, kad netrukus jam švilptels Albinas, - į mokyklą jie visuomet eidavo kartu; šitie varpai juos užklupdavo ir speiguotais žiemos pavakariais, kai, prisirankioję iš skaityklų ir palėpių knygų, traukdavo per pušynėlius namo...
    Praeitų jis pro šituos namus, bet Albino motina jį jau pastebėjo. Tos pačios bėdos, šimtus kartų girdėti nusiskundimai ir klausimai: kaipgi Albinas gyvena, ar nesiruošiąs Praeitų jis pro šituos namus, bet Albino motina jį jau pastebėjo. Tos atvažiuoti, ar jie susitinką. Atsakinėja jisai nenorom, žvilgčiodamas į apleistą išdžiūvusį sodą, kur kapstosi vištos ir dūzgia prie išpuvusių avilių keletas sunykusių, apleistų bitelių.
    Žinoma, su Albinu jie susitinka, ne, nesakė, kada atvažiuos, užsiėmęs, - jis stengiasi išsklaidyti visiškai jam nesuprantamus motinos būgštavimus. Prie atsikišusiomis sąsparomis pirtelės moteriškė jį vėl pasiveja. Atneša sūrio, lašinių, Albinui nuveš, abu pasidalinsią, tačiau tokias motinos dovanas Albinas priima apmaudingai raukydamasis. Ką darysi - nuveš, nors ir nedažnai pas jį apsilanko, bet nuveš. "Negerai, - sako motina, - oi, negerai, kad jūs šitaip gyvenate. Kaip broliai turėtumėt būti, kartu čia mokėtės, augot, ir aš tavo motiną, amžiną atilsį, gerai prisimenu..."
    Daug kas jiems būtų pasakęs tokius žodžius, bet Albinas vis neturėjo laiko. Kažkas jį vis skubino, ragino.
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page