r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

STELA

[2]

    Laikinai prisiglaudė pas draugus bendrabutyje, kiekvieną dieną klaidžiojo po miestą, ieškodamas darbo. Pagaliau įsidarbino konservų fabrike krovėju, apsigyveno pas batsiuvį. Užsirašė į bokso treniruotes. Daug skaitė.
    ...Žmonės skubėjo, žmonės oriai sėdėjo savo įstaigose, tikrino popierėlius, skaičiavo balus, vedė kruopščias ataskaitas, kas ko vertas, saugojo savo postus, privilegijas, iškaulytas, gana abejotinais būdais įsigytas, ypač tie ir buvo įžūlūs, kurie tų postų nebuvo verti, kurie gavo juos už nuopelnus, neturinčius nieko bendro su užimamomis pareigomis. "Iškvėšę seniai", - pasakė vėliau Juozas apie juos. Nieko, jis dar įrodys - gal negreit, gal jau visi, kurie jį atstūmė, engė, seniai jį bus užmiršę ar mirę. Įrodys. Įrodys ir pamotei. Tomis dienomis jis ir parašė pasakojimą apie vieną kanceliaristą ir jaunuolį, niekaip neįstengiantį suprasti, ko tas žmogus nori.
    Į jo įstaigą veda aplūžę, įnoringai išsišakoję, čia aukštyn, čia žemyn smingantys laipteliai, - beje, ir pačią įstaigą vaikinas tik per didelį vargą atrado, - ant tų laiptelių prispjaudyta, primėtyta popierių, laikraščių skutų, lankytojai iš čia išeina pablyškę, suklususiais veidais, kiti karščiuojančiomis, panikos pilnomis akimis, kitų žvilgsniai grabinėja duobėtas ištrupėjusio tinko sienas, pajuodusias nuo turėklus braukančių rankų, dar kiti rankioja tuos popiergalius, sėdėdami ant laiptų, dėlioja laikraščių bei knygų lapų skutelius ir skaito, vis dėlioja, lipdo ir skaito, kiti švilpte švilpia tais laiptais, išlekia, trenkdami durimis, dar kiti lipa kažką murmėdami sau po nosimi, gestikuliuodami, šūkaliodami, kažkam grūmodami; nestinga ir tokių, kurie išeina rimtai susimąstę. Visiems jiems reikia pereiti seną kiemą, kur auga plikas apšiuręs gluosnis, o gal klevas, džiūsta skalbiniai, šmižinėja liesi, laibakojai vaikai, nuo pajuodusių, sukrypusių balkonėlių dairosi moterys, jos vėdina patalynes, neša paplavas, laisto gėles... Vieni čia užsibūva ilgėliau, kiti, tie, kuriuos priėmė, lekia tiesiog į gatvę, treti valandų valandas čia sukaliojasi, geria paplavų ir šiukšlių tvaiką, žvilgčioja į tarpuvartes, į duris, į lankytojus, drėgnus koridoriūkščius, į tas moteris, į vaikus, šnekina seneliūkštį, sėdintį pašaly su lazdele, su laikraščiu, su šunyčiu, kai ko jį klausinėja, žvilgčioja į gluosnį, į langus, kuriuose, žiūrėk, jau žiebiasi šviesos, šiltos, tamsiai raudonos ar blyškios, neoninės, šen ten matyti patižę, pajuodę sniego lopai, ir tarsi girdi, kaip grindiniu nudarda karieta. Paros ir metų laikai čia keičiasi nejučiomis, ir tik viltis, ir tik laukimas, skausmingas ilgesys ar lūkestis...
    Tačiau tas vaikinas neskubėjo išeiti iš kanceliaristo įstaigos. Jis bandė derėtis, jis ginčijosi, jis lyg pakerėtas žiūrėjo, kaip tas paima kokią kortelę, šnekasi telefonu, atsilošia į kėdės atkaltę, žiūri ir tyli. Ko iš jo nori tas žmogus, kodėl vis negali surasti, parašyti, išduoti jam reikiamo pažymėjimo? Tas žmogus vis suka nuo vaikino akis, vis rausiasi savo kortelėse: esą, jo tėvai, tėvo brolis, ne, senelis, jis pats, tas vaikinas, kartą pasakęs ar padaręs kažką... Kada tas buvo, ėmė kamantinėti žmogus jaunuolį, tačiau šis tik skeryčiojo rankomis. Gal tada, gal tąsyk, ėmė perkratinėti atmintį jaunuolis, ir kuo daugiau jis galvojo, tuo prieštaringesnis ir sudėtingesnis jam rodėsi jo gyvenimas: šimtus, tūkstančius kartų jeigu ne darbais, tai žodžiais, jeigu ne žodžiais, tai mintimis jis galėjo nusikalsti, kažką išduoti, paniekinti. Svarbiausiu dalyku jam tapo klausimas, ką apie jį žino šis žmogus, žvilgčiojantis iš savo užstalės į jį čia įtariai per storus akinių stiklus, čia užjausdamas, čia griežtai ir su panieka. Kas surašyta šiose kortelėse, ką žmogus pakuždėjo ką tik įėjusiai ir prie jo pasilenkusiai jaunutei sekretorei, kodėl ji linktelėjo, žvilgtelėdama į jį, kur išskubėjo, kodėl staiga sučirškė telefonas - ir vienas, ir kitas, ir trečias, - ar neliečia tik visa tai jo, šito jaunuolio, taip, taip, kažkas daroma už jo nugaros, jie susitaria... susitaria prie kavos, prie taurelių, jie kai ką žino... jie tiesiog yra sudarę prieš jį sandėrį, o gal net sąmokslą, bet kur siūlo galas, kaip visa tai išsiaiškinti, kai jie nieko neleidžia suprasti, siuntinėja vieni pas kitus, Ir visur užuominos, - supratingi, užjaučiantys ar priešiški žvilgsniai, meilikavimai... O gal tie, kurie dedasi jo geriausiais draugais, ir yra pikčiausi jo priešai?
    Kadaise žvalus, linksmas jis lėkte įlėkė į šitą kabinetą nekantraudamas, glamžydamas saujoj kepurę, - buvo pavasaris, ir kieme po sprogstančiu gluosniu ant suoliuko sėdėjo mergaitė šviesia suknele, laukė jo, jis manė tuoj pat gausiąs reikiamą dokumentą. Tačiau tas žvilgsnis per storastiklių akinių viršų, tie žodžiai, kuriuos jis atsiprašinėdamas ištarė: "Ten manęs laukia, supraskite..." - "O durų ar negalit uždaryti?" - išgirdo šiurkštų, žemą balsą. "Bet ten..." - jis vos atgavo kvapą. "Aš jums sakiau... Be to, eilė..." - ištarė tas žmogus. "Kur, kokia eilė? - apsižvalgė vis dar entuziazmo apimtas jaunuolis, tebeglamžydamas savo baltą kepuraitę, sudauždamas kumščiu į delną: - Kurgi eilė?" - "Pas mane visuomet eilės, - suniurzgė tas žmogus. - Čia taip nebūna, kad atėjai ir... Sėskitės".
    Šitaip prasidėjo pokalbis, užsitęsęs, su ilgomis pertraukomis. Iš pradžių vaikinas vis dar žvilgčiojo į šviesų pavasarinį kiemą, kur jo laukė mergina, paskui ir ją užmiršo. Kai jis išslinko iš čia, ten, kieme, viešpatavo rudenė dargana, temo, pernelyg jaukios, o gal priešingai, nejaukios šviesos žiebėsi languose, už kurių buvo dengiami stalai, vakarieniaujama, klojamos lovos, žiūrima televizoriai... Buvo šviesos, buvo neviltis, buvo skausmas, ilgėjimasis, baimė ir įtarumas, - kas gi jam kenkia, kur slapstosi jo priešai, kaip juos sugauti, susekti, - buvo įnirtingas minties darbas, vienatvės ir pasmerktumo jausmas, kai jis, būdavo, eina girtas vakarais į namus, nepakeldamas akių nuo juodo nulyto asfalto. Ir tik kartais nykią būtį nušviesdavo mergaitės, kitados jo laukusios, o gal ir tebelaukiančios pavasariniam kieme po švelniai svyrančiu gluosniu, paveikslas.
    Draugų paskatintas, nunešė tą pasakojimą į redakciją. Žinoma, redaktorius grąžino, keistai pažiūrėdamas. Irgi biurokratas, pagalvojo Juozas. "Argi pas mus taip būva?" - nusistebėjo redaktorius, stovėdamas savo užstalėj, palenkęs galvą, stengdamasis kuo lygiau sudėti rankraščio lapus, už jo nugaros ant sienos kabojo primerktomis akimis įdėmiai į juos žiūrinčio žmogaus portretas. "Kurgi ne, - burbtelėjo Juozas, - bet aš ne vien apie tai, kas čia pas mus, aš apskritai. Tas subjektas..." - "Koks subjektas?" - suraukė antakius redaktorius. "Na, biurokratas", - Juozas pažvelgė į patogiai minkštoje kėdėje su brangia cigarete tarp pirštų įsitaisiusį redaktorių. "Biurokratas? - neslėpdamas smalsumo, vėl paklausė redaktorius. - Čia velniaižin kas, o ne biurokratas". - "Ne, ne vien biurokratas, nors iš to, kaip jis žiūri į jaunuolį, kaip rausiasi po kartoteką, kaip sėdi..." - jis vėl žvilgtelėjo į redaktorių. Nervingu judesiu šis staiga užgesino cigaretę, pakilo iš fotelio. "Žinai ką, vaikine", - ir nužiūrėjo jį nuo galvos iki kojų taip, kad jis išvydo save iš šalies: apšiuręs švarkelis, trumpomis kiškomis kelnės, pigūs nukleipti bateliai. "Jeigu tas žmogus nebūtų biurokratas, jis pasiteirautų, iš kur tas vaikinas atvykęs, paklaustų, kur jis taip skuba, pajuokautų, duotų jam tą pažymėjimą... ką jam reiškia, - aiškino Juozas, - tačiau... jis žino tik savo instrukcijas, o ar jos reikalingos, tikslingos, dėl to galvos nesuka, laikysis jų, nors ir šimtai panašių jaunuolių kamuotųsi ir vargintųsi". - "Leiskite pasiteirauti, kas gi tai per instrukcijos?" - paklausė redaktorius. "Na, instrukcijos..." - Juozas truktelėjo pečiais. "Tai va, kai išsiaiškinsi, kokias instrukcijas turi galvoje, galėsi ateiti. Šitokių mes negalime spausdinti. Aš suprantu, gal čia ir neblogai, bet... Kur pats mokaisi?" - staiga pasikeitė redaktoriaus tonas. "Kol kas niekur. Nepriėmė." - "Iš kaimo? Tai va ką aš tau pasakysiu, berneli, mokykis, stenkis į viską gerai įsigilinti, suprasti, kitaip pats pavirsi tokiu prašinėtoju. Žmogus, ypač jaunas, jeigu jis..." - pakiliai pamokslavo redaktorius, bet Juozas nebesiklausė, pasiėmė savo rašinį ir, nė nepastebėjęs, kaip redaktorius keistai šyptelėjo ir truktelėjo petį, pasuko prie durų. Jis degė iš apmaudo ir gėdos. Mokys! Įrodinės!..
    Po kiek laiko, praplėtęs, pagilinęs kai kurias scenas, pabaigoje prišliejęs ir apsilankymą pas redaktorių, nunešė savo pasakojimą į žurnalą, kur jis buvo išspausdintas ir gana neblogai įvertintas, mat tuo metu kaip tik prasidėjo kovos su biurokratizmu ir karjerizmu vajai, apie kuriuos Juozas kalbėjo dar Užpelkiuose, tą audrotą naktį, kai, ginčydamasis su Albinu, žvilgčiojo į žaibų čaižomus debesis. Tačiau giluminė šio pasakojimo prasmė taip ir nebuvo pastebėta. Vėliau Juozas taip pats sau išsiaiškino šio pasakojimo mintį: biurokratas? Ne, čia ne biurokratas. Čia sąlygotumas, iš pirmo žvilgsnio beprasmybė, kliūtis, negailestinga akla galia, su kuria turi nuolatos grumtis. "Fatališka, nihilizmu kvepia, broliuk, tu maištauji prieš visą pasaulio sąrėdą. Pernelyg niūru", - diagnozavo Albinas. Tas pasakojimas buvo svarstomas naujųjų Albino draugų būrely, prie vyno. "Tačiau čia pradmenys..." - bandė aiškinti Juozas. "Filosofavimas, - pusiau rimtai, pusiau juokais pratarė garsėjantis poetas bei kritikas. Sauso, asketiško veido, barzdotas, su akiniais. - Tikras filosofas turi konfliktuoti su savo laiku, ne tik savo, su visa gyvenimo sąrėda. Kaip tu manai?" - įbedė rudas, kiek pablukusias akis barzdyla. "Cho, cho, cho! Anarchizmas! Tikras tikriausias anarchizmas!" - stūgavo Albinas. Juozui į veidą plūstelėjo kraujas. "Ne, tu nešūkaliok, tu paklausyk, - barzdyla atsargiai ant peleninės krašto padėjo kandiklį, jo balsas tapo rimtas, akys įdėmios, subėgusios į vieną tašką, jas užliejo pro langą prasiveržusi šviesa, ir Juozas staiga išvydo saulės nužertus molio skardžius, kalvas... Užpelkių kalvos - prie jų glusčiojo, jose siaudė saulėtas spalio vėjas. - Jeigu žmogus yra nelaimingas... - kalbėjo toliau barzdyla. Juozas staiga pajuto smalsią ir budrią Albino akį. - Jeigu jis negali rasti sau vietos, tai natūralu, kad jis protestuoja prieš visa, kas jį slegia, žudo... Protestuoja instinktyviai". - "Betgi..." - buvo bepradedąs Albinas. "Tu paklausyk dar: jis eina savo keliu. Jis šaukia apie tai, ką skauda, kas gniuždo, tai ne mes... literatūriški... perdėm literatūriški, prisiskaitę, prisigalvoję problemų, kad tik būtume literatai, kad tik turėtume apie ką galvoti. Be to, kas tikrai svarbu, kas esmingiausia, mes nematome, ignoruojame..." - "Tu kalbėk aiškiau! - šūktelėjo Albinas. - Tu juk ne sau taikai tokius žodžius. Man?" - "Nesvarbu, - palenkė galvą barzdyla, - bet aš juo tikiu". Albinas staiga paraudo, norėjo kažką sakyti, šūktelėjo, pribėgo prie Juozo, kvatodamas paplojo jam per petį: "Tu didelis būsi, Juzuk, didelis!"
    Juozas išėjo net sukaitęs, smarkiai tvinkčiojančia širdimi, jis tūžo ant Albino ir buvo dėkingas barzdylai, šis įžvelgė, paskatino. Gal tą akimirką jis ir gimė literatūrai. Kai siekė durų rankenos, mintyse skambėjo barzdylos žodžiai: "Jeigu nelaimingas, nykstantis, skurstantis, jaučiantis savo pasmerktumą žmogus neprotestuos, tai kas gi protestuos?" Skambėjo ir kiti, ir Albino, kai jis puldinėjo prie Juozo šaipydamasis: "Juzuk, labai nelaimingas, a?" - "Eik tu..." - Juozas pasikėlė iš užstalės.
    Tada pirmąkart jis susidūrė su kažkuo neperkalbamu, nepaisančiu jokių argumentų, įsakmiai ir kategoriškai reikalaujančiu: tik su sąlyga... va su šita sąlyga. Jis apstulbo: kiek daug gyvenime beprasmiškumo, įžūlaus atkaklumo, kam nori nenori turi paklusti, dar daugiau - laikyti tai prasmingu dalyku, ginti, įkūnyti kokią valdišką, biurokratišką beprasmybę ir jai atstovauti, didžiuotis tuo, gerbti save už tai, visur ir visuomet tikėti, kad ta atstovaujama beprasmybė lemia tavo, kaip žmogaus, vertę. Žiūrėti į visa tai be ironijos ir sarkazmo buvo neįmanoma - uždustumei iš bejėgiško siuto. Ten, kur nėra atsakymų, ten galima tik kentėti arba juoktis... Štai ką Juozas skaitė tomis dienomis. Jis klausė, kam prie vartų, už kurių nieko nėra, stovi rūstūs sargai, kam mirštanti senė vynioja į skudurėlį auksines monetas, o akys jos blizga? Kodėl žmogus, kurį bet kada gali ištikti infarktas, taip atkakliai, su tokia baime įtarinėdamas visus bendradarbius, iš paskutiniųjų kabinasi į savo gana abejotiną postą, stengiasi išsaugoti savo kėdę? Nejaugi, stebėjosi jis, be rolės, titulų ir pareigų žmogus, kaipo toks, yra niekas ir šitas nujautimas persmelkia visą jo gyvenimą, paversdamas jį priekabiu, niūriu, egoistišku? Kam tie blyškūs kanceliaristai, kodėl visur, kur tik nueitumei, tave pasitinka įstatymas, draudimas, tabu? Kodėl taip niūru? Jau tada jis pradėjo raustis po gyvenimo pamatais; padvelkė absurdu, kurio neberegėjo, kurį normaliu dalyku laikė įsitvirtinę, turintys laipsnius, užimantys pareigas, kupini savo vertės pajautimo, orūs, neprieinami šito miesto piliečiai; jie nebeklausė, kam reikalinga, ar svarbu, prasminga yra tai, iš ko jie gyvena, gauna sau naudos, tai, kas iškelia juos virš kitų. Kas jau yra tapę jų egzistavimo pagrindu, penu, jiems būtina, saugotina iš paskutiniųjų, o tie, kurie į tai kėsinasi, abejoja, - kvailiai, nevykėliai, neišmanėliai. Tai, rašė savo dienoraštyje Juozas, tegali akivaizdžiai matyti tas, kuris yra anapus, kuris nepriimtas, nepripažintas, nepriglaustas, tik jis gali pastebėti, kas čia sukarikatūrinta, sušaržuota, groteskiška, keista. Rašytojas... pagalvojo jis ir dar smalsiau ėmė viską stebėti. Visa jo būtybė šaukte šaukėsi prasmės, nuodugnumo, jis buvo pasiryžęs visa perkainoti, įvertinti iš naujo ir su siaubu traukėsi atatupstom: ar įstengs, tam tiek daug reikia jėgų, darbo, titaniško darbo.
    - Ar teberašai? - paklausė sykį Juozas Albiną. Albinas tylėjo. - Mane irgi kartais apninka toks noras rašyti, kad...
    - Tave? - kiek nustebo Albinas ir tarsi įsižeidęs pridūrė: - Tai rašyk.
    - Bet apie ką?
    - Čia jau tavo reikalas.
    Tarsi jo nenugirdęs, Juozas tarė:
    - Apie debesų bėgsmą, vėjo švilpimą...
    - Romantikų miglos. Matau, tave traukia visa, kas apleista, dūlėja, kas užmiršta... Kodėl?
    - Nežinau, - skėstelėjo rankomis Juozas.
    - Tai ir yra bėda, kad tu niekuomet nieko nežinai, o galėtumei... galėtumei šį tą žinoti, suprasti, matyti, mes neparodysime, netempsime, pats ieškok.
    "Kas tie mes?" - pagalvojo Juozas. Neaiški užuomina skambtelėjo Albino balse, pernelyg reikšmingai buvo ištarti žodžiai. Ir Juozas vėl pajuto pavydą Albinui, kuris visada žinojo, ką ir kaip daryti.
    Albinas negaišo nė valandėlės. Ir poezija, ir dailė, ir muzika - viskas jį domino. Karštligiškai mokėsi kalbų, lankė koncertus, iš naujų pažįstamų ir draugų prisitempė visokių knygų, žurnalų, reprodukcijų, plokštelių. Kiekviena kapeika apskaičiuota, numatyta, kur kada galima pigiau ir greičiau pavalgyti, apskaičiuota kiekviena minutė: kad tik suspėtų, visa aprėptų, suprastų, - iš anksto suplanuota darbo diena, griežčiausias režimas. Tačiau atsirinkdamas buvo toks pat tiesmukas - čia šlamštas, čia genialu, čia neverta jokio dėmesio. Juozas, priešingai, nežinojo nieko, kas neverta jokio dėmesio, kas nebūtų savaip įdomu, kuo nors nepatrauktų, nepakuždėtų ko nors protui ar širdžiai.
    Ir buvo abu tarsi kokio šišo pagauti - skaitė, nekantravo, ginčijosi, degė. Laikraščiuose retkarčiais sumirgėdavo ir Albino pavardė, jis lygiavosi į geriausius, jis lipo ant kulnų penktakursiams, draugavo su aspirantais... Juozas apstulbo: kokia praraja tarp jų atsivėrė per tą laiką, kai jis plušėjo melioracijos ūkyje, kiek dar praras per šiuos metus, kasdien tampydamas taros dėžes, maišus konservų fabrike. Ne, delsti nebuvo galima nė akimirkos, rytoj pat pradės mokytis, nueis į biblioteką, pasiskolins knygų iš Albino, tik, deja... Vartė jas, skaitė, kažkiek suvokė protu, bet ne širdimi, nes visos tos tirados, samprotavimai jo, Juozo Daukinčio, kol kas nelietė, ir jam buvo visai neaišku, kodėl čia Albinas pieštuku pamargino, čia parašė šauktuką, čia klaustuką, kelis klaustukus, pastabų, žodelių: ne ir ne, tu neteisus. Su kuo gi Albinas taip ginčijosi, ką jis bandė nuneigti, kodėl taip primygtinai bruko savo mintis, tokias kategoriškas, kodėl šitie sakiniai - visa tai iš tikrųjų buvo tik sakiniai, o ne tiesos - sukeldavo entuziazmo šuorus, džiugino, piktino? Vienus autorius - o tai buvo visam pasauly žinomi vardai - jis niekino, kitus be saiko garbino, deramai, matyt, nesuprasdamas nei vienų, nei kitų.
    - Ar ne per anksti tu juos pradėjai teisti ir vertinti? - suabejojo Juozas.
    - Broleli, - šyptelėjo Albinas, kaip kitados apskretusioje senoje tėvų pirkioje, kai Juozas pirmą kartą pas jį apsilankė. Dabar Albino veidas buvo pablyškęs, didelėmis, spindinčiomis akimis.
    Juozas įniko skaityti ir apstulbo: vien išvedžiojimai apie humanizmą, apie gražius, harmoningus santykius tarp žmonių, kokie tie santykiai turi būti. Juozo, užguito, nepasitikinčio savimi, tas visai nejaudino. Gyvenimas - tai kova! Jis kentėjo, jis buvo nustumtas. O tokie žmonės nelabai teįstengia suvokti įmantrius, subtilius išvedžiojimus apie gėrį, pasiaukojimą, grožį, tiesą.
    Tokia mintis ir slypėjo tame puslapyje, kurį Juozas ką tik, neslėpdamas susižavėjimo, perskaitė - labai artima, sava, suprantama jam ji pasirodė, net apsidžiaugė: ir jis gali šį tą suprasti, tačiau Albinas ją užsipuolė, ėmė kritikuoti; Juozas klausė, klausė ir staiga nė pats nepajuto, kaip pratrūko:
    - Tavo žodžiai - viena sofistika, štai kodėl visur pridėliojai tiek šauktukų, klaustukų, žodelyčių "ne", nes nesupranti, negali įsigilinti į tuos autorius, tu manai, kad juos jau pranokai, tariesi juos jau supratęs, o iš tikrųjų priskiri, primeti jiems savo mintis ir ginčijiesi. Jeigu suprastum, tiek ginčytis, tiek neigti nereikėtų.
    - Suprasti, vadinasi, pateisinti, ar ne? Sofistika? - palenkęs galvą, su kažkokiu pašiepiančiu gailestingumu paklausė Albinas.
    - Taip, iš dalies taip, - atsakė Juozas. - Ir be to... Gerą valandą užtrukęs ginčas baigėsi tuo, kad Albinas čiupo iš Juozo knygas ir, paraudęs iš pykčio, sušuko:
    - Eik tu žinai kur... š...! Ne tau mane mokyti.
    - Dar pažiūrėsime, - išeidamas iš jo kambario, tarė Juozas.
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page