r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

VIKTORAS

[6]

    Tačiau kuo labiau jis stengėsi, tuo įtaresnis ir budresnis darėsi brolis. Viktorėlio Juozas net privengė - jis buvo kaimas, visa jo giminė, todėl vėliau jį labai sukrėtė Viktorėlio pasakyti žodžiai, jau seniai, matyt, kirbėję jo lūpose. Jie buvo kaip staiga atsivėrusi bedugnė, plyšusi uždanga; tie žodžiai, iki tam tikro laiko tramdyti, gniaužti, sekioję visur kaip šešėliai, kaip kažkas nesugaunama, nematoma, buvo tokie: "Tu manęs nemokyk; savęs žiūrėk, visi mes iš tavęs juokiamės, ir Vizgirdienė, ir sesuo, ir Leonas..."
    Šitie žodžiai nuskambėjo kaip tik tada, kai Juozas išdidžiai, iškėlęs galvą, ėjo su Viktoru pavasarinėmis gatvėmis, kai jau tarėsi Viktorą palenkęs, kai šis pamatė, kiek jis čia, mieste, turi draugų, kaip pagarbiai visi su juo sveikinasi. Juozas krūptelėjo. Šitie žodžiai nusmelkė kaip aštrus fizinis skausmas - išgirsti tokį nuosprendį dabar, kai jam pradeda sektis, kai visa iš tikrųjų ima klostytis kuo puikiausiai! Pirmasis ketinimas buvo smogti broliui į veidą, bet toks sutrikęs, menkas, apgailėtinas jis pasirodė, kad Juozas tik pažiūrėjo, bet sunku ir apsakyti, kas buvo tame žvilgsny!
    Jau tada, jeigu Juozas būtų buvęs atidesnis, būtų turėjęs pastebėti, kokiomis akimis Viktorėlis žiūrėjo į prekes parduotuvių lentynose. Jame jau tūnojo mažas, godus, naujovių ir gėrybių išalkęs valstietis.
    ...Apledėjusioje aikštėje jau stovėjo autobusas. Ir kai girgždėdamos užsidarė durys, kai brolis jam mostelėjo pro langą, kažkas tarsi nulėkė kartu su drėgnu vėju, dar sykį tvykstelėjo į veidą žiburiais, kurie visuomet liks su juo. Staiga jam tapo aišku, kiek daug jis darė dėl jų, pasilikusių ten, namuose...
    Tuščioje katedros aikštėje laikrodis mušė valandas, stūksojo apšviesta pilis.
    Užsukęs į barą, jis išmetė vieną po kitos keletą taurelių... Muzika, inkrustuota šokolado dėžutė, maža eglytė, žvilgantys sidabru popierėliai, taurės, butelių etiketės už prekystalio, neono šviesoje nardanti aukštakrūtė moteris - visa tarsi gyveno savą gyvenimą. Paskui dar buvo: žingsniai, trepsėjimas tarpdury, kosčiojimas, moliniai karšto viralo puodukai, deginantys juos nešančių merginų rankas, Jų šūkčiojimai, trepenimas - kaip paklydęs jis ėjo iš vienos kavinės į kitą, traukė iš piniginės dešimtines ir gėrė gėrė...
    Paskui primygtinai, aistringai, gal net prieraišiai ėmė kalbinti kažkokį subjektą, šlapiais nukreiptais batais mindžikuojantį prie durų; pamatęs, kaip jis žvilgčioja į barą, į pilstomus stikliukus, į butelius, mostelėjo jam ir nuėjo atnešti dvi taures.
    Spalvotas vitražas su pajūrio atributais - bure, šturvalu, kompasu, kriauklėmis, žuvies ar moters pavidalais - nesuprasi, į ką abejingu žvilgsniu įsispoksojęs atsitokėjo. Vėliau prisiminė, kad alkūne remiasi į barą; dviem pirštais stumdydamas taurelę, pasakė:
    - Mano brolis išvažiavo.
    Tačiau jo balsą nustelbė čaiži muzika, šviesos plykstelėjimai, moters ranka palietė petį, ir jis pamatė baltus dantis, lūpas, auskarus, nuogus pečius, turbūt užgesino cigaretę ir nuėjo su ja šokti. Paskui vėl gėrė, vėl, matyt, kalbėjo apie brolį. Kažkur dar buvo židinys, liepsna, kailiais nukabinėtos sienos, medinė nukryžiuotojo skulptūra, daug liaudies meistrų darbų, žemas stalas, ir ten, žinoma, gėrė.
    Kitą dieną vienas pažįstamas, pavarde Anykštėnas, prisipažino matęs jį "Neringoj", kitas - "Dainavoj". "Tu ten neprastai atrodei, priėjai prie fontanėlio, išsigriebei iš dugno keletą akmenėlių ir kriauklių, o kai atskubėjo budintysis, davei jam dvidešimt penkis rublius. Dar paklausei labai griežtai: "Iš kur esi? Iš Užpelkių? Turbūt Smetonos laikų karininkas? Ar Vygando nepažinojai? Dabar jis tavo metų būtų. O Maišto nepažinojai? O Bernardo?" Šitaip bešūkaliojantį Anykštėnas jį išvedęs pro duris. Kitas pažįstamas sakė matęs jį prastoj kavinukėj, ten rodęs kriaukles, visus vaišinęs degtine ir siūlęs užkąsti žuvele, kurią, matyt, išgriebęs iš kokio akvariumo - visi leipo juokais, visi jau buvę girti.
    Tą vakarą jis sutiko keletą buvusių draugų, liūdnų vakaro sugėrovų - karščiuojančiomis akimis, prikimusiais balsais, nuo nikotino parudusiais pirštais.
    Dar gėrė stoties restorane su vyriškiu, vilkinčiu pernelyg elegantišką kostiumą, tas buvo pabrėžtinai tvarkingai apsirengęs - balti marškiniai, nepriekaištingas kaklaraištis, vis dairėsi į šalis, skubinosi užsakyti valgius ir kvietė oficiantą, sekiojo jį akimis, kai ant jų stalo jau nieko nebestigo.
    - Eršketą užsakyk, eršketą! - šūkaliojo Juozas. - Ji mėgo eršketus su majonezu, krienais.
    - Kas ji? - pasiteiravo sugėrovas.
    - Stela. Mes čia dažnai ateidavome su Stela. Matai, kaip čia viskas įrengta? Kaip vagone - kėdės, staliukai, pertvaros, ir vis dunda, dunda. Mums atrodydavo, kad mes kažkur važiuojame. Būtume nė nenustebę, jeigu, oficiantui užsirašius užsakymą ir imant nuo staliuko meniu, per garsiakalbį staiga būtų paskelbtas pavadinimas kokios stotelės, kurioje mes turime lipti. Girdi? Ir dabar pranešinėja...
    ...Klausyk... Traukinys išvyksta iš trečio kelio ketvirto perono... Keleivius prašome... Taigi - mums atrodydavo, kad ir mes važiuosime... Čia toks stiprus būdavo laikinumo, nepastovumo jausmas... Supranti? Čia visa gaubė neaiški praradimo gėla. Mes abu žinojom, kad išsiskirsime. Supranti? Štai kodėl čia ateidavom. Apgirtęs aš jai deklamuodavau: "Sous le pont Mirabeau coule la Seine et nos amours"... Čia visa turėdavo mums tapti brangu ir sava, reikšminga, netgi tas oficiantas, - tai, kaip jis mosteli servetėle, kaip stato taures. Bet ir tai mūsų nesuartindavo. Ji labai norėdavo, kad visi jai rodytų pagarbą, vis dėl ko nors imdavo širsti. Vis kas nors jai būdavo negerai, kas nors įžeisdavo. Tyli, ir baigta. Klausk neklausęs, nepaaiškins. Su niekuo ji nemokėdavo palaikyti kalbos - visur, prie kokio stalo mes atsisėsdavom, prie kokių žmonių, visur įsiviešpataudavo slogi įtampa... - Juozas šnekėjo su pauzėmis, žvilgčiodamas į vyriškį, kuris vis dairėsi po salę, lyg ko bijotų ar ketintų sprukti. Jie sušveitė kelias porcijas eršketo, paskui buvo atneštas viščiukas, "tabaka", kurį Juozas ilgai uostinėjo. - Tada maniau, - vis šnekėjo jis, - kad šitos moters niekad negalėsiu užmiršti, kad deginte degins prisiminimai, vos tik atsidursiu ten, kur su ja buvom. O dabar ji man visiškai ne galvoj. Bjauru ir prisiminti. Ji man. nepadovanojo nė vienos šviesios valandėlės. Supranti? Nė vienos! Tai baisu. O jeigu aš... Na kaip tau čia paaiškinti, - poetas ne poetas, menininkas ne menininkas, bet jeigu man labai reikia grožio. Ir gėrio. O su ja... Nė vienos gražios valandėlės nebuvo. Tai nusikaltimas. - Nuo šio žodžio pašnekovas krūptelėjo. - Ten šalta, niūru, beviltiška, visa išdraskyta melo, klastos, nieko ten tikro nėr. Aš jos negalėjau mylėti, supranti? O ji manęs. Štai kodėl. Ji neturėjo nieko, kuo papirktų, žavėtų, nors buvo gera. Savaip gera.
    Jau tada, kai prisiminiau, jau tada... Visą laiką nedavė ramybės, graužė mintis... klausimas: ką tu iš šios meilės prisiminsi? Ką ji tau paliks gero, gražaus, jeigu tau pasiūlytų ją apdainuoti eilėm... aprašyti, ką tu apie ją parašytumei? Vien pasidygėjimas, apmaudas, neviltis. Argi tokia turi būti meilė? Aš buvau tikras romantikas, supranti. Aš ir dabar galvoju kaip gimnazistas: tikra meilė negali pakęsti nieko, kas žema, menka, klastinga. Jos būtiniausios savybės, - kėlė balsą Juozas, nė nepastebėdamas, kad pašnekovas stojasi, nori sprukti, ir, ko gero, pro virtuvės duris, nes restorano tarpdury pasirodę uniformuoti vyrai artinosi prie jų staliuko. - Jos būtiniausios savybės... - laikė pašnekovą už rankos. - Sėdėk... būtiniausios jos savybės... atributai, ar kaip... sėdėk... grožis, siekimas kažko tobulo. Jeigu meilė nenori prasiveržti eilėm, nenori dainuoti... - pakiliai, pasiduodamas į pašnekovą, liejosi Juozas, bet buvo griežtu balsu pertrauktas:
    - Jeigu su dainom, gal dar palauksime... Dokumentus! Rausdamasis kišenėse, Juozas nustebo - kaip pabalo jo elegantiškasis pašnekovas, pamanė, kad jam bloga, bet vienas pareigūnas pasakė:
    - Taip šitas... - Jiems tolstant, dar spėjo išgirsti: - Alimentininkas... Jau treji metai slapstosi.
    Už valgiais apkrauto stalo, kurį su neslepiamu priešiškumu nužvelgė pareigūnai, Juozas liko vienas.
    - Še, kad nori, - pratarė prisiartinusiam oficiantui.
    - Būna visko, - ir, išsitraukęs bloknotėlį, skubiai žvilgčiodamas į valgius, ėmė rašyti. Juozą apstulbino tas skubotumas, o dar labiau - sąskaitoje parašyta suma...
    Paskui kurį laiką sėdėjo stoties laukiamajame, paniręs į savo mintis, ūkčiojant garvežiams ir verčiant iš kaminų tumulus dūmų, žiūrėjo į zujančius žmones, kurie tampė ryšulius, lagaminus, ir į jo mintis vis įsikirsdavo garsus ir čaižus moters balsas: traukinys išvyksta... į Alytų... Kaišiadoris (kaip ji kirčiuoja, kaip ji taria žodžius!), Druskininkus... Brolis galėjo važiuoti traukiniu, būtume dar pasišnekėję, ten, viršuje, yra visą naktį veikiantis bufetas. Žiūrėjo į keleivių nešulius; jam pasirodė, kad lagaminas stovi ir prie jo kojų... "Aš čia!" - staiga netoliese išgirdo jauną moters balsą, primenantį Stelos. Prisnūdo. Vėl tikrino jo dokumentus. Paskui jis vėl žiūrėjo į žmones, jaunus, senus, snūduriuojančius ant suolų. Staiga nei iš šio, nei iš to šovė mintis - aš rašysiu! - ir ėmė juos stebėti dar atidžiau, su tam tikru suinteresuotumu, įsitikinęs, kad visa, ką jis pastebi, kada nors pravers kokiai apybraižai ar... Štai tas pilkas jauno vyriškio veidas, ta skara apsimuturiavusi moteris, besišildanti prie krosnies su ketaus durelėmis, jos veltiniai, rausva gėlėta skarute mergaitė, tupinėjanti jai prie kojų ir knebinėjanti ryšulį, besivarstančios durys, laikrodis, rėžiantis šalčiu juodo, balto, pilko ir raudono marmuro sienos rudumas; pūškuoją už lango garvežiai - aš rašysiu! - visa buvo kupina didžios prasmės, glaudžiai siejosi. Veidai, garsai, gestai - visa, ką jis pamato, kas čia vyksta, tarsi papildo vieni kitus, paryškina vieną kokią pagrindinę mintį, spiečiasi apie tą patį, bet apie ką, negalėjo suprasti...
    Paskui - kadangi dar turėjo pinigų, kuriuos buvo gavęs už istorinių apybraižų knygutę (kai parodė broliui, šis pavartė ir padėjo ant stalo tepaklausęs, kiek už ją užmokėjo. Jo supratimu, užmokėta buvo mažai: "Aš per savaitę tiek uždirbu"), kopė į bufetą, vėl gėrė ir vėl pagalvojo: galėjome čia ateiti kartu, būtų išvažiavęs traukiniu.
    Paskui vėl susitiko keletą pažįstamų, apgautų, žmonų paliktų, praradusių tarnybas, nusivylusių, pasipiktinusių, grūmojančių, - jų sprendimai buvo kategoriški, maksimalistiški, visi jie ką nors be galo niekino, ko neapkentė. Vienas uošvių, kitas draugo, seserų, brolio, visos giminės, trečias kokio viršininko, įstaigos, viso gyvenimo, santvarkos... Vienam tas pa... kitam... Ir jie skėsčiojo rankomis, traukė pečiais, spoksojo į šviesų čaižomą prieblandą, į taures, graibstėsi cigarečių...
    Viktoras... Po kurio laiko jis vėl atsidūrė mieste. Dirbdamas ūkyje vairuotoju, Juozo prikalbėtas, Viktoras vargais negalais baigė vidurinę.
    Ankstų birželio rytą Viktoras pasibeldė į Juozo duris. Kaip džiugiai kaukšėjo žingsniai miesto grindiniu, kai jie ėjo į institutą, kur Viktoras nešė dokumentus. Žengė pro turgelį, kur moterys pardavinėjo ankstyvąsias daržoves, svogūnus, ridikėlius, pro duonos kepyklą, pro rasotus aikščių gėlynus. Juozas uždėjo Viktorui ant peties ranką, vis žvilgčiojo į jo ūsiukus, į veidą, nusėtą smulkučiais spuogeliais, į giliai įdubusias, kiek sutrikusias akis.
    - Dabar visa bus gerai, pamatysi, - sakė linkčiodamas pažįstamiems į kairę ir į dešinę: tegu jie žino, kad jis turi brolį, ir dar kokį! Tegu Viktoras mato, koks Juozas čia reikalingas!
    Juozas mostelėjo į angelą, stovintį ant aukšto akmeninio stulpo, jis tarsi skėtė savo sparnais bundantį miestą, - su juo budo ir nauja viltis. Viktoras gyvens čia, tačiau taip skaudžiai kaip anksčiau Viktoro dabar jam nebereikėjo; jie praėjo pro studentų bendrabučius, pro observatoriją, šunyną, pro medicinos fakultetą, pro namą, aptvertą aukšta vielų tvora, - jame gyveno profesorius. Ėmė apie jį pasakoti. Tačiau Viktoras nesiklausė: jis neturėjo čia savo stabų.
    - Galėsi čia užsiimti, kuo tik panorėsi, - vėl prašneko Juozas. - Pamatysi, kaip tau patiks.
    Tačiau Viktoro dėmesį patraukdavo nei šis, nei tas: koks senis, nešantis iš turgaus dalgį, ruberoido ritiniais pakrautos mašinos, koks kur gatvės kampe burzgiantis motociklas.
    - Žiūrėk, koks sijonas, kaip ji eina lyg supančiota!..
    Muziejuje Viktoras paikai klausinėjo: kam šitas? O čia kas, ką? Žiūrėk, kaip padaryta... iš kokio medžio... Šituo ką matuodavo? Kam čia? Viktorą domino praktinė daiktų paskirtis - kaip, iš ko padaryta, jis nejautė slėpiningo senovės dvelksmo: abejingai praėjo pro alkavietės pelenus, pro sutrūkinėjusią šešiolikto amžiaus geldą, kultuves, piestas, lovius ir kitokius baudžiauninkų buities rykus. Išvydęs pažertus ant smėlio pinigus, paklausė:
    - Ar tikri? Auksiniai, ką? - Ir jo akys blykstelėjo. Tačiau, kai jie atsidūrė instituto kieme, Viktoras vėl suabejojo. Atsisėdo ant akmeninės tvoros, pakėlė sutrikusias akis į sieną, stebėjo šviesia plona suknele merginą, kuri lengvu žingsneliu prilėkė prie ką tik sustojusio troleibuso.
    - Kaip? - paklausė Juozas...
    - Kad... nn, nežinau... ė...
    Sutrikęs, nesiryždamas ar nežinodamas, ką sakyti, Viktoras kaip išsigelbėjimo griebdavosi tų negrabių, Juozui grasių kaimiškai neryžtingų garsų; kone kiekvieną sakinį dažniausiai pradėdavo žodeliu "kad" arba "nu". Jo mintys panikiškai kriko į šalis. Tačiau, kai Juozas pasisveikino su vienu pažįstamu dėstytoju, Viktoras pagyvėjo:
    - Kas jis? Oho, koks portfelis? O batai? Tu matei?
    - Portfelis kaip portfelis, - apmaudžiai numojo Juozas. Viktoras baimingai dairėsi į šalis, jis viską matė, tik ne tai, ką reikia, tos neįlipusios, kažkur vėluojančios merginos nekantravimas buvo jo nekantravimas.
    - Gal ji kur vėluoja... - pratarė Viktoras. Kažkoks bejėgiškumas žvelgė iš mažų giliai įdubusių akių - šį kartą Juozas jau bodėjosi broliu.
    Viktoras įstojo, mokėsi iki pavasario sesijos. Apsirengęs languotu švarku, storapadžiais batais, jis ateidavo į institutą ne tiek mokytis, kiek, kaip pats sakydavo, pasižvalgyti. Toks jis kartą sukaliojosi instituto koridoriuje tarp studentų, laukiančių, kol pakvies egzaminui, ir paskubomis vartančių užrašus bei vadovėlius. Viktoras stabčiojo čia prie vieno, čia prie kito...
    - Še, parūkysi, - atkišo vienam BT pakelį, spragteldamas į galą pirštu. Kai šis papurtė galvą, nusijuokė: - Gal manai šimtą metų gyventi. Negyvensi, dabar ne tie laikai, - tarė filosofiškai ir kažkokiu sutrikusiu, bejėgiu žvilgsniu apvedė ant sienos pakabintų profesorių portretus. - Kalk, kalk, gal akademiku tapsi ar ministru. Tai, žiūrėk, ir manęs neužmiršk. Neužmiršk, - tarė Vaciukui, kuris kupinomis siaubo akimis spoksojo į duris. - Prasti mes žmonės, ar ne, Vaciuk? - sudavė sunkia ranka Vaciukui per petį. - Ech! Kad tik pinigų būtų! Eiliniai... O čia jie veržiasi į mokslininkus, į viršininkus, o kiekgi šitie mokslininkai gaus, jeigu kas pasakytų? Aš šiandien pat galiu daugiau uždirbti.
    Viktoras šaipėsi iš jų visų ir iš Vaciuko, jis jau bandė apsiprasti su eilinio žmogaus role, mėgavosi ja kaip pasirinkta savo noru, norėjo visiems įpiršti, kad vadovaujasi kur kas blaivesniu protu nei jie. Tai žadino apmaudą.
    - Einam, Vaciuk, einam nuo šitų kalikų, jie visiškai nusibaigs, - ragino kažkur Vaciuką. - Ir tu čia kažkokią knygą atsitempei? Utgi! - pakėlė dviem pirštais paimtą iš Vaciuko knygą, tačiau niekas į jį nežiūrėjo. Ta primygtinai brukama visiems pasirinkta laisvė buvo tik poza, po ja spengė nepasitikėjimas. Tai Juozas nujautė. Viktoras bijojo, kad egzaminų vis vien neišlaikys, todėl neverta nė pradėti terliotis... kiekgi uždirbsi baigęs...
    Sykį Juozas užsipuolė Viktorą: ką tu čia vaizduoji, ko tu čia dabar šaipais!? Jis nė nepastebėjo, kaip staigiai Viktoras nusigręžė ir giliai įdubusios daltoniko akys pasruvo ašarom. Beje, daug ko Juozas nepastebėjo. Jis net negirdėjo, jog ne kartą telefono ragelyje skambantis brolio balsas tarsi kabinosi į jį, ieškojo prieglobsčio, paramos, užtarimo, kažko teiravosi, lūkuriavo. "Ko jis, po velniais, nori, - neištvėrė kartą Juozas. - Aiškinau, sakiau, taip daryk, taip, o jis stypčioja, žvalgydamasis į šalis, lemena: tai kad... gal - ir šnirpščioja nosimi". Sykį išgirdęs, kaip kitame telefono gale brolis retkarčiais šnirpšteli nosim, neiškentė: "Žinai ką, laikas tau išmokti kalbėti žmoniškai, ko ten šnirpščioji kaip suvedžiota merga!"
    Šiurkštokas, žemas, sužvarbęs brolio balsas pripildydavo knygomis užverstą Juozo kambarį gėlos, rudeninių darganų, čaižios muzikinių automatų muzikos, šokių salių spūsties, kamšaties, stumdymosi ir skaudaus netikėtumo - to, kuo Juozas ne taip seniai gyveno pats, ir dabar nenorėjo nė prisiminti. Tarp jų kalbos nebebuvo.
    - Ką veiki?
    - A, aš čia su tokiais chebrantais...
    - Kaip sekasi?
    - Nieko, neblogai.
    - Užsuk kada.
    - Tai kad...
    Tas šnekos negrabumas, atsidūsėjimai, nutylėjimai, mikčiojimai, trūkčiojantis sužvarbęs balsas, delsimas, kai žodžius reikia traukte traukti, Juozą tiesiog siutino. Kviečiamas Viktoras spyriodavosi, klausiamas išsisukinėdavo, sutiktas gatvėje gręždavo žvilgsnį į šalį, šnekėdavo, bejėgiškomis akimis nulydėdamas praeivius. Kartais prisispyręs jis bandydavo iš brolio ką nors išgauti, prašnekdavo įsakmiu tonu, nuo kurio brolis dar labiau susigūždavo arba tapdavo familiariai draugiškas, kad užglaistytų nejaukų įspūdį, tapšnodavo broliui per petį, atseit nenusimink, viskas bus gerai, aukščiau nosį...
    Pavasarį Viktorą pašaukė į armiją, po kurios grįžo į kaimą.
    Tačiau dar ilgai Juozo ausyse skambėjo padrikos, įvairiomis progomis Viktoro pasakytų žodžių nuotrupos, tas "Nežinau... tai kad... Tu visiškai kitaip į viską žiūri nei visi... Mes ten, kaime, nesuprantame, ko tu nori... Mokeisi, mokeisi, o ką gauni".
    - Žinai ką, - pasakė Viktoras, kai išlydėdamas Juozas ėmė įkalbinėti, kad atitarnavęs grįžtų į institutą, - tu geriau žiūrėk savęs. Ne, - papurtė jis galvą, - aš negrįšiu. Man čia nepatinka... Ir žmonės čia kažkokie... Tik savęs težiūri...
    Taip, pagalvojo Juozas, ten visa paprasčiau. Ten, tose mechaninėse, tarp savų, kasdieniniame darbe, jis niekad nesijaus nuo ko atitrūkęs, vienišas, nereikalingas, o tai svarbiausia.
    - Atvirai sakant, - staiga pratarė Juozas, - aš ir pats nebežinau, ar gerai tu darai, ar ne. Bet dabar man atrodo, kad ten iš tikro būtumei laimingesnis. Žinai ką, - uždėjo ranką broliui ant peties, - aš tau net pavydžiu. Tikrai. Tu teisus. Ne kažin ką aš čia turiu. Iki šiol tikrai ne kažin ką, o toliau... toliau nežinau, toliau turėtų būti geriau. Na, lik sveikas. Neužmiršk. Rašyk.
    Bet brolis rašė tik pirmaisiais tarnybos mėnesiais...
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page