r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
2 DALIS

VIKTORAS

[2]

    Jis matė medinio tilto turėklus, keliuką, besileidžiantį į pakalnę, žinojo, kad ten, pievos pakraštyje, yra maurais aptekusi versmelė, į kurią jie merkdavo pieno butelius. Per pievą, prisišliejusią prie šitos pelkės, per aukštą žolę vakarais moterys gindavosi karves, jų sunkūs pritvinkę tešmenys tingiai linguodami vilkdavosi žole; čia buvo ir gelsvu smėliuku kviečiančios brastos, prie kurių jis prasibraudavo per brūzgynus, ir aukštas, status, storų medžių kamienais nugultas skardis, išraižytas šaltinių vandens; į jį tarsi milžiniškos ietys susmigdavo vakaro spinduliai; skardžio kairėje - gūdus tarpeklis, brūzgynų gūduma, gaubianti ledynų slinkties rėvą, užverstą akmenimis, - čia kitados buvo upės vaga. O štai ten - mažas pievos lopelis, vakaro spinduliuose amžinąją. giesmę dūzgia uodai, svyra persirpusios avietės. Šiuose su aukštupiu susisiekiančiuose pelkynuose prieš dvidešimt metų jis kasė melioracijos griovius, čia retkarčiais pas jį ateidavo Nijolė... Štai anuo, jau tikriausiai nebesančiu, tik nujaučiamu keliuku kitados jis išvažiavo į miestą, šį keliuką regėdavo besdamas į durpyno klodą kastuvą, keliukas švelniai leidosi į slėnį, kur jį iš abiejų pusių suspausdavo dvi pailgos kalvos - tarp jų ištirpdavo vakaro saulė...
    Aušra plečiasi, stiprėja, šit spinduliai jau parausvina balkšvus, vakarinį horizontą nugulusius debesis, siekia raudoną spirito gamyklos mūrą, šliaužia molio kalvom; keliai pasisuka, tarsi bėga link jo, saulė kyla, didėja, visa užlieja, ir - ak! - čia pat spindi juodos rasotos uogos, rasa ant raudonų erškėtrožės žiedlapių, ji virpa gaivioj, tik ką plykstelėjusios saulės šviesoj - ten, rytuose, dar tebesiplaiksto rūko draikanos, ten klykauja paukščiai, - skambūs, gyvastingi balsai, bet čia priešais - juodas lentų tiltelis, ant jo drabužius skalauja moteriškė, valtis... Šen ten šviečia gelsvi žvyro lopeliai, tįsčioja žolės skaidriame perregimame vandeny, kuris staiga plykstelėjusiu saulės grožiu apsivalo nuo dumblo - tik šen ten dar raitosi, skuba į pavėsio dumblą viena kita siurbėlė...
    Jis išgelbėtas! Iš skaidraus garuojančio vandens lipa į krantą - ir nakties siaubas, ir rytas atėjo nepastebimai, tačiau vidurdienis žada būti ilgas, su aukštai zenite sustojusia saule. Takas vedė į pušynėlį, o ten nuo kalvos atsivėrė ežero dauba su žvyruotomis pakrantėmis, vaiskiu vandens gaivumu - ten tarsi kokioje didžiulėje taurėje buvo susitvenkęs visas vidurdienio dienos grožis, ir jis kažką prisiminė - kažko ieškodamas dairėsi po pakrantes, vylėsi išvysti tarp pušų kamienų; sušlamėjo viksvos - prie valties, prie lentų tiltelio... Iš aitraus sakų kvapo, bruknienojų kažkas turėjo ateiti. Ir staiga jį persmelkė - NIJOLĖ, - prie šio ežero panašią dieną, kai tingiai teliūskavosi seklūs vandenys, kai džiūvo ant tvorų puodynės ir visi kiemai buvo tušti, prieš dvidešimt metų išleistuvių vakarą jis atsidūrė su Nijole - ten, prie to tiltelio, pakėlusi viršum kelių šviesią suknutę, ji brido į vandenį. ("Skardas", - pasakė Albinas. "Ne, tai aidas". - "Skardas ar aidas, tas pats". Ir jis pamatė pajuodusius pirtelės sienojus, paskui smėlėtą skardį, palei kurį sruvo, tekėjo vanduo... "Jau daug metų, kai vanduo čia teka ir teka, - sakydavo dėdė Konstantas. - Iš kur jo tokia galybė ir imasi?")
    Vieną pavakarį jis, aštuonerių metų vaikas, sėdėjo prie upės ir įsitempęs žiūrėjo į brastos vandens sraunumą - traukiamas nesuprantamos jėgos, vanduo slydo per pajuodusius akmenėlius, tekėjo, tekėjo, pro šalį, pro šalį, savo vaga, ir staiga jam gimė gana aiški mintis, gal net ne mintis, o supratimas, ko jis taip žiūri į srauniai srūvantį vandenį - daug kartų čia šitaip žiūrėdavo, bet tik dabar pirmą kartą paklausė: iš kur šitas vanduo imasi, kur prasideda, iš kokių pelkių, pro kokius krantus teka, kur išsilieja, kur subėga? Nueiti, pamatyti ištaką, versmingas pelkes, šaltiniuotas paunksmes, o gal jis prasideda kur bruknienojuose, gal ten visai kitas saulėtai rožinis vanduo tarp kemsų? Išbraidžioti tą kemsyną, apžiūrėti ten augančius medelius! Gal upė prasideda ne čia, o pavėsingose miškingo kalno įsčiose...
    Jie, vaikai, visada norėdavo pasiekti patį upės aukštupį. "Eikime, - ragino Vizgirdžiokas, - eikime pažiūrėti, iš kur ji išteka..." Ir pirmas nubrido per aukštas žoles ir dilgynus, ruda pailga dėmė šmėžavo po kairiąja jo mentim. Buvo karšta, alsu, visur tvyrojo apynių kvapas; kiek paėjėję jie aptiko serbentų krūmus. "Yra ir geltonųjų, ir juodųjų, o raudonųjų nors semk!" - šūktelėjo Juzukas... Pusbrolis Vizgirdžiokas susipylė saują uogų į burną. "Kurgi?" - paklausė jis. "Va, - Juzukas palenkė krūmą ir staiga atšoko spygtelėjęs: - gyvatė!" - "Čia ne gyvatė, žaltys, - tarė Vizgirdžiokas, žiūrėdamas į praskleistas žoles. - Jis be karūnos. Namo parsinešiu". - "Vis tiek!" - spiegė trepsėdamas basa suskirdusia koja Juzukas, o saulė taip spigino...
    ...Tai buvo Nakučio pievoje, bet šitie serbentynai augo Santakoje, kodėl vaizduotė juos atkėlė čia, kodėl nenori prisiartinti prie to, kas jį labiausiai traukia? Dabar - vėsios, niūrios Anupro sietuvos pakraštys, iš krantų čia muša versmės, ir vanduo šaltas. Čia, prie Anupro pirtelės, viename vaikystės sapne, kai ėjo užšalusia upe ir smagiai taukšėjo medinukai, ledas staiga prasiskyrė, jis ėmė skęsti, išgelbėjo lytis, kurios krašte buvo įšalę kankorėžiai ir keletas žirginėlių. ("Kodėl aš juos taip ryškiai įsiminiau, bet taip ryškiai?" - klausė jis kitą rytą Albiną.)
    ...Šlakuotu veidu mergaičiukė atsitūpusi kasinėja pilkšvą įkaitusį keliūkščio smėlį; netrukus jie eis į avietyną - Šventosios šile, kurio pakrašty priversta milžiniškų akmenų, ten didžiulė sodyba. "Tuos žmones išvežė, - sako mergaičiukė ir nusviedžia kastuvėlį. - Ko tu į mane taip žiūri? - klausia ji. Vėjas plaiksto jos pilkus plaukus. - Na ko tu į mane taip žiūri? - juokiasi prilaikydama juos ranka. - Gerai, eikim į avietyną". Eidamas paskui ją, žiūri į pilkus akmenis. "Ten piktas šuo, arti neikim, - jos veidas strazdanotas, ji markstosi nuo saulės, vėjas pūsčioja trumpą, ploną suknutę. - Jau yra žirnių! - šūkteli. - Aš noriu pažiūrėti į tuos akmenis. Ir į šulinį. Į tuos namus. Ten piktas šuo..." Didžiulėje apleistoje sodyboje skalija šuo - am am - garsai kurtūs, atsitrenkia į storas pušis, į tuos akmenis, o tolimas pašvenčių slėnis padūmavęs. "Greit lis, - sako ji. - Am am! - pagąsdina, lipdama ant akmens. Eina per akmenis, rankos ištiestos į šalis. - Am am... - balansuoja, tarsi eitų per siaurą lentą ar virvę. - Am... am... Ko tas šuo taip skalija? Am am. Ar aš tau patinku? Patinku, ką? - klausia ji avietyne. - Aš raškysiu, o tu pintinėlę laikyk. Matai, kokios kekės - va, ten erškėtyne, brendame, ką? Drugelis, pažiūrėk, koks drugelis!.. Atsistosime ant to akmens ir nuraškysime. Gerai, ką? Eikim. Tu vyras. Tu turi eiti pirmas. Ko tu į mane taip žiūri? Kaip pinčiukas prikibo, tikras pinčiukas, va, visa varnalėšomis aplipau, - kilsteli suknutę: ant jos blauzdos žolės įspaudos. - Fe, - sako ji, - koks čia kvapas. Čia visur varnalėšos. Am am. Matai, dar loja. Juodas, piktas lojimas. O tuose namuose vaidenasi. Kai dar tikroji šeimininkė gyveno, vaidenosi. Naktį, būdavo, paberia miltų ant grindų, o rytą randa pėdas..." - "Vaikų?" - "Ne, ne vaikų". - "Kieno?" - "Ką gi žinau. Gal kokio paukščio... padaro, kokio niekas nėra matęs... O kartais barbena į langą arba kosčioja kur kamaraitėje, dureles daro, bet taip tyliai tyliai, ir kad šoks!" - staiga atsigręžia į jį ir atstato nagus. "Tu taip negąsdinki". - "O tu bailiukas, ką?" - "Aš stipruolis, nieko nebijau. Aš šitame miške niekada nepasiklysčiau. Pačioj šilo gilumoj nepasiklysčiau". - "Tai ir vesk". - "Kur?" - "Į avietyną. Bet ir čia pilna aviečių. Nors semk. Va kokios uogos. Ko tu į mane vis žiūri?" - ir vėl pirštais suima plaukus. "Tavo plaukai kaip linai..." - "Na, sakyk. Tu kažką vis galvoji ir nesiryžti pasakyti. Sakyk. Čia mes dviese. Niekas čia mūsų negirdi". - "Nesakysiu". - "Kodėl?" - "Kitąkart". - "Ne, dabar". - "Na, gerai... Tai va... - pradeda jis. - Mes kaip sesuo ir brolis". Ji išpučia akis. "Mes?! - prideda sau prie krūtinės ranką. - Aš su tavimi?" - "Taip, - sako jis, - mano pamotė yra tavo motina". - "Teta Kristupienė? Teta? Ot pašnekėjo, oi tu, oi! - šūkalioja ji, šokinėja. - Oi, kaip įsidūriau koją. Oi, iš juoko nebegaliu. Ot pakalbėjai! - O paskui, staiga pasikeitusi, atsainiai galvą atmesdama: - Na ir kas, kad brolis ir sesuo. Vis vien galime kartu gyventi, kur norime, galim eiti. Bet tu bijai, kažko tu bijai, ko tu bijai, ką!?"
    ...Staiga apgaubia aklina tamsa, duslus kliokimas, plykstelėjimai, rodos, tučtuojau pasigirs kurtinantis trenksmas, bet visa perskrodžia šaižus telefono skambutis. Jis dar prisimena, kad skambėjo visą laiką, - ko laukė, ko iš karto nešoko iš lovos? Nusviedęs apklotus, lekia į koridorių, čiumpa ragelį, kelis kartus rikteli:
    - Alio, alio, klausau... - perbraukia ranka per plaukus, prisėda prie veidrodžio, klausosi. Dabar, kai jį išgirdo, atsilieps, kad ir kažin kas ten būtų atsitikę. Glaudžia prie ausies ragelį - spragsėjimas, ūžesiai... Jie sklinda iš neaprėpiamų nakties platybių, iš rūko apsemtų duburių...
    Rausvais kraštais kilimas veda prie tualetinio stalelio, kur palikta keletas žmonos reikmenų - kvepalų flakonėlis, lūpų dažai, kampe, prie drabužių - sūnaus slidės, pačiūžos, šlepetės... Žvilgsnis čiupinėja tuos daiktus, tarsi ieškodamas kokio atsakymo; sąmonėje plėtojasi sapno vaizdai; vieną akimirką tarsi išvysta šlapias klevų viršūnes, nutviekstas mašinos žibintų, abipus kelio pakalnėn; aukšti aptrupėję užkandinės laiptai, aprūdijęs, sulankstytas žibintas, aplink jį rūko dulksna, ant durų perkryžiuoti geležies strypai... Iš ten, iš rūke skendinčių platybių, iš užmaršties, iš jaukios, didžiulėje krosnyje traškančios ugnies, iš jos atšvaitų, plazdančių ant suplūkto molio, iš kažkokio tolimo vidurnakčio, galbūt iš to laiko, kai dar mažas vaikas pakirdo kažkieno troboj... Iš pradžių pagalvojo, kad miega pas dėdę Kazimierą, pavieškelėj; toks šviežias džiugus susijaudinimas galėjo jį apimti tik pakirdus svetur, kur visa aplinka, visi garsai nežinomi, paslaptingi... Bet ne, jis tėvo pirkioje, šit baltas mūrelis, ant kurio šokinėja liepsnos atšvaitai, langas, prie kurio glaudžiasi aklina, šiltu polaidžio rūku tvinstanti tamsa. Tačiau iš kurgi tas neapsakomas džiaugsmas? Ar dėl to, kad girdėti, kaip kažkur toli šniokščia, tvinsta vanduo, kad žemė įmirkusi, minkšta ir net krosnyje plazda liepsna, kad jos atšvaitai šokinėja ant mūrelio, siekia grindis, jo langą? Namiškiai kažkur susiruošė - lauke tarsi prunkšteli arklys, tėvas stabteli prie krosnies, kažką pasako, jo balsas sujaudintas, tirpstantis; taip, tikrai iš jų, iš tų skubotų garsų, sklinda tas džiaugsmas, kurį jis tarsi jaučia savy tokį svetimą ir tuo pačiu tokį savą. Tai dėl to, kad žemė tokia minkšta, kvapi, kad jų ratai riedės į Santakų turgų - kurgi daugiau, - kad sniegas baigia nutirpti, kad jis virto šėmais ūkais, klaidžioja įlomėlėmis prie upės, kad tvartelyje greitai suplazdės gaidys... kad dabar pats vidurnaktis (o gal paryčiai?), kad jau kvepia valgiais, kad tėvas kažką gera pasako motinai, užsimena ir apie jį. "Juzukas tikriausiai miega". - "Aš jam ant stalo paliksiu valgyti, kai pakirs, susiras". - "Važiuosim pro Ąžuolyną, Mediniškes, Žaliąją", - sako tėvas. "Betgi čia kelias blogesnis. Nors, teisybė, šituo keliu į Dusmenis daug arčiau..."
    Tai dėl to, kad jie važiuos pro Ąžuolyną, kad ištaria vardus - Dusmenys, Mediniškės, Santakos, tai dėl to, kad liepsnos atšvaitai tokiu neįprastu laiku šokinėja ant jų veidų, o labiausiai dėl to, kad rūkas, tirštas, gyvastingas rūkas ir kad jis liks vienas, lauks, kolei išauš, o pavakary parveš lauktuvių. Jam taip gera, taip gera. "Kur gūnia? - klausia tėvas, išeina, uždeda ant širmio nugaros gūnią. - Lineika lengva, geležine ašim, kaip vėjas nulėksim", - sako grįžęs į trobą. Tai dėl to, kad jis sako. gūnia, lineika, kad kaip vėjas nulėks, jam gera. "Bet prie Švedriškio vanduo gali būti ištvinęs". - "Kad ir ištvinęs, lineikos neapsems..."
    Tai dėl to, kad jie važiuos pro Švedriškį, kad jie skuba, kad kačerga bilsčioja į puodus, kad malkos beržinės, kaitrios, tai dėl to jam džiugu ir gera, ir tas džiugumas tvinsta tirštu šėmu rūku slėniais, kalvomis, varva drėgme nuo medžių, kyla gyvastingais garais iš žemės, graužia akytą, pajuodusį sniegą. "Sniego greit nebeliks", - sako tėvas. Jis vėl pamini gūnelę, ir jo balsas džiugiai virpteli; tai džiaugsmas, kad visa tai yra, kad jis susiraitęs šiltoje lovoje... Liepsnos traškėjimas, tėvo balsas, šitie žodžiai, rūkas, kalnas, sniego lopai, langas, vakare tėvai parveš lauktuvių... Ką jie dar ten pirks? Gal paršelių, ožkelę? Kad ir kas būtų - kažkas nauja, nematyta apsigyvena jų namuose. Jis lauks visą dieną, žais su pusbroliu Algimantu, lauks, pavakary bėgs į pavieškelį... Tai dėl to...
    Kiekvieno gyvenime turbūt tik vienas būva toks džiugus pabudimas... Pabudimas akliną vidurnaktį, ankstyvą rytmetį, kai visa skendi šiltam gyvastingam rūke, ir jau vien dėl to džiugu, gera...
    Jis laikė prie ausies prispaustą ragelį, laukė. Tikriausiai patižusius to vidurnakčio sniego lopus regėjo vaizduotėje, slėniais klaidžiojo anasis rūkas...
    Ragelyje staiga stojo įtempta tyla. Spragtelėjimas, atomų krebždėjimas metale, laiduos.
    - Daukintis? - šūktelėjo kimus moters balsas (o gal jis nenugirdo, todėl tylėjo, klausėsi). - Daukintis? - vėl paklausė moteris.
    - Taip, aš, - atsakė. - Bet kas gi čia kalba?
    - Palaukite, tuoj sujungsiu, - pasikeitusiu šaltu balsu atsakė moteris - pirma ji šaukė tarsi per kokias dulkes, ji braute brovėsi prie jo, ir staiga pasirodo: ji yra tik tarpininkė. - Alio! - ėmė šaukti tas balsas. - Užpelkiai. Jungiame Vilnių, kalbėkite... - Jam buvo keista, kad tas dusulingas, vos vos prašnekantis balsas kreipiasi į jį taip netarnybiškai, dar daugiau - jis skubėjo viduje, švogždė kažką nesveikomis stygomis, per jėgą vos įstengdamas ištarti žodžius.
    - Alio! Aš klausau, - šūktelėjo jis. - Alio... - Ir pats nusistebėjo: "Po perkūnais! Kas gi čia dabar? Vos iškalbu. Tarsi man būtų persidavęs tos moters balso negalavimas".
    Vėl pasigirdo pypčiojimai. Padėjo ragelį, žvilgtelėjo į veidrodį: pablyškęs, apšepusiais skruostais veidas žvelgė į jį iš padilbų, tarsi ko teiraudamasis. Perbraukė ranka per skruostą, kaktą, akis, užsivilko pižamą, vėl žvilgtelėjo į veidrodį, stovėjo kažką mąstydamas, galvą palenkęs, senu įpročiu trim pirštais spragsėdamas į smakrą. Telefonas sučirškė taip čaižiai, kad jis krūptelėjo, pabalo, virpančia ranka nukėlė ragelį.
    - Labas, Juozapai, tai aš, tavo sesuo Virginija, - visai čia pat pasigirdo sesuo. - Mes ne laiku pažadinom, bet žinai, atsitiko nelaimė... - Šis žodis buvo kaip nelauktas smūgis. Staigus šaltis perėjo per visą kūną, sukaustė veidą. - Sunkiai sužalojo mūsų Viktorą, gal neatlaikys, mirs, gal dar aušros ir sulauks, žinai... - Ir negrabi kaimiška sesers greitakalbė virto kūkčiojimu. Ne mažiau už tą žinią jo širdį suspaudė verksmas. - Ir už ką mums... - kūkčiojo sesuo, ir jis pamatė suglamžytą nosinaitę jos rankoje, paburkusį nuo ašarų veidą, akis. - Gyvenom, gyvenom ir va ko sulaukėm.
    Kiek kartų jis yra girdėjęs tokį bejėgį, beglobį, pilną nusiskundimų sesers balsą; dar paauglė, sugrįžusi iš daržų - plokščiapėdėm, nudaužytom į kietus kaip kaulas grumstus kojom, būdavo, glaustosi prie aptrupėjusio mūrelio ir verkia glamžydama šlapią nosinaitę. Vargšė sesuo, kažkodėl pagalvojo. Tai jos verksmas užmūrydavo šalčiu jų gryčios langus, tada jis pamatydavo, kokia apšiurusi jų sofa, koks pagiringas tėvas, kokios purvinos grindys, kokiais šlapiais žabais reikia užkurti pečiuką, kokias mažas bulves jai reikia plonai nulupti; pamatydavo, koks skystas viralas ant stalo, kaip šoka iš gardo žviegiantys paršeliai, kaip šalta rudam perkarusiam šuniui, susiraičiusiam prie būdos, koks jis nusibaigęs, išdvisęs, kaip kraupiai kosčioja kažkuo užspringęs, kaip gurksi, kliuksi jo viduriai - tik oda, kaulai ir žarnos iš jo tebuvo likę, jau dvėsė, o dar bandydavo keltis, pavizginti uodegą ir susirietęs traukdavosi atatupstom, jeigu jam kišdavo kaulą, lįsdavo į būdą, ir geltonos seilės tekėdavo jam iš snukio. Tai jos, sesers Virginijos, balse - piktas iš tvartelio lekiančios pamotės rankos mostas, akių baltymai, apipjaustytos kiemo klevų viršūnės - nušalo tą žiemą, kai tėvui buvo prasidėjusi rankos gangrena, pamėlo, ištino, tai jos balse tie vargani serbentėliai, ant kurių suklupo jų motina... ieva, lenkusi baltus žiedus prie džiovininkės veido; tame balse ir geibios gėlytės, kurių sesuo prikaišiodavo pavasariais visus pašalius...
    Jis stovėjo ant minkšto kilimo, įsisupęs į šiltą chalatą, jis - pusamžis keturių ištaigingų kambarių šeimininkas, dvejeto vaikų tėvas, o pro akis plaukė begaliniai skurdo vaizdai - niekad jis apie tai negalvojo, nenorėjo nė prisiminti, jis dirbo, grūmėsi iš paskutiniųjų, visi jie dabar žino: jis prasimušė, jis nesugrąžinamai nutolo nuo jų, visų tų metų dabar lyg nebūta, lyg pašalietis dabar savo namuos, lyg koks nesusipratimas, kad juos turi. Bet ar iš tikrųjų turi?
    Jis palinko prie sesers, uždėjo rankas jai ant krūpčiojančių pečių - nelaimė ištiko ją, visus juos...
    - Palauk, - tarė sesuo. - Čia man Leonas (jos vyras) kažką sako, mes tau skambiname iš ligoninės, palauk, gal jis ką sužinojo... - Po pauzės: - Tai va, gydytojas sakė, kad reiks į Vilnių... be sąmonės. Laukiam lėktuvo... Tu pasitik. Aš gal nevažiuosiu... Ką?.. a, vis tiek... nieko nebėr, viena mėsa... - begėdiškai pliki buvo tie žodžiai, tokie prasti; gerai, kad ji dar nepasakė "kalvarato" - taip jie vadindavo dvisparnius lėktuvus. Sesuo paprastai stengdavosi kalbėti literatūriškai, ir vienas kitas tarmiškas žodis ar garsas nuskambėdavo droviai, lyg ir nepritikdamas, beje, jie visuomet tarpusavy grūmėsi - dabar gi ši kova buvo galutinai pralaimėta, ir sesers kalba jam pasirodė tiesiog nevalyva. - Tai ateisi? Ko tu klausi? A... Jį ten apie šeštą ryto atveš. Palauk da, broli, - ir sesuo kūkčiodama vėl puolė jam į glėbį, šnekėjo, kad ji vis vien šiandien būtų skambinusi. - Dabar vis vien, tu progu, leisk da su gimimo diena tave pasveikinsiu...
    Jis matė, kaip ji kūkčioja, visa krūpčiodama, aptukusi, ligota - ją kamavo aibė negalių: ir širdis, ir nervai, ir plaučiai, ir visokios moteriškos ligos. ("Tai gerai, - sakydavo ji, - kad man taip pasisekė, kad aš tokį žmogų turiu kaip Leonas. Ir atjaus, ir, kas yra, paklaus, man jo net gaila. Aš jam vis sakau, kam gi dėl manęs tu taip kremties".)
    - Palauk, - tarė sesuo, - Leonas vėl man nori kažką pasakyti. Tyla, ten, toli, žodžiais persimetančių žmonių balsai - kažkodėl jam visą laiką atrodė, kad jie skambina iš kokios stoties, aplinkui bruzda keleiviai, ir jis lyg matė senas sienas, purvinas grindis, kažkur traškėjo ugnis, šokinėjo ant grindų ir sienų atšvaitai, o slėniais ir kalvomis, nuo kurių slinko sniegas ir garmėjo ištvinę vandenys, klaidžiojo tirštas rūkas (tas vidurnaktis buvo kažkuo panašus į kitą, vaikystės vidurnaktį, kai jis pakirdo apimtas nesuprantamo džiaugsmo); o pasąmonė kažkodėl visa tai įkurdino aplinkoje, primenančioje gimtuosius namus, - ugnies traškėjimas, liepsnos atšvaitai ant purvinų grindų, ketinės krosnies durelės, krosnis, netoli kurios kabo telefonas, - šitokią jis kažkodėl įsivaizdavo aplinką, iš kur jam skambino sesuo.
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page