r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

GĘSTANTYS ATŠVAITAI

[4]

    Sėdim už stalo. Vėsčiodamas uodega, žiūri, kaip valgau, Sargis. Šalimais tėvas - valgo galvos nepakeldamas. Po spintą rausiasi mažasis broliukas Viktorėlis. Jis išvertė iš rankinuko pyliavų ir skolų kvitus, išvilko lapę, dabar matuojasi tėvo skrybėlę. Galop jo rankose atsiduria albumas. Einu paimti. Į duris kažkas bilsteli.
    - Prašom! - šūkteli tėvas.
    Įeina elgeta. Putlus, skaisčiai raudonas veidas. Lietpalčio šonai nuzulinti, rankogaliai atbrizgę, mažos žvitrios akutes klydinėja sienomis, baldais, ilgėliau sustodamos ties etažere, kur stovi vaza nuskeltu kraštu, laikrodis...
    - Sėskitės, - tėvas pastumia jam lėkštę sriubos ir, pasiėmęs peilį, eina priemenėn. Netrukus ant aukšto pasigirsta žingsniai, pabyra spaliai.
    - Eikš pašviesi! - šūkteli.
    Atidžiai nužvelgiu visus daiktus (įtartinas man tas elgeta) ir, palikęs atlapotas duris (jeigu kas - išgirsiu), kabarojuosi ant aukšto. Padavęs žiebtuvėlį, galvotrūkčiais nusiritu kopėčiomis. Taip ir maniau: jis jau priemenėj. Dairosi taikydamas sprukti. Po skvernu vaza, laikrodis, senas motinos rankinukas. Atimu viską iš jo ir dedu ant stalo. Su didžiausiu kumpio bryzu prieina tėvas. Žvilgteliu į jį su priekaištu, kone triumfuodamas, - matai? Bet tėvo žodžiai mane stulbina:
    - Ech tu, Juozai, Juozai...
    Nusitvėręs skudurą, žiūri į mus nustėrusiomis akimis Viktorėlis.
    - Jeigu reikia, turėk... imk, jeigu reikia, - sako tėvas elgetai. Visa grūda atgal į terbą. Įdeda ir tą kumpio bryzą, ir duonos...
    Elgeta žengia atatupstom, žegnodamas mūsų namus, ir vapa:
    - Tegu dievas laimina šiuos namus... tegu dievas, - tebežegnoja prieangį. - Kaip gyvas nesu matęs tokio žmogaus. - Tegu dievas. O šitas vaikas... - ir jis taip piktai nužiūri mane, kad aš pastėrstu.
    Vėjo pagauti lapai siūbteli iš po kojų tiesiai man į veidą ir nušlama tolyn lyg išgąsdintas žvirblių pulkas.
    Man nejauku savo namuose. Išeisiu. Visų veidai pilki ir nykūs. Jau seniai jų nebepasiekia nei židinio liepsnos, nei netikėtai įspindusi saulė. Visi išsisklaidė, iškriko. Per visą kelią iki pat fermos nepratariu nė žodžio. Tyli ir tėvas.
    Pamotę radome besiliuobiančią - pilstė į ėdžias sėlenas. Buvo neblogai nusiteikusi: parėjus išvirsianti cepelinų... Tokia ji visuomet: čia gera, šneki, čia kaip širšė, tik saugokis.
    - Tą kumpio bryzą aš atidaviau elgetai, - sako tėvas. "Koks ten elgeta!.." - noriu šūktelti.
    - Visą?!
    - Nekiek ten jo bebuvo.
    Ji atšlyja nuo mūsų tarsi stumtelėta. Subraukia po skarute plaukus. Veidas pasidaro plynas ir tuščias.
    - Bepročiai jūs, bepročiai. Visą mano kraują baigiat iščiulpti, - ir apsipila ašaromis.
    Tėvas sutrinka. Po kiek laiko, vis dar žiūrėdamas į šalį, prataria:
    - Vaikas čia niekuo dėtas, jo nepainiok.
    - Ar šitas?.. Šitas... tau vis dar vaikas?!
    Visą laiką ji norėjo mus sukivirčyti ir galų gale beveik pasiekė savo: dabar dažnai iš tėvo lūpų aš girdžiu karčius pamotės priekaištus, o ji stovi už jo nugaros ir šaukia: "Ar aš nesakiau? Ar aš anksčiau nekalbėjau? Kur tavo akys buvo? Reikėjo jį taip nušlajuoti, o dabar..." Ir baisiausia - tėvas jau nebeprieštarauja, gal net sutinka su jos žodžiais. Kuo gi aš jį nuvyliau? Žiūriu į jo veidą, liūdną, apšepusį. Prisikimšus krepšį sėlenų, pro mus pralekia pamotė. Galva atmesta, batų aulai čiūkšt, čiūkšt, lekia greičiau, kur jos laukia Viktorėlis, nekūrenti namai.
    - Tokio gyvenimo aš jau tikrai nebegaliu pakelti, - tėvas nusviedžia prie lūpų prilipusį papirosą ir eina į krautuvėlę. Grįžta, kai gatvėje jau žiebiasi šviesos. Veidas išpiltas nesveiko skaistaus raudonio.
    - Kodėl tiek geri? - klausiu jį. - Galėtum kaip žmogus gyventi.
    - Kaip žmogus?.. Tu tik žinai - kaip žmogus, lyg dabar nė žmogus nebūčiau. Visi jūs kaip susimokę. O gal man jau nebereikia nieko. Man jau užteks - atgyvenau savo. Dabar tu žiūrėk, - jo balsas sudreba.
    Įsitaiso ant šieno. Guli nekrusteldamas, lyg negyvas. Galva nepatogiai atmesta, rankos nudrėbtos į šoną, akys blausios. Namo neisiąs, tegu ji paspringsta, užnuodytas visas jo gyvenimas, visa užnuodyta.
    - O tu išvažiuok. Ko čia stypsai? Aš tavo metų būdamas...
    Užsiveria geležiniai vartai, užrakina duris, ir nei tolimo traukinuko sirenos, nei aukšto sietyno, nei namų. Girdžiu kažkokio dialogo nuotrupas: "štai prie ko privedė tavo gerumas, Kristupai". - "Aš nesigailiu. Aš niekad nieko nesigailėdavau. Nieko. Suprantat? Taip visa ir turėjo būti. Taip aš turėjau gyventi".
    Kreivi tėvo takeliai, kreivi. Ėjo šūkčiodamas, plačiais ir ryžtingais rankų mostais juos tiesindamas, bet šitaip neištiesinsi. Gal ir pats tą suprato, štai jau kelinti metai pritilęs, nuolaidesnis, kažką vis galvoja, atidžiai žvilgčiodamas į kitus, kai kurių net privengia.
    Staiga pajuntu kaip niekad skvarbų tėvo žvilgsnį. Jis guli ant šieno kuokštelės lyg nudrėbtas, padėjęs galvą ant sėlenų maišo, ir žiūri. Žiūri taip, lyg per tas keletą minutėlių, kol aš sukaliojuosi po tvartą, blaškausi pats savęs nejusdamas, būtų spėjęs mane galutinai permatyti.
    - Klausyk, - jo balsas nelauktai žvalus, visai nežymu, kad išgėręs. - Jeigu tu nori, aš papasakosiu vieną istoriją. Jeigu nori... Klausykis atidžiai.
    Jis atsisėda. Prisėdu ir aš. Žiūriu pro praviras duris į tamsą, kur ūžauja vėjas ir supasi virš baigiančio iširti tiltelio rausvas žibintas sulankstytu gaubtu. Girdžiu monotonišką tėvo balsą - nė nežinojau, kad jis moka taip pasakoti.
    Gyvenęs kartą toks surūgęs, piktas, labai šykštus žmogėnas (kažkodėl aš pagalvojau apie Vizgirdą). Visi elgetos, visi perkarę šunys aplenkdavę jo namus. Dėl to jis krimtęsis. "Nejaugi aš toks blogas žmogus esu, kad niekas pas mane nebeužsuka?" - galvojęs ir, išgirdęs skalijant savo vilkšunius, išeidavęs kieman pasižvalgyti.
    Bet kartą kažkoks tolimas vargeta užsukęs ir pas jį. Pagautas gerumo, jis prikimšęs elgetos terbą visokių gėrybių. Net arklį pakinkęs ir pavežęs elgetą ligi kelio. Tačiau grįždamas vėl ėmęs krimstis. "Aš jam daviau, bet kas iš to? Gal jis ne elgeta, o tik apsišaukėlis? Daviau, bet kas man iš to?" Susikvietęs savo šeimyną ir šnekąs; "Aš vieną elgetą sušelpiau, bet kas man iš to? Kas iš to?" Visi gūžčioję, nežinoję, ką jam atsakyti: iš tikrųjų - kas jam iš to?
    - Tokie ir jūs, - sako tėvas, - vis klausinėjat - kas man iš to. Tačiau neužmiršk, - pakėlė balsą, - čia šneku aš, tavo tėvas. Norėjau, kad būtum žmogus, kuris visa šneka tiesiai, nesukdamas nuo savo pašnekovo akių.
    Jis patylėjo.
    - Mačiau, akylai tave stebėjau - žiūrėdavai tu į mane su panieka, šnaira, lyg gėdydamasis,- to kartais aš būdavau vertas, bet nelengva man buvo, mažai kas mane čia tesuprato. Auginau tave neklausdamas, kas man iš to. Ir niekad neklausiu, be reikalo tu bijai. Aš iš tikrųjų esu daug gero padaręs žmonėms. Tačiau niekad nenorėjau žinoti, ką dalinau, ir niekad nelaukiau atpildo. Todėl tau ir sakau - jeigu kam gera darai, daryk be atodairos, bemat užmiršdamas, mesk kaip į šulinį. Eik neatsigręždamas. Tylėk šaukiamas, nes tavo gerumas taps našta, pradėsi į kitus žvalgytis, pasigesdamas skolos. Dabar, kai pagalvoju, matau: mažai tokių žmonių tebuvau sutikęs. Daugelis man tik atrodė tokie. Tokius aš mylėjau, nieko negailėjau tokiems. Ne visi tai suprato, dabar, kai priėjau liepto galą, šaiposi, nieko jiems nepaaiškinsi. Vis primena man senas skolas, o kiek aš išdalinau, jeigu imčiau skaičiuoti!.. Niekad neskaičiavau, niekad ir neskaičiuosiu. Ir nenoriu, kad tavo žvilgsny kirbėtų pavydus smalsumas. Nemėgstu tokių, kurie tik ir tyko, kur ką nutverti. Nusisukdavau, leisdavau - tegu tveria. Nenorėjau apie tai nė žinoti. Pernelyg žema. Nemėgstu tykančių niurgzlių, nuolat dėl ko besikremtančių, šiugždančių pakampėse, tokių, kurie išsižioję gaudo visokius gandus, susimirkčioja... Žinoma, galėjau aš jiems pasipriešinti, nesu aklas, bet nenorėjau... nenorėjau susiteršti. Supranti? Ne, matau, nieko tu nesupranti. Kaip man su tavim kalbėti, kaip?
    Ir dar turi labai gerai įsidėmėti tai, kas yra svarbiausia. Kas iš tikrųjų baisu gyvenime - tai mirtis. Ji ateina, kad viską atimtų. Nieko nėra svarbiau už mirtį. Jeigu ko reikia bijoti, tai tik mirties. Iš visų kitų blogybių išsipainiosi, ne tokios jos didelės ir svarbios, kaip kartais mums atrodo. Tik rankų nereikia nuleisti. Tačiau mirtis atima viską. Anksčiau ar vėliau ji viską atims. Tai ko tada verkti, sielvartauti, gailėtis? - paklausi. Yra dėl ko sielvartauti, sakau. Gyvenimo man buvo gaila, jis praplaukia nepalikdamas pėdsakų... Kaip vanduo...
    Mane stebino ir tebestebina viena: mes visko bijome, kremtamės, graužiamės, per tai ir šventos dienos mums nėra; visko mes bijome, tik ne mirties. Vis šaukiame, kad mums kažko stinga, kad esame nelaimingi, vis aimanuojame, skundžiamės... Ne, sakau, nesame mes nuskriausti, - tą kiekvienas skurdžius patvirtins, - duota mums labai daug, duotas gyvenimas, tik mes jo nemokame vertinti. Vėliau susigriebiam, bet jau būna po laiko. Susigriebiam, kai ant slenksčio stovi Didžioji Teisėja mirtis, stovi pašaipi... Ar tu kada susimąstei, kodėl ji tokia ateina pas mus? "Baikite savo komedijas", - taria ji šaltai, be gailesčio. Ne, aš nebijau mirties, aš daug kartų esu žiūrėjęs jai į akis, gerai ją perpratau: ji netenka savo galios prieš tuos, kurie nebijo į ją pakelti akių.
    O ką aš čia mačiau kiekviename žingsnyje? Prieš ką aš protestavau, iš ko juokiausi? Iš baimės... Per savo bailumą jie visko išsižada. Šį tą gal per savo amželį ir užgyvena, bet, vargšai, kaip jie nusiplūkia, prisikankina, išvargsta, prisibaimina. Argi taip reikia gyventi, klausiu aš tave, argi taip? Ne, aš nieko čia nematau didaus, o jeigu nieko nėra didaus tavo gyvenime, sakyk man... tu pamokytas, tai ne aš, mane lengva suniekinti ir išjuokti, ką aš išmanau... tik jaučiau: taip turiu elgtis, taip gyventi; lyg kas slapta man būtų patarinėjęs, ginęs nuo mano galvos perdebesius. Šviesių aš mačiau minutėlių, ak, šviesių! Bet tu į klausimą neatsakei. Atsakyk, jeigu gali, atsakyk.
    Žiūri tu dabar į mane, tavo veidas pilkėja, jis darosi kaip iš akmens, ir lyg išgąstis šmėsčioja tavo akyse, gal tu bijai, kad aš per didelę naštą noriu ant tavo pečių užversti. Drąsos, mano vaike. Kitaip suklupsi, šliauši keturiomis, virpėsi kaip epušėlė, ir niekas tau nesuteiks paramos, jeigu jos nejausi savy.
    Nežiūrėk į mane kaip į pamišėlį, ne, aš nepasakysiu paskutinių žodžių, nuo jų tu suvirpėtum, per daug tu man brangus, pagaliau ir pats nebuvau toks, kaip norėčiau, ir paminklinio akmens iš tavęs galvūgaly man nereikia, aš tik dar kartą tau pakartoju: drąsos!
    Tėvas kiek patylėjo. Žvelgė į mane ir rūkė.
    - Ir dar, - pasakė žiūrėdamas į tamsų langelį, už kurio ūžavo vėjas, - vienas tavo bruožas man nepatinka. Aš kantriai klausiausi tavo postringavimų bei pamokymų (tu mane jau mokai). Kartais tik nusijuokdavau - dar vaikas, - kartais būdavo skaudu: tokia tavo paauglystė pasitikinti, visa žinanti, pranašinga ir... tokia akla tuo savo žinojimu. Štai kodėl aš dėl tavęs bijau. Tu apie viską sprendi iš šalies, iš atstumo, nebandydamas į kito kailį įlįsti. Tu nežinai, kaip jam ten, tame kailyje, neklausi, kodėl jis toks, kokios pamėklės tūno jame, tau nė į galvą neateina, kad yra ir tokių, kurių niekieno nepalaikomas žmogus neįstengs įveikti, - duok dieve, kad tu nė su viena iš jų nesusidurtum; kito kančios tu nematai, negerbi. Teregi tik tai, kas liečia tave, pagal tai, tik pagal tai apie visa ir sprendi. O tu pratinkis... pratinkis apie kitus galvoti atsietai nuo savęs...
    - Tad supraski, - ištarė kiek patylėjęs, su jėga, - kitoks ir aš negalėjau būti. To man niekas nemoka atleisti, bet ir išmaldos aš neprašysiu. Tavo pamotė - žmogus kitoks. Iš kito lizdo. Ji duodavo, bet tam, kad jaustų, jog kiti jai yra skolingi, kad galėtų juos apšnekėti, teisti. Duodavo neprašyta, ir tai turėdavo pateisinti visa, ką ji daro blogai. Ginkis nuo tokių geradarių. Jie blogesni už tą, kuris tik vieną elgetą įsileido į namus (kitus užpjudydavo šunimis). Pikčiau nei šunys juos pjudo klausimas - kas iš to? Ką tik daro, kur tik žiūri, ką paliečia, vis klausia - kas man iš to? Kvailiai! Kas jiems į tokį klausimą galėtų atsakyti, jeigu ne jų pačių išdidumas, meilė, garbė. Kas, klausiu tave. Atsakyk man, jeigu gali. Ano žmogaus laimė, kad jis įsileido tik vieną, bet būna tokių, kurie apkrauna dovanomis, o atsitokėję paleidžia šunis arba ima skalyti patys...
    Todėl ir sakau: jeigu ką duodi - duok be atodairos, su didžiausiu avansu. Mesk kaip į šulinį. Štai tie skalikai, kuriais aš buvau pjudomas. Nenoriu, kad tu būtum vienas iš jų. Bet ir savo dalios tau nelinkiu. Negaliu rodyti savęs kaip pavyzdžio, bet gailesčio ir paniekos, kurią tu man jauti, nesu vertas. Tu turėtum mane pranokti. Tebus mano gyvenimas tau pakopėlė, bet kiek daug parkritusių ant jos. O kas toliau, kur toliau - aš nežinau, gal tavo prigimtis kitokia - žino...
    Tokia buvo jo žodžių prasmė.
    Prisiminiau Ambraziejų, prisiminiau, kaip sekiodavau paskui jį, kaip laukdavau keliuko smėly, prisiminiau girtus postringavimus ir, kas keisčiausia, savo ilgus ginčus su Albinu, tik ten aš kažkodėl kaltinau Albiną, kaltinau panašiais žodžiais, kokius dabar girdėjau iš tėvo.
    Stojo tyla. Sunkiuose vėjo šuoruose tarsi pajutau kokią esybę, kuri laukė mūsų naktyje. Tai buvo lyg aimana tų, kurie nebepasieks mūsų slenksčio, tai buvo kažkas, kas stūgaus ir gaus mūsų kelyje, kai eisime per miškelius ir paraistes. Tik blogo jie nebepadarys nieko..."
   
    Paskutinis įrašas Juozo dienoraštyje toks:
    "Aš netekau tėvo. Pamotė, tiek kartų siuntusi jam prakeiksmus ir mirtį, stovi apsigobusi juoda skara prie karsto (kas ją čionai pastatė?). Žiūri nepakeldama akių į jo veidą, kramtydama lūpą ir stengiasi užgniaužti dusinančią aimaną. Užvertęs galvą, sukaliojasi aplink ją Viktorėlis.
    Taip jis ir nespėjo nuvažiuoti dėl tos upės, nors pastaruoju metu vis žadėjo, krimtosi, ypač kai rajone sužinojo, kad aukštupyje tikrai kasamas griovys, kad visas šitas pakrūmes išraus, senąją vagą sulygins.
    Mirusio tėvo veidas šaltas ir išdidus, kaip žmogaus, kuris pagaliau tesėjo savo žodį.
    Išeinu į naktį. Brendu laukais. Tarp debesų nardo mėnulis, pro žilvičio šakas spindi upelė. Nėra ašarų, nėra ir praradimo skausmo, nors žinau - paskutinį kartą jį regiu. Niekada nebebus tavęs, tėve. Ilgose kelionėse, metų tremty, mano negandų ar laimės akimirkomis nieko tu nežinosi apie sūnų - nei kas jį ištiks, nei kas jis bus.
    Skausmas kaip čaižūs vėjo šuorai čia siūbteli, čia vėlei tolsta.Veltui jį bandau pasivyti, graudenu save - aš lyg suakmenėjęs. Į galvą lenda visokios mintys. Kuo pikčiau jų ginuosi, tuo jos atkaklesnės. Tarp jų buvo net ir tokia: ar pakankamai aš liūdnai atrodau? Mano poza buvo kiek perdėta, kai stovėjau prie karsto. Baisu ir sakyti, bet jaučiau kažką piktdžiugiška. Viena mintis, įkyri, nuodinga kaip angis, siurbiasi į mano sielą: "Manei, kad be tavęs visa sugrius, gąsdinai, o mes gyvensim!"
    Stovėjau prie karsto suraukęs kaktą, liūdnesnis nei iš tikrųjų esu. Grūmėsi prieštaringiausi jausmai ir mintys. Kaip atsitiko, kad dar gyvą mes jį išginėme iš savo tarpo, kad mirtis, kuriai jis teikė tiek reikšmės, jo mirtis mums nėra tokia svarbi ir skaudi?
    Pro žvakių plazdesį, šildantį jo negyvą veidą, gal jis man pasakytų iš tikrųjų skaudžius žodžius, jeigu ne tas suvokimas, kad atsitiko baisus dalykas ir aš turiu deramai elgtis, jausti, - šita mintis mane paralyžiuoja ir kausto.
    Iš kiemo pasigirsta giesmė. Kam? Tėvas juk netikėjo dievo. Jaučiu stačiai grasų pasitenkinimą, kai girdžiu užuojautos žodžius, kai, stovėdamas prie karsto, matau žvilgsnius. Grasu jau tai, kad jaučiu...
    ...Ten, ant upės kranto, prie vopnos duobės, kur jis gulėjo stingstančiais šlapiais drabužiais ir ant balto kaip kaulas veido leidosi snaigės, ir ten aš neverkiau...
    Pridedu ranką prie jo kaktos, paliečiu ją lūpomis... Kur tik jis ėjo, sekiodavai iš paskos, vydavaisi, painiodamasis aukštose pakrūmių žolėse. "Tėveli, žiūrėk!" - šaukdavai rodydamas jam žuvingas vietas. Vis tėveli, tėveli! Kas dabar į tą šauksmą beatsilieps? Seniai bešaukei... Žiūrėdavai, kaip jis rūko, kaip plėšia prilipusį prie lūpos papirosą. Susidūręs su tavo žvilgsniu, jis šypteldavo. Daugsyk regėjai jo veidą šešėlių mirgėjime, kai šviesa prasiverždavo pro lapus, regėjai jį, atgręžtą saulėlydžio pusėn ar į rytus, kur teka saulė; tebeplūduriuoja jo akyse balti vidurdienio debesys, jos pilnos dangaus vaiskumo ir saulėtų vandens duburių, kai šviesos ratilai virpa ant alksnių kamienų ir lapų...
    Visur tau šmėsčios jo veidas. Ir kolei tu jausi jo pritariamą žvilgsnį, kol jisai matys tave, kol jam bus anaiptol ne vis vien, kas tu esi, kol jį niaukstys čia liūdesio, čia džiaugsmo šviesa ir šešėliai, daug ką darysi dėl jo. Čia bus tavo stiprybė, tavo atspirtis, tavo valia. Tebūnie tavo gyvenimas toks, kokį jis norėjo regėti. Kitos skolos tu nežinai, kitos duoklės jis nepriimtų. Aš noriu, kad tu didžiuotumeis manimi, ir žinau, kad vieninteliai žodžiai čia tebus: atleisk, jei gali, nes niekas mums nėra nubrėžęs mūsų galimybių ribos. Ir tu, tėve, daug ko nepabaigei, bet galbūt tavo meilė daugiau čia įstengia. Ir tegu jie man nešneka apie tavo gerumą: tu buvai lygiai geras, lygiai nepermaldaujamas.
    Troboje tebeaidi giesmė, nedarni, prikimusi. Kai kurie giesmininkai jau apgirto. Matau paraudusį Akuočio veidą, girdžiu, kaip stelbia kitų balsus Konstantienė, regiu, kaip moterys susikumščiuoja, jeigu kuri užtraukia ne ta gaida. O jis guli plevenančių žvakių šviesoje nepasiekiamas, paskendęs aitriame dūmų debesėlyje.
    Šviesų mėnulio diską valksto debesys, pašėlusiu greičiu jis lekia į rytus, kaip tąsyk, kai važiavome į miestą. Per amžinąjį vėjo genamų debesų bėgsmą, regėdamas mėnesienos užlietas kalveles ir daubas, jausdamas skambią gruodo kaustomą žemę, žiūriu į pasvirusį virš upės gluosnį, girdžiu tą nesklandžią giesmę, aidinčią mūsų troboje, girdžiu - kažkur loja šunys, girdžiu vėjo švilpesį plikose medžių šakose, bet ir tolimą dingusių vasarų miško ošimą girdžiu...
    Giesmei nutilus, žmonės išeina į kiemą ir dairosi. Kokie menki ir atsitiktiniai jie turėtų staiga pasijusti. Ir kas yra jų kaimelis po beribiu nakties dangumi, vienas begalinėse laukų platybėse?
    Jie sako man užuojautos žodžius, jie žada man padėti. Ačiū.
    Į ilgą ir nelygų kelią mes išeinam".
   
    Rugpjūtis, tačiau karščiai dar laikosi. Nepakeldamas galvos, Juozas kasa melioracijos griovį. Minkštas, akytas, lengvai raikomas durpes pakeičia šlynas; šaknys, kelmai, žvyras, akmenys... Retkarčiais po kojomis išsiverčia maži geliančio vandens šaltinėliai. Dirsteli į saulę: akinamai balta ji stovi beveik zenite. Nubraukia prakaitą, nuskina viršum galvos sirpstančią avietę. Įrudęs, paplatėjusiais pečiais, kupinas nuožmaus užsispyrimo.
    Namo grįžta persimetęs per petį švarką, atsiraitojęs rankoves, atlapais marškiniais.
    - Mislijau, kad tėvas, - pasitinka jį Vizgirdienė. - Žiūrėjau, kaip nuo kalno eini. Koks panašumas ir iš eigasties!..
    - Taip taip, - prie jų prisigretina Konstantas.
    - Eik tu prie savo darbų, kur tik kas, tuoj ir jis, eik, žiūrėk, pati jau šaukia.
    - Einam mano gryčion, Juzuk, skilandžio turiu, užvalgysi. Pavargai.
    - Šitokie kelmai, šitokie, - pradeda sieksniuoti Konstantas, - ir išversk tu man, ten, tame aukštupy, pats velnias...
    - Užteks. Einam, - Vizgirdienė ima sūnėną už parankės, bet Konstantas toks žmogus, kad jam gerklės neužkiši.
    - Platus iš pečių, platus vyras, - sako.
   
    Šviesią rugsėjo dieną, pažadintas išskrendančių paukščių klyksmo, jis nužvelgė parudavusią pelkę, miškus, kurie jau alsavo rudeniu, staiga, lyg kieno stumteltas, užsimetė ant pečių švarką ir patraukė link ežeriūkščio. Jame paskutinį kartą nusiprausė, paplaukiojo, atsisveikino su užpelkiečiais ir pelkę rausiančiais darbininkais ir, sujaudintas jų širdingiausių linkėjimų, nuėjo link vieškelio.
    Buvo šiltas ir tylus vakaras, kai jis stabtelėjo ant Kebeškalnio, pasistatė prie kojų sunkų lagaminą, - į jį, ką tik turėjo gardaus, grūdo Vizgirdienė, Konstantas, pamotė, - apsidairė po laukus, žvilgtelėjo į tas pajuodusias sodybas, pasiklausė taip gerai pažįstamų garsų...
   
    - Kas čia šaukė? - paklausė vaikas.
    - Tu šaukei, - pasakė priėjęs prie jo žmogus. - Šaukei užgimdamas.
    - Nieko tu neišmanai, - atšovė įžūliai vaikas, nužiūrėdamas jo rūbus, veidą, net kalnelį, ant kurio jiedu stovėjo. - Šaukė nuo to skardžio, o gal iš ten...
    - Tai aidas, - pasakė žmogus.
    - Kaip čia gražu! - šūktelėjo vaikas tebesidairydamas.
    - Gražu, - sutiko pašnekovas, ir jo akys apsiblausė. Patylėjo. Įdėmiai pažvelgė į vaiką. - Bet geriau tu man pasakyk, kokiu būdu atsidūrei taip toli nuo savo namų, kas tave išgujo?
    - Argi toli? Ana ten mano namai.
    - Ne, - papurtė galvą žmogus. - Tu klysti. Toli tavo namai... O gal išvis namų tu neturi? Gal niekad jų neturėjai? Toli, toli... Todėl ir šaukei... - nutęsė pusbalsiu.
    Taip ir Juozas: šaukė visa savo esybe, akimis, negrabiais žodžiais. Bet kas jį girdėjo, matė? Nebent šitie žmonės, laukai... daug kas.
   
    Štai ir pasibaigė tai, kas vėrėsi debesų erčiose, čia artėjo, čia tolo, siaustėsi rūkais... kas stingo šalty, spengė tyloj, brėžėsi rūke, švietėsi erdvėm, kas virpėjo šviesoj, rugių kalne, ant šiaudų, klojimo angoj, pilkavo pavasariniam šlaite, masino mėnesienoje, siūbčiojo prie kerpėtų akmenų, pajuodusių sienojų ir skardžių... Slenksčio juodumas, lauko akmuo prie slenksčio - visa čia šnekėjo, liepė jam nenusileisti, priešintis, eiti savo keliu. Būti, išlikti, būti. Prašnekti su jais, už juos. Visa čia jį kvietė į tolumas, kėlė aukštyn, viliojo bedugnėmis. Visa ši žemė - jos pušynai, kalvos, daubos, keliūkščiai - tarsi išskalauti šviesos, išgraužti, išgremžti gyvastingo vandens. Ir štai - medžiai stovi kaip nulieti, skaidrūs pušynai, beržai. Visi garsai aiškūs ir apibrėžti, turintys savo paskirtį. Ir medis, ir akmuo iki tam tikro laiko, iki kito, gal reikšmingesnio susitikimo žada būti tik medžiu, akmeniu.
    Eis metai, bet šis Aukštaitijos kampelis pasiliks apgaubtas šviesa jo būties ir meilės; čia, kur oras prisigėręs jo artimųjų gyvasties, vilčių ir vargo, kitoks, šiltesnis, artimesnis čia dangus, visa čia tarsi iš kitos materijos, dvasingos, nedūlėjančios. Kur prasideda gyvastis, ten ji nuolat ir grįžta, ten ji ir miršta lėtai, kovodama iš visų galių, priešindamasi, stengdamasi save apginti...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page