r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

GĘSTANTYS ATŠVAITAI

[2]

    Ant pirkios aukšto švarinau aruodą, kuriame buvo sukrautos kai kurios mano knygos, užrašai, seni pinigai, žiebtuvėliai, lemputės, primusas, didžiulė lempa, dūda, varinė lentelė su išgraviruota mūsų pavarde - matyt, kitados ji buvo prikalta prie durų... Pilna čia visokio šlamšto. Verpstigalis, išdilęs pjautuvas išrūdijusiais ašmenimis, suskilusia rankena, net arklinės šukos... - kiek čia visko prisitempta! Visa tai - ir mokyklinius sąsiuvinius, ir dienoraščius, vadovėlius - kroviau į platų krepšį; išnešiu ir sudeginsiu. Akį sulaikė išgeltęs, suglamžytas, iki pusės perplėštas lapas, prirašytas glausta, lygia, tiesiog idealia rašysena, šį popiergalį kartu su kitais kažkada radom prie Mildžiaus malūno, ant apgriuvusios klėties aukšto.
    Skaičiau aš juos tada Albinui; čia parašyta: "...protas sustingdo gyvą jausmo plazdėjimą, sustingdo judesį, laiką, vienus reiškinius, daiktus jis temdo, apšviečia, lygina su kitais... Mūsų žinojimas metaforinis... Metafora - šoktelėjimas nuo tikrovės, jos iliuzinis atkūrimas... Proto paskirtis grynai praktinė... Tuščiais sąvokų kevalais juda, šliaužia mūsų mintis, ir tas judėjimas bei jo intensyvumas žadina iliuziją, kad mes smelkiamės gilyn, į esmę... etc".
    Dar nebaigęs skaityti, pajutau Albino pašaipą. "Ir tu tuo tiki?" - paklausė Albinas, stovėdamas ant aukšto, samanoto prieklėčio akmens. "Nelabai suprantu, - pasakiau, - bet čia reikia įsigilinti, gerai įsigilinti, prasmės yra".- "Sapalionės", - ir Albinas užsikorė ant prieklėčio. Aš priėjau prie jo artėliau, norėdamas kartu perskaityti kažkokį užbrauktą žodį, jis pasilenkė ir staiga - kad tvers! Nė pamatyti nespėjau, kaip dienoraščio lapai dingo jo švarkelio kišenėje, vos atėmiau, bet ne visus. Žinojau - tų dienoraščių jis man jokiu būdu nerodys, neduos - pavydi: laikys paslėpęs, slaptai skaitinės, vieną kitą mintį gal pasiskolins, bet tai jau bus jo, Albino Maldonio, mintys...
    Žolėmis užžėlusią sodybvietę staiga užliejo neįprastas skaudus šviesos blyškumas. Palei akmenų pamatus džiūvo, liepsnojo kažkokie skaisčiai raudoni žiedai, kerojo erškėtrožės, viržiai, virš jų skraidė drugiai, trenkė degėsiais, įkaitusia saulėje skarda, kurios gabalai mėtėsi žolėje tarp apdegusių gelžgalių ir rąstų. Keldama dulkių debesis, aukštu tiltu nulėkė mašina. Ir veržėsi, mirguliavo, tryško per žolėmis aptekusią užtvanką Šventosios vanduo, garmėjo į juodas kiaurymes, verpetavo duburiuose palei akmenis, tingia srove, šiltos popiečio saulės glostomas, slydo palei krante palinkusius karklus.
    Bet Albinas nebūtų Albinas: "Nepyk tu dėl to dienoraščio, - pasakė, kai ėjome pro rūsį. - Negi tu nesupranti, kad tokios mintys jį privedė prie savižudybės?" - "Ką jį?" - paklausiau. "Koks tu nenuovokus, - Vygandą Mildžių, bene nieko apie jį negirdėjai?" - "A... Tačiau kažin, ar tos mintys kaltos, gal, priešingai, jos palaikė jį, gal jas žadino nepritapimas prie laiko..." - pasakiau žiūrėdamas į aukštus žolių stagarus. Išėjome į pilkšvą keliuką, virš mūsų buvo diena, sausa, be debesėlio, be menkiausio vėjelio. "Kažkaip rudeniška", - ištarė Albinas, ir man staiga pasivaideno, kad visa - ir lankos, ir medžiai - suklusę, kažko išsiilgę... gal ratų dardėjimo keliūkšty, gal skardaus "tprū!". Mes buvome tarsi kokie seni saulėtos dienos palikuonys, tolimas atklydęs kitų gyvenimų aidas, jau mirštantis, nueinantis, jį gėrė raudonos erškėtrožės, jis virpino plonyčius nežinančių kur nutūpti laumžirgių sparnelius...
    Staiga mano žvilgsnį patraukė neįprastas medis - panašus į kiparisą, bet ne, ne kiparisas, ne toks aukštas, - siauras, tiesus, jis smigte smigo visomis šakomis aukštyn. Tarp geibių liepaičių, tarp tingiai išsikėtojusių klevų, šalia melancholiškai svyrančio gluosnio jis buvo gyvas ekspresijos įsikūnijimas, gyvas polėkis, nė vieno šalimais augančio medžio jis negožė, nieko, rodos, daugiau nematė, tik aukštį.
    - Ana žiūrėk, - parodžiau Albinui, - kaip kiparisas. Šmėstelėjo man tie medžiai, matyti paveiksluose: išdidūs, vieniši, apgaubti žvaigždėtos tylos kur alėjose, tarp uolų ar prie jūros... - Kaip nečionykštis. Kas jį čia ir atvežė. Turbūt dar Vygando sodintas. Kažin, kodėl jis toks. Kaip ne medis.
    - Tikrai.
    - Jis kažkokia mįslė...
    - Suki galvą. Paprasčiausias hibridas. Visokių dabar veislių išveda, - pridūrė Albinas, ir mane apėmė kažkoks nykus koktumas.
    - Jeigu ir hibridas, vis tiek... - neištvėriau, kai jau traukėme namo.
    - Tau vis reikia kažko nepaprasto.
    - O tau argi nereikia?
    - Aš realistas, blaiviai žiūriu į viską, nieko nedailinu. Daiktus reikia priimti tokius, kokie jie yra.
    - Tai kodėl tu vis save dailini? Niekam nerodai savęs tokio, koks esi?
    - Čia kas kita.
    - Ne! Tas pat. Ir šitą medį tu kažkodėl pakeitei, hibridu pavadinai. Jis ne hibridas. Dabar aš prisiminiau iš biologijos...
    - Na gerai, turėk tu tą savo medį.
    Albinas taip mane kažkodėl supykdė, kad, žodžio jam daugiau nebetaręs, nuėjau namo. Kitą dieną pasitiko mane išsiviepęs.
    - Sveikinu, - išskėtė rankas. - Jūs abu galvojate kaip vienas. Gerą susiradai patarėją.
    - Kodėl?
    - Bene jau užmiršai, kaip jis baigė savo dienas?
    Mane nukrėtė šiurpas.
    - Tu irgi nežinai, kaip baigsi, - atšoviau.
   
    - Aš jau seniai norėjau su tavim pasišnekėti, - sako ūkio direktorius, spausdamas man ranką. - Sėsk.
    Jis vidutinio amžiaus, apkūnus, žvitriomis akimis. Šnekėdamasis turi įprotį vartyti kokį daiktą, perstatinėti iš vietos į vietą. Liečia juos lyg paglamonėdamas ar pašildydamas minkštose rankose. Jo sūnus, aukštas, prakaulus, dėvintis žalsvą studentišką kepuraitę, yra vienas geriausių respublikos sprinterių.
    Sėdu. Tylime. Direktorius žvilgčioja į mano drabužius, į rankas. Tik dabar užuodžiu siloso ir kūdros dvoką, kurį čia atnešiau. Norėčiau rankas paslėpti, bet tegu, jeigu jau padėjau ant žalsva gelumbe užtiesto stalo, tegu būna.
    Kalbą pradeda be užuolankų.
    - Tai kokie gi tavo tolimesni planai? - klausia.
    Apsimetu nieko nesuprantąs.
    - Jaunas esi, tvirtas, gabus. Negi visą gyvenimą veršelius ketini šerti?
    - Anaiptol. Nors nieko blogo aš nematau ir čia.
    - Blogo čia nieko nėra, tik...
    Jis nutyla. Pro akis praplaukia būsimojo darbo diena: kažkur zyzia zeimeris, bubsi elektrinės motoras, šūkalioja prie kontoros susirinkę darbininkai, lekia mašinos. Pagalvoju, kad galėčiau padirbėti čia keletą metų vairuotoju.
    - Vairuotoju? - nustemba jis.
    Akimirką išvystu tėvą: stovi, prispaustas išalkusių veršelių prie tvoros, laikydamas pilną siloso dėžę. Veidas toks, tarsi klausytųsi kokio labai reikšmingo pokalbio. Koridoriuje pamatau valytoją Vanagienę. Lyg stabo ištikta: o ką direktorius pasiūlys jos vaikams, kur jie pasidės?
    - Darbo aš nebijau, - pratariu.
    - Žinom... tą mes puikiai žinom. Todėl ir pasikvietėm, - ir, atsikėlęs nuo stalo, uždaro koridoriaus duris.
    Kamanė įnirtingai daužosi į stiklą.
    Patogiai įsitaisęs, paima nuo stalo futbolininko statulėlę ir, ją vartaliodamas, tarsi iš laikraščio ima kalbėti - į mane nė akių nepakelia. Taip, ūkis esąs man labai dėkingas... Aš tiek padėjęs... Ir sportuodavau už jo komandą... Apskritai... - nagu bando nudrėksti kažkokį krislelį, įaugusį į glotnią sportininko figūrą.
    - Beje, - ūmai pagyvėja, - galėtum apie mūsų ūkį į laikraštį parašyti. (Seniau suregzdavau kokią korespondenciją.) Gerų naujienų yra. - Ima aiškinti, kokios ūkio vystymosi perspektyvos. Naujos fermos, kontora, kultūros namai... - Tose fermose visa bus mechanizuota, nereiks pintinėmis tampyti siloso. Tokie šėrikai... - jis staiga nutyla supratęs, kad per daug užsimojo.
    Vėl išvystu tėvą: apšepęs standžia, žilstelėjusia barzda, stovi jis su siloso pintine, prispaustas veršelių prie tvoros, ir laukia nuosprendžio, kurį, ko gero, turiu pasirašyti aš. Štai prie ko privedė lengvapėdiškumas, puikybė. Proletaras! Darbininkijos atstovas!.. Zimagoras! Kareivis! Tai, ką jis kitados stengėsi atblokšti nuo savęs, apie ką nė pagalvoti nenorėdavo, dabar visu sunkumu jį užgulė. Kur dabar jo išdidus mostas? Parodija: stovi jis dabar prie mėšluotos tvoros, virpančia ranka plėšdamas prilipusį prie lūpos papirosą, ir klausosi galutinio nuosprendžio. Buvęs darbo pirmūnas, smogiamoji jėga. ("Jis nė pavardės dorai pasirašyti nemoka, - šūkalioja nematomi teisėjai. - O žiūrėkit, kaip buvo galvą iškėlęs!") Kas tai? Pavėluotas kerštas? Atpildas?
    - Manai, mes jam geresnio darbo nesiūlėm, - sako direktorius. - Siūlėm, o jis ne, ir viskas. Tu irgi toks pat, - staiga priduria.
    Jis keliasi iš užstalės ir, susidėjęs už nugaros rankas, kurį laiką stovi prie lango. Jie siūlą man ūkio stipendiją, baigęs grįšiu kaip kvalifikuotas specialistas - agronomas ar veterinaras.
    - Ne, ačiū, - sakau.
    Direktorius žiūri į mane, lyg būčiau jam per veidą tvojęs. Paaiškėja, kad dėl manęs jis net į rajoną važiavęs.
    - Tėvas prašė? - įbedu į jį akis.
    - Negi tai svarbu, - ima raustis po popierius. Graži šeimynėlė, nėr ką sakyti. Pamotė tik ir taikosi, ką iš fermos parvilkti namo, tėvas landžioja po kontorą, prašinėdamas savo vaikeliui lengvatų. Velniai žino, kas čia darosi: visokie grobstymai, kombinacijos. Iš tėvo tik ir girdi: tai zootechnikas prašė maišelio sėlenų, tai ūkvedys, o kas belieka veršeliams? Direktorius, dešinė ranka, ko gero, nė nežino, ką daro kairioji. Ne be reikalo ant sandėlininko svarstyklių net keturi pieštukai, o penktas dar už ausies užkištas: vienu nubraukia, kitu pataiso, trečiu naujus skaičius įrašo.
    - Tai ką gi tu ketini daryti? - klausia direktorius.
    - Dvejetą trejetą metelių padirbėsiu čia, o paskui... - sakau kiek galėdamas ramiau.
    - Ką?.. Ką tu čia dirbsi?
    - Dirbsiu melioracijoje ar... prie statybų.
    - O toliau? - jo balsas griežtėja (lyg jis į mane kokią teisę turėtų).
    - Toliau... Kai jau man bus aišku, ko noriu, nors iš dalies žinau ir dabar...
    Direktorius žiopteli.
    - Studijuosiu... literatūrą, filosofiją!
    - Ką?.. Ką?
    - Fi-lo-so-fi-ją!
    Jis atšoksta tarsi atblokštas.
    Žinau, yra tokių profesijų, kurias tenka stumte įstumti į kabinetus, slėpti nuo saviškių. Yra profesijų, kurioms nė vardo nenorėtum duoti, ir ne dėl to, kad jos būtų per menkos, o dėl to, kad tuo suvaržytum save, kažkam įsipareigotum, susirištum rankas, įprastumei visur visuomet elgtis, galvoti taip, kaip tavo profesija, tavo visuomeninė padėtis reikalauja...
    - Ką gi... daryk kaip išmanai, - direktorius įjungia ant palangės stovintį ventiliatorių. - Mes tau tik gero norėjom. Tačiau jeigu persigalvotum - ateik.
    Siauručiame takelyje vos nesusiduriu su tėvu, nešančiu iš kūdros vandenį. Į jo baikščiai besiteiraujantį žvilgsnį atsakau nedviprasmišku "ne". Naščiai nuslysta jam nuo pečių, išsiliejęs vanduo bemat susigeria į perdžiūvusį takelio molį. Tarp žalių smulkučių lapelių tebespurda keletas buožgalvių.
    - Taip aš ir maniau. Pats dabar nebesuprantu, kokio velnio tiek stengiausi, laksčiau. Po perkūnais! - šaukia nuspirdamas kibirą. - Tegu eina visa po perkūnais! Man jau užteks, žinokitės! Vėjų tu išeisi gaudyti. Sakau tau - vėjų!
    Visi, kas tik eina pro šalį, žvilgčioja į mus.
   
    Kartuvių kalne pjaunu dobilus. Peleninis dangus, pro įkaitusią miglą vos prasimuša saulės šviesa, rodos, tuoj tuoj trinktels perkūnija ir suskaldys tą karštį į gabalus. Žolėje šlamščia vėjelis, keldamas žiedadulkes, kuriose spėriai darbuojasi bitės. Pjaunu neištiesdamas nugaros, prakaitas žliaugia kaip vanduo.
    ...Stovėjau pačioje viršukalnėje, kai pamačiau vieškeliu atrūkstančius dulkių stulpus, kemsynėje pasigirdo galvijų maurojimas - piemuo Arcijonas juos skubiai ginė į palaukę. Bet jau buvo po laiko: ten, dauboje, tarsi milžiniškoje sietuvoje virė sūkuriavo dulkių debesis, plūduriavo jame ir sukosi nuplėšyti nuo stogų šiaudai - pirmasis audros grobis. Dar minutėlė kita, ir šlaito medžiai subraškėjo, palinko. Plykstelėjo žaibas - toks trenksmas, tarsi kas uolas sprogdintų. Pakvipo siera ir lietumi, kuris lėkė barais, vydamasis su šakėmis ir grėbliais skubančius žmones, - visus juos pagaudavo lietaus papliūpa. Vietomis pažirdavo kaip žirniai ledai. Ir trankėsi, drebino žemę ir dangų perkūnija. Lyg koks baisus dievas grūmotų, vien už tai, kad kiekvienas stiebelis, kiekvienas gyvis jau kelias savaites kaip didžiausios malonės meldė lietaus.
    Pasislėpiau apgriuvusioje Maišto trobelėje. Banditai žvėriškai išžudė juos visus. Sienoje tebežymu pėdsakai kulkų, kurių pakirstas Tautgino tėvas su viralo dubeniu nusirito pasuolėn - šovė pro langą. Už ką? Supirkinėjo kailius, odas, čia pat jas išdirbdavo...
    Visa tebėra kaip po anosios nakties: kirvarpų suvarpytas stalas, du sunkūs, ilgi suolai pasieniuose, krosnis, seni kaliošai, lentynos... Prisimenu, mes čia buvome užsukę su tėvu - dar tebegyveno ir Maišto moteriškė, maloni, vaišinga senutė. Lentynos buvo nukrautos pieno puodynėmis, sūriais, uogienės stiklainiais. Kvepėjo šviežiu ragaišiu, kuriuo ji mus vaišino neatitrukdama nuo savo darbų - košė pieną, mazgojo sūrmaišius, pilstė į kubilėlius išrūgas. Maištas atnešė iš rūsio ąsotį alaus. Ar ne velykos tik buvo, kad mes, vaikai, paskui ridinėjom pakalnėje margučius?.. Stovi man akyse ta diena, vėjuota, sausa. Stovi ir kitos, kurias mačiau pro žemą šitos pirkelės langą, gardžiuodamasis man paduotais skanėstais. Girdžiu sieninio laikrodžio tiksėjimą, matau vėjo plaikstomus sodo medžius, saulės užlietą kiemą su juoda rūsio anga ir prisimenu, jog išeidamas galvojau, kada mes vėl čia užsuksim.
    Dabar čia tik mirties šmėklos teklaidžioja. Vėjas drasko nuo sienų paskutinius apmušalus, ir toks jausmas, tarsi kažkas čia tebegyventų, klausytųsi menkiausio krustelėjimo, sekiotų iš paskos.
    Vėjas atlapoja duris. Palauksiu, kol praeis lietus, rūsio pašiūrėje. Vijokliais ir bulvienojais užžėlusi rūsio anga dvelkia šalčiu. Ta augmenija, užkopusi aukštais, žole užžėlusiais laiptais, žengia į vidų, pamindama ir užgoždama ten pasilikusius rakandus, sukiužusius kubilus, rėčkas... Ten dabar viešpatauja žiurkės, varlės, driežai, ten ir didelio laibakojo benamio šuns griaučiai - būdavo, vis uostinėja mane, baksnodamas snukiu į kelius, - atlėkė čia prieš galą.
    Lietus sočiai pripylė vandens į visas ištroškusias burnas - kas netilpo, liejasi per kraštus ir žvilga saulėje. Viršum pietinio miškų krašto švyti vaivorykštė. Garuoja daubos, namų stogai... Į kemsynę vėl išgena bandą Arcijonas. Prie balto pakelės namo, kurio langus ir prieangį aptaško pravažiuojantys ratai, braidžioja po balutes vaikai, džiaugdamiesi jose atsispindinčia kaitria saule - taško ją ir daužo lazdomis. Ten gyvena daugiavaikės Jonausko, Šimėno, Vanagėlio šeimos. Antai ir mažiausias Jonauskų sūnus Adomėlis sukaliojasi po dirvoną prie tėvo ratinio traktoriaus - prie mašinų jis lipte limpa, tačiau mokytis tingi.
    Bene dešimt vaikų auga Jonausko šeimoje. Pažįstu tik Adomėlį, dvi aukštakrūtes, pirma laiko subrendusias dukteris, kurių klegesio ir juoko pilnos visos vakaronės, pažįstu vyresnįjį sūnų Vilių. Tai šių namų pažiba. Buvęs mokyklos komjaunimo sekretorius, mokslo pirmūnas, sportininkas, aktyvistas. Kur tik jo nėra. Su visais jis mandagus. Tačiau man kažkuo antipatiškas: toks nugludintas, išlepintas pagyrų - kažko jam stinga. Užsispyrimo, ryžto, jėgos, nors mokykloje jį ir keldavo kaip pavyzdį. Geraširdžiu tik dedasi. Jis ambicingas, pavydus; prisimenu, kaip kartą žvilgtelėjo į mane, narpliodamas startukų raištelius. Nuo to laiko manęs tarsi vengia, elgiasi pagarbiau, bet šalčiau. Nors visur liaupsinamas, visur jo reikia, tai gerai prie sąlygų prisitaikiusi vidutinybė. Antai ir jis. Eina keliuku tiesiai į mane.
    - Darbuojiesi?
    - Taigi.
    Jo marškinių rankovės atraitotos, ant rankos laikrodukas, kelnės stropiai išlygintos, batai naujutėliai.
    - Atėjau su tavim pasišnekėti.
    - Daug tos šnekos?
    Kaip visuomet aštresnius pasakymus nuleidžia negirdom. Kadangi aš pasilieku ūkyje, jis perleidžiąs man sekretoriaus pareigas.
    - Sutikčiau, bet dar nežinau. Turbūt eisiu dirbti į melioraciją. Be to, organizatoriaus ugnelės aš neturiu.
    - Atsiras, - šypteli.
    Tie susirinkimai, pasilinksminimų vakarai... Bėk, burk, įtikinėk, organizuok. Ir vis su entuziazmu, su polėkiu.
    - Juk tu puikiai mane supranti, - žiūriu jam į akis.
    - Taigi. Tik tu žiūrėk... tu žiūrėk, - jo lūpos keistai virpteli. Būsimasis inžinierius, tas, su kuriuo aš mažai ką teturėsiu bendra. Toli jis nueis.
    Kieme, bardama purvais apsitaškiusį mažylį, stoviniuoja Viliaus motina. Jos veidas taurus, giedras. Kažkuo ji man primena tetą Vizgirdienę. Žemas jų gryčios langas pilnas gėlių... Iš kūdros krypuodami išeina ančiukai, kiek apšilę vėl lenda į dumblą. Priešpriešiais ateina Viliaus tėvas, lėtas, plačiakaulis, nešnekus. Visą laiką tarsi sapne, kur jį tepasiekia retai kokie išorės garsai. Jis niekada turbūt negirdi prie užkandinės keikiančių vyrų. Kokie skirtingi žmonių gyvenimai! Vienų pasaulyje visa nuniokota ir sugriauta, kiti skursta išdegusiose plynaukštėse, o tretiems visko gana - ir lietaus, ir saulės.
    Klube skaitykloje virkauja armonika. Linguodamos sukasi Valė, Danguolė, Stasė... Palydi jos mane žvilgsniais, kuriuose šuniškas prieraišumas ir vangi įsisenėjusi gėla...
    Nulyta žaluma žvilga it smaragdas. Kvepia pievomis, sodais, atšlaimais. Šilti spinduliai laižo buvusios turgavietės akmenis. Ant laiptų sėdinėja senutės ir našlės. Našlė Bagočiūnienė, Beržienė, Vaiginienė...
    - Sveiki.
    - Sveikas, sveikas.
    Bagočiūnienės vyras, traukiantis frontui, paspruko į vakarus. Viena išaugino du vaikus. Kada tik peržengdavau jos slenkstį, pasitikdavo iš nykios prietemos žvelgiančios didelės vaikiščių akys. Žemi siauručiai langeliai, išdubusi asla, suolas, ūžiąs ratelis, siūlas, tempiamas, vilgomas negrabių pirštų, gelstelėjęs, nebylus lyg koks atšiaurus priekaištas senosios Bagočiūnienės veidas; ji nė nekrusteldavo man įeinant - tempdavo ir tempdavo tą patį siūlą.
    Pasisveikinu su Akuočiu, sverdinėjančiu ant užkandinės laiptų, su kaminkrėčiu Riauba, Panaviene - jų sūnūs jau seniai išskrido nežinia kur. Nebėra čia ir Beržienės vaikų, daug kas čia dabar pasikeitę. Permainas liudija ir į vakarus, kur slysta už stogų kaitri saulė, atgręžti moterų veidai. Šis miestelis nelyginant koks didžiulis lizdas, iš kurio be paliovos išskrenda jaunikliai. Pasilieka tik motinos, stoviniuojančios tarpuvartėse ir priemenėse.
    Pasisveikinu su literatūros mokytoju - jis žvalgosi po audros išlaužytą sodą. Kilnoja vaisiais aplipusias šakas felčeris Šulcas - jis du kartus mane išgydė nuo plaučių uždegimo. Iš tolo pamatau jo baltą kaip obelis galvą.
    Liesa, juodai apsitaisiusi senutė sėdi saulės užlietoje verandoje tarp rožių ir jurginų žiedų. Veidas blyškus, bekraujis. Rankoje knyga juodu viršeliu, kuriame blyksteli mažas auksinis kryželis. Saulėtomis rudenio dienomis čia būna nepaprastai tylu ir svaiginamai kvepia apyniais bei nuvytusiomis rožėmis... Buvusi vienuolė. Anastazija. Nėra dienos, kad ji nenueitų į kapus, nepuoštų jų...
    - Sveiki.
    Neatsako, tikriausiai nebeprigirdi, o gal manęs nė nepažįsta.
    Pro šalį pragena karvę Panavos sesuo. Dabar jau pusmergė. Žvilgteli į mane anaiptol ne vaikiškai. Basa, apsitaškiusi, šviesiais susivėlusiais plaukais, lyg apdujusi - einant kojos kliūva viena už kitos.
    - Labas, - ir nuskuba, lyg kas dilgėle ar vytine būtų sušėręs per blauzdas.
    Iš Velikio tarpuvartės klykdamas išlekia vaikų pulkelis, vejamas basakojo pipiro, - koks džiaugsmas, kad visi jo bijo, bėga nuo jo. Vos nesusidūręs su manim, žiopteli ir, susigrūdęs į burną purviną kumštelį, lieka stovėti priešais balutę, iš kurios jam į akis plieskia šilta vakaro saulė. Stabteliu prie Tautgino Maišto paminklo. Kodėl vis neprisiruošia suremontuoti Maišto pirkelės, kas, kad ji atokiai, reikės Viliui pasakyti, nors dabar jam ir ne tas galvoj; direktoriui... pasakysiu direktoriui.
    Gatvės sankryžoje - raudonų plytų namas. Buvusi daboklė, vėliau - pieninė. Girti čia prapliumpa keiksmais arba ima šnekučiuotis patys su savimi. Ir tėvą čia buvo uždarę. Už Ambraziejų. Jau seniai niekas nebevarsto sunkių, aprūdijusių, skarda apkaltų rūsio durų, nors man kažkodėl atrodo, kad ten tebetvyro anų vidurvasarių vėsa, kuri tvoksteldavo pravėrus duris, kai, spausdamas suprakaitavusioje saujoje pinigą, įlėkdavau nusipirkti ledų. Kai lauke nuo karščio vyto medžiai, seko upeliai, čia, rūsyje, tebeviešpatavo žiema: apšarmojusios sienos, dideli tikro ledo luitai su įšalusiomis ežero žolėmis. Būdavo, braukiu per juos, jaučiu dygų žiemos prisilietimą - jų paviršius glotnus, jie skaidrūs kaip veršelių aplaižyti druskos gabalai, kuriuos dedame į ėdžias. Vasarą mes ilgėdavomės žiemos, žiemą vasaros, kažko, ko niekad nebūna kartu. Ar ne stebuklas - tiesiog iš vasaros patenku į žiemą. Kol pienininkas krėsdavo į išakijusį kvietinį kaušelį kvapnią ledų tyrę, aš sočiai prisikvėpuodavau žiemos oro, išvirstančio iš burnos baltais garų tumulėliais. Valgydavau ledus sėdėdamas ant aukšto rūsio kauburio, nuo kurio buvo matyti išsekęs upokšnis ir badantys žuveliokus miestelio vaikiščiai.
    Tokių ledų man mieste pirkdavo močiutė, kai nueidavo į turgų. Gerai prisimenu, kada pirmą kartą jų paragavau.
    Kažkoks Vidurio Lietuvos miestas, o gal Panevėžys? Karšta, akinamai spindi asfaltas, ūžia mašinos. Nepaleisdamas mano rankos, tėvas šnekučiuojasi su kažkokiais vyrais. Priešais žalsvas vežimėlis, prie kurio moteris baltu chalatu pardavinėja limonadą... Už nugaros - pilnos žaislų vitrinos. Tačiau už viską labiau mano žvilgsnį traukia ant kalvos stovintis pastatas, aukštas, raudonų aptrupėjusių plytų, sakytum sugėręs visą vasarų karštį. Jokio medelio prie jo, tik tvora, sienos, apraizgytos spygliuota aprūdijusia viela, su siauručiais, grotomis užtvertais langeliais.
    Tėvas man nuperka ledų. Imdamas baltą taurelę ir ragaudamas, pajutau ir kitą skonį, skonį baugaus žodžio, kurį tėvas, paklaustas, kas ten yra, ištarė - "kalėjimas". "Seniau čia buvo kalėjimas", - pasakė jis.
    Mes skubiai perkirtome gatvę. Praeidamas pamačiau žemą langelį, už kurio trinksėjo mašinos, ant stalų kažkieno rankos klojo pilkšvas žvilgančias plokštes.
    Tas vaizdas tebestovėjo akyse ir kai, sėdėdamas švarioje kavinukėje, pakėliau kvapnaus rusvo skysčio stiklinę, iš kurios tiško smulkūs vandens lašeliai, kurioje kažkas virė, kilo į viršų, šnypštė, šnabždėjosi nesuprantama mineralų kalba. Tebeskambėjo ausyse ir tas žodis...
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page