r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

GIRDŽIU TAVE, ĄŽUOLE

[3]

    Tačiau dabar stovi Juozas prieš draugus it drugio krečiamas: visos jo pergalės, sportiniai pasiekimai, atkaklumas, valia, jėga - visa perniek. Jis perdėm akylas savo nesėkmėms. "Tai vis dėlto... šit kaip, - kužda jis sau. - Aš taip ir maniau... aš žinojau..."
    - Ko ten dantimis kaleni? - klausia Albinas. - Eikš. Juozas išnyra iš šešėlio, tiesia ranką...
    - Duokit...
    - Ką?
    - Duokit tą laiškelį.
    Abu jo draugai sutartinai nusikvatoja. Juozas dairosi į debesis, klausosi vėjo. Albinas šypteli.
    - Meluojat! Meluojat, šunys!
    - Žiūrėk, ar tu matai, - kumšteli Rimantui. Juokingas Albinui Juozas. Juokinga, kad nuo menkiausio žodelio jo veidas persikreipia, lūpų krašteliai ima trūkčioti. Akmenėjantis, šąlantis, grumbantis, ankštu išaugtiniu švarkeliu, jis praeina pro visa. Kažkas surakino lūpas, sukaustė judesius.
    Kol išpila devyni prakaitai, jis plūkiasi su štanga, bet kas iš to? Gal tegu geriau apie jį papasakoja žvitrus teniso kamuoliukas, nuzulintas jo delnų skersinis, prakaito prisigėrę sportiniai marškinėliai, startukai ar ilgi ginčai su draugais, kai teisybė būdavo jo pusėje; tepapasakoja apie jį vėjo gausmas, saulėlydžiai. Kas nors tegu papasakoja apie jį, tegu išvaduoja iš piktų burtų.
    - Keistas tu, Juozai, - sako Albinas.
    - Koks?.. Koks?..
    - Ko amsi, lyg būtum nenugirdęs? Keistas, sakau.
    - O tu, manai, ne keistas? Zubriji ir zubriji per naktis. Kada tik išeinu laukan, vis matau žiburį tavo lange. O atėjęs mokyklon, visiems šūkalioji: "Parodykit, kas užduota. Nė vienos pamokos nesimokiau, nieko neskaičiau!" - šauki plėšdamas iš rankų vadovėlius. Tegu ir neskaitei, bet kam taip klykti visiems apie save? Kam čia galvoj - mokeisi tu ar ne? Kodėl tu taip nori pasirodyti, kad esi toks gabus? Kokį mitą apie save nori sukurti? Vis aš... aš!
    Spyris į krūtinę, ir Juozas galvotrūkčiais nulekia nuo skardžio. Netrukus išsitiesia ir Albinas. Rankos kryžium, tik kojomis tabaluoja ir urzgia.
    - Dar pasakyk!.. - šaukia Juozas. Pasipila visi keiksmai, kokius tik yra girdėjęs iš savo pusbrolių. Visa Daukinčių giminė šaukia jo burna. - Dar pasakyk bent žodelį, dar!.. - klykia.
    - Užteks, - suturi jo ranką Rimantas. - Kraujo, aš tau sakau, užteks. Kai aš įsikišiu, dar ne tiek bus. Ar mažai prikūlė savo žentą Kazimieras?
    Netaręs nė žodžio, Juozas nueina šalin.
    Jis jau buvo perbridęs brastą, ėjo mėnesienos užlieta pievele, kai už nugaros pasigirdo kojų trepsėjimas.
    - Taikykitės, - pasakė Rimantas. - Laiko dar bus - prisipyksit.
    - Atleisk man, - pratarė Albinas. Juozas bandė juos nustumti, bet šie įsikibo jam į rankas. Kurį laiką taip ir ėjo tylėdami, galvas nuleidę.
    - Tegu... - Juozas ištraukė rankas. - Ir aš šį kartą atleidžiu. Bet man gaila, kad visa va šitaip... - skėstelėjo.
    - O man, manai, ne? - tarė Albinas. - Bet toks blogas, kaip tu manai, aš nesu. Patikėk.
    Aš žinau, pagalvoja Juozas. Kažkas aklas, viršesnis už mus, šneka mūsų lūpomis, visa jis daro savaip: čia suartina, čia vėl išskiria, ir kartais aš tarsi pamatau jo piktdžiugišką veidą, išgirstu jo juoką. Bet kaip dažnai tas juokas prasiveržia iš tavo gerklės, Albinai.
    - Abu jūs kalti, - sako Rimantas. - Nuolat dėl kažko varžotės, pavydit vienas kitam.
    - Galbūt... - mąsliai nutęsia Juozas. - Mus turėtų vienyti tai, kas skiria, o taip nėra.
    - Šneki kaip apaštalas, - sako Albinas. Žinau, galvoja Juozas. Tu visur tematai etiketes. Bet senas priešiškumas...
    - Tu turbūt mūsų draugystę turi galvoje? - klausia Rimantas.
    - Ne, tai ne vien draugystė. Kažkas daugiau, kažkas, kas turi išlikti, net jeigu mes taptume priešai.
    - Jis turbūt šneka apie savęs tobulinimą, - sako Albinas.
    - Ir apie tai. Bet tokie tavo žodžiai neišreiškia nė dešimtosios dalies to, ką aš noriu pasakyti. Mums dar ne kartą teks žodžių ieškoti.
    - Nebūki pranašas.
    Jie grįžta mėnesienos užlieta pievele. Rimantas ir Albinas iš kraštų, Juozas viduryje. Iš po kojų spragsi žiogai. Ulba lakštingala. Prie žilvičio pasiraitoję kelnes, perbrenda upę. Vėlei skardis, skarota pušis ir debesys, vėjo nusukti į pietus. Žėri žvaigždėmis nusėtas dangus.
    - Gal išsimaudom?
    - Aš mielai, - sako Rimantas.
    - Įsibėgėjai nuo šito skardžio, ir... - Juozas palinksta priekin.
    Mėnuliui jau seniai nusibodo tokios jų pozos - prisižiūrėjo iš savo aukštybių tiek ir tiek. Juokingi vaikigaliai. Ko jie nori? Kas sakė, kad jie už kitus, buvusius, būsimus, daug pranašesni? Kas prikimšo jų galvas tokių paikysčių? Matė jis Elados vaikus, matė prie Kongo, vandeningosios Misisipės, girdėjo alpų įsimylėjusių kuždesį alyvmedžių giraitėse. Nė žiūrėti čia jam nėra į ką, nebent... Bet jį aptraukia debesys, siūbteli vėjas, sušniokščia lietus, žaibo kirčiai kryžiuojasi ir lūžta čia pat, prie jų kojų, pasipildami kibirkštimis.
    Aš ir sakau, pagalvoja Juozas, nereikia teikti pernelyg didelės svarbos tam, ką tu manai, kas tu esi. Kas jau tu toks? Vienas iš daugelio, iš milijonų. Ir tai, ką tu išbandysi, jau milijonus kartų yra išbandę kiti. Tu tik pats sau atrodai toks vertingas, nepakartojamas. Kažkam perdėm skrupulingai tausoji save. Mes opūs, verksmingi rėksniai, visur pasišovę ieškoti naudos sau, teisybės, prasmės. Ir kai pagalvoju, kokiais milijoniniais vienetais mus kada nors paskaičiuos istorija, suprantu, kaip menka tai, į ką tu kabiniesi, Albinai, ir tas tavo nuolatinis šauksmas - "aš, aš". Visa, kas įnoringa, užgaidu, nepamatuota, mane žavi labiau nei prakticizmo vaisiai, nei visa, kas pažymėta perdėto atsargumo ženklu.
    Mes nebemokame branginti to, kas yra dabar, čia pat. Mes viską darome dėl kažko svarbesnio, vertingesnio, kas duos vaisius ne dabar, o kada nors. Vadiname tai gyvenimo tikslu. Ir kiekvienam šis žodis turi kitokią prasmę. Daugeliui tai reiškia metą, kai jie kažką įsigys, kai bus ko nors pasiekę. Taip mes prasilenkiame su gyvenimu. Mes apsunkinti perspektyvų, sumanymų, mes viską atidedame neribotam laikui, net savo gyvenimą. Kas mes be nuopelnų, pasiekimų? Švelnūs, geručiai vaikai. Pakėlę be galo patiklias akis, tiesiame savo atestatus, charakteristikas, pagyrimo raštus. Kas jų neturi, stovi galvą nuleidęs, kažkoks jau iš anksto užguitas, lyg visa tai būtų svarbiausia. Žinom, kad ten, kur bėgame, nieko nerasime. Bet vis vien skubėsim, veršimės. Mums nėra kada stabtelti, pasigėrėti kuo nors. Griūvame, keliamės, vėl bėgame. Daug jų matau - ciniškų, vapančių, besivaipančių, pilnų ironijos, nebeišmanančių ko nusitverti, visa paniekinusių, kikenančių, trinančių iš pasitenkinimo rankas, daug tokių mažomis gudriomis akutėmis, smalsaujančių, tempiančių iš prašaliečio prisipažinimus, besistengiančių ką nors pavedžioti už nosies, besiraitančių lyg ant iešmo pamauti kipšiukai. Ak, kokie gudreivos, kaip blykčioja jų akys! Bet kuo jie taip džiaugiasi, ko pučiasi, iš ko šaiposi? Ar tik ne iš neatpažinto savo pačių šešėlio?
    Tokios mintys praskriejo Juozo galvoje klausantis, kaip pliaupia lietus. Jis plūkia kelius, girdo išdžiūvusį molį, pasėlius, ir rytą žmonės, išėję į laukus, pamatys juos lyg po krušos, tamsiai žalius, su audros sutaršytais medžiais, pašiauštais stogais.
    - Juozai, ei Juozai!.. - šūkteli iš pušies priedangos Albinas. Juozas nė nepastebėjo esąs permerktas kiaurai.
    - Eik šen, ko stovi po lietum, ką mąstai?
    - Žvelgiu į ateitį, - šypteli Juozas.
    - Ir kokia gi ta ateitis?
    - Truputėlį kitokia, nei tu vaizduojiesi.
    - O aš neigiamas jos personažas?
    - Deja...
    Sudunda griaustinis, sušniokščia pasmarkėjęs lietus. Po kiek laiko Albinas prataria:
    - Žinai, Nijolė tau neabejinga.
    - Galvoj man ji!
    - Nesigink.
    - Argi aš ginuos?
    - Žinoma. Vis atatupstom ir atatupstom. Visi mato, kaip ją sekioji akimis. Bet ir ji - kas tik kur, tuoj Juozas, vis Juozas. Tegu Juozas padaro, Juozas atneša. Patinka jai tavo vardą linksniuoti. Vis šnibždasi apie tave su draugėm.
    Po tokių žodžių Juozas lyg apkvaišęs. Rimantas prunkšteli.
    - Ko tu juokies? - klausia Juozas.
    - Prisiminiau Albino pasakojimą, kaip tu kažkokią dėžę tempei: įsiręžęs, raudonas kaip vėžys. Tu, Albin, dar pasakei: "Tai dėl Nijolės jis taip stengiasi. Nori pasirodyti, koks stiprus".
    - Jis kitus tik mato. Kituose savo keistybes regi. Lietus jau praėjo. Mėnesienoje švyti nulyti medžiai. Rytų pusėje tebesitranko žaibai, tačiau tolstąs debesis apnuogina kaskart didesnius dangaus plotus. Priešaušrio šviesoje jie spindi lyg smaragdas. Audra dabar šniokščia virš Santakų. Netrukus drumzlini upokšniai suoš Deltoje.
    Šviesus bus išauštančios dienos rytas, jeigu ta mergaitė, vardu Nijolė, o ir jis, Juozas, ją mokės prakalbinti balsu, koks kartais suskamba jo viduje: pašauktų - Juozai... kaip tu gyveni, papasakok, paprašytų, jeigu pažiūrėtų švelniai, kviesdama, jeigu būtų pasiruošusi pateisinti, suprasti jį, jeigu... Bet pačiam Juozui taip rodosi: duok jai idealų jaunikaitį, šmaikštuolį, tokį, kuris iš toto traukia visų merginų akis, o jeigu jai ne tas žodis, žvilgsnis, krypt petuku, vyptels ir jau į Donatą žiūri. Juozui to ir užtenka: pamotės panieka, pasmerkimas kirba jos akyse, ji gal taip pat tik ir laukia, kada jam kas nepasiseks, gal... daug čia Juozui visokių "gal". Niekuo savo gerumo ji neparodė, jos žvilgsnis skvarbus, veriantis, žiūri net prisimerkdama...
    Kokia gi ji, ta pievų, rūkų, ūkanotų miškų mergaitė? Gaivi kaip vizija iš tolstančių armonikos garsų vakaronėse. Ataidėdavo tie garsai iš už miško - kartais tai būdavo prieš audrą ar lietų, kai įsisukęs kalno keliūkštyje vėjas keldavo dulkių debesėlius, kurie nuplaukdavo kalvomis genami armonikos garsų, skambančių ten, kur vėsčioja plačios bernų kelnės ir plevena suknelės. Išpuoselėta ilgų saulėlydžių, mėnesienos naktų klajoklė, be ruošos kvapo, be giminės, be vardo...
    Privestų ją prie lango, parodytų storakamienius klevus, nužertus kalvomis besiritinėjančios saulės, - tuo siauru takučiu, čia dingstančiu slėniuose, čia vėl išnyrančiu, jis eidavo į mokyklą. Kelio gairės, nužymėtos apkerpėjusiais laukų rieduliais, pavieniais medžiais ir daubomis. Kartais prie storosios pušies jis išgirsdavo mokyklos kieme skambutį, pamatydavo lekiančius į klases mokinius. Ir visuomet iš tolo pajusdavo jos akis. "Aš iš tikrųjų matydavau, kaip tu ateini", - o, jeigu taip pasakytų ji!
    Bet taip atsitiko, kad tąsyk, skaidriausią jų gyvenimo rytmetį, veidą valkstė nykūs šešėliai, ir nebuvo čia nei užgintojo sodo, nei gundančios Ievą gyvatės, nei tikrojo pažinimo vaisių. Ilgiems metams Juozas iš čia išsineš aitrų pralaimėjimo kartėlį, nes visa, ką čia regėjo, buvo pernelyg toli nuo to, kas galėtų įkvėpti pasitikėjimą, - ką čia dar apie pranašumo jausmą šnekėti. Čia jau buvo įprasta lenkti nugaras, sukti i šoną akis, tuščiai, bet pagyrūniškai postringauti. Ir meilė čia buvo tokia: susigūžusi, bijanti pašalinio žvilgsnio. Dūlinėdavo vietos nerasdamas. Žinojo tūkstančius pareigų, pasižadėjimų ir skolų, bet kas jam sugrąžins jaunystės skolą? Tai, kuo turėjo didžiuotis, jį lenkė prie žemės. Vilko savo jaunystę kaip naštą. Ji atbusdavo vidurnakčiais, jis grumdavosi su ja, bet krisdavo parblokštas. Ne, Dovydas neįveikė Galijoto, ir tas, kuris turėjo stovėti tiesus, kuris nedvejodamas turėjo priimti kiekvieną iššūkį, pasilenkdavo it kupranugaris, kad. dar didesnę naštą užsikrautų.
    Apie daug ką jie girdėdavo sėdėdami žemuose mokyklos suoluose, tik maža apie tai, kuo jie gyveno, kas jiems buvo svarbiausia. Gal Erotas jau nebelaidė strėlių, nebeišbrisdavo iš bangų Afroditė, nebemekeno nukaršęs Panas ir moterys laimingomis akimis nebelydėdavo nueinančių įsimylėjėlių? Kodėl čia nuolat pakirsdavo tamsieji demonai ir, niekieno nebeužkeikiami, nebeužkalbinami, sėsdavosi prie didžiojo aukuro tarsi lauktieji svečiai? Gal ne tais juos šnekiname vardais, gal per menki yra tie fiziologija atmiešti žodžiai, kuriuos mes žinome, - lyg patyčiomis išviečių sienos skelbia kitus? Kuo virsta meilė, prabilusi kandžiomis pamaiviškos senmergės lūpomis? Kuo ji virsta prašnekus Didžiosios Pedagogės balsu, sauso pedanto ar grėsmingo, nuolat trankančio stalą direktoriaus žodžiais? Meile - tas baisus, palaimingas, kenčiantis dievas - žvilgčiojo į juos apmaudingai raukdama antakius, jos lūpų kerteles viepė panieka ir pasidygėjimas. Ji baudžia tuos, kurie nemoka jai nusilenkti ir atiduoti deramos pagarbos. Kas žino, gal ji tebeieško savo senųjų aukurų. Kodėl tiek daug jos pakaitalų ir taip mažai, kas meilės alkį atstotų?
    Šį gaivų rytą lyg antrąkart gimęs Juozas pereis tuščiais koridoriais, nusileis siauručiais, plaušais kvepiančiais laiptais į pusrūsius, užsuks į mokytojų kambarį, žvilgtels į sporto salę...
    Tiek slapto virpesio sugėrę daiktai - knygos, sąsiuviniai, seni vadovėliai, dienoraščiai ir dienynai - guli apdulkėję. Niekam nebereikalingi įrankiai ir sviediniai sporto salėje, skersinis, štanga, apiplyšę žemėlapiai... Gaublys, kuriuo klydinėdavo jo lazdelė, ieškodama Andų, Apeninų, Kolos pusiasalio, šiltosios Golfo srovės ar džiunglėse pradingstančio intako... Arkties vandenynas, čiukčių jurtos, anglies dulkėmis apnešti Uralo kalnai, aprūkusių gamyklų sirenos, tundra... Kas žino, gal nerimas. nudangins jį kada į tuos kraštus. Jau tada tame žemėlapyje buvo gyvos salos, buvo nykūs vienatvės plotai... Visa baigėsi. Pablyškęs, gėlos kupinomis akimis vaikas daugiau nebeprieis prie žemėlapio, nebesisukalios prie skardinio vandens bakelio ir, praskyręs puoduku ledus, nebesems vandens, o senyva, žiemių saulės atokaitoje mezganti sargė nebesistebės, kodėl jis geria taip, lyg ir vanduo jam būtų užgintas.
    ...Krėsdama nuo šakelių šerkšną, šokinėja sniegena, švyti sniego laukai, tilindžiuoja varpelis. Kažkoks balsas vis ragina: "Greičiau, greičiau!.. Eikit. Ir jūs, ir jūs". Snieguoti jie įvirsta koridoriun, sugarma į klases. Jis padeda ant palangės puoduką, išeina kieman, kurį laiką prisimerkęs nuo saulės žiūri į švytinčius sniego plotus. Paskui, ligi juostos klimpdamas į sniegą, nubrenda laukais. Ant nugaros pusbrolio Algimanto sukalta fanerinė dėžutė, kurioje barška spalvos. Ten, slėnyje, kyla dūmai. Jie plaikstosi palei pušynėlius ir kalvas. Gal pietus ten verda, gal pabaigtuvės ar skerstuvės. Įeis jis į trobą, nusivilks paltelį, nušluostys stalo kraštą ir, pasidėjęs spalvas, bandys piešti, rūpestingai išvesdamas švelnias aptakias linijas, ieškodamas kuo šviesesnių spalvų, giminingų tonų ir pustonių, bet krūptels nuo pamotės riksmo, gal dar skuduru gaus per galvą, gal girto tėvo balsas jį atitrauks, ir jeigu dar pieš, linijos darysis laužytos, krūpčiojančios: kur užlindęs pieš egles, dantytus horizonto miškus... Pieš, kol bus vėl aprėktas, išgintas, ir jeigu jam pavyks nepastebėtam nusigauti pakluonėn, pasiimti slides, nusidriekdami iki žvarbaus saulėlydžio, jam atsivers sniego laukai ir kalvos. Slidinės iki išnaktų.
    "...Atsakinėti ateis... - girdėti spigus chemijos mokytojos balsas (vien iš to, kaip ji taria žodžius, aišku, ką klaus), - Juozas". Po perkūnais, pagalvoja, nenorom keldamasis iš suolo.
    Štai jis, storulis iš Taraskono: nukleiptais apdulkėjusiais batais, plyštančiu per siūles švarkeliu, tiek kelio Lotaringijos lyguma sukoręs, prasibrauna pro suolus, paima kreidą...
    ...O ten, stadione, griaudėjo: "Bravo! Valio!" Stovėjo ant pakylos, iškėlęs laimėtą taurę.
    ...Stovėdamas po pakrypusiu krepšiu, kur penktokėliai gainiojasi sviedinį, dar kvapo neatgavęs po sėkmingo bėgimo, žiurėjo, kaip ji šoka į tolį. Tarsi sulėtintame kino kadre ištiško pjuvenos, išdriko plaukai ir ilgai plaikstėsi rudeniniame vėjyje. Saulės blyksniuose regėjo šypsantį jos veidą. Pirmiausia jinai susirado jį akimis, o gal jam taip tik pasirodė... Tik koją startuku susižeidė... Tai kodėl gi tu prie jos nepriėjai tąsyk, Juozai, Juozapai. Nepriėjai ir tuomet, kai, baigiantis šokiams, ji stovėjo kažko lūkuriuodama alsiose mokyklos kiemo prietemose.
    Štai ir vėl ją regi. Sufleruoja, lyg bučiniui atstatydama lūpas. Bet jis dar apkvaišęs nuo Lotaringijos saulės. Žiūri į jos burną, tegirdėdamas neaiškius skiemenis ir šnibždėjimą.
    "Na... na, - pabarbena į stalą mokytoja. - Į klausimą atsakyk, ar girdėjai?"
    Jis žiūri į siaurus mokytojos pečius: juoda, su iškirpte suknelė, pašiurpusi, apgamėliais nusėta oda. Įnoringai suraito mažytį dvejetą, Taupus rankos krustelėjimas, platus išdrikęs parašo šleifas...
    Pilna visokių užgaidų ši dama. Čia, provincijoje, jai nėra kas veikti. Kiek pasigrožėjusi savo rašysena, galantišku mostu jam sugrąžina dienoraštį. Klasę užtvindo pilkšvos XIX amžiaus Paryžiaus prietemos. Mopasanas, Verlenas, Hugo... Nuskurę dailininkai su molbertais. Ant šiltų akmeninių laiptų, kur gęsta paskutiniai saulėlydžio atšvaitai, kuždasi įsimylėjėliai... Pro senas tiltų arkas teka Sena...
    Sukasi sukasi sena plokštelė. Duslus traškėjimas ir ūžesys. Bet tarpais visa užgožia skaudi violončelė ar smuikas... Kokios tos paryžietės elegantiškos, grakščios! Argi aš ne viena iš jų? Bet čia ją vadina senmerge... Tie kaimiečiai tokie vulgarūs, storžieviški... "Ką ji įsimylėjusi, kaip tu manai?" - "Turbūt Mopasaną..." - "Vienišųjų alėjų fėja... Ji niekada negyveno mūsų kaime..." - "O kas gi gyvena? Mūsų laiku kas gyvena? Laikas kaip upė praplaukia pro savo krantus, palikdamas mus nustėrusius". - "Tu per daug linkęs filosofuoti..." - "Bene negirdėjai, kaip šneka Konstantas..." - "Paradoksus renki".
    Pasigirsta skambutis, ir mokytoja pakyla nuo kėdės. Sudėjusi dažytas lūpas širdele, pasispaudžia po pažastimi rankinuką ir, be garso kažką niūniuodama, eina prie durų - lyg į kokį pasimatymą skubėtų, lyg žvilgantis parketas girgždėtų po jos batukais. Tačiau tarpdury atšoksta lyg nudiegta - iškrenta rankinukas, išbyra lūpų dažai... - šįkart ją užkliudo istorijos mokytojas Vaitasius. Jis sukaliojasi tarpdury, mėgindamas padėti. Gunktelėjęs, negrabus, nušiurusioje kreiduotoje liemenėje auksinė laikrodžio grandinėlė...
    Dėliodamas ant stalo knygas, vis dar kažką vapa po nosimi ir per raginių akinių viršų žvilgčioja čia į Juozą, čia į Albiną ar Rimantą. Padaužos. Tik nervus gadina.
    Per dienas Vaitasius sukaliojasi palei tvartelį. Jo namai stovi prie tilto, slėnyje tarp krūmokšnių. Jis tveria gardus, vežioja karučiais mėšlą, baidydamas kudakuojančias vištas, raišioja pomidorų stiebelius ar obelaites, o jam iš paskos nuolat sekioja pulkas apskurusių Savicko vaikų, su kuriais jo sūnus nenori draugauti.
    Vasarų karštymečiais rodosi, kad tas miestelio pakraštys sugėrė visas siauručių gatvelių dulkes ir karštį. Jas kelia tiltu važiuojančios mašinos ir ratai. Rudeniop apdulkėjusį mokytojo sodą apspinta varnėnų pulkai - nespėja jų vaikyti, - žiemą čia iš šventoriaus medžių suskrenda varnos - visuomet ten pilna triukšmo, paukščių ir vaikų klegesio.
    Retkarčiais mokytojo akyse blyksteli įtarumas ar apmaudas - lyg kas jam būtų užgaulų žodį pasakęs. Balsas salstelėjęs, meilikaujantis, tačiau prie prasikaltusio prišoka taip, lyg ketintų liniuote užduoti per nagus. Seniau vaikai buvę paklusnesni, atidžiau klausydavęsi, sutikę mokytoją visuomet pasilabindavę, kepures nusivoždami, o dabar lekia pro duris, tik saugokis.
    Jis turi nesveikai nutukusią žmoną, kuri visuomet jį išlydi pro vartelius tūlodama šaliku, susegiodama švarko sagas.
    Seną žmogų degino keista aistra. Jis mėgo senovę, per pamokas kartais pacituodavo Platoną, Demokritą ar Lukrecijų, kurių biustai šnairavo į jį iš visų trobos kerčių. Dažnai vaikams priekaištaudavo, kad jie nemyli artimo, yra nedori, - tie žodžiai jiems buvo lyg kokios senienos, trenkė kažkuo alsiu, aitriu, dusinančiu, ir nežinia kodėl, ar kad mokytojo balsas meilikaujantis, ar kad visas jo gyvenimas užgožtas, prislėgtas liguistos, išsiplėtusia širdimi moters.
    Tačiau senasis mokytojas tapdavo neatpažįstamas, vos tik užsimindavo apie didžiuosius istorijos žygius, ištardavo garsiųjų karvedžių ar užkariautojų vardus. Kaklo venos įsiverždavo, veidas parausdavo. Atsietame nuo jo gyvenimo istorijos laike jį traukė visai kitokios žmogaus savybės nei tos, kurių juos mokė. Užkariautojų pulkai įsiverždavo kaip uraganas, kaip ugniniai stulpai, sėdami aimanas. Kaulais jie savo kelius nuklodavo. Juoduoju maro debesiu užgriuvo žemynus mongolai, paženklinti Čingischano vardu... Siautėjo finikiečiai, hunai, turkai, seldžiukai. Po vienų civilizacijų ateidavo kitos. Kur nors vis subręsdavo galinga valstybė, kad nusiaubtų, nuniokotų kitas. Kokioms tik kančioms nebuvo pasmerktas žmogus! Jį degino ant inkvizicijos laužų, pylė į gerklę sieros rūgštį ar išlydytą metalą, užmūrydavo gyvą, verdavo ant iešmų, išsukinėdavo sąnarius, išdegindavo paslėpsnius, akis, išplėšydavo burną, išpjaudavo liežuvį. Kažkas baisaus, stingdančio kraują priartėdavo prie vaikų, ir jie nebežinodavo, nei ką sakyti, nei ką manyti. Klausdavo: o ką gi reiškia jų gyvenimas toje neaprėpiamoje laiko erdvėje, kupinoje siaubo, nesibaigiančių permainų. Kas jie yra, ką jie turi daryti?
    O! koks bejėgis buvo tavo žodis, senasis mokytojau, nors tu ir pasakodavai apie pasiaukojančius žygdarbius (olandų berniukas, išgelbėjęs savo kraštą nuo potvynio), meilę ir gražius darbus - dažniausiai juos atlikdavo seni paliegę žmonės ar vaikai... Bet tavo balse gaudė ir sėjančių mirtį žirgų kanopos, zvimbė ietys, lūžo kardai... Lyg apie kokį savo bičiulį ar pažįstamą pasakodavai apie mažąjį korsikietį, pabrėždamas jo būdo keistybes, - jas visi, ypač Juozas, gerai įsidėmėjo, jos buvo lyg paskata ar slapta giminystė.
    Aplinkui jie matė taikų ir ramų gyvenimą. Dulkėta miestelio gatve piemenys pargindavo galvijus, įsižiebdavo žvaigždės, iš dobilienų ar liucernos kalniukų dvelkteldavo šiltas vėjelis, kažkur virkteldavo armonika ar suskambėdavo nedarni girta daina. Vejami neaiškaus nerimo, jie išklysdavo į laukus, klausydavo vėjo šnabždesio medžiuose, žvilgčiodavo mėnulį, pakilusį viršum ūkanotų rytinio krašto miškų - o kartais jo ragas suspindėdavo čia pat, viršum gimtosios pirkios stogo - ir klausdavo save: argi visa išnyks? Užliedavo džiaugsmas, kad visa tai yra: žemas, šiltas, pievomis ir arimais pakvipęs dangaus skliautas, upės, ežerai, į saulėlydžio šalį nueinantis vieškelis... sakydavo sau: jeigu kas norėtų užgesinti ar nupurtyti šitas žvaigždes, mes pakeltume jas aukštėliau, jų buvimas šiek tiek priklauso ir nuo mūsų. Mums reikia ko nors savo, nes kas gi mes begalinėje laiko erdvėje be stogo viršum galvos, be žemo mėnulio, be savo istorijos datų, be meilės, be vardų, be nieko? Negreitai mes priprasime prie kito dangaus su aukštesniais, bet kur kas retesniais žvaigždynais, prie alsios gatvių prietemos, suraižytos ne tyliai gęstančių žaibų, o neonų. Kol kas mes turime tokį dangų: žemą, šiltą, prisigėrusį papievių kvapų, rūko, arimų... Jis amžiams liks mūsų atmintyje, nes tai mūsų žemės kvapas, žemės, į kurią esame įsisiurbę kaip erkės.
   
    Antai ten, parodydavo į Baltosios skardį istorijos mokytojas, kitados buvo kapai. (Kaitindamiesi saulėje vaikiščiai ten neretai aptikdavo žmonių kaulų.) Bet kur čia tik nėra buvę kapų, net pušynėlyje prie Konstanto pirtelės, net pavieškelyje. Senkapiai, sako mokytojas. O ten stovėjusi pilis, ten esąs Kartuvių kalnas... Šioje mūro mokyklėlėje, kur jie mokosi, - statyta ji XVIII amžiaus viduryje - kitados buvęs dvaro administracinis pastatas. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kareiviai čia laikė arklius.
    Kreivu miestelio grindiniu nukaukši kanopos, kiemuose pasigirsta "Fleisch, Butter, Milch!"
    Tačiau mokytojo mintys jau vieši kitur. "Griunvaldas, - ištaria jis, plačiai patempdamas lūpas. - Žaliasis miškas, Žalioji giria". Vėliau pasigirsta graikiški, lotyniški žodžiai. Bet jie nebesiklauso: regi plačią miško laukymę, kur ošia tūkstantmečiai ąžuolai ir skrieja bėglūs baltųjų debesų šešėliai. Rūdija kalavijai ir šalmai, pūsta suplėšytos vėliavos, ir veriasi debesų erčiose šviesa, balta, akinanti. Horizontą susmaigsto ugniniai stulpai - lyg milžiniškos strėlės. Vėjas gena sūkuriuojančią žolę, blyksinčią aštriomis briaunelėmis, žarsto kauburėlių smėliu... Gūdžiai ošia Žalioji giria, jai antrina ąžuolai... O akimirka, sustingusi amžiuose, tuščio dienovidžio ciferblato akimirka! Širdį tik sulaikyk - ir išgirsi laiko bėgimą, pamatysi, kaip toje šviesoje dūlėja akmenys...
    Mokytojas įsideda į futliarą akinius, nusivalo kreiduotą rankovę, abiem rankom atsirėmęs stalo, žiūri į vadovėlį, bet negreitai jame suras reikiamą vietą. Apmirusioje tyloje šiugžda puslapiai. Pagaliau kažkuris išdrįsta atsidūsėti, nors gerai nė nesuvokia, kas čia nutiko, kodėl stojo tokia reikšminga tyla.
    Čia, tarp aptrintų suolų, subraižytos lentos, kartojant tuos pačius žodžius, prabėgo kone visas mokytojo gyvenimas. Keitėsi tik veidai. Kasmet rugsėjo pirmąją, pasigirdus skambučiui, jie suvirsdavo į klases ir laukdavo, kol senasis mokytojas prašneks. Tačiau turėdavo laukti vis ilgiau. Vaikštinėdamas tarp suolų, žvilgčiodavo į vadovėlius, į tuščius sąsiuvinius, rankas. Jis mokė jų tėvus, mokė vyresniuosius broliukus, sesutes. Kur dabar jie visi? Vėl naujokai. Iš panašumo įspėdavo jų pavardes...
    Praeidavo keleri metai, jie išskrisdavo kaip paukščiai, išsinešdami snapuose žinių trupinėlius. Lyg varnėnai kurį laiką dar purpčiodavo virš sodų, bet lesalo rasdavo vis mažiau. Galop patraukdavo į kitus kraštus. "Bet paukščiai grįžta, - sakydavo senasis mokytojas, žiūrėdamas į rugsėjo laukus. - Grįšite ir jūs. Aš žinau, anksčiau ar vėliau čia sugrįšite..."
    Priešybės netilpo Juozo galvoje. Jeigu gėris - tai gėris gryniausiu pavidalu, be apnašų. "Na, o jeigu blogis..." - pradėdavo savo samprotavimus, lyg kokį iššūkį priimdamas, ir giliai įkvėpdavo oro. "Nebūk toks moralistas", - pertraukdavo jį Albinas. - "Koks moralistas? Ką čia šneki? - atsiliepdavo Juozas. - Tiek aš tegirdžiu iš tavęs: būk - nebūk. Gal pageidautum, kad manęs visiškai nebūtų? Deja, čia ne tavo valia..." - "Cho... cho!" - nusikvatodavo Rimantas.
    Padaręs įžangą su tartiufiškais reveransais (Albino žodžiai, daug tokių Albino sukurtų pasakymų buvo jų kalboje), leisdavosi samprotauti, sulig kiekvienu žodžiu vis puldamas Albiną. "Tu taip manai: nusprendžiau, pagalvojau, padariau. Kaip visa lengva ir paprasta! Nusprendžiau įsimylėti - myliu, ieškau meilės objekto... Protas aukščiau už viską. Bet kaip dažnai jis atsiduria apgailėtinoje tarnaitės rolėje! Galiu jį palyginti su sutrikusiu subjektu, kuris skeryčiojasi nebeišmanydamas, kaip pasiteisinti, kaip paaiškinti tai, kas atsitiko". - "Girdėta, Juozai. Visa, ką tu šneki, girdėta", - pertraukia Albinas. Paskui lyg atsiprašydamas klausia: "Na ir kas iš tų tavo samprotavimų?" - "Tu visą kaltę nori suversti vien ant individo pečių, o jie kur kas silpnesni, nei tau atrodo. Tu per daug reikalauji iš žmogaus - nemoki jo nei užjausti, nei mylėti. Kažkuri mūsų būtybės dalis visuomet sako: noriu, geidžiu - ir atitinkamai pasielgia, o protui telieka skeryčiotis, nors jis ir mėgsta dėtis viešpačiu. Jis bekūnis, besvoris, grynas žinojimas, bet kuo gi jis žvelgia, šneka ir mąsto, jeigu ne mūsų akimis, mūsų lūpomis, mūsų smegenimis, mūsų norais?"
    Albinas apmaudingai mosteli - tas gestas smarkiai įžeidžia Juozą. "Taip, - ištaria jis. - Visa, ką sako kitas, tau nesvarbu, kai tu šneki - visi ausis ištempę tylėkit" (tai vėlgi Albino žodžiai).
    Juozas nutyla, kažkodėl prisiminęs Marytę. Ji principinga, dėl menkiausio žodelio įsižeidžia... Ji labai atidžiai klausosi, kai Juozas užduoda mokytojui kokį klausimą ar ima ginčytis Visuomet jam pritaria ir., ko gero, yra jį įsimylėjusi. Tokia mintis Juozui dingteli pirmą sykį. O Albinas... Albinas įsižiūrėjęs Marytę. Pavyduliauja... Štai kas! Bet jie jau nebemoka regėti žmogiškų, paprastų dalykų.
    Stoja pauzė. Tyloje girdėti, kaip toli, viršum Santakų miško, kliokia lietus ir bėga nuo kalvų drumzlini upokšniai. Jau tikriausiai pradėjo aušti: rytinis dangaus skliautas švarus, grynas, tačiau žaibai dar tebesitranko. Garuoja įlomėlės ir slėniai.
   
    Ten, kur kitų žvilgsniai praslysdavo paviršiumi, Juozas apsčiai rasdavo peno savo mintims. Jis dažnai susidurdavo su tokiais dalykais, kuriems nepasakysi nei taip, nei ne. Telikdavo gūžtelti pečiais. Noras nusistebėti, aptikti ką nors stulbinančio, paradoksalaus dažnai užbėgdavo jam už akių. Kartais jis strykteldavo iš suolo lyg pamėtėtas, dar nė pats nesuvokdamas, ką pasakys, tačiau apimtas noro kažką sugluminti, sukirsti. Jis troško imponuoti. Ne tiek svarbu jam buvo, kur lekia jo pasiųstas kamuolys, kiek tai, ar efektyviai jį pagavo. Už esmę, rezultatą jam kartais būdavo svarbiau paviršutiniški, išoriški dalykai. Dėl to iš visos širdies save niekino.
    Žodžiai irgi visuomet pralenkdavo jo mintis. Kartą ištaręs kodėl, jis primygtinai ieškodavo atsakymo. Mėgo patetiškus sušukimus, kurie savaime diktavo tokius pat atsakymus. Jų neradęs, pasijusdavo nemokša. Jautė, kad tikrai išmintingi žodžiai gimsta iš nerūpestingo plepėjimo. Ėmė nemėgti poezijos: melas. Kam už viską svarbiau tiesa, negalvoja, kaip nuskambės jo pasakymas, kokį jis sukels įspūdį. O čia dar rimas, ritmas... Kaip jie varžo ir deformuoja mintį! Vis tai tik poza, imponuojantys gestai. Jame atbudo pozityvizmo dievaitis, uolus, skrupulingas, visa rūšiuojąs, gretinąs, alkte alkstąs konkretybės. Jautė, kad likęs vienas pats su savimi šnekasi ir galvoja kitaip nei būdamas su draugais: tada jo minčiai nereikia jokių pagražinimų. Kitaip savęs klausia, klausia to, ko iš tikrųjų nežino, kas jam gyvybiškai svarbu. Tarpais pajusdavo visišką santarvę su savimi. Nerūpestingame vaiko plepėjime jis regįs daug išminties. Vaikas klausia iš tikro nežinojimo, iš nuostabos, įtempdamas visą savo protelį. Ir visiškai kitaip klausia pripažinti autoritetai. Jie klausia iš anksto apsidrausdami. Autoritetingai. Kartais nė klausti nebesiteikia, vien atsakinėja. Tokia jų profesija, paskirtis, tai daug ką jų mąstysenoje lemia. Keista, bet šitaip klausiame ir mes, sakydavo jis. Klausiame ne iš gryno nežinojimo, ne iš būtinybės. Klausiame, neišleisdami iš akių savo autoritetų, juos pamėgdžiodami, klausiame ne to, kas mums iš tikrųjų svarbu.
    Pašalinis žvilgsnis jį trikdo. Vienas, kentėdamas tyloje, smaugiamas netikrumo, jis klausia... ne, ne klausia, o kažką tyliai, nuolankiai, kone pamaldžiai šnekina. Džiaugiasi, kai pavyksta išgauti tokį atsakymą, kuris grįžta lyg aidas - kaip klausiama, taip ir atsiliepiama, - atsakymą, nuo kurio visa prašviesėja, kuris skirtas tik tau, yra tavo savastis, kuris bent minutėlei priartina tave prie kažko tikro, didaus, padaro tave kiek stipresnį, tauresnį. Paguodžia, sužadina viltis. Jis kartais būna tarsi tyli glamonė, meilė, neaiškus pažadas... Štai kuo dvelkia tokie atsakymai, ir kažin, ar tas, kuris klausia viešai, klausia kito, kažin, ar jis pažįsta tokias akimirkas; ar pažįsta jas plepiai, mėgstą ginčytis, svaidytis sąmoju ir kalambūrais, jie nieko neklausia, jie nori gluminti, stebinti. Tokiame mąstyme nėra nusivylimo, meilės, kaltės, nėra tikro noro sužinoti, kur tu klysti, kaip gyventi, iš kur semtis jėgų, kas tu esi, ko nori.
    Tikrieji atsakymai vengia viešumos, laukia, kol spės pribręsti. Juos lengva išjuokti, jie gležni ir patiklūs. Kartais tiesiog paiki, naivūs, keisti. Kas jų neieško, tas neieško ir žmogaus, nereikia tam meilės, netiki jis ja, nes tokios mintys ir yra siaurutėliai takeliai į kito sielą.
    Nemėgsta jos šališko žvilgsnio, komentarų. Jos ne kovai, ne priešiškumui - meilei. Tai ilgėjimosi kažko tobulo, idealaus vaisiai. Negreit jie subręsta. Dažniausiai juos nudrasko žalius, paragauja ir išmeta, aišku, ne visiems jie reikalingi, artimi, suprantami, juose kito gyvenimo dvelktelėjimai. Antagonistai to nesupranta. Tokie vaisiai noksta visose pakelėse, ir niekas jų nėra aukštomis tvoromis aptvėręs, niekas jų neprižiūri, nesaugo. Ir aštrių dyglių, kuriais apsigintų, jie neturi. Šitokiais prakandžiotais, nebrandžiais vaisiais nusėtos visos mūsų pažinimo šalikelės.
    Dažnai Juozo mintyse iškyla toks vaizdas: atokiai nuo viešo kelio auga storas padžiūvęs medis dar vešliu ir žaliu šakų vainiku. Po juo sėdi apskuręs senis. Sausos lyg saksaūlo šakos jo rankos, veidas įdegęs, akių jis negali atitraukti nuo viešo, vingiuojančio per vakarėjančią lygumą kelio. Iš kur tas senis atkeliavo? Nuo senojo Indo, Nilo, Elados? Vėjas šiugždena išgeltusius knygos lapus - ji padėta ant kelių. Senis vis tebežiūri ten, kur traukia žmonių pulkeliai. Tolumoje matyti miesto bokštai. Jau vakaras, visiems jau metas namo, skuba su šeimomis, su vaikais. Kartais koks vaikigalis stabteli ir prie jo, bent kiek pastoviniuoja, įgrūdęs murziną pirštą į burną. Gal nori peštelti seniui už barzdos ar pačiupinėti jo knygą, kurios lapus plaiksto šiltas vėjelis. Tuščios Senojo išminčiaus akys, nei jose susimąstymo, nei vilties, tik ranka kartais mašinaliai paliečia knygą. Lyg ką norėdamas prisiminti, jis tebežiūri į kelią. Jo akys skausmingai primerktos...
    - Ką tu nori tuo pasakyti? - klausia Juozą Albinas.
    - Pats gerai nežinau. Gal kad senasis palikimas mums nebereikalingas, bet ir mūsų naujosios žinios gerokai paviršutiniškos, pabiros, neturinčios gilių ištakų, perdėm visuotinės...
    - Šneki kaip pranašas.
    Juozas kiek patyli.
    - Mes dažnai klausiame, kas gi yra vienas ar kitas reiškinys kaipo toks, be ryšio su mumis. Kas gi yra mano sūnus kaipo toks, objektyviai paėmus? - paklausė vienas filosofas ir krūptelėjo išgirdęs, kad jo sūnus kaipo toks yra niekas. Vienas iš daugelio. Kaip visi nesvarbus, pašalinis, tas, pro kurį gali abejingai praeiti, į kurį lengvai gali būti nukreiptas šautuvo taikiklis. Objektyviai paėmus, jo nėra, sūnaus jis neturi. Štai kas yra jo sūnus kaipo toks.
    - Tu pats sugalvojai šitą pasakojimą? - Albino veidas staiga surimtėja.
    Tai buvo viena iš tų retų akimirkų, kai atsiliepė kitas Albinas, tylus, pasislėpęs už kandžių pašaipų, pavydo, tas, kuris visa suprato, jautė, matė, kuriam Juozas skirdavo intymiausias savo mintis. Tik jis kažkodėl apsimesdavo Juozo nesuprantąs, negirdįs.
    - Kodėl tu taip nori, kad aš su tavimi sutikčiau, vis šauki, mokai? - paklausė Albinas.
    Juozas trūktelėjo pečiais.
    - Tu kaip vaikas, bijantis pasilikti vienas tamsoje. Savo kelio tu neturi.
    - Nejaugi tik tai? - paklausė Juozas.
    Albinas tylėjo. Žvelgė į dangų, kur plaukė audros išdraskyti debesų skutai. Ūmaus vėjo supurtyti medžiai pažėrė rasas. Tebegaravo įlomėlės ir kloniai.
    - Štai mūsų gimtinė, mūsų namai, - tarė Juozas. Abiem ji ta pati ir abiem ji kitokia. Kad ir kiek mes ginčytumės, kalbėtume, bendros nuomonės niekad nebus - kažkas, ko niekad savyje nepergalėsi, mus skiria...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page