r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

GIRDŽIU TAVE, ĄŽUOLE

[1]

    Mėnesiena, žiogų čirpavimas, lakštingalos... Bet greitai visa nutils, kadangi iš vakarų artinasi audros debesys. Lyg įkaitinti uolų luitai jie garma vienas per kitą. Erdvė pritvinkusi ozono, grėsmės ir ilgesio. Tarpais tolimas dangus ties horizontu nušvinta dusliu raudoniu - amalą krečia. Tyliai tie žaibai prasideda, tyliai ir gęsta. Tačiau po jų subilda perkūno ratai, sublyksi žaibų botagai. Šit ką tik tvykstelėjo žaibas, tarsi didžiuliais, išklaipytais pirštais apimdamas visą audrotą padangę: menkiausias debesies iškilimas žymu, menkiausias įdubimas ar sujudėjimas. Gęstančio žaibo šviesoje spėji pamatyti ir jų veidus. Vienas tamsaus gymio, grubokų bruožų, apvalus. Tai Rimantas. Antrasis pailgas, didelėmis ryškiomis akimis, Juozas. Trečiojo veidas jau skendi tamsoj. Iš tamsos, iš pratiso miško ošimo girdėti jo balsas. Jis skuba kažką išsakyti ir bijo, kad nespės: bet kurią akimirką gali sušniokšti audra; tą balsą užgožia pleišėjantys žaibai.
    Sunku įspėti, kas skamba Albino balse. Gal koks skundas, perspėjimas ar ilgai nuo visų slėpta paslaptis. Ne tiek jiems, čia esantiems savo draugams, jis šneka, kiek kažkam tolimam, išmaningesniam už juos, galingam, kuris vienintelis jį, Albiną, tesupranta. Išklausys anasai tuos skundus, ir bus kažkam apie jį, Albiną Maldonį, gabų vaiką iš Užpelkių, pranešta. Ir bus jisai kažkur pakviestas. Kažkur jis jau yra laukiamas išskėstom rankom. Kas žino, gal net garbė jo ten laukia. Vienoje pusėje jo gimtųjų namų padangė, laukai, skurdūs vaikystės keliūkščiai, kitoje rūškanas rytų skliauto dangus, kiti, platesni, gal net asfaltuoti keliai, miestai... Ilga turėtų būti jo kelionė. Širdyje jis prisiekė, kad visa, ką čia patyrė ir matė, prisimins. Tačiau kai kas čia jį vadina atskalūnu. Laikraštyje jis yra aprašęs savo ginčą su tėvu dėl religijos; rašė apie vagystes ūkyje, apie naujojo kelio tiesimą, apie klubo-skaityklos statybą, net apie senosios bibliotekėlės girtuoklį vedėją. Tose korespondencijose ir Kazimiero su Konstantu vardai paminėti, su geriausia intencija pacituotos kai kurios jų mintys.
    Bet Albiną jau gerokai išpaikino pagyros. Įdėmios kaimiečių akys, kurios tiek težiūri, ypač sendamos, kad visa rūšiuoja, gretina, kaupia visokius pastebėjimus, seniai pamatė, kad jis per daug teikia reikšmės sau, pasipūtęs, nė negirdi, kas jam sakoma… Juozas esąs kitoks: žmoniškesnis, sutikęs visus prašnekina...
    Vėl plykstelėjo žaibas, ir dabar jie iškyla lyg koks skulptūrinis ansamblis: priekyje stovi Albinas, glustelėjęs į jo pusę, palinkęs pirmyn - Juozas, toliau - Rimantas. Jie gal kiek pozuoja kažkieno neregimoms akims, bet čia tiktų ir tamsus, išdrikęs, plaikstomas smarkių vėjo gūsių drabužis, nes kažkas audringa, neramu yra jų sielose. Visų veidai kupini susižavėjimo ir ekstazės, kuri trumpą minutėlę juos suartino. Paskui vėl prasidės įprastinės varžybos. Albinas visur nori pirmauti. Jeigu kas pabandys jį nustelbti, bus nustumtas, išjuoktas. Nori, kad jam pasirodžius būtų garsiai ir įspūdingai ištarta jo pavardė.
    Tikriausiai jo laukia aukšti rūmai akmeniniais laiptais. Daugybė ten lūkuriuos tokių kaip jis, glaustysis prie senų statulų ir kolonų. Ne kiekvienas bus iš karto pakviestas į vidų.
    - Tu šįmet nestoji į aukštąją? - klausia Juozą Rimantas.
    - Ne. Noriu dar čia pagyventi, padirbėti, pasidairyti. Gal po metų, kitų... Jo balsas kiek suvirpa. Albinas šypteli.
    - O aš į jūreivystės mokyklą, paskui - į jūrą, - Rimantas apveda akimis plačią audrotą padangę. Ten, vakaruose, jo jūra: krinta į ją uolų luitai, lekia laivų skeveldros, švyti gaisrota padangė, ir verda kunkuliuoja įkaitęs vanduo. Paskui stoja tokia tyla, kad girdi, kaip šlama Leviatano fontanas, kažkur lyg ir sirenų balsai nuaidi, ir stovi denyje kapitonas, prisidėjęs prie akių budrų žiūroną, stovi jūreiviai, laukdami jo komandos. Argonautų keliai. Jis išvys Gibraltaro krantus, perplauks Barenco jūrą, apsuks Horno ragą, išvys Konstantinopolio bokštus, jo žingsniai aidės tūkstantmetėmis Stambulo ar Atėnų gatvelėmis, išklotomis pajuodusiais akmenimis. Toli jis nuklys nuo šio krašto su šieno kupetomis, žemu tėvo gryčios slenksčiu, siauručiu, maurais aptekusiu upeliūkščiu...
    - Apie ką tu užsigalvojai?
    Juozas tyli. Staiga prisiminė, kaip kartą viduržiemy ant sietuvos jį apėmė toks jausmas, tarsi Šiaurės ašigalyje būtų atsidūręs; pripuolęs prie pusbrolio Algimanto, ėmė šnekinti.
    Klausia Albiną, kur šis stosiąs.
    - Aš jau sakiau, - taria pastarasis.
    Netrukus Albinas vaikščios miesto gatvėmis, lankys koncertus, bibliotekas, bet ten dažnai jam prieš akis iškils sraunios vaikystės brastos ir skardžiai; stoviniuos kieme motina, skaitys išgeltusią knygą mažas vaikas žirklėmis iškandžiota galva, burnos tėvas. Ko tas vaikas ieškojo? Ko vylėsi? - klaus tokiomis akimirkomis save. Skaidrus bus tas atsiminimų sluoksnis, pro kurį jis regės pasaulį.
    Bet tai atsitiks kiek vėliau, kai jau bus išvarstytos visos durys, kai pamatys, kad niekas jo ten per daug nelaukė. Pyks, trankys durimis, tebesivildamas surasti savąją teisybę. Jis visą laiką liks vaikas, ieškantis rankų, kurios pamojo jam dar tada, kai visai mažutis sėdėjo apskretusiame motinos glėby. Jis reikalaus. Daug kur jį sutiks su pašaipa. Žmonės traukys pečiais nesuprasdami, ko jis ieško, ko nori. Jausis suvedžiotas, apviltas, nes niekur nesuras to Anonimo, mintis apie kurį bus persmelkusi visą jo gyvenimą ir darbus, Anonimo, kuris kitados jį kvietė, bet nedavė tikslaus adreso.
    Maždaug tokiais žodžiais Juozas nupasakojo Albino odisėjas mieste.
    - O tave, Juzuk, iš karto fermos vedėju paskirs, - sako įsižeidęs Albinas.
    Ne, jis nemanąs, kad iš karto, nors ką gali žinoti, tvardydamasis šneka Juozas, bet neištveria neįgėlęs:
    - Tu manai, atvažiuosi į fermą su bloknotėliu, kad apybraižą parašytum?
    - Nesidžiauk, apie tokius kaip tu nerašysiu.
    - Žinoma. Geresnių objektų susirasi. Tau atrodo, kad kitur laukia kažkas nepaprasta, to, kas čia yra, nė pastebėt nenori. Niekai.
    - Et, - mosteli Albinas. Jis lyg kokio vėjo šuoro pagautas, šuoro, kuris nežinia kur nublokš.
    Kažkas draugo elgesyje ir galvosenoje Juozui nepatinka, kažką nori nuginčyti, nuneigti, bet pats nežino kaip. Sakykim, jis, Juozas, gyvens čia, kaime, bus geras darbininkas, bet ar buvęs draugas Albinas, mėgstąs apie darbo prasmę šnekėti, matys čia kokių privalumų, ar norės su juo bičiuliuotis? Ne, Juozas Daukintis jam nebeegzistuos. Bet ko jis tiek suka galvą dėl to Albino? Kas jam Albinas? Teeina savais keliais.
    Kiek apsiraminęs Juozas ima tvirtinti: žinoma, jis nesipučia, jis toks kaip visi, nė kiek ne geresnis, o Albinas norįs išsiskirti, vis deklaruojąs savo įsitikinimus. Bet kam jie svarbūs, kam svarbūs, sakyk, klausia Juozas.
    - Tai už ką tu dabar agituoji? - atsigręžia į jį Albinas. - Už tuos, kurie pilka masė? Be jos nieko nematai. Individas...
    - Aha! - šūkteli Juozas. - Supratau! Kitų tau kaip nėr, tik tu, visos tavo mintys sukasi apie save, o... o... - kelia balsą Juozas, lyg pabūgęs, kad nė nebeįstengs išsakyti, ką suprato. - Bet tavo šnekose vis kiti, kitiems, kitų labui. Och, kaip čia įdomu! Tu save kitiems perši vienokį, o gyveni kitaip. Štai kodėl ir tavo mąstysena tokia nenuosekli, be logikos. Och tu, och, žiūrėk tu man!.. - stebisi Juozas. - Aš ir klausiu, kodėl jam masė čia pilka, čia ta pati masė jam... Matai, kaip jis sąla ir alpsta apglėbęs kažką, vienoj pusėj altruizmas, pasiaukojimas, o kitoj - nauda, garbė. Noras aukotis, daryti gera kitam - tik poza, jam svarbu iškilti, viešpatauti, gal net būti tironu kaip jo tėvas, - užbaigia Juozas vos girdimai, tačiau Albinas ir taip jo nesiklauso: paėjėjęs atokiau, žvalgosi po dangų. - O gal, - šneka Juozas, - tik ta "pilka masė" ir yra, gal nė nėra kitokios prasmės, kitokio tikslo, tik tas, kurį ta "pilka masė" žino.
    - Tave erzina tie, kurie nori iškilti aukštėliau, - apmaudingai sviedžia Albinas. - Tu jų neapkenti, bijai, kad neužgožtų tavęs.
    - Aš teisybės žiūriu, o kokia gi čia teisybė?.. Och, nelengva tau bus...
    - Žmogeli!.. Gal ne visi bus tokie narsūs kaip tu. Drėgnas vėjas siaudžia medžių viršūnėse, gesina žvaigždes, vėjas gena perkūnijos debesis, kad nušniokštęs lietus visa pažadintų gyvastingam rytmečiui.
    - Taip, gyvenimas pats sau tikslas yra, - sako Juozas.
    - Bet ir tu tuo nesitenkini, nors kitos išeities nematai. Tai kam dabar šitas pamokslavimas? Ko tu prie manęs vis kimbi? Apaštalauji. Aukokis dėl kitų, kitiems gyvenk, gyvenk, jeigu nori, niekas nedraudžia. Čia grynas tolstojizmas, ir tiek. Vygando Mirdžiaus sapaliojimai. O tu gal ir Maištu žaviesi?
    - Taip, žaviuosi! Och ir suterši tu viską su savo etiketėmis, - taria po ilgos pauzės Juozas. - Tu tiesiog negali be jų. Susirandi žodyne kokio reiškinio apibrėžimą, to tau ir užtenka... O man kiekviena definicija įtartina, vienpusiška...
    Albino lūpų kertelėse žaidžia ironiškos grimasėlės, bet kartu jo veidas toks, lyg jam terūpėtų audrotas dangus.
    Ne pirmą kartą Juozas susiduria su kažkuo neperkalbamu, nepalenkiamu, kažkuo, kam turi priešpastatyti save. Albinas visa daro gerai pasverdamas, apskaičiuodamas, jis puikiai žino, ko jam reikia, ko ne. Nė minutėlės negaišdamas, jis veržiasi į savo tikslą. O Juozas plaukia pasroviui. Jokio apibrėžto tikslo kol kas neturi. Laiko, kurį taip tausoja Albinas, jam per akis, nė kur jį dėti nežino. Slapta Albinui pavydi.
    Vėl plyksteli žaibas, apšviesdamas aukštą tarsi milžiniškas, išgremžtas duonkubilis padangę. Juozas spėja pamatyti savo namų prieangį ir šieno kupetas, sukrautas pievelėje, nes jau tada, kai kermošių atšventę svečiai kinkė arklius, tempė ant pasosčių gūnias, taisėsi lyti.
   
    Prieš lietų, pasakė Konstantas, ilgu žvilgsniu nužiūrėdamas padangę. Jis negėrė, nedainavo su vyrais, nors visa pusdienį prasėdėjo užstalėje laukdamas, kada galės papasakoti, kaip būdamas ulonas lėkdavo su žirgu per kliūtis. ("Tik smėlis surūkdavo po kojomis. Žemė drebėjo".) Tačiau tokiems žodžiams pasakyti progos taip ir nenutykojo, nors daug kartų buvo bepraveriąs lūpas, ketindamas įsiterpti į vyrų kalbą. Taip jis ir pratūnojo užstalėje, prigludęs prie šuoliuojančio per kliūtį žirgo, ir niekas nematė, kaip surūkdavo po kanopomis trisdešimt septintųjų metų vasaros saulėje įkaitęs Žemaitijos smėlis.
    Kiek palūkuriavęs prisigretino prie brolio Kazimiero, besistumdančio su žentu, bandė juos sutaikyti, bet, atžagarios brolio rankos stumteltas, palėkėjo šalin ir keletą minutėlių taip stovėjo nebesusigaudydamas, kas atsitiko, - tąsyk ir plykstelėjo pirmasis žaibas, nutvieksdamas jo nustėrusį veidą. Kai Kazimieras smogė žentui ir klykdamos išlakstė moterys, Konstantas tik sumurmėjo: "Gražu, labai gražu yra šitaip elgtis", - ir nuėjo sau.
    Nutilo ir Kristupas, visą dieną šaukęs grėbėjėles į barus. Traukdamas vieną dainą po kitos, jis nė nepastebėjo, kaip apniuko saulėta tos dienos padangė, kaip nurimo vėjelis, švelniai judinęs baltas atviro lango užuolaidas. Džiūvo ant tvorų jo tinklai, nors dar iš ryto berniokas jam buvo sakęs, kad upė labai nusekusi, - buvo jau susiruošęs žvejoti, tačiau sutrukdė netikėtai užgriuvę svečiai.
    - Šauk nešaukęs, vis vien nieko nebeprisišauksi, - pasakė Vizgirdienė.
    Pritemo, užslinko debesys. Visi puolė kinkyti arklių. Konstantas pastoviniavo prie brikelių, apžiūrėjo pakeliamąsias, nesusilaikė vieno kito neperspėjęs, kad nelėktų, - nuo kalno leidžiantis gali pakeliamoji trūkti, vadelės atsirišti ar ratai arkliui kulną pasiekti... Dieve sergėk. Geriau žingine, iš lėto. Tačiau, pamatęs, kad jo patarimų niekam nereikia - brikelės išdardėdavo su triukšmu, - pasuko trobon.
    - Ko taip trankaisi, kas gi yra? - paklausė pačią.
    - Kad boba esi, ne vyras!
    - Duok panėšėsiu.
    - Eik!.. Va, kai maktelsiu ėdaluota ranka.
    - Šit ir suprask, žmogau, kad toks gudrus, kas čia darosi, ko jai reikia.
    Išsekė jai įkandin, sustojo kieme, apsidairė. Nusprendė, kad bus didelis lietus su perkūnija, jeigu kur tolėliau debesys neišlis, nes kol kas visi debesys vietoje tebesisukalioja. Bet ligi Šileikiškio nuvažiuoti jie nesuspės, lietus užklups ant Kebeškalnio ar prie didžiosios vinkšnos. Kiaurai permirks. Ir stojosi jo akyse vaizdai: besipilą po kojomis kibirkštys, slidinėją arkliai, virstą vežimai... Nuleidęs galvą, lyg būtų dėl ko kaltas, patraukė paskui savo pačią į tvartą. Bet čia ant jo vos neužlėkė Juozas.
    - Kur tave griausmas nešioja? Ko taip leki? - subjuro atšokdamas į šalį. Kur nelėks. Jau seniai iš temstančių pušynėlių jį kvietė nekantraujantis draugų švilpavimas. "Jau ateinu!" - pranešė jis ilgu ir skardžiu švilptelėjimu, puldamas juodalksnių užgulton versmelės pakalnėn. Upės skardį pasiekė apsidraskęs ir susidilginęs.
    - Valio! - šūktelėjo Albinas ir pasišokėjęs iškėlė abi rankas aukštyn.
    - Gal uždainuojam?
    - Galim. Jie sudainavo.
    - Kur trauksim?
    - Gal į Šimonių girią?
    - Toloka.
    - Šneki kaip Konstantas.
    - Ko taip išsiviepęs? - klausia Juozas Albiną.
    - Nijolės laiškelį nutvėrėm...
    - Kam gi ji rašė? - Juozas visas apmiręs.
    - Donatui.
    Negali būti, galvoja jis, jausdamas kurčius širdies dūžius. Staiga išvysta save valtelėje: aukšti krantų skardžiai, laukiniai miškai, užlieti mėnesienos; plaka lakštingalos, šniokščia per slenksčius vanduo, šmėžauja baugūs šešėliai... Toks kitados buvo šis kraštas, į tokį atplukdė Juozą neviltis. Bet kaip visa čia slėpininga ir baugiai gražu!
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page