r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

PAKIRDĘ

[4]

    Ilgą laiką Juozas manė, kad mokytojai kitaip gyvena - ne, niekur ten nėra tokio pragaro kaip jo namuose. Bet ir daugeliui iš jų kažko stigo - tą išduodavo vienas kitas neįprastas, ne vietoje pasakytas žodis. Juozą ilgai stebino, kodėl Didžioji Pedagogė vis grįždavo prie Čechovo apsakymo "Žmogus futliare", - tas futliaro žmogus jai kėlė baisų įtūžį, panieką, gal net pasibjaurėjimą, matyt, čia kažkas buvo ir jos pačios. Kartą neištvėręs Juozas leptelėjo:
    - Betgi futliare gali būti ir smuikas.
    "Kuo jums kliūva futliaras?" - norėjo paklausti dar, tačiau pristigo drąsos: mokytoja taip pažiūrėjo į jį, kad net kvapą užgniaužė.
    - Taip taip, - pasakė susigriebusi, - žiūrint koks turinys.
    Kas gi yra futliaras? - paklausė save Juozas. Tai atsargos generolų antpečiai, uniformos, nuopelnai, sukalkėję įpročiai, kažkas sena, negyva, po kuo spengia šalčio, vienatvės, mirties bakterijos, - Čechovas tai puikiai žinojo, - tačiau kaipgi to nematė Pedagogė? Ji pati futliare! - toptelėjo jam. Visada ori Pedagogė, griežta, reikli, nė minutėlę neišlenda iš savo futliaro, nemato savęs iš šalies ir taip bjaurisi žmogum futliare...
    Vėlgi - istorijos mokytojas, baisus pedantas, reikalaujantis, kad visos kilpelės būtų stropiai išvedžiotos, vis įsikniaubęs į vadovėlius, programas, kažko ten ieškantis, kažką pasižymintis, kalbantis lipšniu, plonu, kartais geliančiu balsu, bet kartais, kai nuklysta į Senovės Graikiją ar Romą, koks tas balsas pasidaro žemas, gaudžiantis visomis stygomis!
    Ir kiti mokytojai kažką slėpė ir nuo savęs, ir nuo kitų, maskavo - vienas rėkavimais, trepsėjimais, kitas meilikavimais, sumišusiais su pedantišku reiklumu, trečias tarsi koks dirigentas prie pulto: nutilkite, nutilkite, nė krepšt, - rodos, mostels lazdele, ir uždainuos jų darnus choras - tokia temų gausybė, tiek daug jie išmoko medžiagos, - bet ne: vaikšto tarp suolų Pedagogė, dirsčioja į jų sąsiuvinius. ("Kaip parašei?" - klausia ir pati sau atsako, begalę kartų tikslindama mokinių atsakymus.) Viešpatauja čia tik vienas balsas - orios, visa žinančios, suprantančios Pedagogės balsas, ir skrebina jie savo plačiašonėmis plunksnomis, varto vadovėlius tyliai tarsi peliūkščiai.
   
    Juozas nė nepamatė, kaip atėjo žiema; už klasės lango įsisiautėjo pūgos, drėgnas šaltis persmelkdavo kiaurai. Sėdėjo su Albinu paskutiniame suole prie lango. Vėjas pūsčiojo pro plyšelius, gėlė rankas, visi bėgdavo per pertraukas prie krosnies apsišilti. Ten stumdydavosi, kumščiuodavosi - kas ką nustums. Prie Juozo dažnai atsidurdavo Nijolė, guvi, besijuokianti, vienintelė su uniforma, valiūkiškai primerktomis akimis, vis ieškanti, kur karščiau, užkabinėjanti Juozą, tik jis to vis dar nepastebėdavo. Jį varžė išaugtiniai rūbai, kūprinosi, vaikščiojo dideliais žingsniais po koridorių. Visi jie nebetilpo savy: vieni pernelyg greit stiepėsi (Stonys), darėsi saldžiabalsiai, lipšnūs, svajingi kaip mergaitės, nuolat šypsą, išsipustę, šventeiviški, kiti gūžėsi, gaikčiojo, kikeno, stumdėsi tarp suolų, karstėsi ant skersinio, vaikščiojo įtempę raumenų skaidulėles. Vis kas nors jiems krito iš rankų, ką nors jie užkliudydavo, apversdavo, ir kuri nors mergaitė pasakydavo: vėpla, žioplys. Ilgai neužmiršdavo kandesnio žodžio; stengdavosi keisčiausiais būdais už kažką atsigriebti, ir, žinoma, tai nelikdavo nepastebėta, o kartais sukeldavo juoką, naujas pašaipas. Kažkodėl jie vis užkliūdavo tėvams, mokytojams, bendraamžiams. Tai raginti juos reikėjo, tai tramdyti, peikti. Lengva juos buvo įžeisti, apkvaišinti riksmu, nutvilkyti panieka. Ant kai kurių mėgo šūkalioti fizinio lavinimo mokytojas, kitus stingdė ir kaustė Didžiosios Pedagogės reiklumas. Nelygiai, nevienodai pulsavo jų venomis ir kraujas - nei iš šio, nei iš to jie užsiplieksdavo, išbaldavo... Ateidavo užtinusiomis akimis, paburkusiais veidais, sugižę; pasitaikydavo, kad vienas kitas užsnūsta, neįstengia sekti mokytojo aiškinimų, užsisvajoja - kartais tokiomis akimirkomis jų veidai praskaidrėdavo, kažkas juose nurimdavo, atlėgdavo.
    Vidinę spūstį Juozas jautė ypač stipriai, kartais jame kažkas susitvenkdavo, garmėdavo kaip ledo lytys, stengdavosi išsiveržti, nurūkti sniego laukais, kartais slėgdavo sunkumu, sužvilgėdavo trumpam aštriomis briaunomis, kad vėl sujudėtų, garmėtų, virstų. Viršum to visko tarsi sklendė geometrinės figūros, sąvokos, kurių nežinojo kur dėti. Apie tai, kas juos, ypač Juozą, kankino, kas garmėjo jame, spengė, degino, gėlė, niekas beveik nekalbėjo. Tai buvo neapčiuopiama, koktu, egoistiška, menka, intymu, mikroskopiška, tačiau daugelis iš jų, ypač Juozas, jautė: čia, užslėptose, nutylėtose intymybėse, prasidėdavo audringos reakcijos, būtybės skaidymasis į kažką, ko nė dalelėmis nepavadinsi. Čia slypėjo milžiniška energija, nesuprantamų norų, jausmų, minčių energija, sukelianti štormus, griūtis, nešanti tikrą pragaištį, neviltį, gėlą, neapykantą, skausmą ar meilę, - visa tai daugelis patikėdavo dienoraščiams; mergaitės apie tai kuždėdavo draugėms ir smarkiai užsiplieksdavo, jeigu kas, nutvėręs kokį jų laiškelį ar dienoraštį, paleisdavo per rankas, godžiai svetimą paslaptį stveriojančias. Laikė save išskirtiniais, čia pernelyg ydingais, čia pernelyg gerais.
    Buvo ir tokių, kurie nenorėjo su kitais bičiuliuotis, matyti kokių bendrumų, jie kažką slėpė savy, gniaužė, stengdamiesi pranokti kitus, žūt būt išsiskirti; tokie jie ir liks, nes kadaise save įtikino, kad yra kažkuo ypatingi, vadinasi, toks turi būti jų gyvenimas. Ne vienam iš jų gili vidinė trauma virto egzistencijos pamatu, kartais netgi prasme ar pamėkle...
    Juozas kaip įmanydamas stengėsi kažką apvaldyti, sutramdyti, suprasti. Ką gi jis matė savo namuose? Lėtą tėvo agoniją, kurią visi abejingai stebėjo, apsimesdami nematą; pamotės prakeiksmus, pavydą, godulį, pagiežą. Išsivaduoti, išbristi, įveikti, žūt būt - štai kas tvinkčiojo Juozo gyslose. To jis visada sieks iš paskutiniųjų, nieko nepaisydamas. Gerumas, atlaidumas, kito supratimas - štai kas, jo manymu, galėtų padėti kai kuriems žmonėms, štai jų išsigelbėjimas; lengva, paprasta, bet ne, jiems to nereikia, jiems geriau grumtis iš paskutiniųjų. Kodėl? Kas per pamėklės verčia juos taip beprotiškai elgtis, gyventi? Ne ne, taip negalima. Reikia prasibrauti prie kažko, kas išvaduoja, kas išganinga, gera, gražu, kitaip ko gi vertas tavo gyvenimas, ką tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?
    Šnekėjo jis su protrūkiais, padrikomis frazėmis, maišydamas tarmės žodžius su literatūriniais, kartais nusikeikdamas, čia pritildamas, čia vėl puldamas kažką įrodinėti, plačiai ir ryžtingai skėsčiodamas rankomis, per pusę žodžio nutildamas, įsiklausydamas, įsižiūrėdamas į kokią sieną, lauką ar medį, lyg tai jam padėtų susigaudyti savo mintyse, šnekėdavo staiga nutildamas ir vėl puldamas įtikinėti, gal ne tiek savo pašnekovą, nes nelabai nė žinojo, ką tas jaučia, kuo gyvena, ką galvoja, o kažką kurtų, nebylų, nepalenkiamą; bet žodžiai trupėdavo, lūžinėdavo, tokie negyvi pasidarydavo, tokie svetimi, - gal dėl to suglumusių jo akių tyrumas buvo kur kas iškalbingesnis nei žodžiai.
    Sklandi Albino greitakalbė jį siutino, išgirdęs Marytę beriant žodžius kaip žirnius, užsikimšdavo ausis. Tiesiog depresija jį apimdavo rašant atpasakojimus bei temas, galvojant, ar taisyklinga žodžių tvarka, ar vietoje padėjo tašką, lipdant prie daiktavardžių epitetus, ieškant liaudiškų vaizdingų veiksmažodžių - mat mokytojui tai buvo svarbiausia, dvejetą jis rašydavo už kalbos klaidas. Plūkdavosi, kol visiškai apkvaišdavo ir nebeįstengdavo suregzti paprasčiausio sakinio. Viena paguoda buvo, kad grįžtelėjęs pamatydavo nežmoniškos įtampos perkreiptą čigonišką Vito veidą žėrinčiomis laukinėmis akimis. Tai buvo neįžvelgiamuose vandenyse tykančio aukos plėšrūno akys. Vienas dievas žino, kas šmėžavo tamsioje jo sąmonėje tuo metu, kai stiprūs žandikauliai krimsdavo metalinio plunksnakočio galą. Čia jis prisiploja prie sąsiuvinio visas apmirdamas, čia vėl atšlyja, tačiau sąsiuviny tėra kreivai, bet labai taikančia ranka išraitytas temos pavadinimas, apgailėtini plano apmatai ir vienas kitas sakinys, susidedantis iš veiksnio, tarinio ir kokios antrininkės sakinio dalies, - keli žodžiai, išdėstyti taip, kad kuo didesnį plotą užimtų.
    Sulig pirmaisiais skambučio garsais, skelbiančiais tų kančių pabaigą, Vito žandikauliai trakštelėdavo - sutraiškydavo nučiaumotą metalinio plunksnakočio galą, kurio skardus taukšėjimas į dantis, toks, lyg kas bandytų velykinio margučio kietumą, retkarčiais perskrosdavo klasės tylą.
    Jungtys "kodėl - todėl" Juozui buvo tarsi koks dvišakis, plėšantis jį į dalis, - net sąnariai, rodės, braška; kartą paklausęs, žūt būt ieškodavo atsakymo, o iš kur tą atsakymą paimti, koks jis turi būti? Atsiversdavo užrašus ir imdavo nurašinėti žodžius, citatas. Užtat kartais tarsi visos užkardos griūdavo, kažkas pratrūkdavo, išsiliedavo plačiausiu srautu - kaip lengvai jam liedavosi žodžiai, sakiniai, kokį žodžiai įgaudavo skonį, jėgą, kaip veržėsi į tikslą! Kartais, kai nebejausdavo despotiškos proto kontrolės, kai užmiršdavo visa aplinkui, visus epitetus, padalyvius, kablelius, - džiugiai virpėdami ir nekantraudami, jie patys subėgdavo į vietas, išsirikiuodavo darniausiom gretom, su savais intervalais, pauzėm. Nekontroliuodamas savęs, lengvai, grakščiai atlikdavo ir sudėtingiausius gimnastikos pratimus ant skersinio, ant lygiagrečių. Kartais su draugais būdavo sąmojingas, pastabus. O kartais stypčiojo mosikuodamas rankomis, kiknojo galva lyg kokia už nematomų siūlų tampoma marionetė. Jis pavydėjo uoloms tvirtumo, norėjo stovėti kaip medis ten, sniegynuose, kur vingiuoja jo pramintas takelis, kur kalvos, viliojančios giedru dūmeliu.
    ...Vėjas pustė, galando vėpūtinių briaunas, plikose klevo šakose čirškavo žvirbliai, saulė įšildydavo juodą subraižytą suolą: baigiantis pamokoms, saulė pasiekdavo ir Nijolės suolą, ir, kai ji grįžteldavo prisimerkdama, pajutęs jos žvilgsnį, Juozas atsitraukdavo nuo lango. Jos akys - smulkučiais šlyno grūdeliais nusėtais vyzdžiais, jose brastų vandens skaidrumas, jose visas jo išganymas. Kartais ji pagrasindavo kumšteliu, susijuokdavo ir gręždamasi pasitaisydavo smuktelėjusią nuo peties uniformos prijuostę...
   
    ...Zvimbė plonos mokyklos kiemo klevų šakelės, skambėjo spindulių pluoštas, o kartais, nepasiekęs jo suolo, suduždavo, anapus stiklo pažirdamas vaivorykštės spalvomis ten, kur, tematydamas blyškų saulės diską, kalvomis palei vieškelį rūko sniegas, arba čia pat, viršum jo suolo, o kartais švelniai glostydavo rankas, veidą; tai vėl juos persmelkdavo šalta nejauki drėgmė, visa aptraukdavo ūkanos, šerkšnas, nušvintąs prasiveržus saulei, ir, žiūrėk, vienas kitas, dažniausiai Meškėnas, negrabus, sustiręs, pasileisdavo tarp suolų šūkaliodamas: pavasaris! šerkšnas! pažiūrėk! tempdavo kokį draugą prie lango, į kurį jau būdavo atgręžtos daugelio akys - Nijolės, Juozo...
    ...Sužėrėti šerkšnu... Nulėkti vėjo gūsiu, išgaruoti sakų kvapu atokaitoj... sužibėti skliauto žvaigžde - tai jiems buvo ne vien gražūs įvaizdžiai ir poetinės metaforos, tai buvo gilus, gyvybiškai svarbus poreikis, nujaučiamas ir suvokiamas tik retomis akimirkomis, poreikis susilieti su kažkuo, ištirpti ir tuo pačiu augti, plėtotis, stiebtis. Skirtingas tas poreikis įvairiais gyvenimo tarpsniais, skirtingu metu jis atranda, ko jam labiausiai reikia.
    Kartais jie šaukėsi kažko altruistiška, tiesiog negalėjo egzistuoti be to, kas visuotina, absoliutu, be visą jų prigimties nuogybę priimančio gėrio, kartais žavėdavosi veržlumu, jėga, egoistiniu, savim pasikliaujančiu gyvenimo būdu.
    Ten, kelio pradžioje, kaip niekad Juozas jautė visų savo poreikių dviprasmybę, - tada, kai norėjo visa turėti, apglėbti, sutalpinti savy, kai taip sunku buvo nuvainikuoti save, išsižadėti nors mažos dalelės to, kas galėtų priklausyti jam, bet nepriklausys, - vis vien visko neapglėbsi, nesuprasi, visur nesuspėsi.
    Devintoje klasėje Juozas pradėjo rašyti dienoraštį, ir pirmieji jo žodžiai buvo: "Koks aš apgailėtinas ir bevalis, o dar drįstu galvoti apie Nijolę, lyginuosi su Albinu". Kaip išmanydamas pliekdavo save, nuo to pasidarydavo kiek lengviau, tarsi jis jau būtų nebe jis. Tačiau po kiek laiko apgailestaudamas turėdavo pripažinti, kad niekur nuo savęs nepabėgsi.
    Yra tame jo dienoraštyje ir tokie žodžiai: "Kam man perša beprasmybę, atsitiktinumą? Kodėl, klausiu, vienas turi ir gali būti didelis, iš visur matomas, o kitas beveik ne, trečiojo - visai kaip nėra? Kiekvieno paskirtis didelė ir svarbi, menkų antraeilių žmonių negali būti. Kas kita, jeigu jie patys save paverčia tokiais, tuomet nėra ko kaltinti, jie patys savo gyvenimą nupigina, nesigrumia dėl to, kas teisinga, gražu, jie pamaiviški, pikti, sarkastiški, o kartais tiesiog klastingi ir niekšiški. Reikia tikėti, kad visa turi kur kas gilesnę prasmę, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, dar daugiau - reikia tai jausti, matyti kiekviename mirksny, nes kitaip - tuštuma arba ištisinis bruzdėjimas, skuba, beprasmybė".
    Tais metais, kelio pradžioje, kaip niekad jie daug mąstė ir ginčijosi, ginčijosi piktai, apšaukdami vieni kitus egoistais, lepšiais, ištižėliais arba šventeivomis. Kai kurie ironizavo, šaipėsi. Prasmė ir tikslas tada kaip niekad buvo svarbu, bet kur jo ieškoti, jeigu ne žemėje, kurioj išaugai. Turbūt niekada gyvybinis instinktas nesti toks stiprus, būties dviprasmybė taip nejaučiama kaip kelio pradžioje, kai einama grabinėjant patamsiais, pasiramsčiuojant tuo, ką paduoda kiti. Pirštų galiukais, visom kūno ląstelėm ne vienas jautė tai, kas plazda ore, tai subtilu, sunkiai nusakoma - tai slypėjo jų pigiuose kalambūruose, išdaigose... Mergaitėm užvis buvo svarbiau pasiaukojimas, atsidavimas, karšti troškimai, svajonės, ištikimybė, tačiau nestigo ir tokių, kurios tokius žodžius palaikydavo kone asmeniniu įžeidimu arba sukdavo akis į šoną.
    Dažnas jų rašinys prasidėdavo žodžiais: ...palikti pėdsaką... būti naudingam žmonėms... dirbti mėgstamą darbą... pasiaukojamai, visą save atiduodant… nesitaikyti, nepadlaižiauti... Kone kiekvienas jų sakinys skambėjo kaip imperatyvas ar kokia priesaika, nors jau tada kai kurie mokėdavo pataikauti mokytojams, gabesniems, stipresniems draugams. Šnekėjo, ginčijosi daugiausia esantys priekyje, tuo dažnai papiktindami tūnančius už kitų nugarų. Bet visose jų šnekose, ypač besisukančiose apie save, buvo kažkas nutylėta, išgražinta, išpuošta - poza kitų akiai patraukti.. Šarvai... Juozas tą itin stipriai jautė ir savyje, ir kituose.
   
    Dekabristai, narodninkai, pirmieji marksistinės minties probrėkšmiai. Gogolio Korobočkos, Sobakevičiai... Iš miglos, iš neaprėpiamų Rusijos platybių, padrikumo, sumaišties, per purvą, gruodą, baudžiavos naktis, grandinių žvangesį prie jų kažkas artėja, bruzda, keliasi, ir kaip sufleris kartais nuskamba mokytojos balsas. Prisiploję prie suolų laukia, kada gi didžioji magė mostels stebuklingąja lazdele ir visos uždangos nukris nuo jų akių, išsisklaidys ūkai, kuriuose jie tik šį tą (labai nedaug) tespėja įžiūrėti, ateis ir čia aiškumas, pastovumas, tvarka. Vienas kitas atsistoja, bando kažką aiškinti. Ne, pasako mokytoja, patupdydama į suolą. Bet... - iškelia galvą, ištiesia lyg dirigentas rankas į priekį ir ima klausinėti datų, vardų... Sulig kiekvienu klausimu priverčia juos gūžtis tarsi už barikadų už knygų ir priešais sėdinčiųjų, paskui padrąsinančiais iškeltos rankos mostais leidžia atsikvėpti. Kuris nors gali atsistoti, o jeigu suklys, puls visi šturmu, išvien, bet ne, ne tam juos kviečia. Taigi: ką autorius atskleidė tuo paveikslu, demaskavo, pasmerkė, pavaizdavo, iškėlė? Pasistiepusi ar paėjėjusi į šalį, ieško nemokšos. Stok! Tu pasakyk. Kaip stovi?! Ką tu ten lemeni? Išbarusi, sugluminusi, akivaizdžiai parodžiusi visą jų paauglystės menkumą ir nevalyvumą, mokytoja staiga atlyžta, tampa ori, atsiverčia vadovėlį ir, vaikščiodama tarp suolų, ima skanduoti citatas, kad paskui vėl imtų į juos laidyti klastingai besiraitančias, šnypščiančias klausimų gyvačiukes. Tie klausimai lekia pro jų palenktas galvas tarsi nematomos ietys, sminga į širdis. Dar nespėjęs jų suvokti, Juozas pajunta skausmą, netenka žado, iš išgąsčio jam pritrūksta oro, per pašėlusius širdies tvinksnius pats nebegirdi ir nesupranta, ką veblena, - gal pasiseks, gal atspės, negi tylėsi paklaustas, tačiau agonija kartais trunka ilgokai, ir kai jau, rodos, viskas bus gerai, jis atsigavo, gali protauti, netgi ginčytis, staiga išgirsta: "Sėsk! Du!" - lyg šluotražiu per veidą, kuris bemat lieka atšiaurus: ir čia, ir namie jis turi eiti prieš žvarbų netikėjimo vėją. Nieko, jis dar įrodys. Svarbu, kad jis žino, kodėl jai nesugebėjo paaiškinti. Mokytoja jam griežta, reikli, nuolatos, kasdien. Jis net mikčioti pradėjo, atsakinėja skiemenimis, su pauzėmis, laukdamas, kada jo kankynę nutrauks piktu šūktelėjimu. Užtat jam, pagautam bejėgiškos tūžmasties, taip suprantamai nuskamba kai kurie poetų posmai, veriasi juose plynos saulėtos erdvės, ta pušis išdžiūvusio upelio skardyje, virš jos plaukią debesys, amžių klajūnai pilkieji, baltuoja burės tolumoje...
    - Daukinti! - rikteli mokytoja. - Apie ką mes kalbėjome? Vėl nežinai? Sėskis.
    Proščiaj, sako jis, karčiai iš savęs pasišaipydamas. Proščiaj, svobodnaja stichija, - skanduoja kažkur dar toliau iškeliaudamas.
    Kurį laiką puldinėję iš vieno krašto į kitą, pagaliau jie ima žiaumoti, kas paduodama, nors kartais nei iš šio, nei iš to užsiplieskia. Erzėdami keliasi iš suolų, karštai bando kažką nuneigti, užginčyti ar apginti.
    - Net, ty ne prav, - valdingai prataria mokytoja, šildydamasi prie krosnies. Bazarovas buvo neteisus. Pečiorinas irgi. Bazarovas nihilistas.
    Taigi Bazarovas. Jis įsiveržia į svetaines, kur sėdi perukuotos, suvytusios senutės, atsargos generolai, įsiveržia kaip vėjas, plėšiantis perukus, šluojantis pudros dulkeles nuo veidų.
    - Gerai įsižiūrėkite į šito nihilisto veidą, - sako mokytoja. - Jo bruožų aptiksime vėlesnių revoliucionierių veiduose. Tai reiškinys...
    Kaip sklandžiai liejasi žodžiai! Ir stingsta priešais juos nuožmus asketiškas veidas. Pagaliau iš istorijos chaoso jiems pavyksta išgriebti konkretų objektą, tereikia su juo lyginti kitus. Taip prasideda pažinimo kelias. Jie jau įstengia užčiuopti visokius kampus, visa grupuoja, skaido ieškodami bendrumų. Raida, perimamumas, saitai... Tai mažos, vis dar nesąmoningos, bazaroviškos mokslinio požiūrio apraiškos, bet jos ryškėja, plečiasi, auga, virsdamos jų sąmonės savastimi, metodu, kategorija, proto savybe. Tikslas, kryptis, sąmoningumas. Čia labai svarbu teisingai pavartoti kai kuriuos žodžius, sąvokas.
    Jau kuris laikas Juozas klausosi mokytojos visas tirtėdamas. Jis pasigavo vieną jos mintį: visi jie kažko nesuprato, kur nors vis klydo, neįstengė ko nors įžvelgti... Įsitvėręs suolo lentelės ir linguodamas smarkiai ištįsusiu kūnu, jis ima linksniuoti, kas, kokiu laipsniu suvokė, numatė istorijos eigą. Aukštutinėse padalose atsiduria genijai, bet kai ima juos vardinti, mokytojai net akys iššoksta iš pasibaisėjimo, nors pagalvojusi pati turi sutikti, kad šiek tiek tiesos jo samprotavimuose esama. Bet tik šiek tiek. Kas iš to? Tiesos jam reikia visos, be išlygų. Genialumas yra sugebėjimas numatyti, ir viskas. Čia kaip matematikoje: jeigu duota taisyklė - jokių išimčių. Bet ką gi turi numatyti jis, Juozas Daukintis?
    Pavakariais, vaikštinėdamas vėjuotomis pakrūmėmis, žvalgosi į kietus it uolos, besileidžiančios saulės nutviekstus debesis. Jį traukia visa, kas audrota, maištinga, didu ir vienatviška. Atskraidinkite Kaukazo arus, duokite škotišką pledą, nuožmų bangų riaumojimą, o dar geriau - siųskite į ištremtį, - jis viską iškentėtų dėl nemirtingos šlovės. Imponuojančiu nuovargio mostu nusviedžia ant sofos savo kepurę ir nušiurusį portfelį, užsikelia koją ant kojos ir susimąsto, dviem pirštais paremdamas skruostą.
    - Kas tau yra? - ne juokais susirūpina tėvas. Pamotė nė kaip stebėtis nebežino - argi nereikėjo to laukti, ar ji nesakė?!
    Nesiteikdamas nė lūpų praverti, atsuka jiems suakmenėjusį profilį. Tegu plėšosi, tegu siunta ta apskretusi, suodina moteriškė: nei jis čia kada gyveno, nei gyvens. Jau seniai jį šaukia žygiai.
    Juo susižavėjusi klasės pirmūnė Marytė, bet jis abejingas. Tai, kuri jam patinka, nė žodžio neįstengia pratarti.
    Jis myli savo kraštą, bet kodėl jame nėra aukštų kalnų, tokių kaip Alpės, Pirėnai ar Apeninai? Kodėl čia nėra plačių upių, krioklių, neauga nei datulės, nei alyvmedžiai? Kodėl ne čia gimė Dantė, Šekspyras ar Baironas? Šnekama apie senų senovę, o ta senovė tik dešimtąjį amžių tesiekia. Kas yra senobiški šio krašto statiniai ir pilys prieš Egipto piramides, prieš Romos ar Atėnų architektūros paminklus? Kaip savo šalimi turėtų didžiuotis koks italas ar graikas, budėjęs prie europietiškosios civilizacijos lopšio! Juozui sakoma, kad jo tarmė išlaikė kai kuriuos seniausius indoeuropietiškus garsus, bet tos tarmės jie net mokykloje gėdijasi... Tačiau savo kraštą jis myli. Skanduodamas Vaičaičio eiles, brenda pavasariniais laukais per upokšnius:
    - Yra šalis, kur upės teka... - ištaria, ir visa - virš pilkų kalvų plazdantys vyturėliai, padūmavusiose ūkanose skendį miškai, net savo trobesių stogai - jam darosi neapsakomai miela ir brangu. - O tėviške, - šūkteli žingteldamas prie to slėpiningojo krašto arčiau, bet Albinas jį atvėsina. Čia elegijos, prataria išmoningai. Tačiau pirmasis posmas iš tikrųjų genialus. Taip! Tik genialumo čionai testigo!
    Bet keista: savo krašto senovė Albino beveik nedomina. "Nėra už ką jos idealizuoti". Kvailys! - atšauna Juozas.
    Albinui neegzistuoja datos nei vardai, kuriuos išgirdus Juozui pašėlusiai ima daužytis širdis, jis nelinkęs apgailestauti dėl kažkokių nelemtai susiklosčiusių istorinių aplinkybių nei atsitiktinumų.
    - Kaip tavęs tokie dalykai gali nejaudinti?! - neatsistebi Juozas.
    Po kiek laiko atrandamas Dostojevskis. Tu atkreipk dėmesį... tu atkreipk!.. - šūkalioja Juozas, lapsėdamas paskui Albiną, kai jie per pušynėlius eina iš mokyklos namo. Bet šis nesiklauso. Neištvėręs Juozas čiumpa jį už rankovės ir suskanta kažką karštai įrodinėti. Eik tu žinai kur!.. - sako Albinas, jį atblokšdamas. Juozas stovi žado netekęs. Albinas Juozo neapkenčia, vadina jį kunigaikščiu Myškinu. "Ar seniai tu žavėjaisi Bazarovu, o dabar jau Myškinas? - klausia Albinas. - Kas tarp jų bendra?" - "Aš juo nesižaviu, aš sakau..." Albinas nė nemano klausytis. Draugo jam reikėjo tol, kol šis, nuolankiai linkčiodamas galva, klausėsi jo išvedžiojimų, tačiau iš karto užsiplieskė neapykanta, kai savo tiesas įrodinėti pradėjo Juozas.
    Taigi tas Myškinas... - lapsėdamas iš paskos, šneka Juozas. Tai nebe salonų šeimininkas, tai atstumtoji sąžinė, kurios visi pasigenda. Jos gėdijamasi. Dievo nebetikima, bet dievas čia pat. Liūdnas, atstumtas, pavargęs. Jis pats baisisi savo tvariniais. O šie juokiasi, nors patiems reikia, kad juos kas matytų... Kartais dar atsiklausiama, ką jis pasakytų ar pagalvotų regėdamas jų niekšybes. Jiems įdomus pasibaisėjusio, sutrikusio, kenčiančio dievo veidas. Kaip su juo elgiasi Ragožinas, kiti? O Alioša? Alioša - tai Myš... Eik eik, - apmaudingai numoja Albinas vien todėl, kad taip sako ne jis, Albinas, o Juozas. Kai prašneka jis, Albinas, - visi žado netekę klausykitės.
    Vis stabai ir stabai. Kiek daug jų praplaukė pro akis sėdint žemuose mokyklos suoluose! Matė juos iš tolo, nutviekstus nepasiekiamos šlovės, aikčiojo prieš juos kupini nuostabos, pagarbos, nors patys nežinojo, už ką gi juos taip gerbia. Nė vienas nedrįso prie jų prisiartinti. Postamentų papėdėse apmirdavo balsai ir juokas. Juos atvesdavo čia lyg parodai: pasipuošusius, nevaikiškai orius, iškilmingus, surauktomis kaktomis. Stabai taip paralyžiuodavo jų, paauglių, valią, protą, jausmus, kad jie virsdavo personažais, herojais ir šitaip trumpam išvengdavo būtinybės gyventi. Tikrovė! Kokia ji banali ir lėkšta! Argi gyvoje kalboje išgirsi gilią mintį, argi žmonės moka išsakyti savo jausmus? Knygų herojai buvo gyvesni už gyvuosius. Ir Albinas, ir Juozas knygose ieškojo atspirties, užtarimo, pateisinimo...
    Dažnai pasijusdavo stumdomi nuo vieno mokytojo prie kito. Per istorijos pamoką pagirtas už klusnumą, per literatūros - už savitą galvoseną, Juozas susidurdavo su rūsčiu, priekabiu rusų kalbos ir literatūros mokytojos žvilgsniu. Rodės, tiek ji ir težino, kad jis neištaria minkštojo "n" ir kietojo "l", tik ir laukia, kada, tardamas šiuos garsus, suklups, ir jis, žinoma, klupdavo, garmėte garmėdavo tarsi į bedugnę, prieš tai sutelkęs visas jėgas, bet jau iš anksto žinodamas, kad jam nepasiseks tų garsų ištarti, su kažkokiu nesąmoningu pasitenkinimu leisdavo šiai moteriškei triumfuoti. Net jeigu jam pasisekdavo tris, keturis kartus gerai šiuos garsus ištarti, - mokytoja kažkodėl to nenugirsdavo, - penktąjį būtinai apsirikdavo; tada į avansceną išeidavo Pedagogė, ori, šeimyniška, reikalaujanti dėmesio. Pastuksenusi pieštuku į stalą, kaip kartais pastuksenama šakute į taurę, ji pradėdavo savo ilgus moralus. Visi nuo to stalo atsikeldavo alkani, suirzę, dėbčiodavo vieni į kitus, kupini švenčiausio pasipiktinimo nuolat jiems rodomu pavyzdžiu, Maryte, išblyškusia, švarutėle mergaite, kuri tik ir telaukdavo, kada į ją bus durta pirštu kaip į pavyzdį, kada ji bus pašaukta ištaisyti kurio nors klaidų. Dėl vienos išskirtosios, numylėtinės, dėl to, kad viena triumfuotų, jie beveik visi būdavo paverčiami nevėkšlomis, neišmanėliais. Ta perdėm uoli mergaitė, nenuleidžianti akių nuo mokytojos, išmoko sulig kiekvienu jų žodžiu paniekinamai viepti lūpas, jos atsakymai tapo kandūs, tokie, lyg ji visiems norėtų įgelti, įskųsti juos, ir ginčytis, prieštarauti čia buvo beprasmiška. Tos dvi būtybės, sutelkusios savo jėgas, tiesiog juos terorizavo. Tačiau per prancūzų kalbos pamokas Marytė atsidurdavo suolo draugės, manieringosios Bernadetos, šešėlyje. Su kokiu įtūžiu Marytė kartais dėbteldavo į tą dailią "tuštybę", kaip išblykšdavo jos veidas, kai klaidų ištaisyti pašaukdavo ne ją, o Bernadetą, kaip trūkteldavo ji pečiais, kokia dalykiška pasidarydavo, koks čaižus, geliantis tapdavo jos balsas! Tarp išrinktųjų per prancūzų kalbos pamokas atsidurdavo net Juozas, kuris save laikė tikru Tartarenu iš Taraskono, nors jam buvo primygtinai peršama d'Artanjano rolė. Netekę savo sostų, Albinas, Marytė tūnodavo pagiežingoje opozicijoje skaudžiai perkreiptais veidais.
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page