r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

DRAUGAI

[2]

    ...Išeidavo Vizgirda į kiemą ir klausydavosi; išeidavo Konstantas; stabteldavo, tyliai užvėrusi tvarto duris, Vizgirdienė; stovėdamas ant kalvos, dairydavosi po nakties platumas Kristupas; tvaksinčia širdimi išlėkdavo kieman Albinas ar Juzukas ir švilpteldavo, ir tas garsas pranešdavo, kad jie abu yra pasiruošę ilgai slidžių kelionei.
    ...Ateidavo vakaras, iš girių dvelkteldavo vėsa, nuskaidrindama žemo skliauto žvaigždes; patekėdavo didelis ir sunkus mėnuo, užtvindydamas rytinio krašto miškus rusvu švytėjimu.
    Susitelkdavo ten ir debesys. Tačiau pūgos ir viesulai visuomet atlėkdavo iš pietvakarių plynumos, atnešdami stulpais sūkuriuojantį sniegą ar vieškelio dulkes ir išgąstingą galvijų maurojimą; iš ten, kur speiguotais saulėlydžių pavakariais jie išgirsdavo tolimo traukinuko ūktelėjimą, dvelktelėdavo plikinantis speigas, ir visa - stogus, durų staktas ir medžius - ūmai aptraukdavo šerkšnas.
    O pavasaris vėlgi prasidėdavo šiaurės vakarų kampelyje. Ten atsiverdavo plačios kovo žaros su pirmuoju pempių klyksmu virš plonu, traškiu ledokšniu aptrauktų kalvų ir pievų, toje pusėje, kur ištirpdavo rudeninės gervės ir saulė, pažadinta tų garsų, smogdavo savo pirmuosius spindulius į ledą.
    Ateidavo polaidžio metas, ir laukus užtvindydavo tirštas neperžvelgiamas rūkas, sumaišantis visus garsus į vieną - pratisą žengiančio pavasario ūžesį, apsemiantį visus horizontus. Suputodavo upokšniai, sušniokšdavo vandenys. Stovėdamas prie savo kluono, Vizgirda klausydavosi, kaip upėje bilda lytys. Pasisaugodamas upokšnių, stabčiodavo grįžtąs iš tvarto ar pirtelės Konstantas. Netrukus pasiimdavo kirtiklį ir kastuvą ir eidavo kapoti užsitvenkusio ledo. Kartais jam patalkininkaudavo Juzukas - upokšniai užkirsdavo ir jam kelią į mokyklą.
    Kai prasigiedrydavo ir upė jau būdavo kiek nusekusi, išsitraukę iš pakluonės smaluotą valtį, vaikai irstydavosi pievų atobraidose ar karklynėliuose, žvilgčiodami į vandenis, kurių trauka retkarčiais paliesdavo jų valtį. Tada Vizgirdžiokas įremdavo kartį arba stverdavosi medžio kamieno. Kartais iš savo valtelės jie matydavo, kaip ten, sūkuriuojančioje srovėje, iškelia savo šaknis ar viršūnę medis, išsitiesia visu ūgiu ir vėlei drimba į srovę kaip pakirstas milžinas. Vanduo jį bemat nugramzdindavo į dugną, pertempdavo per akmenynus ir užuolankėles, kurių apstu buvo šioje vietoje. Ties Viliūno iškyšuliu, tarsi didžiulė perskrosta aorta, upė ištvindavo į visas puses, tačiau tolimesnis jos kelias buvo tiesus ir lygus. Bet jeigu jų valtelę būtų nors kartą pasigavusi didžioji srovė, kaip medis ji bemat būtų buvusi panardinta į sūkurius.
    Baisi buvo ištvinusio vandens galybė. Tačiau vaikai visuomet norėdavo, kad potvynis būtų kuo didesnis, toks, kokio dar niekas nebuvo regėjęs, ir kad dar griausmingiau riaumotų vanduo, versdamas didžiausius medžius ir užtvankų akmenis.
    Pavasaris turėdavo ateiti vienu ypu viską pakeisdamas, atsiųsdamas pempes, gandrus ir pažeme šaudančias kregždes, pirmosios perkūnijos ir liūties pranašus; liūties, po kurios pasipils žaluma. Bet prieš tai dar reikėdavo išlandžioti paupio karklynėlius, apčiupinėti išdžiūvusius sąnašynus, apžiūrėti išgraužtas daubas ir skardžius, išbraidyti brastas. Paskui lėks ieškoti pirmosios žemuogės, pirmojo gegužiuko, rugiagėlės, ir, kuris pirmas suras, nuo to klykavimų aidės visi pašaliai ir krūmai. O paskui tegu staiga ateina ruduo. Ir kad išgirstų jie gervių balsus aukštai padangėje, kad ūmai užgriūtų šalnos ir rytą, pakirdę iš miego, jie išvystų pabaltintas stogų samanas, išgirstų tvartuose galvijų mykimą, pamatytų krūmus, nudrengtus lapais, kurie čežės po kojomis, kai jie, nerimo apimti, keliaus palei pamiškes ir upokšnius, ten, kur gal jau pučia varines dūdas ruduo, kviesdamas ant aukščiausių kalnų. O kai jau bus nurankioję paskutines žaliuokes ir sušalusias bruknes, tegu ateina žiema, tegu visa užverčia sniegu, atsiunčia speigus, pūgas ir tegu suveja vėžius miegoti į gilumas, tik protarpiais tegu prasišviečia, kad jie matytų, kas ten gelmėse ir tolių toliuose. Ir kad lengvas būtų slidžių skrydis.
    Tegu sukasi, tegu gaudžia didžiosios laiko girnos!..
    Jų sielos amžinai alko permainų. Visa turėjo ateiti iš karto, kad jie nebežinotų nė kaip atsigėrėti, atsistebėti.
   
    Po kiek laiko jie jau rausėsi mokyklos bibliotekoje ir sandėliuose, kur buvo priversta kalnai visokių knygų.
    - Čia apie senovę, apie kryžiuočius, apie baudžiavą, čia apie keliones, karus, revoliuciją, apie šnipus, iš dabartinio gyvenimo, o čia mokslinė, - sako Albinas, padėdamas į šalį ploną knygiūkštę, kurioje pripiešta išmirusių gyvūnų griaučių, ietigalių, kirvukų. Panašų Albinas rado savo darže, ir jų pirštai dažnai čiupinėja tą daiktelį, kurį prieš kelis tūkstantmečius gremžė, dailino kažkoks proproprosenelis. Turi jie ir uolienos gabalėlį su žuvies žiaunų įspaudais, ir gintaro lašelį su įklimpusiu vabzdžiu. Baltosios skardžio smėly jie aptinka kaukolių, kitados ten, matyt, buvo kapai; žmonių kaulų atranda ir pušynėlyje, prie Konstanto pirtelės; žino, kad laikas gali būti matuojamas šviesmečiais. Begalybė jo nuslinko su Skandinavijos ledynais, nuošė giriomis, ir jų atmintis sakytum dar prisimena kažkokią saulėtą laukymę su bičių dūzgesiu prie medyje išskaptuotos drevės.
    - O šita apie ką? - puldinėja prie Albino Juzukas.
    - O šita ar įdomi? - klausia jų kaimyno, dailidės Užpelkio, sūnus Rimantas, rambus, lėto būdo vaikis.
    - Paskaityk ir sužinosi, - atsako Juzukas.
    - Va šitą aš paimsiu. Ir šitą, - Rimantas traukia iš vienos ir iš kitos krūvelės knygas, bet prie jo prišoka draugai.
    - Čia mano! Aš išsirinkau! Aš!.. - šaukia Juzukas.
    - Na gerai, turėkit, - nusivylęs savo naujaisiais draugais, Rimantas pasiima knygelę, kurios viršelyje nupieštas po palme sėdintis negriūkštis. - Pradžiai užteks, - sako jaunutei bibliotekos vedėjai.
    Ši apstulbsta pamačiusi, kokias knygų krūvas tempia Albinas su Juzuku. Virsteli durys, ir į biblioteką įžengia ketvirtasis jų draugas, kemsynės Gintautas. Jis šiurkščių veido bruožų, plačios krūtinės. ("Ant jos bus prikabinėta medalių tiek ir tiek, keturios, penkios eilės skersai ir išilgai", - giriasi, daužydamas į krūtinę kumščiu.)
    - Man apie karą, apie čekistus, apie šnipus, - sako žvelgdamas per draugų galvas.
    - Broleli, - Albinas numeta ant vedėjos staliuko šūsnį apdulkėjusių knygpalaikių.
    Tvoksteli toks dulkių debesis, kad visi ima čiaudėti ir kvatotis. Tačiau vedėjai čia menki juokai: visą pusdienį ji gražinosi, dažėsi ir pudravosi, o dabar jos veidas net papilkėjo nuo dulkių. Negana to, kėdėje, po didžiule gėle, kur visa buvo taip gražiai sudėliota, mataruodamas kojomis, sėdi Juzukas, nusitvėręs jos būsimajam jaunikiui paruoštą žurnalą, ir skaito.
    Kiek sykių ji per tuos vaikigalius pavėluodavo į pasimatymą, kiek sykių jų pasirodymas pertraukdavo jų tylų kuždesį, o tas vyrukas, mechaninių dirbtuvių vedėjas, jam pastatytoje kėdėje prie staliuko rasdavo va šitaip įsitaisiusį Juzuką ar Albiną!
    Pavasarėja. Ant palangės cypsi žvirbliai, kapodami aptirpusį ledą, žengia arkliai - veža iš sandėlių grūdus; bažnytėlės šventoriuje stoviniuoja būrelis žmonių - išneša kažkieno karstą.
    Akinami ribuliuojančių upokšnių, apkvaitę nuo šviesos ir vieversėlių, jie traukia namo. Praeina pro fermas, pro vaikštinėjančius galvijus, apskretusius mėšlu, kurio plutų neįstengia atplėšti arklinės šukos. Balta, iššutusi paslėpsnių oda, atviros kūno ir žemės žaizdos, kur jau kalasi gležna žolelė - spinduliai ją atgaivins vienu spustelėjimu.
    Drėgnas vėjo šuoras nuplaukia miško viršūnėmis, kvepia samanomis, sakais. Riaumodama ir tvindama iš krantų, velka didžiules ledo lytis upė. Vietomis jos paviršius glotnus, lygus ir šiltas. Jie traukia saulėta nuokalne palei pušynėlius, šilus, po kairei upė, platūs laukai, kalvos. Netrukus ir sėjėjai išeis. Slidinėja ant patižusio sniego ar pavasarinių vėjų nulaižyto ledo, ir linksta jų nugaros nuo knygų naštos. Kieme juos pasitinka Albino motina. Juozas su Rimantu prunkštaudami sprunka šalin, į pakrūmę. Piktas pamotės balsas ir keiksmai netrukus pasitiks ir Juzuką. Klius nuo savo motinos Rimantui. Bet motinos ranka jam nebaisi. Kas kita, kai daržinės tarpdury pasirodo drožlėmis aplipęs tėvas ir ima juostis diržą.
    Užpelkienė lekia pas Daukinčius skųstis - Juzukas jos vaiką iš kelio vedąs, ir tas jau per dienas prie knygų, - lekia pas Maldonienę, toji lekia pas Daukinčius, iš Daukinčių pas Užpelkius, ir taip be galo.
    Susitikinėti jiems kuo griežčiausiai uždrausta, tačiau kas juos sulaikys. Apsitaškęs purvais, pridusęs, pas juos dažnai atlekia Gintautas. Tėvo jis neturi. Nors ir kokie griežti yra Rimanto tėvai, bet vaikas, kad įrodytų, jog jų nebijo, vėliausiai už visus grįžta namo, daugiausia prikrečia šunybių. Kuo labiau tėvas jį pliekia. tuo labiau jis visiems stengiasi parodyti savo drąsą. Draugai juo didžiuojasi.
   
    Pasakėlių apie Raudonbarzdį, stebuklingąją Aladino lempą, Ali Babą ir keturiasdešimt plėšikų, ristą žirgą, viesulu įlekiantį į stiklo kalną, kur gyvena įkalinta karalaitė, laikas pasibaigė, nors išgąstingame varnų kranksejime viršum pritemusių pušynėlių Juozas dar ilgai girdės dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių, skundą. Jį tebegraudina pasaka apie bjaurųjį ančiuką, apie žmones, paverstus gyvuliais ar paukščiais, apie tuos, kurie nemoka papasakoti, kas juos ištiko, nes iš jų atėmė balsą, atėmė žodžius.
    Vėjuotais vidurnakčiais jis skaito Vilniaus padavimus ir legendas, ir senos to miesto gatvelės bei mūrai visam laikui prisigeria švedmečio vėjų, o vaiskiame danguje plūduriuojantys debesėlių tumulai yra tie patys, kurie plūduriavo, kai į Rotušės aikštę vedė myriop pasmerktą nusikaltėlį, pavasariniai vėjai niekad neįstengs išdžiovinti kraujo dėmės Aušros vartų sienoje, dėmės, kurią paliko kažkoks pervertas ietimi švedų kareivis...
    Atėjo nuotykių, žygdarbių ir kelionių metas. Juos apkurtino "valio!", išsiveržęs iš apkasų, pragaištingu viesulu lekią žirgai, kanopų kaukšėjimas. Kartais jie spėdavo išvysti ir perkreiptą priekyje lekiančio komandoro veidą. Arba ilgai stoviniuodavo prie paralyžiuoto didvyrio lovos; didvyris beveik be garso krutino lūpas, norėdamas jiems kažką pasakyti. Staiga tapdavo iškilmingai tylūs. Nelaukti drąsos ir didybės šuorai juos lankstė tarsi vėjas medžius.
    Ketvirta klasė, penkta, šešta...
    Nusiaubę miestelio ir mokyklos bibliotekas, jie patrauks į tarybinio ūkio klubą - skaityklą, įkurtą dvaro sandėliuose, ir, baidydami gerai įmitusias žiurkes, kurių gausi giminė viešpatavo čia nuo baudžiavos laikų, kimš į užančius ir batų aulus apgraužtus laikraščius, tuo tarpu žvairaakis vedėjas, išmaukęs butelį vyno, palaimingai snūduriuos priešais savaitėmis nekūrenamą krosnį, o pakirdęs bandys atitirpdyti užšalusį rašalą, ilgai juos graudins ir gėdins, kadangi jie visur iešką kvailių, nors jis viską matąs, bet jam nepatogu sakyti: jūs mokyti, gal net už mane daugiau išmanote, šnekės jis. Bet greitai jie užkimš jam gerklę. "Jeigu šitaip kalbi, - pasakys Albinas, - į laikraštį parašysim, kokia čia tvarka. Knygos pūsta, kiauri pašaliai, prie krosnies krūva malkų, tik ugnis per visą žiemą nebuvo užkurta nė sykio, o vedėjas gudriau šildosi - sėdi ir maukia vyną. Argi šitokia turi būti tvarka klubinėje įstaigoje? Argi šitokia?"
    Būdavo jau sutemę, kai jie išslinkdavo į kiemą, kur juos pasitikdavo sūkuriuojanti pūga ar lietus, ir kvatodavosi iš kailio nerdamiesi, kad ką juokingiau pasakytų ar iškrėstų...
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page