r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

SPEIGO ŽVAIGŽDYNAI

[6]

    Po keleto savaičių pas Kristupą vėl ėmė rinktis kortuotojai.
    Metas dar palyginti ankstyvas (dabar dienos ilgesnės, anot Konstanto). Įnešusi glėbį malkų, Kristupienė su ėdalo kibirais lekia į tvartelį. Kristupas sėdi ant sofos ir žiūrinėja kortas. Švarutėlis, nusiskutęs, tiesiu skyrimu, žalsvomis galife kelnėmis, dantyse cigaretė, kurios galiukas vos vos virpa ir pelenai byra ant kelnių. Šalimais Algimantas - geltoni kaip kviečiai plaukai, priekyje vilnija bangelė, plonėjanti, stropiai išskaptuota nosis. Ale kokie jie visi panašūs, galvoja Vizgirdienė, šildydamasi prie krosnelės. Juzukas kursto ugnį ir prižiūri Viktorėlį, kuris ropinėja grindimis bandydamas pagauti plazdančius prie krosnies liepsnos atšvaitus.
    - Žiūrėk, kad žarija vaikui ant galvos neužkristų, - sako jo motina.
    Jeigu kas Juzukui pasakytų, jog kada nors iš šio mažo, kaprizingo padarėlio išaugs tvirtas, petingas vyras, kurį jis vadins broliu, - tik nusijuoktų.
    - Mano turtas, mano angelėlis, - kužda jo motina. Būta angelėlio, šaiposi Juzukas.
    Dabar jų namuose taika, bet vaikui tas nelabai patinka. Kai tėvas ramiai šnekučiuojasi su pamote, Juzukas sukaliojasi tarp jų, stengdamasis parodyti atžarų abejingumą. Jaučiasi apgautas. Kažkas atstumiančio yra permainingame tėvo ir pamotės gyvenime. Čia plūstasi, čia vėl visa gerai. Kažkas perdėtai entuziastinga ir menka. Net oras darosi koktus. Bet Juzukas tyli, tvardosi. Vis vien jų santarvė trumpalaikė. Jai iširus, tėvas vėl atras savo sūnų. Tačiau Juzukas stengiasi būti teisingas abiem. Tegu, čia ne jo reikalas. Jis tai ne sesuo, kuri, būdavo, vis verkšlena, skundžiasi. Palieps jai pririnkti iš duobės bulvių, ta sėdi ir verkia:
    - Pažiūrėk, kitų vaikai, argi jie tiek dirba kaip mes.
    - Rink, tau pasakyta! - staugia jis.
    - Pats rink, jeigu nori. Nebeišmanai kaip jai ir pataikauti.
    - Dar pasakyk "jai".
    - Ir pasakysiu.
    - Eik tu, liežuvininke, lakstai po kiemus verkšlendama!
    - O tu biriukas.
    Žodis po žodžio, ir susiima.
    - Kaip tu nesupranti, - sako jis, pats stebėdamasis savo išmintimi ir rūsčia teisybe, - juk mes jai svetimi, o tu nori, kad tavim rūpintųsi labiau nei savo vaiku.
    Tačiau ir tokie jo žodžiai sesers nepaveikia. Nieko, jo kieti ir smarkūs kumšteliai paveiks. Duobėje pasigirsta toks spiegimas, lyg šimtas pacukų būtų susipjovę. Apimtas siaubo, žiūri, kaip sesuo lekia į trobą skųstis.
    - Kam seserį skriaudi? - sako tėvas, grabinėdamas diržą.
    - Aš jos neskriaudžiau.
    - Kurgi ne? - rėkia sesuo. - Bulve kaip davė...
    - Ar bulve aš tau šėriau?! - spiegia pykčio pagautas Juzukas. - Kaip tu gali meluoti? Kaip?! - šaukia pasibaisėjęs.
    Šauksmai dažnai girdėdavosi ir Vizgirdos kieme - ten brolis irgi kuldavo seserį, tik dėl kitko.
    Sesuo meluodavo menkiausią jo žodelį iškreipdama, išsigalvodama, ko nėra buvę. O kaip dar meilindavosi prie kitų, dažniausiai prie Vizgirdienės, kaip mokėdavo pataikauti, vaidinti nuskriaustą! Negana to, meluoti mokydavo ir jį. Šito ji niekada nesulauks. Kam jis turi meluoti? Už viską jam buvo svarbiau teisybė, kurios nei sesuo, nei Vizgirdienė, nei pamotė čia nepaisė, draskė ją, trypė, nenorėdamos matyti, kaip yra iš tikrųjų, - vieni skriaudė jį ir plūdo, kiti guodė ir kurstė, lyg jis pats nežinotų, kaip jam elgtis. Išerzindavo jį smalsaudamos, ko jam pamotė duoda valgyti, ar nemuša... Tai buvo nepakenčiama. Koktu.
    Juzukas tarėsi puikiai žinąs, kada kas kaltas. Seserį niekino - jokios ištvermės nei išdidumo. Yra ir našlaitėlių su dygliais. Jis norėjo būti tik teisingas, tačiau jam patikdavo, kai pamotė jį pagirdavo. Bet ir glostančią jos ranką atstumdavo: neatstumti būtų lyg kokia išdavystė, tarsi jis iš tikrųjų norėtų jai įsiteikti. Nevalgydavo, jeigu pamotė jam pakišdavo skanesnį kąsnelį. Žiūrėdamas jai į akis, klausdavo: "Sesuo ar valgė?" Neteisybę blokšdavo atgal, ir, rodės, iš tikrųjų vertas pagarbos toks vaikas. Pamotė kažkodėl būdavo gera čia seseriai, čia jam - toks klusnus vaikas esąs... Bet jis stengėsi, kad abiem tos meilės tektų po lygiai, ir atmesdavo nepelnytą, neužtarnautą dalį. Tik tų gerų jo ketinimų sesuo kažkodėl nenorėjo matyti. Juzukas kentėdavo, kai sesuo būdavo neteisi arba neklausydavo pamotės. "Štai dėl ko ji tavęs nemyli", - sakydavo jai. Pataikūno vardas jį žeidė. Nesileido į jokius sandėrius nei su seserimi, nei su pamote, nei su teta Vizgirdiene.
    Jis dažnai matydavo, kaip, parėjusios su kauptuvais iš daržų, sesuo su pamote srebia rūgusį pieną ar barščius: sunkios, plokščiapėdės, nudaužytos į perdžiūvusio molio grumstus sesers kojos keldavo gailestį; matydavo, kaip ji pučia užgeltus pirštus grįžusi iš lauko, kaip jos abi, grįžusios iš kūlės, pakabina peluotus vatinukus, kaičia puodus ar taikiai šnekučiuojasi virtuvėje prie stalo. Džiaugdavosi. Bet neilgai. Kažkas ten vis atsitikdavo, sesuo lįsdavo užkrosnin ir, prisiglaudusi prie mūrelio, aplaupyto Viktorėlio nagų, verkdavo. Žiūrėdavo į ją sutrikęs ir galvodavo, kad dabar pamotė neteisi. Skriaudą liudijo tokios sesers ašaros. Nevaroma, nebarama ji kibdavo į darbus, lyg norėtų už kažką atsigriebti, kažką įrodyti, ir atšlydavo, tarsi kas būtų jai skaudžiai užkirtęs per nagus.
    Čia taip yra, dėstė kartą Konstantas, jeigu vienas vaikas verkia - glosto kitą, jeigu vienas geras - kitas blogas. Nežinia, gal ir buvo teisybės jo žodžiuose, nes, seseriai išvažiavus, pamotės atšiaurumas užgriuvo Juzuką - pasijuto, tarsi iš jo būtų pasišaipę, jis sakytum buvo įrankis kažkieno nešvariose rankose, įrankis prieš seserį. Dabar, kai jis nebereikalingas, jį nusviedė šalin. Kad ir kaip Juzukas stengėsi pamotei įtikti - nesisekė. Bet tebekartojo sau: ji tokia kaip ir visos motinos. Gynė ją nuo apkalbų. Pamotė yra pamotė, šnekėjo visi, tačiau jis kaip išgalėdamas neigė šią seną lyg nerašytas įstatymas tiesą. O sesuo, rodės, tik ir telaukė, kad ją kas imtų klausinėti, guosti, lieti dėl jos ašaras - gal dėl to vis primeluodavo. Juzukas atkakliai tebesiekė pamotės meilės. Jautėsi iš tikrųjų jos vertas - toks teisingas ir klusnus vaikas, nieko nepameluos, niekam nepasiskųs, liežuvingesnės moterėlės net ėmė pykti, kad nieko iš jo neišpeša. Tačiau visos jo pastangos dužo tarsi į sieną. Niekaip nesuprato, kodėl pamotė jį vis atstumia ir, dar baisiau, yra įsitikinusi, jog ir jis meluoja, skundžiasi ja kaip sesuo, jog ir jis visa daro kieno nors (dažniausiai Vizgirdienės) pamokytas ar pakurstytas. Lyg jis savo galvos neturėtų. Didesnės neteisybės nė būti negali. Niekas, be tėvo, nenori kažkodėl matyti, koks jis iš tikrųjų yra, bruka jam kažką sava, įkalbinėja, bara ir peikia, rūpinasi ir gailisi be saiko (močiutė) ir - užvis baisiausia - pykstasi dėl jo, nors jis niekuo dėtas.
    Būti pamote nėra lengva, ir žodis "pamotė" ta prasme, kaip jis buvo suvokiamas kaime, čia visiškai netiko. Ši judri, nervinga moteris elgėsi su posūniu lyg ir taip, kad niekas negalėtų per daug prikišti. Bet posūnio nemylėjo. Jis meilės ir nereikalavo, tačiau instinktyviai jos siekė, lyg čia tikroji motina būtų. Ir niekaip nesuprato, kodėl taip dažnai jį užgriūdavo aklas, nepelnytas pamotės įtūžis, toks stiprus, kad jis visas pastirdavo iš nevilties. Troško jos meilės kaip išgeltęs stiebelis šviesos, bet kas būtų, jei tą meilę lengvai pelnytų svetimi vaikai, kas tada liktų saviesiems. Ir jeigu čia kas jaudina, tai tik gailus vaikiškos nekaltybės šypsnys, atgręžtas į aptemusią saulę.
    Bet ta moteris nesuprato ir jo tėvo. Ji blaškėsi, klupo tarsi į sunkų vežimą įkinkytas arklys, kurį nuolat pliekia ir ragina nekantrus vežėjas, o vežimas nė krust. Tas vežimas iš tikrųjų buvo įklimpęs, bet įklimpęs tokiame išmurkdytame kelyje, kad reikėjo visiškai kitur sukti. Apie tai ne kartą buvo jai šnekėjęs Kristupas, tačiau moteris, pratusi būti visų pliekiama, tempė senuoju keliu, kurį vienintelį težinojo. Tai buvo kelias, išminkytas svetimų ratų, pragaištingas, niūrus, pilnas aimanų, o jos vyras, priešingai, - norėjo važiuoti iš lengvo, palei giraites, kur gražūs vaizdai, kad akys jais galėtų sočiai atsigėrėti, jo niekas niekur neragino, nemėgo jis ir į kitus dairytis. Tik vieną kartą tegyveni, tik vieną, sakydavo jis, žvilgčiodamas į melsvo dūmelio paliestas tolumas.
   
    Pleška beržinės malkos - Kristupas daug jų priskaldė pakirdęs iš ligos, - net baltai įkaitindamos krosnies plytas ir ketų. Liepsnos atšvaitai pliūpčioja; lyžčiodami apšarmojusį stiklą.
    - Matai, jau tirpsta, - Konstantas pasitraukia toliau nuo lango, pro kurį pūsčioja siaurutė vėjo srovelė. - Dar gripą gausiu.
    - Kad visko ir bijai, - nusistebi jo sesuo.
    Konstantas vartalioja savo rankas.
    Visą pusdienį jis švilpiniuodamas traukė iš klojimo lentas, obliavo, pjaustė: kalė varnėnams inkilėlius. Prie jo sukaliojosi Juzukas, padavinėdamas lentgalius ir vinis, stabčiojo su vandens kibirais moterys stebėdamosi - dar tik kovo pradžia, o jis jau inkilėlius kala.
    - Tuoj parskris, - tvirtino Konstantas, ir kaskart smarkesni darydavosi plaktuko dūžiai. - Matai, jau nuo stogo laša.
    Jis įsitaisė saulės atokaitoje, po palėpe, ir, kai kapteldavo lašas, užvertęs galvą, apsidairydavo.
    Pilkose klevų viršūnėse ūžavo pavasarinis vėjas. Vizgirdos pušynėlyje, antrindamas Konstanto plaktukui, tukseno genys.
    - Matai, - parodė Juzukui plaktuku į pušyno skardį prie savo pirtelės, - jau žemės lopai pilkuoja, jau greit pavasaris, greit ir gandrai parskris.
    Vaikas net sutrepsėjo iš apmaudo: po teisybei skardyje dirvono lopelis jau buvo plikas, net iš čia galėjo matyti, kur nutrūko jo slidžių vėžės.
    - Dar viena kita tokia dienelė, - šnekėjo Konstantas, - ir ledas brinkti pradės, o tada jau ir pavasaris. Gandralizdį reikėtų įkelti, vis neprisiruošiu. še palaikyk, - padavė lentgalį ir uždėjo ranką ant akmens. - Jau šiltas. Taigi... Gal ir sula jau sunkiasi.
    Nulaužė klevo šakelę, paskui ilgai dairėsi į viršūnę: kur čia inkilėlį įkelti. Kai varnėnai parskris, bus nebe laikas.
    - Geriau sau tupyklą susikaltum, - pasakė netekusi kantrybės jo pati.
    Konstantas visuomet kažko išsiilgęs, kažko laukia. Bet labiausiai jis laukia pavasario, kai sėjos metas ateis, laukia vieversėlio giesmės, pirmojo pumpuro, tolimo pempės klyktelėjimo ūkanotam ledonešy, kai, bildėdamos į medžius, plaukia lytys, laukia pirmosios žolės, pirmojo griaustinio. Ir neatsistebi, kaip greit lekia laikas - dar tik vakar, rodos, buvo vasara, o jau, žiūrėk, ir žiema baigiasi. Ar seniai čia Juzukas buvo va toks, kaip pupų pėdelis, o dabar... It vaikas Konstantas apsidžiaugia net pirmąjį kirminą suradęs; vaikus gali suprasti - lėks meškerioti, bet kad vyrą tokie dalykai džiugintų, keista visiems. Pastebėjęs ką nors, nueina pas Vizgirdienę ir sako tokiu balsu, lyg kokį didelį dalyką paskelbdamas: "Vorų jau yra, muselės skraido. Aha... taigi... jau skraido". Anoks čia moteriškei džiaugsmas - musės atkuto! - lįs prie valgių, kandžios vaikus... "Eitum geriau prie darbo niekų netauškęs".
    Menkiausios gamtos naujovės atgaivina seniausias Konstanto viltis ir pažadus.
    Pavakariop, kai vėl spustelėjo šaltis ir pažaižaravo dangus, susirankiojęs savo įrankius, nuėjo jis tvartelin, kur kuitėsi jo pati Kastutė, ir spyriodamasis ėmė tvirtinti, kad reikia išleisti veršelį - tegu pašokinės, tačiau, pačios aprėktas, nutilo.
    Dabar, sėdėdamas Kristupo troboje ir klausydamasis, kaip krosnyje pleška malkos, mintyse Konstantas regi, kaip šaltis traukia vandens latakėlius ir properšas, kurias pragraužė vasario saulė. Ir pats pasijunta besąs šalčio užmūrytoje pirkioje.
    Kristupienė atneša garuojantį puodą bulvių, ir visi, kas tik yra alkanas, sėda prie stalo. Pavalgęs Kristupas įsitaiso žemame aptriušusiame fotelyje. Jis basnirčiomis, vienmarškinis, pasiraitojęs rankoves, koja užkelta ant kojos; vos šypsodamas, žiūrinėja savo kortas ir rūko. Brūžčiodama kerziniais, iš virtuvės atlekia jo pati.
    - Duokit man! Aš parodysiu! - šaukia brūkšteldama ranka per burną.
    Atsisėdusi šalia Kristupo, susideda rankas tarp kelių ir ima visu kūnu linguoti. Paskui, kažką prisiminusi, pasipurto ir, užsidengusi burną ranka, nusižiovauja.
    - Oi, koks žiovulys, negaliu. Vizgirdienė atidžiai žiūri į ją.
    - Jie abu kaip vienas, - sako Konstantienė.
    - Su Kristupu? - nustemba Vizgirdienė.
    - Kurgi, tas visiškai kitoks. Stebiuosi, kaip jie ir gyvena. Su Kazimiero sūnumi Feliksu jie tiktų. Abiem tik stverti, griebti, šūkalioti, - sako Konstantienė.
    - Koks jų gyvenimas, - mosteli ranka Teklė, kamšydama po skarele plaukus.
    - Griausmas, kokia netikusi korta, - keiksnoja Kazimieras.
    - Kad tu vis nepatenkintas, Kaziuk, - atsiliepia iš savo tamsios kertės senoji.
    - Pasakė... kaip vaiką pasišaukė, - prataria Konstantienė. Nemėgsta ji anytos.
    - Senas daiktas, ko benorėti, - sako duktė. Kristupienė tebelinguoja visu kūnu. Kažkas nevalyva ir godu yra tame lingavime, kas iki pašaknų apnuogina jos skurdų gyvenimą ir prigimtį. Kristupas į ją nė nežvilgteli. Švarutėlis, kaip koks inteligentas, plaiksto kortas.
    - Nieko su tokia korta nenuveiksi, - sako Kazimieras.
    - Va ką nuveikiau! - šūkteli Kristupienė ir, kažkaip begėdiškai kyštelėjusi kortą ir suspaudusi tarp kelių rankas, vėl ima linguoti.
    - Iš kur jas ir trauki, - pasilenkia Kazimieras.
    - Cha cha cha, - skardžiai išskanduoja Konstantienė, jai antrina duslus Vizgirdienės juokas.
    Joms nutilus, visi staiga išgirsta, kaip katė laka palietą pieną.
    - Škic, bjaurybe, iš čia! Eik! Kaip duosiu! - paspiria gyvulėlį Kristupienė.
    - Tik laikykitės, - šniaukroja pro suplotą nosį Kazimiero Feliksas.
    Pasistiepęs į jo kortas žiūri Juzukas - kur jo vakar piešta korta nukeliavo.
    - Kad man nepasakinėtum, - pagraso Kazimieras.
    - Tu, Dravakolai, žiūrėk, - šaukia iš savo fotelio Kristupas. (Feliksas spirito varyklėlėje skaldo malkas).
    - Nagi nagi, - Kristupienė be garso išmeta dvi šiltutėles, sutrintas kortas.
    - Fe, koks, - sako Konstantas, dirstelėjęs į murziną Juzuko veidą. Konstantas žiūri pro langą į mėnulį, skriejantį debesyse.
    - Ak šitaip! Šitaip?! Klausiu aš jus! - pratrūksta šaukti pašokdamas iš užstalės Dravakolas.
    - Ko spiegi lyg ant karštos plytos sėdėdamas? - klausia Vizgirdienė ir tyliai priduria: - Nors balsas būtų kaip žmogaus.
    - Nagi visuomet taip, kam reikia tylėti, tas kalba. Kaip ir nemokša visur mėgsta rodyti savo mokytumą, kaip bailys savo drąsą, - užbaigia Konstantienė pusbalsiu ir dirsteli į savo vyrą.
    Paskui, kai kortų įkarštis atvėsta, visų akys kažkodėl nukrypsta į Juzuką - į ką jis panašus? į tėvą, motiną ar senelius?
    Apie tai jau daug kartų buvo kalbėta. Senas, sunkiai išsprendžiamas ginčas. Vienu tarpu buvo laikomasi Konstanto įpirštos nuomonės - vaikas esąs panašus į senelį, su kuriuo didelį panašumą turįs ir jis, Konstantas, jis vis girdavo vaiką, pridurdamas, kad ir jis, Konstantas, kaip kad Juzukas, mėgęs vaikystėje knygas, turėjęs gerą atmintį. Tačiau Konstantą nuginčijo Vizgirdienė: tas vaikas - gyva motina. Konstantas užsispyręs ėmė įrodinėti, kad panašesnis į tėvą. Neiškentusi įsikišo Konstantienė, kuri tylėdama ilgai laukė progos abu juos suniekinti. Ji nutipeno į trobos vidurį, atsistojo prieš visus ir, plasteldama rankomis - tai liudijo jos didžiausią nustebimą (panašiai ji šnekėdavo ir kolūkio narių susirinkimuose), - ėmė šaukti, kad jie visi lyg akli: tiek težino - tėvas, tėvas, Konstantas, senelis. Tiek težino. Ji taip įsismagino, kad gerokai visus išplūdo.
    - Tai į ką gi jis panašus? - ryžosi pagaliau paklausti Vizgirdienė.
    - Į ką?! Nagi maišytas! - atšovė Konstantienė. - Motinos giminę kur padėjot?! - paklausė ji tokiu balsu, kokiu kartą prašneko į savo teisėjus, klausdama juos visus ir kiekvieną atskirai: "O jūs kur buvot, kai aš vogiau?!"
    Visi nuščiuvo. Konstantienė stumtelėjo vaiką prie šviesos ir, kol šis gręžiojosi ir markstėsi neišmanydamas, kur sprukti, baksnojo į jį smiliumi su antpirščiu, - tas ginčas ją atitraukė nuo siuvinėjimo.
    - Nosis, antakiai, lūpos, kakta - kieno gi visa tai? - nesiliovė ji. - O ausys, va šitas išlenkimas, iš kur, klausiu aš jus? - Ir taip timptelėjo vaiką už ausies, lyg jis būtų kokią šunybę iškrėtęs. Paskui kiek ramiau, dygsniuodama siuvinį, vėl klausė: - Ar čia yra kokio panašumo į Konstantą? Arba į tėvą? O gal į senelę, sakysit? Šneka, kad tik šnekėtų, ką vienas pasakė, kiti kartoja, tarsi savo akių neturėtų.
    Stojusioje tyloje pasigirdo Konstanto atodūsis. Konstantas ryžosi paprieštarauti Pradėjo tyliai, iš tolo, keldamas perdėtai atsargų pirštą, prisimerkdamas.
    - Vis tiek, - šūktelėjo jis, staiga sulenkdamas pirštą ir trūkteldamas juo lyg kabliu vaiką į save. - Vis tiek, - tvirtino, - kažkokio panašumo yra!..
    - Su kuo gi?! - paklausė akis nuo siuvinio pakėlusi jo pati.
    Neatsilaikęs Konstantas nusileido:
    - Su tėvu (kad su juo, Konstantu, nebedrįso tvirtinti), - ir ėmė dėstyti - esą motinos bruožų, bet esą ir tėvo, tėvo bruožų daugiau. - Ir iš eigasties - tip top, būdavo, ir aš stoviu va šitaip, bet kariuomenėj, kai...
    - Eik tu, pliurpale! - pasakė neiškentusi jo pati, tačiau tokia nuomone visi liko patenkinti. Tik Kristupas kažkodėl apmaudingai suraukė antakius: jis nenorėjo, kad sūnus būtų į jį panašus, nes, ko gero, ir vaiko dalia būtų tokia pat nelemta kaip jo.
    Nuo Juzuko kalba peršoko prie Viktorėlio, paskui buvo užsiminta apie Vytautą - jis tai jau iš akies luptas Vizgirda; ilgai dvejota, kokiai šakai priskirti Kazimiero vaikus. Morkūnai - tokia jų motinos pavardė - tikri Morkūnai, tvirtino Konstantas: suplotos nosys, ištįsę veidai. Vaikšto (Konstantas parodė, kaip jie vaikšto) kūprindamiesi. Nė vienas iš Daukinčių giminės taip nevaikščiojęs.
    Jeigu kas iš šalies žvilgteltų į juos, susispietusius čia, lempos šviesoje, nustebtų: kokie jie visi panašūs. Stropiai, atsidėjus lipdytas Kristupo veidas, gremžtas, gražintas, kol visa buvo suderinta. Grožio Kristupas siekė visą gyvenimą. Jis norėjo, kad gražiai būtų auklėjami jo vaikai, niekam nejautė pavydo nei neapykantos, jo siela kaip įmanydama gynėsi menkų minčių, susirūpinimo, ji buvo skaidri kaip vaiko, jis mokėjo grožėtis akimirka ir visa, kas tai užgožia, instinktyviai stūmė nuo savęs, gal dėl to taip ant jo niršo ši moteris, iš paskutiniųjų velkanti sukiužusį gyvenimo jungą. Kristupui patiko saulės užlietos tolumos, saulėtas brastų vanduo - visa, ką pasiekia šviesa.
    Pačia prigimtimi jiedu buvo svetimi, ir jeigu pirmą Kristupo gyvenimo sakinį reikėtų pradėti žodeliu "kaip", tai jo pačios - žodeliu "kiek", nes už viską jai buvo svarbiau gausumas, kiekis. Kristupas buvo geresnis už tuos, kuriuos ji kėlė jam pavyzdžiu, kilnus, bet jis neturėjo kibių rankų, todėl atsidūrė anapus jos vertybių skalės. Skaisčiaveidį Kristupą iš karto užgriuvo jos neapykanta. Ji buvo gyvas apmaudo įsikūnijimas, tarsi kas ją būtų stumtelėjęs sakydamas: "Eik ir ieškok, ko tik nori". Ji gyveno aklybėje: kaip buvo kartą pastūmėta, taip ir puldinėjo visur, nežinodama, ko jai labiausiai reikia, neturėdama nė minutėlės atvangos, tarsi kas ją būtų plakęs skaudžiomis rykštėmis, - vėliau jų ugninius kirčius ji nukreipė į vyrą. Jųdviejų barnių pradžia būdavo jos žodžiai: "Ką pasakys žmonės? Pažiūrėk, kaip žmonės gyvena, kiek visko turi, ką valgo..." Po tokių žodžių Kristupas sustaugdavo lyg sužeistas žvėris. "O aš ne žmogus? Kas aš tau? Savo gyvenimą aš turiu, supranti - savo! Man gal nė nereikia to, ko kitiems. Baisus dalykas: valgo! turi! Gyvenimas ne valgymui duotas. Supranti?"
    Nieko ji nesuprasdavo. "Jūs tik pažiūrėkit: gyvenimas! - šaukdavo ji. - Klyno neturi kuo pridengti - gyvenimas!" - "Klyną tu tik ir tematai!" - "Eik tu, eik tu išnykėli, tu išnykėli. Geresnis tu už kitus, ar ką?" - "Geresnis ne geresnis, bet aš jiems nepavydžiu. Ką aš turiu, gal jie to neturi", - kaip visuomet su patosu prašnekdavo Kristupas.
    Kurčia, nesugriaunama siena juos skyrė, kitaip viską jie matė, kitaip galvojo ir jautė.
    Kristupo bruožai, tik labiau susmulkinti, Kazimiero veide. Žvilgtelėjęs į jį, tariesi supratęs, ko tas žmogus vis keiksnojasi, kodėl toks čaižus jo balsas. Neregimo meistro ranka čia pasidarbavo gana kruopščiai, net persistengė. Ir abejingai, sunkiai ir tingiai drėbtas Konstanto veidas, neužbaigtas, atsikišusia nosimi, nustėręs. Gal dėl to Konstanto sieloje nusėdusi lyg kokia skriauda, už kurią jis nuolat visiems priekaištauja, patarinėja, moko, lyg bijodamas, kad dar koks darbas, jeigu tik jis laiku neįsikiš, bus atliktas nevykusiai ar atneš nelaimę. Jam vis kas nors negerai, ne vietoj padėta, nesutvarkyta. Konstantas vis aukščiau kels galvą, bet tai bus išdidumas žmogaus, kuris niekad neturėjo svaresnio vaidmens, bet tą kaip įmanydamas neigia ir sau, ir kitiems.
    Užtat su kokiu pasitikėjimu buvo pradėti Teklės bruožai, rūpestingai kaip ir Kristupo drožti, dailinti, kol ji pati atšlijo nusijuokdama - gerai jau bus, gana - ir, kamšydama po skarute plaukus, nusiskubino prie darbų. Toks jos juokas tebeskamba ir dabar, o akys pilnos pasigėrėjimo ir nuostabos, ypač kai ji žiūri į vaikus.
    Tačiau darbas dar nebaigtas. Stropiai tebelipdomi Juzuko bruožai; vienas kitas Daukinčių giminės bruoželis įbrėžtas ir mažojo Viktorėlio veide, ir, kai pirmapradis medelis bus jau sudūlėjęs, ta pati kūrėja gamta dar ilgai darbuosis iš atminties, kaip darbuojasi nuo šios giminės atsiradimo, pavaldi atsinaujinimui bei kaitai, tuo pačiu iš nepastovumo ir maišaties išsaugodama vieną kitą bruoželį kaip brangią relikviją, liudijančią jos amžinumą ir tvarumą. Ir gal kada atsitiktinai kritęs šviesos ruoželis išplėš juos iš tamsos, susėdusius prie vakarienės stalo, kaip išplėšia dabar, ir kažkas gal apsidžiaugs tais panašumais, kaip džiaugiasi dabar Konstantas, aptikęs savo bruožų brolvaikio Juzuko veide...
    Istorijos ratas apsisuka ir atgal nesugrįžta, bet žmonių likimai neretai pasikartoja, nors, kaip mėgsta sakyti Konstantienė, gal iš tikrųjų nėra po saule nieko amžina.
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page