r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

SPEIGO ŽVAIGŽDYNAI

[1]

    Atėjo žiema.
    - Balutes ledeliu aptraukė, sniegu pabarstė kaip miltais, - girdi Guzukas paryčiais dėdės Konstanto balsą.
    - Bet ir tą lyg šluotele nuo kalvų nušlavinėjo, - priduria Konstantienė.
    Šitaip čia prisišnekina žiemą. Ir lieka ji nebebaisi. Atėjo, atitipeno tarsi senutė, nubarstydama medžius šalčio blizgučiais, kuriuos išvydus plyksteli vaikų akys. Bet kartais ir baimingų gaidelių pasigirsta suaugusiųjų balsuose.
    Ten, mieste, jis matytų šerkšnotus lokomotyvus, verčiančius garų tumulus, matytų gatves; pleškėtų ketaus krosnyje anglys, o jis sukaliotųsi aplink močiutę, kepančią blynus. Bet ir senoji Daukintienė jau čia, grįžo į savo kaimą.
    Keliasi jis vėlai, kai langai kiek atšyla. Priešaušry girdi tėvo žingsnius, girdi pamotės ir senosios balsą, ji vis bando patarti, pamokyti ir dažnai būna pamotės aprėkiama. Ne geriau su anyta elgiasi ir Konstantienė. Girdi jis, kaip jie šnekasi su gyvuliais, ką pasako grįžę iš tvarto ar laukan išeidami; girdi, kaip kamaraitėje dusliai ir vienodai ūžia girnos - dar pasuka jas senoji, ateina malti ir jos duktė Vizgirdienė, suka abi, ateina Vizgirdienės duktė, po jos dar šiltą girnų kotą paima Konstantienė ir suka, pasisaugodama čia pat po kojomis iškastos bulvių duobės, kurią jau seniai reikia užversti, nes baigia išgriūti po pamatais, tik nėra kas imasi darbo, be to, ir žemė įšalo - taip teisinosi pačios užpultas Konstantas. Užšokęs ant viršaus, girnas įsuka ir Guzukas paskui ateis malti pamotė. Ir suksis tos girnos, kol visą kamaraitę, jų veidus baltai nuklos - šįmet jiems šį tą atseikėjo už darbadienius. Dėdė Konstantas kalinėja tas girnas, skeldamas kibirkštėles, o jo drabužiai kvepia miltais, siera ir akmeniu.
    Guzukas tebesilepina patale, kai išeina tėvas, apsirengia sesuo.
    Pamažėle, vis dar aplenkdama išnyrančius iš tamsos jų gyvenimo slenksčius, plaukia ledinė laiko srovė, kurioje jau murkdosi pamotė, jo tėvas, sesuo... Krosnies atšvaituose jos skuta bulves.
    - Žiūrėk, kaip lupi, - sako pamotė podukrai. Tyla. Jis suklūsta.
    - Tau buvo pasakyta - lupk ploniau!
    Prasideda. Netrukus suputoja, sušniokščia pyktis. Sesuo kažką pasako, pamotė jai atgal. Bilsteli nusviestas peilis. Nuėjusi užkrosnin, sesuo išsitraukia nosinaitę ir ima šnirpštaudama verkti...
    Kaip jam visa tai nusibodo! Kiek kartų yra regėjęs sesers pirštų gniaužomą šlapią skepetaitę, papurtusiais skruostais žliaugiančias ašaras. Nė nebegaila. Tegu bent verkia taip, kad kiti negirdėtų. Bet ne, vaikšto po kambarius apsiašarojusi. Net motina iš fotografijos, rodos, žvelgia į ją su priekaištu. "Našlaitėlė", - pasako Vizgirdienė. Sesuo - į ašaras. Užtat jo ašarų niekas čia nematys.
    Prieangyje pasigirsta balsai - tai Konstantai išeina tvartan.
    Pro neužšalusio stiklo plyšelį dirsteli į kiemą - apšarmoję stogai, pušynas ir eglaitės, stovinčios sniego lygumoje, - spindi rytuose aušra, virsta iš kaminų dūmai, ir tirpsta dyla viršum šviesaus beržyno pakilęs mėnulio ruoželis.
    - Jau gruodis baigiasi, - sako iš tvarto grįžęs dėdė Konstantas. - Eisiu į pirtelę, prinešiu malkų. Reikia prieš šventes išsimaudyti.
    Į pirtį jie eis trise - tėvas, dėdė Konstantas, Guzukas
    Maudamasis plačiomis pusbrolio kelnėmis, jis galvoja, kaip iš čia kuo greičiau ištrūkti, kaip nemačiomis paimti iš pakluonės slides - ir į mokyklą.
    Prie pušynėlio jau stoviniuoja Vizgirdžiokas.
    - Palaukit, arklį tuoj pakinkysiu, pavėžinsiu, - veržia pavalkus Vizgirda. Kur jie lauks - slidėmis tai ne rogėmis.
    Kaip krakmolas sugurgžda sniegas, pasilenkia ir išsitiesia kalnai, kad, užkėlę ant savo nugarų, mestų juos kuo toliau į slėnius. Jeigu užgelia pirštus, nusviedžia lazdas ir bėgte link vieškelio, kur jau lūkuriuoja Algimantas.
   
    Juzuko tėvas, Kristupas, buvęs pulko trimitininkas, vis krečia pokštus. Kartą per didžiausią speigą išsirengė pusplikis, ištempė laukan negatyvus ryškinantį seneliuką ir sako: "Nufotografuok", o pats, įbridęs į pusnį, trinasi sniegu - net apžėlusi krūtinė garuoja. Kol seneliukas taikėsi, landžiojo po juoda marška, Kristupas visas apledėjo.
    - Reikia grūdintis, - pasakė mindžikuojančiam su veltiniais Konstantui ir nuėjo kapoti malkų.
    - Aš tuoj būčiau susirgęs, o jam nieko, - šnekėjo vėliau Konstantas.
    - Geležinę sveikatą turi, - pritarė Vizgirda. Jis irgi be veltinių, pirštinių, ausinės kepurės ir kailinių laukan nė kojos. Konstantas dar ir vatines kelnes dėvi. O Kristupas pusnuogis, vasarine kepure braidžioja per didžiausius speigus, ir nieko - nei kosulio, nei slogos.
    Niekur be Kristupo neapsieinama. Visur jis prikrečia pokštelių. Anądien Užpelkio užstalėje apsikabino Sirgėdienę, vyriško būdo ir smarkios rankos moteriškę, pagarsėjusią tuo, kad visą gyvenimėlį su savo manta kraustosi iš vieno vyro namų į kito, prieš tai visiems apskelbdama, kad pagaliau auksinį žmogų suradusi: darbštumėlis, tvarka, o ūkis!.. Tačiau nepraeina nė keletas savaičių, ir vėl parlekia atgal, paskutiniais žodžiais išdėdama savo išgirtąjį. Dabar viena gyvensianti. Išdažo tvoras, langines, o po kiek laiko vėl užkala, išsikrausto ir vėl grįžta atgal, iškeldama eilinę skyrybų bylą ir išeikvoto savo turto ieškinį.
    Taigi Kristupas apsikabino tą moteriškę ir traukia:
   
    O žaltys ir juokias:
    Sąlyga gera.
    Mudviem susituokus,
    Bus graži pora.

   
    Tačiau dar labiau visi apstulbo, kai pasklido kaime gandai, kad jis pas ją apsilankąs.
    - Gal jam iš tikrųjų tik tokios bobos ir testigo, - nusprendė Vizgirda.
   
    Žiema, ta skrupulinga, maloningai kviesta ir šnekinta senutė, dabar virto piktąja ragana: siunčia pūgas, verčia ir verčia sniegą, kol pailsta. Pats viduržiemis. Dienomis saulė kopteli skliautan pasižvalgyti, kaip atrodo sniegu užkloti kalnai ir lygumos. Spaudžia pašėlęs šaltis, pokši tvoros. Vakarais uždarydami tvartus, sodiečiai girdi tylų galvijų mykimą, regi jų išgąstingas akis. Naktimis kaukia šunys, staugia vilkai. Krosnyse ilgai pleška malkos.
    Dabar kaime pats ruošos metas. Antai Anupras su šieno rezginėmis eina į klojimą, apledėjusį lovį prie šulinio uostinėja arkliai, jo pati neša glėbį sustirusių į kaulą paklodžių. Brastoje iš ledo properšų kyla garai.
    Brigadininkas Kazimieras Daukintis stovi ant kalno dairydamasis. Darbai baigti, galima kiek atsipūsti.
    Anądien girtas jis šoko muštis. Ketvertas vyrų jį vargais negalais priveržė virvėmis prie lovos. Virvės iki gyvo kaulo įsipjovė į raumenis, o dabar visus sąnarius degina. Žmogėno akys net blykčioja iš pasiutimo, į kai kurias sodybas jisai nė skersom nenori pažvelgti. Lekia įsiūčio pagautas, kaip ant sparnų, pas brolį Kristupą, bent kortomis paloš. Dar ne taip jis lėktų, kad tik toliau nuo tokio gyvenimo, nuo savo pačios, kuri vis zyzia ir zyzia. O kurio galo? Ko jai stinga? Lenkų nelaisvėje vargęs, iš bado visokius žvėrelius ir varnas valgydavę, bet netgi ten jam buvę geriau.
    Žvėrelius jis gaudo ir dabar. Visuose miškeliuose yra pridėliojęs spąstų ir kilpų. Kasdien eina jų tikrinti. Tokios medžioklės grobis šeimynai geroka paspirtis. Prasimano jis ir kitokių pragyvenimo šaltinių: žvejoja, pina tinklus, suka virves, velia veltinius, dirba žvėrelių kailius. Tik jo veltinių niekas iš giminių nenešioja: saviems tokius suvelia, kad per keletą dienų praskysta, nors tolimesni žmonės jais atsidžiaugti negali. Suprask tokį žmogų: kiek jau jį gėdino brolis Konstantas, kiek plūdo sesuo Vizgirdienė - niekas nepadeda. Jos pirmarūšes vilnas suvėlė kitų veltiniams, o jai - iš atliekų, ir tai dar reikėjo pusę žiemos pralaukti, o kad padarė - pirštu pradurtum.
    Visą dieną Kazimieras prasėdėjo prie lango, žiūrėdamas į vieškeliu genamas sniego dulkes. Mąstė apie savo varganą dalią. Tyliai bilsnojo palei krosnį triūsianti jo pati. Iš ryto vieškeliu traukė žmonės - kas į turgų, kas į bažnytėlę, kas į krautuvę, ir sniegas dulkėjo po pravėžom, po arklių kanopomis, po veltiniais, rūko pakalnėmis ir kauburiais, temdydamas blyškų saulės diską, stingstantį viršum ežerų ir girių. Begalė jų, pažįstamų ir nepažįstamų, praslinko pro jo akis. Čaižomi vėjo, plikinami speigo, moterys prisiplojusiais prie blauzdų sijonais, ėjo tarsi genami, ir įkypi spinduliai mušė jiems į nugaras.
    Kartkartėmis Kazimiero mintis pertraukdavo kirvio poškėjimas - tai anapus vieškelio gyvenantis senis Liudvikas skaldė malkas. Suskambino varpais - iš pradžių mažaisiais, paskui didžiuoju, ir sulig kiekvienu dūžiu, rodėsi,skaidrėja diena, aukštėja dangus. Saulė, pasiekusi zenitą, slystelėjo į vakarus, pailgėjo šešėliai... Grįžo su pirkiniais namo tie, kuriuos matė išeinančius rytą. Morta, Anelė, Marija... Dainuoja, būdavo, vakaronėse susikabinusios per liemenis, linguoja į taktą, kvatojasi, linksmos buvo ir guvios, o dabar prakalbink bent vieną - aprėks dėl kokio veltinio, nugalabyto žvėrelio, neužrašyto darbadienio ar šiaip.
    Kad niekas nedrumstų jo apmąstymų, vaikus išginė laukan, tačiau pati kaip tyčia vis bilsnojo palei krosnį žarstydama žarijas, stumdydama puodus. Valgyti jis nenorėjo, ne galvoje buvo, ką ji ten veikia - kepa ar verda, o gal baladojasi šiaip, telaukdama, kada jis atsišauks. Nekliudys, tegu sau baladojasi, tegu.
    - Valgyk, ko ten kiurksai, - pastatė ant stalo jukos dubenėlį pati.
    - Dėkui, nenoriu, - pratarė didelės širdgėlos balsu.
    - Ką pasakei?!
    - Dėkui, sakau.
    - Žiūrėk tu man, koks mandagumas. Lyg ne iš to pačio kelmo išspirtas būsi? Dar dėkavos!..
    Ir šnekėk su ja! Įsprendė į kaulėtus šonus rankas, apskretusi, suodina, akys šnypščia pykčiu kaip žarijos. O anksčiau, būdavo, vis - Kaziuk, kur buvusi, kur nebuvusi, Kaziuk, Kaziuk. Akių atplėšti negali, ką tik darytum, vis junti jos žvilgsnį, žiūri tarsi šimtą metų nemačiusi.
    ...Išeidavo iš jos klėtelės šienapjūtės paryčiais, kai saulė, sultinga, sodri it nepaliestas vaisius, kybodavo viršum pamiškių dalgiu pasiekiama. Brisdavo per rasas kelnes pasiraitojęs, ir kiekviename žingsnyje, kiekviename pradalgio kirtyje būdavo mintis apie ją. Stengdavosi kuo didesnį pradalgį išvaryti, kad atėjusi nustebtų - koks plotas nukirstas. Pradalgiai jau būdavo pradžiūvę, čirškėdavo žiogai, kai ją pamatydavo. Susėdę pavėsyje pavalgydavo. Matydavo jos blauzdas, tvirtas, įrudusias. Būdavo lyg drovumo kokio apimta. Nė pro nosį taip nešniaukrojo kaip dabar. O gal jis tada kitokias ausis turėjo, kitaip matė. Ir uošvija kokia buvo! Kai užtraukdavo pavakariais su jos broliais ratu sustoję, - aidas paežeriuose atsiliepdavo. O dabar tik žvirbliams baidyti, pastatyk kur palaukėj - tikra baidyklė. Skamba žvanga vėjyje kaip ankštelė. Matai, ką laikas padaro. Visa pasikeičia, nieko nelieka... Taip mąstė jis, krėsdamas iš pypkės pelenus.
    Bandė nerti tinklą, bet tik šeivelę sulaužė.
    - Eisiu, - siekė nuo vinies kepurės. - Bent vėjas prapūs.
    Vėjas, šaltas, stangrus, plėšte išplėšė iš rankos duris. Ant laiptų jį pasitiko rusva kalaitė. Cypdama ir amsėdama, ji puolė prie šeimininko, tarytum kažin kiek būtų pratupėjusi, laukdama, kol išeis, ir toks prieraišumas spindėjo gyvulėlio akyse - net graudu pasidarė. Jeigu kas jam atsitiktų, niekas jo taip negailėtų kaip šis šunelis, - kauktų per naktis nerasdamas vietos, uostinėtų pėdas ir daiktus, kuriuos buvo palietęs šeimininkas. Myli Kazimieras kalaitę, bet vis tiek užners kilpą jai ant kaklo, kai jam nusibos užkasinėti jos vaikus. Nudirs ir kailį, kuris, gerai išdirbtas ir įtemptas, skambės gegužinėse, vestuvėse ar pabaigtuvėse.
    Pastoviniavęs kieme, užsuko į klojimą, gal šeškas bus susigundęs jauku, bet ne, spąstai tušti, tik smarvės pilni pašaliai.
    Ant balkių tupinėja balandžiai, ir jų šiltas, jaukus burkavimas nenutyla net per tokį speigą.
   
    Burkuoja balandžiai po langu,
    Kam svyra jurginų žiedai?.. -

traukia Kazimieras savo mėgstamiausią, lipdamas kopėčiomis, atremtomis į balkį. Kopėčios slysteli, bet griūdamas dar spėja visa gerkle šūktelėti "atžven..." ir smarkiai įsikanda liežuvį. Susiėmęs kelį, nušlubčioja prie vežėčių, keikiasi, tačiau ta melodija tebeskamba: kažkas traukia ją skardžiai, galingais balsais, ir merkiasi šviesos perkoštos balandžių akys.
    Kai iššlubčioja iš klojimo, saulė, šerkšnota, trapi it stiklo diskas, kybo viršum Nakučio sodybos. Valandėlę pastovi ant kalvos - slidėmis išraižytame šlaite jau gula šešėliai, bet prieš nusileidimą saulė dar sviedė į slėnį spindulių pluoštus: ten visa spindi ir žėri - pušynėliai, snieguoti skardžiai, miškai.
    Gal reikėtų į tuos pušynėlius nueiti, galvoja jis, spąstus patikrinčiau. Bet ne, neverta, kol pasieksi miškelį - saulė nusileis, šaltis kai spustels... "O kad koks žvėrelis blaškysis kilpoje, nesvarbu?.." - sako kažkieno balsas, ar tik ne žmonos, ir Kazimieras išvysta pusny po pušele besiblaškantį kiškį. Sniege ištrypta aikštelė, nulaužytos medelių viršūnės, takelis, nusėtas pilkšvais, kietai supresuotais gumulėliais, - tiek telikdavo iš jų gyvenimo.
    Nusispjauna ir, išgirdęs, kaip čežteli sniegan susmigdamos seilės - bent šaltukas! - paspartina žingsnį.
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page