r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

AIDAS

[4]

    Tik dviese su pusbroliu Juzukas gali landžioti po Vizgirdos pašalius ir krūmokšnius. Bet keista, ką tik jis ten darytų - ar kokį daiktą užsigeistų paliesti, ar medelį, visuomet dirsteli į Vizgirdžioką, ar galima, ar tas leidžia. Visur čia turi būti paisoma nebylaus Vizgirdžioko draudimo. Savo tėvo valdose jis gali padaryti malonę, bet gali ir užginti. Toks įsitikinimas tvinkčioja jo gyslose, jis teikia jam nuožmaus pasitikėjimo ir žadina bailią kitų pagarbą. Jaučia ją Kazimiero sūnūs, kurių žemelė - smiltys ir molio kalvos, jaučia ir Juzukas, kurio tėvas viską baigia paleisti vėjais. Yra jo tėvo žemėje kalnas, žemuogių skardis, kūdra, plokščias apsamanojęs akmuo, ant kurio Juzukas mėgsta tupėti ir glostyti ranka šiurkštų druskingą paviršių su tvirtai priskrebusiomis samanomis; yra smėlio keliūkštis, yra pasviręs žilvitis ant upės, pieva, kur pavasariais po purienas varlinėja gandrai, susisiekiantis su Kainoriaus brasta liūnelis, klampus, pilnas siurbėlių ir žolių, su žemai palinkusiais karklais; yra beržynėlis, bet yra ir Konstantas, vaikštinėjantis po tą beržynėlį su kirviu ir čiupinėjantis medelius. "Savo nekerta, vis lenda į mūsų!" - čia ilgai bus galima girdėti tokius žodžius. Tačiau labiausiai vaikas norėtų, kad čia būtų kuo daugiau medžių, eglių, beržų, pušų, o jeigu ąžuolas!.. Tiesa, jis pasodino keletą medelių, bet kada dar užaugs!
    Tėvui visa tai nė motais. Jis nepasakys - mano alksnynėlis. Jis nė nežino, kur baigiasi ir kur prasideda jo žemė.
    Svarbiausia čia yra pievelė, besidriekianti nuo aukšto pavėsingo skardžio, kur vasaros karštymečiais, klimpdami iki stebulių į smėlį, krypuoja šieno ar dobilų prikrauti vežimai. Skardžio šlaite yra versmelė, į kurią trys šeimos merkia kibirus. Ledinis, gaivus jos vanduo. Kiek kartų Juzukas lėkdavo su draugais prie tos versmelės! Vandenyje tarp mirgančių lapų ir debesų jis išvysdavo savo sukaitusį veidą, panardindavo vandenin burną ir gerdavo gerdavo, jausdamas, kaip šaltas paversmių vanduo gurga į vidurius. Perbraukia ranka per burną, atsikvepia, vėl geria, ir tavaruoja vandeny jo akys, ir iš pačių žemės gelmių muša verčiasi tumulais vanduo, tvaksi, spurda mažutė vaiko širdis, uoslę dirgina paversmių kvapai. "Užteks, tu besoti!' - šaukia draugai. "Zapalianiją gausi", - girdi ant skardžio stovinčio dėdes Konstanto balsą, bet jį nustelbia virš vaiko galvos dundantys šieno vežimai - keldami debesis dulkių, kurios sėda ant apleipusių juodalksniukų, vežimai lekia į lankas ir grįžta su šienu sunkiai girgždėdami, o toli už miško tarytum girdėti - griaudėja.
    Vienas brangus prisiminimas pakirsta vaiko sieloje.
    Jis, visai dar mažas, gal kokių trejų metukų, sėdi ant pradalgės ir žiūri į netoliese grėbstančią motiną. Tamsiaplaukė, šviesia suknele, ji skuba - gal kad artėja lietus, o gal kad vaikas nevalgęs ar laikas jį guldyti į lovelę. Praeidama su šieno glėbiu, sako jam: "Luktelki minutėlę, aš tuoj... tuoj aš ateisiu, vaikuti". Tačiau nudžiūvusį gėlės stiebą, kurį jis ištiesia kiek įstengdamas, ji spėja paimti. Tai vienintelis prisiminimas, išsaugojęs šviesų jo motinos siluetą, plazdantį kaitroje.
    Jeigu Juzuko nepakviečia pusbroliai, jis sekioja paskui suaugusius - vengia tik Vizgirdos ir Konstantienės. Jeigu tik pamato, kad Vizgirda išeina į savo pakrūmes, tuoj lekia pas Vizgirdienę. Kur tik teta eina, ir jis iš paskos. Į daržinę pirmas, lėkte. Ten stovi aruodėlis, kurio dangtį atkėlus pakvimpa skilandžiu, sūriu, duona, kmynais, ajerais. Gardžią ji kepa duoną. Bet ne dėl to, kad būtų alkanas, Juzukas čia stypso: gėda imti valgį iš svetimų, geriau jo niekad nesiūlytų. Jam patinka, kaip ji atkelia dangtį, išleisdama tuos kvapus, patinka, kaip juokiasi, žiūri į jį, šnekina, patinka žiūrėti, kaip ji darbuojasi prie krosnies, minko duoną, gramdo duonkubilį, patinka, kai jį pašaukia vardu.
    Teta nuolat triūsia darže, skina pomidorus, krapus, ieško agurkų ar rauna griežčius. Pamačiusi jį einantį per ražienas ar pro bulves, iš tolo šaukia:
    - Juzuk! - Ir, ištiesusi įskaudusią nugarą, žiūri, kaip jis ateina prisimerkęs nuo saulės. - Kodėl tavo akis vis primerkta?
    - Nuo šviesos.
    - Griežčio gal nori, išsirauk.
    Žolėm ir daržovėm pakvipę jos rūbai, rankos snūdžios ir ramios, pilnos šilto žemės sunkumo. Jos mėgsta ilsėtis skreite. Kartkartėm, tarsi vaikas per miegus, krusteli žolių subraižytas nykštys ir vėlei ilsisi. Jos rankos niekad nemosikuoja, neskuba paskui žodžius, jos šiltos, globiančios. Tai ne Konstantienės rankos, kurios lyg slepiasi nuo pašalinių akių, vis kažką knebinėja ar, vėsčiodamos į šalis, kažką rodo visiems, ne pamotės, apmaudingos, nekantrios, čia čiumpančios kokį daiktą, čia vėl jį metančios.
   
    Daukinčio vaikas augo be motinos. Tėvas jį vežiojo iš vienų giminių pas kitus.
    Pirmąkart Juzukas keliavo, kai dar motina buvo gyva. Jie kėlėsi iš miesto, kur, karui prasidėjus, buvo subombarduotas jų namukas.
    Sėdi jis mašinos kėbule ant motinos kelių. Skaidri, saulėta, rudeniška diena, aukšta ir šilta jos padangė. Kelias žvilga kaip skustuvo nuzulintas diržas. Pro šalį praplaukia gelstelėjusios medžių gretos. Debesų šešėliai plaukia tolimomis kalvomis, keleivių nė neužkliudydami. Saulė sulig kiekvienu sunkvežimio pakilimu slysta žemyn. Retkarčiais spinduliai plyksteli iš paskos važiuojančio "gaziuko" lange ar kur tolybėje, ant kalvos, nes, kiek tik akys užmato, tuo keliu jiems iš paskos rieda mašinų vilkstinės, dauguma apdengtos brezentu, pilnos kareivių; jos lenkia vežimus, prikrautus baldų, ryšulių. Vaikas mato iš paskos važiuojančių vyrų veidus. Įrudę saulėje, besijuokiantys. Vienas vyriškis iškiša iš kabinos galvą ir kažką jiems šaukia, modamas abiem rankomis.
    Vaikas glusteli prie motinos ir tarsi ištirpsta nuo jos švelnumo. Tėvas šneka, kad visa susitvarkysią, praeisią, vėl grįšią senieji laikai. Jo akys klaidžioja po plačias apylinkes, kur dunkso rugių gubos, atokios sodybos ir medžiai. Papiroso galiukas nežymiai virpa.
    - Ką tu šneki, Kristupai, ką tu šneki? - motina glaudžia vaiką. - Niekada nebegrįš kas buvo.
    Tėvas tebežiūri į kelią.
    Vaikas sėdi susirangęs motinos glėbyje, tarp kėdžių ir ryšulių. Kažkodėl jam labai svarbu, kiek priartėja ir nutolsta tas "gaziukas". Ir švysčiojantys nuo kalvų saulės zuikučiai traukia jo akį, ir ilga, brezentu dengtų mašinų virtinė - labiausiai jis norėtų pamatyti jos galą, bet, kad ir kiek stiepiasi, neįstengia...
    Paskui tame krištoliniame laukų skaidrume ir ramybėje sušmėžavo šešėliai, greiti ir judrūs. Jis pamatė, kaip toli, ant kalvos, kur buvo nusidriekęs vilkstinės galas, iškilo žemių stulpas. Keletas tų šešėlių, griausmingai burgzdami artėjo prie jų.
    - Į griovius! - šūktelėjo kažkas. - Pulkit į griovius!
    Bet jis nė susigūžti nespėjo, kai čia pat, už nugaros, pasipylė švino lietus. Laimė, greit liovėsi.
    Keliu vaikas važiavo ir vėliau, kai motinos jau nebebuvo. Vienas su tėvu. Bet tai buvo nykios, darganotos dienos - sugriauti tiltai, sudaužyti namai. Tėvas kažko vis ieškojo savo jaunystės miestuose. Bet kone visur juos pasitikdavo užtrenktos durys, tušti, apleisti skverai, nykuma. Tėvas stabčiojo prie kai kurių namų ir sakydavo - čia buvusi kirpykla, konditerija, ten restoranas... Daugelio žodžių vaikas nė nesuprato, gal dėl to viskas atrodė dar slėpiningiau. Prie vienos rudos, žiojėjančios langų angomis sienos jie stovėjo gana ilgai - ten buvęs audimo fabrikas, ten kažkada dirbus Juzuko motina.
    Kartą juos pasitiko piktas šuns amsėjimas, duris atidarė vyras su pižama ir, laikydamas besiplėšantį juodą vilkšunį, pagrasino: "Paleisiu". Kitą kartą - sulinkusi, priekabi senutė su tūtelių prisuktais plaukais, meiliai šypsodamasi ir kuo maloniausiai linksėdama, pakvietė: "Prašome, ponuliai, užeikite". - "Pamišusi", - pasakė lipdamas laiptais tėvas.
    Daug kas čia tėvą pažinojo, dažnai sustabdydavo gatvėje. Vaiką stebino, iš kur tėvui tiek pažįstamų ir draugų. Jie stoviniuodavo kryžkelėse, prie namų su keistais užrašais. Ypač jam įsiminė vienas, tamsiai rudų, sudūlėjusių plytų, su apvalia lango niša į betonuotą aikštę, už kurios bildėjo traukiniai.
    Po daugelio metų Juozas susiras tą namą, ilgai vaikščios nušiurusiais koridoriūkščiais, žvilgčios į mažo kambarėlio išpuvusiomis grindimis kertes. Jausdamas žilos senutės akis, apžiūrinės senus baldus, stoviniuos prie lango, kur kitados, ankstyvais rytmečiais ir pavakariais, rišdamas kaklaraištį, dairydavosi po aikštę jo tėvas. Senutė neiškentusi pasiteiraus, kas jis toks. Ir kai pasakys, kad čia kitados gyveno jo tėvas, iš tiršto jos atminties rūko iškils - taip, taip, toks šnekus, mėgstantis puoštis jaunikaitis. Vėliau ją aplankęs su dviem vaikais - berniuku ir mergaite. Tai jis ir esąs jo sūnus? "Dieve dieve... Ar jis dar gyvas? Aš buvau visa dvidešimčia metų už jį vyresnė", - pasakys ji ir mažais skrupulingais senatvės žingsniukais nutipens kaisti virdulio. Sėdėdamas ant senos, išdubusios sofos su aukšta atkalte ir maišydamas pasidabruotu šaukšteliu arbatą, jis jausis priartėjęs prie kažko nepaprastai jam brangaus, bandys įsivaizduoti, kaip tąsyk atrodė aikštė priešais to kambarėlio langus, kokią ją tėvas matydavo rytais, kai skusdavosi, kokiais drabužiais tada vilkėjo per ją skubantys žmonės.
    Jis visur ieškos tėvų jaunystės pėdsakų, plaikstys senus, vaiko nagučių apdraskytus atvirukus bei nuotraukas - žmonės, lyg nujausdami, kad karo audros juos greitai išblaškys, mėgo fotografuotis ir keistis nuotraukomis, rašinėdami neišmoningus žodžius bei posmus, pridurdami, kad skiria juos "ilgai atminčiai", nors tikriausiai netikėjo, kad ilgai tvertų ta atmintis, kad bus skrupulingai saugomas koks nors būtojo draugo ar pažįstamo veido bruoželis, atsitiktinis žodis, gestas ar įprotis, būdingas tik jam vienam.
    Susiras Juozas ir kito per karą subombarduoto namo griuvėsius. Tas namas stovėjo santakoje netoli pilies, kur upė, suktelėjusi didelį vingį, neria į ūksmingą, ąžuolais apaugusį slėnį, palikdama vakarų pusėje plynas kranto kalvas, nusėtas namukais. Jo žvilgsnį vis trauks tvora aptvertas apleisto fabrikėlio kiemas.
    ...Apie pietus to namo balkonėlyje pasirodydavo tamsbruvė neaukšto stoto moteris su vaiku ant rankų. Tai ir buvo Juzuko motina. Ji parodydavo jam į pilkšvą smėlio keliūkštį, vingiuojantį pro apdulkėjusius mažus sodelius, ir sakydavo, kad greitai ten pasirodysiąs jo tėvas. Kresnas vyras išeidavo iš skarda užversto gamyklėlės kiemo ir, prisimerkęs nuo saulės, per pilką keliūkščio smėlį patraukdavo link šito namo. "Ateina", - pasakydavo motina.
    Aprūdiję skardiniai stogai, laiveliai krante, seklumos, visur rūdys, vien rūdys. Jų prisigėręs oras, medžiai, net dangus. Į vakarus nuo gamyklėlės atsiverdavo kalvos, platus upės vingis, beribis žalzganas dangus, į kurį plakėsi alsi, deginanti kaitra. Žalumoje skęstančioj salelėj - raudoni, prisigėrę karščio pilies griuvėsiai, aplink juos virpčiojančios bangelės... Rodėsi, net upė nenorom varo vandenis į tolumas. Kažkokie raiteliai, iškėlę kardus, kadaise išlėkė iš tos pilies į vakarus ir negrįžo. Tokia buvo motinos pasaka, pasėjusi vaiko širdyje neaiškų ilgesį. Rimtos, suklususios akys gręždavosi nuo tų erdvių į motiną, tarsi ko klausdamos ar prašydamos, kad ji papasakotų daugiau.
   
    Sunku ir suskaičiuoti, kiek moterų Juzuką globė, kiek jis matė palinkusių veidų, kažko jį klausinėjančių, šnekinančių, kiek rankų, kaišiojančių jam žaisliukus ir kviečiančių. Bet tai buvo rankos, trumpam atitrūkusios nuo kokio darbo ar savo vaikų. Kai jis jau norėdavo prie jų eiti, žiūrėk, jų ir nebėr. Šitaip jis ir vėliau klydinės, visur įžiūrėdamas apgaulingą švelnumą. Apsimesdavo, kad nieko negirdi, nepastebi, knebinėdavo kokį jam padovanotą barškutį. Daug meilės ir gerumo aplinkui, bet kur tas židinys, prie kurio priglustum? Šia prasme jis bus kategoriškas - jokio pusėtinumo, kur meilė apatiška ir vangi, sumišusi su banalybėmis. Jos reikia didelės ir šviesios - kaip idealas. Visuomet jis bus atsigręžęs į kažką nekasdieniška.
    Kol sulaukė septynerių, net penkiose šeimose pabuvojo. Triukšmu ir šurmuliu jį apkurtino dėdės Povilo, motinos brolio, namai. Ten visi pašaliai buvo apsodinti gėlėmis: tulpėmis, mėtomis, narcizais, rūtomis, kurios taip kvepėdavo šventadienių pavakariais, kai pusseserės ruošdavosi į vakarones.
    Sukaitę veidai, skubančios rankos, per viena kitos petį dirsčioja į veidrodį. Sudėjusi į skreitą rankas, sėdi krėsle jų motina, geraširdė, giedro veido moteriškė. "Greičiau, sesės, greičiau!" - šaukia Alė. Tik vyresnioji, Angelė, niekur neskuba, sėdi įsmeigusi priešais save pilkas akis arba meiliai čiupinėja rasotą tulpės taurelę. Įnoringai pasukta galvutė, kietu vainikėliu sudėtos kasos. "Tu neisi?" - pagriebusi Juzuką, Alė kelis kartus apsisuka, paskui ima degančia burna bučiuoti. "Fui koks, visą suknutę suglamžei". - "Ten dar ne taip suglamžys".
    Angelė nepratardavo nė žodžio, ir prietema, kuri tokiu metu telkdavosi kambarėlyje, rodės, srūva iš jos akių. Tas, kurio ji laukdavo, ateidavo gerokai pritemus. Jis visuomet į durų staktą trinktelėdavo galvą, nes buvo labai aukštas. Maža jiedu tesišnekučiuodavo, ir juokas, nuaidėjęs sulig pirmaisiais jo žingsniais, bemat nuščiūdavo. Lempos nedegdavo, ir dažnai tirštėjančios sutemos prisipildydavo lietaus ir smarkių vėjo šuorų - trobelė stovėjo pačioje pamiškėje. Jeigu būdavo tylu, girdėdavosi, kaip už girios dainuoja susirinkęs į vakaronę jaunimas, virkauja armonika. Vakarai atsiverdavo plačiais vasarų saulėlydžiais, vedančiais į kalvotas tolumas ir kelius; juose tilpo ir tolimas griežlės balsas, ir kryžkelėje ant kalno stovintis beržas, ir siauručiai takai su vartelių girgždėjimu ir įprastiniais pritilusios ruošos garsais.
    Tam vyriškiui išėjus, Juzuką pasigaudavo tetos rankos, čia guvios, su nelauktais džiaugsmo protrūkiais, čia norinčios kažką raminti, guosti. Įžengdavo kresnas, žilvičio mediena ir kūdra pakvipusiais rūbais dėdė Povilas. Jis per dienas pakluonėje tašydavo lankus, lenkdavo rogių pravėžas. Tylėdamas nusivoždavo kepurę ir, pasidėjęs čia pat ant suolo, siekdavo šaukšto. Valgydavo skalsiai, iš lėto, retkarčiais ko nors pasiteiraudamas. Kasdieninis jų viralas - batviniai. Burokų lapais buvo nudrengtas visas kiemas, prieangis, net slenkstis - jais pasisotindavo ir žąsiukai, ir kiaulės. Sėdėdamas ant suolo ar lovos, vaikas dažnai regėdavo, kaip dėdienė, apsigobusi maišu, braido po rasotą daržą ir krauna į šlapią glėbį lapus, ir tik pariesdavo po savimi šiltas kojas .Tačiau batvinius jis srėbdavo su pasigardžiavimu. Kai jo dubenėlis būdavo tuščias, susitikdavo su močiutės akimis, kažką jam patylomis sakančiomis. Prisislinkdavo artėliau, ir ji įbrukdavo jam į rankas cukraus ar šiaip kokio skanėsto. Jeigu kas eidavo miestelin, ji duodavo kapeikų, kad nupirktų. Apie kitus savo anūkus sakydavo: "Jie turi tėvus - nebadaus". Močiutė buvo labai sena, vos bepavilkdavo kojas, ir vaikas teprisimena tik giliose, pajuodusiose akiduobėse neramiai klydinėjančias jos akis, kietai suspaustų lūpų krustelėjimą...
    Sėdintys už stalo viską suprasdavo, bet apsimesdavo nieko nematą: būdavo, šypteli ir užgula savo lėkštes. Vėl atgydavo kalbos, o dėdienė, vis tokiu giedru veidu, atnešdavo jam antrą dubenėlį batvinių. Čia nieko jam nedraudė. Tačiau jis tūnodavo kur kamputy, kad nesimaišytų. Dažnai privažiuodavo daug svečių - jie džiaustydavo šlapias gūnias bei sermėgas, iškinkydavo ir vėl pakinkydavo arklius, ir jis nė suvokti nespėdavo, kas čia savas, dėdė, kas pašalinis, atvažiavęs pirkti lankų.
    Šitas atokus pamiškės kampelis gyvens jo atmintyje - lietaus ūžesys, šlapių drabužių šutas, minkšti kirvio kirčiai, kūdros ir žilvičio kvapas; laibas, lipšnus balsas, kuris, visiems nuščiuvus, pašaukdavo jį vardu. Tai buvo Angelės balsas, kamantinėjantis, ką jis mylįs, - lyg mažam vaikui nieko toks prisipažinimas nereikštų; keista, bet jis niekad jai nepasakė, kad jos tikrai nemyli. Kokie tie suaugusieji akli, kokie neišmanėliai! Angelė kalbėjo su juo lyg su kvaišeliu, nors jis įsiręžęs stūmė ją šalin ir, apmaudingai raukydamasis, kramtė lūpas. Be saiko jį girdavo: koks meilus, protingas vaikas esąs. Kaip įmanydamas gynėsi tokio švelnumo. Čia buvo per daug kažko persenusio, niekam nebereikalingo, suplėkusio. Turbūt visi saviškiai tą jautė, visus juos slėgė ir varžė įprastas šiuose namuose lipšnumas, kurį primesdavo Angelė. Broliai atsiliepdavo taip, kaip juos pašaukdavo sesuo, jie nesąmoningai jai pataikavo, kažką nuo jos slėpė. Budria ausimi vaikas dažnai sugaudavo vyrų balsuose salstelėjusias Angelės balso gaideles. Pasidarydavo koktu. Namuose viešpatavo vienas balsas - Angelės, mat nerašytas šios giminės prisakymas, paliktas mirštančio, visų šiame kaime ir šeimoje gerbto tėvo, buvo toks: jie, vaikai, turi būti atidūs vienas kitam, privalo niekad neužmiršti, kad yra broliai ir sesės, vienodai mylėti tėvo ir motinos, jie neturi būti kaip gegužiukai. Tėvo priesakai čia buvo šventai saugomi. Atsidūrę gimtojoje pirkioje, jie vėlei pasijusdavo vaikai, į kuriuos nuo sienos iš fotografijos žvelgė jų tėvas, griežtas, senyvas, tvirtais žandikauliais, vešliaplaukis, padaręs visa, kad ilgai šiuose namuose degtų jauki, visus sušildanti ugnelė. Angelė tuo piktnaudžiavo - štai ko nenumatė velionis, nenumatė, kad viršų paims perdėtas dorovingumas ir senmergystė.
    Ilgas buvo jų giminės dorovinis kodeksas, tik, nuolat plaikstomas perdėm dievobaimingų pirštų, išbluko, nusitrynė, pagelto ir vėliau buvo visai pamintas vienos šių namų augintinės, kuri išsitrenkė su kažkokiu perėjūnu nežinia į kokį pasvietį.
    Suplėkusiai namų dvasiai vaikas priešinosi kaip įmanydamas, tačiau salstelėjęs, gaižus Angelės balsas visur jį pasiekdavo, drovų, iškaitusį, tarsi kokį prasikaltėlį, tempdavo į viešumą, kažko vis kamantinėdavo, stebėdavosi juo ir atlyždavo tik tuomet, kai visi nuspręsdavo, kad vaikas esąs labai drovus. Paskui, įlindęs į tamsų kampelį, jis stebėdavosi: kokie neišmanėliai, kodėl jie elgiasi taip, kad jis nukaistų iš gėdos, o paskui stebisi, aikčioja, lyg tas jiems patiktų!
    Salstelėjęs tetos balsas jį susirado ir vėliau, kai jis jau pusbernis gulėjo šaltoje ligoninės palatoje ir žiūrėjo į apšarmojusį langą, už kurio siautė sūkuriavo pūga. Staiga kažkas pasibeldė į stiklą ir kelis kartus pašaukė: "Juzuliuk!" Dar nespėjo atpažinti to balso, kai jį jau užliejo gėda. Pamatė iššieptus savo draugų - Albino ir Panavioko - veidus. Jie šmižinėjo aplink, kai jis, stovėdamas koridoriuje ir supdamasis į pilką chalatą, žiūrėjo, kaip teta Angelė rausiasi po savo krepšį, traukia iš jo sušalusį stiklainį medaus, pyragą...
    Dešimtis varstų ji brido užpustytais laukais per pūgą, kad jį pamatytų, o jis stovėjo pastiręs, nei šioks, nei toks, dygėdamasis savimi, taikėsi prie jos tono, vapėjo maloningus dėkingumo žodžius, kokių net artimiausi žmonės niekada negirdės iš jo lūpų, o kitame koridoriaus gale vaipėsi draugai ir šnypštė: "Juzuliuk... Juzuliuk". Ilgiems patyčių metams prigijo jam šis vardas, jis aidės mokyklos koridoriuose, žadindamas gėdą, tūžmastį ir slaptą neviltį, grąžindamas jį atgal į alsios, primygtinai brukamos meilės metus.
    Tame kaime pasiliko vėjo gūsis, bloškiąs jam į atlapą krūtinę, paversmės ir gaivūs, šalti upeliūkščiai, persirpusių aviečių kekės laukymėse, perdžiūvusio molio takeliai; pasiliko ten ir tolstančio briedžio kanopų bilsmas, lapių urvai, nukloti gelstančiais lapais, pelkėtos paunksmės ir saulėtos drugelių pievos, aukšti lazdynų kalnai, papartynai, staigiai atvėstantys pavakariai, kai kelią pastodavo geltoni šešėlių dryžiai ir tetos balsas, šaukiąs juos vakarienės iš kiemo; pasiliko ir kregždėtas kaimynų vaikiščio veidas, ir lininiai Juzuko pusseserės plaukai, sutaršyti vėjo...
    Kažkokia neaiški galia juos traukė vieną prie kito. Stodavo ilgos pauzės, kai prisilakstę pakeldavo vienas į kitą akis arba susipešdavo dėl kokio žaislo.
    Kai namai ištuštėdavo, dažniausiai sekmadieniais, jie susėsdavo kamaraitėje ant lovos ir imdavo ką nors knebinėti. Juzukas vis dirbosi kažkokią mašiną iš sieninio laikrodžio dantratėlių - ta mašina turėjo kulti pernokusias rugių varpas. Tomis akimirkomis jam į vyzdžius taip ryškiai įsikirto pernokusių rugių laukas kalne ir vieškelis, kuriuo iš turgaus ar kermošiaus parvažiuodavo namiškiai; įsibrėžė į atmintį ir skaisčiausiomis vasaros spalvomis plieskią po langu bijūnai bei tulpės, ir sausas bičių sparnelių dūzgesys, ir ramunių žiedai, ir rugiagėlės... Po garsiai tiksinčiu sieniniu laikrodžiu jiedu darbuodavosi nešnekėdami, beveik nė galvų nepakeldami. Retkarčiais grįžtelėjęs, jis pamatydavo jos riestą nosikę, įnoringai patemptas lūpas, dėmesingas akis, kibius, vikrius pirštelius. Bet greit jai pabosdavo. Visa nusviedusi, vaikščiodavo pasipūtusi po kamaraitę, lyg kas ją būtų įžeidęs, ir gąsdindavo jį - pasakysianti tėvui. "Ką pasakysi?" - "Kad nebenoriu būti su tavimi". - "Bene kas verčia. Aš neprašau - važiuok, kur nori. Į turgų, į kermošių važiuok. Kur tiktai nori". - "Kitą kartą ir išvažiuosiu". Trūktelėjęs petukais, jis dar labiau palinkdavo prie savo prietaiso. "Gerai jau, nepyk. Aš atleidžiu". - "Ką tu man atleidi? Ką aš padariau?" - "Žaislą atėmei". - "Argi atėmiau? Še, turėk". - "Ne, man dabar nebereikia. Atėmei, tai ir turėk". - "Tu čia jį buvai pasidėjusi". - "Ir dar meluoji! Žiūri man į akis ir meluoji. Klius tau dabar, oi klius". - "Už ką?" - "Kad meluoji. Visiems pasakysiu, koks tu melagis".
    Paskui vėlei abu susėsdavo šalimais, knebinėdavo savo žaislus.
    Sudardėjus ratams, ji išlėkdavo kieman. Bet niekad jo neapskųsdavo. Tai buvo dora, supratinga mergaitė. Tačiau kartais nei iš šio, nei iš to imdavo kamantinėti: kodėl tu į mane taip pažiūrėjai? Pasakyk, ką tu galvoji, sakyk viską viską, kas ateina į galvą, sakyk, čiauškėdavo jinai, suplodama delnais per kelius. Ir kartais tokiomis akimis žvilgteldavo į jį, kad jis pasijusdavo purvinas, bjaurus. "O aš viską žinau, - sakydavo ta mažoji raganė. - Nieko tu nuo manęs nenuslėpsi. Nė nebandyk". - "Aš nieko ir neslepiu". - "Ot ir ne!" - "Neslepiu!" - "Ne, slepi". - "Sakyk, kad neslepiu". - "Nesakysiu". Pašokęs imdavo ją kulti, bet netrukus jie vėl šnekučiuodavosi lyg niekur nieko. "Ko tu vėl į mane žiūri? Ko tu nori, sakyk... Hm... didelis čia daiktas, nenori - nereikia. Žaisk vienas", - ir ji vėlei dėdavosi dėl kažko įsižeidusi.
    Ten seklyčioje, kur stovėjo senos staklės ir didelės kvepiančios spintos, jis girdėdavo, kaip žengia laikas - nelygiu, šlubčiojančiu žingsniu, plonomis kaip miežio varpų akuotai kojelėmis. Laikas kaip žiogo šuolis ar tylos praraja, kurioje protarpiais nuaidėdavo skambūs variniai dūžiai... Prasiverdavo laikrodžio durelės, ir iš drevės iššokdavo gegutė; sergstima dviejų nebylių nykštukų, ji sukukuodavo keturis ar penkis kartus, nes tai būdavo popiečio valandos, skelbiančios, kad netrukus namuose pasigirs įprastinis bruzdesys ir balsai.
    Kartais jiedu taip įsitraukdavo į savo darbą, kad nebežinodavo, nei ką šneka, nei ką daro: sėdėdavo visa užmiršę, susiglaudę, narpliodami spyruoklėles ar dantratėlius, ir jų pirštai čia susiliesdavo, čia išsiskirdavo, - bet ir to jie nejausdavo. Monotoniška laiko tėkmė stūmė juos kažkur gilyn, vieną prie kito. Jo skruostą paliesdavo jos plaukai ar ilgėliau susiturėdavo pirštai, ir lyg kokia šilta banga jį užliedavo, o ūmai stojusioje tyloje atsiverdavo kažkas baugaus, kažkas, besiklausantis jų iš visų seklyčios kerčių.
    Paveiksle ant sienos išpiešti angeliukai staiga liaudavosi šokę ir sustingdavo nenatūraliomis pozomis, virpteldavo moters lūpos juodai įrėmintoje fotografijoje, ir Juzukas pasijusdavo kažkuo prasikaltęs. "Tavo motina visa girdi ir mato", - sakydavo mergaitė. "Na ir kas?" - "Ji žino, koks tu". - "Koks aš? Pasakyk, koks". - "Pasakysiu, tik ne dabar, paskui, kai tėvai parvažiuos". - "Tu kaip maža - tėvų vis lauki". - "Ir tu lauktum, jeigu turėtum". - "Aš turiu tėvą". - "Tai kodėl jis neatvažiuoja, jeigu turi? Pasakyk, kodėl, a?.. Gal pamiršo, gal nė matyti tavęs nenori?" - "Mano tėvas ne toks..." Bet sausi, geltoni popiečio saulės dryžiai, mirguliavę ant sienų, bemat išblukdavo, ir jis vėlei išgirsdavo, kaip eina laikas. Smalsi pašaipa šmėsteldavo jo pusseserės akyse. O kartais, kai saulė atsigręždavo į langus, jos tapdavo perregimos, skaidrios kaip brastų vanduo, kurių dugnas nusėtas smulkučiais šlyno grūdeliais. Tačiau jas dažnai valkstydavo ir nesugaunami baimės atšešėliai. "Ar girdi, kaip ūžauja medžiai kieme?" - sakydavo ji. Ir dar sakydavo: "Žaiskim, ko nutilai? Va šitą ratuką pasuk... Žiūrėk čia, kur tu žiūri?"
    Jis matydavo jos kaklą, matydavo, kaip, vėjo gūsiui pralėkus, kamaraitės lange suplazda sumirga lapų šešėliai, galvodavo, kad gali ateiti lietus ir bus tuomet nyku, liūdna.
    Ar ne tomis akimirkomis į jo širdį įsėlindavo slapta gėla ir lūkestis, kurį ir vėliau jam žadins medžių siūravimas bei ūžavimas?
    Liūtingomis dienomis ar pavakariais visa šeimyna gliaudydavo riešutus. Šeimininkas, įsitaisęs atokėliau, imdavo kažką drožinėti. Kai jis atgniauždavo saują, jie išvysdavo piktą susiraukšlėjusį veidelį smailu atsikišusiu smakreliu; perkreipta bedantė burna krimsdavo riešutą... Visi kažkodėl pagalvodavo apie tetą Angelę...
    Galvodavo Juzukas ir apie tėvą, kuris nelauktai pasibeldė čia vieną tokį pavakarį, kai visi šios trobos vyrai, ką tik sugrįžę iš pirties, gliaudė riešutus.
    Kai jie su tėvu ėjo link pamiškės, jo pusseserė sėdėjo ant prieklėčio ir pasikūkčiodama verkė, o jų ištikimas draugas, rudas šunytis, gailiai viauksėjo nežinodamas, prie kurio pulti, ir laižė jos kojas.
    Vėliau, kai jis čia apsilankydavo, išėjus į šitą miško laukymę, kur prie kūdros stovi iš molio drėbtas tvartas ir lyg pro didžiulį langą atsiveria molėtos kalvos su dūzgiančiu į rytus vieškeliu, jį visuomet apimdavo nesuprantamas džiaugsmas ir širdgėla, kokią patirdavo anais saulėtais popiečiais, sėdėdamas ant raštuota marška užtiestos lovos ir žiūrėdamas, kaip į seklyčios langą barškina šešėliuoją serbentų krūmai. Ir visuomet jis godžiai gerdavo žilvičio ir kūdros kvapus, kvapus neaprėpiamo savo vaikystės pasaulio, palaidoto po aukštu, šią sodybą gaubiančio dangaus skliautu...
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page