r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

AIDAS

[2]

    - Negirdėtas neregėtas daiktas šitie vaikai, - pasakoja Vizgirdienei brolis Konstantas. - Anądien einu pro kluoną, žiūriu, ant ienos pasistojęs, arklio uodegą peša.
    - Kuris gi?
    - Juozas. "Ką tu, varliūkšti, darai? - klausiu aš jį. - Kumelė įspirs..." Bet čia dar ne viskas. Klausykis, kas bus toliau. Anądien atlekia pas mane Maldonis. Uždusęs mojuoja lazda ir rėkia į pašalius dairydamasis. Jo kalbėsena ir taip neaiški, o dar perpykęs - nieko nebesuprasi. Toks reikalas paaiškėjo: paupy jis pririšęs savo kumelaitę, pikta kaip žvėris, į žmogų iš tolo dantis šiepia, svetimo nė per dešimt žingsnių neprisileis. Bet tie varliai prisėlino, lazdą uodegon įsuko, va šitokią, bent keturi sieksniai, ir peša visi susikabinę, o tavasis ant kumelės sėdi. Jį pamatę, visi sietuvon - ir dingo.
    - Nieko nesuprantu... Kam gi jiems tų ašutų reikia?
    - Valui!.. Jie valą iš ašutų veja.
    Kiek patylėjęs Konstantas skundžiasi vėl:
    - Jokio daiktelio nepaliksi - iš panosės nutveria. Vis kažką kalinėja. Mūsiškis sėdi prie klėtelės ant akmens ir kala. Eisiu pasižiūrėti, sakau, ką jis ten dirba. Prieinu patyliukais, žiūriu - ploja uknolį. Turėjau pilną dėželę prisirankiojęs, nė vieno neliko. Prieš keletą dienų pasikausčiau kumelę, žiūriu - jau pasaga kliba. Kieno gi čia darbas, manai? Jų, tik jų! Visur prilenda, visa išnešioja, tik spėk dairytis ir sergėti. Pasagas nulupinėti pradės. Nebėr kaip ir apsako.
    - Eik jau, eik. Plėš jie iš arklio kanopos uknolį?! - purtosi Vizgirdienė.
    - Išplėšia!.. Tu jų dar nežinai, nešnekėk, - kelia perspėjantį pirštą Konstantas. - Aš į juos prisižiūrėjau, matau, sutvėrimai, oi oi! Nieko nenusaugosi, jokio varžtelio, vinies, visus grąžtelius nusukalioja. Šniukštinėja, zuja po pašalius, landžioja po pamatais, kad tik ką nutvertų. Tai pakeliamosios galas nupjautas, tai vėl kas padaryta. Nebėr kaip apsako.
    Kirvukai, pjūkleliai ir kaltai tiesiog spurda jų rankose. Didžiausias jų lobis - apleistos sodybos, rūsiai ir svirnai, kuriuos jiems paliko tuščius.
    Pavasariais jiems visokių gėrybių atvelka upė...
    Kai namai ištuštėja, Juzukas nusėlina ant Konstantienės gryčios aukšto, kur stovi sunki ąžuolinė skrynia. Ko ten tik nėra: blizgučiais apsiuvinėti drabužiai, knygos su paveikslais, pridengtais čežančiu gilziniu popieriumi, pro kurį lyg pro rūką šmėsčioja Antarktidos ledai, baltosios meškos, panteros, vešli tropikų augmenija; auskarai, maža žalvarinė dėžutė, kvepianti smilkalais, seni pinigai, skrybėlaitės. Daug visokių gėrybių jis aptinka ir po pelais bei grebėstais.
    Kartais pačiame ieškojimų įkarštyje Juzukas nutveria brauktuvą ir ima kapoti plonus, pro lentų plyšelius besismelkiančius spindulius, kuriuose spurda tūkstančiai aukso dulkelių. "Kaip gyvos", - stebisi, mat panašias dulkeles jis yra matęs pro pusbrolio mikroskopą. Ir trūkinėja tie spinduliai, skambčiodami lyg įtemptos stygos. Nukerti, tačiau bemat susijungia ir vėl. Dulkėtą, pridususį, mosuojantį savo "kardu", jį ne kartą yra užklupusi Konstantienė... Oi kliūdavo. Todėl vis priglūsta prie mažo langelio skliaute ir žiūri, kaip vaikštinėja kalvomis su savo galvijais Konstantai. Jeigu jie dar nesiruošia namo, vėl imasi darbo. Pro tą langelį jis mato ir žvirblių nučirkštus alyvų krūmus, girdi vėjo ūžesį. Tupinėja aplink kaminą, godžiai traukdamas spalių bei suodžių kvapą... O kartais valandų valandomis tyrinėja prie kreklų prilipdytus kregždžių lizdelius - kaip tvirtai ir gražiai jie nulipdyti, kokie patogūs, minkšti. Pro jo veidą šmurkščioja žvitrūs kregždžiukai ir čiauška tarpusavy kažką jiems vieniems tesuprantama kalba, baisėdamiesi juo tarsi dideliu juodu katinu... Jeigu ne baimė, kad jį gali užklupti Konstantienė, dienų dienomis čia pratūnotų...
    Visiškai kitokių daiktų Juzukas aptinka savosios gryčios gale. Tai žvilgantys karnizai, varinės dūdos, senos munduro sagos, balnas, primusas, sofa, apiplyšę foteliai, skrybėlės, pirštinaitės, suknios, rankinukai, aukšti bateliai, išlenkti jo motinos pėdos...
   
    Į Vizgirdos klojimą atvežė kuliamąją. Sulėkė ten visi kaimo vaikiščiai. Nuo pat ryto netyla jų balsai. Girdėti žodžiai - galingumas, cilindrai, dizelis... Atsimaukšlinęs kepurę, atsilapojęs švarkelį, tarp jų zuja Daukmčio Juzukas.
    - Tikras tėvas,- nužiūri jį Konstantas.
    Papūtęs parudavusius ūsus, sukaliojasi ir kitas Juzuko dėdė Kazimieras, - žiūri, ar svarstyklės kaip reikiant, kokie svoriai, kurį prėslą pradėti.
    - Ko tau čia reikia? - sako Juzukui.- Eik namo.
    - Sulauksi.
    Vaikas braukia pirštu per juodą, apdulkėjusią motoro plokštę, kur išlietos raidės WT. Ką jos reiškia?
    Vidury būrio, iškėlęs dvipūdę, stovi jo pusbrolis Algimantas, Kazimiero sūnus.
    - Duok ir aš pamėginsiu.
    - Dar patrūksi.
    Vaikas pajuto tokį jėgų antplūdį, kad, rodosi, sienas galėtų išversti.
    Tykodamas ką nutverti, sukaliojasi aplink motorą Vizgirdžiokas.
    - Kelk šitą, - Juozui paridena svorį Kainoriaus Augustas.
    Jo tėvas triūsia prie motoro. Augustas kaip iš kokios legendos - plikomis rankomis jis yra įvijęs Kaušpėdo vilkšunį į būdą ir cypiantį ištraukęs už grandinės. Apie tai ką tik čia buvo šnekėta.
    - Svarbiausia nebijoti, - samprotauja Konstantas. - Nors truputėlį parodysi išgąstį... jeigu tik šuo pamatys, kad bijai, puls, ir baigta, šoks ant kaklo ir sudraskys.
    - Gal ir teisybę šneki, - sutinka Kazimieras, - bet kas iš to? Vienas dalykas žinoti, kitas mokėti.
    Konstantas mėgsta pamokslauti, viską jis stengiasi suprasti. Žinojimas jam atstoja drąsą, sugebėjimus, viską. Ir dabar jis sukaliojasi tarp vyrų, visiems patarinėdamas, visus perspėdamas.
    - Atsargiai, žiūrėk, kai grius, koją prispaus, kur lendi? - girdėti jo balsas.
    Augustas kilnoja svorius. Augustas, kuris pikčiausius arklius sutramdo, Augustas, kuris nuogas įlėkė į grėbėjų būrį, kai jos maudėsi sietuvoje, Augustas, kuris nuo aukščiausių skardžių, kelis kartus apsiversdamas ore, neria į vandenį, kuris apsisuka su aukštomis, Mildžiaus pašily įtaisytomis sūpuoklėmis.
    - Jeigu lūžtų... Jeigu koja paslystų... Ir išsilaikyk! - kartą šūktelėjo Juzukas, žiūrėdamas, kaip švysčioja virš eglių atkraginta Augusto galva. Taip kaip Augustas niekas nepadarys. Vien nuo tokios minties Juzukui užgniaužia kvapą. Kiek kartų jis dairysis į išdilusius sūpuoklių vyrius, bandys jų stiprumą ir baiminsis: jeigu lūžtų-vietoje negyvas. Tačiau Augustas užšoks žodžio netaręs, iriasi iriasi ir staiga švyst švyst. Kiek kartų Juzukas, persmelktas baimės, lipo ant sūpuoklių, bet niekad tiek neįsisupo, kad apsiverstų per galvą, Turi susitaikyti su mintim, kad ne toks jis drąsus.
    O dabar įsitikina, kad ir jėgos nekiek teturi. Lengviausius svorius vos vos pakelia.
    - Patrūks, kiek jo yra, - sako Konstantas.
    Juzukas nusitempia svorį už klojimo ir ten ima galynėtis iš paskutiniųjų. Veltui. Koks jis netikėlis! Iš įniršio ima spardyti pušeles. Įmanytų - visas išvartytų.
    O ten, klojime, skamba juokas, balsai... Visi sustoję žiūri į Augusto rankoje tirtančią dvipūdę - išsišovę venų mazgai, visas raudonas. Bumpt - švininė kriaušė susmenga į minkštą žemę.
    - Va, pačiupinėk, - rodo savo raumenis Algis, - kaip kaulas, kaip geležis.
    Vizgirdžiokas tebesisukalioja aplink motorą.
    Glostydamas nuo rankos įšilusį svorį, Juzukas staiga pajunta Augusto akis. Jos kieto plieninio atspalvio, nužertos šviesos.
    - Nesikrimsk, ateis ir tavo laikas... - sako jam Augustas. - Tavo metų aš irgi toks buvau.
    - Nejaugi?!
    Juzukas pakreipia kepurės snapelį.
    - Kaip vokietis, - nusijuokia kažkas.
    - Gerai, aš būsiu vokietis. Slėpkitės!
    - Eik tu, biriuk! Skilandis tu esi - štai kas.
    - Blogas tu žmogus, Vizgirda.
    - Užsičiaupk, tau yra pasakyta. Tylėk, jeigu aš kalbu. Liežuvį laikyk už dantų! - rikteli iš tėvo girdėtus žodžius.
    Nepakeldamas galvos, triūsia Kainorius, lėtas, kibių rankų vyras. Kas žodis - zint, zint. Tas "zint" kaip gilzinio popieriaus šnaresys, kaip liepsna vokiškos "benzinkėlės", kurią jis nuolat trauko iš milinio švarko kišenės. Per tai jį ir praminė Zintu.
    Sūnaus smarkumas jam nė motais, negirdi, kaip krykščia klojime guvi tamsiaakė duktė Felicija, kurią visi bernai tik ir stverioja, gnaibo.
    Kartais į jų tarpą įsisuka Kristupienė, lenkta kaip pelėdos snapas nosimi, baltomis akimis - tik brūkš brūkš batų aulais.
    - Kur kibiras, kur vanduo? Aš jiems parodysiu. Greit atvės. O tu ko čia zuliniesi?! - rikteli ant posūnio. - Pinčiukas, tikras pinčiukas, - ir repečkojasi ant prėslo.
    Kitame klojimo gale juokiasi Felicija.
    - Ji juokiasi taip, lyg būtum ją išrengęs, - sako drimba Apolinaras, žiūrėdamas, kaip Felicija purto iš užančio pelus. Jos krūtys brandžios ir aukštos. Pajutusi Apolinaro žvilgsnį, pakelia akis. Kurį laiką žiūri į jį gundomai, lyg išbandydama. Jos veidas sukaitęs, tamsūs plaukai išdrikę, išsiplėtę lėliukės. Paskui vėlei visa paskęsta sūkuriuojančiame siausme.
    - Oi, nebegaliu. Oi, dūstu!
    Atsirėmęs šalinės stulpo, stovi kramtydamas lūpas Apolinaras. Pušynėlyje trepsi, žvengia arkliai. Ir tyliai, vienodai, ramiai taukši Kainoriaus plaktukas - varžto neįstengia atsukti.
    Kainorius per dieną darbuojasi savo kalvėje, galanda noragus, kausto arklius. ("Su šiom pasagom ir nudvės", - tokiais žodžiais jis išlydi pakaustytus arklius. "Jeigu vaikai nenulupinės", - pridurtų Konstantas.)
    Aplink Kainorių visuomet zuja vaikai - žiūri, kaip ploja geležį, raudoną, tąsią ir minkštą. Arba graibsto uknolius, rausiasi tarp gelžgalių, o jeigu ką nutveria, lyg atsiprašydami puola pūsti žaizdro ar padavinėti įrankių. Juzukas nieko iš jo kalvės nėra pavogęs. Kartą Augustas, pamatęs, kad šis įsispitrijo į kažkokį gelžgalį, pasakė:
    - Imk, jeigu reikia.
    - Ačiū, ne.
    Augustas supranta šį vaiką. Ir Algis. Ir tėvas. Jų namuose keliamas balius, ten bus pabaigtuvės. Senoje bulvių duobėje kūrenasi ugnis - verda alų. Pamotė liepė vaikui kurstyti ugnį, bet jis atlėkė čia - užtenka, kad priskynė apynių, prinešė malkų.
    Kainorius pakelia galvą. Kur replės, kur atsuktuvas? Atsuktuvo nebėr! Dingo ir Vizgirdžiokas.
    - Zint, zint, gal tu paėmei?
    Juzukas iškaista.
    - Jis nelies, - sako Augustas.
    Kainorius dairosi žolėje. Vizgirdienė atsistebėti juo negali. Nesuprantanti, į ką jo vaikai atsigimė, - duktė kaip laumė braidžioja pamiškėm, berniokas stogais karstosi ar nuogas laksto po pievas. Kaip žebenkščiokai. Žmona išdžiūvusi, apsivėlusi, rėksnė.
    Čaižus Kainorienės balsas tylesniais pavakariais dažnai pasigirsta už beržynėlio, pritildydamas monotonišką kūjo trinksėjimą.
    - Ką, zint, kalbi? - paklaus galvą pakėlęs Kainorius.
    Ta nekalba, žviegte žviegia - ištrūkusi telyčia, lapė vištą nunešė, virvės nerandanti, nors tu persiplėšk.
    Vieną pavakarį Kainorienės šauksmus nutildė vaikų dainavimas. Galulaukėje, susėdę po berželiu, dainavo jos sūnus ir duktė. Vizgirdienė savo ausimis negalėjo patikėti: tėvai tikri mėmės, o vaikai - šitokius balsus beturį!
    Kainoriaus namai stovi pamiškėje, prie smėlio, apaugę vyšniomis, avietėmis. Kaimo berniūkščiai, lėkdami pamiškėn, užsigeidžia tų gėrybių. Tačiau, jų nė pačiupinėti nespėję, atšoksta lyg nudiegti, taip ima šaukti Kainorienė, atlekianti su baltu šuneliu. Kalaitė, apkvaitusi nuo šeimininkės riksmo, skalija nė kur pulti nebežinodama. Bet šit iš kalvės su kūju išlenda Kainorius:
    - Ko, zint, rėki?
    - Ak tu viešpatie, dieve tu šventas! - plasteli rankom Kainorienė. - Tie benkartai baigia visą sodą išlaužyti, o jisai: "Ko, zint, rėki?"
    Tokias istorijas dažnai pasakoja Vizgirdienė. Jos akys įžvalgiausios iš visų kaimo moterų, menkiausias vyrų keistybes iškart pastebi (gal todėl, kad ir jos vyras, kurio ji baisiausiai bijo, gerokai keistas).
    Kažkas protu nesuvokiama buvo visame jų gyvenime ir įpročiuose. Šleivi, kreivi, jie slankiojo kalvomis, sukaliojosi prie kluonų. Vienas kaip tetervinas, kitas - kaip leghornų veislės gaidys, o trečias - padėk bliūdą ant stalo, lap lap, ir nebėr. Ir dar maža. Kiauras maišas. Tokius tų vyrų paveikslus Vizgirdienė paliks kaimo atminty. Jos žodis čia nelyginant drožtuvas, teptukas ar plunksna. Visi jie lyg vaikai, patys nesupranta, ką šneka, kur eina, ką daro, o kaip mėgsta skeryčiotis, kaip pučiasi; prikrėtę šunybių, kokiais rimtuoliais dedasi. Atsistebėti negalima. O kai atveri akis, pasakai, dar tūžta.
    Dėl to ir kaito kaimo moterėlių veidai, o rūškaniausiomis dienomis čia vienur, čia kitur pasigirsdavo juokas, - visi žinodavo - ten vieši Vizgirdienė, - juokas, kurio šaltiniai dosniai tryško iš šito molžemio; juokas, niekad neišsenkąs, kaip neišsenka vyriškoji savigarba, apsireiškianti netikėčiausiais būdais ir žygiais.
    Ir dabar Vizgirdienė stovi klojimo tarpdury, žiūri, kaip Kainorius ieško atsuktuvo: tupinėja, rausiasi po kišenes, gūžčioja.
    - Zint, zint, ką tik po ranka buvo, gal tu paėmei?
    - Ar aš? Aš jo atsuktuvą paėmiau?! Girdit?! - juokiasi Vizgirdienė, timpčiodama skarutės kampus, juokiasi garsiai, kad visi atsigręžtų. Paskui, priėjusi artėliau, dairosi, gal dar bus iš ko pasijuokia, gal tas atsuktuvas, ar kaip jis ten, jo rankoje ar po koja. O gal... Pamačiusi savo sūnų dūlinant į pakluonę, ji bemat liaujasi juokusis.
    Motoras primontuotas, pavaros ištemptos. Vyrai ištiesia nugaras, užsirūko. Pušynėly prunkščia arkliai.
    Pakalnėje retkarčiais sudžergši kastuvas: ten darbuojasi Vizgirda - sumanė sodą užveisti.
    - Eik prie vyrų, pasišnekėsi, - sako prie jo prisiartinusi Vizgirdienė. Šis nė negirdi. Mostelėjusi ranka, nueina tvartan. Žaloji lyžteli šlitinėjantį veršelį ir atsigręžusi sumykia; akys šiltos kaip rudeninė migla. Veršelis svirduliuodamas baksi drėgnu snukiu jai į pryšakį. Žaloji nenuleidžia akių nuo jo.
    - Niekas tavo vaiko nelies, ko myki?
    Mekendami grūdasi prie gardų ėriukai, šilti rūko tumulai, gyvos vilnos, o kai sugula kalne - kaip akmenys.
    Baigę rūkyti, vyrai išsivaikštinėja - kas prie arklių, kas į klojimą, kas stoviniuoja prie motoro. Augustas suka rankeną pakaitomis su Algiu. Trankūs reti garsai - puch puch! - ugnis, kamuoliai dūmų, gazolio kvapas kaip tolimo kelio šauksmas dirgina Juzuko uoslę.
    - Gal žvakė nedega? - Visur jis kaišioja tepalu išterliotą nosį. - Ar čia žvakė? Ale kokia... - sako pasistiebdamas.
    Ir šitas daiktas spragteli kibirkštim, galybę motorui suteikdamas! Tik pamanyk.
    Kažko ieškodamas, vėl visur landžioja Vizgirdžiokas. Pušynėlyje prunkščia, trypia arkliai. Paupy žvengia eržilas. "Dar čia atbėgs. Tai būtų!"
    Visi laksto, skuba, per rankas keliauja puodukas alaus. Kristupas atnešė - vaišinkitės. Išmaukė tėvo alaus ir Juzukas. Dabar kaip apkvaitęs. Kažkas įmetė jo kepurę į smagratį, ir ši sukasi, brėždama apskritimus! Tik pamislyk! Sekioja paskui mašinistą - paaiškink, kas čia, kaip sustabdyti. Motoras, plastelėjęs kaip nukirstas gaidys, ima tvaksėti dusliai, nelygiai. Bet kaip jis užriaumos prietemoje! Suraginę arklius, vyrai išdardės į vieškelį, juoksis moterys, spygaus versdamiesi per galvas vaikai. Kažkam visišką valią davė, ir turės kažkas atsitikti.
    - Kai važiuosi pakalnėn, laikyk vadeles įtempęs, šitaip, ir kojom įsispirk, - moko Algimantą Daukinčių Konstantas.
    - Kas su tuo vaiku ir darosi, nebežinau, - skėsteli rankom Kristupienė.
    - Durnaropių gal apsirijo, - šūkteli Vizgirdžiokas.
    - Pasitrauk, kai vošiu.
    - Vaikeli!
    - Tu pats vaikelis. Bijai?
    - Septynių kilogramų neiškeli...
    - Iškeliu.
    - Eik tu, skilandi!
    - Blogas tu žmogus, Vizgirda.
    - Ar nori, važiuojam? - klausia Algimantas.
    - Kur?
    - Į miestelį! Į sandėlius.
    - Duok aš pavažiuosiu! Laikykis!
    - Pušų neišraukit. Kad jus kur griausmas! - keikiasi Kazimieras. Jis bando grūdų kietumą, išlydi vežimus.
    - Kaip riešutai, - sako Konstantas. Visus nustelbia švepluojantis Kazimiero Algis - atlekia stovėdamas ratuose, išlekia botagu sukirtęs.
    - Kam arklį taip veji, tegu pailsi, - sako tėvas.
    Šlamščiodama batų aulais, laksto Juzuko pamotė - išraudusi, nosis kaip paukščio snapas, kreivai pasuktas. Aplipusi pelais, visus liežuviu išplakusi. Labiausiai jai patinka šnekėtis su Kainoriumi, limpa ji ir prie Apolinaro, tik ne ji dabar jam galvoj.
    Bulviaduobėje prie kunkuliuojančių katilų sėdi Kristupas: ten pabaigę jo miežius iškuls - reikės pavaišinti. Čia jau buvo atėjęs Vizgirda, išmaukė kelias stiklines ir dabar vaikštinėja po temstantį kiemą, tampydamas smunkančias kelnes, - tiek čia prigužėjo visokių, jo šitas klojimas ar ne jo?
    Juzukas su Vizgirdžioku įsitaiso už stirtos. Visi susėda kas kur.
    - Ššš... - sako Vizgirdžiokas.
    Kitoje stirtos pusėje kažkas kuždasi, šlama šiaudai. Nutyla. Vėl kuždasi. Ar tik čia ne pamotė?
    - Nereikia, neliesk. Ak...
    - Eime geriau.
    Vizgirdžiokas suraukia antakius.
    - Karvė...
    - Gal tu pavydi?
    Pašalėje, įrėmusios kojas į rąstus, moterys žiaumoja duoną su lašiniais.
    - Kurgi Felicija? - klausia kažkuri, aplaižydama taukuotus pirštus.
    - Ateis.
    - Čia kas dabar sėlina?
    - Ak tu, slapuke!
    - Apolinarai, gausi per nagus. Ak... Apolinarai... Šmėsteli kažkieno pakraujavusios akys. Nešina ąsočiu, vėl atlekia Kristupienė - vėst vėst laisvąja ranka.
    - Še pavaišink, - ir nučeža į kuždesio tamsą. Pušynėlyje prie vežimų - visur kuždesiai. Suaugusieji vaikus užmiršo, ir tie dabar šmižinėja visur, tik akys blykčioja.
    Mašinistas sėdi palenkęs galvą prie motoro. Tepaluotas vatinukas suveržtas plačiu diržu. Žalsva kareiviška kepurė. Lyg tarp griuvėsių - aplinkui statinės, bakai. Čia pat ir alaus ąsotis.
    - Ko negeri? - klausia Juzukas.
    Švilpauja aplink motorą vaikščiodamas Vizgirdžiokas, galva užversta, dešinė ranka kišenėje. Gal vėl ką nukniaukė.
    Įkaitusiais skruostais, pasitaisydama drabužius, pro jį praeina Kainoriaus duktė Felicija. Kiek paėjusi grįžteli, pakelia galvą ir mašinistas. Kažkas nušlamščia krūmokšniais. Naktis tebealsuoja paslaptimi, nors visa staiga atlėgo. Moterys liaujasi valgiusios.
    - Kurgi pradingus buvai? - visos žiūri į Felicijos drabužius, į veidą.
    Akys nuleistos, eina lyg per sapną. Visos tyliai susivynioja valgio likučius.
    Juzukas čiupinėja elektros lemputes, apžiūrinėja volframo siūlelį. Nepakeldama galvos, dirba Felicija, priešais Apolinaras, sunkaus žingsnio, plačiapetis. Vis žvilgčioja į Feliciją. Pastarosios galva pakreipta į šoną, judesiai tikslūs, taupūs, lyg jai labai būtų svarbu sugrėbti visą kuokštelį, kad nė šiaudelis nenubyrėtų. Apolinaras kilnoja pustuštes šakes, prunkščia arkliai, bubsi motoras. Juokai ir šnekos pasibaigė. Dabar vien darbas. Kazimieras sveria maišus.
    Įkaitęs iki raudonumo ketaus vamzdis spjaudosi ugnimi. Bumbt bumbt - ugninė plazma, drabstoma ant žemės, atšoksta, palikdama juodą dėmę, kuri bus žymi ir pavasarį, kai visus plikumus apsems godi žolelė. Vyrai džiovinasi tavotu išteptus batus. Ir Juzukas. Ir Vizgirda. Ir Konstantas. Kuo riebiau ištepta, tuo geriau.
    - Kokia galybė, koks garsas! - sako Konstantas.
    Motoras dunksi lyg ką užmušdamas kietu plieninio ritmo garsu, kuris, atsitrenkęs į klojimo skliautą, ištirpsta pamiškėse, lekia vakarinių laukų plynuma į pavieškelį, kur jau pradėjo šalnoti. Tik čia, prie klojimo, nuo šviesų, nuo ugnies ir gausmo taip šilta. Plast plast pavaros. Lyg kas didžiuliais delnais plotų sau per pečius. Pradeda snigti.
    - Rytoj jau reikės vilktis sermėgą, - Konstantas žiūri į aukštybes.
    Leidžiasi snaigės, lipnios, didelės kaip skepetaitės. Jos bemat ištirpsta ant žmonių drabužių, veidų, ant arklių nugarų, suspirga ant juodo motoro korpuso.
    - Sninga, Vytautai! (Toks Vizgirdžioko vardas.) Jau sninga, ar tu matai?! - šaukia lėkdamas prie pusbrolio Juzukas. - Ryt eisim čiužinėti. Ar eisim?
    Ištiesęs ranką, gaudo krintančias snaiges. Pirmas žiemos prisilietimas, drėgnas, šaltas, lipnus, žiemos, per kurią jie klampos pakrūmėmis, klimpdami iki juostos į sniegą, šlapi, sušilę, atsimaukšlinę kepures, nusimovę sudrėkusias pirštines, žiemos, kuri jiems atsiųs šventinius inkrustuotus atvirukus, šviežio ragaišio kvapą, nirtulingas pūgas ir vėją; čiužinės jie pavakariais ant ledo, irstysis ant lyčių. Štai dėl ko Juzukas nori įlėkti į klojimą, kur žmonės dūsta dulkėse, ir riktelti: "Jau žiema! Žiema, ar girdit?! Eikit! Eikit, nusiprauskit sniegu dulkių išėstus veidus".
    Krinta sniegas. Skardžiai trinksi motoras. Čia tik pirmojo sniego tetrūko...
    - Šviesu, - sako Konstantas. - Mėnuo po debesimis yra.
    Visi pažiūri į aukštybes.
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page