r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI

[8]

    Kiek atkutęs po operacijos, Kristupas vėl ėmė kviestis draugus. Tebebuvo toks pat patiklus. Vizgirda jį ir niekino, ir mylėjo.
    Užtat kokios įtarios ir budrios kūdikiui augant darėsi antrosios Kristupo žmonos akys! Nė vienas šieno kuokštelės neparsineš, kapeikos neįsikiš, kad ji nematytų. Visa dilgsniais jai atsiliepdavo paširdyje. Ji kumščiojo vyrui į pašonę liepdama: "Eik, žiūrėk, daryk, ką kiti daro". Tačiau šiam nė motais: "Užteks, visko tau užteks". Ji rodė jam Vizgirdą, Kainorių - čia tai vyrai.
    Kristupų namuose vis dažniau kildavo rietenos. Skambėjo svaidomi kibirai, žviegė vaikai: "Tu... va... tu... te... tu..." "Och tu...iulnikai... ery!" - kruvini, draskantys gerklę keiksmai. Anksčiau Vizgirdienė dar pasiklausydavo iš kiemo, kaip jie barasi, dabar smunka kuo greičiau į tvartą ar į trobą. Uždususi atitipena takučiu motina. "Eik, Tekle, žiūrėk, galvą vienas kitam praskels".
    Pasisaugodamas svaidomų daiktų, laksto tarp jų Juzukas, niekaip nesuprasdamas, kodėl jie negali susitarti, išsiaiškinti, ko nori iš vienas kito. Jis niekina ir tėvą, ir pamotę.
    Susirankiojęs ryškalus ir mėgintuvėlius, kiūtina iš jų kiemo fotografas - gal kur ramesnę vietelę susiras. Bet kur tau. Prisiglaudžia kokiai dienelei ir vėl sugrįžta. Pykčio putos, nuodingesnės už jo chemikalus, tykšta ant seno veido. Kristupas lipa ant aukšto atsiprašinėti už save ir už žmoną.
    Tokie dalykai čia dėjosi, kai Kazimieras pasiūlė dar nė žaizdos užgydyti nespėjusį brolį kandidatu į brigadininkus. Nors gal ne viską apie brolį žinojo ir Kazimieras. Per dienas gaudydavo ežere karosus ir lynus arba, sėdėdamas savo pirkelėje, valandų valandas pražiūrėdavo pro langą į vieškelį. Kas dėjosi pamiškėje, Kazimieras nė žinoti nenorėjo, nors kartais jį pasiekdavo ten, pakalnėj, skambančios dainos ir barniai.
    Kristupas atsiųsdavo pas jį savo berniūkštį pasiskolinti degtukų, druskos, tabokos ar šiaip kokio daikto.
    - Kada mano geldą atnešit, kur vaikui prausti pasiskolinot? - primindavo Kazimieras. Skolindavo jis raukydamasis: - Vis prašinėjat, savo negalit įsigyti. Iš kitų tik žiūrit, - šnekėdavo, plona šeivele nerdamas tinklus ar kratydamas iš pypkelės pelenus.
    Kazimieras glaudėsi prie Nakučio, Užpelkio, Kaušpėdo, nors numanė, kad yra jiems svetimas. Dažnai vaikščiodavo miestelin. Visokių gandų nugirsdavo. Nuojauta sakė, kad dabar jo laikas - atsigriebs. Pagarbiau su juo ėmė šnekėti turtingesni kaimynai. Užsukdavo į jo pirkelę. Kazimieras gaudydavo kiekvieną jų žodį ir kartais prašnekdavo taip, lyg būtų šių laukų šeimininkas. Jeigu kas užsimindavo apie brolį, raukydavosi. Šalaputris. Kažkas nuslėpta nuo savęs, nutylėta buvo visose Kazimiero mintyse ir darbuose. Nei iš šio, nei iš to jis pasidarydavo piktas, irzlus. Vos tik pagalvodavo apie brolį, mintys pakrikdavo lyg pabaidytos.
   
    Dar labiau visa Kazimiero galvoje susipynė po pašnekesio su Bartkum. Tą vakarą, traukdamas galvą į pečius, Kazimieras slinko iš užkandinės namo: koks velnias jam tokią mintį pakišo - pasiūlyti brolį brigadininku! Netinkamesnio tam žmogaus Kazimieras ir norėdamas nesurastų. Kad brigadininko darbas Kristupui neatneš nieko gero, Kazimierui buvo aišku. Bet neabejojo - brolis sutiks. Jam tiktai širmą žirgą paduok, - vaipėsi tamsoje Kazimieras.
    Kažkas čia neišvengiamai praloš, tik ne Kazimieras. Rėksminga, pasitikinti savim Konstantienė neįtars, kad kito rankose tėra tik įrankis. Jai tik leisk šnekėti susirinkimuose, pasirašinėti aktus, leisk pajusti, kad turi galią, bet tegu ir žino, kaip greitai jos gali netekti. Kuo labiau bus priklausoma nuo kitų, tuo labiau pūsis.
    Tąsyk, grįžtant iš užkandinės, tokios mintys nedavė jam ramybės: čia Kazimieras pasitempia, iškelia galvą, čia vėl gūžiasi... Šmėsteli ištįsęs Konstanto veidas, tapšnoja pabalnotą ristūną Kristupas. ("Jam tiktai širmą žirgą paduok", - vėl vypteli tamsoje Kazimieras.) Bet jeigu brolis į duobę įkris?.. Bene nežinai, buvai kartą susidūręs su Mildžium, prisimeni, ką tada jis pasakė... Ir Užpelkis kokius kartą tau drėbė žodžius. Konstantienė visada išsipainios. Įklimps Kristupas. O jis, Kazimieras, ar drįs tada ant šilto dar brolio balno užsėsti?
    Štai regi save Kazimieras užkandinėje, šnekučiuojantį su vyrais. Visi jo įdėmiai klausosi. Tik Kristupo čia nėra - jeigu, pririšęs arklį prie stulpo, staiga įžengtų, - kalbos bemat nuščiūtų. Kazimieras mato save vis dirsčiojantį į duris. Kažkas buvo pašnibždom pasakyta, dėl kažko Kazimiero jau susitarta, ir nieko nebepakeisi. Jis saugus. Dabar čia gali ir Kristupas prisėsti. Kristupas, po kurio kojom duobė. Brolis išrausė, brolis parodys, kaip jos išvengti. Kristupas lakstys po pušynėlius, kur tik neš iš tolo šviečiantis žirgas. Nustėręs Konstanto veidas, baimės ir panikos pilni jo žodžiai - kad tik kas neišgirstų. Ššš, tyliau. Sergėkitės! "Tprū! No!" - šūkalioja visa gerkle Kristupas. "Tu... ten..." - tiek tegali pasakyti savo broliui Konstantas. Bet jis, Kazimieras, kuris viską žino, čia niekuo dėtas. Kazimieras gaudo į spąstus patekusius žvėrelius. Užkandžiauja miestelio valgykloje, suminėdamas kai kuriuos faktelius, bet, keista, jie kol kas liečia ne Nakutį ir ne Konstantienę - brolį Kristupą: tas niekad nieko neįtars. Anksčiau ar vėliau išlėks iš balno. O anie du dar sėdės. Jų taip lengvai nepaimsi. Kažkas čia turi būti atpirkimo ožys, o tada ateis jis, Kazimieras. "Mano senelis buvo ūkvedys, ir aš..." - "O Kristupo nebuvo?" - "Jis ne toks, tam darbui netinkamas". Paskui išvysta save tinklus taisantį - eis žvejoti. Rūkas, patižę laukai, kažkur girdėti daržus nudarinėjančių moterų balsai, paskui: "Op! No! Op!" - įklimpo kuliamoji.
    Kristupas įlekia kieman.
    - Tprū! Eik padėsi, įklimpo.
    Kazimieras, nepakeldamas galvos, krapšto tinklą.
    - Griausmo šituo keliuku vežei, reikėjo pro Nakutį, pro Kainorių. Toliau, bet kelias geresnis - smėlis. Galvos neturi, - šneka stropiai rankiodamas iš tinklo šapelius.
    Kiek pastoviniavęs Kristupas nušuoliuoja laukais, kur vyrai traukia įklimpusią kuliamąją.
    - Op! No! Op! Dar kartelį! - šaukia Kristupas.
    Žemė šilta, išmurdyta ratų, išklampota galvijų, kvepia pūvančiomis šaknelėmis, miežiais, avižomis. Kažkieno basos kojos atraitotomis kelnių kiškomis (ar tik ne Konstanto?) vos spėja paskui riebią, žvilgančią velėną riekiantį plūgą. Klykauja pabaidyti juodvarniai. "Op! No! Dar kartelį!" Kazimieras apžiūrinėja tinklą - kas čia per skylė.
    - Na ir brolelis, - staiga išgirsta laibą motinos balsą už nugaros.
    Pasiramsčiuodama lazdele, ji eina artyn, bet Kazimieras jau užsimetė tinklą... Nueidamas gana piktai šūkteli:
    - Tu ko čia nosį kiši? Ko reikia? Daug čia išmanai. Aš jam tą darbą įpiršau? Jeigu nenori, tegu nedirba. Kas man svarbu?..
   
    Persekiojamas tokių reginių, Kazimieras nė nepastebėjo, kaip tąsyk peržengė Vizgirdos slenkstį.
    ...Į rūkstančią ant stalo lempą įbestos senosios Daukintienės akys, Vizgirda vaikštinėja po gryčią, sesuo kloja lovą. Matyt, dėl kažko apsipyko.
    - Sėskis, gal miestely buvai?
    Įsišneka. Kai ką nutylėdamas, kai ką kitaip pakreipdamas, Kazimieras ima pasakoti. Kristupą tikriausiai skirsią brigadininku.
    - Krist pą?! - nustemba Vizgirda. Į juos žiūri apvalios motinos akys.
    - Vis savas, - burbteli Kazimieras. Patyli. Paskui nei iš šio, nei iš to: - Jam tik širmą kumelę paduok, - ir nusijuokia.
    Vizgirda tebevaikštinėja, traukydamas smunkančias kelnes. Aprūkusi krosnis, žarijos, malkų krūva, ant spintelės pristatyta puodynių, lėkščių su bulvių likučiais.
    - Kvailiu savo brolį laikai? - sako Vizgirda. - Širmą kumelę paduok! Pats sėsk! Esi jau pirštelius prikišęs, niežti?
    - Titvaimat! - kumščiu sutvoja stalo kampan Kazimieras. - O pats kur per karą buvai? Avelių garde lindėjai? Titvaimat!
    - Jukš! - Vizgirda pasisuka į krosnį, kur stovi kirvis. Jau nebe pirmąkart Vizgirda siekia kirvio - kada nors paleis, ir baigta. Visas gyvenimas sugriuvęs. Todėl slepia nuo jo pati aštresnius daiktus. O šiandien paliko, kaip tyčia, kur skaldė smalioką, ten ir paliko. Tai galva, kaip vištos.
    Bet ir šį kartą viskas baigiasi gerai. Kazimieras žaibu sprunka pro duris, spėjęs nutverti dar ir puslitrį, kurį buvo ant stalo pastatęs. Pro atviras duris įsiveržia vėjas ir lietaus šnaresys. Paskui iš Kristupo kiemo pasigirsta balsai - barasi ar vaitoja, nesuprasi. Kažkas stovi kieme su žibintu, aplink būriuojasi žmonės - gal vėl kas atsitiko, gal galvą girtas prasiskėlė ar telyčia veršiuojasi, kas man rūpi, - traukydamas kelnes, Vizgirda grįžta trobon. Tamsu, nors į akį durk, Kazimieras pradingo, prasmego toje tamsoje. Bet Kristupo kieme dega šviesos.
    - Kas gi ten yra? - klausia senoji, perrėkdama triukšmą, kuris ką tik buvo čia kilęs ir ilgai dar gaus apykurtėse ausyse. Jos balsas kimus, silpnas kaip rūkstančios lempos plazdėjimas.
    - Nesuprasi, - mosteli Vizgirda.
    - Ką tujen pasakei? Ką? - prisideda senoji prie ausies ranką. Ji nori atsikelti ir eiti laukan, į tamsą. Bet dabar, kai durys uždarytos, nebegirdi, kas ten dedasi (senoji riksmo nė negirdėjo: iš Vizgirdos veido suprato, iš jai vienai težinomų ženklų pajuto).
    Vizgirdienė atsiremia į kalkėmis baltintą pečiuką.
    - Dieve dieve, plėšia nuo krūtinės bliūzelę. Atkraginusi galvą, gaudo orą. Senoji nušlepsi prie krosnelės ieškoti valerijono lašų - jie kamurkėlėje, kur degtukai, druska, šaukšteliai... Kiek atgaivinusi dukterį nuveda ant lovos, stovinčios prie pat žemo langelio, paguldo - nė galvos nereikia nuo pagalvės pakelti, kad paryčiui brėkšmoje pamatytum Diržio pušynėlį, šviesą Anupro lange, žinotum, kada jie gula, keliasi, ką veikia. Ne vienas esi. Ir kartais tas pilkšvas keliūkštis, tie kaimynų gyvenimo ženklai nuramina, paguodžia. Užmiegi su pilku tako ruoželiu, šviečiančiu prieblandoje, prasimerki - jis kaip ir vakare priešais, žiūri į jį ir klausai, kaip suplasnoja tvartelyje, už sienos, raudonas gaidys. O kartais ir prie darbų ar einant keliuku taip neramu pasidaro, lyg kokį tolimą bilsmą išgirdus, ar varpai gaudžia... ar debesys, dulsvi, perkošti spindulių, telkiasi nuo Santakų ar Dusmenų, nesuprasi, diena ar vakaras, saulė jau nusileido, bet taip šviesu, ir neramu dėl visko pasidaro, dėl bernioko: kas jo laukia, kai užaugs?.. Dėl vyro, dėl Kristupo, sakau, gal Maldonienei kas atsitiko, eisiu su Anupriene pasišnekėti. Nueini, pasižiūri, kuo jie užsiėmę, ką veikia, pasišneki, pasiklausai, ir lengviau pasidaro.
    Pasėdėjusi prie žiūrinčios pro langelį dukters, senoji vėl nutipena prie suolo. Užsiropščia ant krosnies Vizgirda. Ir žiemą, ir vasarą jis ten miega, pasidėjęs po galva rankas ir apie visokius daiktus mąstydamas, o kartais užsidega lempą - skaito.
    Senoji žiūri į tamsą, kurioje plazda rausva, rūkstanti lempos švieselė: čia pliūpteldama, čia prigesdama, ji nušviečia krosnies angą, žabų krūvelę, smalingą pliauską, iš kurios kas rytą ir vakarą atskeliama balanėlė prakuroms, ant stalo sustatytas puodynes, apdengtas švariu merliuku, pilnus vandens kibirus ir puodą priskustų bulvių, - visa paruošta rytui, patikrina, ar yra degtukų, ar užteks skiedrų prakuroms. Tik kitos dienos rytas čia turėtų būti nykus ir pilkas. Gali visa taip ir likti nepaliesta. Išsiris iš lovelės vaikas ir negaus paragauti karšto, uogiene aptepto blyno. Jo motina alsuoja nelygiai, sunkiai. Pasidėjęs po galva ranką, žiūri į tamsą jos vyras, kažkur girdėti balsai - ar tik ne Kristupas gieda? Kristupas, tas vėjavaikis, dėl kurio Vizgirda vos nepraskėlė galvos Kazimierui. Bet jeigu užklys į šitą pirkelę koks niekšas - užmuš, ir baigta. Ginsis iš paskutiniųjų. Ir tegu paskui daro, ką nori.
    Senoji žiūri į tamsą. Rūkstančios liepsnelės gyvačiukės išgąstingai šokčioja akyse. Sakytum nuo jos gryčioje rūkusios balanos būtų pridegta toji liepsna, iš tų vakarų, kai aplink stalą susėdę bernai, būdavo, pliekia kortomis, o mergos verpia, audžia ar plunksnas pešioja... ("Tekle, pažiūrėk, siūlą pametei... Kam Kristupėlį stumdai?..")
    Tai buvusio amžiaus aidai. Praėjusios dienos. Senoji pasiliko tokia, lyg vaikai tebebūtų maži ir reikėtų apie juos tupinėti. Vadina ją Konstantienė sena perekšle, ir vaikai ant jos pyksta - ko nosį visur kaišioja. Čia esąs jų reikalas. Blogos jai marčios, o ji marčioms - dieve sergėk! Niekur neapsipranta, vieną dieną pabus pas Kristupą, kitą pas dukterį, susirišus daiktus, keliauja pavieškelin, pas Kazimierą, pasėdi prie lango, su marčia pasibara ir vėlei leidžiasi pakalnėn - anūkėlio pasiilgusi... Juzuko. Išvažiuotų miestan pas dukteris. Gyventų šiltai, viskuo aprūpinta, kam čia jai skursti - taip ne kartą yra sakęs Konstantas. Bene jis nežino, kad jos čia takai praminti, visa čia jos. Be jos kaipgi anūkėlis užaugs. Visa čia sava. Ir slenkstis, ir akmuo, ant kurio mėgsta sėdėti, ir kelias, kuriuo pavakariais galvijus pargena, ir sugrįžusio sūnaus balsas, ir vakarienės metas, kai lupa bulves, ir šuo, galvotrūkčiais puoląs prie jos, vos tik Juzukas jį nuo grandinės paleidžia. Tik per šitą slenkstį ji iškeliaus, ir paskutinis garsas, kuris dar spės pasiekti jos sąmonę, bus balsas sūnaus ar anūko. O gal gandro kleketavimas ar vėjo šuoras, ar durų virstelėjimas...
    Kai Daukintienė dar keldavosi su gaidžiais, kaisdavo puodus, plakdavo tešlą ar sodindavo užsimiegojusius, iš šiltų patalų ištemptus vaikus ant puodų, ar dar anksčiau, kai buvo netekėjusi ir laukė piršlių, nė mirksnį nebuvo jai leista praskleisti ateitį slepiančios uždangos. Matė - auga, stiepiasi jos sūnūs ir dukterys, bet nežinojo, kokias jie marčias parves nei kokius žentus. O svarbiausia - kas atsitiks pasaulyje per jos trumpą amželį, kad bus tiek mašinų, kad lėktuvai... karai... Kiek visko dar bus, ko jos akys nebematys! Visą gyvenimą tarsi aklinoje tamsoje, iš tos bedugnės jos balsas jau nebepasiekia savo vaikų, ir ji pati ne ką benugirsta, nors mato juos ten aukštai, šviesoje, girdi jų klegesį - lyg gyvą laiko duobėje būtų palaidoję. Ir težino jos akys bei rankos, kad tik didelė meilė sukuria stebuklus ir kad visa, kas didu, gimsta iš didelės meilės. Daugiau iš niekur. Todėl ir globia taip anūkėlį, stengdamasi jam šventą ugnį įkvėpti. Šitaip rūpinosi jais visais, ir saldūs tebėra jų kūdikystės vardai. "Tekle, Tekliut!" - šaukia jų vardus atmintis, lyg per mišką nueina. Parlėkdavo apsidraskę, išalkę. Duonos, pieno! Duok ir duok. Bet labiausiai širdį jai sopėjo dėl Kristupo; mažiausias, silpniausias iš jų visų, pablyškęs, kaip ir Juzukas, žiūri alkanomis akimis, seka menkiausią krustelėjimą; globė lyg nujausdama, kad jį kažkas bloga gali ištikti. Ir niekad jo nepašaukė taip šiurkščiai kaip Kazimierą - "Kazy!" arba kitą - "Konstantai!.. Eik tu, Konstantai". Kristupėlis buvo geras ir patiklus, jos slapčiausia viltis, niekad jis nėra jai šiurkštaus žodžio pasakęs. Jeigu tėvas tebegyventų, tas gal jį ūdytų, bartų - tėvas myli kitaip, bet ne ji, motina, - tokie vaikai labiausiai šaukiasi jos meilės. Ir netiesa, kad visi jai lygūs, vienodi. Visuomet yra vienas mylimiausias, vienas, į kurį sudėta slapčiausia viltis.
    Užgesinusi lempą, atsisėda užkrosnyje ant lovos ir ima melstis... Dar jos motinos nučiupinėti medžio gumuliukai, subraižyti, nusitrynę, ir ji beveik jaučia, kaip stabteldavo kokį gumburėlį ar įskilimą užčiuopę jos motinos pirštai, kad pasiklausytų aklinoje tyloje, kaip ir ji dabar...
    Kitados jie laikė save šlėktomis. Dvi jos seserys Lenkijoje - kažin, ar dar gyvos, nei laiškų negauna, visas amželis - jokios žinios. Jadvyga ir Karolina.
    Senutė mini jų vardus ir šiugžda šnibžda - šš... pš... Jeigu kas sumini Varšuvą ar Krokuvą, tiesiog nenustygsta: kaip čia jai įterpti, kad jos seserys gyvena ten, gal Varšuvoje, gal Krokuvoje. Seserys, kurių niekad nėra regėjusi. Visas kaimas žino, kad dvi jos seserys gyvena Lenkijoje, dvi seserys, apie kurias ji nuolat galvoja. Įsišnekėjusi parodys varinę ornamentuotą, laiko plėnimis aptrauktą dėžutę, kurioje dar motina karolius laikydavusi, dar jos prosenelė... Šnekės ji, čiupinėdama seną herbinį ženklą ir užrašą.
    - Šlėktelės, - sušnabžda Vizgirda, versdamasis ant šono.
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page