r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI

[6]

    Kitą dieną į valsčių buvo pakviesti Kazimieras, Konstantienė, Nakutis: Užpelkiuose steigiamas kolūkis. Konstantienė skiriama pirmininke - per Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Peterburge, tarnavo pas turtingą advokatą... Visas kaimas iš jos žino, kaip tas advokatas pietaudavo, kokie svečiai pas jį rinkdavosi. ("Generolai, caro rūmų tarėjai, inžinieriai, artistai, oho! O jau išrankūs, užgaidūs! O ponia advokatienė! Išsiropš, būdavo, iš lovos, paragaus arbatos, jeigu bent kiek ataušus - nešk atgal. O ponas šitaip, - rodydavo visiems Konstantienė, - dviem piršteliais, būdavo, ima iš lėkštutės kokį skanėstą, vis ragauja, žiūri, klausosi, ar skanu, paskui kad ims čepsėti lūpomis; jeigu jam patiko - tai tik duok. Bet irgi, jau toks... ajajai".) Tokių pasakojimų kaimas yra sočiai prisiklausęs iš Konstantienės. Ji ir apie Kerenskį papasakos, parodys kerenkų, apie Trockį, kaip tas iš balkonėlio sakė kalbą, ir apie suodinus darbininkus, išvirstančius pro gamyklų vartus, ir apie berniūkščius, klijuojančius ant sienų atsišaukimus, apie ponaitį, kažkam piktai grūmojantį lazdele ir šaukiantį. Ne vieno užpelkiečio vaizduotėje, klausantis Konstantienės, vėrėsi žvarbios, speiguotos Peterburgo revoliucijų aušros su gana išraiškingomis detalėmis, ne vienas iš jos išgirdo nepriekaištingai tariamus rusiškus žodžius - tuo ji labai didžiuojasi. Visa tai Konstantienei teikė slėpiningumo, išskyrė ją iš kitų kaimo moterų, ji ir pati kaip įmanydama stengėsi išsiskirti - visa jos kitaip, į viską ji kitaip žiūri, visada tik ir laukia, kada galės išsakyti, ką mano, sugluminti, nustebinti ar išjuokti juos visus. Konstantienės pranašumą ir iškalbą visi čia pripažįsta, mėgsta jos pasiklausyti, visuomet jai mielai suteikia žodį.
    Kilusi ji iš čionykščių vietų, užaugo siuvėjo šeimoj, skurdūs šių laukų medeliai ir trobesiai dar iš vaikystės giliai įsispaudė į jos atmintį, kur ir speiguoti Peterburgo rytai, ir auksu šviečiantys cerkvių kupolai... Rusijos, - kokį specifinį skonį šis vardas turi jos lūpose! - Peterburgo ji nė minutėlę neįstengia pamiršti.
    Dabar, kai Užpelkiuose steigiamas kolūkis, Konstantienė veržte veržiasi arčiau valdžios. Ji visuomet jautėsi kitus čia pranokusi, tinkamesnės progos pasireikšti gal nė nesapnavo. Tegu ji ir bus pirmininkė, niekas tam neprieštarauja.
    Nakutis, žemas, kailiniuotas, standžiais juodais ūseliais, - tas irgi matęs svieto, berods su austrais yra kariavęs, Bosniją ir Hercegoviną vis mini - tvarkys finansinius reikalus, nes daugiau už kitus pamokytas. Anuprą Konstantienė žada skirti šėriku - buvęs samdinys, darbštus, nors senyvas, tačiau pusę vežimo pavelka, kurgi geresnį rasi. Kas, kad Bendorėlis rėkia: ne, neskirkite jo šėriku, mačiau, kaip jis kimšo į ėdžias šieną, kaip sudavė į jį atsigręžusiam arkliui. Naivus dar tas Bendorėlis - čia reikia pečių, jėgos, ne tokių, kurie sparnelius turi. Va Kazimieras. Atitempė jį Bernardas į valsčių, o jis vis atatupstom, purpčioja lyg išgąsdintas paukštelis virš galvų, vis žvilgčioja į Bendorėlį, lyg pagalbos ar užtarimo prašydamas, lyg į kokį sąmokslą jį norėtų įvelti, su niekuo žmoniškai nepasišnekės, buvo gi pas jį Bendorėlis, matyt, kad Kazimierui patiko, net pavaišino, bet ir su juo kaip reikiant nepasišnekėjo, kažką nutylėjo, nuslėpė. Jo nesupaisysi. Dabar jau vėlu. Dabar niekas, nė Bendorėlis, jam nepatars.
    - Tu būsi brigadininkas, - sako Bartkus.
    Kazimieras pasitraukia prie durų, abiem rankom užsimaukšlina kepurę, dirst apmaudingai į Bernardą, paskui į brolienę (boba jam įsakinės!), į Nakutį - tas stovi kaip suakmenėjęs, nė vieno nereikalingo žodžio, tik linkt linkt galva ir tyli, į kietą milo apykaklę įbedęs atsainų smakrą, - toks pulkams įsakinėti galėtų. Tamsus kaip naktis Kazimierui šitas žmogus, nors ir kaimynas, pašonėj gyvena, o ką jis galvoja, niekad nesuprasi. Labai jau didžiu nešasi, nė vieno artyn prisileisti nenori, iš menkiausio jo krustelėjimo taip ir jauti kažkokį atšiaurumą. Ir šitokį žmogų jie skiria sąskaitininku! Gaila, su Bernardu apie tai nepasišnekėjau, galvoja Kazimieras, nebuvau numatęs, nelaukiau, kaip jis prie valdžios ir prilindo, gal čia Bernardas... ne, negali būti.
    Kad ir kaip Kazimieras meldė pagalbos, kokio pažado ar užtarimo iš Bernardo (kartą pabandė net mirktelti), kad ir kokius jam siuntė ženklus, šis stovėjo it stabo ištiktas, nieko nebeįstengdamas suprasti - juk dėl visko jie anąsyk, rodos, susitarė, be žodžių vienas kitą suprato, ir še kad nori.
    - Na, jeigu taip, žinokis, - sako Kazimierui Bernardas ir, palydėtas kiek nustebusio, tačiau triumfuojančio Bartkaus žvilgsnio, dingsta už durų. Kazimieras nori kažką sakyti, šaukti, paaiškinti, bet jau po laiko - durys užsitrenkė, ir tai tarsi suteikia Kazimierui naujų jėgų. Dabar jis aiškiai žino, ką reikia daryti.
    - Ne, brigadininkas aš nebūsiu, - sumurma ir jau nori lėkti pas Bendorėlį, bet kažkokia nesuprantama galia jį sulaiko - per vėlu... Užtat kaip Kazimieras meilinsis prie Bernardo vėliau, kaip stengsis jam įsiteikti, paveikti jį visokiausiais būdais, pelnyti užtarimą, paramą, kokios niekas čia neturi, mat bus kažkodėl įsitikinęs, kad Bernardėlis čia turi kažkokią labai didelę galią ir kad tik jis, Kazimieras, vienas tai žino, jis Bernardėlį atrado. tai jo užtarėjas, gal net sąmokslininkas... Ak, kiek vilčių pažadino tas atmintinas Bendoriaus apsilankymas! Tačiau Bernardui dar niekas nėra tokiu būdu įsiteikęs. Jį galima kiek prisijaukinti, bet tada jis žiūrės su atlaidžiu humoru, nieko reikšmingo iš tavęs nesitikėdamas. Kazimieras tai išsyk pajuto, ir tai buvo jo didžiausia pragaištis; jam net vaidensis, kad kažkur pačiose aukščiausiose instancijose jis beviltiškai prarado pasitikėjimą ir vėliau, daryk ką nedaręs, niekas jo gyvenime nebepasikeis.
    - Ko jūs norit iš manęs? - riktelėjo Kazimieras. - Nebūsiu aš da... (jis vos nepasakė "dabar", bet laiku susigriebė) brigadininkas. Tu!.. - atsigręžia jis į Nakutį. - O tu? - nužvelgia nuo galvos iki kojų Konstantienę. - Ilgai jūs nešeimininkausit, jums ne tvarka rūpi, o kaip į priekį išlįsti.
    - Tik jau netriesk, tik jau nesijaudink dėl mūsų. Apsieisim ir be tavęs, oi kaip apsieisim! - pasakė Konstantienė.
    - Žinau, kaip jūs apsieisit, puikiai žinau. Oi čia bus, ko niekas dar neregėjo čia bus. Jūs patį velnią!.. - suraukė antakius Kazimieras.
    - Užteks! - trenkė į stalą nebetekęs kantrybės Bartkus. - Nenori - nereik.
    - Aš nesakau, kad nenoriu, aš negaliu, nesveikuoju dabar, ar skrandis prakiuro, nebežinau, taip raižo naktimis. Va mano brolis... Kristupas! Jis galėtų, frontininkas, grynas žmogus, be jokių tokių... - suerzi Kazimieras, pasitraukdamas kur tamsėliau - pasprings jie ta atšaka.
    Konstantienė plasteli rankomis, Nakutis net pajuosta. Bartkus, išsitraukęs užrašų knygutę, kažką skubiai užsirašo. Skambteli telefonas.
    - Aš tuoj... tuoj pat einu, - siekia šovininės, kabančios ant sienos.
    - Paleido vėją laukuos, - sako Konstantienė.
    Kazimieras netveria džiaugsmu: mušta koziriu - Kristupas! Kristupui niekas neįsakinės, jis ne toks žmogus - nieko nepaisys. O Kazimieras vieną kitą žodelį broliui šnipštels, patars, pamokys, galvoja jis, ir mintys darosi vis tylesnės, atsargesnės, lyg kur sėlintų. Na, o jeigu Kristupas visur puldinės tarsi akis išdegęs, niekas nekaltas - tegu žino, kad laukai lyg užminuoti. Su visais reikia taikiai, gražiai, kibsi į atlapus - pats gausi. O tylėsi - čia duos velnių.
    - Ką jis dabar veikia? - pasiteirauja Bartkus.
    - Griausmas žino, - numykia Kazimieras. - Į miestą norįs važiuoti. Jis našlys, turi du vaikus, prieš metus antrąkart vedė, dabar pati laukiasi...
    Daug dar būtų šnekėjęs Kazimieras, bet Bartkus pertraukė. Pasiūlymas patiko - Kristupas smarkesnis, drąsesnis. Dar pasitikrino:
    - Man rodos, jis per daug geria...
    -Tas... paskutinis!.. - įsiterpia Konstantienė.
    - Ir valdžią, sako, keikia.
    - Nagi nuo anų metų... - vėl buvo bepradedanti Konstantienė, bet susigriebė - nenaudinga šneka.
    - Kokių? - pasiteiravo Bartkus,
    Kazimieras žengė į šviesą. Jis bemat pasigavo Konstantienės mintį.
    - Nuo anų metų, kai vokiečiai jį sumušė čia, ant laiptų, - mat jis ryšius su partizanais palaikė, gal maisto jiems nunešdavo ar drabužių. Paskui dar fronte buvo sužeistas...
    Nakutis tylėjo - žvalgėsi į sieną, į portretus. Iš karto lyg pašalinis tapo. Kristupas jam parodys, paaiškės, ko jis prie vokiečių vis į miestelį lakstydavo. Ir Konstantienė gera laputė, žinau aš tokių tavo darbelių, už kuriuos nepagirtų.
    Visi trys išėjo kas sau. Kazimieras dar užsuko į užkandinę. Ten, jau gerokai įkaušęs, kaip įmanydamas ėmė liaupsinti brolį, vis kartojo, kad savi, giminės, turi laikytis vieni kitų. Dabar, kai į artelės reikalus įpainiojo brolį, jautėsi tvirtesnis, saugesnis, net ėmė grūmoti. Atsipeikėjo susidūręs su kažkieno ne juokais įtūžusiomis akimis. Tai būta žmonos pusbrolio Pakeliūno, to paties, kurio vienas brolis slapstėsi miške, o šis buvo liaudies gynėjas. Miksėdamas ėmė trauktis atatupstom prie durų, tačiau Pakeliūnas čiupo jį už atlapų.
    - Nelįsk. Aš!.. Aš!.. - spiegė Kazimieras. Paskui pats ėmė aną pulti, jo, Kazimiero, giminė esanti švari, jis parodysiąs, jis sieksiąs toli. Kad nė balso, o jeigu kas, visus kaip museles!.. Daug didystės buvo jo žodžiuose, užuominų ir juodo, tačiau bejėgiško, baimės paralyžiuoto pykčio, nes joks jausmas ilgiau negalėjo užsibūti Jame, kad spėtų subręsti, virsti tikra neapykanta ir veiksmu. Skriaudos, įžeistos savimeilės jausmai, kartą nuslopinti, nuolat pabusdavo, ir Kazimieras dažnai nei iš šio, nei iš to imdavo kažkam grūmoti, reikšti pavėluotą prielankumą, nors savo menkystės pajautimas jį graužė be atvangos ir stūmė ne tik nuo savęs, bet ir nuo savo giminės - brolių, seserų. Kazimieras glaudėsi prie svetimų. Jis vienas buvo su savo kalte ir menkiausią priekaištą sutikdavo pašėlusia keiksmų kruša, bet jo spigokas balsas mažai ką tegąsdindavo.
    Kiek atlyžęs ėmė postringauti: esą visuomet būk vyras. Ką sakai - sakyk tiesiai ir aiškiai. Tiesiai į akis, neprarydamas žodžių. Už gretimo staliuko sėdintys nusišiepė.
    - Ko sėdit ausis pastatę? - šūktelėjo.
    Niekas neatsiliepė, visi tylėjo, ir jam patiko, kaip nuskambėjo balsas, ryžtingas, atžarus. Aitrindamas save, dar garsiau šūktelėjo. Ir stovėjo viršum jų visų brolis Kristupas - savanoris, frontininkas, grįžęs su skeveldra paširdyje; Kristupas, apsisiautęs kareivio miline, raitas, su kažkokiu valdžios simboliu iškeltoje rankoje - štai kokį paminklą Kazimieras surentė savo broliui, kuris kartą priekaištavo, girdi, nevertas Kazimieras savo globėjo vardo.
    Paskutiniai Kazimiero žodžiai buvo tokie:
    - Jeigu kam pasiryžai, reikia eiti iki galo! Iki galo, suprantat?! - šūktelėjo ir smarkiai trenkė duris išeidamas. Tačiau vėjas ir dulksna jį iškart atvėsino.
    Tuo metu užkandinėje pasilikę vyrai kažkodėl nusprendė, jog Kazimieras - žmogus neblogas, bet bailokas ir mėgsta girtis. Visi Daukinčiai esą tokie. Kažkas paprieštaravo - tik ne Kristupas, Kristupo nemaišykite, jis ne toks. Iš visų kerčių pasigirdo: Kristupas, Kristupas! Užvirė ilgas ir karštas ginčas dėl Kristupo - koks iš tikrųjų esąs Kristupas. "Kitiems geras, - pasakė kažkas, - kitiems viską jis atiduotų. Bet blogas sau".
    Šnekėdamas su Bartkum, Kazimieras daug ką nutylėjo: gal nenorėjo menkinti ir šiaip nekokios brolio šlovės.
    Pastaruoju metu Kristupas važinėdavo po turgus, supirkinėdamas ir vėl pardavinėdamas arklius. Bet toks jis buvo pirklys, kad niekaip neįstengė suprasti, kodėl arklių kainos krinta sulig kiekviena diena.
    Vedė, parsivežė iš giminių ten paliktus vaikus ir vis suko galvą, kaip jam išsprukti į miestą. Pas jį prisiglaudė kažkoks varganas pakeleivis, čigoniško gymio žmogus, visų vadinamas Ambraziejumi, nors niekas nežinojo nei jo tikrojo vardo, nei pavardės. Kas jo tėvai, iš kur jis atkeliavo, ko ieško? Keista buvo, kad šitoks žmogus, anot Konstanto, kuris jį įdėmiai stebėjo, - neprastas, pamokytas (Ambraziejus save laikė agronomu, nors dažniausiai tik numodavo ranka, jeigu kas imdavo kelti agronomijos privalumus: dabar tai neturį prasmės), taigi visiems keista buvo, kad šitoks žmogus trainiojasi be darbo, tampydamas su savimi aptrintą akordeoną. Įsitaiso kur prie židinio, spaudo klavišus, žiūrėdamas, kaip krosnyje traška ugnis, ir godžiomis akimis stebeilija į stumdančias puodus moteriškes - savų vaikų motinas, savųjų vyrų žmonas. Karšti liepsnos atšvaitai šmėsčioja jo liesame veide, žvilga aprasojusios akys, tiesiog regi, kaip ryja jį kažkokia pragaištinga mintis ar prisiminimas. (Sklido kalbos, kad sergąs džiova.) Turėjęs jis žmoną, turėjęs vaikų... Ūžauja liepsnos, čeža kieme vėjo gainiojami lapai. Nesibaigiantys klajūno keliai. Liūdna jo dalia. Visi mes klajūnai. Aprauda jo dainos išeinančius ir nebesugrįžtančius. Kiek jau išėjo, kiek vyrų, sūnų guli kojas patiesę, ir motinos... Ūžauja vėjas, blaškosi baltos rudenio liepsnos, klausosi moterys Ambraziejaus. Čia jas užklumpa kažkurio iš vyrų balsas (dažniausiai Vizgirdos, mat jo pati, kur buvus kur nebuvus, žiūrėk, ir lekia pas Kristupą, Ambraziejaus pasiklausyti), balsas šiurkštus, žemėtas, šaukiąs iš kiemo: "Kiaulės žviegia, vaikai, žiūrėk, kur išlėkė, valgyti eik išvirsi". Keliasi, eina prie darbų atsidusdamos.
    - Ko dabar tu?
    - Visokių paukščių mačiau, o šitokie lengviausiai po sijonais įsisuka. Gryčion dar pasikviesk, vaikus kad džiova užkrėstų.
    Bet jos stropiai iššveičia, išplikina indus - visa, ką Ambraziejus paliečia. Ir šaukšto, kuriuo valgė Ambraziejus, vaikui nepaduos. Besaikis godulys ir alkis žvelgia iš Ambraziejaus akių. Žiūri į moteriškes, žiūri, kaip koks vaikas apžioja šaukštą, - net vaikus trikdo jo žvilgsnis. Ir drėksta jo akys. O kartais nei iš šio, nei iš to ima kikenti. Jeigu kas apie Ambraziejų užsimena, visi prityla - žuvęs žmogus, o jaunas ir tokį gražų balsą turi. Čia, ašarų pakalnėje, jis tik svečias.
    Kristupui tai nė motais. Geria iš tos pačios taurelės. Apsikabinę vaikšto po kiemus.
    Nei man pasaulis šis, - traukia Ambraziejus. Nei man gėlė graži, - antrina Kristupas. Nei man paukščių daina, - plėšia abu akordeono pritariami.
    - Dainuojate nei šį, nei tą, - šluostydamasi ėdaluotas rankas, šaiposi Vizgirdienė. - Vis nei... nei... Paukščiai... Gėlės... Jokioj dainoj negirdėta.Jūs patys nei šis nei tas.
    - Mes šitas dainas sudedam, tetule.
    - Ambraziejus sudeda! - prikimusiu balsu šaukia Kristupas, jausdamas senosios Daukintienės žvilgsnį. Ji sėdi užstalėje, su baime stebėdama sūnų: kiek siekia jos atmintis, tokių dalykų nėra girdėjusi nei regėjusi. Kristupėlis buvo klusnus, tylutis, o dabar visa keikia ir daužo. Net netiki, kad iš jos įsčių išsirito. Ieško tėvo bruožų (pasimirė, kai vaikas lopšyje gulėjo) Kristupo veide, ieško Kazimiero, Konstanto, Teklės - visi jie kitokie, nors iš veidų panašūs.
    - Paukštelis, tetule... Tebus paukštelis, - Ambraziejus apkabina Vizgirdienę.
    - Eik peklon, va kai duosiu, - parodo ėdaluotą ranką.
    Džiovininkas šnirpštauja. Timpčiodamas kelnes, sukaliojasi po aslą Vizgirda.
    - Kaip niežų apniktas,- sako pati.
    - Paukštelis...-Kristupas prilaiko svirduliuojantį Ambraziejų. Ambraziejus trūkteli asla besivelkantį akordeoną.
    - Kriuksi kaip kiaulė, - sako Ambraziejus.
    - Čia ne skuduras, netampyk, - sako Vizgirda.
    Blyksteli užsienietiškos firmos ženklas. Ar tik ne itališkas, pagalvoja Vizgirda. Gerą tėvą turėjo - toks akordeonas kelis meitėlius jam kainavo; palygina mintyse savo ūkelį su kažkieno ūkiu, kur gausiai byrėjo grūdai, kur laikė olandiškas karves, žvilgantį obuolmušį eržilą ir važinėdavo į kermošius bričkele.
    - Ko rėki kaip į uodegą įkirptas, - subara brolį Vizgirdienė.
    Daina, kurią jie dabar traukia, - paukštelis, gėlelė, - jai baisiai nepatinka. Netikusi.
    - Eitumėt geriau iš čia, matot, kad dirbu, - sako Vizgirdienė.
    - Skripkelę nuo krosnies pasiimk. Vaikas visas vieleles baigia nutraukyti, - primena Ambraziejui Vizgirda.
    - Tegu trauko, viską tegu trauko, viskas tegu eina po velniais! - šaukia Ambraziejus.
    Aukšti kalnai, žalios girios, - bando posmuoti Kristupas. Jam kad tik vėsčioti ranka ir kad šmėsčiotų akyse artimųjų veidai.
    - Nuo pasaulio pradžios taip buvo ir taip liks...
    - Kas liks? Nebent dievas.
    - Dievo aš netikiu, - sako Kristupas. - O tu, Ambraziejau, tiki?
    Šis purto galvą.
    Senosios Daukintienės pirštai užčiuopia rožančiaus poterį - už abu prietemoj pasimels.
    - Blogai, kad netiki. Tau reikia tikėti, - sako Kristupas.
    - O tau? - klausia Vizgirdienė.
    - Aš frontininkas.
    - Na ir kas?
    Vizgirda žvilgčioja į savo žurnalus ir knygeles, sukrautas suolo paikraštėly: svečiai atitraukia jį nuo skaitymo, sunku jam bus savo mintis besurinkti.
    -Apie ką čia skaitai? - pasiteirauja Ambraziejus, vartydamas išgeltusį žurnaliūkštį.
    - Et! - mosteli Vizgirda.
    - Tau vis "et" ir "et", - sako pati.
    - Aš gi į šituos laikraštpalaikius rašinėjau, - ir parodo: pasirašyta Ambraziejus.
    - Čia kita pavardė, - sako Vizgirda.
    - Daug kas savo pavardes pakeitė, ne tik pavardes, bet ir kailius išvertė. O aš lieku koks buvęs. Ir Kristupas liks. Kristupas!
    - Ambraziejus! - šaukia Kristupas. - Nemirtingasis reiškia šis vardas graikiškai!
    Nežino Vizgirda, kaip čia yra. Ar tikėti šituo žmogumi, ar ne? Jeigu jis iš tikrųjų rašinėjo tuos straipsnelius, tai...
    - Gal ir užsienyje buvai? - pasišaipo Vizgirda.
    - Buvau. Mačiau Belgiją, Vokietiją, Olandiją. Daug kur buvau.
    - Taip šneki, lyg Vokietija tau būtų pašonėje.
    - Pašonėje ji ir yra.
    - Tai ir dumk, vis vien čia vietos nerandi.
    - Dumčiau, dėde, oi dumčiau... tik kas išleis.
    Bet Vizgirdos neįtikinsi. Tik jam labai krinta ūpas skaityti tuos laikraštpalaikius, jeigu tokie žmonės kaip Ambraziejus į juos rašinėdavo. Jis mėgsta, kokiam ginčui užvirus, paklausti: "O spausdintame žody kas pasakyta?"
    - Tfu! - spjaudosi Vizgirda, timpčiodamas kelnes. Paskui, sukęs apsukęs, ima Ambraziejų kamantinėti.-Kiek Prancūzijoje gyventojų? kiek Anglijoje? su kuo anglai prekiauja? kada įkurtas Vilnius, mūsų sostinė? kada Liublino uniją pasirašė? lenkams kada mus pardavė, pasakyk?! - šaukia vis labiau įsismagindamas. Ambraziejus šypteli - jį tokių dalykų klausinėja!
    - Juk jis universitete mokėsi! - sako Kristupas.
    - Tai man papasakok... - pradeda Vizgirda, suminėdamas visokius vardus. - Gal ir Tumą dar prisimeni, juk: jis čionykštis? Ir Dubą? Ir profesorių Pakštą?
    - Taip, - nuolankiai pritaria Ambraziejus. - Kai kuriuos iš jų aš tikrai pažinojau. Teko akis į akį susidurti, - ir jo veidas staiga apsiblausia.
    - Tai griausmo čia valkiojiesi, jei toks esi?
    - O kur man dėtis? Prie šitos valdžios aš vis vien nepritapsiu, netinkamas. Be to...
    Išlenkia visi stačiomis po taurelę. Bet Ambraziejaus veidas dar labiau papilkėja: žiūri jis į kiemą, kur vėjas gainioja klevo lapus, glosto prie kojų besiglaustančią kalaitę, o akyse kalvos, slėniai ir kelias, susiraitęs, susivijęs tarsi gyvatė, atgręžusi virpantį geluonį į vakarus; kelias, vedąs į žaižaruojančias saulėlydžio platumas, be galo, be krašto...
    - Kratykis tokių minčių. Aš tau sakau, kratykis, - moko Vizgirda, - jaunas esi ir svei... tvirtas. Koks velnias į tave įlindo? Ir į tave, Kristupai? Kas gi gyvens, jeigu visi šitaip? Su mumis jums lyg ir nebegerai, mus jūs niekinat,o patys...
    Abudu juokiasi. Vėl smagūs. Temsta. Žmones šaukia ruoša. Pro duris juos palydi nuo sienų žvelgiančios šventųjų akys.
    - Mano dievas va čia, - dievažijasi mušdamasis į krūtinę Kristupas.
    Netrukus užkels vartelius, padengs stalą.
    - Ar turi bent vieną draugą Kristupas? - klausia Daukintis ir pats sau atsako: - Steponą rado po tiltu. Kaklaraiščiu jį pasmaugė, gyvatės, tuo pačiu, kurį mano Elžbieta nupirko. Buvom dar kavalieriai. Kartu pas mergas vaikščiodavom. Ji dar paklausė mane - ką tavo draugui dovanų nupirkti? Sakau - kaklaraištį, tik gražų išrink. Turėjo skonį, išrinko. Patiko jam. Tik švenčių dienomis užsirišdavo. Kartą užkandinėje sėdėjom. Pasivedė Steponas mane atokėliau ir sako: "Jeigu kas man atsitiks - prisimink šituos veidus". Aš prisiminiau, visada prisiminsiu, bet kur dabar besurasi. Tada nepaklausiau, nei kas jie, nei ko nori,tik matau, kad jie (keliese buvo) Steponą vis puola, klausinėja kažko susimirksėdami. Nuo to karto jo nebemačiau. Niekuo aš nesu tikras.
    - Ir jis niekuo tikras nėra, - rodo Kristupas Vizgirdai į svirduliuojantį per pušynėlį Ambraziejų. - Ir jis daug ką žino. Bus kaip su Steponu. Jis čia...
    - Kalbi kaip į ausį įmyžtas, - sako Vizgirda.
    Tarsi sušertas per veidą, vaikštinėja po kiemą Konstantas.
    - Ale tu pamislyk, - pasakys jis, kai Kristupas grįš namo. - Pamokytas, neprastas. Galėtų gyventi kaip žmogus.
    - Ką tu nori tuo pasakyti? - paklaus Kristupas.
    - Galėtų gyventi kaip visi.
    - Kur tie visi, o kaip tie visi gyvena? - paklaus Ambraziejus.- Aš esu aš.
    - Teisingai, - linktels Kristupas, plėšdamas prie lūpos prilipusį papirosą.
    - Kitaip reikia gyventi, ne šitaip, - nenusileis Konstantas.
    Vėjas siūbčioja kiemuose, palaukėse, kur skrunda bulvienojų laužai, prunkščia arkliai, raudonuoja galulaukių šermukšniai. Kai nuo saulėlydžio siūbteli vėjas, rodos, net drabužiai pradeda skrusti - ant Kristupo kūno, ant Ambraziejaus, ant Vizgirdos...
    - Greitaį ir šalčiai prasidės. Rytą pamatysim baltus stogus, - samprotauja Konstantas. - Dar keletas savaitėlių - ir sėsime į roges...
    Ūžia Daukinčių kamaroje girnos, ir bėga, raitosi į vakarus ilgas vieškelis - tas pats, kuriuo šių sodybų vyrai išeidavo į karus. Ir Konstantas nei iš šio, nei iš to ims pasakoti, kad ten, kur dabar stovi jo pirtelė, gyvenęs kažkoks Dominykas, o ana ten stovėjęs Uršulės namelis; paskui prisimins Kamoriaus tėvą; padžiūvęs buvęs senis, su ūsiukais, bet stiprus, kietą ranką turėjęs. Sūnus nebe toks, menkesnis, nors panašus, ir tėvas, būdavo, vis zint zint. Eitum gryčion, pasakys broliui Kristupas.
    Ak, ta atsiminimų monotonija, kur veidai, žingsniai, vardai dar iš senelio, prosenelio lūpų girdėti! Kristupas ilgai dar minės Steponą, vėliau Ambraziejų, Vygandą, Konstantas - savo tėvą, savo kaimynų tėvus ir prosenelius. Ir nesibaigia gyvųjų seka, mirusieji šaukia gyvuosius, gyvięji mirusius, gyvena vieni per kitus, kolei susimaišo kaulai.
    Siaudžia vėjas, išnešioja klevo lapus ir sėklas, kažkur skalija šunys, burzgia studebekeriai. Vizgirda išeina kieman ir klausosi, Ambraziejus keistai, gal net su pasitenkinimu vypteli, ir staiga Vizgirdai topteli baisi mintis, kad Ambraziejui tokia suirutė patinka. Sužvangindamas grandinę, prunkšteli pūdyme arklys ir lyg pabaidytas metasi šonan. Atlekia iš pakrūmės berniokas.
    - Kur tu buvai? Kur valkiojies? - užsipuola vaiką Vizgirda. Paskui nueina rakinti klojimo. Rakindamas susigriebia: nieko ten nebėra, kam berakinti.
    Uždėjusi ranką ant išsipūtusio pilvo, kur spurda nauja gyvybė, vartosi Kristupienė.
    - Dieve dieve, kada tos girtuoklystės pasibaigs?..
    Ir žiūri į temstantį kiemą didelės, gilios, rimtos jos posūnio Juzuko akys. Jo smulkučiame dailių bruožų veide gailesčio ir širdgėlos atšešėliai. Nuo sienos į jį žvelgia velionė motina.
    Ankstyvą lapkričio rytmetį, kai saulėje žėruos ledu aptrauktos balutės, čežindamas sušalusią žolę, Juzukas eis pas dėdę Kazimierą skolinti geldos prausti naujagimiui. Kristupas galėtų ir apie tai pagalvoti, Reikia užkamšyti tvartelio ir gryčios spragas, reikia malkų, reikia būsimam kūdikiui vystyklėlių. Kaimynai ateina pasiklausyti Ambraziejaus. Jam negalima rūkyti, o jis traukia papirosą po papiroso. Paklausyk, ką sesutės dainuoja... - ir godžiai užtraukia dūmą. Vizgirda irgi sukęs apsukęs jau čia, pas Kristupą.
    - Velnias jus gal apsėdo, sakau.
    - Sėsk! Sėsk!
    Dainuoja trise, smarkiau už visus Vizgirda, kuris neturi klausos, užtat koks nirtulingas jo balsas. Ko gero, dar ir Kazimieras ateis. Jeigu ne pirmininkės orumas, neištvertų ir Konstantienė. Kitados nuo jos balso visa bažnytėlė skardėdavo. Bet dabar, kai tapo pirmminke, - nė žodelio apie tai. Kas dieną laksto miestelin.
    - Ko taip išsipusčius, kur leki? - pastoja jai kelią Vizgirdienė.
    - Valsčiun. Va, koks popierių pundas.
    - Gal ji pas gydytojus laksto. Teiraujas, kodėl vaikų neturi, - sako Vizgirdienė, įėjusi trobon, savo vyrui.
    - Ne vaikai jai dabar galvoj. Matai, kad valdžios reikalais užsiėmusi. Vaiką jai šitas darbas atstoja, - sako tampydamas kelnes Vizgirda.
    - Eik tu, eik, kuriai moteriai vaikų nereikia. Manęs neapgausi. Mačiau, kaip barė Juzuką, kam morkas iš jos lysvės rovė, - plūsta, trepsi kojomis, vytele grasina, bet nešeria ir pati juokiasi, kad jis toks išsigandęs...
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page