r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI

[5]

    Trobos - Daukinčių, Vizgirdos... "Ko Vizgirda taip dėbčioja į mane, nesuprantu. Erkė, ne erkė, tiesiog..." - trūkčiojo pečiais Bendorius, vis spartindamas žingsnį.
    Pušynėliai, pievos, skardžiai - Asiūklio ąžuolas, Daukinčių lanka, Mildžiaus šilelis, Maldonio pakriaušė - šitaip jie dar ilgai bus vadinami. Žalios minkštutės samanos, papartynai. Juos perėjus, į pietus vėl atsiveria plyni laukai, kalvos... Po kairei mažos, tarsi prilipusios prie molėtų šlaitų, Bėdžių kaimo sentikių trobelės, žalsva cerkvė skardiniu stogu, prie akmeninės, juosiančios drebulyną tvoros - kapinės su įkypais kryžiais, kurių pažiūrėti pulkais lekia ūgtelėję kaimo vaikai, nors ne mažiau juos masina cerkvės vidus: kaip ten meldžiasi, kaip atrodo ikonos... Tačiau pavakariais ar naktimis tankiame kapinių drebulyne baidosi arkliai, o vienas kitas žmogus net šmėklų yra matęs ar balsus girdėjęs.
    Rytų pusėje, už gero kilometro, kur baigiasi ilgas, siauras, liežuviu vadinamas miško ruoželis, matyti kalvio Kainoriaus stogai. Atokėliau - kalkėmis išbaltinta Brazdžiūnaičių trobelė. Jaunesnioji, Rozalija, su kuprele. Kainoriaus beržynėlyje ji gerokai išgąsdino Bendorių - taip netikėtai išdygo rudeniškoje pilkumoje. Stebėdamas, kaip ji tūpčioja prie žemės, kažką rankiodama ir žvalgydamasi į šalis, net matydamas jos pintinėlę, vis negalėjo patikėti, kad čia moteriškė, - manė, gal koks persirengėlis, ko jis ten ieško. Moteriškė krūptelėjo prašnekinta ir taip pasigręžė, kad net gyslos iššoko iš įtempimo, net akys paplūdo krauju. Šnekėdama ji taip sumurmėjo žodžius, kad, rodos, kokio išdykusio vaiko pirštai brūkštelėjo per jos storas lūpas.
    Kur tik ją sutiktum, vis ji su nešuliu, bet jeigu norėsi padėti, nesileis, nors ir sakys malonius dėkingumo žodžius, - taip ji atsikratė ir Bendoriaus, kuris norėjo panėšėti jai krepšį. Negana to, ir kelią pirmoji užleido. Jai per keturiasdešimt, serga rože. Dienų dienomis uogauja ar grybauja, tarsi gamta ją būtų sutvėrusi tokiam darbui, prilenkdama prie žemės ir taip įstatydama akis, kad jų beveik neįstengia pakelti. Jai išnirus iš kokio krūmokšnio, krūpteli ir zujantys po miškelius kaimo vaikiščiai, bet Daukinčio Juzuką - jis auga be motinos - ji pašnekina kuo maloniausiai: siūlo jam uogų, kartais net nori paglostyti, bet susilaiko pamačiusi, kaip vaikas susigūžia. Gyvena ji su seserimi Aurelija. Kasdien jos eina miestelin. Aurelijos vyras ir sūnus dingo be žinios per karą, bet ji tebetiki, kad dar atsilieps, vis lekia į paštą su telegramomis ar laiškais, tempdama paskui save klupinėjančią seserį, kuri, vos atgaudama kvapą, mėgina ją perkalbėti - abu jie tikriausiai žuvę. Tačiau niekada nepaprašys, kad sesuo taip nelėktų.
    Eidami senais žilvičiais apsodintu vieškeliu į rytus, pasieksim sode skendinčią Naglio sodybą - jo brolis buvo prie Smetonos aukštas valdininkas. Čia netrukus bus ūkio sandėliai, kontora, kultūros namai, sporto aikštelė... O toje molio trobelėje gyvena laiškanešys Strazdelis, apykurtis, apyžlibis, bet labai šnekus, skubrus, apie visa nusimanantis, apsišvietęs. Kartais, atvilkus laikraščių ir laiškų prikimštą krepšį į kieno tuščius namus, jam tenka griebtis ir gana neįprastų darbų - padėti besiveršiuojančiai karvei, pasaugoti paliktą vaiką ar raišioti atitrūkusius galvijus.
    Tolėliau - medžiuose skęstantys Kaušpėdo namai, po kairei gyvena Kazimieras Daukintis. Pirkelė, klojimas, tvartas, keletas užskurdusių medelių. Štai ir Kazimieras stovi kieme, rūkydamas pypkę. Džiugiai suinkšdamas, prie jo puldinėja rudas šunelis. Ciuc, eik būdon, sako sutrepsėdamas. Padžiūvęs, smulkių, aštrių veido bruožų, rusvais užsirietusiais ūsais. Ilgai su juo šnekėjosi Bendorius. Čia jis net užmiršo, ko atėjęs. Kazimieras jį pavaišino namine, papasakojo, kaip lenkų nelaisvėje valgydavę odas, šikšnagalius, varnas, užsiminė apie Žaliosios Žalnierių, Mandžiūrijos sniegynuose abi kojas palikusį, išsitraukė iš aprūkusios palubės Mikaldos pranašystes ir paskaitė apie du gaidžius - raudoną ir baltą, - tačiau Bendoriaus akis traukė dukterys, ypač jaunesnioji, Genovaitė. Ji rankiojo darželyje nasturtų sėklas. Drovi, dailiai nuaugusi, muzikantų kvieslė, geriausia šokėja.
    Paskui šeimininkas aprodė kurpalius, šeiveles, kuriomis jis mezga tinklus, ištraukė ką tik nuveltus veltinius ir keiksnodamasis ėmė girti savo darbą. Įsismaginęs šūktelėjo palei krosnį brazdančiai moteriškei, kad paskrudintų lašinių ar dešros papjaustytų. Tačiau pati jo žodžius nuleido negirdomis: tebetupinėjo po trobą, šnirpščiodama suplota nosim, timpčiojo skarutės mazgelį, kilnojo apdegusias pliauskas, raukėsi, stumdė puodus, tuo rodydama visą savo gyvenimo skurdybę ir vargą. "Griausmo ten šnirpštauji?! - neteko kantrybės šeimininkas. - Lašinių paskrudink, tau pasakyta!" - "Lašinių!" - gaudydama orą, ėmė šaukti moteris. Iš kur ji paimsianti lašinių?! Berniokai ir virvagalius, ant kurių kabojo lašiniai, apčiulpę.
    Kad ir ką Kazimieras sakytų, kad ir kaip šauktų, vis vien savo pačios neperrėks - net balso neteko su ja kariaudamas. Įprastinė scena: vienas tūžta, grūmoja visokiais daiktais ir rakandais, kokie tik pasitaiko po ranka, kitas sėdi prie lango ir laukia užpuolamas, papsi pypkę ir stebisi neatsistebi, iš kur tokioje išdžiūvusioje, paraudusiomis nuo dūmų akimis būtybėje tiek piktumo. Jis irgi dykas nesėdi - tai mezga tinklus, tai niuksi vagoje bėrioką, tai eina miestelin su tinkamais žmonėmis pasišnekėti, gal kokią savo prekę įpirš, užmegs naudingą sandėrį...
    Nepasakysi, kad ta moteris vien ant savo vyro širstų - iš pačių jos kaulų sunkiasi piktumas, senas, surambėjęs, iš pačios žemės, sausos, smėlėtos, skurdžios, kur šaknys jau seniai nebegauna reikiamo peno.
    Tokios rietenos - būtiniausia jų gyvenimo sąlyga. Kazimieras pačią taip ir tekalbina, kad pakiršintų, vis vien, ką jis pasakytų, - širs. Užtat kai persiunta vyras, pati sudreba kaip epušėlė. Iš karto balsą nuleidžia šniaukrodama, keletą ir taikesnių žodelių pasako, plyksteli kažkas veide it skaidri ugnis. Kas juos žino, gal todėl ir plūstasi, be paliovos stebėdamiesi vienas kitu, kad tą seną ugnį pakurstytų. Telaukia, kol ji plykstels visu kaitrumu.
    Tą pajuto ir Bendorius, o Kazimiero žodžiai: "Et, nepaisyk. Jai kad tik rėkt. Žinia, visos jos ne kitokios", - svečią net pralinksmino. Giliai įkvėpęs oro, jis išgėrė dvi taureles pagrečiui. Išėjo iš šių namų linksmas, atjaunėjęs. Nuo vieškelio dar atsigręžė: Kazimieras jam nežymiai mojo iš prieangio, besikuičianti daržely mergina ištiesė nugarą, šyptelėjo... "Ech!" - pagalvojo ir stvėrėsi už galvos: nelauktai atlėkė vėjo gūsis, vos nenuplėšęs nuo galvos kepurės, nušvilpė nešdamas spėjusius pradžiūti žilvičių lapus ir kviesdamas iš paskos. "Žmoniškumas... Už viską svarbiau žmoniškumas", - pagalvojo svečias, toldamas nuo šitų namų ir vis spartindamas žingsnius, - jo laukė neatidėliotini reikalai.
    Purvini, apsitaškę, pasiraitoję kelnių kiškas, įlėkė Kazimiero trobon berniokai: Algis, Feliksas, Albertas. Tikri smakai, kemša į burnas. ką tik nutvers. Vienas kaulą, nespėjusį išvirti, iš puodo išgriebė, kitas duonos riekę ir vėl į lauką - gaudyk kaip vėją.
    Visas kaimas žino, kad dar du pavieškelės Kazimiero vaikai guli po žemėmis. Dvyniai. Pranukas ir Steputė. Moteriškė dažnai mini jų vardus. Ir tiedu visuomet čia, troboj. Alkani, murzini, apskurę, zuja aplink besidarbuojančią prie krosnies motiną - neišsiurbė dar paskutinio pieno lašelio. Amžinai alkanos jų burnos, nuolat ieško jie savo motinos...
    Genovaitė nušluosto stalą. Nasturtų ir jurginų kvapas. Rudens obuolio raudonis. Skruostuose verpetuojančios duobutės. Nė viena šio kaimo mergina taip gražiai negalvojo apie sužieduotuves, jaunikį ir baltą nuometą kaip ji. Jos balsas toks, lyg kas ją gundytų ar viliotų, šnekėdamas visokias paikystes.
   
    Kitų durų varstyti nė neverta. Panašūs čia visų gryčių projektai. Nežinomi architektai drėbė jas iš molio, rentė iš rąstų ir akmenų, matuodami iš akies, kad būtų kur prisiglaudžia. Svarbiausias daiktas čia krosnys, jos priešais duris, uždengtos pajuodusiais skardos dangčiais su vienodai išlenktomis rankenėlėmis - serijinė kalvio Kainoriaus gamyba. Krosnis perskiria gryčįą į dvi dalis - miegamąjį ir virtuvę. Panašios gryčios visų Daukinčių - Kristupo, beje, su grindimis, siauručių dailių lentelių lubomis, pertvėrimu. Kitur - daugiau ar mažiau išradingos šio projekto variacijos.
    Visi Daukinčiai priskiria save prie vidutiniokų, o Vizgirda save net laiko kiek stambesniu ūkininku: nors tik devynis hektarus teturi, tačiau žemė gerėlesnė. Vizgirdos visa buvo numatyta, paskaičiuota net, kiek kuris alksniokas kainuotų... Šykštus taupumas, augantis diena po dienos, buvo pirmoji jo sėkmės sąlyga. Ir Daukinčių žemėse jis buvo numatęs keletą derlingesnių lopelių.
    Nežinia kokiai kategorijai priskirti ir Maldonį - dvidešimt penki hektarai. Tiesa, didžioji dalis pušynėliai, smėlynai, pelkės. O Užpelkis, Diržys? Pastarasis bent savo noru viską atidavė. ("Tokia, matyt, dievo valia", - tepasakė.) Kokiai kategorijai priskirti kalvį Kainorių? Trys kategorijos tėra: biedniokas, vidutiniokas, buožė. Bet ir buožėmis ne visus pavadinsi, nors jie ir būtų į tą pusę, ir vidutiniokas ne kiekvienas, kuris save tokiu laiko.
    Kelias paras nemiegojęs, nevalgęs, užkimęs nuo dūmų, Bernardėlis piešė apylinkės žemėlapį, visa smulkiausiai sužymėdamas jam vienam tesuprantamais ženklais ir skaičiais, visa matuodamas, sverdamas, seikėdamas dar ir kitokiais matais, ne vien tais, kuriais buvo užsimojęs matuoti, kirpti ir rėžti Juodka. Bernardas kiek išgalėdamas stengsis, kad į jo pasiūlymus, pataisas bei dvejones būtų atsižvelgta. Nors apylinkės sekretorius Bartkus gana kantrus, linkęs į viską įsigilinti vyras - jis ilgai studijavo didžiulį, apzulintą žemėlapį, kurį Bernardas patiesė ant stalo, klausėsi, linkčiojo galva, kai ką suprasdamas, kai ko niekaip negalėdamas suprasti, su kai kuo sutikdamas, - tačiau, besiklausant pernelyg karštų Bernardo įrodinėjimų, baigėsi ir jo kantrybė.
    - Kam tu vis kiši tą Kazimierą? - paklausė Bernardėlį. - Ir Užpelkį? Ką reiškia visi tie tavo šauktukai, klaustukai?
    - Kazimieras mūsų žmogus, o Maldonis ne, tik dėl vaiko aš čia pažymėjau, - pasilenkdamas prie savo žemėlapio, paskubomis ėmė aiškinti Bernardas, bet Bartkus su Juodka nuginė jį šalin.
    - Mes savo galvas turim.
    - Tik tokių mums betrūko! - šūkaliojo Bartkus.- Bernardėlių! Gyvenimas yra gyvenimas, o Bernardėlis taip ir liks Bernardėlis, - šnekėjo Bernardui išėjus Bartkus, vis dėlto tebedirsčiodamas į patiestą ant stalo didžiulį apzulintą popierių. - Ir tiek kantrybės turėk, net trobesius išpiešė! O čia kas? Medžiai... aviliai... takas... Bityną steigsim, ar ką?! Kam to reikia? Pirma tranus iškrapštyk, o paskui atsiras ir bitės. Kaip jis nesupranta?!
    - Jis labai nori būti teisingas, - užstojo Bernardą Juodka. - Net legendos apie jį ten, kaime, sklinda. Dabar, kuriame tik kieme pasisuksi, visur išgirsi: Bernardėlis sakė... Bernardėlis žiūrėjo... buvo atėjęs... jis sutiko, jis matė... leido... žadėjo... aš jam sakiau... Kai reikia, visi stveriasi Bernardėlio, kaip už mūro glaudžiasi. Net buožės, kaip skęstantys šiaudo, griebiasi Bernardėlio.
    - Bėdos čia nėr: su buožėmis tai jam tikrai nepakeliui, - niūriai pratarė Bartkus.
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page