r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI

[4]

    Šią akimirką, užsimaukšlinęs plačiakraštę skrybėlę, su cigarete dantyse, ilgu paltu, visų sveikinamas ir kilsčiodamas skrybėlę, Maištas žengia rūko nudrengtu miestelio grindiniu. Stabteli prie skelbimų lentos, ant kurios apiplyšęs paauglys klijuoja jo nupieštą afišą, pašnekina jį, duoda saują saldainių, paėjėjęs atatupstom, ta afiša pasigroži. Jo ausis pagauna prie malūno užkardos dunksinčio motoriuko garsą, neįprastai skardų palšame rūke. Kalena kaip kulkosvaidis, pagalvoja kiek pasiklausydamas. Tas motoriukas suka zeimerio pjūklą - sakų, medienos kvapą Tautgiras užuodžia net čia.O gal tai kvapas eglinio karsto, kuriame prieš keletą savaičių Tautginas nešė Mildžiaus gaujos nužudyto Beržėno palaikus?
    Motoriuko garsui antrina už miestelio, ant patižusios molio kalvos, burzgiantis traktorius - visa tai kada nors atgis posmuose. Tačiau dabar ne eilės Maištui galvoje: reikia kuo greičiau išsklaidyti miestelyje pasklidusius gandus apie Karužienę, nuraminti pašėlusiai tvaksinčią širdį. Eina jis į liaudies gynėjų būstinę, pas Juodką.
    Šis sėdi už stalo papirosų apskrudintais kraštais. Šalia pistoletas, diržas. Kitame stalo gale Skarulis, žemas, pečiuitas, atsikišusia nosim, įdubusiais skruostais. Jis gal ir išnešiojo tuos gandus - buvo pas Oškutį. Su neslepiamu apmaudu Maištas dirsteli į Skarulio veidą, į jo didelius kerzinius batus užsirietusiais galais, diržą, perjuostą per įdubusį pilvą, įbeda tiriamas akis į užsikniaubusį ant stalo Juodką - šis jo lyg nemato.
    - Sėskis, būsi svečias, - Juodka nepakelia galvos.
    Maištas nusviedžia į kampą skrybėlę.
    - Ne svečiuotis čia atėjau.
    - O ko? Dabar, kai tokie dalykai paaiškėjo, pas mus tegali būti tik svečias.
    - Kokie dalykai?! Šimts perkūnų! Aš jus visus!.. Tas Oškutis, nupiepęs ožys!.. Prie sienos tokį! Veskit pas jį mane kuo greičiau, aš jam
    parodysiu! Ak tu!.. - Palauk tu, taip nerėk, nors kvapą atgauk.
    - Tu, - atsigręžia Maištas į Skarulį, - tuos pletkelius išnešiojai?! Žinau, esi kaip boba.O dar su šautuvu.
    - Matau, šiandien mes nesusišnekėsim. Išeik, - sako Juodka.
    - Šitas tegu išeina!
    Juodka mosteli Skaruliui, ir pastarasis, karčiai šyptelėjęs, dingsta už durų.
    - Einam! - vėl ragina Maištas Juodką.
    - Pas Oškutį? Niekur aš neisiu. Jis niekuo dėtas. Karužienė, ta velnio boba...
    - Primelavo... Juodka, argi tu nesupranti, kad Oškutis, norėdamas išsipainioti, primelavo? Tas laputė... Žinau aš tokius!
    - Nė atidaręs jis tos skrynios nebuvo.
    - Velniam slėpė?
    - Jo nesupaisysi, jis toks žmogus - pats nežino, nei ką turi, nei ko jam reikia.
    - Et, - susiraukia Maištas. - Aš juk sakiau: visus juos reikia išbuožinti, nieko savo kad neturėtų. Kitaip galo nebus! Matai, kas darosi: tas pats siūlas veda nuo vieno pas kitą. Išpurtyti reikia iš jų visas bacilas. Į pirtį visus ir taip pašutinti! Tada bus žmonės.
    - Baigei? Pašnekėkim geriau, ką dabar daryti. Tai tu nė iš tolo neprileidi minties, kad Karužienė gvieštųsi tos skrynios? Mėgsta juk puoštis...
    - Nė iš tolo. Ne tokia ji. Ir tu, Juodka, tokią mintį iš galvos išmesk.
    - Pala, - staiga atsitokėja Juodka. - Ar tik tu ne jos siųstas atėjai?
    Jis atidžiai nužvelgia pašnekovą, kuris dabar sėdi nudelbęs akis, žiūrėdamas į savo batų galus.
    - Juk taip? Prisipažink.
    - Nieko ji manęs neprašė, tik puolė su ašaromis, - sako staiga sugniuždamas Tautginas.
    - Ir tu ja tiki? Tiki jos ašaromis?
    Tautginas purto galvą: nieko jis nebesuprantąs, nebežinąs, kuo tikėti, jeigu jau šitokia moteris tos skrynios, jeigu šitokia... tai ne jo jėgoms, ne jo protui, taip ja tikėjęs, o dabar nebežinąs, čia paskutinis lašas į perpildytą kartybių taurę. Paskutinis!
    Nešinas buteliu degtinės, be garso prie jų prieina Skarulis - matyt, Juodka jam bus nežymiai mostelėjęs, ir tas vyras viską iškart suprato. Ant stalo atsiranda trys stiklinės, dešros galas, česnakų... Skarulis baikščiai žvilgčioja į du šnekančius draugus: Juodkos ranka padėta Tautginui ant peties, pasilenkęs jis nori pamatyti Tautgino akis. Pro langą, į kurį Tautginas sėdi nugara, matyti paupys, pasvirę alksniai ir karklai, Savicko pirtelė, palei kurią šmižinėja vaikai...
    - Pilk, ko lauki, - ragina Tautginas tebedvejojantį Skarulį.
    - Aš suprantu, - sako Juodka. - Bėda, kad tu įklimpai, kaip retas kuris iš vyrų įklimpsta. Negali tu be jos.
    - Tu nežinai, Juodka, kokia ji.
    Skarulis pagaliau atsisėda, susideda alkūnes ant stalo, jo pailgas veidas įdubusiais skruostais vos vos šypsosi, geraširdiška, nors gal kiek pašaipi, ta šypsena. Jis turi nuolankią moteriškę, kuri visuomet jį palydi iki gatvės išleisdama iš namų, vaiką turi - tokie dalykai jam nesuprantami.O Juodkos žmona graži kaip reta. Graži ir Karužienė, Gal ir Juodką ji kažkuo traukia - štai dėl ko juodu taip lengvai suranda šneką. Šiaip ar taip, Skarulis įpila, ir jie išgeria.
    - Nuodija mus šita bjaurybė, - Juodka nusišluosto lūpas, - bet... Išgerkim dar po vieną. Toks jausmas, lyg tu išvažiuotum. Ir visam laikui.
    - Ketinu išvažiuoti. Kaip tu atspėjai? Jeigu teisybę šneki, kas man belieka? Be to, čia man ne vieta, nėra man čia kas veikia. Sakau jums, sakau, o jūs? Et...
    - Bėk tu nuo jos neatsigręždamas. Bėk kur nori, apsieisime čia ir be tavęs.
    - Taigi, - pritaria Skarulis. - Mes kaip nors... - ir staiga prityla, pajutęs nuo sienos įbestas uniformuoto vyriškio akis.
    - Bėk, - sako Juodka, - kaip draugas tau šneku, - geruoju čia nesibaigs. Ar vis rašai? - klausia po pauzės.
    - Rašau, - pasitempia Tautginas. Jo žvilgsnis šiandien kaip niekad išsiblaškęs, sutrikęs.
    - Rašyk. Ir apie šitą moterį parašyk, ir apie varnas, klykiančias viršum bažnytėlės. Girdi?
    - Juokauji? - Tautginas įsiklauso. Jo veidu perbėga skaudus šyptelėjimas.
    Ten, virš kalvos, kur stovi seniausia šiame krašte bažnytėlė, pasigirsta išgąsdintų varnų klyksmas, netrukus sugaudžia varpai.
    - Va prieš ką mes turėtume kovoti, o tu siūlai...
    - Oškutis... - nusijuokia Skarulis.
    Pilkos prietemos staiga užtvindo kabinetą, ir paskutinius lašus jie išgeria tylomis.
    Po pusvalandžio Tautginas iš čia išvažiuos, kad, nė metams nepraėjus, vėl sugrįžtų ir patektų į sužvėrėjusio Mykolo Mildžiaus nagus...
    Išleidęs Maištą, Juodka valandėlę sėdi nuleidęs galvą, abiem rankom įsirėmęs į stalo kraštą, atsišliejęs į kėdės atkaltę; retkarčiais pabarbena pirštais, pažiūri į savo molinus batus. Skarulis sėdi priešais, nenuleisdamas nuo jo akių.
    - Ar jis kur nenublūdins? - klausia Juodka Skarulį.
    Šis tyli.
    - Velniava! Tokios velniavos dar nebuvo, - sako Juodka. - Ot gyvatės, o ta šliurė! Ką man su tuo Oškučiu daryti, a? Žinai, kas jam gresia? Kaltas, o nuėjom - nieko neradom Nustatyk dabar jo kaltę, pasverk, įrodyk. Supranti? Nieko tu nesupranti. Tau tik įsakyk, paliepk.O ką aš tau įsakysiu, a? Savo galvą turi, eik ir nuspręsk. Visa ant mano pečių, paskui kiekvieną sekiok, nusigręži - tuoj iškrečia kokį velnią. Na o Diržiai ar ne priešai - banditą slepia, Užpelkis, Maldonis - po trisdešimt hektarų turi?
    Tarpduryje staiga išdygsta blyškus vyriškis didelėmis, ryškiomis akimis. Jis visas - dėmesys ir tyla.
    - Ko nori? - Juodka pakelia galvą.
    - Diržiai nekalti. Jie dori. Ir Užpelkis doras.
    - Iš kur žinai, kad nekalti?
    - Matau. Čia negalima apsirikti.
    - O Vygandas Mildžius? Bandito brolis?
    - Jie seniai nebe broliai. Ir Maištas galėtų paliudyti. Jis man pasakojo...
    - Viską tu matai, viską žinai. Tik mes nieko nematom, nieko nežinom. Gal ir Oškutis tau doras? Vienam - visa sugedę, visa reikia iš naujo pradėt, kitam - dori. Gal Daukinčių Konstanto prisiklausei, kiekvienas jam doras, tik ir girdi iš jo - doras. Visuomet tu pertekęs kažkuo. Galvoji, amžinai galvoji. Vienas - tverk, bausk, kitas - palauk, reikia pagalvoti, reikia pabandyti įtikinti. Eik ir agituok, jeigu nori. Matai, kas čia darosi, o tu žiūri žiūri kaip šiandien gimęs. Pažiūrėsi, ir jie susipras, atiduos gyvulius, visa.
    Kažkoks nepasotinamas alkis žvelgia iš šio vyriškio akių, kažkoks vaikiškai tyras spindėjimas. Visokių kalbų gali Užpelkiuose išgirsti apie šį žmogų - vieni jį vadina Bernardėliu, kiti Bendorėliu, treti Bendoriumi, net amžiaus jo gerai nežino - vieniems jis jaunas, kitiems pagyvenęs. Vieni sako, kad tai "aršus komunistas", kiti - kad minkštas, be galo teisingas žmogus, atsidavęs teisybei, nieko nenorįs, tik teisybės, ir kad okupacijos metais ant jo krūtinės išdeginę žvaigždę, kad per karą buvęs kontūzytas. Net jo tautybės niekas čia gerai nežino. Vieni į jį kelia vilties kupinas akis, patiki jam slapčiausius dalykus, kiti ant jo tūžta, tretiems jis tik Bendorėlis. Šnekama, kad Bėdžių kaime (užpelkiečiai gražiai su to kaimo sentikiais, kurių dauguma dailidės, staliai, sugyveno ilgus metus, šelpdavo, jeigu kurį ištikdavo bėda) jis turįs giminių.
    Suprasti šitą žmogų sunku. Kartais jis mindžikuoja tarpdury, lyg tik ir lauktų, kada ant jo užriksi, tačiau, kai imi kalbėti globojamu tonu (taip su Bendoriumi elgiasi Juodka), pamatai, kad toks tonas visai netinka. Kai užrinki, manydamas, kad jis krūptels, pabals, susiduri su nelaukta drąsa. Įsikarščiavęs jis šneka užsikirsdamas, gestais aiškindamas savo žodžius, o kartais - ramiai, įtikinamai žvilgčiodamas pašnekovui į akis; šiltas ir draugiškas jo žvilgsnis. Bet ne visiems. Yra žmonių, kuriems jis į akis niekada nepažvelgs, yra akių, į kurias jis žvelgia griežtai, tiriamai. Kartais Bendorėlis toks patiklus, net naivokas, visi žino, kad yra kontūzytas, gal dėl to tokios tyros Bendorėlio akys, dėl to drumzlinos, apsiblaususios, dėl to jis šneka vienaip, o ne kitaip. Kartais Juodkai kažkodėl net atrodo, kad Bendorėlio lūpos staiga ims trūkčioti arba jį ims traukyti mėšlungis, krėsti šaltis - kartais jis būna taip susijaudinęs, taip nori kažką paaiškinti, išsakyti, įteigti, tačiau mato, kad juo visiškai netikima, kad iš jo tik pasišaipys arba piktai nuvarys šalin. Pats Juodka kartą stebėjosi: kalbiesi su juo ir aiškiai matai - reto proto žmogus, o dingsta iš akių - Bendorėlis. Aiškiai matai - sako jis teisybę, o tu kažkodėl nenori jos paisyti. Žiūri jis į tave tiesiai, dorai, o tu suki akis į šalį, galvoji sau apie jį kažką niekinga ir visuomet paspartini žingsnius, kai jis eina šalia, ir šnekiesi daugiau su kitais, tik iš mandagumo leisdamas Bernardėliui įterpti vieną kitą žodelį, kad pajustų, jog jis čia paskutinis, tačiau jo žodžius iš karto užmiršti. Paskui nei iš šio, nei iš to susigriebi, norėdamas atpirkti kaltę, vėl kreipiesi į Bernardėlį, manai - apsidžiaugs ir taip įsiplepės, kad nebesustabdysi, o jis tyli, negirdi, nė nepaiso tavęs - nereikia jam jokių malonių. Visuomet nori, kad jo butų viršus, kad jo visur būtų paisoma, pamanai. Be galo opus ir užgaulus, nusprendi, bet tas lyg pasityčiodamas prašneka taip, kad pats savęs susigėsti. Todėl nuolat save reikia tikinti tuo, kas ir taip akivaizdu, ką jauti iš kiekvieno Bendoriaus žodžio, balso virptelėjimo, bet susigriebi po laiko - pašnekėjai su... Bendorėliu. Nenori, negali visuomet jo paisyti, ir pats nežinai kodėl, gal dėl to, kad tik teisybė, nepriekaištingiausia teisybė ir dora šneka jo lūpomis, žvelgia iš perregimų akių. Visiems kiek nejauku su Bernardu, niekas nežino, kaip elgtis su juo, - toks jis paprastas, kuklus, tylus, taip nemėgsta nieko, kas išpūsta, žaibuoja, talžo, kurtina, pilna didystės ir neretai užgožia tai, kas iš tikrųjų kilnu. Jeigu jie nori, tegu laiko jį Bendorėliu, jis ir prieš tai nemaištaus. Ateis laikas - jį įvertins, pamatys. Jis neskuba, nelenda į akis, nepostringauja. Iš pažiūros silpnas, bet įveikti jo neįmanoma, apgauti taip pat. Atmesdamas visa, kas perdėta, nuplėšdamas visas kaukes, jis eina kaip ir gyvenimas; jeigu tai jauti ir žinai - tau nėra ko trankytis, plėšytis, kam pavydėti.
    Kaip niekas Bernardėlis myli vaikus, gal dėl jų, ypač tais metais, kartais būdavo toks nepakantus, kategoriškas, įsakmus... Galime dar pridurti, kad Bernardėlis - tai retas gebėjimas matyti kiaurai, ners ir kaip gudrautum, išsisukinėtum, nors ir kokius žodžius sakytum - jis žino, ką liepia pareiga, ką bailumas, ką sąžinė... Tai suktinės dūmelis, vilnijantis iš apkasų, kai kareiviai sėdi nusivožę šalmus, braukia per suprakaitavusias kaktas ir rūko dairydamiesi po laukus.
    Reikšminga tyla stoja visur Bernardo vardą ištarus, vieni suka į šoną akis, kiti atviru žvilgsniu žiūri priešais save, bet daug yra ir tokių, kurie kaista, vaiposi - Bernardėlis...
    Štai kodėl. Juodkai šūkaliojant ant Bendorėlio, - paprastai Juodka su juo elgiasi tėviškai, kalba globėjišku tonu, tačiau šį kartą jo kantrybė baigėsi (gina visokius buožes!), - Skarulis sako:
    - Tu jo taip neplūsk, nereikia. Tegu eina pats, pasižiūri.
    - Taip! Tegu eina! Kai pykštels jam iš pakrūmės, tada įsitikins.
    - Ir eisiu! - atkerta šis.
    - Eik, eik! - moja Juodka, plaikstydamas ant stalo padėtus popierius. Užteks galvas kvaršinti - įslenka kaip šešėlis, tyli ir žiūri.
    Pasekime ir mes paskui šitą vyriškį. Vėliau visokių apie jį bus kalbų - vieni tvirtins, kad tą dieną Bernardėlis vilkėjo apzulintu kareivišku švarkeliu, senu, be antpečių, kiti (Vizgirda), kad buvo užsikabinęs medalį ("Tris ar keturis", - didžiuodamasis savo svečiu, sakys Daukinčių Kazimieras), treti - kad inteligentiškas, ketvirti - kad jau toks paprastutis, švelnus. "Švelnus?!" - šoks Užpelkis. "Aš iš karto pamačiau - doras žmogus, oi doras, - keldamas perspėjantį pirštą, tvirtins vėliau Konstantas. - Bet kalba su akcentu. Į Bėdžių Radzivoną panašus, gal tas senis jo dėdė". - "Invalidas, ir ranka išsukta per riešą. Gal ten lageryje (ranka Bernardo tikrai neišsukta), - sakys Vizgirdienė (Bernardėlis vos neužduso nuo jos gailestingumo; Vizgirdai nematant, ji net duonos norėjo ateiviui įbrukti). - Žiūrėjau žiūrėjau aš į jį, ir vis neišėjo iš galvos vienas rusų kareivis. Sacharino berniokui vis atnešdavo, gal tas pats, sakau. Ir šlubčioja". (Svečiui batas buvo nutrynęs koją.) "Kad šlubčioja, ir aš mačiau, - pasakys Konstantas. - Ale geras žmogus, išsyk pamačiau, kad teisingas".
    Su Vizgirda Bendorius pasikeitė trumpais kaip išbandantys smūgiai žvilgsniais...
    "Aš noriu, kad tu būtum žmogus", - pasakė Daukinčių Kristupui Bernardas, sutikęs jį su duonos kepalėliu grįžtantį iš miestelio. "Žmogus aš ir esu! Stengiuosi", - atšovė nė kiek neįsižeidęs Kristupas. Tai Bernardą gerokai nustebino. "Stengiesi? Ne, tu darais apgailėtinas, - tie žodžiai Kristupą sukrėtė. - Net savo vaikui gailestį tu keli. Kuo jis taps užaugęs, nepagalvoji?" - "Nebeskaudink manęs, pats žinau", - pratarė Kristupas. Jis išsyk pajuto Bernardui pagarbą. Štai kur žmogus, pasakė užgniauždamas savyje pavydą, kurį kėlė esmingiausia Bernardo savybė - reiklus tvirtumas ir pagarba žmogui. Taip atsitiko gal dėl to, kad Kristupas niekada neklausydavo, ką kas šneka, pas visus ateidavo be menkiausio išankstinio nusistatymo, prie visų braudavosi, nepaisydamas jokių valdžios ženklų, kažkaip nirtulingai, kartais net su nesuprantamu skausmu ieškodamas žmogaus. Net dėkingumas jį apimdavo tikrai gerą ir kilnų žmogų sutikus.
    Bet Juodka, tvirtas, veiklus, valdingas, nemėgstąs svyruoti vyras, Bernardo kažkodėl ilgai neįstengė suprasti, kartais tiesiog nežinodavo, ką apie jį ir galvoti, kaip su juo elgtis, ypač kai šis atmesdavo tėvišką globėjišką Juodkos toną, kai žiūrėdavo į Juodką skvarbiai, tvirtai, žmogaus, turinčio į jį kažkokias teises, žvilgsniu. Toks Bernardėlio žvilgsnis ilgai neduodavo Juodkai ramybės, ir kartais jam norėdavosi pasiųsti tą Bernardą velniop, šitaip jis buvo kartą bepasielgiąs, jau rausėsi, ieškodamas popieriaus raportui, tik ūmai išbalęs Bernardėlio veidas, jo siauros virpančios lūpos, akys - kokiomis akimis jis žiūrėjo! nė vieno, net prie sienos statomo, veide Juodka nebuvo matęs tokios nevilties, tokio skausmo - jį sulaikė: taip išbalti gali tik nepaprastai ištikimas žmogus, žmogus, kuriam be galo brangu visa, už ką jis kovoja, ką daro. Nuo to karto Juodka su Bernardu ėmė elgtis kitaip: nė pats nepajuto, kaip dingo globėjiškumas, pašaipos, neretai gana kandžios ir turbūt galinčios labai įskaudinti. Deja, per vėlai - riba taip ir nespėjo ištirpti.
   
    Paėjėję palei pušynėlius ir paupio pievas į vakarus, už gero kilometro nuo miestelio atsidursime kurmių išvarpytoje pievoje priešais Maldonio namus - jie ten, dirvonėlyje, ant kalniuko. Ant stogo apipuvę žirginiai, yra klėtys, šulinio svirtis - visa kaip kitų žmonių, bet kodėl taip sunykę, apleista, sunku paaiškinti. Sako, kad Maldonis labai spaudęs savo samdinius (berods porą turėjo), mėgęs, kad už jį kitų visa būtų padaryta, ir dabar kažko vis tebelaukiąs. Šnekama, jog net aukso pasislėpęs turįs, bet kur - nė jo pati nežinanti. Badantis akis skurdas, esąs tik gudrybė, nes tai suktas, oi suktas žmogus - pasakytų net Konstantas.
    Maldonienė ką tik pamelžė karvę ir pilnu putojančio pieno kibiru nešina - jų karvė geriausia visoje apylinkėje, olandų veislės, - eina į trobą. Kieme pastato kibirą ir, pisidėjusi prie trumparegių akių ranką, apsidairo - retai kas pro jų namus tepraeina, o ji vis dairosi ir dairosi, lyg ko lauktų, matyt, toks jau įprotis. Tačiau, kad ir kiek ji žiūrėtų, pamatys mus tik tuomet, kai per keletą žingsnių prieisime, gal dar šūktels kurį vardu, bet, aišku, apsipažins, ir bemat užges jos veide plykstelėjęs džiaugsmas. Ims teisintis ir stebėtis: kaipgi čia yra, žmonių nebeatpažįstanti, vis silpstančios akys, ir sąnarius taip gelia, taip suka, lyg kas yla gremžtų, sunku ir apsakyti, oi oi, kraipys delnais suspaustą veidą, lyg jai dar ir dantį skaudėtų. Vos kojas pavelkanti, o jis (vyras) per dienas drybsąs ant krosnies, kad nors žabų pakapotų ar karvę perkeltų, nieko neprisiprašysi, utgi bulviena nearta, šnekės ji droviai nukaisdama, ypač jeigu pasiūlys užeiti gryčion - ten tokia netvarka, - ir visaip teisindamasi puls šluostyti suolų, rankioti nešvarių indų. Asla jų išdubusi, dvokianti, sienų apmušalai apiplyšę. Bet akį iš karto patraukia ant apskretusio suolo sėdintis vaikas, mažutis, žirklėmis iškandžiota galva, apskuręs. Pasispaudęs po pažastimi storą išgeltusią knygą, jis dūlina užpečkin. Kokios jo akys, su kokia viltim jis žvilgteli į ateivius! - matyt, nori kažką papasakoti, pasiskųsti. Tėvas jį amžinai plūsta, kad neina patarnauti mišioms. Tėvo priekaištai tokie, lyg vaikas suaugusio protą turėtų. "Pakalikėlis! - siunta.- Parmazonas! Kiek dabar tokių prisiveisė! Dievo jam, snargliui, nėra, matai, kas dedasi.O svieteli svieteli! Gal jį šėtonas apsėdo, ar kas. Ot rupūžės, tu pamanyk!" - šaukia sukaliodamasis po trobą, paskui nutveria duonos plutą ir vėl lenda į migį. Tačiau ir iš ten dar ilgai barasi ant savo vaiko, prisigūžusio prie storos apšiurusios knygos.
    Tai jį, tą vaiką, ilgai šnekino Bernardas Bendorius, paliko jam ir šią knygą (rodos, Servanteso "Don Kichotas"), žvilgčiojo jam į akis, nuolat kartodamas: "Jeigu kas - man pasakyk... Aš dar užsuksiu. Gorkį atnešiu. Įdėmiai skaityk". - "Ką?" - pakėlė dideles, nieko nesuprantančias akis vaikas. - "Gorkį, - pasakė sukdamas prie durų svečias. - Atsimink, gorkij, gorkij, rusiškai reiškia kartus, - aiškino jam lyg nebyliui. - Tfu, pipirai. Čia toks vardas, supranti?" Nors vaikas nieko neįstengė suprasti, tačiau šio rašytojo pavardė jam įstrigo atmintyje. Su Kristupo Juzuku jiedu po daug metų skaitys Gorkio raštus, spėlios, kodėl taip karštai tas žmogus ištarė šitą vardą, ko jis ieškodavo ir ką rasdavo vieno humaniškiausių rašytojų knygose, vis gilinsis, aiškinsis, bet tai nebus žodžiai, lėkšti, banalūs, mokykliniai, kol dar kartą perskaitys apsakymą "Makaras Čiudra", sakmę apie Danko, pjesę "Dugne" ir kitus kūrinius; skaitys juos vis iš naujo, kaskart daugiau įžvelgdami, smelkdamiesi į savo širdis, o tuo pačiu atrasdami ir šį rašytoją bei žmogų.
    Ten, slėnyje, atokėliau nuo namų, prie upės, stovi pirtelė. Pirtelė kaip pirtelė, dar neseniai statyta, neįrengta - Maldonis jos taip niekad ir neįrengs, - bet kokios jos sąsparos: jų rąstai per gerą sieksnį išsikišę. Kodėl jos tokios, niekas negali suprasti, net Konstantas, nors stebisi ir niekaip negali atsistebėti. Mįslė paprasta: tokius galus Maldonis paliko nenorėdamas "medžio" gadinti. Ta pirtelė - savotiškas rąstų sandėlys. Gal Maldonis kada ją parduos ir, be abejo, pareikalaus atitinkamos kainos už tuos galus.
    Kai po dvidešimt penkerių metų iš miesto parvažiavęs berniokas, tas pats, kurį matėme dūlinantį su knyga užpečkin, parduos šituos trobesius malkoms, didžiausiam Albino suglumimui - toks šio vaiko vardas - pirkliai rinksis puvėsius, mokės didelę kainą, tačiau kiek pavėžėję išdraskys pakelėje ir paliks. Konstantas Daukintis be paliovos visiems tvirtins, kad aukso ten turį būti. Kurgi jie galėję pinigus dėti? Ar kas, amžiną atilsį, Maldonį Motiejų yra matęs besišvaistantį pinigais užkandinėje, rūkantį ar geriantį? Ar kam pavyko iš Motiejaus išsiderėti kokį daiktą - būdavo, dešimteriopai užsiprašys. "Aukso ten turi būti", - tvirtins Konstantas, prisimindamas, kaip Motiejus kaulijančiai kapeikos pačiai kartą pasakė: "Gal ir turiu, bet neduosiu".
    Kodėl gi jis prieš kitus taip pūtėsi, jei buvo skurdžius? Iš jo tik ir girdėdavai - ubagas... tas ubagas... anas... Kad ir jo mirtis. Nė vieno saviškio neprisileido mirdamas, visus su lazda vaikė šalin. "Dėl ko gi jis taip elgėsi? - klaus Konstantas. - Bijojo, kad apie auksą neimtų klausinėti, buvo tikintis, suprato, jeigu klaus - negalima bus meluoti, reikės dalį teisybės pasakyti, kad ir kaip nenorėtų; bent prisipažinti, kad turi, reikės".
    "Nuvažiuoju kartą ligoninėn, - pasakos vėliau Konstantas. - Geras pusmetis buvo praėjęs, kai ten paguldė Motiejų. Sakau, aplankysiu, gal leisgyvis. Nueinu - žiūriu, sėdi toks rubuilis, kaip pomidoras raudonas, net ant rankų rėželiai įsirėžę, kaip vaiko, ir pilvukas užaugęs, žiūriu. Sėdi rankas į kelius įrėmęs, vis į mergiotę žvilgčioja. Kur ji eina, ten ir seka akimis. Graži tokia, visa balta. Tu rupūžėle, misliju, ar tik ne tos mergiotės tau reikia? Pasišnekėjom, pajuokavom, o jis man vis pašonėn niuksi, vis tą mergiotę rodo. Visa dvidešimčia metų jis ten atjaunėjo, maistas geras, kirto kiek telpa. Praėjo keletas dienų, girdžiu - Motiejus numirė. Numirė staiga, kai niekas to nesitikėjo, nespėjęs niekam apie savo auksą prasitarti..."
   
    Bet pernelyg ligai užsibuvome prie Maldonio namų. Lyg ir vėjas pakilo, dar lyti pradės, jau gal ir temsta, geriau leiskimės nuo stataus skardžio per brūzgynus, paėjėkime palei aukštą Maldonio miško sieną, pasukime prie liepto, atremto upės viduryje į didžiulį tarsi Puntukas akmenį, ir pušynėlyje ant kalniuko išvysime Užpelkio sodybą.
    Nuo šio kalno tarsi į bedugnę sminga miškai, nusidriekiantys iki pat pietų horizonto. Lyg ir girdėti: skambčioja kibirai, girgžda varteliai, kažkas pasakoma šnibždomis ir garsiai, norint išsklaidyti tokį įspūdį, suraginamas arklys. Per pušyno šaknis nudarda ratai. Tylu, tarsi kas stovėtų kiemelyje ten ant kalno ir klausytųsi. Dvelkteli dūmų, brogos kvapas, gal kur po egle kūrenamas degtindario laužas, ir aukštas dūmų stulpas, tarsi ką garbindamas ar siųsdamas ženklą, vilnija virš besiblaivančio slėnio.
    Slapčiausiais miško takeliais susisiekia šitie namai su tolimiausiomis apylinkėmis, jais lyg kapiliarais pulsuoja namų gyvybė.
    Į šitas sodybas Bernardėlis ėjo laikydamas ranką kišenėje, iš tolo visa nužvelgdamas, įsidėmėdamas. "Rodyk! Vesk. Eik pirmas, - įsakinėjo jis Petrui Užpelkiui. - Čia ką turi? Rodyk, rodyk. Na, na, ševelis".
    Šit ir dabar šlamšteli vėjas, ir Užpelkis liaujasi samstęs aruode kviečius, klūpo ant rugių krūvos, klausosi. Tas virto sudėjimo, plačių kaulų vyras didelėmis kaip semtuvės rankomis, ko gero, ne toks blogas, bet turtas yra turtas, ir Bernardėlis, vos žvilgtelėjęs į šiuos namus, suprato, kad čia širdies neparodysi. Neparodys jos ir Užpelkis. Prie šių namų Bernardėlį tarsi kas pamainė - vienur toks skurdas, o kitur... Akyse šmėstelėjo Maldonio vaiko veidas, paskui Juzuko, kurį jis ilgai kalbino, net pamokė, kaip reikia ploti strėlei uknolį.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page