r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bronius Radzevičius
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
1 DALIS

PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI

[3]

    Kai Diržio kieme vėl įsiviešpatauja tyla, Mykolas Mildžius išsitraukia sulankstytą degtinės skardinukę ir geria. Išsišovęs Adomo obuolys kilsteli sulig kiekvienu gurkšniu. Perbraukia per burną atžagaria ranka, atsikosi, vėl geria, kol akys pasidaro lyg stiklinės.
    - Kodėl tu manęs taip neapkenti? - klausia Gracielė.
    - Tu dar klausi?
    - Visų žmonių tu neapkenti. Už ką tu juos šaudei?
    - Kas tie "visi"? Daukinčiai? Daukinčiai tik utėlės. Ko jie verti? Kas nori, gali juos traiškyti.
    Vėl jis tą patį, galvoja mergina.
    - O tu ko čia atsivilkai, a? Tau maga pasižiūrėti, kaip aš dabar atrodau. Matau, stebi kiekvieną krustelėjimą, džiaugiesi, žiūri į mane kaip į dvesiantį vilką. Visi jūs dabar džiaugiatės, visi, kas tik buvo menkesnis, kodėl jį engėte, klausia. Ir tu tokia! Visi jūs geidžiate mano pražūties. Bet ne, aš taip lengvai nenustipsiu. Ne vienas dar mane paminės, ne vienas dar ant kelių prieš mane pašliaužios, pirmiausia Maištas. Mildžiaus taip lengvai nepaimsit.
    Žvilgsnis užkliudo suverstus kampe padargus. Sukiužusios rėčkos, geldos, seni kurpaliai, piesta, lopšys, pavalkai su skambaliukais, nukryžiuotasis nutraukta ranka. Senų žurnalų, knygų ir maldaknygių šūsnis. Apdulkėję "Kario" egzemplioriai, "Šaulys". Kurį laiką bukai žiūri į visa tai. Viena knyga ilgėliau sulaiko akis. Viršelyje pasviręs beržas ir varpas. VYGANDAS MILDŽIUS. EILĖS IR SENTENCIJOS. Pasklaido ją karčiai vaipydamasis ir padeda atokiau.
    - Brolio seilėjimasis.
    - Kur dabar Vygandas? - klausia mergina. - Jis net tavo vaiką ketino įsūnyti.
    - Kur? Girdėjau, kažkokioje kontorėlėje įsitaisė, berods buhalteriu. Visur jam namai, visur ir niekur.
    - Tu ir tokių neturi.
    - Aš? Nepainiok manęs su juo, aš vyras, argi ne? - bando ją apkabinti.
    Tavo laimė, galvoja Gracielė, kad tu nežinai, koks esi vyras. Daug ką galėčiau pasakyti, bet nenoriu... bijau. Ji žvilgčioja į jo rankas išpampusiomis venomis, veidą, akis - virpančiais pirštais Mildžius kaišo į šovininę šovinius. Paskui vos vos kilsteli, nori dirstelti pro skliauto langelį, bet Mildžius neleidžia.
    - Nejudėk.
    Jos veide šmėsteli baimė: to ir reikėjo laukti, ji yra sekama. Kiek palinksta į priekį, bet Mildžius uždeda jai ant peties ranką ir, keistai šypsodamasis, sako:
    - Argi mes ne viena grandine surišti? Eisi tu su manim, vaikuti. Nori to ar nenori, niekas neklausia - eisi. Reikia, supranti? Taip reikia.
    Ji dar bando juokauti, nuleisti jo žodžius negirdom, nors širdis pašėlusiai tvaksi - kur ji pakliuvo? kas ją čia atginė? Ėjo nieko negalvodama, daugiau iš smalsumo - kaip jis dabar atrodys, ką šnekės? Anksčiau niekino, o dabar, pasirodo, bijo.
    Gerai, ji eisianti, tik tegu jis nuima ranką nuo peties, tegu apsiramina.
    - Aš ramus, - sako Mildžius. - Kaip niekad aš dabar ramus. Man jau nebėra kas prarasti, dabar aš kaip titnagas. Titnagas, supranti?O tu eisi, nes per daug žinai, daug ką iš mūsų pažįsti. Eisi vien dėl to, kad džiaugiesi, kad man taip atsitiko.
    Žinoma, jie viską gali. Gali padaryti taip, kad nebegrįši, niekam nė akyse nedrįsi pasirodyti, net jeigu paleistų. Visokius gandus paskleis, žinia, koks dabar laikas.
    Jau gerokai apgirtęs, Mildžius tebesidarbuoja su šovinine ir be paliovos vapa: eisi, eisi. Jo akys piktdžiugiškai blykčioja. Šalimais guli tepaluotas skuduras, ji jaučia, kad jis nė sekundėlę nenuleidžia nuo jo akių. Gal tyčia, jai pagąsdinti, čia pasidėjo. Bemat gerklę užkimštų.
    Nervingas atšiaurumas dilgčioja išpampusiose vyriškio venose. Jokio gailesčio, sako jis. Uždelsei, susvyravai - trach, ir baigta. Kukuos tau beržynėly gegutė. Budėk, budėk. Kiekvienas, galintis pasitraukti, tau priešas. Reikia padaryti taip, kad nė vienas kelio atgal neturėtų. Ten, valsčiuose, jie moka prisivilioti, ardyti mūsų gretas. Yra pas mus vienas skaistuolis. Kartą prasitarė, kad esą mūsų gretose tokių, kurie jas užteršė. Ar ne mane, ne tokius kaip aš jis turėjo galvoje? Visi susižvalgė, ir jo likimas buvo nuspręstas tylomis, iš karto, nieko jam nė neįtariant. Tokius pirmiausia reikia nušluoti.
    Mergina vėl kilsteli, bet, užklupta Mildžiaus žvilgsnio, visa apmiršta.
    - Nespurdėk, balandėle, nespurdėk. Pakliuvai į mūsų tinklus - nebeišsipainiosi, niekas tau nepadės. Manai, niekas nežino, kad tu dabar su manim?
    Neištvėrusi puola kone su ašarom - ko tu nori? už ką kankini? kuo aš per tave tapau, dieve dieve... Įsikniaubusi į šiaudus, ima kūkčioti.
    - Che... che, - juokiasi Mildžius, nori paliesti ranka.
    - Nelįsk! Atsikabink nuo manęs tu, galvi...
    - Och tu!.. - šokteli Mildžius. Paskui kiek apsiraminęs vapa: - Eisi... eisi... kur tik panorėsiu, eisi, balandėle, eisi... eisi.
    Šleikštu nuo to balso, tačiau reikia tylėti, kęsti. Jų žvilgsniai susikryžiuoja. Pikta lemiančios jo akys džiugiai blyksteli. Negi jam teikia pasitenkinimą besiblaškančios aukos vaizdas, negi malonus siaubas jos akyse? Mergina, nustebinta tokios minties, prasižioja. Nepakeldamas galvos, Mildžius tebekaišo šovinius. Ilgi, susivėlę plaukai krinta ant pečių.
    - Taip, eisi, - sako įsprausdamas į dėklą paskutinį šovinį ir įbeda į ją tokias akis, nuo kurių ji pašiurpsta, suakmenėja lyg antkapis, paliktas šiose šalikelėse ilgiems samanojimo metams.
    - Mes ne vien prisišnekinam, - sako Mildžius. - Mes mokam ir priversti. Kitas gal ir nenorėtų dėtis su mumis, bet niekas jo neklausia. Kad ir tu. Nekenti manęs, gal net šlykštiesi, bet... pati, prieš savo valią, ateini. Tu apsigimusi vergė. Tu nė neištikima man būti negalėtum, kad ir norėdama. Niekas tau manęs neatstos. Ar ne teisybę šneku, balandėle? - vėl tiesia į ją ranką.
    Mergina atšlyja. Tyčiokis, mano, jeigu tau patinka, tyčiokis.
    - Matai, jau meldi malonės. Taip ir jie. Kitas gal nė nenorėtų eiti su mumis, bet kad kito kelio jam nėra. Pats ateina. Kokia juos galia atveda, kas pasakys? Tai bent galvosūkis būtų broleliui Vygandui. Ateina pas mus ir tokių: švelnių, gležnučių, mamyčių sūnelių. Ko jiems stinga? Kas juos prieš plauką paglostė? Jeigu norėsi, galėsi juos ten globoti. Bet ir jie kartais tokius nagučius parodo - tik saugokis. Štai tau ir nekalti kūdikėliai. Kartą vilku sustaugęs, visuomet juo staugsi. Gal, manai, čia koks pusėtinumas yra? Vidurys? Nė velnio! Jeigu mirtis, tai mirtis. Ji nepažiūrės į akis, nepasigailės, nepaglostys, neklaus, ką esi padaręs. Visiems, kurie su mumis, vienas galas. Svolačiai yra žmonės - štai ką aš tau sakau. Visi svolačiai. Ir tu tokia, ne geresnė.
    Paskui, jau visai apgirtęs, seilėdamasis ima postringauti apie pasiaukojimą, ryžtą, valią, apie tai, kad nereikia pasiduoti silpnumui, kad tikri vyrai...
    Girdėta giesmelė, pasakytų jo brolis Vygandas.
    Nuožmumo ir mirties lavina, išsiveržusi iš Vidurio Europos, čia išmetė savo atskalas, paliko stabus bei kraupias, apsinuoginusias bejėgiško pykčio grimasas.
    Merginos žvilgsnis įsisiurbia į apšepusį Mildžiaus veidą - išsišovę skruostikauliai, įdubusios, karščiuojančios akys klydinėdamos kažko ieško aplinkui, užkliudydamos visokius daiktus - kažkieno gyvenimo liekanas. Regi jis toje krūvoje kažkieno plaukus, nukleiptus batukus, panešiotas suknutes... Jo paties žiaurumas atsigręžia į jį ir smaugia, dusina. Atsisegioja kareiviško švarko apykaklę, uždeda abi rankas jai ant kaklo ir ima karštligiškai gaudyti orą. Paleisk, paleisk!
    Jo akyse stovi raštuota skrynia.
   
    Ta skrynia, prikrauta padėvėtų suknelių, apatinukų, šilko, angliškos medžiagos rietimų, sidabro bei aukso papuošalų, indų, paslėpta paežerėje, šlubio Oškučio troboje, ant aukšto. Mykolas Mildžius, žadėdamas gausiai atsilyginti, paprašė, kad ją pasaugotų. Pas tokį vargetą, kur yra penkios apskurusios dukrelės, kratos nedarys.
    Savo klojime Oškutis leido slapstytis keletui vengiančių karinės tarnybos vyrų. Jie ir malkų jam paskaldo, ir maisto parūpina. Kur buvęs, kur nebuvęs, Oškutis, žiūrėk, šlubčioja į klojimą. Patinka jam tų vyrų šnekos, patinka leisti per rankas degtinės stiklą. Visus pavakarius, kol žmona apsiruošia, prisineša vandens, prisikapoja žabų, jis ten pratūno. Išeina į kiemą, apsidairo ir vėl šlubčioja atgal, godžiai traukdamas papirosą. Jį sergsti iškaršęs šuo, sergsti šmižinėjančios kieme mergaičiukės. Be to, ši troba stovi ant kalno, ir visa toliausiai gali matyti.
    Oškutis - mažas išdžiūvęs žmogelis, smulkių aštrių bruožų, juodomis, alkoholio aptrauktomis akimis. Įsitaisęs garbingiausioje vietoje - juk čia jisai šeimininkas - su slaptu pavydu, supratingai žvilgčioja į sveikus vyrus ir čiulpia cigaretę. Visi prie jo taikosi. Iš jo lūpų tik ir girdi: žinoma... aha, taigi... kurgi ne... aš ir sakau... nak utgi... ai ne, šitaip nereikia, - atsiliepia jis į kiekvieną žodį.
    Girtas jį velka lyg savo paties šešėlį. Nelaimės ištiktas pirmiausia prisimena jį. Prisimena jį ir tas, kurį graužia sąžinė, - Oškutis ją nuramins. Kiekvienas, pasivijęs Oškutį, šlubčiojantį keliu, pasodins į vežimą, panėšės sunkesnę naštą. Visi jam geri, visi jo pasigaili. Pagal tai, kiek kas jam padeda, jis ir sprendžia apie žmogų. Oškutis visiems parankus. Jeigu kas nori pasibelsti į svetimas duris, tačiau dėl savigarbos ar kitokių sumetimų nedrįsta, pasikviečia kartu Oškutį. Šlubis kiekvienas duris atlapos iki galo. Savo privilegijomis naudojasi gal net didžiuodamasis. Visur, kur susirenka žmonių, pamatysi ir apšepusį, vis aukščiau keliamą Oškučio snapą.
    Tačiau šią akimirką Oškučio ramybę sudrumstė ginkluotų vyrų būrys. Baltas kaip drobė Oškutis šlubčioja pirma vyrų į klėtį, parodo jiems aruodus, pristatytus apdulkėjusių butelių, nuveda prie aplūžusio tvarto. Viena mintis tvinkčioja Oškučio galvoje: kad tik jie nerastų klojime po šienu paslėpto bunkerio. Vyrai stoviniuoja prie aprūkusios, senų pajuodusių žilvičių apsuptos pirtelės, žvilgčioja į karklais ir viksvomis apaugusią kūdrą, paskui stumteli pasvirusias duris. Viduje šilta, tebesilaiko prakaito, muilo, garų ir vantų tvaikas, krosnies akmenys dar šilti, ant grindų indai.
    - Kada kūrenai? - klausia suraukdamas tamsius antakius būrio vadas Juodka, aukštas, tvirto sudėjimo vyriškis. Oškutis prieš jį kaip koks neūžauga.
    - Vakar...
    - Kas čia maudėsi?
    - Kaimo moterys, - sako Oškutis, žvilgteldamas į suolą.
    Naktį čia tikra raganų puota buvo. Klojime besislapstantys vyrai susivedė savo moteriškes. Per naktį davėsi. Oškutis, eidamas kieme sargybą, klausėsi nustėręs - net šaltis jį ėmė krėsti. Besislapstanti už debesų pilnatis jam priminė kažką gėdinga, moteriška. Neišimdamas iš dantų papiroso, žvilgčiojo į mėnesienos ūkus, į ežero plynumą. Ir vieškelio vingis, ir kalvos aptakuma - visa jam žadino skausmingą geidulį.
    Juodka, su savo vyrais apžiūrėjęs visus pirtelės pašalius, užlipo ant aukšto. Ten po visokio šlamšto krūva - skudurais nunešiotais medpadžiais, sudilusiais padargais, senais pavalkais, geldomis, piestomis - aptiko kraitinę skrynią.
    - Ji ne mano, nedarykit, - pasakė Oškutis.
    - Kieno gi?
    - Kaimyno. Atvežė, kad pasaugočiau. Aš jos nė atidaręs nebuvau, nežinau, kas joje yra. Kaip atvežė karui baigiantis, taip ir tebestovi.
    Bemat nulekia apkaustai, ir kiek pasiraususius po tą dėžę vyrus apakina sidabrinių, paauksuotų indų bei papuošalų žvilgesys.
    - Kokia gėda! Oškuti, Oškuti, ajajai, - sako Juodka, traukdamas iš skrynios moteriškas suknutes, paltus, apatinukus, kojines, batelius, angliškos medžiagos rietimus. - Tavo moteriška vaikščioja kaip baidyklė, sijonas vieni lopai, ir tas iš maišo pasiūtas, sustirę, pamėlę vaikai čiulpia iš bado pirštus, o tu šitokius turtus beslepiąs! Ajai! Ne, tu man viską paaiškinsi, gyvatėle. Kas atvežė? Kada? Su kuo? Kur banditus slepi, pasakyk! Pakalikas! - šaukia Juodka, artindamasis prie Oškučio, kuris drebėdamas traukiasi atatupstom, kol užkliudo kažkokią kerėplą ir išsitiesia. Tai bent priešas! Tokiam nei antausio skelsi, nei buože kaip reikiant užduosi. Tokius vietoj...
    Juodka matė šlapioje lovelėje po skudurais besivartančią mažą, išdvisusią būtybę - visa degė iš karščio; matė, kaip skarmaluota motina pasilenkė prie patalų, paseilino skudurinį žinduką ir įgrūdo karščiuojančiam vaikui į burną; matė keturias mergaites, pamėlusiais pirštais lupinėjančias bulves; matė jų apšašusias, tabaluojančias po suolu kojas - keturios poros alkanų akių įsmigo į vyrus, nulydėdamos iki virtuvės, kur motina maišė arkliašūdžių ėdalą kiaulėms. Ne moters akys ten pasitiko vyrus, o pilka tuštuma, grynas nuolankumas, pašvinkusio guolio tvaikas. Purvas, purvas. Visas jos gyvenimas, rodės, atsispaudė tose akyse. Ruduo, ruduo be prošvaisčių. Judėjo krutėjo lyg prisukta, viską darydama vien rankomis, pati tame gyvenime nė nedalyvaudama.O buvo visai nieko mergina kadaise. Juodka dar pusbernis buvo, kai ji vakaruškose sukosi.
    Nusvarinusi ėdaluotas rankas, Oškutienė stovėjo asloje, tarsi bylodama: "Ką aš darysiu, kad mano vyras toks?" Nežinia, gal vergiškas šios moters nuolankumas, gal skurdas taip įsiutino Juodką, kad jis ėmė plūstis dar nė skrynios neradęs ir ginė šalin iš paskos sekiojančias mergiščias - neturėjo jis nei sacharino, nei saldainių, - iš visų jėgų spyrė žabuose mekenančiai ožkai.
    - Ieškokit, verskit, kur tik norit, - šnekėjo ta moteris žemu, negyvu kaip sušalusių spalių ar šiaudų šiugždėjimas balsu. Rodės, kad ir kas čia nutiktų, ji judės, instinktyvios galios stumiama, vaikščios į tvartą, klojimą, šers galvijus, o akys bus pilkos, sausos kaip gruodo sutraukta žemė. Jai rankų nepakirs nei išgąstis, nei neviltis. Net jeigu visas dangus nušvistų kraujo gaisais - o iš čia taip toli matyti, - jeigu visi žmonės išbėgtų į kiemus pasižiūrėti, net jeigu sukluptų prie kluono šūvio pakirstas jos vyras, ji eis su sulankstytu kibiru į tvartelį kaip ėjusi. Neįnoringa, nereikli, užkalkėjusiomis nervų galūnėmis. Tvėrėja gamta, matyt, turėjo kažkokių savo sumetimų, išdvasindama visus šios moters jausmus. Neišgirsi čia nei pykčio protrūkio, nei aimanų, kad gelia rankas, neiškreips veido nebepakeliamas nuovargis. Visko buvo išsižadėta, bet dėl ko? Kad galėtų egzistuoti luošas, liguistas savimyla vyras, kad penkios išgeltusios mergaitės šmižinėtų po kertes...
    "Einam greičiau iš čia", - rodės, ragino vyrus kažkoks balsas, bet Juodka tebesirausė po pašalius, keikėsi, spjaudėsi: nieko jam nebuvo kokčiau už tokį nuolankumą, kai iš paskutiniųjų kabinamasi į gyvenimą, kaip kabinasi kerpė į akmenį. Tai bent prigimtis, bent gajumas!
    Ne mažiau Juodkai buvo grasus ir namų šeimininkas, kuriam visai nesvarbu, ką slepia savo pastogėje. Neliečiamasis, sėdintis prie visų stalų galvą užrietęs! Banditus savo pašonėje priglaudė. Och, jis man dar pašokinės!
    - Prie sienos stok, žalty! - šaukia Juodka, išsitraukdamas pistoletą. - Nusisuk! Kur banditus slepi? Iki dešimt skaičiuoju. Vienas... du... trys... Atsakyk!
    Bet staiga Oškutis iš lėto pasigręžia, įremia į Juodką akis ir sako:
    - O iš kur žinote, kad slepiu? Karužienė papliurpė? Tegu ji pirma šitą skrynią pasiima. Ir jos čia turto yra. Jos pirmasis vyras su Mildžiumi atgabeno. Ne kartą ji prie manęs kibo - atiduok, atvežk. Sakau, nevešiu, pati pasiimk. Ir vidurys šviesios dienos kad būtų...
    Spyris jam bemat užgniaužia žadą.
    - Ujujui... ujujui, - aimanuoja kieme ant skiedryno raitydamasis Oškutis.
    Vaitojantį jį nutempia į vežimą, suriša rankas, kojas. Paskui nueina tempti skrynios, keletas skudurų iškrinta.
    Tačiau Juodka apsimeta nematąs. Moteris šaukia lėkdama iš paskos: paimkit, viską paimkit. Svetimo jai nereik.
    - Aišku, paimkit, - šneka iš vežimo jau kiek atsigavęs Oškutis. - Tegu Karužienė, ta k... - Bet vyrai jį bemat nuramina, ir vežimas trinksėdamas nudarda keliuku į pakalnę.
    - Karužienė... vėl ta velnio nešta ir pamesta boba, - siunta Juodka. Visur ji prilenda, visa žino, kur reikia ir kur nereikia liežuvį įkiš. Negana to, kad apsuko galvą Maiščiokui. Ne vienas ir jo būrio vyras prie jos gretinasi. Nenuneigsi - daili moteriškė, ir juokas toks, kad iš karto kraujas užverda. Atsispirk tokiai pagundai! Nesibaigs čia geruoju. Tik šitų papuošalų jai bestigo!
    Kai parodė kelią į bunkerį, kur slapstėsi buvęs jos vyras, visos durys jai atviros. Tačiau kokias ji nutaisys akis, kai šitos gėrybės bus pažertos jai po kojų, kai bus paklausta, iš kur apie jas žino?
    Vėliau kaime sklis kalbos: esą, pakviesta į valsčių Karužienė išsigynė - nemačiusi jokios skrynios, niekad apie ją su Oškučiu nešnekėjusi.
    - Kaipgi ne, - pasakys įskaudintas pastarasis. - Anądien, kai prie užkandinės laiptų stovėjau, priėjai prie manęs, paėmei už alkūnės ir klausei pašnibždomis, kada aš tau šitą skrynią atgarbinsiu. Taip ir pasakei - "atgarbinsi". Pati atvažiuok, sakau, tik vidurys šviesios dienos kad būtų. Visi tegu mato. Kaip aš atvažiuosiu, sakei, juk ten banditų lizdas. Būtum jau seniai pasiėmusi, jei ne baimė. Kaip šiandien prisimenu savo žodžius, net parodyti galiu, kaip stovėjau. Daukinčių Kristupas galėtų paliudyti, jis buvo netoliese, girdėjo, garsiai sakiau. Nors jis nemėgsta klausytis paslapčiom, apie pinigus jam nė neužsimink, bet ir jis sukluso arklį žabodamas. Paskui, užkandinėn įėjęs, dar paklausė, ko šita velnio perekšlė norinti. Gink tu ją šalin, pasakė. Gal nebeprisimeni, ką tu man dar pasakei, - šnekėjo Karužienei Oškutis. - Gerai, priminsiu. Na, jeigu šitaip, išdėli, sakei, visus tavo namus pelenais paleisiu. Pavadinai mane išdėliu, Karužien, yra žmogus, kuris gali paliudyti. Kaip tau dabar į akis ne gėda žiūrėti, - šnekėjo Oškutis, kai du vyrai laikė prie jo besiveržiančią Karužienę.
    Tačiau daugiausia šnekos bus apie tai, kaip Juodka pasityčiojo iš invalido. Graudensis, aikčios dievobaimingos moterėlės, šaukdamos jam dievo rūstybės. Tokias šnekas kurstys ir pats Oškutis, šį tą mįslingai nutylėdamas, šį tą iškreipdamas. Jo savimeilę maloniai kutens nuo karinės tarnybos besislapstančių vyrų žodžiai, kad su Juodka ir Karužiene bus atsiteista.
    - Štai jums ir teisuolis, štai jums skriauda, štai mūsų teisėta rūstybė, - išsivieps Mykolas Mildžius, paduodamas murzinam paaugliui lapelius, kuriuos pastarasis išklijuos ant medžių, namų sienų ir telefono stulpų. Juose bus prirašyta grūmojimų Juodkai ir Karužienei už tai, kad jie šitaip pasielgę su niekuo dėtu, paties dievo nuskriaustu žmogumi. Oškučio didystė plėsis ir augs sulig kiekvienu užtarimo ar užuojautos žodžiu ir kurstys Tautgino Maišto pyktį.
    Gyvena jis Užpelkių miestelyje. Aukštas, kiek gunktelėjęs, plačių kaulų. Mokytojai, susidūrę su šio gimnazisto žvilgsniu, suka akis į šalį. Ypač jo privengia istorijos mokytojas Vaitasius. Jausdamas įbestas Tautgino akis, rausiasi po dienyną, virpančia ranka plaiksto popierius, vis nerasdamas, ko jam reikia, ir, tarsi ieškodamas užtarimo, per akinių viršų žvilgčioja į klasę. Degantis Tautgino žvilgsnis tarsi byloja: žinom, kas tu per paukštis, žinom, kad tavo brolis kunigas, o pats klerikalinėje gimnazijoje mokytojavai.
    Kartą mokytojas neištvėrė: išvadino Tautginą snargliumi, netikša. Jis, mokytojas, ne tiek gyvenime matęs, aštuonias užsienio kalbas mokąs. "O tu, Tautginai Maištai, kas tu toks? - plonu balseliu suspigo mokytojas, užgautas kažkokios perdėm santūriai pasakytos mokinio pastabos. - Atsistok, kai su tavim kalbama!" - šaukė išraudęs mokytojas.
    Bet jau per kitą pamoką mokytojas prie visų mokinių atsiprašė savo mokinį. Nuo to laiko vengia jo akių. Abu apsimeta vienas kito nepastebį, abiem, matyt, kliuvo nuo apylinkės sekretoriaus Bartkaus, kuris pats įsikišo į šį ginčą.
    Maišto eilėraščius bei korespondencijas spausdina laikraštis. Maištas - artimas Juodkos draugas, mokyklos komsorgas. Visur jis užuodžia buržuazinio nacionalizmo tvaiką. Šneka Maištas atvirai, neslėpdamas neapykantos klasiniam priešui, netgi ją išpūsdamas. Atskalūnų pyktis jo negąsdinąs. Tegu siunta bejėgis priešas, sako jis, tegu taškosi nuodingomis seilėmis, aš čiumpu tą hidrą už gerklės - jos nuodai manęs neveikia: per ilgus vergovės metus mano giminės kraujyje užtektinai susikaupė priešnuodžių.
    Vygando Mildžiaus nuomone, Maištas esąs perdėm kategoriškas - jo sprendimai ir poelgiai visus atbaidą, kai kurių pasakymų griozdiškumas ir abstraktumas stačiai netelpąs jo, Vygando, galvoje. Tačiau mes jau žinome, kaip Vygandas nemėgsta apibendrinimų. Vygandui esą nesuprantama, kodėl Tautginas dangstosi tokia atšiauria poza. Iš prigimties jis nesąs išdidus, priešingai. Žmogus esąs geras. Mėgstąs pasišaipyti iš kitų bei savęs - toks jis privačioje buityje, su tais, kurie jį artimiau pažįsta, jam simpatizuoja, kuriuos jis laiko savo draugais, ir visiškai kitoks, gyva priešybė, oficialesnėje aplinkoje. Lyg kas jį apmainąs: iš karto pasidarąs šaltas, nuožmus, kandus, ypač su tais, kurie jį kokiu neatsargiu žodeliu užgauna. Kas jį tokiu paverčia - šito Vygandas niekaip neįstengiąs suprasti.
    Teisybė, kad Tautginas maksimalistas. Vienas rajono veikėjas, šnekėdamasis su juo, kelis kartus pavartojo žodelį "aš" - to užteko, kad Tautginas išeitų iš jo kabineto trenkęs durimis, prisižadėjęs jų daugiau neatverti.
    Maišto vardu vėliau bus pavadinta šio miestuko gatvelė, griežtų vyriškų bruožų profilis bus iškaltas akmenyje. Ryžtingą, nedvejojantį jį tašė laikas istorijos akmenyje. Jo posmus vėliau deklamuos Užpelkių vaikiščiai...
    Elgesiu ir manieromis Tautginas kiek pamėgdžioja vieną žymų poetą. Ir tai jam tinka, pasakytų ne vienas, ypač jeigu yra matęs, kaip karštai Maištas šneka mitinguose, susirinkimuose, kaip skaito eilėraščius. Jis kupinas paniekos viskam, kas asmeniška, gležna, opu, intymu. Kažkuri jo būtybės dalis užgniaužta, nepripažinta. Jis beatodairiškai su ja kovoja, neduodamas jai nė menkiausių teisių, gal dėl to lyg keršydama ji ima viršų. Maištas yra įsimylėjęs našlę Karužienę. Vidurnakčiais, kai miestelio. languose užgęsta šviesos ir į juos beldžiasi tik vėjas, benamis valkata brūžina stiklus petim, šis vyriškis, susidėjęs už nugaros rankas, žvilgčiodamas į juodą kaip antracitas langą, kuriame neaiškiai atsispindi jo veidas, sieksniniais žingsniais matuoja savo kambarį. Kokie vaizdiniai tik nešmėsčioja sudirgusioje vaizduotėje! Šit nuo jos aptakių pečių nusliuogia švelnus drabužis, ji juokiasi galvą atmetus. Lūpos, balti sveiki dantys, pečiai... Bet... ne jo ranka ją apkabina, ne jam tas juokas, pereinantis į alpų kuždesį. Pasiklauso, dirsteli langan, užtraukia užuolaidėlę, sėdasi už žemo staliuko, užsirūko, paima plunksną, rašo. Paskutiniais žodžiais deda save, bevalį padarą, kuris vėl vos nepuolė į purvą, vos netapo šios sugedusios buržujės įnorių auka. Bet akys... didelės, drėgnos, su slapta baime kažko besiteiraujančios, o kartais smalsios, neslepiančios paniekos...
    Girti mužikai šūkalioja jos vardą turgaus aikštėse, spjaudosi, apie ją pagalvoję, ant užkandinės laiptų, tiesia į ją rankas, plėšia drabužius, ir dar juodesnė darosi tamsa, žvilgantis purvas, pamėkliškas rūkas ties priebučiais; drėgmė, iki kaulų persmelkianti drėgmė ir tūžmastis. Štai su kuo reikia kovoti už ką nors šventa, tačiau bjauriai išniekinta ir apspjaudyta, sutrypta, kužda Maištas. Tūžmastis ir gėla šaukte šaukiasi šviesos, erdvumo, skardaus motorų bilsmo, turbinų ūžesio, nes visa čia taip vangu, lėta, sena, kreiva, aptraukta gobšumo plėnimis, iš visur buožė tiesia nagus, visa, kas sena, reikia naikinti, visa reikia pradėti iš naujo, nugalėti aplinkui ir savyje, išmesti į istorijos sąšlavyną. Visa, visokius smilkytuvus, rūteles, ašarėles, abrozdėlius. Poterius šnabždėti baikite, reikia statyti naują gyvenimą, džiugų, šviesų. Tegu darda gurguolės gruodo žeme, tegu plaikstos plakatai.O kiek dar visokių nesubrendėlių, kiek priešų, kiek ašaringų sentimentų skudurams!
    Viltis, tūžmastis ir nepakantumas montavo, savaip išdėstydamas, gana plakatiškus, laikraštinius Maišto žodžius, suteikdamas jiems jėgos, šviežumo ir gaivos.
    Kartais Tautginas nė pats nepajunta, kaip atsiduria pas tą moterį, tačiau... Įprastinės pavydo scenos, priekaištai, atgailavimai... Kaip visa tai jam koktu! Atsitokėjęs išvysta: dvi ant staliuko stovinčios taurelės, nugertas vyno butelys, rusva gatvės šviesa, užliejusi gėlių pristatytą kambarį. Tas namas stovi prie pat gatvės, priešais užkandinę, ir tarpais girdėti, kaip iš jos išvirsta girti, kaip nudarda grindiniu vežimai, nukaukši arklio pasagos. Ir tie vežimai, ir vėlyvi girtuokliai, rodos, įsiterpia tarp jųdviejų - ir tokia gili praraja staiga atsiveria. Negana to, moteris, išgirdusi kažkokius jai vienai reikšmingus ir svarbius garsus, keliasi, eina prie lango, žvalgosi. Ko ji laukia? Ką tikisi pamatyti? Akys išplėstos, veidas nutviekstas gatvės žibintų dulsvumo, užuolaidą prilaikanti ranka suklususi, ir tokia tyla visa gaubia, kad, rodos, ji trupa, aižėja fikusų lapai, kol vėlei tylą suplėšo girtas šauksmas ar į pakalnę kaip į pragaištį lekiančių ratų dardėjimas...
    Bet štai ji negirdimai prisiartina, jo veidą, gulintį ant minkštos pagalvės, paliečia atsargi ranka, taršo plaukus, liečia lūpas... Neapmaudauk, nerūstauk ant manęs, neširsk. Ir pavydėti tau nėra ko - aš tavo, nors gal ir esu bloga, bet... Žinau, ne tokios tau reikėjo moters, atleisk man, kužda ta ranka. Ji perduoda kūno gyvastingumą, ji sako - nurimk... Tu taip pavargai, tu visiškai baigi išsekti, aš tavo, aš su tavim, nurimk bent minutėlę. Čežteli kvapnūs plaukai, užkrinta ant veido, dvejos lūpos virsta viena, beribe geismo burna.
    Kartais jis nubloškia tą ranką šalin. Tada naktyje pasigirsta kūkčiojimas ir, rodos, nujoja raiti, nukaukši kaustyti batai. Kapų pušynėlyje nuaidi šūviai. Argi ji neatkeršijo savo vyrui, ryšėjusiam baltą raištį? Atstumti jos negali, neturi jėgų, o gal ir teisės, be to, jam jos gaila. Ji tokia pat beglobė, nesuprasta, apsupta biurokratų kaip tas popieriais užsivertęs rajono veikėjas, vis šaukiąs: "Aš! Aš!" Tik per daug puošiasi, per daug gražinasi, per daug įsimylėjusi save - kaip ją perauklėti? Ir prie kitų vyrų vis limpa. Kodėl?
    - Aš kone dešimčia metų už tave vyresnė, - pasakė ji kartą, kai Tautginas pernelyg skaudžiai ją užsipuolė. - Vis vien tu mano paliksi, nors pats tuo dar netiki, dar nežinai - tau aš kaip pančiai. Nepažįsti tu savęs, Tautginai.
    Bet ar tokie žodžiai vyrą, kuris pasiryžęs dėl jos viskam, gali įtikinti?
    - Be to, - šypteli ji, - tau meilė tik socialinė atgyvena, pats sakei.
    Užsukdavo pas ja, manydamas, kad eina tik trumpam, dirstelti, kaip gyvena, pasiskolinti knygų, šnektelti, o užsibūdavo dienom ir naktim. Pati Karužienė, jeigu tik ilgėliau pas ją nesirodydavo, imdavo jo ieškoti.
    Anot Vygando Mildžiaus, po rūsčia valdinga veido kauke slypi kitas Maištas, tikrasis, nepripažįstąs jokių pasižadėjimų, išskaičiavimų. Prigimtis nuolat paspendžianti pasalas. Tuo metu, kai jis, dar nežinodamas, kur eis, skutasi barzdą, tik ji viena žino, kur jis eis, ką darys; žino, kodėl jis pasuka gatvelėmis, kur gali sutikti tą moterį. Kad ir kaip išdidžiai jis postringautų, prisiekinėtų, skeryčiotųsi, slopinami polinkiai ir norai suranda begalę pretekstų, kurių nė neįtaria protas, nejučiom paima už parankės, veda, o paskui jam belieka piktintis savimi, stebėtis. Kartais būna, kad kuo stipresnė valia, pasiryžimas, tuo ta paslėpta galia klastingesnė. Net miestelio oras Tautginui esąs persisunkęs tos moters esybe, net rudeninė, nuo žemės kylanti migla jį jaudina, tarsi būtų iškvėpta tos moters. Tautginas, anot Vygando, esąs vidinės kovos laukas, bet anaiptol ne pergalė. Tas pat ir jo poezijoje: savęs nuasmeninimas tesanti iliuzija. Pabėgti nuo savęs, savęs išsižadėti, save nuneigti žmogus negalįs, nors ir kaip stengtųsi. Kartais toks išsižadėjimas esąs atvirkštinis savęs aukštinimas.
    Bet mes žinome, jog Vygandas nejautė didelės simpatijos Tautginui, žinome, kaip siaurai jis suprato kai kuriuos reiškinius...
   
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page